Dievas sukūrė žmones, kokie jie yra su savo charakteriais, polinkiais, talentais, o visą tai atspindi Dievo atvaizdą ir panašumą. Dievas sukūrė žmogų, kuris yra santykiuose ir siekia visuomenėje, pasaulyje kažką padaryti. Pagal Dievo atvaizdą sukurtas ne abstraktus, bet konkretus žmogus, todėl turime priimti kitus tokius, kokie jie yra.

„Jeigu mes norime pažiūrėti, kaip Dievo charakteris atrodo žmoguje, mes žiūrime į Jėzų. Jėzus mus atstato, nes kiekvienas iš mūsų yra unikalus. Kuo daugiau mumyse Jėzaus, tuo daugiau mūsų unikalus charakteris yra pagal Dievo atvaizdą ir panašumą“, – dalinasi teologas Henrikas Žukauskas.

Laidoje išgirsite:

00:00 – Įžanga;

1:46 – Supratimas ir atpažinimas apie charakterį;

7:56 – Jėzaus charakterio apibūdinimas;

15:15 – Ar prieš įgyjant Kristaus charakterį, turime patikrinti savo?;

28:58 – Kaip suprasti apie atsižadėjimą senojo gyvenimo būdo, proto dvasios atnaujinimo ir apsivilkimo nauju žmogumi?

Kviečiame pasiklausyti laidos:

The post Jėzaus charakteris appeared first on LAIKMETIS.

Apie krikščioniškos žiniasklaidos reikšmę visuomenei ir jos vietą kitų medijų kontekste mintimis dalijosi prof. Irena Vaišvilaitė.

Verslininkas Vytis Martinaitis kalbėjo apie paramos telkimo galimybes.

Sesuo Viktorija Voidogaitė CC dalijosi komunikavimo socialiniuose tinkluose patirtimi.

The post Vyko Krikščioniškos žiniasklaidos konferencija „Vakar. Šiandien. Rytoj“ appeared first on LAIKMETIS.

Aktyvi saulė, audros ir išsiveržimai yra visiškai normalus dalykas, netgi pasireiškiantis prognozuojamu cikliškumu. 1859 metais dėl galingai išsiveržusios Saulės plazmos, kuri sukėlė didžiulę geomagnetinę audrą, visoje Šiaurės Amerikoje nutrūko telegrafo ryšys, nes buvo sugadintos telegrafo sistemos. 2012 metais fiksuotas panašus galingas išsiveržimas, tačiau tą kartą Saulės dalelės nepataikė į Žemę.

Tokie galingi reiškiniai kaip šią kovo 13-ąją fiksuojami kartą per kelis dešimtmečius ar netgi rečiau. Laimei, plazma išsiveržė priešingoje Žemės planetai Saulės pusėje. Anot mokslininkų, kitu atveju padariniai būtų tiesiog katastrofiški. Dingusios elektros nepavyktų atstatyti per kelias savaites ar netgi mėnesius.

O šiuolaikinis pasaulis laikosi ant elektros. Ilgam jai dingus maža to, kad grįžtume į archajiškus laikus, neabejotinai būtų daug nuostolių, kiltų pavojus sveikatai ir gyvybei. Iš dangaus kristų palydovai, lėktuvai, nevaldomi būtų traukiniai, laivai ir automobiliai. Sutriktų susisiekimas, informacijos perdavimas, šildymas, vandens tiekimas, neveiktų ligoninių ir kitų įstaigų įranga. Tai pajustume iškart. O kur dar liekamieji reiškiniai?

Vienas iš tokių – nusikalstamumas. Ne tik pavienių asmenų. Netrūktų ir valstybinio terorizmo. Dingus technologijoms mūšio laukas labai suvienodėja. Tokiomis aplinkybėmis velnias žmogaus sąmonę ima atakuoti ypač aktyviai, dėl to pirminė sumaištis gali iš tiesų peraugti į neprognozuojamą chaosą.

Panašiai kaip atominiame kare. Juk branduolinio ginklo panaudojimo atveju ne tik mechaniškai sunaikinamos didžiulės teritorijos, taipogi kyla elektromagnetinės audros, kurios išjungia, sugadina elektroninę ar elektrinę įrangą. Tačiau, palyginti su tuo, ką gali Saulė, atominių ginklų pavojus neatrodo toks didžiulis. Kita vertus, saulės šviesa ir šiluma ne tik suteikia malonumo, bet ir yra pagrindinis gyvybei reikalingų sąlygų šaltinis.

Daugelis pastaruoju metu iš įvairių perspektyvų nagrinėja pasaulio pabaigos klausimą.

Daugelis pastaruoju metu iš įvairių perspektyvų nagrinėja pasaulio pabaigos klausimą. Pasak Biblijos, mes gyvename paskutiniaisiais laikais (t. y. paskutinį tarpsnį prieš pasaulio pabaigą). Niekas nežino, kiek jie truks. Paskutinieji laikai prasidėjo po Jėzaus pakilimo į Dangų ir tęsiasi iki šiol. Būdamas žemėje Jėzus savo mokiniams pasakojo, kaip tai įvyks. Jis kalbėjo apie antrą sugrįžimą, paskutinį teismą, įvairius gamtos reiškinius ir įvykius prieš pasaulio pabaigą. Jėzaus vardinamus ženklus daugelis žino – tai badas, karai, marai, žemės drebėjimai ir kiti kataklizmai. Žemė patirs tokį sukrėtimą, kokio nebuvo ir nebus, nes bus sunaikinta.

Skeptikai ir kritikai sako, kad tai yra nerealu, tai kartojasi nuolat ir toli gražu nerodo pasaulio pabaigos. Kartu jie kritikuoja Jėzaus žodžius: „Saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus jėgos bus sudrebintos“ (Mt 24, 29), neva tai visiškai nelogiška. Tačiau Biblija nėra mokslo vadovėlis ir daug kas čia įvardijama metaforomis, posakiais, kuriuos lengvai suprato prieš du tūkstančius metų gyvenęs žmogus. Aktyvi Saulė, meteoritai, asteroidai, dingęs žemės magnetinis laukas, pasikeitusi planetos orbita, didžiuliai žemės plutos lūžiai – pabaigos scenarijaus galimybių yra daug daugiau nei gali atrodyti.

O ką tik išsiveržusi Saulės plazma – tik nedidelis vaizdinys, kas ir kaip gali įvykti. Tarsi įžvalga, kokias priemones ir būdus mūsų Viešpats gali panaudoti paskutinei dienai atėjus. Įpratome manyti, kad esame protingi, daug ką suprantame, galime kontroliuoti arba bent jau nuspėti. Tačiau visata pilna paslapčių ir siurprizų. Apaštalas Petras savo laiške įspėja: „O Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Tada dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sutirps karštyje, ir žemė su savo kūriniais sudegs“ (2 Pt 3, 10).

Ką mes galime padaryti? Tikėti ir pasitikėti Dievu. Esame tokie bejėgiai ir mažyčiai šioje visatoje, kad nei žinios, nei technologijos neišgelbės mūsų nuo pasaulio pabaigos. „Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad Jis rastų jus taikoje, nesuteptus ir nepeiktinus“ (2 Pt 3, 14).

The post Jonas Čyvas. Geomagnetinės Saulės audros, kataklizmai ir kitos pasaulio pabaigos appeared first on LAIKMETIS.

Nuo gyvenimo pabėgti neįmanoma, tačiau galima jį keisti maldomis, realiais darbais ir sąmoningu pasirinkimu. Komentaras apie tai, kodėl reikėtų krikščioniams balsuoti, pagal Jono Čyvo pirmadienio rubriką „Reakcija“ radijo stotyje XFM.

Atsiribojantys nuo politikos remiasi Biblijos eilutėmis, kurios sako, kad tikintysis nepriklauso pasauliui, neturi nieko bendra su nešvariais dalykais, pavyzdžiui, politikos. Jokūbo laiške rašoma: „Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi, kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu“.

Laiške korintiečiams sakoma: „Kaip gi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu?“ O laiške romiečiams rašoma: „Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą.“

Prieš nagrinėdamas šią poziciją papasakosiu tokią istoriją. Vienos šalies žmonės nesidomėjo politika, nes manė, kad su ja tiesiog nesusiję. Kartą į tokios šeimos duris pasibeldė pareigūnai ir išsivedė tėvą bei vyriausiąjį sūnų. Visi buvo ramūs, nes tikėjo, kad tai – dėl jų gerovės. Nes taip sakė pareigūnai ir tai nuolat kartodavo vienas žmogus iš televizoriaus ekrano.

Po mėnesio tėvas ir sūnus namo sugrįžo juoduose maišuose, o žmonai buvo įteiktas koldūnų maišelis, dar kartą lakoniškai patikinus, kad viskas bus gerai, nes valdžios žmonės yra geri, jiems rūpi tauta ir kiekvienas pilietis.

Politika nesidomintis žmogus pastebėjo, kad gyvenamoji laiptinė tapo purvina, neapšviesta, suniokota, prie jos ėmė rinktis neaiškūs asmenys, o automobiliai statomi ant šaligatvio ir vejos.

Sakysite, kad tokia istorija negali būti pavyzdys? Gerai, kita istorija. Politika nesidomintis žmogus pastebėjo, kad gyvenamoji laiptinė tapo purvina, neapšviesta, suniokota, prie jos ėmė rinktis neaiškūs asmenys, o automobiliai statomi ant šaligatvio ir vejos. Galų gale kažkas aprašinėjo jo buto duris. Su kaimynais išsiaiškino, kad prieš mėnesį gyvenamojo namo bendrija išrinko naują pirmininką. Jis žinojo, tačiau nematė prasmės dalyvauti šiuose rinkimuose. Tokių kaimynų buvo daug.

Akivaizdu, kad atsiriboti nuo įvykių ir gyventi savame burbule neišeina, tai neduoda nieko gera. Kodėl tuomet Dievo Žodis skatina tai daryti? Tačiau ar tikrai? Daugelis tikinčiųjų drąsiai pasakytų, kad Jėzus atsiribojo nuo politikos, valdžios ir panašių dalykų, tačiau mažai kas atkreipia dėmesį, kad Jis savo sekėjams įsakė patiems būti valdžia! Jėzus liepė tikintiesiems, savo mokiniams, skleisti Evangeliją ir plėsti Dangaus Karalystę.

Daugelis tikinčiųjų drąsiai pasakytų, kad Jėzus atsiribojo nuo politikos, valdžios ir panašių dalykų, tačiau mažai kas atkreipia dėmesį, kad Jis savo sekėjams įsakė patiems būti valdžia!

Štai Mato evangelijoje Jėzus kalba: „Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Dangaus Karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“. Raugas yra tai, kas veikia globaliai, o ne lokaliai. Jis pakeičia tešlą, įsiskverbia į kiekvieną dalelę ir ją atitinkamai paveikia. Kaip ir druska, kuri giliai įsiskverbia ir viską pakeičia.

Tačiau objektyviai pažvelgę į kontekstą suprantame, kad tos eilutės kalba ne apie pasaulio ignoravimą, o apie neprisitaikymą prie jo. Kartu Jėzus moko ir ragina mus eiti ir aktyviai veikiant keisti kiekvieną šio pasaulio kertelę.

Mes, tikintieji, esame ta dangiškoji šviesa, kurią Jėzus siunčia kaip Evangelijos skleidėjus, Dangaus ambasadorius, kad visi, prie kurių prisiliesime, būtų atnaujinti ir atsiverstų į Gyvąjį Dievą ir Jo mokymą. Kad ir kur būtume, kad ir ką darytume, tikinčiųjų pareiga yra stabdyti blogį, mokyti Dievo principų ir skleisti Evangeliją. Ignoruodami kurią nors sritį, pavyzdžiui, politiką, kartu ignoruojame Jėzaus žodžius. Šventasis Raštas sako, kad išgelbėjimas ir Dievo pažinimas yra visiems, kiekvienam, nepaisant aplinkybių.

Kaip minėta, yra krikščionių, kurie aklai kabinasi už bet ko, kas tik deklaruoja esantis krikščionis arba kaip politinį prioritetą iškelia kovą su homoseksualais. Tačiau tokie deklaruojantys gerai pažįsta savo auditoriją ir žino, kaip parinkti teisingą jauką.

Vis daugiau rinkodaros projektų ir reklamų specialiai pritaikoma krikščioniams. Nes, pirma, jų gana daug; antra, jie labai vieningi ir veikia vieni kitus; ir, trečia, jie lojalūs idėjoms ar metodams. Todėl produktai, paslaugos ir projektai pateikiami kaip „krikščioniški“, „krikščionių sugalvoti“, „krikščionių daromi“ ar „krikščioniams pritaikyti“. Tačiau neretai tai – tik tušti žodžiai, nieko bendra neturintys su Dievo mokymu ir krikščioniška morale.

Krikščioniškas pasakojimas politikai naudojamas jau seniai. Tačiau už jo neretai slepiasi nekrikščioniški dalykai, tušti, realiai neįgyvendinami populistiniai šūkiai, priešiški interesai, nusikalstamumas, tautą skaldančios ar antivalstybinės idėjos. Deja, nemažai krikščionių praryja šį jauką, ypač pagardintą antihomoseksualumo prieskoniu.

Tai viskas, ko reikia, krikščionio širdžiai papirkti. Bet būkime išmintingi, kaip Dievo Žodis moko, pasigilinkime, pasidomėkime, kas ir kokie iš tikrųjų yra tie žmonės, ką jie veikia, kas surašyta į politinę programą, kurie žinomi krikščionių autoritetai juos palaiko, ką jie iš tiesų turi bendra su Dievu.

Seksualinė nuodėmė yra tik viena iš daugelio, tačiau ji labai įaudrina vaizduotę ir sužadina emocijas. Dažnai nuolat pabrėžiantys vien tik homoseksualumo blogį patys daro seksualines nuodėmes, tik kitokias: gyvena nesusituokę, turi suguloves ar sugulovus, flirtuoja, žiūri pornografiją ir pan. Tačiau tai lieka nuošalyje, nes juk iš seksualinių mažumų kyla visos šalies bėdos!

Gyvename nuodėmingame pasaulyje tarp įvairių žmonių, susiduriame su daugybe situacijų ir reiškinių. Nuo to nepabėgsime. Bet daug ką galime keisti. Ne tik maldomis, bet ir savo veiksmais, darbais bei sąmoningu pasirinkimu. Nebūkime abejingi tam, kas vyksta aplink mus. Jėzus nebuvo abejingas, Jis ėjo ir darė. Būkime panašūs į Jėzų.

The post Jonas Čyvas. Krikščionys ir politika: atsiriboti nuo rinkimų ar keisti pasaulį? appeared first on LAIKMETIS.

Šį kartą nukeliaukime į nepasiekiamai tolimus laikus, t. y. į Adomo, pirmojo žmogaus sukūrimą ir pasvarstykime kartu, koks jis buvo sukurtas.

Pradžios arba Berešit knygos 1 skyriaus 26-oje eilutėje skaitome žodžius: „Tuomet Dievas tarė: ,Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!' Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos".

Tad kai Kūrėjas kalba, į ką Jis kreipiasi? Su kuo kalba? Pavartota veiksmažodžio daugiskaitos pirmo asmens forma „padarykime" be galo įvairiai interpretuojama, komentarų gausu, tačiau šiandieną keletą žodžių apie vieną iš jų, kaip man pasirodė, itin svarbų.

Tad į ką kreipiasi Kūrėjas, sakydamas „padarykime“? Kūrėjas ir kreipiasi į įį, žmogų, t.y. kviečia žmogų bendradarbiauti save kuriant, tarsi sakytų: „Esi man toks ypatingas, jog norėčiau, kad tave kurtume drauge“.

Be abejonės, Adomas buvo apdovanotas visokiausiom dovanom, gebėjimais, įžvalgumu, - tik pamąstykim apie tai, kad jis įstengė vardu pavadinti kiekvieną gyvą būtybę, visus gyvūnus, paukščius.

VII a. gyvenęs teologas Izidorius iš Sevilijos rašė, kad Adomas, išmintingiausias iš žmonių, ne vien pavadino gyvūnus ir paukščius vardais, bet davė tokius vardus, kurie atskleidė tų gyvūnų esminius bruožus, ir būtent vardų dėka leopardas tapo dėmėtas, povas puošnia uodega ir pan. Dievas sukūrė gyvūnus, o žmogui paliko juos žodžiu, t. y. ištarus kiekvieno gyvūno vardą, lyg spalvinimo knygelėje nuspalvinti. Ir ne dėl to, kad būtų norėjęs patikrinti Adomo gebėjimus – juk Dievas žinojo, kokį žmogų Jis sukūrė, tačiau pasikvietė pavadinti gyvūnus vardais, norėdamas su juo bendradarbiauti.

Grįžkime prie cituotų pirmo skyriaus eilučių. Kūrėjas teigia, kad žmogus bus pagal Jo paveikslą ir panašumą, tačiau sukuriamas jis tik pagal paveikslą (27 eil.), o panašus į Jį dar tik turi tapti pats save kurdamas. Sukurtas Adomas panašus į ką tik gimusį vaiką – kas pasakytų, kad kūdikis nėra tobulas, tačiau jis nėra išbaigtas dėl to, kad toks buvo Kūrėjo sumanytas – idant augtų ir daug ko išmokęs tobulintų save.

Adomas, sukurtas kaip „gyva dvasia, gyva būtybė", turėjo tapti gyvybę teikiančia dvasia. Ispanų ir žydų mokslininkas, filosofas Abrahamas ibn Ezra, gyvenęs X-XI a., puikiai išmanė Raštą ir tvirtino, kad Adomas nebuvo sukurtas nemirtingas, bet turėjo nemirtingumą pasiekti, pats savarankiškai pasirinkęs gyvenimą ir paragavęs vaisių nuo gyvybės medžio.

Pakartoto Įstatymo knygoje (30 skyriuje) užrašyti Mozės žodžiai: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą…“ Gyvybę teikiančia dvasia tapo paskutinis Adomas, Jėzus, skelbęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“

Žmonija per visą savo istoriją ilgisi prarasto rojaus. Beje, sodai nuo seniausių laikų - pradedant Babilonijos kabančiais sodais, Tadž Mahalo, senovės Persijoje puoselėtais sodais su pavėsį teikiančiais augalais ir vandens versmėmis –- ne kas kita, kaip troškimas atkurti prarastą Edeną.

Betgi esame kviečiami ne į pirmojo Adomo Edeną, o į dar nepalyginamai palaimingesnį - paskutinio Žmogaus, Jėzaus, Edeną. Apaštalas Jonas rašė: Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.“ Ir dabar grįžkim prie Pradžios knygos pirmo skyriaus 26 eilutės - „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą" – būtent paskutinis Adomas, Jėzus, teikiantis gyvybę, įgalina Juo tikintiems tapti panašiems į Jį.

Apaštalas Jonas tęsia: „Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, t. y. viltį tapti panašiu į Dievo Mesiją, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus". Laiško hebrajams 12 skyriaus 14 eilutė papildo šią mintį: „Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“. Jis šventas, ir mūsų lemtis, tikslas – šventėjimas. Bet kaipgi pasiekti to šventumo lygio, kurio iš mūsų tikisi Viešpats? Atsakymas – kurti save bendradarbiaujant su Juo. O Dievas ištikimas. Labai drąsina Apaštalo Pauliaus žodžiai parašyti filipiečiams: „Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“.

Kai maži vaikai elgiasi negražiai, kai bando tėvų kantrybę, manoma, kad taip daro jie dėl paveldėtos iš Adomo elgsenos, dėl sugedusios prigimties, tačiau kodėl tad Adomas nepakluso Dievui, juk buvo sukurtas pirmas ir negalėjo apkaltinti tėvų ir senelių, kad iš jų paveldėjo polinkį elgtis savavališkai.

Galbūt ir mūsų vaikai elgiasi netinkamai, išbandydami tėvus, ieškodami savęs pačių? Juk Adomas, būdamas padarytas pagal Dievo paveikslą, sakytume pagal Jo fotografiją, turėjo tapti panašus į Jį. Kuo panašus? Žmogus turėjo mokytis eiti pats ir kartu su Kūrėju tobulinti save ir pasaulį.

The post Daiva Mažiulytė. Pagal paveikslą ir panašumą appeared first on LAIKMETIS.

Dešimt ištarmių ar pasakymų (lietuviškai verčiama įsakymų) minties aiškumu, grynumu, raiškos lakoniškumu – neprilygstamas visų laikų šedevras, judėjų, krikščionių tikėjimo pagrindas, reglamentuojantis žmonių tarpusavio santykius visose gyvenimo srityse.

Turbūt nė viena kita Rašto viena nebuvo taip koncetruotai išreiškusi Dievo minčių. Tad mąstant apie Dekalogą dar ir dar kartą verta kelti klausimą - kodėl jis buvo duotas? Ar Dievas nori, kad žmonės Jam paklustų lyg vergai?

Dekalogas – tikriausia dovana. Gavęs Kūrėjo žodžius, skirtus būtent jam, žmogus, norintis gyventi su Dievu, nebeturėjo spėlioti, kas Jam patinka ir kaip, kuo Jam patikti, kaip priartėti prie Dievo, kokiu būdu siekti Jo artybės, sulaukti Jo laiminimų. Dekalogas padeda tikinčiam žmogui sužinoti, kaip vis artimiau susidraugauti su Kūrėju.

Dekalogas – tikriausia dovana.

Pirmi penki pasakymai nustato santykį tarp žmogaus ir Dievo, o kiti penki – santykius tarp žmonių. Pirmąjį pasakymą aptarėme praeitą kartą, o dabar eikime prie antrojo ir trečiojo: Taigi skaitome:

Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus, Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą. Pakartoto Įstatymo 5, 8-11.

Vos žmonės ima Dievą kaip nors įsivaizduoti, suteikti Jam vienokią ar kitokią formą, tuoj pat Jį profanuoja, įrėmina, o Jis absoliučiai beribis. Maža to, pasakyta, kad žmogaus kūrinių negarbinsi, t. y. neneši atnašų savo rankų darbams. Kodėl? Todėl, kad jie nėra Kūrėjas, jie negali atsiliepti, jie negali suteikti gyvybės, išgelbėti.

Ir čia pat primenama, AŠ ESU VIEŠPATS, t. y. AŠ ESU, KURIS ESU, kuris visada buvo, yra ir bus, kuris absoliučiai visiems teikia gyvybės dvasią. Tad kam gi reikėtų ieškoti kitų šaltinių, kurie negali atgaivinti? Idant žmogus būtų dar tikresnis tuo, pridedama, kad Jis geras ir kantrus - baudžia už kaltes neskubėdamas, ne ūmai - iki trečios ir ketvirtos kartos, ir dar priduria, kad tiems, kurie Jį mylės, kurie kaip Jėzus sakė - paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys (atkreipkit dėmesį, vienam, galbūt dalies visuomenės pašiepiamam Jėzaus mokiniui) – tasai nepraras savo užmokesčio, tokiam Kūrėjas rodys ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos. O jei viena karta apie trisdešimt metų, tai gailestingumas tūkstančiui kartų yra beribis gailestingumas.

Vos žmonės ima Dievą kaip nors įsivaizduoti, suteikti Jam vienokią ar kitokią formą, tuoj pat Jį profanuoja, įrėmina, o Jis absoliučiai beribis.

Minima, kad Dievas yra pavydus. Kaip Jis galėtų būti pavydus, juk nieko nestokoja? Pavydus Jis savo šventam vardui, kai Jis teršiamas – įsivaizduokite, jei jaunuolis savo šunį pavadintų tėvo vardu, kaip jaustųsi tėvas? Štai kodėl sakoma: nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.

Toliau kalbama apie šabą. Apie jo šventimą ar nešventimą ginčijantis daug iečių sulaužyta, tačiau užsiminti norėčiau tik apie vieną dalyką – žmogus vienintelis gali jungti savy dangų ir žemę; jis sukurtas valdyti žemę, ją ir joje tiesiogine to žodžio prasme dirbti šešias dienas, tačiau neturėtų pamiršti, kad ne pats save sukūrė, tad štai tam skirtas šventadienis, kai paliekant rutininius darbus nurimstama ir atsidedama buvimui su Dievu.

Įdomu tai, kad penktasis iš penkių pasakymų, nustatančių žmogaus santykį su Dievu yra šis: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria”. 16 eilutė.

Čia juk kalbama apie tėvus, o jie žmonės. Išties čia slypi priminimas kartų kartoms, jog žmogų sukuria Dievas, bendradarbiaudamas su būsimo vaiko tėvais, štai kodėl mūsų pagarba tėvams dekaloge betarpiškai susijusi su mūsų pagarba Kūrėjui.

Tokie yra pirmieji penki Dievo pasakymai žmonėms, dar taip neseniai buvusiems vergams, paties Dievo išvestiems į laisvę joje gyventi, joje įsišaknyti.

The post Daiva Mažiulytė. Tęsinys apie dekalogą appeared first on LAIKMETIS.

Dažnu atveju žmonės ne tik žino, kas tie dešimt Dievo įsakymų, tačiau su menkesniais ar didesniais netikslumais gali juos išvardyti. Betgi apmąstomi, permąstomi tie įsakymai gana retai. Retai tenka sutikti žmonių, kurie apskritai norėtų žinoti, kam ir kodėl jie buvo duoti.

Dešimt Dievo pasakymų (taip versti būtų tiksliau) pateikti Išėjimo knygos dvidešimtame skyriuje. Pirmoje ir antroje eilutėje skaitome: „Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius: ,Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.‘“ Ką reiškia žodis „viešpats“? Lietuvių kalbos žodynas pateikia štai tokią reikšmę – „bet kokią valdžią turintis žmogus, valdovas.“

Lietuviškas vertimas „aš esu Viešpats“ galėtų būti tikslinamas „būtent aš, ne kas kitas“. Kas tas AŠ? Originalo tekste (t. y. hebrajų k.), tai tetragrama, kurios išties niekas nemokėjo ir nemoka ištarti (tik Jėzus ir turbūt Mozė), nes nė vienas iš mūsų negalėtų pasakyti, koks yra tikrasis Dievo vardas, lygiai kaip niekas negalėtų pasakyti, kad žino viską apie Jį - koks Jis, keliuose asmenyse Jis yra.

Keista, kad pasitaiko tikinčiųjų, kurie netgi procentaliai gali pasakyti, kad Jėzuje buvo penkiasdešimt procentų dieviškumo ir tiek pat žmogaus… Keista, o ir nekeista, kad žmonės, ribojami laiko, erdvės definicijų, tą ribotumą deleguoja ir Tam, kurio galybe viskas laikosi.

Taigi grįžkim prie pirmųjų dviejų eilučių. Daugelio komentatorių jos laikomos įžanga į Dekalogą, ir tradiciškai teigiama, kad jis prasideda nuo trečios eilutės, t. y.: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.“ Betgi stabtelkim ties žodžiais aš, būtent aš…“. Daugybė žmonių nuo senų laikų mąstė apie tai, kas sukūrė visa, ir ar tas, kuris sukūrė, valdo pasaulį ir kaip jį valdo. Iki Dekalogo Kūrėjas buvo suvokiamas kaip atsiribojantis nuo kūrinių, tarytum būtų riba tarp Jo ir pasaulio, tarytum būtų dvi atskiros sritys – vienoje gyvena ir veikia žmonės, o Jis, Kūrėjas, yra atsiskyręs.

Šventasis Raštas teigia ką kita – Jis yra Kūrėjas viso to, kas gyva, Elohim. Gyvybės priežastis. Tad nėra išorėje, bet būdamas gyvybės šaltinis, visiems teikia jėgų. Kūrėjui pasaulis nėra lyg vaikui nusibodęs ir kur nors į pakampę numestas žaislas. Ir būtent tai patvirtina žodžiai: „… išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.“ Jam rūpi, Jam svarbu viskas, kas vyksta žemėje.

„Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.“ Kodėl? Dėl to, kad niekas kitas, o ir pats žmogus negali pats sau būti energijos šaltiniu. Energijos šaltinis negali būti nei teologija, nei filosofija. Kad ir kiek išminties rastume žemėje, mums visiems būtinas Šaltinis, į kurį panirę galėtume būti pripildyti, tapti pilni indai, iš kurių lietųsi gyvasis vanduo ištroškusiems….

The post Daiva Mažiulytė. Dekalogas appeared first on LAIKMETIS.

Taigi keliaujančio, žmones mylinčio Mokytojo, kuris daro stebuklus, kalba. Tvyro karštis, zyzia įkyrios musės… Jėzus užlipa ant kalvos, kiek žemiau mokiniai, toliau susėdę kiti žmonės. Triukšmas, klega vaikai. Čia reiktų pasakyti keletą žodžių ir apie tai, kaip atrodė visuomenė Jėzaus dienomis.

Tuometinius Izraelio gyventojus buvo galima skirstyti į dvi grupes: į vietinius gyventojus, kurių protėviai nebuvo ištremti į Babiloniją (tai vargingai gyvenantys žmonės, nemokėję hebrajų kalbos, kalbėję aramėjiškai, beraščiai. Iš maždaug 4 milijonų gyventojų – 2,5 – 3 milijonai buvo žydai. 200 tūkst. mokėjo rašyti – ir Filonas iš Aleksandrijos, ir Juozapas Flavijus teigia, kad kas dešimtas mokėjo rašyti aramėjiškai) ir į elitą – jį sudarė Babilonijos tremtinių palikuonys, ten išmokę liberalumo. Buvo išsilavinę. Tarp elito ir prastuomenės tvyrojo didelė įtampa.

Jėzaus laikais buvo paplitusi tradicija aiškinti žmonėms Raštą – nemokantys skaityti žydai turgaus dienomis (pirmadienį, ketvirtadienį ir per šabą) eidavo klausytis Šventojo Rašto mokytojų; jie skaitydavo Raštą hebrajų kalba, paskui versdavo į aramėjų kalbą, komentuodavo. Todėl Jėzus ir sako Jūs esate girdėję…“, nesako, jog skaitę.

Jėzaus laikais buvo paplitusi tradicija aiškinti žmonėms Raštą.

Jėzus kalbėjo didelėms minioms, mikrofonų nebuvo, tad žmonės perduodavo išgirstus žodžius sėdintiesiems už jų, tieji - dar kitiems, ir taip mokytojo žodžiai pasiekdavo gale sėdinčiuosius.
Visas Pamokslas nuo kalno iš tikrųjų yra apie tai, kaip gyventi žmogui šitoje žemėje, kad būtų kuo laimingesnis. Žodį „palaiminti“ (gr. μακάριοι) ir vertėtų versti lietuviškai „laimingi, džiaugsmingi.“

Taigi Jėzus moko, kaip, kokiu būdu būti laimingiems netgi tada, kai aplinkybės nėra palankios. Iš Jo žodžių akivaizdu, kad jei patys nieko nedarysime, nebūsime laimingi.

Šiandieną atidžiau perskaitykime vieną Jėzaus mintį: „Akis už akį, dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam“ Mato 5, 38-39.

Beje, šie žodžiai inicijavo krikščionių pacifizmą, nesipriešinimą blogiui ir galiausiai pataikavimą jam, įsivaizduojant maždaug taip – kad ir kas benutiktų, krikščionis negali priešintis blogiui. Ar tikrai? Pasvarstykime kartu.

„Akis už akį“, - Jėzus cituoja Kunigų knygos 24 skyriaus eilutę: „Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį. Žaizda, kokią jis padarė artimui, tokia žaizda bus jam padaryta.”

Tačiau net ir Toros laikais, jei kas išmušdavo dantį, tikrai nukentėjęs žmogus neprivalėjo išmušti danties atsilygindamas už skriaudą. Tai maksimali bausmė! Dažniausiai tekdavo mokėti finansinę materialinę kompensaciją – kad nukentėjusiajam padėtų kuo greičiau išgyti ir pan.

kad ir kas benutiktų, krikščionis negali priešintis blogiui. Ar tikrai?

Antroji cituotos ištraukos dalis „nesipriešink piktam“. Originalo, t. y. graikų kalba μὴ ἀντιστῆναι τῷ πονηρῷ galėtų būti verčiama ir „nerungtyniauti su blogiu“, kitaip tariant kovojant su blogiu nepersistengti, atmokant už blogį neviršyti padarytos žalos. Visgi apie pacifizmą neina net kalba.

Nekalbame ir apie tai, jog kam nors padarius skriaudą ar žalą užtenka vien atsiprašyti ir gailėtis. Nieku būdu! Būtina kaip įmanoma geriau atsilyginti už suteiktą skausmą, patirtus materialinius nuostolius. Ir nesvarbu, ar skriaudą padarė žmogus ar, pavyzdžiui, agresyvi valstybė. Nuo seniausių laikų galiojo įstatymas „akis už akį, dantis už dantį“. Jis randamas ir Babilonijaus karaliaus Hamurabio kodekse, taipgi Romos teisėje jis reglamentavo atlygį už nusikaltimą, už padarytą žalą ir buvo žinomas kaip LEX TALIONIS.

O kaip Šventajame Rašte interpretuojama minėta mintis? Reiktų paskaityti šias Išėjimo knygos 21 skyriaus eilutes: „Jei besimušantys vyrai užgautų nėščią moterį, ir ją ištiktų persileidimas, bet kitokio sužalojimo nebūtų, kaltasis turės mokėti tiek, kiek iš jo reikalaus moters vyras teisėjų akivaizdoje. Tačiau jei būtų sužalota, tai atiduosi gyvybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę.“

Nors Rašte pasitaiko istorijų, kuriose išties gyvybe atmokama už gyvybę, tačiau nesutinkame atvejų, kur būtų paraidžiui laikomasi šio nurodymo – akis išlupama už akį ar dantis išmušamas už dantį (deja, Irane, Pakistane, Saudų Arabijoje tebegalioja tokia praktika, kai, nukentėjusiajam nesutikus priimti piniginės kompensacijos ir jam reikalaujant keršto įstatymo vykdymo, už sužalotą neregę akį su medikų pagalba išimama akis).

Cituotos Išėjimo knygos ištraukoje toliau sakoma: „Jei savininkas suduotų savo vergui ar vergei į akį ir ją išmuštų, jis turės duoti vergui laisvę už akį.“ Tad už išmuštą akį ne akis išmušama, bet suteikiama laisvė. Būtent tai ir leidžia mums suprasti Jėzaus pacituotą mintį ne kaip konkrečiai taikomą taisyklę, bet kaip principą, jog bausmė neturi viršyti padarytos žalos ar nuostolio, jog neturi apimti kerštas baudžiant.

Jei esame Dievo vaikai, neturėtume mąstyti vien žemiškomis kategorijomis; Laiške Romiečiams 12 skyriuje rašoma: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis.  Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats.“

Kodėl neturėtume pasiduoti piktam? Ar dėl to, kad kuo nors pakenksime Dievui? Žinoma, ne, pakenksime pirmiausia patys sau. Juk parašyta, kad net ir už kiekvieną pasakytą tuščią žodį (Mato 12,36) teks atsakyti. Esame žemėje trumpam, kad kurtume pasaulį - savo gražiuosius namus ir lyg iš šukių lipdytume tai, kas suskilę, kad rusenantį dagtį įžiebtume, kad įlūžusią nendrę paremtume.

Ir dar. Antrame laiške korintiečiams trečiame skyriuje teigiama, kad esame tinkami būti Dievo tarnais ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę. Mums, skaitantiems Šventąjį Raštą nuolat reiktų prisiminti – taip, raidė gali užmušti, jei tobulas dangaus tiesas matuosime žemės masteliu.

The post Daiva Mažiulytė. Akis už akį ir dantis už dantį - Ar tikrai? appeared first on LAIKMETIS.

Dažniausiai raudonai spalvai nusakyti Senajame Testamente vartojamas žodis adõm – raudonas, rausvas, tai žemės, molio spalva, taigi ir žmogaus spalva; raudonas Šventajame Rašte yra ir „kraujo spalvos”.

Naujajame Testamente raudonas, veikiau ugninis, liepsnos spalvos (sen. gr. πυρός). Septuagintoje, kai kalbama apie Nendrių jūrą vartojamas dar vienas žodis, reiškiantis raudoną spalvą (sen. gr. ἐρυθρός), šį žodį atpažįstame ir žodyje eritrocitai, o tai medicinos terminas. Kaip minėta, žodis „žmogus” taipgi siejamas su raudona spalva, tačiau tai tik viena iš kelių reikšmių.

Hebrajų kalbos žodis „adom“ reiškia ir „esu panašus“. Į ką panašus? Į Kūrėją. Žmogus lyg kūrinijos mikrokosmosas. Anot senųjų judėjų išminčių „kaip žmogaus dvasia užpildo kūną, taip Dievas užpildo visatą.“ Štai ir Dovydas kupinas nuostabos meldėsi šiais žodžiais – Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. (139 Psalmė).

Pažindami save, kaip sudėtingiausius kūrinius, suvokdami, kaip visa yra stebuklingu būdu susiję mumyse, galime geriau suprasti, kokiais nuostabą keliančiais ryšiais yra susijusios visos Kūrinijos dalys, dalelės.

Jau buvo užsiminta, kad raudona spalva Šventajame Rašte labiausiai susijusi su krauju. Kunigų knygoje 17,10-11 sakoma: „jei kas nors iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, valgytų bet kokį kraują, aš atgręšiu savo veidą į kraują valgantį žmogų ir pašalinsiu tą žmogų iš jo tautos, nes gyvūno gyvybė yra kraujyje.“

Žmogaus gyvybė irgi kraujyje, ir judaizmas laikosi nuomonės, kad kraujas siedamas dvasią su kūnu pats yra dvasios žemutinė pakopa. Tad ir pakalbėkime šiandien apie kraują.

Kiekviename mūsų teka didžiulė upė. Teka ir teka… Netgi ne upė, o visas upių baseinas – upės, tūkstančiai upelių ir milijonai upeliūkščių ir jie visi tarpusavyje susiję – tai kraujotakos sistema. Bendras kraujagyslių ilgis žmogaus kūne – 100 tūkst. kilometrų, o tai 2,5 karto daugiau nei Žemės ilgis ties pusiauju, kuris sudaro 40 tūkst. kilometrų. Būtent kraujas kiekvieną ląstelę aprūpina maistu, deguonimi.

Toroje kraujas lyginamas su kosminiu kūnu, dvasia, tekančia iš dieviško šaltinio, dvasia, užpildančia visą kūriniją, teikiančia jai gyvybę, nugalinčia negerumus, gadinančius kūną. Žinome, jog kraują be kitų sudedamųjų dalių sudaro baltieji ir raudonieji kraujo kūneliai. Pastarieji ląsteles aprūpina deguonimi. Baltieji padeda organizmui kovoti su infekcijomis ir ne tik.

Senajame Testamente, Toroje, taipgi kalbama apie baltuosius ir raudonuosius kraujo kūnelius. Ir, žinoma, suprasti tai reiktų metaforiškai. Mokymą, kaip gyventi ir būti aprūpintam viskuo pilnaverčiam gyvenimui, galėtume palyginti su raudonųjų kraujo kūnelių, t. y. eritrocitų veikla, o patarimai, nurodymai, kaip kovoti su blogio bacilomis, kaip išsiugdyti, stiprinti imunitetą blogiui galėtų būti palyginti su leukocitų darbu. Ir visgi „raudoniesiems kraujo kūneliams“, t. y. dvasinio kūno mitybai skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio, nei kovai su blogiu. „Jos, t. y. išminties keliai malonūs, visi takai kupini ramybės.“ (Pat 3,17)

Šventasis Raštas labiau pabrėžia išminties paieškas, bet ne kovą su blogiu, nors kartais ir tai yra būtina. Šitai patvirtina ir dieviška, stebuklinga kraujotaka – 25 trilijonai raudonųjų kraujo kūnelių žmogaus kūne lyginant su baltaisiais kūneliais yra santykiu 700:1.

Tad trumpam stabtelkim ties fiziniu lygmeniu – eritrocitų ir leukocitų sąveika kraujyje. Raudonieji kraujo kūneliai yra nepaprastai sudėtingos struktūros, jie sukurti taip, kad reguliuotų, kaip ir kiek būtų maitinamos ląstelės. Kitaip tariant, kad ląstelės ne oksiduotųsi, bet būtų prisotintos deguonies.

Eritrocitai, t. y. raudonieji kraujo kūneliai, sukurti reguliuoti, kiek deguonies nunešti į ląsteles, ir veikia tikslingai - juk deguonies perteklius sukeltų priešingą efektą, nei turėtų. Ir leukocitai atlieka savo vaidmenį: jų aršumas, gebėjimas kovoti su infekcijomis yra ne stichiškas, bet ribojamas raudonųjų kraujo kūnelių veikimo, kad nesuardytų gerųjų ląstelių kartu su blogosiomis ir neapnuodytų viso kūno. Betgi dabar vertėtų grįžti prie Rašto.

Kūną maitinančios ląstelės yra raudonos spalvos, kuri senųjų žydų išminčių siejama su Dievo teismu ir griežtumu, atspindinčiu Dievo… kaip manote ką gi? Ar piktumą, žiaurumą? Tikrai ne, Dievo griežtumas, drausminimas tampriausiai susijęs su Jo geranoriškumu. Patarlių knygoje 3 skyriuje skaitome: „Mano vaike, neatmesk Viešpaties drausmės, nesipiktink, kai jis tave sudraudžia, nes ką myli, tą Viešpats sudraudžia kaip tėvas mylimą sūnų.“

Tad visiškai nekeista, jog Dievo teismą simbolizuojanti raudona spalva yra ir gyvenimo spalva. Kovingieji leukocitai yra baltos spalvos. Ir paradoksas – skaisti balta spalva - Dievo geranoriškumo ir meilės spalva. Galingą leukocitų kovingumą valdo ne kas kita, o švelnieji indai, t. y. raudonieji kraujo kūneliai.

Kraujotakos įvaizdis tinka ir Torai, Šventajam Raštui, visatos kraujotakai, teikiančiai dieviškumą žmonių gyvenimams, veikiančią mūsų mintis, sumanymus, patirtis. Ir ne tam, kad suvaržytų žmogų, kad jį sumenkintų ar suniekintų visa apimančio dieviškumo akivaizdoje, bet kad Toros raudonieji kraujo kūneliai, Toros mokslas, mus pamaitintų dievišku visaverčiu maistu ir mes galėtume įsilieti į begalinį Dievą.

Tuo pat metu Tora, lyg tie leukocitai, nėra pakanti blogiui, tik jos veikimas įstabus tuo, kad smerkdama blogį, ji yra gailestinga silpnam, trapiam žmogui, ir blogį pašalina nenužudydama nuodėmės paveikto žmogaus, bet jį išgelbėdama. Štai toks yra baltųjų kraujo kūnelių dorybės ir teisingumo matas, - neatsiejamas nuo raudonųjų kraujo kūnelių, t. y. malonės ir gailestingumo simbolio.

Geroji žinia ta, kad Jėzus atėjo su tiesa ir malone, kad savo brangiuoju krauju Jis atpirko mus „nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos“, ir kad tikėjimu į Jį mūsų vidinis žmogus gali būti aprūpinamas viskuo laimingam gyvenimui.

The post Daiva Mažiulytė. Raudona spalva Šventajame Rašte appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvių kalbos žodis „mėlynas” turi giminaitį latvių kalboje melns , ir jis reiškia „juodas”, mums pažįstamas ir dar vienas, tarptautinis žodis, kilęs iš senosios graikų kalbos, kuriame atpažįstame lietuvišką žodį „mėlynas” – tai melancholija (senovės graikų k. μελάς „juodas”).

Be abejo pažindami mėlyną spalvą, nei graikai, nei romėnai jai neturėjo originalių pavadinimų (vienas iš mėlyną spalvą apibūdinančių žodžių buvo caeruleus „dangiškas“, bet reiškė ir mėlyną ir žalią spalvą, ultramariną). Homeras jūros spalvą vadino vyno raudoniu. Apskritai, Homero spalvų pasaulis gerokai kitoks, nei mūsiškis, nes dangų jis apibūdina kaip žalvario spalvos, o medų ir lakštingalą - χλωρός, t. y. žalios spalvos.

Žodžiu κύανος „kianito spalvos, žydras” (pagal žydro mineralo kianito spalvą) Homeras vadina Iliados veikėjo Hektoro plaukų spalvą. Vienas pirmųjų spalvų teoretikų Empedoklis aprašė spalvas, suskirstęs jas į keturias grupes: šviesa arba balta; tamsa arba juoda; raudona ir geltona. Graikai ir romėnai netgi vaivorykštę apibūdindami neminėjo mėlynos spalvos.

Mėlyna spalva paplitusi ir mėgstama visame pasaulyje, dar senovės Egipte jos dažas buvo išgaunama iš kalkakmenio jį maišant su vario turinčiu mineralu malachitu ar azuritu, intensyvi mėlyna būdavo išgaunama iš lazurito. Tokios rūšies mėlynos spalvos pigmentas buvo brangus lyg auksas.

Jau seniai tikima, jog spalvos turi gydomąjį poveikį. Štai mėlyna ir žydra gali sumažinti raumenų įtampą, širdies ritmą, nuraminti protą, normalizuoti kvėpavimą. Šios spalvos stipriai ramina.

O dabar žvilgtelkim, ar svarbi buvo mėlyna spalva kadaise Izraelyje. Šventajame Rašte mėlyna – dangų ir žemę siejanti spalva, juk ji jūrų, vandenų ir dangaus spalva. Tekhelet yra mėlynai violetinė, žydra, turkio spalva. Kaip ji būdavo išgaunama, Biblijoje nepasakojama. Kai kurios Vyriausiojo kunigo drabužių dalys buvo mėlynos spalvos, o taip pat ir padangtės dangalų audeklai. Žydros spalvos siūlas buvo ir kutuose tzitzit, kurie yra tvirtinami prie keturių Vyriausiojo kunigo drabužio kampų.

Ką ši spalva reiškia žmogui, įdomiai atskleidžia Skaičių knygos 15 skyriaus 37-39 eilutės: Viešpats tarė Mozei: „Kalbėk izraeliečiams ir paliepk jiems pasidaryti kutus ant drabužių kampų per visas kartas. Teprisiriša mėlyną virvelę prie kuto kiekviename kampe. Jūs tad turėsite kutą, kad, žvelgdami į jį, atsimintumėte visus mano įsakymus ir juos vykdytumėte, nenuklysdami paskui savo širdies ir akių užgaidas.

Baltos ir mėlynos spalvos siūlų kutai žydus perspėja nenuklysti pagal savo širdies ir akių užgaidas? Ką gi turėtų priminti mėlyna spalva? Ogi tai, kad būdami žemėje, kurios didžiąją dalį užima jūros ir vandenynai, ir pakeldami akis į mėlyną dangų, nepamirštume štai ko – mūsų bendrystė dieviškume susijusi su meile mus supančiai kūrinijai – vandenynams, žemei, kuri yra mūsų namai. Dievas sukūrė visa – nuo vandenynų gelmių iki aukšto dangaus.

Šios mintys tokios šiuolaikiškos, turint omeny katastrofišką žemės niokojimą ir taršą. Ir išties kaip žmogus pasieks dangų, jei nemylės jį supančios žemės grožio, kurio dalis esame ir mes. Jei tik suvoktume save kaip kūrinijos dalį, nejaugi norėtume kenkti visumai, kuriai patys priklausome? Būtent tai turi priminti mėlyna spalva drabužių kutuose.

Dar daugiau – mėlyna spalva turėjo ir turi priminti, kad žvelgdami į vandenynus, jūras, dangų ir visa, kas aplinkui, esame kviečiami kurti harmoningus santykius ne tik su aplinka, bet ir su savimi pačiais ir kitais žmonėmis. Tad mėlyna spalva mums kalba ir apie santykius bei ryšius.

Pati mėlyna spalva hebrajų kalba yra tekhelet. Išminčius Maimonidas Rambamas teigia, kad mėlyna, t. y. tekhelet buvo pasirinkta dėl to, kad šio žodžio tarimas labai artimas žodžiui takhlit, o jis reiškia „tikslas, paskirtis”. Tad šie du hebrajų kalbos žodžiai primena – turime įsipareigoti dangui ir žemei. Iš meilės kūrinijai juk turėtų gimti ir meilė Kūrėjui.

The post Daiva Mažiulytė. Mėlyna spalva Šventajame Rašte appeared first on LAIKMETIS.