Bet kurio ginčo nagrinėjime esminis komponentas yra nepriklausomas ir nešališkas ginčą nagrinėjantis ir dėl šalių ginčo sprendimą priimantis subjektas. Todėl Lietuvos Konstitucijos 109 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, o teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Plačiąja prasme teisingumo vykdymas apima ir ginčų nagrinėjimą (civilinių, darbo, administracinių), kai ginčą sprendžia teismas.
Tačiau Lietuvoje ginčai sprendžiami ir ikiteismine tvarka, kuri dažnais atvejais yra privaloma prieš kreipiantis į teismą. Tai reiškia, kad nešališkumo ir nepriklausomumo reikalavimai yra taikomi ir ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijoms. Lietuvoje tokios institucijos yra specializuotos ginčų komisijos, veikiančios bent keliose srityse. Darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų komisijos, ginčus dėl mokesčių administravimo sprendžia Mokestinių ginčų komisija prie LR Vyriausybės.
Negalios nustatymo srityje veikia Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri sprendžia ginčus tarp neįgalaus asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos (SODROS) ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (NDNT).
Specializuotų ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijų funkcija yra pigesnis ir greitesnis ginčo sprendimas nei teisme, tuo pačiu nuimama dalis darbo krūvio nuo teismų. Juolab pigesnis ir greitesnis ginčų nagrinėjimas yra aktualus tokioje jautrioje srityje kaip neįgaliojo teisių apsauga.
Dalis ginčų ikiteisminėje stadijoje yra sprendžiami centrinio viešo administravimo subjekto, kai skundžiamas jam pavaldaus teritorinio padalinio administracinis sprendimas. Taip yra nagrinėjami ginčai, pavyzdžiui, dėl žemės valdymo klausimų, valstybės registrų santykių, mokestiniai ginčai, tačiau bet kuriuo atveju tokia procedūra turi būti aiškiai apibrėžta įstatymais.
Ar tokia procedūra, kai skundą dėl teritorinio padalinio nagrinėja centrinis tos pačios institucijos subjektas, yra tinkama objektyvumo, nepriklausomumo ir nešališkumo prasme, būtų atskira platesnė diskusija. Šįsyk apsistosiu tik ties tais ginčais, kurie nagrinėjami negalios nustatymo srityje.
Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (NSIĮ) buvo priimtas 2004-aisiais metais, Lietuvai prisijungiant prie JTO Neįgaliųjų teisinių konvencijos, vėliau NSIĮ buvo kelis kartus papildytas, tačiau esminių pakeitimų Įstatyme neatsirado. 2005-aisiais buvo įsteigta ir Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM), kurios pagrindinė funkcija – patikrinti NDNT priimtų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą.
NSIĮ 23 straipsnis kaip tik ir apibrėžia Ginčų komisijos funkcijas, sudarymą ir esminę ginčų nagrinėjimo procedūrą. Detalesnė ginčų nagrinėjimo tvarka yra reglamentuota Ginčų nagrinėjimo tvarkos apraše, kurį tvirtina Socialinės apsaugos ir darbo ministras.
Kalbant apie šiuos specifinius ginčus, būtina pažymėti, kad šioje srityje priimami sprendimai paveikia ne tik labiausiai likimo nuskriaustus visuomenės narius, bet ir neįgaliųjų šeimų narius. Daugeliu atvejų neįgaliam asmeniui apginti savo teises (pvz., teikti įrodymus ir pan.) yra kur kas sunkiau nei kitiems asmenims, tiek organizacine-procesine, tiek materialine prasme.
Specializuotos Ginčų komisijos procesinė veikla kaip tik ir palengvina šių iššūkių sprendimą neįgaliesiems. Regis, klausimas aiškus, ir net neturėtų kilti abejonių, kad galėtų būti kitaip, bet Lietuva yra juridinių stebuklų kraštas, dar įvardijamas kaip teisinė demokratinė valstybė.
Regis, klausimas aiškus, ir net neturėtų kilti abejonių, kad galėtų būti kitaip, bet Lietuva yra juridinių stebuklų kraštas, dar įvardijamas kaip teisinė demokratinė valstybė.
Paradoksas, kad šių ginčų nagrinėjime, nežinia kieno politine valia, atsirado dar vienas tarpinis subjektas – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – NDNT) Sprendimų kontrolės skyrius, kuris, beje, nėra įteisintas jokiame įstatyme, nors taip pat priima sprendimus dėl NDNT teritorinių skyrių sprendimų, kai juos skundžia neįgalieji arba SODRA, t. y. priima sprendimus „išorinio“ kliento atžvilgiu.
NDNT Sprendimų kontrolės skyrius yra įvardytas tik jos direktoriaus įsakymu patvirtintame Teritorinių skyrių priimamų sprendimų periodinės kontrolės tvarkos apraše, tačiau nei Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, nei Ginčų nagrinėjimo tvarkos apraše ar kitame teisės, patvirtiname Ministro įsakymu, toks subjektas nėra įvardytas.
Natūralu, kad NDNT, kaip savarankiška biudžetinė įstaiga savo vidiniais norminiais aktais, kuriuos priima jos direktorius, gali nustatyti vidinės kontrolės procedūras, tačiau kai sprendimas priimamas dėl išorinio subjekto, tokia procedūra turi būti reguliuojama įstatymu.
Dabar neįgaliųjų skundų nagrinėjimo praktika tokia, kad neįgalieji verčiami praeiti dar vieną skundo nagrinėjimo filtrą iki Ginčų komisijos, o tai procesą pailgina, juolab kai savus tikrina savi, sunku tikėtis objektyvumo ir procedūros efektyvumo.
Keista, kad iki šiol nei ankstesnių kadencijų, nei dabartinės kadencijos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovybė, kuri deklaruoja išskirtinį rūpestį neįgaliaisiais ir kilnius siekius supaprastinti, priartinti prie neįgaliųjų negalios valdymo politiką, neįžvelgė čia problemos ir nesiėmė jokių veiksmų, kad šiai procedūrai suteiktų bent formalų teisinį rūbą?
Tiesą sakant, po to, kai aną rudenį Seime cypiančiais buldozerio vikšrais buvo prastumta vadinamoji negalios reforma, it koks katinas maiše, man jau nieko nebėra keisto, nes panašu, kad šiai valdžiai žmogus apskritai nebeegzistuoja. Rūpi tik siauri partiniai interesai į geras vietas „agentūrose“ ir panašiose kontorose pasodinti „savus“, kurie reikalui esant pridengtų kitus „savus“.
Rūpi tik siauri partiniai interesai į geras vietas „agentūrose“ ir panašiose kontorose pasodinti „savus“, kurie reikalui esant pridengtų kitus „savus“.
„Šventam“ partiniam tikslui pasiekti tinkamos visos priemonės, nuo demagogijos ir melo iki biurokratinių intrigų, naikinant kitaip galvojančius ir realiai kažką darančius. Tokiems reikalams užtenka ir laiko, ir proto, bet štai padaryti elementarius „namų darbus“, ir taip greitesniu būdu nei vadinamosiomis reformomis išspręsti neįgaliųjų problemas, pritrūksta ir kompetencijos, ir laiko, bet svarbiausia – noro.
Beje, Ginčų komisija nesyk teikė siūlymus Ministerijai dėl teisinio reguliavimo tobulinimo šioje srityje, tačiau atsakas buvo… ant Komisijos užsiundyta Darbo inspekcija ir Ministerijos auditas, kurio išvadomis dargi buvo manipuliuojama, kad tik Komisija būtų pavaizduota nepalankiai.
Esminė teisinė ir politinė klaida buvo padaryta dar 2005-aisiais metais todėl, kad neįgaliųjų skundus nagrinėjančios Ginčų komisijos savininko funkcijos buvo priskirtos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kuri taip pat yra ir NDNT steigėja.
Ar ne todėl daugelį metų Ministerijos kuluaruose buvo puoselėjamas teisiškai ydingas ir neoficialus naratyvas, kad Ginčų komisija yra NDNT padalinys? Tokioje jautrioje srityje kaip asmens negalia skundus nagrinėjanti Ginčų komisija turi būti nepriklausoma ir savarankiška, kaip ir kitos specializuotos ginčų komisijos, o steigėjo funkcijas turėtų įgyvendinti Vyriausybė.
Kas laukia neįgaliųjų artimiausioje ateityje, kuomet negalios reforma įsisuks visu smarkumu ir kai Ginčų komisija bus panaikinta, o jos funkcijos perduotos nespecializuotai Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kuri savo sudėtyje neturi nei medikų, nei socialinės srities specialistų, o svarbiausia neturi patirties šioje srityje, sužinosime netrukus. Liko mažiau nei metai…
