Taigi, mums vaizduoja kaip ateina tas, kuris mus klaidina, parodydamas save kaip Dievą, nors iš tiesų tai joks dievas. Taip autorius nurodo į tariamą Nerono prisikėlimą iš mirties. Kaip tai susiję su dirbtiniu intelektu? Turbūt tai pagundymas toks pats senas, kaip gėrio ir blogio pažinimo medis.

„Kai mėginame suprasti dirbtinį intelektą šių Rašto vietų šviesoje, turėtume išsikelti klausimą – ar tai yra tikras dalykas, ar tai yra imitacija? O tada pažvelgti giliau – ar šitos pastangos nesusijusios su tuo, kad norime būti kaip Dievas, turėti neribotą žinojimą ir kontrolę, tame tarpe ir ateičiai? Ar nenorime galiausiai atrodyti kaip Dievas?“ – klausia teologas.

Laidoje išgirsite:

00:00 – Įžanga;

3:57 – Požiūris į dirbtinį intelektą;

7:57 – Apie dirbtinio intelekto pastorius;

15:21 – Dirbtinio intelekto iššūkis šiai dienai;

25:34 – Kam dirbtinis intelektas bus atskaitingas ir kas jį valdys?;

Kviečiame pasiklausyti laidos:

The post Apie dangų ir žemę: dirbtinis intelektas appeared first on LAIKMETIS.

Visgi šiandien Kristina jau septynerius metus gyvena be ligos atkryčių, nes yra radusi patikimų būdų valdyti savo ligą. Jos istorija – įrodymas, kad net ir sunkių psichikos sveikatos sutrikimų atveju galima susigrąžinti pilnavertį gyvenimą.

Pasak „Depresijos įveikimo centro“ psichologės psichoterapeutės Aušros Mockuvienės, „Kristinos istorija rodo, kad net ir sudėtinga būklė jokiu būdu nėra nuosprendis. Ir nors kartais žmonės iš specialistų tikisi stebuklingos piliulės, tačiau tvariems pokyčiams svarbus sunkumus patiriančio žmogaus įsitraukimas ir nuoseklios kasdienės pastangos. Sveikimas prasideda tada, kai žmogus ne tik gauna reikiamą pagalbą, bet ir pats imasi aktyviai dalyvauti savo sveikimo procese.“

Augant pasaulis atrodė pilkas

Kristina pasakoja, kad jos gyvenimą „tamsus fonas“ lydėjo nuo ankstyvos paauglystės. Gimusi ir augusi provincijoje, ji gyveno su močiute, nes tėvai nepanoro jos auginti.

Pašnekovė prisimena, kad sovietiniais metais apie psichikos sveikatą buvo žinoma mažai, o žmogus, išdrįsęs kalbėti apie savo vidinius sunkumus, dažnai likdavo nesuprastas ar net būdavo pajuokiamas. „Tai buvo laikai, kai žmonės apie depresiją nežinojo beveik nieko. Jei kažkas jausdavosi blogai, buvo laikoma, kad tam žmogui reikėtų daugiau dirbti ir mažiau skųstis. Aš pati ilgą laiką save įtikinėjau, kad mano būsena yra normalaus gyvenimo dalis, kadangi sunkumais neturėjau su kuo pasidalinti, o ir sau pačiai buvo gėda pripažinti, kad jaučiuosi blogai. Be to, išoriškai atrodė, kad lyg ir viskas gerai – mokytis sekėsi, turėjau draugų, o tuo tarpu viduje visada tvyrojo keista tuštuma, pasaulis atrodė pilkas“, – pasakoja Kristina.

Gyvenimas griuvo ne kartą

Pirmasis didelis lūžis jos gyvenime įvyko baigus magistrantūros studijas prestižiniame universitete Anglijoje, sugrįžus į Lietuvą ir čia sukūrus šeimą. Tuo metu Kristina susidūrė su pirmuoju psichozės epizodu: „Viskas įvyko staiga. Vieną rytą pasijutau keistai – buvau neįprastai energinga, pilna minčių, kurios lėkė kaip pašėlusios. Artimieji greitai pamatė, kad kažkas ne taip – juokiausi be priežasties, kalbėjau labai greitai, buvau nerami. Galiausiai, nebesugebėjau nei logiškai kalbėti, nei suvokti aplinkos, ir mane išvežė į ligoninę. Taip prasidėjo kone 20 metų trukusi kelionė per psichiatrines ligonines, skirtingus vaistus ir nuolatinius bandymus atsitiesti.“

Kristinos išgirsta diagnozė – šizoafektinis sutrikimas, apimantis depresinius epizodus ir jiems priešingas maniakines būsenas. Ji dalinasi, kad „didžiausias iššūkis ligoninėje – ne diagnozė ar vaistai, bet jausmas, kad esi išplėštas iš gyvenimo. Praleisdavau ten ištisus mėnesius, o kai grįždavau į kasdienybę, jausdavausi kaip nebepriklausanti šiam pasauliui. Pamenu, mąstydavau, ar kada nors pajėgsiu vėl būti savimi?“

Diagnozės stigma

Kristina gerai prisimena, kad jai diagnozavus psichikos sutrikimą, susidūrė su aplinkinių nesupratimu: „Vieni draugai tiesiog nutolo, kiti elgėsi taip, tarsi turėčiau būti nuolat globojama. Labiausiai skaudino, kai žmonės į mane žiūrėjo kaip į silpną ar nepatikimą žmogų, kuris negali priimti sprendimų. Tai privertė mane ilgą laiką slėpti savo diagnozę, ypač darbinėje aplinkoje.“

Tausojant savo sveikatą, Kristinai darbą susirasti tapo gerokai sunkiau. Moteris netruko suprasti, kad dažnoje darbovietėje keliami aukšti reikalavimai ir streso kupina aplinka bus sunkiai suderinama su jos sveikatos būkle, todėl dabar Kristina sako nesivaikanti sudėtingų pareigų, dirbanti paprastą darbą, kuriame pavyksta išlaikyti ramybę ir savo gyvenimo kontrolę.

Moteris niekuomet neprarado noro siekti mokslo aukštumų, tačiau susirgus taip pat teko susidurti su stigma: „Kartą psichiatras, išgirdęs, kad noriu studijuoti doktorantūroje, tiesiog pasakė, kad man nereikia tokių iššūkių, o turėčiau susikoncentruoti į sveikatą. Ir nors disertacijos rašyti neužbaigiau, vis tiek jaučiu, kad teisingai pasielgiau neatsisakydama savo svajonės.“

Atrasti būdai padėti sau

Gyvendama su liga Kristina suprato, kad sveikimas – tai kur kas daugiau nei tinkamas vaistų vartojimas. Pirmiausia, ji atrado 12 žingsnių programą, kuri padėjo geriau suprasti savo emocijas ir gyvenimo patirtis.
Nors seniau manė, kad ši programa skirta tik priklausomybių turintiems žmonėms, galiausiai suprato, kad ji puikiai tinka visiems, kurie išgyveno sudėtingą vaikystę ar turėjo emocinių traumų: „Ten gavau tai, ko niekada neturėjau – bendruomenę, kur galėjau kalbėti atvirai. Per tuos susirinkimus supratau, kad didelė mano vidinių sunkumų dalis kyla iš emocinio apleistumo vaikystėje. Tai nebuvo smurtas, bet ir nebuvau apsupta emocinio palaikymo, kurio taip reikėjo.“

Svarbia pagalba Kristinai tapo programa „Be depresijos“: „Apie šią programą sužinojau atsitiktinai, kai buvau ties naujo depresijos epizodo riba. Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos ten supratau, buvo tai, kad sveikimas – tai procesas. Nėra vieno stebuklingo sprendimo. Tai daugybė mažų pasirinkimų kiekvieną dieną: nuo to, kaip rūpinuosi savo kūnu, iki to, kaip leidžiu laiką ir kokias mintis puoselėju.“

Pasak programos „Be depresijos“ kūrėjos psichologės psichoterapeutės Aušros Mockuvienės, kovo 17-ąją vėl startuosianti „programa yra pagrįsta naujausiais mokslo atradimais ir sukaupta profesine patirtimi. Ji apima ne tik emocinę sveikatą, bet ir fizinę – kalbama apie mitybą, judėjimą, organizmo bioritmus. Labai svarbi programos dalis – savo savijautos pokyčių stebėjimas ir mokymasis geriau suvokti, kas su manimi vyksta, atgauti kontrolės jausmą, mažinti bejėgiškumo ir nevilties patyrimą, ir rinktis tinkamus būdus sau padėti.“

Net mažiausi žingsniai yra svarbūs

Dabar Kristina jau septynerius metus gyvena be ligoninės: „Įdėmiai stebiu savo emocinę būseną, jei reikia – koreguoju gyvenimo būdą ir gydymą kartu su gydytojo pagalba. Tai nuolatinis darbas su savimi, bet dabar jaučiuosi turinti gyvenimą savo rankose. Žinoma, būna dienų, kai jaučiuosi blogai, bet dabar žinau, ką daryti. Man padeda pasivaikščiojimai, muzikos klausymas, bendravimas su žmonėmis, kurie mane supranta. Ypač svarbu neleisti sau užsidaryti – net jei atrodo, kad nenoriu nieko matyti, priverčiu save išeiti iš namų. Supratau, kad net mažiausi žingsniai į priekį yra svarbūs.“

Pašnekovė sako laikui bėgant įsisąmoninusi, kad turi teisę jaustis gerai ir išmokusipriimti save tokią, kokia yra: „Nebėgu nuo savo praeities – išmokau su ja gyventi. Daugelį metų galvojau, kad turiu pasikeisti, kad tapčiau „normali“. Kad negaliu būti verta meilės ar pagarbos, jei turiu psichikos sutrikimą, bet dabar suprantu, kad verta priimti save su visomis stiprybėmis ir silpnybėmis. Tik kai nustojau kovoti su savo liga kaip su priešu, pradėjau jaustis geriau. Tikiuosi, kad mano istorija padės bent vienam žmogui suprasti, kad jis nėra vienas“, – apibendrina Kristina.

The post Su psichikos sveikatos sunkumais gyvenanti Kristina: esu daugiau nei mano liga appeared first on LAIKMETIS.

Ir vis dėlto mūsų judėjų-krikščionių visuomenėje tatuiruotė ilgą laiką buvo marginali praktika, nes ją draudžia Biblija. Kunigų knygoje šiuo klausimu kalbama nedviprasmiškai: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais: aš esu VIEŠPATS“ (Kun 19, 28).

Kas yra tatuiruotė?

Tatuiruotė – tai piešinys ant kūno, kuris gali būti laikinas arba amžinas, priklausomai nuo atlikimo metodų bei naudojamų priemonių. Profesionalios dekoratyvinės tatuiruotės atliekamos naudojant specialų prietaisą –  „tatuiravimo šautuvą“, kuris adatos pagalba į odą suleidžia pigmentą.

Tatuiruočių salonuose naudojamos spalvos gaunamos iš organinių dažų sumaišytų su sunkiaisiais metalais. Kūno piešinių lokalizacijos įvairios. Tačiau labiausiai paplitusios ilgalaikių piešinių vietos yra pečiai, žastas, dilbis, riešas, nugara, apatinės kojų dalys, krūtinė.

Tatuiruotes pašalinti sunku. Tai paprastai daroma lazeriniu būdu. Kūno piešinių šalinimas lazeriu yra skausminga procedūra. Prieš ją manipuliacijos vieta nuskausminama vietiniais anestetikais, tačiau neretai skausmo pojūtis išlieka.

Dažniausiai šalinimo procedūrą reikia kartoti kelis kartus, vidutiniškai nuo 4 iki 15 kartų. Tarp jų rekomenduojamas 4-6 savaičių laikotarpis. Ne visos tatuiruotės gali būti šalinamos, be to ne visoms prognozuojamas geras rezultatas.

Istorijos tėkmėje

Per šimtmečius tatuiruotes galima suprasti trimis pagrindiniais etapais, kurie rodo tam tikrą istorijos dinamiką.

Genčių amžius: tatuiruotės buvo plačiai paplitusios tarp genčių. Seniausioms žinomoms tatuiruotėms yra daugiau kaip 5000 metų. Ši praktika buvo ir religinė, ir socialinė, turinti neabejotiną iniciacijos aspektą. Tatuiruotės buvo ne pasirenkamos, o daromos dėl socialinio rango, profesijos, geografinės padėties ir t. t. Tatuiruočių motyvai daugiausia buvo gamtiniai (augalai, gyvūnai ir pan.).

Imperijos amžius: tatuiruotės buvo uždraustos siekiant suvienyti gentis į vieną imperiją. Gerokai prieš krikščionybės erą Graikijos ir Romos imperijos uždraudė tatuiruotes, iš dalies siekdamos išvengti gentinių pretenzijų, iš dalies iš pagarbos žmogaus kūnui. Vakarų Europoje tatuiruotes uždraudė Karolis Didysis 789 metais.

Individualizmo epocha: XVIII a. prasidėjus didžiosios imperinės politikos nuosmukiui, į visuomenę tatuiruotės sugrįžo. Pirmiausia jas perėmė jūreiviai, kurie lankėsi tolimose salose. Ten jie matė genčių tatuiruotes, o tai paaiškina, kodėl jūros inkaro simbolis yra toks paplitęs. Jūreiviai šį paprotį atgabeno į uostus, paskleidė smuklėse, lošimo namuose, o vėliau ir kalėjimuose.

Todėl tatuiruotė kurį laiką buvo blogo berniuko, turinčio maištininko reputaciją, ženklas. Nuo XX a. vidurio tatuiruotės pamažu tapo nauju išraiškos būdu. Šiuolaikinis žmogus, taigi ir individualistas, privalo atmesti visas institucijas, kad visiems parodytų, jog yra laisvas.

Šiandienis mentalitetas

Tatuiruočių darymas turi savo principą – priklausyti. Genties amžiuje žmonės priklausė savo genčiai. Imperijos amžiuje žmonės priklausė imperijai. Individualistiniame amžiuje žmonės priklauso sau.

Tatuiruotės tampa ne tik mada, bet ir savotišku šiuolaikiniu ritualu. Santuoka, vaiko gimimas, artimo mirtis, nelaimingas atsitikimas, trumpai tariant, kiekvieno svarbesnio gyvenimo etapo atveju reikia ritualinės raiškos.

Egzistuoja krikščioniškos apeigos, tačiau vis daugiau žmonių neturi kultūrinių ir dvasinių šaknų, kad galėtų jas visapusiškai įvertinti. Todėl atsiranda naujas ritualinės raiškos būdas – tatuiruotės. Pavyzdžiui, jauna moteris, tapusi motina, neprašys pakrikštyti savo vaiko, kad pažymėtų šį lemtingą gyvenimo pokytį, bet nueis pas tatuiruotoją, kad ant kūno užrašytų savo vaiko vardą.

Tatuiruočių darymas turi savo principą – priklausyti.

Tatuiruotės taip pat atitinka paprastą saviraiškos poreikį. Negalėdamas, o gal net nenorėdamas išreikšti savęs argumentuotais žodžiais, šiuolaikinis žmogus naudoja savo odą. Tatuiruotė rodo, kokia kryptimi vystosi Vakarų visuomenė – ji susitelkia į dabartį, taip pat į jausmines, sentimentalias, o ne proto vertybes. Savanoriškai ignoruojant istoriją ir kultūrą, tatuiruotė yra socialiai patogus būdas išreikšti laisvę nuo bet kokios institucijos.

Antai šeštajame XX a. dešimtmetyje Prancūzijoje buvo neleidžiama drausti. Ši tendencija išaugo, ir praėjus pusei amžiaus, to net nesuvokdami, tos kartos anūkai įtvirtina atsisakymą priimti instituciją. Ši tendencija pasklido Vakarų visuomenėje. Iš tiesų tatuiruotės yra vienas iš daugelio žmonių visuomenėje vykstančios paauglystės krizės ženklų, ir būtų gerai, jei Bažnyčia šią paauglystę tinkamai palydėtų. Tai rodo šiuolaikinėje visuomenėje įsigalėjusį antiinstitucionalizmą.

Tatuiruotės šiandienos žmonių sąmonėje yra ne puošmenos, o kūno raiškos klausimas. Tai galima palyginti su šokiu ar teatru, kur kūnas kažką išreiškia meniniu aspektu. Žmogus savo kūnu siekia pasakyti kai ką apie save, pasakyti, kam jis priklauso – pats sau. Tokiu būdu tatuiruočių darymą galima suprasti kaip anksčiau Dievui atiduoto kūno susigrąžinimą, o krikščioniškai kalbant, net pasisavinimą.

Tatuiruočių darymas visada yra perėjimas nuo vidinio savęs puošimo prie savitai suprantamos išorinės puošybos. Dažnai tai yra vidinio silpnumo požymis: žmogus neturi kitų priemonių savo svarbai padidinti. Atidžiau įsižiūrėjus, daugumos tatuiruotų žmonių akyse galima įžvelgti nenusakomą dangaus ir amžinybės ilgesį, nesaugumą ir dvasinę tuštumą.

Ką sako Šventasis Raštas?

Šventajame Rašte randame tik vieną vietą, kur tiesiogiai draudžiama savo kūną skarifikuoti ar tatuiruoti: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais: aš esu VIEŠPATS“ (Kunigų 19, 28).

Egzegetai teigia, jog Viešpats davė šį nurodymą, kad apsaugotų savo tautą nuo aplinkinių pagoniškų tautų įtakos. Odos tatuiravimas buvo ženklas, kad širdis nebėra atsigręžusi į Viešpatį.

Pranašo Ezechielio knygoje randame vietą, kur Viešpats džiaugiasi tuo, kaip puošia savo tautą: „Papuošiau tave brangiais puošmenimis, užmoviau tau ant rankų apyrankes, o ant kaklo karolius, įvėriau žiedą tau į nosį ir auskarus į ausis, uždėjau tau ant galvos gražų vainiką. Tu buvai papuošta auksu ir sidabru, tavieji drabužiai buvo iš puikaus lino, prabangaus šilko ir išsiuvinėto audeklo“ (Eziechielio 16, 11-13).

Tačiau pranašo Ozėjo knygoje priešingai – Dievas peikia savo tautą, nes šios noras puoštis kilo iš puikybės ir nuvedė į stabmeldystę: „Taip bausiu ją už iškilmių dienas Baalams, kuriomis ji degino jiems smilkalus, kada, išsidabinusi auskarais ir puošmenimis, ėjo paskui savo meilužius ir mane pamiršo, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Ozėjo 2, 15).

Taigi, ta pati puošmena, kuri buvo pozityvi vienu, tapo negatyvi kitu atveju. Jau Senajame Testamente matome, kad sekti Viešpačiu – tai atkreipti dėmesį į savo aprangą, šukuoseną, pasipuošimą, kad visa tai nevestų į stabmeldystę.

Naujajame Testamente pastebime naują aspektą – raginama labiau rūpintis vidiniu grožiu. Antai apaštalas Paulius išsako savo troškimą: „Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau, – kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu, – gerais darbais.“ (1 Timotiejui 2, 9-10)

Panašiai ir apaštalas Petras: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse.“ (1 Petro 3, 3-4)

Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius aiškiai pasako, kad negalima su savo kūnu elgtis kaip nori: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Korintiečiams 6, 19-20)

Kiek anksčiau jis teigia: „Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas!“ (1 Korintiečiams 6, 12).

Kaip mąstyti krikščioniui?

Pasiremdami Šv. Raštu, norėtume pateikti Kristų tikintiems žmonėms eilę klausimų, padėsiančių apsispręsti prieš darant tatuiruotę ar jau pasidarius.

Kodėl noriu pasidaryti tatuiruotę?

Gal pasirinkime pasidaryti tatuiruotę yra dalis kompromiso su mane supančiu pasauliu?

Gal mane supantis pasaulis daro įtaką mano sprendimui pasidaryti tatuiruotę?

Gal noriu būti panašus į aplinkinius, kurie nemyli Dievo?

Gal tai yra mano maišto išraiška, vedama įsitikinimo: „Mano kūnas – ką noriu, tą darau“?

Ar nesiekiu per daug atkreipti kitų dėmesį į savo kūno išvaizdą? Ar tai manęs nenuves į kūno stabmeldystę?

Ar esu tikras/a, kad pasidaryta tatuiruotė man patiks po 20 metų?

Ar ši tatuiruotė yra mano gerų darbų išraiška? 

Ar ji yra mano pamaldumo išraiška? 

Ar ji išreiškia mano džiaugsmą, kad Dievas man yra geras?

Ką manau apie apaštalo Petro žodžius: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse (1 Petro 3, 3-4).

Atskirai reikėtų paminėti tuos tatuiruočių vaizdinius, kurie simbolizuoja okultinį pasaulį, kaip antai gyvatė, kaukolė, pentagrama, vienaragis, zodiako ženklai ir kt.. Tokie simboliai niekada nėra neutralūs. Jie vienaip ar kitaip piktosioms dvasioms yra ženklas, kad žmogus jas kviečiasi. Todėl tokie piešiniai-simboliai ant odos veiksmingai veikia psichiką; jie tiesiogine prasme joje įsirėžia ir ją keičia. Tai atitinkamai atsispindi žmogaus kūno, proto, jausmų savybėse ir lemia elgesio modelį.

The post Diak. Lukas Skroblas. Apie tatuiruotes appeared first on LAIKMETIS.

Kaip sakė filosofas S. Kierkegaardas: „Gyvenimą galima suprasti tik atsigręžus atgal, bet jį reikia gyventi į priekį.“ Šis posakis puikiai atspindi sergančiųjų realybę – nors jie bando suprasti ligos eigą, nuolat tenka eiti į priekį nežinant, kas laukia.

Kūnas, kuris kasdien keičiasi

APIS dažnai prasideda po metų ar dešimtmečių, kai asmenys gyveno su vadinamąja recidyvuojančia-remituojančia išsėtine skleroze. Ankstesnėje stadijoje simptomai atsirasdavo ir praeidavo, leisdami laikinai atgauti jėgas. Tačiau progresuojant liga tampa nuolatinė, o atsinaujinantys simptomai dažnai nebeatsitraukia. Tai gali būti nepakeliamas nuovargis, kuris neleidžia net paprastų užduočių atlikti, arba judesių koordinacijos praradimas, kuris apsunkina net vaikščiojimą ar valgymą.

Vieną dieną žmogus prisitaiko prie naujos gyvenimo rutinos – išmoksta naudotis lazdele ar vežimėliu, o kitą dieną staiga praranda gebėjimą tiksliai suimti daiktus rankomis. „Gyvenimas nėra laukimas, kol praeis audra; tai išmokimas šokti lietuje,“ – sakė rašytoja V.Greene. Tačiau APIS sergantiems žmonėms kartais atrodo, kad lietus niekada nesibaigs.

Emocinis ir socialinis spaudimas

Gyvenant su APIS, fiziniai simptomai yra tik dalis problemos. Liga taip pat kelia didžiulį emocinį spaudimą. Nuolatinis kovojimas su kūnu, nepriklausomybės praradimas ir nesugebėjimas atlikti anksčiau įprastų veiklų dažnai veda į depresiją ir izoliaciją.

Kaip sakė C. S. Lewisas: „Sielvartas nėra būsena; tai procesas.“ APIS sergančių žmonių gyvenime sielvartas užima nuolatinę vietą – jie netenka gebėjimų, kurie kadaise atrodė savaime suprantami. Tokie praradimai ne tik sukelia liūdesį, bet ir veda prie noro atsitraukti nuo visuomenės. Daugelis sergančiųjų vengia socialinių situacijų, nes nenori, kad jų būklė keltų nepatogumų kitiems ar juos pačius paverstų dėmesio centru.

H. Keller yra sakiusi: „Vienintelis dalykas blogesnis už aklumą – tai turėti regėjimą, bet neturėti vizijos.“ Ši citata kviečia prisiminti, kad žmonėms su APIS reikalingas ne tik fizinis, bet ir emocinis palaikymas. Dažnai jie nori būti matomi ne per ligos prizmę, o kaip žmonės, turintys norų, svajonių ir gebėjimų.

Kova su izoliacija ir visuomenės stereotipais

Deja, visuomenėje dar gajūs stereotipai apie neįgaliuosius. Jie dažnai suvokiami kaip „silpni“ ar nesavarankiški, o tai stiprina norą atsiriboti. APIS sergantieji neretai jaučia, kad jų liga daro juos mažiau vertais pilnaverčio gyvenimo. Tačiau kaip kadaise sakė M.Gandis: „Tu gali būti pokytis, kurį nori matyti pasaulyje.“ Ši frazė kviečia ne tik pačius sergančiuosius, bet ir aplinkinius keisti požiūrį bei ieškoti būdų, kaip sumažinti socialinę atskirtį.

Viena iš pagrindinių problemų yra fizinės ir socialinės infrastruktūros nepritaikymas. Daugelis viešųjų vietų vis dar neprieinamos žmonėms su judėjimo negalia. Taip pat ribotos galimybės gauti tinkamą medicininę pagalbą ar reabilitaciją. Pavyzdžiui, ligoniai dažnai susiduria su ilgametėmis eilėmis reabilitacijos centruose, o kai kurie gydymo būdai jiems apskritai neprieinami.

Gyvenimo prasmės ieškojimas

Nepaisant sunkumų, daugelis sergančiųjų APIS stengiasi išlaikyti pozityvų požiūrį į gyvenimą. Kaip sakė amerikiečių rašytojas R. W. Emersonas: „Tai, ką mes nuolat darome, lemia, kas mes esame.“ Kovojant su APIS svarbu ne tik priimti ligą, bet ir atrasti naujus būdus gyventi.

Kai kurie sergantieji pasirenka dalyvauti paramos grupėse, kur gali dalintis savo patirtimis ir rasti bendraminčių. Kiti ieško kūrybinių veiklų, pavyzdžiui, tapybos ar rašymo, kurios padeda išreikšti emocijas ir įprasminti kasdienybę.

Palaikymo svarba

Artimųjų ir visuomenės palaikymas yra gyvybiškai svarbus. Daugelis sergančiųjų pabrėžia, kad būtent draugų, šeimos narių ir specialistų supratimas bei pagalba padeda nenuleisti rankų. Kaip sakė M. Angelou: „Tave gali pamiršti, ką sakei, bet niekada nepamirš, kaip privertei juos jaustis.“ Šis palaikymas gali būti paprastas gestas – skambutis, pasivaikščiojimas ar tiesiog buvimas šalia, kai sunku.

Žmonės su APIS nėra tik pacientai – jie yra pilnaverčiai visuomenės nariai, kurie gali įnešti reikšmingą indėlį į bendrą gerovę. Todėl svarbu, kad visuomenė būtų atvira jų poreikiams ir suteiktų galimybes dalyvauti visose gyvenimo srityse.

Gyvenimas tęsiasi

Gyvenimas su APIS yra sudėtingas, bet ne beprasmiškas. Tai liga, kuri reikalauja drąsos, atkaklumo ir gebėjimo prisitaikyti. Kaip sakė W. Churchillis: „Jei eini per pragarą, nesustok.“ APIS sergantys žmonės, nepaisant iššūkių, kasdien įrodo, kad net sudėtingiausiomis aplinkybėmis galima rasti stiprybės ir vilties.

Tokio gyvenimo pavyzdžiai turėtų įkvėpti visus – tiek sergančius, tiek sveikus – vertinti kiekvieną dieną ir siekti sukurti aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi priimtas ir suprastas.

The post Žilvinas Mišeikis. Gyvenimas su antrine progresuojančia išsėtine skleroze: iššūkiai, kuriuos kasdien reikia įveikti appeared first on LAIKMETIS.

Šių metų renginio tema buvo „Už laisvę ir gyvybės kultūrą“.

Buvęs Ispanijos vidaus reikalų ministras ir organizacijos „Politinio tinklo už vertybes" garbės prezidentas pasmerkė „liguistą obsesiją prieš krikščioniškuosius [visuomenės] pagrindus, panieką mokslui ir biologijai bei iškreiptą manipuliavimą istorija“ tų, kurie bandė sutrukdyti surengti susitikimą. Renginyje dalyvavo apie 300 politinių ir pilietinių lyderių iš 45 šalių trijuose žemynuose.

„Jie mus vadina fundamentalistais, nes mes giname [visuomenės] pamatus. Tačiau yra priešingai, nes mes giname Vakarų pasaulio atsinaujinimą“, - tvirtino J. Oreja, patvirtindamas grupės įsitikinimą būti „diskusijų dėl ateities priešakyje‘". Jo manymu, jos pasižymės tuo, kad vyks „tarp tų, kurie niekuo netiki, ir tų, kurie nori tikėti ir turėti nuolatinius [atskaitos] taškus".

„Mums visai nereikia bijoti, nors įsižeidimas ir yra vyraujanti mada“, - kalbėjo organizacijos prezidentas, kartu skelbdamas, kad „teisės į gyvybę gynimas yra visų mūsų pozicijų šiuose kultūriniuose debatuose pagrindas, ramstis".

„Nepraraskime šaltakraujiškumo, kaip jie praranda šaltakraujiškumą kartu su mumis“, - ragino jis, prieš užbaigdamas sakyti, kad „remdamiesi savo pamatų tvirtumu, o ne apimti ekstremizmo, žinokime, kaip vykdyti savo pareigą tiesai: sakyti tiesą, ginti tiesą, taip pat kartais kentėti vardan tiesos".

Organizacijos vykdomoji direktorė Lola Velarde (Lola Velardė) ACI Prensa teigė, kad aukščiausiojo lygio susitikimo dalyviai atvyko į Ispaniją „ginti begalinį žmogaus asmens orumą, iš kurio gimsta gyvybės kultūra, ir, žinoma, laisvę, kad būtų galima ginti šias vertybes“.

Įžanginėje aukščiausiojo lygio susitikimo dalyje taip pat kalbėjo Čilės respublikonų partijos vadovas José Antonio Kastas (Chosė Antonijaus Kastas).

Remdamasis kairiųjų grupuočių nužudyto Čilės politiko Jaime Guzmano žodžiais, jis paaiškino bandymus atšaukti, persekioti ir diskvalifikuoti šį aukščiausiojo lygio susitikimą: „Jie mūsų nekenčia, nes mūsų bijo. O jie mūsų bijo, nes žino, kad mūsų negalima pašalinti.“

„Jie žino, kad esame drąsūs ir niekada nepasiduosime gindami savo vertybes“, - pridūrė jis.

J. Kastas priminė, kad prieš 10 metų įvyko pirmasis tarptautinis organizacijos aukščiausiojo lygio susitikimas, kurio metu „šis tinklas sustiprėjo ir išsiplėtė su parlamentarais iš dešimčių šalių, nuomonių lyderiais, mokslininkais, patarėjais ir įvairių vyriausybių nariais“.

Jis paskelbė, kad atsistatydina iš organizacijos pirmininko pareigų ir vėl dalyvaus rinkimuose į Čilės prezidento postą. „Atėjo laikas man ir mano šeimai priimti didžiulį iššūkį - kandidatuoti į mūsų šalies prezidentus, ir mes tai darome kaip šeima“, - sakė jis.

2021 m. Čilės prezidento rinkimuose J. Kastas varžėsi su Gabrieliu Boricu (Gabrieliu Boriku) ir pralaimėjo.

Prieš prasidedant aukščiausiojo lygio susitikimui Senate, apaštališkasis nuncijus Ispanijoje, arkivyskupas Bernardito Auza, celebravo Mišias Įsikūnijimo vienuolyne, esančiame netoli Senato rūmų, kur susirinko nedidelė abortų šalininkų grupė.

Dvasininkas pabrėžė, kad žmogaus orumas, įtvirtintas dokumente „Dignitas Infinita“, yra „esminis mūsų kultūros principas ir pagrindas“, be kurio pripažinimo „nebūtų įmanoma gyventi visuomenėje“.

Prelatas paaiškino, kad šis orumas egzistuoja „už bet kokių aplinkybių“ ir turi būti ginamas „kiekviename kultūriniame kontekste“. Padėkojęs aukščiausiojo lygio susitikimo dalyviams už jų darbą, jis paragino juos „ugdyti daugelio sąžinę, kad ji pripažintų žmogaus orumo svarbą“.

The post Tarptautiniame aukščiausiojo lygio susitikime už gyvybę paraginta neslėpti savo tikėjimo appeared first on LAIKMETIS.

O kur slepiasi šios diskusijos: Kodėl žmonės išvis panoro sukurti dirbtinį save? Kodėl savo miego ritmų, judėjimo ir kitų matmenų sekimas atrodo patrauklus, o ne kraupiai įsibrovėliškas į privatumą? Kas nutiko mūsų pasaulėžiūrai, kad laidų ir mikroschemų rinkinį mes drįstame, nors dar ir nedrąsiai, vadinti ne šiaip gyvu, bet net ir žmogumi?

Šiame straipsnyje analizuosiu paskutinį klausimą. Mano teiginys – dirbtinio intelekto problemų šaknys slypi pačiame technologijos pavadinime.

Štai pavadinimo žodžiai: dirbtinis ir intelektas. Dirbtinis reiškia, kad tai yra netikra, jog tai kažkieno kopija. Intelektas – tam tikra mūsų individualios esybės dalelė. Viena vertus, fiziškai neapčiuopiama. Kita vertus, neišvengiamai tikra, unikali. Daugelio tai laikoma būtent tuo, kas žmones skiria nuo kitų gyvūnų.

Ir štai turime intelekto mimą. Mimas stovi šalia upės, lietingą vakarą, apšvietas geltonos gatvės lempos. Jo veidas kaip visų mimų – nudažytas baltais dažai. Išraiškingas, paveikus. Mimas liečia rankomis įsivaizduojamą stiklą. Ir mes juo patikime. Juk tai taip išraiškinga. Juk jis elgiasi taip, tarsi tikrai liestų stiklą. Tarsi…

Lygiai taip pat elgiasi ir DI.

ChatGPT – parašyki man eilėraštį. „Oho, juk kaip tikras žmogus!“ Tapybos DI paprašai nupiešti gamtos peizažą, kaip Van Gogas. „Nu nieko sau, visai kaip tikras“. Svarbus žodis – kaip. Žodeliu „kaip“ mes galime apibrėžti visų DI programų veikimo principą. Tokios programos nieko nekuria. Tai tik taisyklės, kaip elgtis tarsi <įterpkite savo prašymą>.

Išsiaiškinome pavadinimo prasmę. Bet pabandykime trumpai atsiriboti nuo DI pavyzdžių. Įsivaizduokime, kad DI programos dar neegzistuoja. Ir pirmą kartą gyvenime išgirstame šį žodžių junginį – „dirbtinis intelektas“.

Kaip tai priverčia jaustis? Pamąstykite kelias sekundes. Aš palauksiu, laiko turiu.

…

Viliuosi, kad atsakymų turėtų būti įvairių. Galbūt vienus apėmė kraupumas. Kitus galbūt žavesys, nuostaba ar tiesiog pasimetimas. Dirbtinumas ir intelektas. Kai gerai pagalvoji, tai yra tikrų tikriausi antonimai. Būti tikru žmogumi, gyvu intelektu, tai būti visiškai unikaliu, nepakartojamu savimi. Dirbtinumui vietos čia nėra. Todėl ir viliuosi, atsakymų įvairovės, nes tai parodytų, jog mes dar nepametėme savo unikalaus ir nepakartojamo žmogiškumo. To bruožo, kuris yra svarbi dalis būsimam atsakymui į teksto klausimą – kodėl pats pavadinimas dirbtinis intelektas yra pagrindinė visų technologijos problemų šaknis.

Prie atsakymo artėti mums padės vokiečių filosofas ir teologas Robertas Spaemann‘as. Savo knygoje „Asmenys“ (angl. „Persons“) jis analizavo, ką reiškia būti asmenybe. Spaemann‘as pristato intriguojančią mintį, jog net ir pats nuodugniausias asmens apibūdinimas iki galo neperteikia to asmens unikalumo.

Kitaip tariant, mielas skaitytojau, nei jei sukurčiau 500 psl. išsamią disertaciją apie jus, nuo to, kur gimėte, kokius vaisius mėgstate, iki to, kokia yra jūsų psichologinė būsena, miego rėžimai ar požiūris į dvasingumą – visą tai tebūtų apibūdinimai, bet ne pats asmuo, kuriuo esate jūs. Taigi, buvimas žmogumi yra toks mistiškai nuostabus, jog iki galo netelpa į žodžius.

Atitinkamai, bet koks DI sukurtas turinys visada yra tik lėkštas bandymas kažką atkartoti, bet pats niekada nėra unikalus asmens egzistavimas. Ne veltui paminėjau 500 psl. aprašymą. Juk būtent taip ir sukurti DI – jiems pateikiama daugybė konkrečios elgsenos pavyzdžių (pvz. visi van Gogo paveikslai) ir pagal šiuos pavyzdžius, kaip jau minėtasis baltaveidis mimas, DI programa pateikia panašius pavyzdžius. Pavyzdžiui, komiksus panašius į Van Gogo piešinius. Tačiau šie piešiniai tėra panašūs, paremti kitų idėjomis ir niekada nesukuria ko nors inovatyvaus.

Būti tikru žmogumi, gyvu intelektu, tai būti visiškai unikaliu, nepakartojamu savimi. Dirbtinumui vietos čia nėra.

Gerai, bet kuo čia dėtas DI pavadinimas? Tuo, jog tokių priešingų reikšmių – unikalaus intelekto ir blankaus dirbtinumo – derinimas pasąmoningai kelia klausimus. Ar kažkas pasikeitė, kad staiga intelektą ir dirbtinumą galimą laikyti suderinamais dalykais? O gal niekas nepasikeitė, bet pats žmogus niekada nebuvo toks unikalus? Kas aš esu, jei mano egzistavimą gali atkartoti mašina? Net jei tokia mašina dar nėra sukurta, šis klausimas gąsdina jau vien hipotetiniu lygmeniu.

Laimei, Spaemann‘as jau atsakė, kad asmuo yra toks nepakartojamas, jog net mūsų apibūdinimas žodžiais susiaurina tikrą buvimą asmeniu. Tad ar tai reiškia, kad pavadinimas „dirbtinis intelektas“ yra melagingas? Taip – nuoširdžiai tuo tikiu.

Ir tai įrodysiu paskutiniu Spaemann‘o teorijos pavyzdžiu, tarpusavyje lyginančiu žmogų, šikšnosparnį ir automobilį. Supaprastinus jo mintį, autorius skirtį tarp žmogaus ir gyvūno daro per tai, jog gyvūnai elgiasi tik pagal instinktus. Tuo tarpu nors žmogus irgi turi instinktus, turi ir intelektą, kurio pagalba gali rinktis, kuriuos instinktus priimti ar atmesti.

Kaip bebūtų, Spaemann‘as pritarė, jog mes galime klausti, ką reiškia būti gyvūnu (šikšnosparniu), bet pabrėžė, jog šią patirtį galime bandyti suvokti tik iš žmogaus gyvenimo perspektyvos. Ir norint į tai atsakyti, turėtume savo plačią asmens egzistenciją susiaurinti iki daug primityvesnės gyvuliškos pasaulėžiūros.

Galiausiai, gana pranašiškai, Spaemann‘as trumpai užsimena: „Niekas neklaustų, ką reiškia būti automobiliu. Būti automobiliu neprimena nieko, nes automobilis neegzistuoja niekaip kitaip, kaip paprasčiausia logikos idėja“.

Perfrazuojant, norėdami suprasti, ką reiškia būti automobiliu, turėtume susitapatinti su tuo taip, kaip tai darėme su šikšnosparniu. Tačiau šikšnosparnis egzistuoja pats savaime. Tuo tarpu automobilis tėra pavadinimas, kurį mes davėme tepalų, ratų, cilindrų ir kitų objektų rinkiniui – tik loginė idėja ir nieko daugiau. Nieko, kas egzistuotų savaime.

Ir štai problema – norint pažinti, ką reiškia būti šikšnosparniu, ar DI, reikia atlikti susitapatinimo veiksmą. Veiksmą, kuriam atlikti, turime žodžiais neapsakomą žmogišką egzistenciją susiaurinti iki aptariamo objekto. Jei aptariame šikšnosparnį, nors savo būtį ir apribojame, vis tik dar įsivaizduojame, kad esame gyvybė.

Tačiau pripažindami, kad žodžiai dirbtinis ir intelektas yra suderinami, mes tarsi klausiame, ką reiškia būti mašina? O to klausdami, turime save sutapatinti jau nebe su gyvu padaru, bet su buku objektu, savo gyvumu tolygiam veidrodžiui, kuris temoka atspindėti kitą. Tad, logiškiau būtų klausti, ką reiškia būti jūros dumbliu ar baravyku, nei klausti, kas tai per patirtis, sukti vidaus degimo variklį arba kas tai per jausmas, būti mikroschemų rinkiniu, vadinamu DI.

Taigi, dirbtinis intelektas kaip sąvoka, yra klaidinga, nes tarpusavyje derina priešingus žodžius – intelektą ir dirbtinumą. „Patikėti“ šių žodžių suderinamumu yra pavojinga mūsų supratimui, kas yra žmogus. Taip yra todėl, kad norint teigti, jog intelektas gali būti perteiktas negyvu objektu kaip kompiuteris, reiškia ir supratimą, kas esu aš kaip žmogus, susiaurinti ne tik iki žemesnės formos gyvybės, bet iki negyvybės. O tai yra ne tik saviapgaulė, bet dar liūdniau – savo žmogiškumo apiplėšimas.

Laimei, jūs mielas skaitytojau, esate žmogus. Ne tik žmogus, bet asmenybė! Mylinti, dvasinga, kilni asmenybė, kokios nebuvo ir tokios kaip jūs daugiau nebus. Jei tai sau priminsite, viskas bus gerai. Ir tada, kai susidursite su klišiniu DI etikečių klijavimu net ant sulčių spaudyklių, aiškiai suprasite, jog tai netiesa. Ar tai būtų „išmanioji sulčiaspaudė“, atnaujintas ChatGPT ar šuniuką primenantis dulkių siurblys, kuriam taip norisi duoti vardą – suvoksite, jog tai nėra nei jis ar ji, bet yra paprasčiausias tai.

Ši programa neturi nė lašo gyvybės ir dėl to yra primityvesnė net už „kvailiausią“, tačiau vis tik gyvą žolės stiebelį. Dėl to, kalbėkime ne apie savo santykį su dirbtinis intelektu (juk santykis su negyvu daiktu negalimas), bet apie tai, kaip tuo naudodamiesi mąstome apie save. Ne technologijos veikia mus, bet mes patys save.

Štai atsakymas – kol nebandysime klausti, ką reiškia būti mašina, tol tai nepavogs nei mūsų darbų, nei mūsų žmogiškumo.

The post Simonas Bansevičius. „Dirbtinis intelektas“ – klišė. Vadinkime tai tikruoju vardu appeared first on LAIKMETIS.

Nežinau, kaip reikia šiandien apibūdinti Vladislavą Bukhaną - Lenkijoje gyvenantį emigrantą iš Baltarusijos, praeityje žinomą Maskvos administratoriaus rėmėją, šiandien laikantį save interneto išdaigininku ir sugebančiu anekdotu paverti visą Rusijos „patriotizmą“.

Apsimetęs „Vieningosios Rusijos“ partijos aktyvistu, jis išsiuntinėjo Voronežo srities mokykloms svarbia partinę direktyvą, kurioje nurodyta, kad mokytojai kartu su mokiniais iš po ranka esančių medžiagų privalo sukurti patriotiškai atrodančius „rusiškus šalmus“, neva apsaugosiančius tėvynę nuo branduolinio karo pavojų. Šalmai privalėjo būti papuošti Rusijos vėliavomis, o visa „priemonė“ nufilmuota ir paskleista socialiniuose tinkluose.

Mokytojai ėmėsi stropiai vykdyti, kas liepta, „tinkluose“ pasirodė kvailumo šedevrais pavadintini siužetai. Anekdotu apie visą Rusiją tapo mokytojos, pasipuošę šalmais iš aliuminio folijos (mūsų vaikystėje vadinamo „auksiuko“). Durniau nesugalvosi, juolab, kad durnumas dar paženklintas rusišką patriotizmą šlovinančiomis melodijomis. Esu laikomas santūriu, bet čia jau nesusilaikiau nesijuokęs.

Tokia linksmoji dalis. O kadangi anekdotuose yra dalis rimtos tiesos, tai pasakysiu, kad sociologai ir kitokie politikos psichologai padarė vienareikšmišką išvadą – Moskovijos visuomenė pasiekė aukščiausią totalitarinės visuomenės stadiją – visuomenės struktūros nesugeba kritiškai ir kūrybiškai suvokti situacijos, o net ir suvokdamos, vykdo įsakymus iš baimės ar nusivylimo, kad kitaip nebus. Jei kažkam buvo juokinga, kad imperatorius Kaligula savo arklį padarė senatoriumi ir niekas neprieštaravo, tai nesijuokite.

Maskvos valstybėje tas pats. Buvęs tolimos šalies Ugandos diktatorius Aminas save titulavo Britų imperijos nugalėtoju, ir niekas iš to nesijuokė. Centrinės Afrikos Respublikos vadovas-kanibalas šalį paskelbė imperija ir... tas faktas liko užfiksuotas, kaip istorijos realija. Beje sovietinėje lietuviškoje enciklopedijoje taip ir liko minėtoji imperija, o ne respublika. Paskaitykite, jei dar neišmetėte anų tomų.

Taigi, kas čia? Iškrypimai, ar kokia sistema? Antras variantas teisingas. Prieš beveik tris dešimtmečius nevienareikšmiškai vertinamas, bet gerai žinomas italas Umberto Eco parašė savotišką diktatūrų engiamos visuomenės sąmonės bruožų suvestinę. Jis italas, tad galvojo daugiausia apie savo tautos likimą ir pavadino savo kūrinį „Ur Fascism“, dažniausiai verčiamą kaip „amžinasis fašizmas“, tačiau rašė ne vien apie itališkas diktatūros atmainas. Rašė apie diktatūras bendrai ir pastebėjo net 14 joms visoms būdingų bruožų. Tikslinga juos bent jau išvardinti, tada bus aišku, kodėl tos Voronežo srities mokytojos tokios juokingos, bet sistema... veikiau pavojinga.

Karo nuostoliai diktatoriams išties yra tik statistika, juk diktatūra ir jos gynimas neturi kainos.

Taigi, diktatūroms būdingas tradicijos garbinimo kultas ir modernizmo atmetimas. Kažkada, suprask, buvo gerai, ir mes žinome kodėl. Tad jokie nauji mokymai negalimi. Tai, kas modernu, paženklinta dekadanso, tad mokslo progresas, nauji kultūriniai judėjimai yra mažų mažiausiai smerktini, mokslas tampa ideologinio karo priemone, pats savaime jis jau ideologinis karas.

Eikime toliau. Nepritarimas „direktyvoms“ ir jų nevykdymas yra tolygus išdavystei. „Mes“ esame kitokie nei „jie“, turime priešus, kurie yra „neperauklėjami“, ir jokie kompromisai su jais negalimi. Tik pergalė, kurią pasiekti galime sutelkę jėgas yra mūsų išlikimo galimybė. Priešai diktatoriams yra arba neverti dėmesio (silpni) arba tokie su kuriais kariauti negalima – per stiprūs. Karas neišvengiamas.

Kaip gyventi tokioje aplinkoje, kokie žmonės yra reikalingi ir kokie beverčiai? Aišku, kad pacifizmas yra ne tik bailumo, bet ir priešiškumo direktyvai simbolis. Pacifistus – tą visuomenė balastą - reikia perauklėti ar tiesiog pašalinti. Kitas visuomenės balastas yra vadinami silpnieji ar mažieji. Jie turi galimybę tapti didžiaisiais, o jei to nenori, laukia pacifistų likimas. Tie, kurios laikome patriotais, auklėjami būti didvyriais, nebijančiais mirti už direktyvą. Nebijantis mirti vertingesnis už nebijantį priešintis, kurti, ieškoti alternatyvų.

Karo nuostoliai diktatoriams išties yra tik statistika, juk diktatūra ir jos gynimas neturi kainos. Vadai neklysta, kitaip jie nebūtų vadais. Vadai yra machizmo simboliai, kuriais galima žavėtis, bet negalima prilygti, vadas yra neprilygstamas ir todėl nepakeičiamas. Vadas nekalba ir nemąsto sudėtingai. Kalba ir mąsto kaip tas „paprastas“ žmogus, kurį jis gina ir kurį lengvai aukoja savo diktatūros išsaugojimui.

Jau sakiau, kad čia nieko naujo. Pažvelgę į neronus, musolinius, stalinus, hitlerius, visur rasite tai, ką aprašė Umberto Eco. Jo tekste yra ir klausimas, kodėl gi diktatoriai nesimoko iš praeities ir kodėl visada atsiranda tokių kaip tos Voronežo mokytojos, iš savo stropumo tampančios diktatūrų parodijomis? Atsakymas labai paprastas, žmogaus prigimtis nesikeičia ir jokie techniniai išradimai tos prigimties nepakeis. Žinių visuomenė yra lygiai taip pat melo bei nežinojimo visuomenė, kaip ir kokie nors „tamsieji“ viduramžiai.

Yra politologų leksikoje tokia sąvoka „operetinė diktatūra“. Ja apibūdinamos valdžios, kurios sukuria asmenybės kultus, verčia žmones daryti visokius niekus kaip kepuraitės iš „ausksiuko“, galiausiai jų pagrindiniai veikėjai tampa anekdotų personažais. Jose daug visai nejuokingų ir net žiaurių dalykų. Tačiau „laikams praėjus“ jos atmenamos veikiau kaip politinio kvailumo istorijos. Perpasakodamas Umberto Eco rašinį sąmoningai nenurodžiau konkrečių pavyzdžių, palieku tai skaitytojų refleksijoms ir atradimams. Tikiuosi, ras ir atras labai daug ką.

Savotiško epilogo vietoje pridursiu, kad Umberto vardas reiškia „šviesųjį karį“, kovotoją su ta tamsa, kuri asocijuojasi su blogiausiomis žmogaus prigimties apraiškomis. Taigi, niekas atsitiktinai neatsitinka.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Operetinės diktatūros ir jų nejuokingos pasekmės appeared first on LAIKMETIS.

Tikintysis iš maždaug 30 tūkst. „Lego“ kaladėlių sudėliojo itin sudėtingą katalikų bažnyčios modelį, kuris daugelį maloniai nustebino.

Net 25-erius metus besitęsusiame vyro bažnyčios projekte susipina kūrybiškumas, katalikų tikėjimas ir neįgaliųjų teisių gynimas, - tema, kuri J. Kraemeriui, kaip neįgaliam asmeniui, labai artima ir brangi.

„Esu dėkingas Dievui, kad turiu savo gyvenimo tikslą, kuris peržengia mano paties ribas. Be Dievo savo gyvenime, be Bažnyčios, neturėčiau ką veikti“, - CNA pasakojo Mičigano valstijos rytuose gyvenantis vyras.

„Ir vis dėlto Dievas man suteikė šią unikalią misiją - kūrybiškai dalytis tikėjimu, kalbėti apie su negalia susijusias problemas, parodyti žmonėms, ką reiškia gyventi tikėjimu ir būti neįgaliam ar sulaukti iššūkių. Žinau, kad yra daugybė žmonių, kurie turi savų sunkumų. Taigi, galiu papasakoti apie tai, kaip aš su tuo susidoroju, o tai gali suteikti jiems šiek tiek išminties, kaip spręsti savo problemas, su kuriomis jie gali susidurti.“

Krikščionis pažymi, kad yra kupinas didžiulio dėkingumo už paramą, kurios sulaukė per visus tuos 25 „Lego bažnyčios“ projekto metus.

Vyras teigia, kad savo darbą laiko Dievo malonės galios liudijimu ir savo troškimo dalytis tikėjimu bei ginti kitų žmonių poreikius atspindžiu.

Pradėdamas kitą savo „Lego“ tarnystės skyrių, J. J. Kraemeris pabrėžia, kad ir toliau yra pasiryžęs naudoti savo unikalų talentą taip, kad įkvėptų ir pakylėtų kitus.

„Esu dėkingas žmonėms, kurie [mane palaikė] pastaruosius 25 metus. Aš negaliu tarti pakankamai žodžių „ačiū". Be mane supančių žmonių paramos projektas nebūtų buvęs įmanomas“, - sako jis.

The post Amerikietis 25 metus statė Katalikų Bažnyčią iš „Lego“ kaladėlių appeared first on LAIKMETIS.

Išorinių Hebridų saloje gyvena apie 20 tūkst. žmonių ir šioje Škotijos dalyje vis dar įprasta, kad parduotuvės ir įmonės sekmadienį nedirba.

Prieš šešias dienas peticiją svetainėje Change.org paskelbė salos gyventojas Alasdairas Macleodas, kuris teigė, kad jei „Tesco“ pagrindiniame salos mieste Stornovėjuje atsidarys septynias dienas per savaitę, tikėtina, kad ir kitos parduotuvės bei įmonės paseks jo pavyzdžiu.

„Tesco“ yra ir buvo labai vertinamas ir gerbiamas vietos darbdavys ir mažmenininkas, ne kartą dosniai skyręs lėšų vietos labdaros organizacijoms ir reikalams bei visada gerbęs mūsų vietos sekmadienio poilsio tradiciją. Tikimės, kad ši abipusė bendruomenės ir mažmenininko pagarba tęsis dar ilgai“, - rašoma peticijoje.

„Jei „Tesco Stornoway“, viena didžiausių Vakarų salų parduotuvių, atsidarys sekmadienį, tuomet ir kitos įmonės ir organizacijos bus labiau linkusios dirbti sekmadienį. Jos, deja, taip pat jausis spaudžiamos“.

Peticijoje kalbama apie poilsio dienos sekmadieniais vertę darbuotojams ir šeimoms bei teigiama, kad ją pasirašydami „pasisakome už Kristaus šlovę, mūsų krikščioniškąją tradiciją, mūsų bendruomenės dvasią ir mūsų teisę būti kitokiais“.

Peticijoje kalbama apie poilsio dienos sekmadieniais vertę darbuotojams ir šeimoms bei teigiama, kad ją pasirašydami „pasisakome už Kristaus šlovę, mūsų krikščioniškąją tradiciją, mūsų bendruomenės dvasią ir mūsų teisę būti kitokiais“.

„Daugeliui iš mūsų brangūs prisiminimai apie salos sekmadienius kaip garantuotą poilsio, atsipalaidavimo ir nedarbo dieną - brangią šeimos laiko ir šlovinimo dieną. Tačiau šiai paprastai, bet svarbiai dienai gresia pavojus dėl į mūsų kultūrą besiskverbiančios septynių dienų prekybos koncepcijos“, - rašoma pranešime.

„Kai parduotuvės ir įmonės atveria duris sekmadienį, iš pradžių tai gali atrodyti kaip patogumas, tačiau dėl to atsirandantis efektas lemia, kad darbuotojai turi mažiau laiko poilsiui, mažiau laiko šeimai, mažiau laiko pamaldoms bažnyčioje ir neišvengiamai prastesnę gyvenimo kokybę.“

Skirtingai nei Anglijoje ir Velse, Škotijoje nėra jokių apribojimų dėl sekmadienio prekybos laiko, o daugelis didesnių prekybos tinklų, įskaitant didelius prekybos centrus, dirba septynias dienas per savaitę. 2003 m. buvo priimti teisės aktai, suteikiantys Škotijos parduotuvių darbuotojams teisę atsisakyti dirbti sekmadieniais.

Stornovėjaus vietos taryba jau davė leidimą „Tesco“ atvertduris sekmadienį, tačiau prekybos centras turi konsultuotis su filialo darbuotojais.

Mūsų ramių, be darbo sekmadienių mums pavydi daugelis žemyninėje Škotijos dalyje gyvenančių žmonių, tad kodėl turėtume juos iškeisti į jų neramius, stresą keliančius, darbų kupinus, įtemptus sekmadienius?

Toliau peticijoje rašoma: „Dažnai nesuvokiame vertės to, ką turime, kol to ima ir nebelieka. Mūsų ramių, be darbo sekmadienių mums pavydi daugelis žemyninėje Škotijos dalyje gyvenančių žmonių, tad kodėl turėtume juos iškeisti į jų neramius, stresą keliančius, darbų kupinus, įtemptus sekmadienius?

Kasmet Išoriniai Hebridai atsiduria pačioje laimingiausių Jungtinės Karalystės vietų gyventi apklausos viršūnėje. Ar tai sutapimas, kad visos mūsų salos yra viena iš nedaugelio vietų, kur vis dar garantuojamas tradicinis poilsio ir nedarbo sekmadienis?“

The post Škotijos salos gyventojai kovoja už sekmadienius, skirtus ramybei, šeimai ir Dievui appeared first on LAIKMETIS.

Pranciškus kalbėjo per tradicinį vidudienio maldos susitikimą, skirtą Švč. M. Marijai. Kreipdamasis į Dievo Motiną, Romos vyskupas Pranciškus ragino jos prašyti, kad padėtų mums suvokti, jog mūsų gyvenimo turtas yra Kristus.

Kaip įprasta, prieš maldą Pranciškus aptarė sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinį, kuriame buvo kalbama apie jauną turtuolį, atbėgusį pas Jėzų, kad iš jo sužinotų, ko jam dar reikia, kad galėtų paveldėti amžinąjį gyvenimą. Išgirdęs Jėzaus kvietimą išmėginti tikrąją meilę – parduoti visa, ką turi, ir išdalyti vargšams, kad turėtų lobį danguje – jaunuolis apniuko ir nusiminęs pasitraukė.

Jis iš pradžių skubėjo pas Jėzų, o paskui pasitraukė. Pasak Pranciškaus, nors jaunuolis ir buvo labai turtingas, jis buvo nepatenkintas, gyveno su vidiniu nerimu, mat ieškojo gyvenimo pilnatvės. Jis suklupo prie Jėzaus tarsi gydymo prašantis ligonis, ar apsėstasis. Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasiūlė tokią „terapiją“: parduoti, ką turi, atiduoti vargšams ir tada sekti juo.

Ir mes gyvename su nenuslopinamu laimės ir prasmingo gyvenimo poreikiu, tačiau galime ir pasiduoti iliuzijai, kad atsakymas glūdi daiktų ir žemiškų gėrybių turėjime. Jėzui rūpi, kad atpažintume savo trokšimų tiesą, pripažintume, kad gėris, kurio trokštame, iš tiesų yra pats Dievas, jo meilė mums ir amžinasis gyvenimas, kurį duoda ir gali duoti tik jis.

Tikrasis turtas yra meilus žvilgsnis, kuriuo Jėzaus žvelgia į mus, kaip žvelgė į turtingąjį jaunuolį, vienų meilė kitiems, leidžianti dovanoti savo gyvenimą. Būtent todėl Jėzus kviečia išmėginti tikrąją meilę.

Baigdamas, popiežius kvietė klausti savęs: prie ko prisirišusi mūsų širdis? Kaip pasotiname gyvenimo laimės aklį? Ar gebame dalytis su vargstančiu ar bendrauti su į bėdą papuolusiu žmogumi, kuris telaukia, kad jį išklausytume, laukia šypsnio, meilaus žodžio, kuris padėtų atrasti viltį? Atminkime, kad tikrieji turtai yra ne šio pasaulio gėrybės, o kad Dievas mus mylėtų ir iš jo mokytumės, kaip mylėti, reziumavo popiežius. 

The post Popiežius ragina nepasiduoti iliuzijai, kad laimė glūdi daiktų ir žemiškų gėrybių turėjime appeared first on LAIKMETIS.