„Pastarosiomis dienomis mus sukrėtė tragiškas įvykis – karas. Ne kartą meldėmės, kad jo būtų išvengta. Ir toliau nepaliaujame melstis, iš tiesų dar karščiau meldžiame Dievą“, – sakė Pranciškus sekmadienio vidudienį dar kartą visus paragino kovo 2 d., Pelenų trečiadienį, melstis ir pasninkauti už taiką Ukrainoje.
„Ši diena tebūna proga būti arti Ukrainos žmonių kančių, pajusti, kad visi esame broliai ir seserys, maldauti Dievą, kad baigtųsi karas“, – sakė popiežius.
„Tie, kurie imasi karo, pamiršta žmogiškumą. Jiems nerūpi žmonės, jie nesigilina į konkretų žmonių gyvenimą, bet aukščiau visko kelia šališkus interesus ir valdžią. Jie remiasi velniška ir iškreipta ginklų logika, kuri yra labiausiai nutolusi nuo Dievo valios. Jie atsiriboja nuo paprastų žmonių, kurie nori taikos ir kurie – paprasti žmonės – visuose konfliktuose yra tikrosios aukos, brangiausiai sumokančios už karo beprotybę.“
Popiežius sakė, kad jis atsimena pagyvenusius žmones, tuos, kurie šiuo metu ieško prieglobsčio, motinas, bėgančias su vaikais.
„Tai broliai ir seserys, kuriems būtina skubiai atverti humanitarinius koridorius ir kuriuos reikia priimti. Skaudančia širdimi dėl to, kas vyksta Ukrainoje – ir nepamiršdamas karų kitose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Jemene, Sirijoje, Etiopijoje – kartoju: „Tenutyla ginklai!“ Dievas yra su mylinčiais taiką, o ne su tais, kurie naudoja smurtą.“
Jėzus kviečia mus pamąstyti apie tai, kaip mes žiūrime į kitus žmones ir kaip apie juos kalbame, sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį, prieš „Viešpaties angelo“ maldą, pradėdamas trumpą Mišių Evangelijos skaitinio komentarą.
Šiandien Viešpats mus įspėja, kad, sutelkę visą dėmesį į krislelį brolio akyje, galime nepastebėti rąsto savojoje (plg. Lk 6, 41). Kitaip tariant, mums gresia pavojus būti labai atidiems kitų kaltėms, net ir mažmožiams, ir tuo pat metu nekreipti dėmesio į savo kaltes, neteikti joms didelės reikšmės. „Tai tiesa, ką sako Jėzus. Mes visada randame priežasčių kaltinti kitus ir teisinti save“, – kalbėjo Pranciškus.
„Labai dažnai skundžiamės dėl visuomenėje, Bažnyčioje, pasaulyje vykstančių blogų dalykų, bet nepasižiūrime į save, nesistengiame keistis patys. Taip elgdamiesi tampame vis aklesni, o, jei esame akli, negalime būti kitų vadovai ir mokytojai. Aklas juk negali vesti aklo (plg. Lk 6, 39).“
nepasižiūrime į save, nesistengiame keistis patys.
„Brangūs broliai ir seserys, Viešpats kviečia mus prasivalyti akis. Pirmiausia jis ragina mus pažvelgti į save ir atpažinti savo varganumą, nes, jei nesugebame matyti savo klaidų, visada būsime linkę sureikšminti kitų klaidas. Jei pripažinsime savo klaidas ir trūkumus, tuomet mums atsivers gailestingumo durys.“
Popiežius pridūrė, kad po to, kai blaiviu žvilgsniu pažvelgiame į save, galime žiūrėti ir į kitus žmones, žiūrėti į juos taip, kaip žiūri Jėzus, kuris pirmiausia mato ne blogį, bet gėrį.
„Štai kaip Dievas žvelgia į mus: jis mato mumyse ne nepataisomas klaidas, bet vaikus, kurie klysta. Dievas visada atskiria žmogų nuo jo klaidų. Jis visada tiki žmogumi ir yra pasirengęs atleisti kaltes. Jis kviečia ir mus elgtis taip pat: ieškoti kituose ne blogio, bet gėrio“, – sako popiežius.
Jėzus šiandien mus kviečia pamąstyti ir apie mūsų kalbą. Evangelijoje jis sako, kad žmogaus lūpos išreiškia tai, kas yra širdyje“ (plg. Lk 6, 45). „Iš tiesų“, – tęsė Pranciškus, – „pagal tai, kaip žmogus kalba, galima spręsti, kas yra jo širdyje. Žodžiai, kuriuos vartojame, pasako, kas esame.
Mes kartais į savo žodžius kreipiame mažai dėmesio ir vartojame juos paviršutiniškai. Tačiau mūsų žodžiai turi svorį: jais galime išreikšti mintis ir jausmus, išsakyti savo baimes ir planus, laiminti Dievą ir kitus. Deja, bet savo kalba taip pat galime kurstyti prietarus, statyti užtvaras, pulti ir net naikinti savo brolius ir seseris. Apkalbos skaudina, o šmeižtas gali būti aštresnis už peilį!“
Popiežius atkreipė dėmesį į šiais laikais skaitmeninės komunikacijos kanalais sklindantį pyktį, agresiją, baimę kurstančias netikras žinias ir išsigimusias idėjas. Jis taip pat priminė švedų diplomato, buvusio JTO generalinio sekretoriaus ir Nobelio taikos premijos laureato Dago Hammarskjöldo įspėjimą, kad „piktnaudžiauti žodžiais – tai niekinti žmogų“.
„Tad paklauskime savęs“, – paragino Pranciškus, –„kokius žodžius vartojame: žodžius, kuriais išreiškiame dėmesį, pagarbą, supratimą, artumą, atjautą, ar žodžius, kuriais pirmiausia siekiame gerai prieš kitus pasirodyti? Kalbame nuolankiai ar teršiame pasaulį, skleisdami nuodus, kritikuodami, skųsdamiesi, kurstydami agresiją?“
Galiausiai popiežius prašė melsti Mergelę Mariją, kuri patraukė Dievo dėmesį savo nuolankumu ir kuklumu, kad padėtų mums apvalyti savo žvilgsnį ir kalbą.
