Tomas Viluckas. Apie baltą popiežiaus sutaną, jo divizijas ir pasikartojančią istoriją

Karas Ukrainoje Vatikano diplomatijai tapo vienu rimčiausių išbandymų per pastaruosius keliasdešimt metų. Dar niekada tiek Vatikano pareigūnai, tiek pats popiežius nebuvo sulaukę kritikos dėl reakcijos į įvykius iš žiniasklaidos ar eilinių tikinčiųjų.

Kontroversijas sukėlė kardinolo Pietro Parolino komentarai apie ginkluotės tiekimą Ukrainai, popiežiaus vengimas įvardinti Rusiją agresore, galiausiai – sprendimas per Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio procesiją vienoje gretoje pastatyti ukrainietę ir rusę.

Kritikos sulaukė ir popiežiaus Pranciškaus nuolatinis pabrėžimas, kad karas vyksta tarp dviejų broliškų tautų, kad svarbiausia yra taika.

Visi šie pasisakymai ir kai kurie simboliniai Vatikano gestai susilaukė nemenkos kritikos ir tarp Lietuvos katalikų. Šįsyk į vieną chorą susijungė tiek liberalaus, tiek tradicinio sparnų atstovai. Popiežius neįtiko ir nuolatiniams jo kritikams, ir jo ištikimiems gerbėjams.

Žinoma, neverta baltinti ir taip jau baltos popiežiaus sutanos. Jis pats neseniai duotame interviu argentiniečių leidiniui „La Nacion“ glaustai atsakė į visus jam metamus priekaištus ir kaltinimus, tačiau vis tik vertėtų labiau bandyti suprasti priežastis, kodėl Šventasis Sostas elgiasi vienaip ar kitaip įvykių, sudrebinusių tarptautinę bendruomenę, akivaizdoje.

Pirmoji problema, kad mums niekaip nesiseka atsiriboti nuo emocinio fono vertinant karo įvykius Ukrainoje. Mes dažnai pamirštame, kad Vatikanas nėra tipinė valstybė, o popiežius nėra tik šios valstybės vadovas. Dar daugiau – net kaip vadovas jis nėra juo tikrąja to žodžio prasme. Pavyzdžiui, Vatikanas nėra demokratinė valstybė, kurioje vadovas apibrėžtai kadencijai renkamas piliečių balsavimu.

Taip pat klaidingai manoma, kad popiežius yra tarsi Vakarų pasaulio kapelionas. Tai – klaidingas įsivaizdavimas, nes pasaulis nesisuka tik apie Vakarų civilizacinę ašį.

Šios ir panašios aplinkybės lemia ir Vatikano statusą tarptautiniuose santykiuose. Vatikanas nėra daugybės tarptautinių organizacijų, tarp jų ir JT, narys. Todėl ir Vatikano diplomatijos veikimas ar popiežių pasisakymai tarptautinių santykių klausimai yra specifiški ir nepasiduodantys įprastiniams vertinimams.

Karas Ukrainoje sudrebino nusistovėjusius Vatikano diplomatinius standartus. Jei kitų konfliktų atveju visuomenė ar eiliniai tikintieji mažai kreipdavo dėmesį į Šventojo Sosto poziciją, tai šiuo atveju reakcija buvo pakankamai stipri ir neigiama.

Minėtame interviu popiežiaus buvo klausiama, kodėl jis viešai neįvardija Putino kaip agresoriaus, į šį klausimą Pranciškus trumpai atsakė, kad tokiais atvejais popiežiai niekada neįvardija nei šalies, nei jos vadovo.

Tad esame tradicijos akivaizdoje. Jei popiežius pradėtų įvardinti asmenis, šalis, tuomet Vatikanas ir už jo stovinti visa katalikų Bažnyčia taptų kažkokių asmenų ir šalių priešais. Jei ieškotume pavyzdžių istorijoje, tektų ilgai paplušėti, kol rastume precedentus, kuriais remiantis galėtume priekaištauti dabartiniam pontifikui dėl jo pozicijos.

Dažnai viešoje erdvėje pasigirsta balsų, kad neva popiežius Jonas Paulius II elgtųsi kitaip. Tenka priminti istoriją, kad šis pontifikas, pavyzdžiui, Šaltojo karo metu nesmerkė Sovietų Sąjungos, nors pastarojoje vyko plataus masto tikinčiųjų persekiojimai.

Kitas gerai žinomas atvejis, kai Jonas Paulius II 1981 m. atvyko į gimtąją Lenkiją, kurioje tuo metu kilo „Solidarumo“ judėjimas. Žinant jo autoritetą tarp lenkų, būtų pakakę kokios nors karingos Vojtilos kalbos, ir visa Lenkija būtų pakilusi į kovą už savo tautos laisvę. Be abejo, tuomet būtų pasipylusios kraujo upės, gal „geležinė siena“, skyrusi Europą, būtų subyrėjusi anksčiau.

Tačiau popiežius kreipėsi į savo tautą, kviesdamas ją melstis į Šventąją Dvasią, cituodamas Sekminių liturgijos žodžius: „Dieve, atsiųsk savo Dvasią, ir atnaujinki žemės veidą“. Vaizdo įrašuose iš to meto popiežiaus vizito Lenkijoje matome daugybę jaunų žmonių Lenkijos aikštėse suklupusių maldai. Jie vėliau negrįžtamai pakeitė Lenkiją, tiek patys prisiimdami atsakomybę už savo šalies likimą, tiek auklėdami savo vaikus katalikiška dvasia. Būtent ši karta dabar sudaro Lenkijos visuomenės branduolį ir stovi tikrosios laisvės pusėje.

Dabar jau žinome, kad tuomet Vatikano diplomatija ir pats popiežius dėjo dideles pastangas, kad pasaulis pasikeistų. Popiežius vedė didelį susirašinėjimą su to meto lyderiais, kaip Ronaldas Reaganas ir Margaret Thatcher. Jis kėlė tokį pavojų Kremliui, kad net buvo suorganizuotas pasikėsinimas į jo gyvybę.

Vertas paminėjimo ir popiežius Pijus XI, kuris per septyniolika pontifikato metų paskelbė daug tarptautinius įvykius atspindinčių pasisakymų. Pavyzdžiui, 1931 m. birželio 29 d. jis kaip encikliką paskelbė kovingą tekstą – itališkai parašytą „Non abbiamo bisogno“ – „prieš fašizmo skleidžiamą totalitarinę teisės ir valstybės vaidmens koncepciją“.

1937 m. kovo 19 d. pasirodė jo enciklika „Divini Redemptoris“, pasmerkusi „bolševikinį ir ateistinį“ komunizmą, o kitą dieną Pijus XI išleido dar vieną dokumentą „Mit brennender Sorge“, parašytą iš karto vokiečių kalba ir demaskavusį nacizmą. Tiesa, šiame dokumente nieko nėra užsiminta apie antisemitizmą, žydų persekiojimą.

Apie tai nieko nekalbėjo ir jo įpėdinis Pijus XII, kuriam teko sunki užduotis valdyti Bažnyčią Antrojo pasaulinio karo metais. Beje, tuomet jis nepaliaujamai kalbėjo apie taiką, o ne apie nacizmo sunaikinimą. Nors Pijus XII viešai ir nepasmerkė Holokausto, bet dabar labai gerai žinoma apie jo milžiniškas pastangas gelbėjant žydus.

Žvelgdami į istoriją galime daryti tam tikras prielaidas apie dabartį. Pirmiausia, net savo dokumentuose smerkdami antižmogiškas ideologijas, pontifikai niekada neminėdavo Stalino ar Hitlerio. Jie tik demaskuodavo sistemas. Tas pats Jonas Paulius II smerkdamas komunizmą negailėjo kritikos kapitalizmui. Todėl suprantama, kad Pranciškus niekur nemini Putino.

galbūt per daug garbės būtų įvairaus plauko diktatoriams, kad jų vardai atsidurtų oficialiose popiežių kalbose?

Ir pagalvokime, galbūt per daug garbės būtų įvairaus plauko diktatoriams, kad jų vardai atsidurtų oficialiose popiežių kalbose?

Kitas dalykas, kad tai, ką girdime viešai, nebūtinai reiškia, kad nevyksta procesų, kurių nematome arba apie kuriuos nežinome. Gal ir šiuo metu vyksta konsultacijos, pokalbiai ar susitikimai, apie kuriuos informacija nepasiekia viešumos.

Pagaliau neturėtume pamiršti, kad pagrindinė Bažnyčios kalba yra simboliai. Jų šio karo metu buvo nemažai. Dauguma pasaulio prisimins ne popiežiaus tylą apie Putiną, o Pranciškui atvežtos Ukrainos vėliavos iš Bučos pabučiavimą. Prisimins ir Irinos ir Albinos skausmo kupinus žvilgsnius Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelyje.

Kaip ir manau, nebus pamirštas ir popiežiaus atstovo (o tai reiškia, ir visos Katalikų Bažnyčios) arkivyskupo Visvaldo Kulboko pasilikimas Kyjive artėjant rusų kariaunai prie Ukrainos sostinės.

Beje, čia irgi peršasi istorinės paralelės. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Spalio revoliucijos Rusijoje bolševikams veržiantis į Varšuvą popiežius Benediktas XV viešai prašė visame pasaulyje melstis už Lenkiją, o tuometinis Vatikano pasiuntinys Ambrogio Damiano Achille Ratti (būsimasis popiežius Pijus XI) buvo vienintelis užsienio diplomatas, atsisakęs bėgti iš Varšuvos, kai 1920 m. rugpjūtį prie miesto artėjo Raudonoji armija.

Pasakojama, kad kartą Stalinas savo aplinkos paklausė: „Kiek popiežius turi divizijų?“. Šis vieno iš tuomečio pasaulio galingųjų klausimas yra apie veiksmingumą. Galima daug svarstyti apie tai, kiek veiksminga yra tokia Vatikano diplomatija, kurios tradicijai atstovauja dabartinis pontifikas, bet tuo būdu ne daug nutolstame nuo Sovietų imperijos įkūrėjo klausimo.

Vis tik, turėtume prisiminti, kad nors popiežius neįsakinėja divizijoms, tačiau už jo nugaros yra daugybė tikinčiųjų, kurie nuveikia begalę neišmatuojamų darbų. Visi žinome apie pagalbą, tiek finansinę, tiek daiktais, tiek prieglobsčio suteikimą bėgantiems nuo karo. Ką kalbėti apie maldą, būtent kuri, žvelgiant antgamtiškai, sukuria erdvę nutikti stebuklams.

Ar būtent ne tokio antgamtinio požiūrio mums ir trūksta, kai jaučiame karo batų dunksėjimą?

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

31 KOMENTARAI

  1. kas belieka jo Vikarui: argi jis gali pasmerkti bent vieną sielą dėl kurios mirė Išganytojas

  2. Nebereikia skalbti popiežiaus balto drabužio,kas domisi vatikano ir popiežiaus veikla ,tas žino ir supranta,kam tarnauja vatikanas (IR JAU SENIAI).Yra ten likusių padorių dvasininkų ,kaip pav Vigano,bet jų mažuma .

    • Beje, Vigano paskutiniame savo straipsnyje beveik pažodžiui atkartojo Putino sapaliones apie Ukrainą. Jis tiki, kad Ukrainą valdo naciai su žydų kilmės prezidentu, kad ukrainiečiai žudo savus. Rusiją jis vaizduojasi kaip mesijinę valstybę prieš puolusius Vakarus. Kam jau kam, tik ne Rusijai imtis tokio vaidmens, Fatimos Marija perspėjo dėl Rusijos. Štai ir matome…Anksčiau aš Vigano kai kurioms mintims iš dalies pritariau. Dabar matau, kad jis visai nušokęs.

  3. Gerb. Tomui Viluckui už savalaikes ir išmintingas įžvalgas. Pasaulis visada linkęs užimti Dievo vietą ir diktuoti savo tiesas, o štai į visą tai, kas darosi pasaulyje reikia sugebėti matyti Dievo akimis ir melsti Sekminių liturgijos žodžiais: „Dieve, atsiųsk savo Dvasią, ir atnaujink žemės veidą“.

  4. Bažnyčiai yra daug svarbiau įvardyti kada yra daroma sunki nuodėmė, bet ne kas konkrečiai daro tą sunkią nuodėmę, todėl yra suprantama, kad šiuo atveju popiežius elgiasi, neįvardindamas prieš Dievą sunkiai nusidėjusių.
    Tačiau nesuprantama popiežiaus pozicija atvirojo homoseksualizmo atveju: kodėl, šiuo atveju, nesmerkiamas homoseksualizmo praktikavimas, kaip reiškinys, ir tokio reiškinio viešas propagavimas.

    • piktoji dvasia ir siekia, kad mes imtume kapstytis ir ieškoti kaltų, o galiausiai susiskaldyti taip, kad jai būstų vieni juokai mus valdyti. O nuodėmė ir yra nuodėmė, per kurią šėtonas visą pasaulį valdo. Nėra nei vieno be nuodėmės, net ir popiežius.

  5. Ar tas Ukrainos vėliavos pabučiavimas neprimena Judo pabučiavimo? Abstrakčios kalbos vardan vadinamos taikos prilygsta tokiam jautrumui ,kai alkanam ir neturinčiam maisto žmogui tik palinkima eiti pasisotinti.Tai beveik toks pat akmuo , kuris duodamas vietoj duonos. Ar kas nors girdėjo , kad dėl to būtų ilgesnį laiką Vatikanas pasninkavęs , ko nors konkrečiai atsisakęs ? Tikra krikščioniška meilė pasireiškia ne žodžiais o konkrečia auka , kai kito žmogaus akys tiek pat svarbios , kaip sąvosios. Ar išvis dar mokama nuoširdžiai melstis , pasauliui apie tai netrimituojant?

  6. ramus,kai žūsta Mariupolis?Gal laikas keisti tradiciją ir nebūtinai šaukti į kovą,tačiau melsti pagalbos juk galima,netgi pasisiūlyti tarpininkauti,-juk sakoma,kad geras darbas kaip malda?.Keista pozicija,kai ginklų tiekimas savigynai atrodo Vatikanui karo eskalacija.Vatikano pozicijai kaip tik trūksta emocionalumo,kurio nestokojo Kristus.Bent žodį tarti gali,juk prie kryžiaus neprikals, kaip to pačio Kristaus.

  7. Popiežius. Nors kartą jis teisus. Kryžiaus kelias buvo pas prasmingiausias per visą istoriją. Ačiū jam. Visur reikia taikos.

  8. Kraujo praliejimą inkvizicijos laikais irgi pateisinam?Nekaltai pralietas kraujas ,Ką tai reiškia ?Kiek išžudyta žmonių norint įkurti savo sistemą.Todėl kam kam ,bet katalikų organizacijai patylėti.Todėl ir tyli ,nes istorija jos kraupi.Apr knygoje 17,18d.Skaitykite ,analizuokite .Garbė Jėzui Kristui.

  9. Nabo isitikinimu, vienu rimčiausių išbandymų popiežiui buvo masinė vakcinacija, kurią jis aktyviai visomis progomis, per visus turimus media kanalus propagavo, atsisakymą skieytis prilygindamas netgi nuodėmei. Vatikanas buvo viena pirmųjų valstybių, savo teritorijoje masiškai suvakcinavusi žmones prievartos būdu. Aš tokio pritarimo valdžios šantažui prieš žmones, prieš vaikus, ir Kristaus atstovo atsistojimo vienoje gretoje su prievartautojais nepajėgiu suprasti. Nemanau, kad popiežiui būtų pritrūkę nuovokos ir kad iš nesupratimo būtų aklai sekęs propaganda.

      • Jei dar kartą perskaitytumėte mano komentarą pamatytumėte, kad jame neneigiama, kad straipsnio mintys yra protingos ar išmintingos. Komentare aš išsakiau savo nuomonę apie pačiame pirmajame straipsnio sakinyje perteiktą autoriaus mintį, kad karas Ukrainoje yra vienas rimčiausių Vatikano, kurio galva yra Popiežius, diplomatijos išbandymų.
        Manau, kad už karą Ukrainoje svarbesnis išbandymas buvo Popiežiaus pozicija visų suaugusių žmonių ir net vaikų prievartinės vakcinacijos klausimu. Nemanau, kad Popiežiaus pritarimą prievartai ir jos vykdymą būtų galima pateisinti žinių trūkumu ar tarkime nepagalvojimu. Popiežiaus pozicija šiuo klausimu turėjo didelės reikšmės didelei daliai dvasininkų ir tikinčių žmonių visame pasaulyje, Tokio itakingo žmogaus pritarimas orievartai yra per daug svarbus dalykas, panašiai ir jos neįmanoma pateisinti lengvabūdiškumu ar nepagalvojimu. Pritarimas prievartai yra labai panašūs į pritarimą karui.

      • Ukrainos karas yra pavojigas ne tik dėl tiesioginės grėsmės, gyvybei ar mūsų laisvei iš priešo pusės. bet taip pat ie dėl grėsmės, kurią kelia mūsų pačių valdžioje esantieji, kurie pasinaudojant karu nori pakeisti mūsų santvarką, visą mūsų bendrabūvi, priderinant ji naujajai ideologijai. Pasinaudojant karo priedanga norima priimti partnerystės, stambulo konvencijos, narkotikų legalizavimo, ir kt. istatymus. Dar nežinia kurie veiksmai ar išorės priešo ar mūsų valdžioje esančiųjų kelia didesni pavojų mūsų žmonėms ir valstybingumui. Panašūs procesai karo priedangoje vyksta ir Europos sąjungoje. Ir toliau priminėjami istatymai, ribojantys nepasikiepijusių žmonių judėjimą Europos sąjungoje. Siuo metu taip pat yra ruošiami įstatymai, kuriais norima PSO (pasaulinei sveikatos organizacijai) suteikti išskirtinius, viršvalstybinius įgaliojimus, kuriais remiantis ši organizacija, savo nuožiūra galės spręsti, kuriai šaliai uždėti karantiną, kiek laiko ji laikyti ir visais kitais pandemijos klausimais. Faktišlai PSO valdys visų šalių gyvenimą. Priminsiu, kad šios pasaulinės organizacjos didelę gaunamų lėšų dali sudaro ne tik iš valstybių gaunamas finasavimas, bet ir iš farmacijos verslo, tame tarpe iš Bilo ir Melisos Geitso fondo, kas rodo kieno interesus ši organizacija atstovauja.
        Nors taip vadinama pandemija jau išsikvėpė, jau visi matome, kad vakcinos yra beprasmės, kad serga ir paskiepytieji ir nepasiskiepiję žmonės , kai kurių šalių duomenimis, paskiepytieji netgi stipriai dažniau, bet ir toliau daromas vakcinacijos spaudimas, kuris atėjus rudeniui vėlgi tikėtina, kad gali virsti farmacijos verslui naudinga isterija ar netgi prievarta.
        Tokioje šiesoje, kai neatsisakoma beprasmės ir betikslės masinės vakcinacijos idėjos, bet ji ir toliau eskaluojama,, yra svarbi Popiežiaus pozicija, nes jis daro itaką daugeliui tikinčiųjų.. Klausimas išlieka atviras,, ar Popiežius, panašiai kaip Kirilas Rusijoje, atstovauja valdžioje esančiųjų prievartinį požiūrį šiuo klausimu, ar jo požiūris yra nepriklausomas, ir pagrįstas atsižvelgimu į tarptautines žmogaus teises, tame tarpe teise į savo kūną, bei paties Dievo suteikiamą laisvę.

      • kas dėl popiežiaus pozicijos badymuisi, tai visiškai sutinku. Nes tai buvo vykdoma ne laisva valia, o prievarta, dėl ko turėjo išeiti iš tarnybos keli jo gvardijos karininkai. O prievarta, vienareikšmiškai, yra ne iš Dievo.

  10. Šis popiežius yra toje pačioje gaujoje ,su tais pačiais personažais kaip B.G,,,Rokfeleriai ,PSO ir kiti. ŠV. Rašte minimas žvėris PR 13,17,18 ir yra ta new age sistema,kontrolė ,viena pasaulio religija ,kuri prieštarauja Raštui.Kad ….vienintelis kelias per Jėzų.Kristų.Deja ,deja vatikanas su jais ,su pasauline žvėries sistema.Jei dar kam kilo klausimų ,tai po prieverstinės vakcinacijos ,kuri ir buvo pradinė žvėries sistemos dalis,popiežiaus elgesys ,atvėrė daugumai akis,.Klausykitės evangelikų paskaitų ,visi apie tai kalba .O lietuvių kalba siūlau susirasti ir paklausyti pastoriaus Janutėno 10 pamokų ciklo ”Antrasis Jėzaus atėjimas.”Ten labai profesionaliai viskas išnagrinėta ,ženklai,istorija,politika ,religija ir kaip ji siejama su Šv Raštu,.Atsivers jums akys .”Žinokite tiesą,ir tiesa padarys jus laisvus””.GARBĖ JĖZUI KRISTUI.

    • Neteisk kitą, nebūsi teisiama ir pati. Koks tavo reikalas dėl katalikų popiežiaus, jei nesi katalikė. Katalikų bažnyčioje nėra pastorių. Tuo labiau, kad tamstelės retorika persmelkta neapykanta, tad kaži ar ne troliuoji už pinigus?

      • Katalikai, jūs katalikai, apaugę muziejais. Gaila man jūsų. Gyvo tikėjimo pas jus nerasta. Apeigos, tradicijos. Šv. Raštas jums-tamsi pieva.

      • Nevadinkit kitų sektantais.Gal negirdėjot, kiek katalikai išžudė protestantų. Baltramiejaus naktis Prancūzijoje. O kur šventoji inkvizicija. Žudė visus, kurie skaitė šv raštą, turėjo gyvą tikėjimą., garbino Jėzų. Taip, kad jums Ona patilėti. Gal istorijos nežinot. Nekaltai pralietas tikinčiųjų kraujas. Ar tai nuo Dievo?. Ir iš viso, visos konfesijos…Kam…. Ortodoksai, stačiatikiai, katalikai ir visi kiti. Kam jie tarnauja. Tai politika ir tiek. Ką darė pirmieji krikščionys. Sekime jais, o ne politiniais, religiniais personažais.

  11. Nėra skirtumo, ar žmogus yra protestantas, ar katalikas, ar ortodoksas… Dievas mus visus myli vienodai. Protestantai įneša savo indėlį į visuotinę Bažnyčią, katalikai – savo, ortodoksai – taip pat savo. Protestaintai įneša savo užsidegimą, ortodoksai – savo gilumą, visi tarnauja pagal Dievo jiems duotus talentus. Nebūtina visiems būti tik katalikais, arba visiems būti tik protestantais. Nebūtina visiems būti vien tik akimis, arba vien rankomis. Mes visi galime būti skirtingi, melstis skirtingai, bet turėti tą pačią intenciją. Tai ir būtų visų mūsų bendrystė Dvasioje.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte