Viorelo ir Eglės Visockų šeima: nėra reikalo vienam kitą keisti

Šiandien kalbiname evangelišką Viorelo ir Eglės Visockų šeimą. Viorelui – 55 metai, Eglei pokalbio metu – 32, o šeimoje auga 5 atžalos, šeima gyvena santuokoje 11 metų. Kalbina Marius Kundrotas.

Kokie bendri požiūriai ir vertybės sujungė Jūsų šeimą?

Viorelas: Tikėjimas Jėzumi. Susipažinome ir pradėjome draugauti protestantiškoje bendruomenėje „Kristaus paliepimas“, vėliau perėjome į „Ekklesia“ bažnyčią, šiuo metu turime savo bendruomenę Marijampolėje – „Lietuva Kristui“.

O šalia tikėjimo kokios bendrybės?

Viorelas: Arbata. Kai mano žmona meldėsi, ji konkrečiai prašė Dievo vyro su tam tikromis savybėmis. Taip jau susiklostė, kad aš jas atitikau, vienintelis mano trūkumas buvo amžius. Tarp šių savybių buvo ir tam tikri tikėjimo ypatumai, ir polinkis į arbatą, slaviškas kraujas, kurio – kaip sužinojau – porą lašų turiu.

Eglė: Arbata – šalutinis dalykas, pirmiausiai tai buvo kitoks gyvenimo būdas, negu daugelio žmonių. Santarvė, gyvenimas be alkoholio bei rūkalų. Pasiaukojimas savo šeimai. Skirtumų tarp mūsų – mažai, daugiausiai vertiname tuos pačius dalykus.

Viorelas: Tai buvo ir suvokimas, jog tuokiamės be žvilgsnio atgal. Nepriimtinos skyrybos, kaip ir abortas. Jeigu jau sužinai, kad žmona pastojo, yra tik vienas sprendimas – gimdyti ir auginti. Jungia ir supratimas, kad vaikai nėra jokia našta, kaip tik tai – Dievo palaiminimas. Ne visad vaikai ateina planuotai, bet kiekvieną jų priimame kaip palaiminimą. Tai mus ir „cementuoja”.

O kokie bendri pomėgiai?

Eglė: Pomėgius stipriai formuoja ir mūsų vaikai, dėl jų stengiamės. Daug laiko praleidžiame su jais, tarkime – gamtoje, vaikštinėdami. O kalbant apie asmeninius pomėgius – mokiausi muzikos, tai ji mane ir traukia. Mano vyras – mokslo žmogus, tai labai mėgsta knygas.

Viorelas: Vienas didžiausių bendrų pomėgių – bendrauti. Sugalvojame keliauti iš Marijampolės į Vilnių – ir „šaunam“. Ne kasdien, žinoma, bet tai kartais būna labai spontaniškos kelionės. Be mėnesinio biudžeto planavimų. Išties mėgstame keliauti.

Minėjote, kad Viorelas – mokslo žmogus, o kokia mokslo specializacija?

Viorelas: Klasikinė filologija. Mano diplome, kurį gavau Vilniaus universitete, įrašyta: senovės graikų ir lotynų kalbų dėstytojas, lietuvių kalbos mokytojas. Eglė pavadino mane mokslo žmogumi, nes, kaip ir daugelis vyrų, esu linkęs į racionalumą. Labai mėgstu logiškai pagrįsti savo nuomonę.

Eglė: Ne tik tai. Yra mokslinis mąstymas, kuris paprastam žmogui gal ir nėra dovanotas. Iki tėvystės atostogų Viorelas dirbo versdamas sociologinius straipsnius. Labai sudėtinga mokslinė terminologija. Ne kiekvienas gali tai padaryti.

Viorelas: Mėgstu analizuoti. Mėgstu kalbas. Pats gerai moku keturias kalbas, kuriomis esu pamokslavęs, galiu palaikyti pokalbį dar keliomis kalbomis. Mano mama yra chemijos mokslų daktarė, iš jos ir paveldėjau analitinį mąstymą. Grįsdamas tam tikrus savo tikėjimo teiginius naudoju ir gana specializuotą biochemijos žinyną. Apie aminorūgštis, peptidines ir nepeptidines jungtis ir panašiai.

O kaip susiklostė, kad, būdamas racionalus žmogus, pasirinkote būtent charizminę krikščionybės kryptį – juk įprastai manoma, kad charizmatai – jausmų žmonės?

Viorelas: Yra įvairių žmonių. Neturėtume visų apibendrinti. Ketvirtoje ar penktoje klasėje tapau ateistu, kaip diktavo sovietinis švietimas. Bet po to patyriau keletą tokių išgyvenimų, kad buvau parklupdytas. Tai buvo aiški akistata, jog Dievas yra. Jis tiesiog transformavo mane. Tai buvo gana ilgas procesas, vykęs penkerius metus. Šios patirtys mane ir atvedė į charizminę bendruomenę, pirmiausiai – į „Tikėjimo žodį“.

Sutinku, jog yra daug žmonių, kuriuos, atėjus į tokias bendruomenes, sužavi jose patirtas jausmų antplūdis. Bet kai žmogus eina toliau, tie jausmai arba išblėsta, arba jis ima gilintis. Aš skaičiau ir skaitau Naująjį Testamentą graikiškai ir ten atrasta teologija, nepaisant tam tikrų nukrypimų, kurių galima rasti visose bendruomenėse, atitiko charizminę teologiją.

Visi protestantai remiasi principu „tiktai Raštas“, bet kartais tai būna popierinis išpažinimas. Tarkime, krikštas reiškia panardinimą, bet kai kurios evangeliškos bendruomenės iki šiol apsiriboja „pakrapinimu“. Charizminėje krikščionybėje radau pirmąją, apaštalinę krikščionybę. Pačiam teko versti Bažnyčios tėvų raštus, tai mačiau, kaip ta krikščionybė po truputį kito.

O Eglė irgi toks racionalus žmogus?

Eglė: Kaip čia pasakius? (Juokiasi). Nesu toks proto žmogus, kaip Viorelas. Aš labiau – jausmų žmogus. Mano įtikėjimas rėmėsi jausmais, racionalumas atėjo vėliau, gilinantis. Mes su Viorelu vienas kitą papildome. Jis mane – racionalumu, aš jį – jausmais, kai jų reikia. Nemanau, kad būčiau galėjusi įtikėti kaip nors kitaip, negu per jausmus. Ypač palietė išgirsta muzika. Ir išgyventas Dievo buvimas.

Jei kas būtų racionaliai įrodinėjęs, kad reikia rinktis evangelinę bažnyčią, tai jau turėjau išankstinę priešišką nuomonę, kad tai – kažkokia sekta. Kad tokių žmonių reiktų saugotis. Bet tas prisilietimas, kurį išgyvenau, atnešė tikrumo į mano širdį. O po to, per metus laiko, pažįstant Dievo Žodį – Bibliją, pažįstant kitus žmones, tarp jų – labai protingus ir išsilavinusius žmones, atėjo ir suvokimas protu.

Kas labiausiai stiprina, puoselėjant savo vertybes šeimoje?

Viorelas: Būtent Dievo Žodis. Daugelis lietuvių, kurie ateina į civilinės metrikacijos skyrių, turi stiprių jausmų vienas kito atžvilgiu, deja, tie jausmai – endorfinai – po kurio laiko išnyksta. Jei nėra bendros pasaulėžiūros, konkrečių moralinių principų, tai nėra tvaru. Mus tai ir išlaiko. Trilypė virvė sunkiai nutraukiama. O daugelyje santuokų ta virvė – tiktai dvilypė.

Mes turime savo santuokoje trečiąjį dėmenį – Dievą. Tai nėra tiktai principas. Daugelis tuos principus žino. Tai yra gyvas santykis. Ne tik dogmų žinojimas. Santykis, pirmiausiai – maldoje, kur patiriamas Dievo buvimas. Mes nesame tobuli. Trinčių pasitaiko kiekvienoje šeimoje. Esminis klausimas – ką daryti, kai vyksta konfliktai. Kaip jie sprendžiami. Jei nėra aiškaus principų suvokimo ir gyvo santykio su tų principų davėju, tada – labai sudėtinga.

Tai atskleiskite, kokie tie didžiausi Jūsų trūkumai, ar čia – privatu?

Viorelas: Mano didžiausias trūkumas – mano racionalumas. Vyrai ir moterys – du skirtingi pasauliai. Daugelis vyrų bando racionaliai įrodyti savo nuomonę žmonoms. Nesuvokdami, kad moterys – iš kitos planetos. Žmonai reikia visai ko kito, negu savo teisumo įrodinėjimas. Daugelis šeimų dėl to ir subyra, kad du žmonės turi savo tvirtas ir skirtingas nuomones, kurias bando įrodinėti.

Vyro stiprybė – tiesiog pasakyti: aš tave suprantu. Neaiškinant, ką reikia daryti. Vyrai dažnai turi daug „gerų“ patarimų, o moterims tereikia išsikalbėti.

O žmonos kokie trūkumai?

Viorelas: Jų nėra, ji – misis Tobulybė.

Eglė: Vienas didžiausių moterų trūkumų – kad jos leidžia sau pamiršti pagarbą savo vyrams. Aš labai stengiuosi ties tuo dirbti, bet pastebėjau, kad žmonės pripranta vienas prie kito ir dingsta pagarba. Moterys dažnai šiurkščiai kalba, žemina savo vyrus. Taip jos pačios griauna savo namus ir savo santykius. Moterims reikia labai stebėti save. Aš kasdien meldžiuosi, kad būčiau gera žmona.

Dar iš moterų, ir iš savo pusės tai pastebiu, tai būna perdėtos kontrolės. Nepasitikėjimas, spaudimas. Mes susituokėme iš meilės ir ta meilė turi likti. O būna, kad santykių aiškinimaisi tampa centru. Norime būti pavyzdžiu kitoms šeimoms, kad galima kartu gyventi daugelį metų ir gyventi pagarboje. Dažnai moterys susitelkia į tai, ką vyras daro blogai, užuot ieškojusios, už ką jį galėtų gerbti. Nesame pašaukti santuoką kentėti, esame pašaukti ja džiaugtis.

Kokias pagrindines dorybes ugdote savo vaikuose?

Viorelas: Pirmiausiai – pagarbą vienas kitam. Vaikams dažnai to stinga. Taip pat diegiame krikščioniškas tiesas, nes tikime, kad visuminis, tikras pasaulėvaizdis savyje talpina Dievą. Diegiame tai savo vaikuose patys praktikuodami. Daugelis tikinčiųjų turi tikinčius vaikus, kol jie maži. Kai ateina paauglystė, koledžas, universitetas, jie tikėjimą praranda.

Taip vyksta dėl to, kad tėvai galvojo, jog jų vaikus išugdys bažnyčia ar dar kas kitas. Ne jie patys.

Kaip suderinate šeimą ir darbą?

Eglė: Dirbame naktimis. O šiaip – tiesiog pasidaliname. Dabar, kai man praktika, Viorelas būna su mažiukais. O kai jam kokie vertimai, išvykos, užsakymai, tada aš būnu. Pasirinkome tokius darbus, kad būtų galima koreguoti tas valandas, susidėlioti pagal save. Bet tenka padirbėti ir naktimis, kai vaikai sumiega.

Ar esate patenkinti dabartine valdžios politika šeimų atžvilgiu? O gal ką keistumėte?

Viorelas: Dabartinės valdžios požiūris – tiesiog „antišeimiškas“. Lietuva – tai, pirmiausiai, šeimos. Puikiai suvokiame geopolitinę padėtį, kad labai svarbu būti NATO ir kitur, bet Lietuva – tai jos žmonės. Iš valdžios reikia labai aktyvios pagalbos šeimoms. Ypač finansinio skatinimo. Dabar vaikus auginti – sudėtinga.

Eglė: Pagalbos daugiavaikėms šeimoms beveik nėra. Daugelis dabar bijo – kaip reiks tuos vaikus išlaikyti? Matyti, kad valstybė nėra suinteresuota, jog šeimos būtų gausios.

Viorelas: Susiduriame net su tokiu požiūriu, kad gausios šeimos yra tiesiog asocialios. O yra priešingai: jos – labai socialios, nes būtent jos galvoja apie sociumą – visuomenę.

Ar didesnė problema šeimoms yra socioekonominė, ar vertybinė valdžios politika?

Viorelas: Ir viena, ir kita. Žinoma, esame prieš dabar diegiamus „alternatyvius“ gyvenimo modelius. Kai kurie žmonės sako, kad Jėzus apie tai nieko nekalbėjęs. Bet Jis sakė: pradžioje Dievas sukūrė vyrą ir moterį.

Eglė: Kol tai yra asmeninis žmogaus pasirinkimas, tai yra viena, bet kai tampa prievole keisti savo pasaulėžiūrą ir tai sklinda net iš valstybės žmonių, tai – jau kas kita ir labai žalinga. Turime būti vieningi ir kovoti su tuo. Nepasiduoti. Neleisti, kad tai ateitų į mūsų mokyklas, į mūsų vaikų gyvenimus. Kai tampa normalu, kad tos pačios lyties žmonės vaikus augina, tai – tiesiog pavojus šeimoms.

Viorelas: Nesame nusiteikę prieš „gėjus“, turime tokių žmonių savo aplinkoje ir juos mylime. Nerimą kelia propaganda. Tariama tolerancija. Kurioje išties nėra tolerancijos kitai nuomonei. Konservatyvias pažiūras išstumiant į užribį, demonizuojant, juodinant. O juk visuomenės dauguma laikosi visai kitų pažiūrų, negu vadinamasis valstybės „elitas“.

Ką pasakytumėt žmonėms, kurie vietoje šeimos renkasi karjerą ar pramogas?

Viorelas: Žmogus laimingas tik tada, kai pašvenčia savo gyvenimą kam kitam. Gal kurį laiką be to gyventi ir linksma, bet likę vieni, pražilę ir vaikščiodami su lazdelėmis rankose suprantame klydę. Bet tada būna per vėlu. Didžiausias pasitenkinimas gyvenime – padėti kitam ir aukotis.

Dėkoju.

5 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version