Tomas Viluckas – intelektualas, publicistas, vertėjas, žmogus, gyvenantis išmintimi, o ne pagal išorinius kriterijus. Palangiškis nuo pat vaikystės susidūrė su fizine negalia – bet nepasidavė. Priešingai – tai tapo jo dvasinio augimo ir vidinio užsispyrimo varikliu. Tomas pasirinko kelią, vedantį į gylį: į savišvietą, į vertybių paieškas, į tikėjimą ir žodžio jėgą.
20-ies metų įvykęs vertybinis lūžis – atsivertimas į krikščionybę – tapo jo vidinio pasaulio ašimi, atveriančia platesnius horizontus – nuo filosofijos iki politikos, nuo Biblijos iki viešosios erdvės analizės. Viluckas – vienas ryškiausių katalikiškos minties atstovų Lietuvos žiniasklaidoje: daugiau nei tūkstantis straipsnių, šešios išverstos knygos, aktyvi publicistinė veikla.
Tomas gyvena Palangoje, kartu su žmona Jolita – socialinių mokslų daktare, mokslininke, kurią visada pristato su švelniu pasididžiavimu. Graži ta jų pagarba vienas kitam, bendrystė, sutampančios vertybės. Nepaisant judėjimo negalios, Tomas yra žmogus, kuris gyvena laisvai – nes jo laisvė ateina iš vidaus, iš gebėjimo matyti pasaulį giliau.
– Tomai, esate vienas ryškiausių katalikiškos minties balsų Lietuvoje. Ar jūsų tikėjimas formavo ne tik pasaulėžiūrą, bet ir jūsų gyvenimo kelią, svarbius tekusius pasirinkimus, šeimą?
– Niekada neslėpiau savo krikščioniškų įsitikinimų. Jie mane suformavo kaip asmenybę, paskatino užsiimti savišvieta, gilintis į Dievo slėpinį, žmogų ir supantį pasaulį.
Nenuostabu, kad tikėjimas mano gyvenime apima viską. Jis nėra kažkoks abstraktus, o labai konkretus, nukreiptas į Jėzaus Kristaus asmenį. Būtent tikėjimas nušviečia visus gyvenimo aspektus. Negali būti taip, kad tikėjimas būtų tik kokia nors gyvenimo dalis. Jis turėtų apimti visą būtį, gyvenimą ir vertybes.
Kadangi tikėti reiškia gyventi visapusiškai, tai savaime tampa gyvenimo pamatu.
– Užaugote ankstesnėje sistemoje, kur neįgalieji buvo nematomi. Kaip šis kontekstas jus suformavo? Ar šiandien negalios žmonės gyvena kitaip?
– Gyvenimas sovietinėje sistemoje turėjo savų iššūkių. Tarybinėje visuomenėje oficialiai nebuvo pripažįstama, kad egzistuoja neįgalūs žmonės. Iš aukštų tribūnų buvo deklaruojama, kad tokių tiesiog nėra. Dėl to, pavyzdžiui, netekau galimybės įgyti visapusiško išsilavinimo, teko pasikliauti savišvieta, gyventi visuomenės “paraštėse”.
Lūžis įvyko tada, kai visuomenė pradėjo keistis, tapo atviresnė įvairiems žmonėms. Jeigu palyginčiau pradžią savo gyvenimo kelio ir dabartį, skirtumai – milžiniški. Pasikeitė ne tik požiūris į žmogų su negalia, bet ir galimybės jam visavertiškai funkcionuoti visuomenėje.
Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad viskas dabar yra vien gerai – išlieka daugybė visuomenės gyvenimo sričių, kurias reikia taisyti. Vis dar yra nematomų, nepastebimų žmonių, kurie paliekami dorotis vieni su jiems iškilančiais iššūkiais. Didelių problemų kyla kalbant apie viešųjų pastatų, erdvių prieinamumą. Ir, žinoma, didelis iššūkis – sudaryti sąlygas žmogui su negalia gyventi ne iš pašalpų, bet oriai, savarankiškai, užsidirbant pragyvenimui, aktyviai dalyvaujant bendruomenės gyvenime.
– Ar palanki žmonėms su negalia Palanga?
– Palanga šiuo požiūriu – labai patogus miestas, vienas palankiausių miestų žmonėms su negalia Lietuvoje. Per pastaruosius metus jis gerokai pasikeitė. Anksčiau patekti prie jūros buvo beveik neįmanoma, dabar – ne vienas kelias ten veda. Žinoma, dar yra kur augti, ypač kalbant apie galimybes viešojo maitinimo įstaigas, tualetus, senesnės statybos pastatus. Daugelyje vietų įvažos į pastatus padarytos tarsi „dėl akių“, nes jų nuožulnumas ir siaurumas neatitinka jokių reikalavimų. Pavyzdžiui, liftas į mūsų miesto pasididžiavimą – Gintaro muziejų – toks mažas, kad didesni nei standartiniais rateliais ežimėlis į jį paprasčiausiai netelpa.
– Nemažai rašote, verčiate, skaitote paskaitas. Kuo jums svarbus žodis – ar tai būdas keisti kitus, ar labiau savęs pažinimo forma?
– Žodis man reiškia galimybę būti savimi. Visada kovojau ir kovosiu – tiek, kiek leis jėgos – už laisvą žodį, už tai, kad žmogus mūsų valstybėje galėtų be baimės reikšti savo įsitikinimus ir nuomonę. Per gyvenimą dėl to, kad nepataikaudavau vyraujančiai konjunktūrai tekdavo nukentėti, tačiau tai mane tik užgrūdino ir manau, padarė išmintingesniu.
Nesvarbu, ar visuomenės dauguma su tuo sutinka – svarbiausia, kad išliktų galimybė keistis argumentais, idėjomis, pasaulėžiūromis. Ir tai turėtų vykti pagarbos atmosferoje. Šito šiandien Lietuvoje labai trūksta.
Esu įsitikinęs, kad turime saugoti pagarbų žvilgsnį į kito nuomonę, išmokti jos klausytis, ją girdėti, o ne marginalizuoti kitaip manančius. Labai plona riba skiria šviesuomenę nuo orveliškos ideologinės „minčių policijos“, reiškinio, kuris gali turėti baisių pasekmių mūsų visuomenės raidai.
Laisvas žodis – tai ne bandymas kitą paveikti ar pavergti, bet oraus žmogaus raiška. Galimybė išreikšti tai, kuo tiki, ką galvoji. Todėl ir įkūriau savo informacinę platformą, krikščionišką naujienų portalą laikmetis.lt.
Mano vizijoje jis turi tapti laisvo žodžio erdve – vieta, kur galima atrasti informaciją, kurios nematome pagrindinėje žiniasklaidoje, kur tikrovė matoma iš kitokios perspektyvos. Tai nėra lengvas kelias, bet faktas, kad ši platforma gyvuoja jau penkerius metus, rodo – ji reikalinga. Ji turi savo vietą ir nišą mūsų viešojoje erdvėje.
– Kokios temos šiuo metu populiariausios portale laikmetis.lt? O kokių trūktų?
– „Laikmečio“ skaitytojai daugiausia yra žmonės, besidomintys krikščioniška žinia, tautine valstybe ir politika, grindžiama krikščioniškomis vertybėmis. Populiariausios temos – aktualijos, susijusios su šiandienos visuomenės gyvenimu bei Bažnyčia. Nevengiame jokių temų susijusių su bažnytiniu gyvenimu, nors jos ir būtų nemalonios.
– Ar palangiškiai aktyviai skaito laikmetis.lt, o gal pildo savo rašiniais?
– Pagal mūsų portalo lankomumo duomenis, Palangos skaitytojai patenka į dešimtuką aktyviausių „Laikmečio“ skaitytojų.
Kalbant apie iššūkius, Lietuvoje stokojama gerai rašančiųjų – tų, kurie turi ką pasakyti. Nors daug žmonių kasdien rašo soc. tinkluose, išmaniuosiuose įrenginiuose, atrodytų niekada istorijoje nebuvo tiek raštingų žmonių, bet tikrąja prasme kuriančių yra nedaug. Beje, skaitytojai gali bandyti jėgas ir siųsti savo tekstus.
– Gyvenate Palangoje – mieste, kuris daug kam siejasi su vasara ir poilsiu. Ką jums reiškia ši vieta kaip gimta erdvė, kasdienybės fonas?
– Galiu ramiai pasakyti: myliu Palangą. Jaučiuosi tikras palangiškis. Čia gera būti, gyventi, judėti. Man ji brangi ne tik kaip kurortas, bet ir dėl čia gyvenančių žmonių.
Gal nuskambės kiek paradoksaliai, bet man Palanga ypač patinka vasaros metu, kai ji tampa tarsi visos Lietuvos veidrodžiu. Čia susitinka įvairūs žmonės, atgyja kultūrinis gyvenimas, atsiranda daug galimybių leisti laiką prasmingai.
Palanga labai išgražėjusi – tai didelis nuopelnas tiems, kurie šiandien atsakingi už miesto veidą. Labai svarbu, kad kiekvienas bendruomenės žmogus jaustų bent dalį atsakomybės už tai, kad čia būtų gera visiems.
– Jūsų žmona – socialinių mokslų daktarė Jolita – taip pat gyvena mokslo pasaulyje. Koks jūsų santykis, kaip kartu augate kaip pora ir asmenybės?
– Kalbant apie santykius – jų esmė nėra tik išoriniai dalykai. Svarbiausia ne jausmai, o abipusiškumas, dėkingumas ir pasitikėjimas vienas kitu. Juk santykiai – tai pasirinkimas vienas kito, nepaisant ribų, su kuriomis tenka susidurti.
Mano negalia – svarbi mūsų santykių dalis. Reikia daug kūrybiškumo, išmonės, ištvermės, kad ji netaptų kliūtimi būti drauge. Iš esmės be meilės ji būtų nepakeliama. Tai iš tiesų padeda augti – tiek mums kaip porai, tiek kiekvienam skyrium dvasiškai.
– Gal meilė tai ne tik gražus jausmas, bet ir pagalba vienas kitam?
– Todėl esu įsitikinęs, kad bet kokio santykio pagrindas – dvasinis ryšys. Jei žmonės nebeturi apie ką kalbėti,dalintis, girdėti vienas kitą, toks santykis jau išsisėmęs. Todėl mums labai svarbu dalintis viskuo: kas esame, kaip jaučiamės, kaip matome pasaulį. Tai tarsi bendras kelias, kuriame tarpusavio dermė – viso gyvenimo užduotis.
– Negalia daugeliui siejasi su ribomis, o jūs – esate labai laisvas. Kaip apibrėžtumėte savo santykį su kūnu ir kas jums yra tikroji laisvė?
– Ne, problema nėra manyje – problema yra buvimo sąlygose. Mano kūnas labai apribotas – be kito žmogaus pagalbos beveik nieko negaliu padaryti. Tačiau visada maniau, kad kūnas – labai svarbus. Mes esame neatsiejami nuo savo kūno. Visgi tik dvasia suteikia jam pilnatvę. Taip net silpnas, pažeistas kūnas gali tapti erdve, kurioje reiškiasi asmenybė.
Laisvė – tai Dievo atvaizdas žmoguje. Tikroji laisvė – Dievo dovana, įspausta į mūsų prigimtį. Laisvė rinktis mylėti ir būti tiesoje. Būti tuo, kuo esi. Tai yra tikroji laisvė, kurios trokštame, kurią esame pašaukti gyventi.
– Dažnas turi priekaištų likimui ar Dievui…
– Esu Dievui dėkingas už viską, ką Jis padarė mano gyvenime. Gal skambės paradoksaliai, bet dėkoju jam net už savo negalią, nes tikiu, kad per ją esu tuo, kuo esu šiandien. Nors patiriu išbandymų ir kartais nelengva suprasti Jo valią, svarbiausia nuostata Jo atžvilgiu išlieka dėkingumas – už buvimą, gyvybę, žmones, kurie mane supa, ir už nuostabų pasaulį, kuriame esu ir trokštu visavertiškai gyventi.
– Esate intelektualas, kuriuo norisi sekti, tad labai įdomu išgirsti kas jums yra gyvenimo prasmė…
– Prasmės paieškos visada jaudino žmones. Daugybė filosofų, mąstytojų, išminčių ir šventųjų apie tai kalbėjo. Po daugelio metų paieškų ir sukauptos patirties galiu pasakyti, kad pagrindinė gyvenimo prasmė yra ta, kuri mus iš tiesų užpildo kaip asmenis. Tokia prasmė pranoksta mūsų žmogišką egzistenciją, verčia peržengti jos ribas.
Apibendrinant – tai yra kitas asmuo. Tas, kurį mylime, kurio bendrystės trokštame, kuriam linkime gero, laimės ir norime padėti pasiekti tikslus.
Kitas svarbus aspektas – mūsų kūrybinės galios. Jos kviečia mus pranokti save, kurti, būti grožio bei nuostabos šaltiniu. Gebėjimas kurti grožį leidžia eiti toliau, negu siekia mūsų vaizduotė, idėjos ar įkvėpimas.
Viską vainikuoja aukščiausioji Būtis – tai, ką religinės tradicijos vadina Dievu. Jis yra mūsų šaltinis ir kvietimas pranokti save. Dievas suteikia galimybę atrasti gyvenimo esmę ir prasmę.
