Tomas Viluckas. Kas gintų Seimą ir LRT dabar?

Sausio 13-oji tapo data, kuomet Lietuvos valstybingumas buvo apgintas ir jai atsivėrė galimybė grįžti į tarptautinę valstybių bendriją. Tuomet viskas buvo labai aišku – Lietuva yra Vakarų vertybinės, politinės ir kultūrinės erdvės dalis. Tuomet tikrai viskas buvo paprasta. Žinojome kas esame, kur einame, ko norime.

Kai minime kažkokias reikšmingas datas, neišvengiamai vedame paraleles su dabartimi. Ir jos dažniausiai būna ne mūsų laikmečio naudai. Štai žvelgdami į anuos įvykius, ko gero nedvejodami galime sakyti, kad iškilus pavojui prie Seimo rūmų ar LRT pastato, nesusirinktų tūkstantinės žmonių minios jų ginti.

Dar didesnį paradoksą išgyvenome praėjusią vasarą, kai patys piliečiai apsiautė Seimo rūmus, kilo riaušės, o po to Seimas pavirto į tvirtovę su jį ginančia šarvuota technika ir tvoromis. Šiandien prie Seimo stovi sustiprintos policijos pajėgos, kurios saugo tautos išrinktuosius nuo savo piliečių.

Ir piliečiai yra gražiai rūšiuojami. Štai vakar Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla pareiškė, kad jei įprastai į Sausio 13-osios renginius rinkdavosi Laisvės kovų gynėjai, jų artimieji, patriotiškai nusiteikę gyventojai, šiuo metu turima informacijos, kad „rytoj prie šitų asmenų gali prisijungti ir įvairios kitos visuomenės grupės, tai ir protesto grupės ir asmenys, kurie turi kitų intencijų išsakyti vieną ar kitą savo poziciją“.

Kitaip tariant, policijos vadas nustato kas yra „patriotiškai nusiteikę gyventojai“, kaip reiškiasi patriotiškumas, kad protestuojantis nėra joks patriotas. Pasirodo kaip švęsti valstybei svarbias dienas žino politikai, valdininkai, policininkai, tik ne šios valstybės piliečiai.

Na, o mūsų nacionalinis transliuotojas, išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais, užuot buvęs diskusijų ir įvairių visuomenės pozicijų reiškimosi vieta, yra tapęs vienos partijos ruporu ir kitaminčių niekinimo erdve.

Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Tai, kas buvo valstybingumo ir laisvo žodžio simboliais, transformavosi į prievartos mechanizmą ir propagandos platformą. Tai, kas nešė viltį, dabar kelia desperaciją. Tai, kas reiškė laisvę, dabar įgalina suvaržymus.

Didžiausia pagunda dėl to kaip jaučiamės ir gyvename būtų kaltinti kažką. Visuomet galime sakyti, kad mus apvogė gudrūs vagys, kad dėl visko kalti aukštus postus užėmę politikai ar kažkada buvęs sovietmetis.

Taip pat galime ir toliau nostalgiškai žvelgti atgalios ir sakyti, kokie mes buvome gražūs ir vieningi, susitelkę ir orūs. Tačiau ši nostalgija taip pat yra iliuzija. Ji yra bandymas dabartį užmauti ant įsivaizduojamo „Aukso amžiaus“ kurpalio.

Tai, kas buvo valstybingumo ir laisvo žodžio simboliais, transformavosi į prievartos mechanizmą ir propagandos platformą.

Jei mes būtume buvę tokie gražus ir puikūs kaip mėgstame dažnai apie savo tautą, t. y. apie mus pačius, galvoti, tuomet mes nebūtume atėję į tašką, kuriame atsidūrėme. Mes patys leidome kažkam mus apvogti, patys išsirinkome veikėjus, kuriems ant mūsų nusispjauti, ir gyvenome elgesio šablonais, išmoktais „anais gerais laikais“.

Toliau bandome apgaudinėti save. Įtikime, kad galima įbristi į tą patį upelį, atkartoti sausio įvykių ir Baltijos kelio vienybę, įsteigti sąjūdžius, kukuoti apie dar vieną tautinį atgimimą. Visi šie dalykai yra žaidimas su įprastomis schemomis, nors žaidimo taisyklės yra pasikeitusios ir laikas ieškoti naujų būdų jas įsisavinti bei laimėti žaidimą, kuris atrodo praloštas.

Ar tai įmanoma? Sausio 13-oji parodė, kad be kraujo, aukos ir vilties jokie didingi tikslai negali būti įgyvendinti. Neapsigaukime – niekas nesikeis šioje šalyje, jei gyvensime tik feisbuko burbuluose ir pasirašinėsime internetines peticijas.

Tačiau svarbiausia yra atrasti tuos tikslus, kurie verstų išeiti už savo ribotumo, kreiptų žvilgsnį pirmyn, skatintų nepaisant kliūčių siekti kartais neįmanomos tikrovės. Tai reiškia, kad mums reikia vizionierių beatodairiškai tikinčių savo svajone, idealistų pasiryžusių netekti ramybės, drąsuolių nebijančių kovos kančios.

Todėl prisimenant tuos vyrus ir moteris, kurie aną sausio naktį nesvajojo apie jokias didvyrių aureoles, svarbu nesustingti praeities apmąstymuose, nepasiduoti fasadinės ir paviršutiniškos pagarbos ritualams. Juk jie žuvo, kad būtų gyvenimas, o ne sąstingis ir prisitaikymas.  

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

22 KOMENTARAI

  1. tampa konservatorių padaliniu.Smagu,kai kviečia LRT pakalbėti?Tik tiek nedaug reikia,kad išsižadėti tautos?Puikybės ligos simptomai.

  2. Taip tai karti tiesa.O vaikydamiesi materialių dalyku prarandame vidų.
    Ir pamirštame kodėl esame čia.
    Ačiū jums už mintis

  3. Gerai, turime gerų mąstytojų,bet …kur juodas „nuobodus“ partinis, politinis darbas? Kas jį dirbs? Tiksliai pasakyta, tam reikia pasiaukojimo…Ir labai aiškių programų…
    Didžiausias priešas – neviltis, susitaikymas su tautos nykimu, pataikavimas kitiems, svetimiems, … kurie „gins“ mus, tinginius, bevalius, „veršių tautą“, kaip kai kas sako.?..Net savi peikia savus…ir net save…

  4. Žmonės buvo apgauti todėl, kad nesilaikė Biblijoje užrašyto žmonių pažinimo principo. Šventajame Rašte rašoma, kad medį pažinsite iš vaisių. Jei medis pažįstamas iš vaisių, tai žmogus pažįstamas iš jo daromų darbų. Ne iš kalbų, ne iš savęs pateikimo, bet iš darbų. Tuo tarpu daugelis iš mūsų vertino ne dabartinių valdančiųjų darbus, bet jų kuriamus įvaizdžius apie save, todėl buvo apgauti. Dabartiniai valdantieji save pristatydavo kaip tautos patriotus ir vertybininkus. Tačiau daugumos iš jų darbai jau senai rodė tai, kas dabar nustojo būti dangstoma.

  5. Amen. Ką daryti „paprastam žmogui“, kaip priešintis totalitarinės santvarkos įvedimui ir to pasekmėms? Keletas idėjų:

    1) Laikytis 10 Dievo įsakymų. Visos mūsų ekonominės, politinės ir kt. bėdos kyla iš mūsų nuodėmingo elgesio, iš didesnių ar visai mažų melų, stabmeldystės, svetimavimo ir t.t.
    2) Mylėti savo artimą, atsakyti meile į šmeižtą, neapykantą, persekiojimą. Tai žymiai sunkiau už dalyvavimą mitinge, bet kartu ir žymiai veiksmingiau.
    3) Melstis. Dievas yra Visatos valdovas ir niekam plaukelis nuo galvos nenukrenta be Jo žinios. Jis mato, kas vyksta. Jeigu norėtų, galėtų Didyjį Resetą sustabdyti šią akimirką, bet kažkodėl nesustabdo. Melskimės, kad turėtume tikėjimo Apvaizda ir išminties suprasti ir priimti Dievo valią.
    4) Kalbėti. Kol dar neįvesti socialiniai kreditai ir turime žodžio laisvę, kalbėkime. Nebijokime sakyti tiesos, nebijokime trinties, diskusijos. Kartais užtenka nesmerkiančiu tonu pasakyti „O man X atrodo štai kaip…“, „Vakar sužinojau, kad X…“. Vien tai pažadina žmones iš savo socialinių burbuluose suformuotos masinės hipnozės, ar bent jau jų pasąmonėje pasodina porą sėklų, kurios gali išdygti vėliau.
    5) Puoselėti darnius socialinius ryšius su šeima ir kaimynais. Užmegzti ryšį su pora vietinių ūkininkų, nueiti atsiprašyti ir išgerti taurelę su kaimynu, su kuriuo esate susipykę, susikooperuoti su kaimynėmis dėl vaikų mokymo namuose, pradėti aktyviau dalyvauti parapijos gyvenime, susipažinti su vietinio komisariato pareigūnais ir t.t.
    6) Jeigu patys negalite kovoti viešai, paremkite tuos, kurie kovoja. Akivaizdu, kad visa mainstryminė žiniasklaida nėra nepriklausoma, o nepriklausoma žurnalistika mokesčių mokėtojų ar korpo pinigų negauna. Kad turėti patikimą žurnalistą, reikia jį remti patiems, nors ir numetus vieną kitą eurą kas mėnesį.
    7) Pilietinis nepaklusnumas. Neužsidėti kaukės, nors ir trumpam, nors ir iki tol, kol paprašys užsidėti. Netikrinti skiepų pasų. Nesilaikyti įvairių ribojimų. Įstatymų griežtumą ne visada lydi jų laikymosi neišvengiamumas.

    • Man patiko šeštas punktas. Mainstryminė žiniasklaida nupirkta, todėl priklausoma, tai mes nusipirkime sau žurnalistą, jis priklausys nuo mūsų :)))

      • Taikliai. 🙂 Gal geriau būtų žurnalistą pavadinti „nešališku“, o ne „nepriklausomu“, ir remti ne pavienius žurnalistus, o platformas, neribojančias žodžio laisvės, atviras diskusijoms.

      • Gerbiamas Ore,

        nešališkų žmonių nebūna. Arčiausiai objektyvumo galėtų būti mokslinininkai, mano manymu.

      • Jeigu nesutinkate su vienu iš punktų, kodėl kiti turėtų nublankti? Ir kodėl nesutinkate su šiuo punktu?

  6. Seimo galima neginti, kol riejamės tarpusavy. Tačiau nuo išorinių priešų jį reikia ginti, kad ir koks nepatinkantis jis būtų.
    Vizionierių trūksta. Tikrai. Bet ir Adolfas H. buvo vizionierius…

  7. vizijas turime visi. Tik ne visi kažką daro, norėdami jas įgyvendinti… Manau, kad ir dabar yra šviesių veikiančių šviesios vizijos vizionierių ir
    kad visi taikūs būdai šioms vizijos tinka. O tikslui pasiekti kartais reikia tinkamai susiklosčiusių sąlygų, laiko bei palaikymo, tikėjimo bei pasiaukojimo…

  8. Tik Tauta ,išlaikiusi lietuvybę 200 ir50 metų ,galėjo atkurti savo valstybę. Visoje Lietuvoje Žmonės budėjo ir tikėjo atsisyrimu nuo tarybų sąjungos.Aš sakau ačiū savo tautai,One sėdėjusiem seimo viduje irprašiusiems apginti seimą

    • Ponia Aurelija, matyt, nežinai, kas ten seime sėdėjo. Sėdėjo tautos išrinktieji, kurie paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, ir ją iki mirties ginti pasiryžę savanoriai. Kunigas Grigas buvo su jais.

Komentarai neleidžiami

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte