Gegužės 20–22 dienomis Putname (Konektikuto valstija, JAV), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyne, vyko Amerikoje dirbančių lietuvių kunigų rekolekcijos.
Šioje vietoje jau ir seniau būdavo organizuojami panašūs dvasininkų susitikimai: seserys rodė archyvines nuotraukas iš XX a. paskutiniojo dešimtmečio rekolekcijų. Kai tik buvo įmanoma, jų vesti kviesdavo svečius iš Lietuvos.
JAV tarnavo daug lietuvių kunigų – tiek gimusių Amerikoje, tiek atvykusių po Antrojo pasaulinio karo, tiek vėliau pasirinkusių kunigystės kelią. Pastaraisiais dešimtmečiais pašaukimų į kunigystę tarp Amerikos lietuvių beveik nebėra ir čia gyvenantiems lietuviams patarnauja iš Lietuvos atvykę dvasininkai.
Šias rekolekcijas organizavo Amerikos lietuvių kunigų vienybė – lietuvius kunigus vienijanti organizacija, o jose dalyvavo dvasininkai iš įvairių JAV miestų – Čikagos, Lemonto, Los Andželo, Detroito, Niujorko, Bostono, taip pat Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių sielovadai arkivysk. Lionginas Virbalas.
Rekolekcijų apmąstymus parengė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS ir juos pateikdavo nuotoliniu būdu iš Marijampolės. Rekolekcijų tema „Viešpatie, stiprink mano viltį“ buvo siejama su pal. Jurgio Matulaičio dvasiniu palikimu. Vilties tema šiais jubiliejiniais metais pasirinkta neatsitiktinai. Be to 1926 m. arkivyskupas J. Matulaitis viešėjo JAV, aplankydamas kelias dešimtis lietuvių parapijų, tad ateinančiais metais bus minimas šio apsilankymo šimtmetis. Taip pat ruošiamasi 2027 m. – Seimo paskelbtiems palaimintojo Jurgio Matulaičio ir Lietuvos bei Apaštalų Sosto pasirašyto konkordato metams.
Sesuo Viktorija, puikiai pažįstanti Palaimintąjį ir neseniai išleidusi straipsnių rinkinį apie jį, kvietė kunigus ne tik klausytis apie tėvą Jurgį (kaip šiltai jį vadina), bet ir melstis su juo – remiantis mintimis iš jo dvasinių užrašų, konferencijų, laiškų. Ji siūlė klausimus, padedančius pagalvoti apie kunigiškąją tarnystę, asmeninį santykį su Dievu, viltį bei pašaukimo kelią. Rekolekcijų mintys skatino pasitikėjimą Dievu, siekti Jo garbės ir sielų išganymo, padaryti Dievą savo gyvenimo ašimi, kaip nekartą yra sakęs palaimintasis Jurgis.
Kunigai svetingai priimti Putnamo seselių vienuolyne, turėjo laiko asmeninei maldai, bendrai šventė Eucharistiją, Valandų liturgiją, turėjo Eucharistijos adoracijos valandėles ir gegužinės pamaldas. Ne mažiau svarbus buvo bendrystės laikas – pasidalijimai, pokalbiai, kurie ypač reikšmingi kunigams, tarnaujantiems atskirai, dideliais atstumais vieni nuo kitų. Rekolekcijos tapo geru dvasiniu atokvėpiu ir atsinaujinimo šaltiniu. Jas organizuoti planuojama ir kitais metais.
