Kardinolo Luiso Antonio Gokimo Tagle senelis iš tėvo pusės buvo kilęs iš filipiniečių aukštuomenės šeimos, o močiutė motinos linijoje – iš pasiturinčios kinų šeimos, imigravusios į Filipinus. Būdamas vienas iš dviejų vaikų, jis dažnai vadinamas pravarde „Chito“ (Čito).
1957 m. gimęs, iš pradžių ruošęsis tapti gydytoju, Chito buvo šiek tiek „apgautas“, kad apsvarstytų stojimą į seminariją, o vėliau pats su šypsena pripažino, kaip Dievo ir kitų žmonių „pajuokavimai“ gali pakeisti gyvenimą.
Svarbų vaidmenį jo formacijoje atliko jėzuitai – jie jį mokė Šv. Juozapo seminarijoje ir vėliau Manilos Ateneo universitete, kur 1977 m. įgijo bakalauro, o vėliau ir magistro laipsnį. Palikęs jėzuitų aplinką, 1982 m. buvo įšventintas į kunigus Manilos arkivyskupijoje. Netrukus tapo vietinės seminarijos dvasiniu vadovu ir dėstytoju, o 1983–1985 m. – jos rektoriumi.
Vyskupo siųstas į Jungtines Valstijas, 1987 m. jis įgijo teologijos licenciatą, o 1991 m. – daktaro laipsnį, apgynęs disertaciją apie vyskupų kolegialumą popiežiaus Pauliaus VI doktrinoje ir praktikoje, vadovaujant teologui Josephui Komonchakui. Tai jam atvėrė duris į aktyvų dalyvavimą vadinamojoje Bolonijos ekleziologijos ir istorijos mokykloje, kuri Vatikano II susirinkimą traktuoja kaip lūžį su iki tol buvusia Bažnyčios paradigma. Vėliau penkiolika metų jis buvo šios krypties tyrimų projekto Vatikano II istorija redakcinės kolegijos narys, dirbdamas kartu su Giuseppe Alberigo.
Grįžęs į Filipinus, Tagle ėjo vyskupijos vikaro vienuolijoms pareigas (1993–1995) ir katedros parapijos klebono pareigas Imuse (1998–2001). 2001 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį Imuso vyskupu, o 2011 m. popiežius Benediktas XVI – Manilos arkivyskupu.
1997–2003 m. jis buvo Tarptautinės teologinės komisijos narys, taip pat dalyvavo Azijos vyskupų konferencijos veikloje. 2012 m. Benediktas XVI suteikė jam kardinolo titulą – nuo to laiko jis dirbo daugelyje tarybų ir kongregacijų. Tagle dalyvavo keliuose vyskupų sinoduose Romoje: apie naująją evangelizaciją (2012), šeimą (2014 ir 2015), jaunimą (2018) ir Amazoniją (2019).
2015 m. kardinolas Tagle tapo Caritas Internationalis prezidentu ir buvo perrinktas 2019 m. dar vienai kadencijai. Tačiau 2022 m. lapkritį popiežius Pranciškus, kaip rašė kai kurie šaltiniai, „visiškai pakeitė Caritas Internationalis vadovybę“, tarp jų ir kardinolą Tagle.
2019 m. Pranciškus pakvietė jį į Romą vadovauti Evangelizacijos kongregacijai (vėliau pertvarkyta į Evangelizacijos dikasteriją), kurioje jis tapo pro-prefektu. 2020 m. popiežius suteikė jam kardinolo vyskupo titulą – kai kam tai atrodė kaip ženklas, kad Tagle gali būti laikomas Pranciškaus įpėdiniu.
Dažnai vadinamas „Azijos Pranciškumi“, kardinolas Tagle ne tik turi daug panašumų su Jorge Bergoglio, bet ir pasižymi didžiule pastoracine, administracine bei teologine ir istorine patirtimi. Ilgą laiką jis buvo laikomas vienu iš popiežiaus Pranciškaus favoritų, nors pastaruoju metu jo įtaka, regis, sumažėjo.
Apie jo galimybes būti pontifiku buvo kalbama dar 2012 m. Tačiau tiek tuomet, tiek dabar kliūtimi laikomas jo sąlygiškai jaunas amžius popiežystei.
Viešumoje Tagle nevengia rodyti emocijų ar net švelnaus sentimentalumo – mėgsta šokti su jaunimu, bendrauti paprastai, dažnai šiltai švenčia Mišias. Vis dėlto jis taip pat žinomas kaip sumanus derybininkas, mokantis naudotis politiniais metodais. Jėzuitiškas išsilavinimas Filipinuose, studijos JAV, penkiolika metų trukęs darbas su Alberigo ir Komonchaku bei ryšiai su Bolonijos mokykla liudija jo artumą progresyviai ekleziologinei vizijai – nors pats Tagle vengia tokių etikečių.
Savo pamoksluose jis dažnai pasisako socialinio teisingumo temomis, tačiau jo požiūriai moraliniais klausimais kartais atrodo nenuoseklūs. Jis kritikavo Filipinų „Reprodukcinės sveikatos“ įstatymą, kuris, anot jo, kenkia šeimai ir gyvybei, ir aiškiai pasisako prieš abortą bei eutanaziją.
Kita vertus, jis pripažįsta situacijas, kuriose universalūs moraliniai principai, pasak jo, gali būti netaikytini – pavyzdžiui, kalbant apie Komuniją poroms, gyvenančioms be sakramentinės santuokos, ar homoseksualumo klausimais. Jis pasisako prieš „griežtą“ ar „žiaurią“ kalbą apibūdinant kai kurias nuodėmes ir mano, kad Bažnyčia turi „peržvelgti“ gailestingumo mokymą dėl kintančių kultūrinių ir socialinių nuostatų. Kitaip tariant, jis linkęs sumenkinti kai kurių nuodėmių rimtumą ir su tuo susijusį viešą papiktinimą.
Tačiau kalbant apie visuomenėje aktualias temas, Tagle drąsiai išsako savo poziciją – ypač ekologijos srityje. Tai liudija jo dalyvavimas prieštaringai vertintame Pačamamos rituale Vatikano soduose 2019 m. Kartu su dviprasmiškais pareiškimais apie visų religijų gėrį, tai kelia klausimų apie jo požiūrį į Bažnyčios misiją ad gentes.
Artėjant konklavai, internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame 67 metų Luisas Antonio Tagle dainuoja Johno Lennono dainą Imagine. Šis įrašas, darytas 2019 metais, rodo Tagle, energingai atliekančiu dainą, už jo nugaros matomas kryžius. Šis pasirodymas, dėl kurio Italijos spauda praminė jį „Azijos Bergoliu“, sukėlė nemažai kalbų Romoje ir kai kuriam nepatogumų pačiam kardinolui.
Nepaisant visko, Tagle paskyrimas Evangelizacijos kongregacijos prefektu ir kardinolo vyskupo titulas iškelia jį kaip realų kandidatą į popiežiaus sostą, jei kardinolai siektų tęstinumo su Pranciškaus pontifikatu ir norėtų kito popiežiaus iš globalių pietų. Tuo labiau Azija yra demografiškai didžiausias žemynas, jame katalikų skaičius auga sparčiai, o Filipinai – ketvirta šalis pasaulyje pagal katalikų skaičių.
Kardinolas Luisas Antonio Tagle garsėja ir savo kalbiniais gebėjimais – be gimtosios tagalogų kalbos, jis laisvai kalba angliškai ir itališkai, taip pat turi žinių prancūzų, korėjiečių, kinų ir lotynų kalbomis.
