Sunku pasakyti, ar rašytojos Žemaitės perkonstravimas iš tradicinės į netradicinę, t.y. feministinę, visuomenės sąmonėje jau yra įvykęs, bet jauni žmonės, pamatę LGBT vėliavą ant kūrėjos paminklo, pasimetė. Jaunimas nesuprato, kad vaivorykštės entuziastai rašytojai taip rodo prielankumą – atvirkščiai: pagalvojo, kad tyčiojasi iš jos.

Kokia žinutė jauniems žmonėms iš seksualinių mažumų pusės iš tiesų buvo pasiųsta? Visų pirma – kad mažumoms negalioja nei kultūros, nei padorumo taisyklės: mažumos atėjo ne gerbti ir tęsti – mažumos atėjo šokiruoti ir griauti. Antra – autoritetus reikia kvestionuoti, marginalizuoti, išimti iš vadovėlių - dėti ant trikotažinių marškinėlių. Ir trečia – autoritetą, šiuo atveju Žemaitę, vienu metu galima ir pripažinti, ir niekinti.

Pažiūrėkime, koks nešpėtnas daiktas išeina: tie, kam Žemaitė ir taip nepatiko, džiaugiasi, kad mažumos atliepia jų nuomonę, tie, kam rašytoja buvo svarbi figūra, irgi turi dėl ko džiaugtis: Žemaitė tokia faina, kad LGBT ją padarė lyg savo veidu… Bet ši moteris tėra viena didelės mozaikos dalių, apie kurią pasigilinus dar nemažai liko nepasakyta.

Šiandien feminizmas toks, tik ar įsipiešia į jį mūsų klasikė?

O klasikinis feminisčių idealas dabar esąs šitoks: stora, pikta, agresyvi, nekenčianti vyrų ir patenkinta savimi. Kyla retorinis klausimas: o kas ir kokiais klausimais su tokia moterimi norėtų kalbėtis iš viso?

Suprantant, kad feminizmo malūno girnos (kaip ir LGBT) sukamos ne Lietuvoje – mūsuose tai plinta kaip madinga palaikymo banga – pažiūrėkime, kas vyksta kitose šalyse. Štai Paryžiaus miesto tarybos narė ir arši lesbiečių aktyvistė Alice Coffin neseniai išleido knygą Lesbiečių genialumas, kurioje sako, kad moterys vyrus apskritai turėtų išvaryti iš savo gyvenimo. Autorė taip ir daro: neklauso vyrų sukurtos muzikos, neskaito vyrų parašytų knygų, nežiūri jų sukurtų filmų. Prancūzijoje įvairaus amžiaus lesbietės diskutuoja, ar vyrai turi teisę iš viso egzistuoti šiame pasaulyje…

feminizmo malūno girnos (kaip ir LGBT) sukamos ne Lietuvoje – mūsuose tai plinta kaip madinga palaikymo banga.

Pietų Korėjoje radikalios feministės surengė provokaciją: viešėdamos užsienyje Artimųjų Rytų respiracinio infekcijos epidemijos protrūkio kontekste internete paskelbė užsikrėtusios MERS virusu, bet atsisakiusios gydymo, kad galėtų eiti… apsipirkti. Tikslas – suerzinti korėjiečius vyrus, sulaukti jų neigiamų reakcijų ir neapykantos apraiškų.

Prieš porą metų kilus #MeToo judėjimui prancūzų aktorė Catherine Deneuve ir dar maždaug 100 įžymių žmonių atviru laišku dienraštyje Le Monde pasisakė prieš šią raganų medžioklę prieš vyrus. Feministės visus pasirašiusius tada apšaukė vaikų tvirkintojus ginančiais recidyvistais.

Kalbant apskritai verta priminti svarbiausius feminisčių klausimus arba sritis, kuriuos/ias jos siekia reformuoti/transformuoti arba eliminuoti: seksualumas, reprodukcija, šeima, darbas, švietimas, politika, pornografija, prostitucija, lesbietiškumas.

Tai ar įsipiešia rašytoja Žemaitė į šį kontekstą? Vargu.

Žemaitės pranešimas Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime buvo feministinis?

Faktai tokie. 1907 metais Kaune dvi dienas tikrai vyko toks renginys. Jame rašytoja skaito pranešimą „Sodžiaus mergaičių skriaudos“. Tie, kam labai svarbu autorę vadinti moterų teisių gynėja, feministe, šiuo referatu remiasi kaip pagrindiniu šaltiniu. Žvilgtelkime į jį atidžiau.

Jau pirmuoju sakiniu pranešėja įvardija savo santykį su kalbamuoju objektu: „Norėčiau atsiliepti apie sodiečių moteriškių skriaudas“, o tai reiškia įvardinti jas, pirmąkart prabilti viešai. Ar galima vadinti kova tai, kas tėra įžodinimas?

Taigi kokios tos skriaudos? Žvelgdama iš moters pozicijų, pirmiausia konstatuoja, kad neturtingos mergaitės, dar neturinčios nė 10 metų, yra išleidžiamos tarnauti pas svetimus, jų auklėjimu nesirūpinama. Daug dirba ir turtingesnių ūkininkų dukterys. Užaugusi mergina kartu su vyrais dirba lauke, dar daugiau darbų laukia namuose. Vedybų klausimas itin opus, nes labiausiai iš visų dalykų vertinama žemė, nors ir praskolinta. Ką duoti dukteriai pasogos, lemia tėvas. Po vedybų vyras gyvena taip, kaip gyveno iki šiol, o moters gyvenimas vis sunkėja. Negana to, vyras dažnai renkasi šeimą palikti ir pakelti sparnus į Ameriką. Neištekėjusi moteris lieka tarnauti be atlygio iš pradžių tėvų namuose, paskui brolių ir brolių vaikų.

Autorė apibendrina: „sodietės yra vergės tėvų, vergės vyrų, ant galo vergės ir sūnų“. O dėl paskutinio sakinio pranešime Žemaitė kažkam gal ir tapo feministe, tik kažin ar tikrai norėtų būti taip vadinama šiandien? O sakinys skamba šitaip: „Inteligentėms moterims, suprantančioms tokį apverktiną padėjimą sodiečių moterų, reikėtų būtinai pasirūpinti kokiu nors būdu sulyginti teises moterų sodiečių su vyrais, labiaus kaslink mokslo.“

Kas paaiškėja iš pranešimo? Žemaitė jame pasako tai, ką jau ir taip žinome iš jos kūrinių. Tada, suvažiavimo metu, tikėtina, kad daug moterų apie jos kūrybą nebuvo girdėjusios, todėl daug kam Žemaitės mintys galėjo atrodyti revoliucingai. Bet tai nereiškia, kad autorės feminizmas prasideda būtent tada. Žinant, kad svarbiausi jos kūriniai parašyti iki XX a. pr. ir juose visuose kalbėta apie moters problemas, tampa aišku, kad ji buvo greičiau antropologė negu feministė, moterų teisių klausimai ją tarsi prisivijo, Žemaitė apie juos ėmė kalbėti daug anksčiau, nei įvyko suvažiavimas.

Svarbus faktas yra tai, kad Žemaitė tuomet gyveno Puziniškyje pas suvažiavimo aktyvistę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kuri ją ir prikalbino vykti drauge. Šaltiniai sako, kad prikalbintoji apie jokias teises kalbėti nesirengusi, tik norėjusi pasakyti tai, kas blogai sodžiaus moterims ant šio svieto.

Įdomu tai, kad Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje tarp feminizmo pradininkių Žemaitės nėra – minima G. Petkevičaitė, F. Bortkevičienė, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, O. Pleirytė-Vaidilutė, A. Ambraziejūtė-Steponaitienė ir kt.

Ypatingos Žemaitės feminizmą liudijančių šaltinių paieškos 

Reikalas tas, kad ne tik feminizmo feminizmą artikuliuojančiuose tekstuose, kaip kai kas sako (apsakymai „Mieste“, “Ponas Zigmantas“, „Kieno galia, to ir valia”, „Klampynė”) reikia ieškoti atsiraitojus rankoves, dar sunkiau rasti pačius tekstus!

Logika kužda, kad tai, kas svarbu, nauja, madinga, „ant bangos“ – kaip kad „atnaujinimus“ patyrusi Žemaitė – turėtų būti lengvai randama, prieinama, tiražuojama, viešai pristatoma – bet ne. Tiesiog visišką fiasko patyrė ir visiems žinoma frazė, kad internetas visagalis… Na gerai: skambučiai į bibliotekas, nemenka bibliotekininkių nuostaba išgirdus mano ieškomų kūrinių pavadinimus, pagaliau pavyko juos rasti. Bet atėjo laikas Žemaitės pranešimo tekstui – reikia originalo. Raštuose, kuriuos turi mano kelios bibliotekos, kuriose skaitau, tokio daikto nėra… Yra, pasirodo, 1958 m. leidime, yra 1907 m. „Vilniaus žiniose“ (Nr.155 ir 157), yra Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (širdingiausias jiems ačiū!). Ir institute neprisiminė, kad kas iki manęs būtų šio šaltinio ieškojęs. Panašu, kad Žemaitė mūsuose dar gyva, bet tuo savo senuoju anuoju pavidalu…

Ar bajoraitė feministė Žemaitė dėl sunkaus asmeninio gyvenimo nekentė savo vyro?

Turbūt geriausiai į šį klausimą atsako ši rašytojos autobiografijos ištrauka: „Mano
vyrui rodosi, kad aš ne gaspadinė, per tai nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim pralobti. Bet sykiu paėmus – abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški ir nepratę prie sunkaus darbo <…> Dėl menko nieko – višta prigėrė, žąselį varna pagavo, paršelis padvėsė – baramės, pykstamės“ – rašė Žemaitė.

Ar tai neapykanta? Tai, regis, pats tikriausias skirtingų lyčių papildomumas, ko feministės iš esmės nenori ir … negali suvokti.

O kas sukasi šiandieninių Lietuvos feminisčių galvose?

Po nuoširdžių bandymų suprasti galima sakyti, kad feministe moteris tampa arba dėl tokios politikos viešinimo finansinių paskatų, arba dėl mados, piaro, arba dėl noro su kažkuo suvesti asmenines sąskaitas.

Štai viena jauna moteris viešai apsiskelbia, kad jai nusibodo būti sekso objektu, todėl ji nusikirpo ilgus plaukus, atsisakė kosmetikos, nebesiskus jokių kūno plaukelių, vilkės per didelius sportinio stiliaus drabužius, kurie paslėps jos figūrą. Klausant tokio manifesto neapleidžia mintis, kad žmogus kalba dalykus, kurie net nežinau, kokiai daliai moterų gali būti aktualūs, bet herojė kalba su dideliu užsidegimu. Ji sako, kad mūsų visuomenė iš moters reikalauja, kad ji būtų graži, žavi, madinga. Pagal pašnekovę tai reiškia, kad tokia moteris jau savaime yra sekso objektas.

pakanka suprasti viena: feminizmas, kaip žinia, su meile neturi nieko bendro.

Prisipažinsiu, įrašą perklausiau porą kartų, bet kuo daugiau klausiau, tuo labiau darėsi koktu nuo to, kad žmogus savo bėdas ir sprendimus sąmoningai siekia permesti kitiems, kai viso to esmė – nuo vaikystės lydintis jos aplinkos vertinimas, kad ji esanti berniukas, nes žaidžia visus įmanomus berniukiškus žaidimus.

Bet ta mieloji feministė iš pažiūros tikrai primena vaikiną, ir visai nesvarbu, ar ji vilkės suknelę, ar treningus, turės ilgas kasas ar nusikirps jas. Jos tapatybė jai kelia rūpesčių nuo pat vaikystės, bet ji kalba apie kažkokius primestus visuomenės standartus. Galvoju, kur aš gyvenu, kodėl ta visuomenė nieko neprimetė man?

Negana to, ji remiasi neva per karantiną akivaizdžiu tapusiu moterų džiaugsmą nesidažyti, nesigražinti, nesipuošti. O mano burbulas sakė priešingai, ir aš taip sakiau.

Herojė sako, kad po visų jau minėtų jos žingsnių visuomenei ji tapo nematoma. Klausau jos mintijimų, klausau. Regis, ji šito ir norėjo, bet, regis… ji vis tiek yra kažkuo nepatenkinta…

Kita feministė labai mėgsta šokiruojančias antraštes. Ji rašo, ją didieji portalai spausdina, jai duoda eterio. Jos antraštės apytikriai tokios: ar turiu rašyti apie lytinius organus, kad mane skaitytumėte, svajoju, kad mane išprievartautų ir pan. Ji jai išdrįsusias ką nors pasakyti prieš vadina žabomis.

Komentuoti nėra ko, pakanka suprasti viena: feminizmas, kaip žinia, su meile neturi nieko bendro. Tai ir nelįskite, mielos feministės, prie Žemaitės, kuri meilės ieškojo visą gyvenimą. Ir rado. Nepavydėkit.

The post Rasa Stulpinienė. Neklaidinti ir nepainioti: Žemaitė – apie (ne)meilę, feminizmas – apie seksą appeared first on LAIKMETIS.

Ar įmanoma laisvoje Lietuvoje, kad mokslas tarnautų politikai?

Panašu, kad taip, nes iš literatūrologų jau kada kadais galėjome girdėti naują rašytojos Žemaitės kūrybos traktuotę, kurios esmė – ne prozininkė, dramaturgė, publicistė, o feministė! Per 30 nepriklausomos Lietuvos metų gal jau net būtume pripratę prie to naujo ir pažangaus kūrėjos amplua? Ironiškai galvojant - tokio savo, artimo, kad prieini prie paminklo ir riši ant to žmogaus galvos ką tik nori – vėliavą, šaliką, staltiesę, paklodę (rišimo faktas savaime gal nėra kažkas blogo - J. Basanavičius su trispalviu šaliku Vasario 16 ar Kovo 11 atrodė gan simpatiškai - tik nereikia pamiršti, kad užrišus vienam kažką ant paminklo užrišti panorės ir kitas, ir nebūtinai tai, kas tautą vienija, veikiau – atvirkščiai. Taip su Žemaite ir LGBT vėliava ir atsitiko.) Taigi svaraus, garsaus žodžio, kad į Žemaitę dabar reikia žvelgti kaip į kovotoją, nėra, bet visuomenei rodomas būtent šis rakursas. Ir gan prikišamai.

Skarelė – ne kaimas, o feministinė hermeneutika

Skarelė dabar, pasirodo, Žemaitės protesto prieš to meto vyrų elgesį su moterimis ir solidarumo su jomis išraiška. Tik niekaip neapleidžia jausmas, kad savo gyvenamuoju laikotarpiu rašytoja visai apie tai negalvojo. Užtat apie tai galvoja XXI a. žmonės, norintys iš jos sukurti legendą, kurią galima gerai parduoti: „Žemaitės išskirtinumas! Žemaitės unikalumas! Žemaitės drąsa! - pirkite, mieli tautiečiai, Žemaitę – prekę, ir jūs amžiams nusikratysite tradicinių stereotipų, nes tik dabar išaušo tikrasis Žemaitės laikas. Ji jau tada žinojo, kad ateisime mes – feministės, gėjai ir lesbietės!“ Beje, „hermeneutika“ yra ir filologijos šaka, ir kultūros bei visuomenės tyrimo metodologija, ir filosofinė kryptis, supratimą traktuojanti kaip esminę žmogaus ir jo socialinės būties ypatybę. Jeigu išvertus visas reikšmes į žmonių kalbą, būtų maždaug taip: ko ieškau, tą ir randu…

Mokslo flangas: Žemaitės „feministinį mąstymą artikuliuojantys  tekstai“

Tie, kas bent kiek prisimena Žemaitės kūrybą, tai ji paprastai asocijuojasi su apsakymų ciklu „Laimė nutekėjimo“, kuris yra Žemaitės, kaip rašytojos, kūrybinis proveržis. Tai yra 1895-1898 metai. Tai geriausi jos apsakymai, bet…jie, pasirodo, nelabai turi tų reikiamų feministinių ataudų, todėl reikia remtis tokiais, kurie neva jų turi: „Kieno galia, to ir valia“ (1903), „Mieste“ (1905), „Ponas Zigmantas“, „Klampynė“. Beveik neabejoju, kad mažai kas juos yra skaitęs ar rėmęsis per egzaminą, bet… kas jungia šiuos tekstus ir kuo jie vertesni ir aktualesni už mums žinomus „Marti“, „Petras Kurmelis“ ir pan. Dabar giliai įkvėpkime, susivokime esantys akademiniame lygmenyje, kuriame autoritetės -ytės, kurių pavardžių čia minėti negaliu, bet kurias nesunkiai galima susirasti oficialiuose lituanistikos tinklapiuose, teigia, kad tie keturi yra tai, ko Lietuvai reikia būtent dabar – feminizmo, moterų teisių, proveržio ir pažangos, nes Lietuva pagaliau pribrendo ir yra „ant tos bangos“. Šiuose apsakymuose vyrai yra tikri monstrai, todėl, sekant feministine logika, ir visi kiti yra į juos panašūs, tik Žemaitė jų gyvenime nesutiko, neaprašė, todėl mes ir nesužinojome.

Zosikė, Marelė, Myliutė, Tamošienė - pirmosios kovotojos!

Niekas nesiginčija, kad visos šios moterys yra labai nelaimingos. Kaltindamos vyrus pasako štai tokių minčių: „Už ką mus kaltina? Kam man to tėvo, kam man to vyro reikėjo?“ Kita veikėja: „Kodėl vyrai taip moka mus išnaudoti, sumindžioti ir paniekinti!<…> Mus paženklina, o jų, šimtais sykių kaltesnių, niekas nemato, nežiūri… Kodėl taip yra, kame čia teisybė?“ Arba šitaip: „Advokatai, teisėjai, galvočiai, išdirbkit laisvesnį persiskyrimą… kam to amžino ryšio, kam iki grabo lentos?“ Dar viena: „Jo tik viršus, jo tiesa, jo valia… Argi visuomet mes, moterys, taip ir būsime varžomos?“

Kas toms moterims yra atsitikę? Viena buvo priversta tekėti už turtingo, bet nemylimo, kita iš kaimo iškeliauja ieškoti laimės į miestą, sutinka vyrą, kuris iš pradžių jai padeda, o paskui pameta, trečioji po vedybų tikrai tampa ponia, bet yra vieniša, ketvirtoji kaip vaikas maldauja vyrą, kad išleistų nuvažiuoti pas motiną, bet vyras neleidžia.

Faktas, kad nė nesigilinus tų moterų jau gaila, kaltieji yra, feminizmo pradžia irgi!

Iš pirmo žvilgsnio  - feminizmas, o iš antro?

Tas antras – tai socialinis, kultūrinis, vertybinis, bendražmogiškas. Tai kontekstai, kuriuose įsipynę moterų likimai. Norint juos geriau suprasti, reikia žvelgti ir Žemaitės laiko, ir XXI a. žmogaus akimis. Feministinė pozicija kalba tik apie vieną aspektą – toks jos tikslas, tačiau tai iš esmės reiškia rezultatą – moterų priklausomybę nuo vyrų, jų viršenybę.

O dabar pažvelkime į priežastis, kokiais būdais prie tokių rezultatų prieita. Pradėkime nuo tos, kuriai, kaip šiandien pasakytume, suvaržyta judėjimo laisvė. Vyras, vardu Tamošius, elgiasi neadekvačiai, nemotyvuotai, sąmoningai iškreipia tikrovę, neigia akivaizdžius faktus, grasina. Jeigu jau sakome, kad apie suvaržymą prabilusi moteris yra feministė, tai gal galima šiuolaikiškai apibūdinti ir jos vyrą? Kas galėtų paneigti, kad jis - ne psichikos ligonis, kokį matėme kūrinyje „Neturėjo geros motynos“? Nereikia būti psichologu ar psichiatru, kad pamatytume šiuos asmenis turint šizofrenijos, maniakinės depresijos ar narcisistinių asmenybės sutrikimų. Tada, daugiau kaip prieš šimtą metų, apie tokias diagnozes kažin ar kas buvo girdėjęs, bet susirgimai visais laikais egzistavo ir nediagnozuoti… Ar yra čia vietos feminizmui? Greičiau jau daktarui ir medikamentiniam gydymui.

Kiek su feminizmu gali būti siejama moteris, kuri mieste laimės neranda, atsiduria gatvėje, paskui viešnamyje, galiausiai pakliūna į policiją? Deja, savo likimą ji užsiprogramavo pati. Tokių situacijų būna ir šiais laikais. Pabandykite nuvykti į kitą šalį, be pinigų, be pažįstamų, be kalbos, pasitikėkite pirmu jus maloniai užkalbinusiu žmogumi, kurio žinote tik vardą, atiduokite savo likimą į jo rankas, jei turite – ir paskutinį pinigėlį, ir pažiūrėkite, kas iš to išeis. Nepamirškite pasakyti, kad tas žmogus esąs vienintelis jūsų globėjas, dėl jo padarytumėte bet ką. Bus tikras stebuklas, jei istorija baigsis laimingai.

Kaip mūsų trečioji feministė – ta, kuri klausė, kam jai reikėjo tokio vyro? Čia reikia kai ką patikslinti: moteris tekėjo todėl, kad mylimasis ją apgavo ir pametė. Supratusi esanti nėščia ji sutinka tekėti už to, kuris piršosi pirma. Taip siekiama nuslėpti nėštumą. Tos vestuvės – pats tikriausias sandėris. Beje, būsimam vyrui ji papasakoja visą tiesą, tikisi, kad vestuvių nebus, gal dar sugrįš jos meilė ir vaikelio tikras tėvas? Bet negrįžta, o tėvai nė nemano jos netekėjusios, su vaiku savo namuose laikyti. Sandėris įvyko – gyvenimas nepavyko.

Ar nėra tokių dalykų šiandien? Ar reikia feminisčių įsikišimo? Kai nėra meilės, nepadės nė jos, tačiau pastebėti norisi ką kita. Mergina, vardu Marelė, sulaužė taisyklę, kurią žinojo visi: nevalia suartėti su vaikinu iki vedybų, nes gali būti skaudžių pasekmių. Negalėjo nežinoti, ką vadina bendruomenėje merga su vaiku, o ką benkartu. Taip, XIX a.-XX a. pr. moralės standartai tikrai aukšti, taisyklės griežtos, jos tikrai mums gali nepatikti, nepatiko turbūt daug kam ir tada, bet jos tokios buvo. Taisyklės tebegalioja ir XXI a. Ar tikrai protinga, pavyzdžiui, pažeisti kelių eismo reikalavimus ir tikėtis, kad nebūsime nubausti, niekas nenukentės?

Ar tikrai protinga, pavyzdžiui, pažeisti kelių eismo reikalavimus ir tikėtis, kad nebūsime nubausti, niekas nenukentės?

Ketvirtoji herojė gyvena prabangoje su nemylimu vyru, ponu Zigmantu, turi sūnų, tačiau negali nieko daryti širdžiai artimo, nes tai neponiška, neatitinka jos statuso. Kaip paukštis, uždarytas narve, nori išskristi, taip ir ji. Skyrybos būtų išeitis, bet vyras jos nepaleis. O čia feministinės idėjos ar gali padėti? Vargu. Šios vedybos – taip pat sandėris: jam jau žilė galvoje, o jai 18 metų. Nuoširdžiai pasakykime: nei tada, nei dabar niekas netiki tokios santuokos sėkme. Myliutė (Emilija), beje, turi sąlygas kai ką pakeisti. Sūnus galėtų tapti jos atrama, gyvenimo ašimi, tačiau jaunąją ponią jis mažai tedomina.

Moterys nori tų pačių teisių kaip vyrai, o kokie jie šiuose neva feministiniuose kūriniuose?

Agresyvūs, pikti, valdingi, arogantiški, apgavikai, melagiai, ištvirkėliai, veidmainiai, išdavikai, šykštuoliai, niekšai, pašaipūnai, beširdžiai, garbėtroškos, savimylos, pagyrūnai, pavyduoliai, smurtautojai, palaidūnai. Ar tai reiškia, kad ir Žemaitės moterys tokios nori būti?

Ko nori moterys – meilės ar teisių?

Kai yra meilė, yra ir teisės, kai nėra, teisių tenka ieškoti. Kartais net su žiburiu…

P.S. Apie gėjus ir lesbietes ir vėl nieko neparašiau, nes jokių homoseksualistinių ataudų ir vėl nepavyko rasti.

P.P.S. Kitoje dalyje pakalbėsime apie Žemaitės pranešimą Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, tikrąsias feminizmo sąsajas su Lietuva ir jo dabartines atstoves.

The post Rasa Stulpinienė. Kaip feministė Žemaitė gėjų teises gynė appeared first on LAIKMETIS.

Politinis sodietiškos skarelės renesansas

Dar visai neseniai toks pasakymas būtų sukėlęs šypseną, nes skarelę sieti su politika kažkaip savaime nelogiška. Šioje vietoje būtų galima prisiminti, ką skarelė reiškė mūsų promočiutėms, bet  ne apie tai. Kai ant rašytojos paminklo jos vardo skvere naujiems valdžios vėjams papūtus pamatėme lyg skarelę užrištą vaivorykštinę vėliavą, greit tapo aišku, kad Lietuvoje prasideda nauja era, aušta „naujas rytas“, taip sakant.  Kelių ministrų kabinetuose atsirado portretai, kur Žemaitė ryši gėjų vėliavos skarele, o daktaras Basanavičius taipogi spalvotai „persidažęs“ barzdą.

Portreto autorė socialiniuose tinkluose visus, kam šie performansai tada nepatiko, išjuokė, švelniai tariant, sukritikavo, o jeigu nešvelniai, tai sakė šitaip: „Dvi minutes pažvengiau, o po to jau norėjau paverkti dėl žmonių, kurie matydami ryškias spalvas susiduria su tariama grėsme savo egzistencijai <...> Paistalai, kad spalvos yra vienaip ar kitaip susijusios su ideologija, yra nesąmonė…“ Dailininkė tai žvengia, tai pyksta, ji turbūt turi teisę tai daryti, bet istorinių asmenybių paprašyti sutikimo juos  perkonstruoti neįmanoma. Kaip sakydavo seni žmonės: „O gal tie žmonės dabar grabe vartosi?“ Bet eikime toliau.

Ar rašymas apie moters dalią savaime reiškia lygių teisių reikalavimą?

Žiūrint iš dabartinių vertintojų pozicijų, atrodo, kad taip. Prisiminkime svarbiausius jos kūrinius: „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Sutkai“. Rašytoja nieko neišgalvoja, tik perteikia tai, kas matyta, girdėta. Moters dalia to meto Lietuvos kaime yra išties sunki. Šeimos gyvena sunkiai, jas spaudžia nepritekliai, išgyvenimas dažnai tampa svarbiausiu tikslu, materialiniai dalykai – žemė,  kraitis yra svarbiau už dvasines vertybes, kurių rašytojos herojės vienaip ar kitaip ilgisi. Deja.

Taip jau nutiko, kad Žemaitė dažniausiai siejama su Vingių šeimos realijų vaizdavimu ir Katrės likimu. Jei jau ieškome tų lygių teisių, tai Katrę ir Vingienę pastatykime vienoje pusėje, tai moterų pozicija, o tėvą ir sūnų Vingius – kitoje. Pasvarstykime. Marti šioje šeimoje yra naujas ir niekaip nepritampantis žmogus, nors į naują šeimą atneša didelį kraitį, ant jos ilgainiui ima laikytis visas ūkis. Senieji Vingiai šiuos faktus ignoruoja ir elgiasi neadekvačiai. Vingių Jonas visame kame jiems pritaria, tiesa, nepraleisdamas progos pasiginčyti.

Apie kokias moterų teises čia vyksta kalba? Katrė tik stengiasi kiek įmanoma šios šeimos gyvenimą padaryti bent kiek šviesesnį, tačiau anyta to jai daryti neleidžia ir kaskart kaišioja pagalius į ratus. Taigi ne moterų teisių čia klausimas. Ten, kur nėra žmogiškumo, atsakomybės, bendrystės, empatijos – tiesiog nėra žmogaus, o ne teisių. Minimu atveju Vingiai šiandien būtų, ko gero, teisiami, nes žmogų privedė prie mirties, nesuteikė pagalbos, ramiausiai siurbčiojo degtinę ir stebėjo Katrės agoniją. Visi trys ir dar būrys kaimo moterų.

Ten, kur nėra žmogiškumo, atsakomybės, bendrystės, empatijos – tiesiog nėra žmogaus, o ne teisių.

Kodėl naujosios kartos liberalams Žemaitė staiga tapo atradimu?

Ne dėl savo kūrybos, ne. Kūryba tiesiog pasirinkta kaip modelis, nuspręsta, kad tiks skleidžiant radikalias liberalias idėjas. Labiausiai - dėl kai kurių jos asmeninio gyvenimo paviešintų faktų, asmenybės įpročių, viešų pasisakymų. Ne kartą teko girdėti ir tai, kad, pasirodo, kokia ji  besimokant mokykloje daug kam nuobodi ir neįdomi, o dabar tarsi akys valdžią gavusiems jauniesiems politikams prasivėrė!

Iš kur tas džiaugsmas rašytojos fenomenu? 1 - sėdėjo Lukiškių kalėjime; 2 - kartais užtraukdavo dūmą; 3 - buvo įsimylėjusi perpus jaunesnį vyriškį; 4 – kritikavo tarpukario Lietuvos valdžią ir Prezidentą Smetoną; 5 – vaikystėje mokėjo visaip kaip meluoti ir išsisukinėti; 6 – mėgo lošti kortomis; 7 – nepaisydama savo bajoriškos kilmės ir niekieno nuomonės ištekėjo už mužiko.  Štai kas – pikantiškos detalės rašytoją prikelia naujam gyvenimui.

Kūrybinis palikimas ir visuomeninė veikla

Tuo tarpu fenomenalių dalykų rašytojos gyvenime tikrai buvo daug: pradėjo rašyti būdama 49-erių, paliko kelis šimtus apsakymų, apysakų, apybraižų, pjesių, publicistinių straipsnių. Platino draudžiamą spaudą, dalyvavo tautinio atgimimo veikloje, 1907 m. dalyvavo Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, kur skaitė du pranešimus, Pirmojo pasaulinio karo metais rūpinosi karo pabėgėlių reikalais, būdama beveik 70 metų plaukė į Ameriką rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti. Lankėsi Niujorke, Čikagoje, Bostone, Atlanto pakrantėje. Aukų surinko kelias dešimtis tūkstančių, visur buvo labai laukiama. Sodietiška skarelė Amerikoje gyvenančioms dukroms priminė jų Lietuvoje likusias motinas.

Dar kartą apie senąją Vingienę ir jos teises

Feminizmo esmė – kad moterys turėtų visose srityse vienodas teises ir galimybes su vyrais. Visos moterys, be išimties. Kad nebūtų jokios diskriminacijos. Pažvelgus giliau į šį personažą, jo kalbą ir veiksmus darosi nejauku. Tai, kad Vingys storžievis, visiems prasiskolinęs, kad grasina „duoti į snukį“ yra emocinis smurtas, su tuo niekas nesiginčija.

Bet pažiūrėkime, kaip nuo pat pradžių elgiasi moteris, kaip vyksta jų pokalbis. Jis kreipiasi į ją „matušėle“, ji šaukia, kad jis „valkiojasi po karčemas“. Jis sako vaikui atiduosiąs gyvenimą, ji – „Neduosiu, neužsistupysiu, kol gyva…“ Jis: „Tarškėk netarškėjusi kaip žydo ratai…“, ji: „Dėl mano liežuvio išsiteks marti, o tu nebeturėsi iš ko sprogti“. Jis: „Tylėk, tuoj gauni į snukį, kaip sakau, taip ir bus…“ Ji: Nebent taip, tai priduosiu. Aš gaspadinausiu, o marti tegul sau būna ant šalies, parsineš sau duonos.“

Kaip čia tų teisių reikalai? Vingienė vyro grasinimų visai nebijo. Ji ginčijasi, žemina savo vyrą, siekia ne sutarimo, bet konflikto. Po to teikia gudrų siūlymą, tikisi pritarimo. Ar Žemaitė čia kalba apie pažeistas Vingienės teises? Bet vyrų teisių lyg ir nėra… Tiesiog abu šie žmonės nenori arba negali būti tiesiog žmonėmis.

O kaip Vingienė apibūdina Katrę: „Tokia juoda, ir akys kaip vabolės, o prie to dar ir sena, už mane šmotą vyresnė“. Ar ne diskriminacija dėl išvaizdos ir amžiaus? Be to, pateikiama melaginga informacija.

Kitas pavyzdys. „Kotrė kaip žydelka ar cigonė, kaip biesas žino kas… Paseno, o nenutekėjo, tai jau žinok, jog nėra dora, neimk, nereik tokios, ar doresnių mergų nėra sviete?“ Tai diskriminacija mažumų atžvilgiu, pateikiama iškreipta informacija.

Dar vienas. „Kad mano Jonuką vežė krikštyti, ana vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenėlė…“ Tai paslėptos patyčios, diskriminacija dėl amžiaus, klaidinantys faktai, nes veikėja neseniai sakė, jog Katrė esanti už ją vyresnė.

Nuo žodžių – prie veiksmų. „Pagrobusi už čiupros piemenuką, sviedė iš lovos į aslą šaukdama:

- Tu rupūžoke! Tai jau fizinis smurtas mažamečio atžvilgiu.

Išvados

Žemaitę vadinti feministe yra gan drąsu, ir visai nesvarbu, kad pavyzdžiu pasirinktas tik vienas jos  kūrinys – bet tai yra tas, kurį žmonės, mokęsi mokykloje, atsimena geriausiai. Tai, ką pamatėme moterų teisių pažeidimo ir gynimo kontekste atrodo labai kontroversiškai: viena moteris iš tiesų yra auka, ko visai nepasakytum apie antrąją. Bet auka ne dėl to, kad moteris, o kad žmonės aplink nužmogėję. Nužmogėjimas neturi lyties.

P.S. Jeigu klausite, kodėl nieko nėra nieko apie LGBT+, tai savaime suprantama – neįmanoma kūrinyje rasti tai, ko nėra.

P.P.S. Kitoje dalyje pakalbėsime apie feminizmo sąsajas su Lietuva, Žemaitės pranešimą Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime ir tokius kūrinius, kuriuose, kai kas sako, yra tiesioginių feminizmo ataudų.

The post Rasa Stulpinienė. Ar tikrai rašytoja Žemaitė buvo feministė ir LGBT teisių gynėja? appeared first on LAIKMETIS.