Vis dažniau girdžiu klausimą: kaip manai, kas bus rudenį? Ar tikrai bus karantinas, kaip visi šneka? Ar sugebėsim išgyventi ir susimokėti paskolas?
Nerimas pakibęs ore lyg sunkus lašas ant šakos. Ir skaičiuojamos sekundės iki jis nukris kam ant galvos ir išsilies visu savo grožiu.
Kas mane glumina šiuose klausimuose? Tas bejėgiškumo jausmas. Lyg klaustų, gal aš ką žinau, ko jie nežino? Gal yra koks planas? Lyg žmonės patys jau negalėtų nieko spręsti…
Pasaulis pavirto į tokį, kuriame nei saugu, nei ramu.
Kažkas bijo pradėti naują verslą.
Kažkas emigruoja, nes bijo karo.
Pametėt, tikrai pametėt. Jei vis dar galvojat, kad kiti privalo sutvarkyti jūsų gyvenimą.
Kažkas perkelia savo įmonę į kitą šalį.
Nuolatinė nepaprastoji, ekstremalioji, įtemptoji padėtis…
Driekiasi eilės prie psichologų durų. Nepatekę ten skuba į dvasingumo stovyklas, retritus ir ieško savęs. Lyg būtų kur pakeliui pametę…
Galiu nuraminti. Pametėt, tikrai pametėt. Jei vis dar galvojat, kad kiti privalo sutvarkyti jūsų gyvenimą. Jei neprisiimat atsakomybės ir nesate tvirti. Jei tikite, kad jus apsaugos mistinė injekcija, tabletė ar slėptuvė (kurios nerasta).
O kas bus rudenį, priklausys nuo mūsų visų.
