Žodžio laisvė daugeliui kartų buvo tiesiog nepasiekiama svajonė. Interneto epochoje, kai savo mintis akimirksniu galime perduoti milijonams žmonių, atrodo, kad tokia svajonė tapo realybe ir žodžio laisvė triumfuoja. Bet ar tikrai?

Manau, kad esame kryžkelėje, kai už tokią laisvę reikia susimokėti asmenine atsakomybe, nes būtent interneto laikais žodžio laisvė dažnai tampa tokios laisvės iliuzija. Šiandien virtualioje erdvėje itin daug informacinio purvo, agresijos, manipuliavimo ir dezinformacijos. Kodėl taip yra ir kaip reikėtų tokį procesą valdyti? Gal būt žodžio laisvei iš viso nėra reikalingos jokios ribos ir jokios taisyklės?

Mūsų Konstitucijoje įtvirtinti žodžiai šiandien dažnai įgyja visai kitokią prasmę nei ta, kurią turėjo galvoje Konstitucijos kūrėjai. Žodžiai: „šeima“, „vyras“, „moteris“, „kalba“ jau net garbiems Konstitucinio Teismo teisėjams kartais atrodo reiškia visai ne tai, kaip mes įprastai šiuos  žodžius suprantame.

Nesvarumo būklė sąvokose veda pirmiausia į nesusikalbėjimą, į negirdėjimą ir į chaosą. Ar galimos žodžio laisvės ribos ir kaip jas šiandien atrasti, kai žodžiai praranda įprastines prasmes ir kai neturime jokių atskaitos taškų, kas yra gėris, kas yra blogis, kas galima ir ko - ne.

Žodžiai: „šeima“, „vyras“, „moteris“, „kalba“  jau net garbiems Konstitucinio Teismo teisėjams kartais atrodo reiškia visai ne tai, kaip mes įprastai šiuos  žodžius suprantame. Nesvarumo būklė sąvokose veda pirmiausia į nesusikalbėjimą, į negirdėjimą ir į chaosą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas jau seniai yra suformulavęs pagrindinę taisyklę, kokiu būdu galima ir reikia riboti žodžio laisvę demokratinėje visuomenėje. Tai yra taip vadinamas  -  trijų sąlygų testas. Pagal šį testą tik vienu atveju, t. y. kai vienu metu yra visos trys būtinos  sąlygos, galima pateisinti valstybės pritaikytas sankcijas už piktnaudžiavimą žodžio laisve.

Pirmoji sąlyga – demokratinė valstybė turi aiškiai ir nedviprasmiškai aukščiausios galios teisės akte, t. y. įstatyme, suformuluoti taisyklę, kas yra draudžiama viešai kalbėti. Pavyzdžiui, mūsų Baudžiamajame kodekse yra 170 straipsnis, kuriame sakoma, kad tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar atskirą žmogų dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos ir kitų dalykų, įskaitant tikėjimą, įsitikinimus ir pažiūras, yra baudžiamas bauda, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Atrodo, kad šis straipsnis taikomas tik tada, kad yra niekinami seksualinių mažumų atstovai. Tokių bylų yra nemažai Lietuvoje. Bet neteko matyti nė vieno nuosprendžio, kai žmonės yra niekinami ar diskriminuojami dėl kitų dalykų. Pavyzdžiui, dėl amžiaus, dėl tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Kai žudikais buvo išvadinti teisininkai ir medikai, prieštaravę vadinamam galimybių pasui ir žmonių segregacijai, kai buvo raginama kas dieną po vieną šaudyti tokius kaip vienas politikas, kai neapykanta agresoriui gimdo neapykantą tautai, kalbai ir kultūrai, kai žmonės tiesiog pašalinami iš visuomeninio, kultūrinio gyvenimo dėl savo įsitikinimų ir pažiūrų, o Konstitucijos garantuota kiekvieno piliečio teisė kritikuoti valdžią virsta tokios kritikos draudimu ir persekiojimu.

Sunku įsivaizduoti, kad ilgametė Komunikacijos fakulteto dėstytoja patiria mobingą bei persekiojimą vien dėl to, kad išdrįso nueiti į alternatyvios  medijos kanalą pristatyti savo knygą. 

Antroji sąlyga – toks žodžio laisvės draudimas turi būti ne savitikslis, o nukreiptas apsaugoti konkrečius visuomeninius gėrius, kurių sąrašas, esantis  Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnyje, yra baigtinis. Tos vertybės – tai valstybės saugumas, teritorinis vientisumas, visuomenės apsauga, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, žmonių sveikata ar moralė, kitų asmenų teisės, įslaptintos informacijos apsauga ir teisminės valdžios autoritetas bei bešališkumas.

žodžio laisvės draudimas turi būti ne savitikslis, o nukreiptas apsaugoti konkrečius visuomeninius gėrius, kurių sąrašas, esantis Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnyje, yra baigtinis.

Taigi, jokia valdžia, joks pareigūnas ir jokia institucija negali susigalvoti kitokių dalykų, kuriuos saugant galima užčiaupti burnas. O gyvenime tokių bandymų yra. Antai vienos televizijos Etikos kodekse yra nustatyta taisyklė, kad žurnalistas negali skelbti savo asmeninių pažiūrų ir net yra precedentas, kai valdžią kritikavęs žurnalistas buvo įpareigotas pašalinti savo įrašą iš socialinio tinklo.

Taigi šiuo atveju trijų sąlygų testas pažeistas, nes sukurta žodžio laisvės ribojimo taisyklė yra skirta apginti valdžią nuo pagrįstos kritikos, o tokios vertybės apsaugos nei Konstitucijoje nei Konvencijoje nėra. Priešingai Konstitucijos 33 straipsnis įtvirtina draudimą persekioti už valdžios kritiką.

Trečioji sąlyga – bet koks sankcijų pritaikymas asmeniui už piktnaudžiavimą žodžio laisve turi būti proporcingas ir būtinas demokratinėje visuomenėje. Taigi, net ir tuo atveju, kai žmogus nesilaiko teisėtų įstatymo reikalavimų skleisdamas savo nuomonę ar viešindamas informaciją, jam gali būti pritaikytos tik proporcingos ir adekvačios priemonės. Nuo tų laikų, kai už piktnaudžiavimą žodžio laisve Lietuvoje 1998 m. laikraščio „Europa“ redaktorius ir žurnalistas  buvo pasiųsti į kalėjimą, praėjo nemažai laiko. Tikėkimės, kad tai buvo paskutinė tokio pobūdžio sankcija už žodžio laisvės ribų peržengimą Lietuvoje.

Mes ilgai svaiginomės žodžio laisve ir šventai tikėjome, kad spauda yra tas visagalis tiesos ir gėrio šauklys, kuris mums padės nugalėti valdžios savivalę, korupciją ir apgins žmogų. Mes galvojome, kad spauda auklės, švies, visada bus gėrio ir tiesos pusėje. Tikėjome kiekvienu viešai televizijos ir radijo ištransliuotu žodžiu, kiekviena atspausdinta eilute.

Bet nepastebėjome, kaip berniukas, nugalėjęs drakoną, pats tapo drakonu. Nepamatėme kada spauda tapo Teisingąją Teisėja, valdžios advokate ir panikos bei baimės skleidėja.

Mes ilgai svaiginomės žodžio laisve ir šventai tikėjome, kad spauda yra tas visagalis tiesos ir gėrio šauklys, kuris mums padės nugalėti valdžios savivalę, korupciją ir apgins žmogų. <...> Nepamatėme kada spauda tapo Teisingąją Teisėja, valdžios advokate ir panikos bei baimės skleidėja.

Ne visa. Turime visokios spaudos. Ir tai yra interneto epochos pliusas. Kai nusiviliame tradicine žiniasklaida, jos vietą  vis dažniau užkariauja alternatyvioji, taip vadinama pilietinė arba socialinė arba netradicinė žiniasklaida. Šiandien interneto epochoje turime ne jūrą, o ištisą informacijos okeaną, siautulingą ir, atrodo, be taisyklių. Turime nesuskaičiuojamą kiekį vieno žmogaus televizijų ir įvairių burbulų socialiniuose tinkluose, todėl kiekvieno iš mūsų atsparumas dezinformacijai ir informaciniam purvui bei manipuliavimui tampa pirmaeiliu dalyku.

Nors neseniai Europos Sąjungoje priimtas Skaitmeninių paslaugų aktas numato faktų tikrintojų arba taip vadinamų FactCheck- erių institutą, o taip pat plačias galimybes moderuoti viešai skleidžiamą netinkamą turinį, tačiau realybė yra labai neaiški ir miglota.

Ar iš viso įmanoma sukontroliuoti džiną, išleistą iš butelio? Iš YouTube pašalinta laida  ar feisbuke užblokuota paskyra dažnai įgyja dar platesnį mastą kituose sklaidos kanaluose ir procesas atrodo jau tampa visiškai nevaldomu. Išlieka didelis pavojus, ar tikrai šis  skaitmeninis cenzorius pasitarnaus tiesai ir gėriui? Ar nebus taip, kad mūsų Konstitucijos garantuotas cenzūros draudimas taps tokios cenzūros europiniu įteisimu taip vadinamų faktčekerių asmenyje.

Ar nebus taip, kad mūsų Konstitucijos garantuotas cenzūros draudimas taps tokios cenzūros europiniu įteisimu taip vadinamų faktčekerių asmenyje.

Turėtume padėkoti paskutinių metų globaliems procesams, kurie daugeliui iš mūsų padėjo nubusti iš rožinių sapnų ir pamatyti bedugnės kraštą. Tuo metu, kai daugelis traukė iš kišenių medicinines kaukes, kad galėtų patekti į prekybos centrus, gyvenimas negailestingai plėšė kaukes nuo mūsų patiklių bendrapiliečių šventai tikinčių valdžios palaikomu mokslu veidų, atskleisdamas kiekvieno iš mūsų spindesį ir skurdą.

Ko norėti iš išgąsdinto žmogaus? Kai bijai, net spausti patiktuką socialiniame tinkle, kai bijai duoti interviu Žaliajai Rūtelei ar nueiti į Naisiuose rengiamą koncertą, galima kalbėti tik apie žodžio laisvės ir įsitikinimų iliuziją. Gal todėl pasidarėme pikti, nesutaikomi ir diskutuojame ne argumentais, bet įžeidinėjimais, sąrašų sudarymais, uždarymais, ignoravimais ar ad hominem.

Manau, kad tapome laisvi pirmiausia nuo atsakomybės ir nuo poreikio gerbti vienas kitą.

2015 m. buvau viena iš tų, kurie pritarė įžeidimo dekriminalizavimui. Tuo metu atrodė labai neteisinga, jog žmogus, kad ir labai bjauriai pasisakęs apie kitą žmogų, nusipelnė  baudžiamojo persekiojimo. Todėl viešose diskusijose Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete vieningai sutarėme, kad Baudžiamajame kodekse tokio nusikaltimo, kaip įžeidimas, neturėtų būti, bet bus numatyta administracinė ir civilinė atsakomybė, t. y. piniginės baudos, už tokio pobūdžio piktnaudžiavimus žodžio laisve.

2016 m. pasikeitė valdančioji dauguma ir įžeidimą buvo suspėta dekriminalizuoti, tačiau, deja, visa kita liko pamiršta. Taigi pamiršome, kad žmogiškasis orumas yra visų kitų teisių ir laisvių pagrindas, todėl šiandien viešas tyčiojimasis iš žmogaus orumo, įžeidinėjimas vienas kito tiesiog klesti. Šioje srityje ne tik teismai, bet ir žurnalistų savireguliavimo institucijos yra bejėgės. Niekaip negalime atsakyti į klausimą, kokios žurnalistikos etikos taisyklės taikomos pilietinei žiniasklaidai.

pamiršome, kad žmogiškasis orumas yra visų kitų teisių ir laisvių pagrindas, todėl šiandien viešas tyčiojimasis iš žmogaus orumo, įžeidinėjimas vienas kito tiesiog klesti.

Šiandien, žymus savo žinomumu asmuo, norėdamas pareklamuoti kuriamą naują televizijos laidą, leidžia sau lietuviškosios žurnalistikos veteraną išvadinti bjauriausiai žodžiais, kurių aš niekaip negaliu čia viešai pakartoti, o viešas išsityčiojimas iš Seimo kainuoja tik 25 eurus. Šiandien galima su smulkiausiomis detalėmis atkartoti viešai pirmajame laikraščio ar naujienų portalo puslapyje bet kokias žmogaus asmeninės tragedijos detales ir, prisidengiant viešuoju interesu, mėgautis žmonių smalsumu tokia pirmojo puslapio istorija, nepaisant to, kad tokios istorijos veikėjas neatlaikęs viešumo, nusprendžia atsisveikinti su gyvenimu. Kaip jaučiasi žurnalistas po tokios „tarnystės“ viešajam interesui?

Neįtikėtina, tačiau per savo ilgametę advokato praktiką žodžio laisvės bylose man teko, deja, ne vieną kartą susidurti su situacija, kai žmogus už nuogą viešumą susimoka gyvybe.

Šiandien visuotinės laisvės nuo atsakomybės epochoje žodžio laisvę bandome sutalpinta į Džino ąsotį ir jai suteikti tokią formą, kokios kažkam reikia.

Neturėdami moralinių ir dvasinių atskaitos taškų sparčiai judame link žodžio laisvės iliuzijos – laisvės nuo bet kokios atsakomybės, o taikydami įstatymą ad hock, t. y priklausomai nuo situacijos, kuriame dvigubų standartų sistemą.

Neturėdami moralinių ir dvasinių atskaitos taškų sparčiai judame link žodžio laisvės iliuzijos – laisvės nuo bet kokios atsakomybės, o taikydami įstatymą ad hock, t. y priklausomai nuo situacijos, kuriame dvigubų standartų sistemą.

Belieka tikėti, kad pagrindinis FactCheck - eris esame kiekvienas iš mūsų. Turime ginti ir saugoti žodžio laisvę, bet svarbiausia turime nepamiršti, kad žmogiškasis orumas ir pagarba vienas kitam diskusijoje yra visų žmogaus teisių pagrindas ir būtinoji žodžio laisvės sąlyga.

Žodis yra ne tik bendravimo priemonė, bet kartais tai yra ginklas, nenukreipkime jo vienas prieš kitą.

The post Prof. Liudvika Meškauskaitė. Žodžio laisvės ribų paieška interneto epochoje appeared first on LAIKMETIS.

Pirmiausia turiu pripažinti, kad 2020 m. teko rengti Seimui naujos redakcijos LRT įstatymo projekto nepriklausomą ekspertinį vertinimą, kai buvo įvedama LRT etikos inspektoriaus pareigybė. Tuomet pateikiau įžvalgas, kad siūlomas LRT valdymo modelis turi trūkumų ir sukelia pavojų LRT nepriklausomumui, nes visuomeninio transliuotojo valdymas yra koncentruotas generalinio direktoriaus rankose.

Nors girdėjau žurnalistų kalbas, kad nauja LRT Etikos inspektoriaus pareigybė taps vėzdu susidoroti su neįtinkančiais LRT vadovybei žurnalistais, tačiau tuo nelabai tikėjau. Turiu taip pat prisipažinti, kad palaikiau idėją dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos papildymo visuomenės atstovais ir LRT atstovu. Deja, šiandien turiu atsižadėti savo naivumo.

Primintina, kad žurnalistas V. Savukynas LRT etikos kontrolierės 2023 m. kovo 7 d. sprendimu buvo pripažintas pažeidęs visuomeninio transliuotojo etikos kodekso 12 straipsnį, kaip pati etikos sargė patikslino, dėl vienos frazės: „Nemanau, kad šiai ministrei (turima galvoje Teisingumo ministrė – šio straipsnio autorės pastaba) yra vieta vyriausybėje“.

Apie moralę

Teisė, neturinti moralinio pagrindo, yra visuomenės svetimkūnis. Nesivadovaukime vienam valstybės tarnautojui išsprūdusia fraze, kad moralė yra ne šio pasaulio dimensija – moralinės nuostatos teisėje yra labai svarbios. Moralės normos – tai elgesio taisyklės, nusistovėjusios visuomenėje pagal jos žmonių požiūrį į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą, garbę.

Jeigu žurnalistas būtų socialiniame tinkle propagavęs smurtą, alkoholizmą, narkomaniją, pedofiliją ar kitus reiškinius, kurie pagal nusistovėjusį mūsų visuomenėje požiūrį vertinami vienareikšmiškai, arba viešai įžeidinėtų žmones, kurstytų neapykantą, kviestų susidoroti su jam nepatinkančiais asmenimis, suprasčiau ir pritarčiau inspektorei.

Tokių pavyzdžių LRT, deja, yra. Antai, LRT laidų vedėjas A. Valinskas kvietė šaudyti jam nepatinkančius politikus. A. Tapinas šalies Prezidentą socialiniame tinkle vadino įžeidžiančiu žodžiu, o LRT veido Algio Gretai leksika socialiniuose tinkluose, deja, yra tokio „aukšto“ moralinio lygmens, kad net nedrįstu atkartoti. Yra buvę atvejų, kai derėtų taikyti ne tik moralinę ar etinę, bet ir teisinę atsakomybę.

Jeigu V. Savukynas būtų kritikavęs ministrės išvaizdą, tarkim dėl jos saviraiškos tatuiruočių fronte, matyt, galima būtų diskutuoti, ar moralūs tokie pasisakymai, ar etiška, nes, kaip pati ministrė teigė spaudoje, jos tatuiruotės charakterizuoja tik pomėgius, o ne profesinius įgūdžius.

Tačiau žurnalistas savo įraše vertino ministrę dėl jos tiesioginių pareigų vykdymo – dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui I. Vėgėlei, kuris pradėjo diskusiją visuomenei svarbiu klausimu dėl paramos lėšų skaidrumo. Taigi, byla buvo iškelta ne dėl advokato profesinės  veiklos, o dėl saviraiškos laisvės ribų.

Žodžio laisvės bylose yra labai svarbu ne tik ginčo teiginys, bet ir visas publikacijos, šiuo atveju – įrašo socialinio tinklo paskyroje, kontekstas. Taigi svarbi ne tik frazė, dėl kurios žurnalistas buvo pripažintas pažeidęs etiką, bet ir kodėl jis įvertino ministrę, kad jai ne vieta vyriausybėje. Iš įrašo teksto aišku, kad dėl to, jog ministrė apribojo laisvos profesijos atstovo, advokato žodžio laisvę.

Gal kas nors galėtų pagrįsti, kada Lietuvoje atsirado moralės norma ir nusistovėjo visuotinai priimtina elgesio taisyklė, kad politikų veiksmai yra absoliutus gėris, o valdžios kritika – blogis Taigi, jeigu neigiamai vertini ministro poelgį, tai elgiesi nemoraliai ir neetiškai. Kaip tokia LRT etikos kodekso norma koreliuoja su teisiniu pagrindimu ir Konstitucija?

Kodėl nemoralu ir neetiška kritiškai vertinti ministro veiksmus, susijusius su jo tiesioginių pareigų vykdymu? Gal visuomeniniam transliuotojui negalioja Konstitucijos garantuota kiekvieno piliečio teisė kritikuoti valdžią bei konstitucinė apsauga – draudimas būti persekiojamam už tokią kritiką (Konstitucijos 33 straipsnis). Ar tikrai LRT gali ne tik paversti nepaklusniųjų valdžiai piliečių gyvenimą pragaru (prisiminus laidoje LRT „Lietuva kalba“ iškeltą klausimą), bet ir riboti žodžio laisvę taip, kaip reikia, kaip norisi.

Apie teisinį pagrindimą

LRT Etikos kodekso 12 straipsnis skelbia, kad žurnalistai negali išskirti ar akcentuoti nė vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos ar kitų interesų grupių požiūrio, o skelbiama informacija privalo būti atribota nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos.

Kadangi Etikos inspektorė savo sprendime nenurodė jokių motyvų, kodėl ji konstatuoja, kad V. Savukynas pažeidė būtent šį straipsnį, lieka tik spėlioti, ar žurnalistas pripažintas etikos pažeidėju dėl to, kad išskyrė ar akcentavo vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos ar kitų interesų grupių požiūrį, ar dėl to, kad paskelbė informaciją neatribotą nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos. Kito pasirinkimo pagal šią normą nėra.

Man teko matyti labai daug įvairiausių sprendimų, bet pirmą kartą mačiau tokį lakonišką LRT etikos pareigūno sprendimą, kuris skelbiamas LRT svetainėje. Viso 13 eilučių: kodekso straipsnių pacitavimas ir verdiktas: LRT laidų vedėjas juos pažeidė. Jokių motyvų, jokių argumentų – kaip rusiškame posakyje: „Ja – načalnik, ty – durak“ („aš – viršininkas, tu – kvailys“).

Lingvistiniu metodu analizuojant LRT Etikos kodekso 12 straipsnį, akivaizdu, kad LRT žurnalistams iš viso yra draudžiama skleisti asmenines pažiūras net socialiniame tinkle. Primintina, kad asmeninės pažiūros yra asmens įsitikinimai, pasaulėžiūra. Asmens įsitikinimai yra neatsiejami nuo nuomonės raiškos.

Teisminėje praktikoje daugybę kartų yra pakartota žurnalistinės etikos nuostata, kad skleidžiant viešąją informaciją, būtina atriboti faktus nuo nuomonės. Tačiau kaip pagal LRT etikos kodekso nuostatas atriboti V. Savukyno nuomonę apie ministrę nuo jo asmeninių pažiūrų? Nuomonė – tai požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais, bet ji subjektyvi. Taigi, neatsiejama nuo asmeninių įsitikinimų ir pažiūrų.

Išvada gali būti tik viena, kad LRT Etikos kodekso 12 straipsnis draudžia LRT žurnalistams net socialiniuose tinkluose skleisti savo nuomonę.

Be to LRT etikos kodekso 12 straipsnio norma yra lingvistiškai suformuluota ydingai, nes yra neaiški. Straipsnyje nurodyti žodžiai išskirti ir akcentuoti gali būti suprantami labai įvairiai. Antai žodis išskirti lietuvių kalboje turi net 23 prasmes. Labiausia tikėtina, kad kodekso kūrėjai turėjo omenyje 17-ją prasmę – skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis. Tačiau tokia šio žodžio prasmė niekaip negali būti pritaikoma žurnalistui, nes jis kalbėjo tik apie vieną ministrę ir jos nelygino su kitais politikais, taigi, kitaip nei kitų jos netraktavo ir jos iš kitų tarpo neišskyrė. Žodis akcentuoti lietuvių kalboje turi dvi prasmes: 1. pabrėžti kurią nors sąvoką ar mintį ir 2. kirčiuojamai ar pabrėžiamai tarti. Akivaizdu, kad V. Savukyno įrašui neįmanoma nei vienos iš šių sąvokų pritaikyti.

Taigi LRT Etikos kodekso 12 straipsnis sukonstruotas taip, kad pagal jo turinį žurnalistas negali numatyti, kaip jis turi elgtis, kad tokios normos nepažeistų, tačiau, aišku, kad jis negali iš viso reikšti savo asmeninės nuomonės.

Kaip tokia nuostata koreliuoja su žodžio laisve?

Tiek teisės doktrinoje, tiek ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad universali ginčų dėl saviraiškos laisvės ribų nagrinėjimo formulė, yra trijų sąlygų (pakopų) testas. Kad žodžio laisvės apribojimas būtų pripažintas teisėtu, tokiais atvejais būtina nustatyti trijų sąlygų visumą: toks apribojimas turi būti: nustatytas įstatyme (a); skirtas ginti kitas vertybes, kurios yra išvardintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos (EŽTK) 10 straipsnio 2 dalyje (b) būtinas demokratinėje valstybėje (c). Taigi, žodžio laisvės apribojimas turi atitikti teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo kriterijus.

Etikos kodekso 12 straipsnis prieštarauja ne tik Konstitucijos 25 straipsniui, bei ir Visuomenės informavimo įstatymui. Sunku būtų įrodyti ir tokios normos pagrįstumą. Kokias vertybes ginant siekiama užčiaupti burnas LRT žurnalistams, reiškiant savo įsitikinimus?

Minėta, kad LRT etikos kodekso 12 straipsnis yra suformuluotas ydingai, nes iš jo turinio nėra aišku, kokie žurnalistų veiksmai yra draudžiami. Dėl teisės normų nuspėjamumo reikalavimo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą yra pasakęs, kad norma negali būti laikoma „įstatymu“ EŽTK 10 straipsnio 2 dalies prasme, jeigu ji nėra suformuluota pakankamai tiksliai, kad asmuo galėtų atitinkamai pagal šią normą reguliuoti savo elgesį.

Vienoje iš naujausių EŽTT bylų dėl saviraiškos laisvės yra išaiškinta, kad pirmiausia nacionalinės institucijos, ypač teismai, turi aiškinti ir taikyti vidaus teisę. Šios publikacijos autorei nėra žinoma nė viena Lietuvoje išnagrinėta byla, kurioje žurnalistas būtų pripažintas padaręs LRT etikos kodekso 12 straipsnio pažeidimą ir kurioje būtų išanalizuota šios normos dispozicija.

Teisminėje praktikoje jau yra nusistovėjusi taisyklė, kad visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo. V. Savukyno įraše negalime įžvelgti nurodytų požymių, todėl LRT etikos inspektorės sprendimas nesuderinamas su teise, o tik iškalbingas faktas apie LRT vykstančius procesus.

The post Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė. Apie moralę ir žodžio laisvę pagal LRT appeared first on LAIKMETIS.

„Mūsų teisė kritikuoti valdžią turi būti apginta. Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikia visiems teisę turėti savo nuomonę ir kritikuoti valdžią. Konstitucijoje aiškiai teigiama, kad už valdžios kritiką negali būti persekiojamas nė vienas pilietis.

Visuomenės reakcija į šią istoriją parodė, jog ir jai yra daug neaiškių klausimų. Kokios Lietuvos Respublikos piliečio ir žurnalisto laisvės ir teisės?

Tai labai svarbios nuostatos, kurios turi būtų ne vien deklaratyvios. Jos turi realiai veikti. Kitaip negalėtų dirbti nė vienas žurnalistas. Kitaip nebūtų demokratijos ir žodžio laisvės. Šiemet LRT etikos kontrolierės priimtas sprendimas dėl mano neva padaryto LRT etikos kodekso pažeidimo kritikuojant ministrės elgesį taip pat pastarąjį palaikęs LRT Tarybos sprendimas sukėlė dar daugiau abejonių dėl teisės dirbti savo darbą, puoselėti savo profesiją bei reputaciją ir, svarbiausia, dėl mano, kaip žmogaus ir piliečio, teisės reikšti savo nuomonę.

Visuomenės reakcija į šią istoriją parodė, jog ir jai yra daug neaiškių klausimų. Kokios Lietuvos Respublikos piliečio ir žurnalisto laisvės ir teisės? Kas ir kaip jas gali riboti? Todėl šiandien aš, padedamas advokatų, kreipiausi į teismą dėl mano pažeistų teisių gynimo. Teismo prašau panaikinti LRT etikos kontrolierės bei LRT Tarybos sprendimus mano atžvilgiu. Tai teisinis ir civilizuotas kelias, kurio metu bus sprendžiami šie svarbūs klausimai', - socialinio tinklo paskyroje dėstė V. Savukynas.

The post Žurnalistas Virginijus Savukynas padavė į teismą LRT appeared first on LAIKMETIS.