Neseniai nuskambėjo – nėra baisesnio agresoriaus nei netikra auka. Prieš ją negalėsi kovoti, visada būsi kaltas. Labiausiai nuo jos kentės tikrosios aukos.
Atrodo, kad dabartis Lietuvoje grįsta ne diskusija, nes ką čia diskutuosi, laikomės devizo – „laikas įgyvendinti“. Viskas grįsta „kerzinio bato“ politika. Kokią sritį imtum.
Praėjusią savaitę, mano akimis žiūrint, įvyko prievartos renginys prieš Kauną. Kiekvienas miesto gyventojas jaučiasi savaip. Kam vienodai, kas džiaugiasi renginiu. Tačiau dalis gyventojų jaučiasi tiesiog išprievartauti.
Labai teisingai idėjiniai lyderiai, pasitelkę teismų sistema paramstytą pergalingą agresiją, sakė – tai nekaltybės praradimas, kadangi daliai gyventojų šis renginys įvykdytas per prievartą. Todėl, atleiskite už nepatogią frazę – tai buvo dalies gyventojų jausmų išžaginimas.
Kiti kartai jau bus vienodi. Abejingi veidai. Ir gilus, nebylus pasipriešinimas. Katakombų rezistencija. Bėda, kad taip pavergtas žmogus negalės kurti santykio su agresoriumi. Jau niekada negalėsime būti draugais. O new age‘o trubadūrai kviečia taikai. Kur gi ne?! Marksizmo, žmonijos santvarkos performuotoja ir „naujojo“, laisvojo žmogaus kūrėja Tarybų Sąjunga irgi buvo pirma taikos eitynėse, konferencijose ir lozunguose. O kaip godžiai eskalavo karus, konfliktus visur kur tik galėjo.
Jau niekada negalėsime būti draugais.
Laisvės alėją kiekvienas jaučia savaip. Ne tik kauniečiai. Mano seneliai susipažino Sobore, 1937 metais ten susituokė. Praėjusią savaitę žūtbūt reikėjo užimti Soborą – ne tik prieigas, bet ir įeigą. Čia tik pradžia. Vėliau ateis ir paties vidaus – Altoriaus eilė. Kitame gale Gertrūdos bažnyčia, palaimintojo Jurgio Matulaičio laikinoji buveinė. To, kuris kvietė nugalėti blogį gerumu. Ten tuokėmės mes, devyniolikmečiai. Kažkur prie Muzikinio teatro sodelio – Romo Kalantos žūties vieta ir tarybinės milicijos represijų ir siautėjimų vieta. Kažkokia paralelė – tuomet iš už bromų smetoninės moterėlės ir jaunimas šaukė „Laisvę Lietuvai!“.
Elena Spirgevičiūtė irgi Kaune pasitiko proletariato šauklius. Bet nesutiko paklusti brutaliai jėgai. O juk galėjo. Žuvo. Ją prisimename ir prisiminsime ilgai. Svarbiausia, neabejoju, ji Dievo šlovės spinduliuose. O ta minia „ėmusių per prievartą“ ir sutryptų, paklususių – jau pamiršta.
Dabar, apimti panašių jausmų kaip Elena, didelė dalis miesto gyventojų pasitiko šį renginį. Abejoju, ar dauguma žingsniavusių žmonių suprato tikrąsias iniciatorių (įdomu, ar vienas rengėjų – ne Gegužės pirmosios profesinė sąjunga?) užmačias, kaip ir daugelis eitynių gerbėjų.
Ne už teises šis renginys. Ar gali būti už teises, jei reikia eiti su tokia agresija ir papiktinimu?
Ne už teises šis renginys. Ar gali būti už teises, jei reikia eiti su tokia agresija ir papiktinimu? Jei jį reikėjo ne saugoti, o įsiveržti į miestą lydint ne 4-iems, 8-iems ar 50-čiai, galų gale 100-ui pareigūnų, bet kas metrą išrikiuotam pareigūnų konvojui? Juk čia intervencija. Laisvės alėja – 1621 metro ilgio. Saugoti reikėjo abi puses. O dar organizuojantys pareigūnai. Susumuokite patys. Gaila pareigūnų, jų šeimų. Jų visoje šalyje turime tik kiek daugiau nei 7 tūkstančius.
Kaunas socialiniuose tinkluose paskelbtas „budulių“, „marozų“, „matijošaičių“ ir „kaimietukų“ sostine. Gal. Tačiau tuomet daugeliui mūsų prilipinta ši etiketė. Bet, kiek stebiu, visai ne šio renginio kontekste, tų „kaimietukų“ ir „budulių“ logika neiškraipyta. Žingsniai paprasti ir aiškūs, ne psichodeline spirale besisukantys. Kur vieną momentą manai, kad žmogus vieną kryptį palaiko, o čia pat, jau kitą akimirką – visai kitą. Kaip bežiūri – niekaip galai nesueina.
Kažkada Kaunas buvo vadinamas spekuliantų sostine. Mano tėčio draugas, fizinės negalios prie vežimėlio prikaustytas poetas Tautvydas Buslevičius sakė: „Mes čia Kaune spekuliuojame materialinėmis vertybėmis, tačiau ne dvasinėmis“.
O juk galėjo šalis ir jos vadovai pasirinkti išmintingai. Vilnius – vienoks, gal labiau kosmopolitiškas. Kaunas kitoks, gal konservatyvesnis, kad ir merkantiliškesnis. Žemaitija – ūkuose paskendusi ir paslaptinga. Kodėl ne? Juk net Maroko miestai tokie skirtingi. Kas tinka Kasablankai, tas netinka Marakešui ar Fesui. Bet ne. Kerzinis batas keliaus į Klaipėdą. Tryps ir ją.
Tas pats tėčio draugas po 1992 metų rinkimų parašė eilėraštį pavadinimu „Skelbimas“. Pamaniau, tinka šiam laikmečiui.
Dabar parduodam Lietuvą. Parduodam.
Nuleiskim vėliavas, užpūskime žvakes.
Ne atgailai, ne meilei, ne paguodai.
Bet išmaldai ištieskime rankas.
Sudėkim širdis paniekai ir smūgiams, –
Kaip moterį užgertą tulžimi, –
Arkliavagių ir smuklininkų mugėj
Parduodam Lietuvą savi – ne svetimi.
Parduodam Lietuvą aną randuotą
Iš praeities stiprybę besemią –
Pulsuojančią, alsuojančią žaizdotą,
Užpiltą bunkerių ir Sibiro žeme,
Sudužusią prie Soldino – parduodam!
Su tais šventais, su nešventais vardais
Šiandieną kertam Lietuvą lyg sodą,
Apsvaigusį viltim, o ne žiedais.
Dabar parduodam Lietuvą už frankus,
Už dolerius, už rusiškus rublius.
Sutraiškytą – o Viešpatie – po tankais
Parduodam Lietuvą. Sulenkime kelius.
1992.X.25
