Žymus teologas Tomašas Halikas tvirtina, kad Bažnyčiai reikia „giluminės reformos”

Čekijos katalikų kunigas, buvęs sovietų disidentas, teologas Tomašas Halikas Europos vyskupams ir pasauliečių vadovams sakė nebijoti, kad „kai kurios Bažnyčios formos miršta”, ir paragino juos drąsiai leistis į sinodo kelionę, pasižyminčią „atvirumu ateičiai ir imlumu Dievo iššūkiams, kuriuos pateikia laiko ženklai”.

Šias pastabas 74 metų kunigas ir intelektualas pasakė pirmadienį savo gimtojoje Prahoje prasidėjus žemyniniam Europos sinodo etapui.

Halikas, tarptautiniu mastu žinomas autorius, Čekijos sostinės Karolio universitete dėstantis sociologiją, padarė „dvasinę įžangą” į savaitę truksiančią Europos sinodo asamblėją, skirtą Bažnyčios ateičiai.

Vėliau kalbėdamas su prancūzų katalikų dienraščiu „La Croix”, jis teigė, kad bandymai paversti katalikybę – ypač nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio – kontrkultūra, nukreipta prieš šiuolaikinę visuomenę, kultūrą, mokslą ir filosofiją, sukėlė intelektualinę savikastraciją, dėl kurios atsiribojo didelė dalis darbininkų klasės, intelektualų ir jaunimo.

„Baimė ir priešiškumas moderniajai kultūrai lėmė ekskomunika, reikšmingai prisidėjusią prie Vakarų visuomenės sekuliarizacijos. Vatikano II Susirinkimo pastangos užmegzti dialogą su modernybe ir sekuliariuoju humanizmu atėjo per vėlai, kai modernybė jau ėjo į pabaigą.”

Jis tęsė: „Postmoderni visuomenė kelia Bažnyčioms visai kitokius iššūkius ir teikia visai kitokias galimybes nei modernybė. Norėdama tapti patikimu ir suprantamu balsu radikalaus pliuralizmo amžiuje, Bažnyčia turi išgyventi giluminę reformą – ir tikiuosi, kad Sinodo kelias bus tokia reforma.”

Paklaustas apie Sinodinio kelio Vokietijoje pozicijas, čekų teologas pažymėjo, kad Sinodo kelias Vokietijoje teikia didelę reikšmę institucinių struktūrų keitimui.

„Ten drąsiai keliami klausimai, kurie negali būti tabu, ir kalbama apie problemas, kurių sprendimo negalima atidėlioti neribotam laikui. Tačiau primygtinai reikalauju, kad institucinės reformos – kaip ir klausimai, susiję su kunigiškosios tarnystės sąlygomis, – turi vykti atlikus teologijos ir dvasingumo gilinimą ir jį papildyti,” – pabrėžė kun. T. Halikas.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

13 KOMENTARAI

  1. turiu jo lnygą apie tai, kaip nelengva būti su Dievu. Yra ką veikti skaitant. Tačiau man nepriimtinas teiginys “bandymai paversti katalikybę – ypač nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio – kontrkultūra, nukreipta prieš šiuolaikinę visuomenę, kultūrą, mokslą ir filosofiją, sukėlė intelektualinę savikastraciją, dėl kurios atsiribojo didelė dalis darbininkų klasės, intelektualų ir jaunimo.” Žinant, kokia tada buvo “šiuolaikinė” ir kuo baigėsi, juokingas toks teiginys. Kas jau kas, bet teologas turėtų žinoti, kad Jėzus yra virš laiko. Ir ne “prisitaikyti” reikia prie kultūros, o grįžti prie Jėzaus. Esmių esmės. nelengva, ne kiekvienam iš karto suvokiama. Tai yra žmogiška, . Ne gailėtis, kad “neprisitaikiau”, o stengtis rasti kelius prie Jėzaus…. Manau, dabar irgi reikia ne stengtis “prisitaikyti” o bandyti susivokti, kas neleidžia visuomenei suprasti Jėzaus žinios…. Galų gale – sektantai visada randa naujų dūšių

    • kad visų pirmiausia, reikia Dievui leisti būti Dievu. Jei Halikas mano, kad su Dievu yra nelengva, tai iškyla klausimas, kas yra jo dievas? Mano patirtis, kaip tik sako, kaip galėčiau gyventi be Dievo?

    • Pilnai pritariu. Ar is vis butu islikusi Baznycia, jei pirmieji krikscionys butu stengesi adaptuotis prie Romos imperijos tuometines kulturos ir visuomenes normu.
      Sakes bus Buznyciai, jei prioritetas bus derintis prie “laiko reikalavimu”. Sekti pasauliu, tai yra 100% priesingai daryti negu Kristus moke.

  2. Taip jau būna, kai žodis suteikiamas kiekvienam kaimo Jurgiui. Tai jis nori derintis prie Barboros, tai -eit į krūmus. Tarsi , be jo Bažnyčioje , ne jomarkas? Kai laiku nenuimama reformatoriui karūna – sinodas tampa tiek pat nesuprantamas, kaip ir kaimo Jurgis – nei velnias, nei gegutė.

  3. nežinau kur šitas dėdė suka, bet šone matau straipsnį apie anglikonų “gilumines reformas” ir man viskas kažkaip neskanu.

    • Būtent. Nėra taip jau sunku nuspėti, kur link jis suka. Ir, kas įdomiausia, kaip liberalėja „sovietiniai disidentai“, tokie kaip T. Halikas ar J. Sasnauskas. Prieš sovietus kovojo, o pasaulio dvasiai pasidavė.

  4. Daugiau nei akivaizdu, kad Bažnyčiai reikia reformos “iš pamatų” (pedofilijos, korupcija t.y. neišpasakyto godumo pinigams bei patogumams skandalai +dvasinės manipuliacijos, sektantizmo apraiškos vienuolijose ir viso to ignoravimai pačiuose aukščiausiuose lygmenise ir t.t.). Tiktai į tos reformos pamatus turėtų būti guldoma ne kas kita kaip tik dvasinis gyvenimas, dvasinė patirtis, nuolatinis gilinimas paprastos bičiulystė su Jėzumi, žmonių bičiuliu.
    Kai to nėra, tai ir griūva viskas.
    Tikrai Bažnyčios neišgelbės nuo pakilų garsiai apie Jos pertvarkas postringaujantys prisikvepinę kunigai ir vyskupai, bet KRYŽIAUS IŠMINTIS. Ir niekas daugiau.

  5. Taip yra todėl ,kad katalikų bažnyčia nuo pat pradžių susikūrė ant pagoniškų ,šetoniškų pamatų.
    Pradedant kalbėti apie katalikybę, derėtų jus supažindinti su Romos imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju, gyvenusiu apie 272-337 m., kuris buvo katalikybės tėvas ir pradininkas. Konstantinas yra neatsiejamas nuo katalikybės, kaip pastaroji neatsiejama nuo Konstantino idėjų ir jo meilės romiečių dievams, o ypač Apolonui.

    Reikėtų pažymėti, kad tuo metu buvo labai smukusi Romos piliečių moralė. Tuo tarpu krikščionys gyveno visai kitaip. Pastebėjęs, kad padorus krikščionių gyvenimo būdas būtų labai parankus keliant visuomenės moralę, Konstantinas ėmėsi „gelbėtojo“ vaidmens. Deja, pati krikščionybė Konstantinui visiškai nerūpėjo, kaip nerūpėjo juo labiau ir pats krikščionybės herojus, žmonijos Gelbėtojas Jėzus Kristus. Jam terūpėjo jo paties padėtis romiečių akyse, gero vardo romiečių akyse įgijimas, todėl jis buvo pasiruošęs imtis bet kokių priemonių.

    Viso to pasekoje 313 metais Konstantinas paskelbė Milano ediktą, kuris garantavo visų religijų tikėjimo laisvę. Kadangi pats Konstantinas nepripažino Jėzaus Kristaus kaip Dievo Sūnaus, ir toliau garbino Saulės dievą Apoloną, jis siekė viską apjungti į viena, padarant vieną religiją. Nauja religija gavo katalikybės vardą. Romėnų dievų šventyklos buvo paverstos katalikų bazilikomis, nemažai romėnų šventyklų kunigų buvo „peršventinti“ į katalikų kunigus, pagoniškos romėnų šventės „sukergtos“ su krikščioniškais elementais ir panašiai…

    Konstantinas buvo taip pamišęs dėl Saulės dievo Apolono, jog įtakojo net ir to meto meno kūrinius. Tapyboje bei skulptūroje ėmė rastis „šventieji“ su aureolėmis ant galvų. Kaip žinia, tokią pačią aureolę, simbolizuojančią saulės spindulius, turėjo Saulės dievas Apolonas. Tokios pačios pagonių dievo Apolono aureolės gaubia ir šių dienų katalikų, provoslavų, stačiatikių, graikų ortodoksų ir kitų paveikslais bei skulptūromis išpuoštų bažnyčių stabų galvas. Beje, krikščionys niekada nesidirbdavo jokių paveikslų ar statulų, nes Šventame Rašte Dievas įsako tokių dalykų nedaryti, kadangi visa tai – tik negyvi stabai, negalintys nei kalbėti, nei girdėti.

    Daugybė to meto monetų iš priekio turėdavo Konstantino portreto atvaizdą, o nugarinėje pusėje – Saulės dievo Apolono. Konstantino gili meilė Apolonui ypatingai pasireiškė tuo, kad jis davė žemės sklypą statyti garsiai Vatikano Šv. Petro bazilikai ir skyrė tam pinigų. Šis žemės sklypas buvo laikomas šventa Apolono vieta. Taigi ši pagrindinė Vatikano bazilika, kurioje šiandien sėdi popiežius, iš tiesų buvo pašvęsta romiečių Saulės dievui.

    – – –
    Katalikybė yra persisunkusi įvairių praeities stabmeldžių tikėjimo apeigų ir tradicijų, todėl nenuostabu, kad katalikų ir krikščionių tikėjimo pagrindai skiriasi.

    Dėl tikėjimo skirtumų katalikai vienu metu buvo labai karingai nusiteikę krikščionių atžvilgiu. V-XVI amžių laikotarpis vadinamas viduramžiais. Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose yra išlikę nemažai informacijos apie šį tamsų ir kraupų laikotarpį. Ypač šis laikotarpis įsimintinas krikščionims. Šiuo istoriniu periodu katalikybė žiauriai persekiojo žmones, kurie turėjo namuose Bibliją, ją skaitė arba, neduok Dieve, kitiems skelbė Biblijos tiesas. Šioje vietoje norėčiau paminėti vieną garsų pamokslininką, čeką Janą Husą (1369-1415). Šis žmogus buvo labai aktyvus pamokslininkas, išvertęs Šv. Raštą į čekų kalbą. Jo pamokslų dėka visoje Čekijoje atsirado gausus būrys krikščionių ir jų ratas vis plėtėsi. Krikščionybė Čekijoje klestėjo. Tačiau tai ilgai nesitęsė. Tokiam krikščionybės atgimimui pradėjo priešintis katalikai. Mat žmonės, paveikti Biblijos mokslo, apleido katalikų bažnyčias, niekas nebenorėjo lankytis mišiose ir finansiškai remti katalikų bažnyčių. Nenuostabu, kad katalikybės atstovai ėmė masiškai persekioti krikščionis. Katalikų lyderiai išduodavo leidimus daryti kratas žmonių namuose ir bausti mirtimi tuos, kurie turėjo namuose biblijas. Iki galo neištirtais mokslininkų tyrimais, dėl žiauraus katalikų persekiojimo ir masinių žudynių Čekijoje tuo metu gyventojų skaičius sumažėjo dvigubai. Pats J. Husas dėl savo nuopelnų buvo sudegintas ant laužo kaip eretikas (klaidžiamokslis) – taip Biblijos skelbėjus vadino katalikai.

    Ne mažesnio dėmesio vertas ir anglas Džonas Viklifas (1324-1384). Jis taip pat buvo labai aktyvus pamokslininkas, o jo rašiniai padarė didelę įtaką jau minėtam Janui Husui. Šis vyras taip pat išvertė Šv. Raštą į savo gimtąją, anglų kalbą. Tik dėl Anglijos karaliaus ir parlamento globos jam pavyko išvengti grėsmingų katalikų rankų. Negalėję susidoroti su gyvu Viklifu, po jo mirties, 1415 metais katalikų bažnyčia visuotiniame susirinkime pasmerkė Viklifą ir nutarė iškasti jo kaulus bei sudeginti, o pelenus išbarstyti. Katalikai iki išprotėjimo nekentė tų, kurie tikėjo Biblija ir ją skelbė.

    Anglas Viljamas Tindeilas (1495-1536) irgi išvertė Raštą į gimtąją, anglų kalbą. Verčiant Bibliją jam nuolat tekdavo slapstytis, netgi bėgti į kitas šalis, kol pabaigė šį darbą iki galo. 1455 metais garsiam vokiečiui, išradėjiu Johanui Gutenbergui sukūrus spaudos presą (iki tol Biblijos būdavo perrašomos ranka), atsirado galimybė spausdinti knygas plačiu tiražu (apie ką anksčiau tegalėjai pasvajoti!), tad Tindeilo išverstos Biblijos pakartotinais tiražais buvo išleista 15000 egzempliorių. Tai dar labiau įsiutino katalikus, nes vis daugiau žmonių galėjo įsigyti biblijas ir skaityti jas namuose. Nors Biblijos plitimą jau buvo per vėlu sustabdyti, bet Tindeilą jie nužudė. 1536 metų, spalio 6 dieną jis buvo pasmaugtas prie baslio ir čia pat sudegintas iki pelenų.

    Panašaus likimo sulaukdavo daugybė krikščionių, skelbiančių Bibliją ir siekiančių išsilaisvinti iš katalikybės gniaužtų, ne tik minėtoje Anglijoje ir Čekijoje, bet ir Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Sirijoje, Armėnijoje ir kitose šalyse.

    Krikščionių kankinių sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, bet manau keleto pavyzdžių pilnai pakanka, kad suprastume, kas tuo metu dėjosi. Sunku ir suminėti visus atvejus, visus taip vadinamus „kryžiaus kelius“ , kai katalikai, besidangstydami Kristaus vardu, neva Dievo pavedimu, žudydavo Biblijos platintojus ir skelbėjus arba šiaip nepritariančius katalikybei.

    Lietuvą, kaip žinia, irgi buvo įsiveržę katalikų kryžiuočiai, mat lietuviai buvo pagonys ir katalikų manymu juos reikėjo „apšviesti“ , atitraukti nuo tikėjimo stabais. Taigi iš Lietuvos buvo pašalinti lietuviškos pagonybės simboliai, o vietoje jų atsirado gražūs, paauksuoti, aureolėmis ir sparnais apdabinti katalikų…stabai. Lietuva nuo tada netapo apšviesta, ji tebuvo atversta į kitokią pagonybės formą.

    Daugelis šiandien smerkia musulmonų religiją, neva jai atstovaujantys žmonės persekioja ir žudo kitatikius. Tačiau jei paskaitysite istorinius faktus apie tai, ką išdarinėjo katalikai, pamatysite, kad tai, ką daro Islamas, tėra tik „gėlytės“. Katalikybės atneštas aukų skaičius buvo nepalyginamai didesnis, buvo išžudyta milijonai nekaltų žmonių, prievarta užkariauta daug žemių, tame tarpe ir Lietuva, siekiant politinės, ekoniminės ir religinės valdžios, kad visas pasaulis vergautų ir lenktųsi katalikybei. Jeigu šiandien katalikybė turėtų tokią pačią politinę ir religinę valdžią kaip anuomet, nei kiek neabejoju, kad šiandien tebevyktų tos pačios masinės kitatikių žudynės, o katalikybės įbauginti ir įgrąsinti žmonės būtų paminti po sunkiu katalikų padu.

    • panašu, kad tamsta (arba tamstos tėvai) buvo puikūs aukštosios partinės mokyklos studentai. . Tokius pačius pezalus mielai skleidžia naujųjų “bažnyčių” nežinia iš kur dygę pamokslautojai.. Irgi to pačio lizdo?

  6. Tai kelia šypseną….nuo tokių insinuacijų…jas galima įžvelgti, tačiau tai nebūtinai tikra.
    Tačiau jei paskaitysite istorinius faktus apie tai, ką išdarinėjo katalikai, pamatysite, kad tai, ką daro Islamas, tėra tik „gėlytės“. Katalikybės atneštas aukų skaičius buvo nepalyginamai didesnis, buvo išžudyta milijonai nekaltų žmonių, prievarta užkariauta daug žemių, tame tarpe ir Lietuva, siekiant politinės, ekoniminės ir religinės valdžios, kad visas pasaulis vergautų ir lenktųsi katalikybei. Jeigu šiandien katalikybė turėtų tokią pačią politinę ir religinę valdžią kaip anuomet, nei kiek neabejoju, kad šiandien tebevyktų tos pačios masinės kitatikių žudynės, o katalikybės įbauginti ir įgrąsinti žmonės būtų paminti po sunkiu katalikų padu.

  7. tiesą sakant paskaičius tekstą taip ir lieka neaišku, ką konkrečiai šis teologas siūlo, ką turėtų apimti tos “giluminės reformos”. Viskas labai abstraktu, nekonkretu, protingos frazės be turinio – suprask kaip nori.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte