Nusprendęs eiti ieškoti Dievo, turiu susikrauti mantą, pasibalnoti asilą ir iškeliauti. Tolumoje stūkso dar nematomas, bet širdimi nujaučiamas Dievo kalnas. Kelionė prasideda auštant. Ji ilga, bet, ko gero, svarbiausia gyvenime.
Reikia atsisveikinti. Su kuo? Su viskuo – ir su niekuo. Neatsisveikinu su niekuo, nes šis pasaulis, kurį palieku, vis tiek iki paskutinio atodūsio bus šalia manęs, manyje, visada čia pat. Toks svetimas ir toks savas… Neverta krimstis, jei to pasaulio būsiu pavadintas bepročiu, – juk tada man, persekiojamam ir atstumtam, troškimas, tikėtina, dar labiau sustiprės. Turiu pasakyti „sudiev“ viskam, nes leisdamasis ieškoti Dievo nutraukiu ryšius su bet kuo, kas galėtų mane nuo Jo atitraukti, su bet kuo, kas manyje yra linkę formuoti priešpriešą dieviškajam veikimui, – kas manyje kuria klaidingus Dievo įvaizdžius ir todėl neleidžia man Jo pažinti.
Galų gale sunkiausia palikti save patį, savo esminiu savarankiškumo poreikiu prieštaraujantį Dievui, bėgantį nuo Jo, besislepiantį nuo Jo. Atsiskyrimas galiausiai yra ne atstūmimas, o atsiribojimas, pasitraukimas į atskirumą, kad Dievo žvilgsnyje galėčiau pažvelgti į save patį iš šalies, bet ne paviršutiniškai, o iš esmės – iš gelmių į gelmes. Turiu bet kokia kaina neleisti sau užsidaryti savyje, kur esu tik pats su savimi ir tik pats sau, privalau neleisti pastatyti priešais Dievą citadelę, kur Dievas bus priimtas – jeigu išvis bus priimtas – tik kaip svečias.
Ką pasiimti su savimi? Visą save, tokį, koks esu, ir ne mažiau. Keistas toks atsakymas, iš pradžių patarus palikti viską ir, svarbiausia, palikti save. Vis dėlto tai tiesa – aš turiu būti nuneštas į Dievo kalną. Daugelis išeina tik iš pažiūros, tik mintyse – širdis lyg ir linksta prie Dievo, bet vis vien lieka vietoje. Su savimi jie pasiima tik savo vaiduoklį, abstraktų modelį. O prieš išvykdami apsisaugo: susikuria dirbtinę, skolintą asmenybę, sukonstruotą iš knygų, idėjų, „pabažnų“ minčių; ir būtent tokią asmenybę, šį robotą, šį savo šešėlį jie siunčia ieškoti Dievo. Jie niekada nepasineria į patirtį visa savo esybe. Jie taip ir nepamatys Dievo kalno.
Vis dėlto tai tiesa – aš turiu būti nuneštas į Dievo kalną.
Išvykdamas privalau susikrauti ant asilo viską, ką turiu, ir išeiti su viskuo, kas esu, pasiimti viską: didybę ir silpnybes, nuodėmingą praeitį, neaiškią dabartį, dideles viltis. Savo aukštumas ir žemumas – viską, absoliučiai viską, nes viskas turi pereiti per kelionės karštį ir deginančią Dievo saulės ugnį, per Jo meilę.
Dievas nori akistatos su tikra būtybe, kuri žino, kaip verkti; taip – verkti, veikiant Jo apvalančiai malonei. Jis nori būtybės, kuri žino žmogiškos meilės kainą. Jis nori būtybės, kuri linkusi Jam priešintis, nes visgi baiminasi dėl savęs. Kodėl gi ne? Juk tai tikras žmogus! Dievas nori akistatos su tikru žmogumi, kitaip Jo malonei nebus ką perkeisti.
Priėmęs sprendimą iškeliauti, būdamas čia ir dabar, jau ant slenksčio, dalyvaudamas visa savo esybe turiu padaryti paskutinį darbą: paprašyti atleidimo savo kūnu ir siela, susitaikyti su didžiu Kristaus Kūnu – su Bažnyčia, paprašyti atleidimo už savo nuodėmes ir suklupimus, už savo ir savo brolių ir sesių padarytas žaizdas Švenčiausiajame Kūne. Tik nešdamasis Bažnyčią savo širdyje ir jausdamas jos galingą pulsavimą, gyvendamas jos ritmu ir atrasdamas Dievo meilę jai, nors būdamas tik silpnas žmogus, pagaliau pajėgsiu visą savo esybę nukreipti į Viešpatį, nes Jo ranka bus ant mano peties – juk Jis pats parodė kelią. O mano kelionė bus dovana ir mano broliams ir sesėms – vieno Tėvo vaikams, Bažnyčios vaikams.
Kadangi kelio pabaiga yra Dieve ir niekas nežino, kur tas kelias veda, išskyrus tą, kuris ateina iš Dievo, Jėzų Kristų, turiu nukreipti savo žvilgsnį tik į Jį. Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jis vienintelis yra nuėjęs šį kelią į abi puses, kad man galiausiai jį parodytų, kai būsiu pasiruošęs. Turiu duoti Jam savo ranką ir eiti.
Dabar jau galima iškeliauti!
Tai – knygos „Susitikimas“ ištrauka. Pirmasis knygos pristatymas – pašnekesys su knygos autoriumi br. Jokūbu Marija Goštautu OP – numatytas Šiluvoje, atlaidų metu, rugsėjo 14 d. 14 val. M. Jurgaičio a. 6, prie Šiluvos gimnazijos esančioje lauko klasėje (stikliniame kupole).
