Taigi, Konstitucinis Teismas savo naujausiame nutarime nepasakė nieko naujo. Santuoka ir toliau lieka vieninteliu pagal Konstituciją privalomu įstatymuose įtvirtintu juridiniu instrumentu, skirtu kurti teisinius šeimos santykius tarp giminystės ryšiais nesiejamų vyro ir moters. Žinome, kad yra ir nesantuokinių šeimų. Jos taip pat laikomos šeimomis pagal KT, jos taip pat gerbiamos, ir žinia apie jas nedaro neigiamo poveikio nepilnamečiams.

Kreipimasis į KT buvo ideologiškai ir politiškai motyvuotas, bet netikiu, kad kreipimosi teikėjai dabar labai džiaugiasi pačiu nutarimu. Jie, aišku, bandys jį visaip pristatyti tarsi laimėjimą, bet laimėjimas, jeigu ir yra, tai labai mažas (įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai), arba jo visai nėra (nuostata realiai nebuvo taikoma — galime diskutuoti).

Kas man leidžia taip teigti? Ogi tai, kad teisėjų dauguma, kuriems turiu padėkoti, nutarė nedalyvauti šiame kultūriniame kare ir apsimetė, kad jo nemato. Suprantant, kokioje nepavydėtinoje padėtyje jie atsidūrė, manau, iš dalies tai galima pateisinti.

Taigi, kad suprastumėte, kaip KT interpretavo teisės akto, kurio atitiktis Konstitucijai buvo ginčijama, turinį, pateikiu trumpą ištrauką:

„Pagal ginčijamą įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą apibendrinus įstatymo pakeitimo įstatymo projekto parengiamuosius dokumentus, taip pat atsižvelgiant į įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto taikymo praktiką, informacija apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius laikoma neatitinkančia Konstitucijoje ir CK įtvirtintos santuokos bei šeimos kūrimo sampratos, niekinančia šeimos vertybes; tokios informacijos sklaida yra ribojama, ją skleisti nepilnamečiams leidžiama tik išimtinais atvejais.“

KT savo argumentaciją dėliojo taip, tarsi ginčijamu įstatymu būtų draudžiama nepilnamečiams pateikti informaciją apie kitokius nei santuokinės šeimos modeliu grindžiamus vyro ir moters, vaikų ir tėvų santykius. Dar viena citata:

„Taigi iš įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte nustatyto teisinio reguliavimo nėra aiškus jame įtvirtinto informacijos sklaidos ribojimo turinys, neaišku, kokią konkrečiai informaciją apie kitokią, nei įtvirtinta Konstitucijoje ir CK, santuokos sudarymo bei šeimos kūrimo sampratą siekiama riboti, ar Konstitucijoje ir CK įtvirtinta santuokos samprata bei šeimos kūrimo samprata vartojamos kaip sinonimai, ar turi skirtingą turinį.“

Ir dar:

„Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos konstitucinės šeimos sampratos ar konstitucinio vaiko pirmumo imperatyvo nekyla reikalavimas riboti nepilnamečiams pateikiamą informaciją apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius, kai bendro jų gyvenimo santykiai grindžiami šeimai, kaip konstituciniam institutui, būdingais pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.“

Pabaigai noriu pasakyti, kad konstitucinei šeimos sampratai svarbiausias yra savanoriškas vyro ir moters apsisprendimas prisiimti (tam tikras) teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių .... (?). Čia šį tą nutylėjau. Savarankiškai paskaitykime KT doktriną, ne tik šį nutarimą, ir viskas taps aiškiau.

The post Vytis Turonis. Antraštės kalba garsiau negu KT nutarimas appeared first on LAIKMETIS.

Kodėl apsisprendėte iš savo įprastinių veiklų pasukti į politinį veikimą?

Vaidotas Vaičaitis: Visų pirma, labai dėkoju už galimybę pasisakyti Jūsų skaitytojams apie šį sprendimą. Aš tikrai labai myliu savo akademinį ir pedagoginį darbą Vilniaus Universitete, bet šiuo metu mes, kaip Lietuvos visuomenė ir galbūt visa Vakarų kultūrinė erdvė, esame didelėje dvasinėje ir moralinėje krizėje, kuri sąlygoja krizę ir kitose socialinėse srityse: šeimoje, mokykloje, politikoje ir net Bažnyčioje. Ši krizė ypač pasimatė kovido epidemijos metu prieš keletą metų, bet ji niekur nedingo ir dabar. Dėl šios priežasties, manau, kad nebegaliu stovėti šalia politinių procesų, o turiu daug aktyviau įsitraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą. Aišku, tai, kad kartu su manimi tuo pačiu keliu pasuko Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Vytis Turonis ir Ramūnas Aušrotas, kuriais labai pasitikiu, taip pat padėjo man apsispręsti.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė: Aš esu šešių vaikų mama, kuriai labai rūpi, kokioje visuomenėje auga mano vaikai ir kokioje jie gyvens. Žinau, kad Lietuvos ateitis rūpi ir kitoms mamoms bei tėčiams. Ne tik ekonomine, bet ir dvasine, moraline prasme.Pastaruosius dešimt metų dirbau Seimo kanceliarijoje, vadovavau advokacijos organizacijoms ir koordinavau pilietines iniciatyvas, kuriomis gynėme prigimtines teises ir krikščioniškas, šeimos vertybes. Veikdama politikos užkulisiuose aiškiai mačiau, kad Seime sparčiai stiprėja krikščionybei priešiškos jėgos, darosi vis sunkiau apginti tuos pamatinius gėrius, ant kurių laikosi mūsų visuomenė. Man akivaizdu, kad Seime labai reikalinga rimta atsvara – būtent todėl su Igno Vėgėlės komanda ir savo idėjiniais bendražygiais nutariau kandidatuoti šiuose Seimo rinkimuose.

Ramūnas Aušrotas: Mano apsisprendimas eiti į politiką subrendo prieš ketverius metus, kai dirbau LR Seimo nario patarėju. Tada iš arti teko stebėti politinę virtuvę, pamatyti dešinės pakraipos partijose vykstančią ideologinę transformaciją, ir suprasti,  jog realybėje jos nebeatstovauja toms vertybėms, dėl kurių buvo sukurtos. Tą labai gerai parodė LR Seimo narių balsavimai esminiais prigimtinės šeimos, gyvybės apsaugos ir tėvų teisių klausimais. Suvokimas, jog būsimajame Seime pamatinės krikščioniškos vertybės gali būti dar mažiau atstovaujamos ir lėmė mano apsisprendimą kandidatuoti į Seimą.

Vytis Turonis: Labai norėčiau, kad galėčiau tiesiog ramiai dirbti savo darbą ir pasitikėti, kad politikai jeigu ir nepadarys kažkokio proveržio tai bent jau nekenks. Deja, kaip jau minėjo kolegos, matome, kad nesidomėti politika ar joje nedalyvauti yra labai pavojinga. Rinkimų metu visi gražiai šneka, stengiasi pasirodyti kaip norintys įsiklausyti ir telkti, o po rinkimų piliečių nuomonė, ypatingai krikščionių, dažnai politikų nebedomina. Po šios kadencijos kai kurie esami Seimo nariai skelbia, kad dar turi nebaigtų reikalų, man net baisu pagalvoti, kas būtų, jeigu jie užbaigtų įgyvendinti visą savo neomarksistinę darbotvarkę. Neketiname to leisti. Norime, kad mūsų pažiūrų žmonių balsas Tautos atstovybėje skambėtų aiškiai ir profesionaliai, nes jis prisideda prie visų mūsų bendrojo gėrio puoselėjimo.

Dažnai tarp katalikų kalbama, kad politinė veikla yra nešvari, kad į politiką einama dėl galios ir naudos. Kas lėmė, kad jūs, būdami aktyvūs katalikų bendruomenės nariai, nepaisėte šios neigiamos nuomonės apie politiką? O gal priešingai, patyrėte didelių abejonių?

Vytis. Ši frazė yra padariusi Lietuvai labai daug žalos. Ji stabdo padorius piliečius nuo politinės tarnystės kelio, o tada mažėja konkurencija ir į valdžią ateina nebūtinai patys geriausi ir sąžiningiausi, kuriems padori politika apskritai tėra tušti žodžiai.

Vaidotas. Žinoma, kad ten, kur galia ir valdžia, neįmanoma išvengti intrigų ir manipuliacijos, todėl man apsispręsti nebuvo lengva. Visgi, kaip sakė Vytis, negalima politikos atiduoti tiems, kurie ja naudojasi vien dėl savo privačių ar partinių interesų tenkinimo. Man politika yra ne tikslas, o priemonė siekti bendrojo gėrio, o kartu ir – įgyvendinti tai, kas parašyta mūsų Konstitucijoje – puoselėti Lietuvoje tautinę santarvę bei kurti atvirą ir teisingą pilietinę visuomenę bei teisinę valstybę.

Kristina. Pasaulis nėra šventas. Mes turime nešti šventumą į pasaulį. Ir į politiką, kuri yra labai svarbi valstybės gyvenimo dalis. Taip, valstybės valdyme susiduria daug didelių interesų ir koncentruojasi galia, kuria dažnai piktnaudžiaujama. Būtent todėl joje labai reikalingi sąžiningi, tiesai ir bendrajam gėriui įsipareigoję žmonės. Aišku, kad nemaloni ta neigiama nuomonė ir nepatogu būti akylai stebimiems, marginalizuojamiems, kaltinamiems įvairiais nebūtais dalykais. Tačiau matydama, kas vyksta, aš savęs – klausiu – kas jei ne mes? Kada, jeigu ne dabar? Jaučiu moralinę pareigą įveikti šį barjerą, nepaisyti savo patogumo, bet daryti tai, ką manau esant reikalinga ir teisinga.

Ramūnas. Taip, kai kurių žmonių sąmonėje politika asocijuojasi su nešvariais dalykais. Tenka pripažinti, jog prie politikos, kaip veiklos kompromitacijos prisideda netinkamas kai kurių politikų elgesys, vis pasikartojantys politinės korupcijos skandalai prisideda prie politinio veikimo kompromitacijos.

Bet labai dažnai tai yra ir pačių rinkėjų turimų lūkesčių “projekcija”, t.y. lūkesčius, kuriuos jie patys turėtų ir norėtų realizuoti, jei būtų politikais, jie perkelia ir kandidatams. Čia reikia priminti, jog sąžinės neturintis politikas visada taikys į rinkėjo “pilvą”, panašiai kaip sukčius, siekiantis pigiai parduoti neva auksinį žiedą pirkėjui. Todėl svarbu klausyti kaip politikas šneka. Jei jis drįsta pasakyti, jog tas ar tas dalykas nėra įmanomas ar to ar to negali pažadėti, verta į tokį politiką atkreipti dėmesį.

Žmones taip galvoti verčia ir tai, kad jie ne kartą buvo “išduoti”, t.y. patikėjo gražiais politikų žodžiais ir pažadais, kurie realybėje netapo kūnu. Čia tenka rinkėjui priminti, jog politiką reikia rinktis ne pagal pažadus ir ne pagal deklaruojamas vertybes, bet pagal jo moralinį integralumą: ar nesiskiria jo žodžiai ir darbai, ar jis balsuoja pagal tas vertybes, kurias deklaruoja, ar jis ištesi rinkėjui duotus pažadus, o jei negali ištesėti - ar paaiškina to priežastis?

Kaip patekote būtent į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatų į Seimą sąrašą? Kodėl su šia politine jėga bandote patekti į Seimą? Juk egzistuoja ne viena partija, kurios pavadinime figūruoja žodis „krikščioniškas“.

Kristina. Man apsispręsti buvo paprasta, nes seniai kaip visuomenininkė ir Seimo kanceliarijos darbuotoja sukuosi politikoje, todėl turiu aiškią nuomonę apie partijas ne iš žiniasklaidos, o iš jų realių veiksmų ir rezultatų. Esmė, ne ką politikai kalba, o kaip balsuoja – nuo to priklauso sprendimai, kurie reguliuoja mūsų visų gyvenimus. Tais klausimais, kuriais aš dirbu (žmogaus gyvybė, šeima, sąžinės laisvė) LVŽS Seime visada duoda daugiausiai krikščioniškoms vertybėms palankių balsų (daugiausiai nepalankių visada duoda TS-LKD). LVŽS yra tikroji opozicija mirties kultūros politikai. Be to, tai sena, rimtą struktūrą turinti partija, kuri realiai veikia politikoje. Yra daug puikių žmonių, pabirusių po mažas partijas, tačiau jie vėl nepateks į Seimą - likti grynuoliais politikos užribyje nėra veiksmingas kelias.

Vaidotas. Tikrai yra dalis mano kolegų ir pažįstamų, kurie nustebo sužinoję apie mano sprendimą kandidatuoti į Seimą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąraše. Visgi, esu šios partijos sąraše todėl, kad ši partija pasiūlė bendradarbiavimą Ignui Vėgėlei, su kuriuo jau apie tris metus pasisakome prieš valdžios melą ir manipuliacijas. Būtent Ignas man pasiūlė jungtis į šį sąrašą. Be to, manau, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga šiuo metu yra vienintelė politinė jėga Lietuvoje, kuri galėtų pasipriešinti gender ideologijai ir vadinamajai atmetimo kultūrai bei kartu pasisakyti už tradicines vertybes.

Ramūnas. Pasirinkimą su Igno Vėgėlės komanda jungtis prie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lėmė keletas aplinkybių. Pirma, labai atidžiai stebiu dabartinę Seimo veiklą, seku kaip visuomenei svarbiais vertybiniais klausimais balsuoja parlamentinės partijos. LVŽS buvo vienintelė opozicinė partija, kuri per šią kadenciją nė karto manęs nenuvylė balsuodama.

Antra, ankstesnių rinkimų rezultatų analize paremtas žinojimas, jog iš visų opozicinių vertybinių jėgų tik LVŽS yra pajėgi perkopti rinkimų barjerą ir patekti į Seimą. Neturime prabangos vadovautis ambicijomis ir žaisti savo asmenines partijas. Būsimo Seimo sudėtis gali būti dar blogesnė, todėl labai svarbu jame turėti stiprų vertybinį atstovavimą. Keli kompetentingi ir vertybiškai orientuoti žmonės gali padaryti tikrai daug.

Trečia, krikščionys dažnai yra išsibarstę per kelias partijas. Pirmą kartą šiuose Seimo rinkimuose galima balsuoti ne už pavienius katalikus skirtinguose sąrašuose, bet už visą komandą. Tai strateginis žingsnis konsoliduojant krikščionišką balsą politinėje erdvėje. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąraše mes esame nepartiniai kandidatai, kurie visų pirma įsipareigoja atstovauti tiesai.

Vytis. Man labai nepatinka kai religija ar Bažnyčia yra prisidengiama siekiant politinių tikslų. Tikėjimas man šventas reikalas, o su šventais dalykais turime elgtis pagarbiai ir atsargiai. Krikščionio vardo įdėjimas į pavadinimą gal ir gelbsti kaip komunikacinė priemonė, bet jeigu vadinamųjų krikščionių veikla tampa nekrikščioniška, tuomet tai daro žalą Evangelijos skelbimui ir klaidina rinkėją.

Daug kam LVŽS siejasi su baltiška pasaulėžiūra, o jūs esate krikščionys: kaip reaguotumėte į galimus priekaištus, kad „susidėjote“ su pagonimis?

Kristina. Kiek man žinoma, LVŽS sąraše daug katalikų ir pats šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis nelaiko savęs pagonimi. Mano įsitikinimu, esmė ne tame. Politikoje priimami sprendimai dėl valstybės valdymo, todėl esmė yra tai, kaip Seimo nariai balsuoja, kokias iniciatyvas siūlo. LVŽS balsavimai geriausiai atliepia krikščioniškas vertybes, stipriausiai jas gina. Galbūt todėl, kad tiesiog remiasi į sveiką protą, kuris atitinka kiekviename iš mūsų įrašytą prigimtinį įstatymą, o ne į žmogaus prigimčiai priešiškas ideologijas.

Vaidotas. Svarbu suprasti, kad politinė partija nėra religinė bendruomenė, todėl joje gali būti įvairią pasaulėžiūrą išpažįstančių žmonių, bet man svarbu, kad partijoje sutartume dėl svarbiausių dalykų: tradicinių vertybių apsaugos ir būtinybės pasipriešinti gender ideologijai bei vadinamajai atmetimo kultūrai, siekiančiai užtildyti visus, kurie nepritaria vadinamųjų nuomonės formuotojų ir didžiosios žiniasklaidos primetamam naratyvui. Manau, kad šioje politinėje partijoje yra gana platus sutarimas dėl šitų dalykų.

Vytis. Vertindami Lietuvos politinį lauką per dažnai vadovaujamasi gandais ir medijų kuriamais įspūdžiais. Paradoksalu, kad krikščionys patys nuo to bene daugiausiai nukenčia, bet nepasimoko. Mane įtikino LVŽS lyderių ir Igno Vėgėlės noras telkti platesnį ratą žmonių, taip pat ir krikščionių, kad būtų apsaugotos pamatinės mūsų visuomenės vertybės ir sustabdyta korupcija. Mums besijungiant nebuvo iškeltos jokios sąlygos ar reikalavimai, apart siekio - prisidėti prie Lietuvos kūrimo vadovaujantis savo sąžine ir profesinėmis žiniomis. Tai leidžia manyti, kad jeigu esame LVŽS narių tarpe pagonių, tai jie šiandien ieško krikščionių, kurie laikosi savo mokymo. Tai puiki terpė parodyti, kad ne tik kalbame, bet ir gyvename kuo tikime. Jeigu situacija pasikeistų, būtinai Jus informuosiu.

Ramūnas. Esu pastebėjęs, kad kartais taip vadinami pagonys geriau supranta, kas yra prigimtinė šeima, kiek yra lyčių, kas yra vyras ir moteris, negu tie patys katalikai. Jiems to nereikia aiškinti, o štai ne vienam katalikui dažnai reikia įrodinėti akivaizdžias tiesas.

Man teko dirbti darbo grupėje, kuri sprendė ugdymo šeimoje įteisinimo klausimą. Priešingai, negu įprastą, šią idėją iškėlė ir siekė realizuoti ne krikščionys, o žmones, kuriuos mes pavadintume pagonimis, nors tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus yra svarbi ir katalikams. Manau yra klaida užsidaryti vienos konfesijos rėmuose, kai tos pačios vertybės yra būdingos kur kas platesniam ratui žmonių. Tokiu būdu mes tik susiaurintume savo veikimo galimybes. Esu Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas, ir kai kūrėme šią organizaciją, kuri rūpinasi tėvų teise ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, mes sąmoningai atsisakėme konfesinio požiūrio, kad turėtume platesnį visuomenės atstovavimą. Ir iš to tik laimėjome.

Kaip tikitės būdami Seime konkrečiai įgyvendinti krikščioniškas vertybes įstatymų lygmenyje?

Kristina. Čia galima būtų kalbėti labai daug, todėl trumpumo dėlei vis tiek tenka atsirinkti prioritetus. Pirmiausia man svarbu, kad Lietuvos teisėje būtų išsaugota prigimtinė šeimos ir lyties sampratos (nepriimti Civilinės sąjungos, Lyties keitimo įstatymai, Stambulo konvencija). Taip pat Seime ginsiu žodžio, įsitikinimų, religijos laisves (priešinsimės cenzūrai, Stambulo konvencijos ratifikavimui, „neapykantos kalbos“ normų plėtrai ir t. t.); tėvų teisę ugdyti savo vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus, nebijant, kad mokykloje jiems bus diegiami priešingi; jaunimo galimybę suprasti, kad šeima yra svarbiausias gyvenimo projektas (lytiškumo ugdymas nukreiptas į rengimą šeimai, kultūros ir meno finansavimas, atsižvelgiant į skatinamas vertybes); vaikų teisę pirmuosius metus augti su mama (garantuojant pakankamas motinystės išmokas); šeimų teisę į ekonominį saugumą, kad jos drąsiai gimdytų vaikus (vaiko pinigų didinimas, GPM lengvatos, nuo 2020 m. gimusiems vaikams 10 tūkst. eurų vertės Lietuvos ateities investicinio fondo vienetų, pagalba įsigyjant būstą) ir kt.

Bendrojo gėrio puoselėjimui labai svarbu skatinti visuomenės savarankiškumą, kad visi šalies gyventojai, šeimos, verslai, religinės ir kitos bendruomenės galėtų veikti, kurti ir stiprėti be perteklinio valstybės kišimosi, reguliavimo ir kontrolės.

Vaidotas. Pritariu Kristinai, Taip pat manau, kad krikščioniškų vertybių reikia ne tik vykdant įstatymų leidybą, bet ir puoselėjant vienas kito tarpusavio pagarbą. Be to, krikščioniško ar tiesiog – sąžiningo ir profesionalaus požiūrio (o tai ir yra krikščionio politiko uždavinys) reikia Seimui dalyvaujant valstybės pareigūnų skyrime bei apsisprendžiant dėl pritarimo tarptautinėms sutartims. Bet kuriuo atveju, krikščionis politikoje siekia ne kokio nors siauro pasaulėžiūrinio intereso, bet visos visuomenės bendrojo gėrio.

Ramūnas. Pridėsiu kelis dalykus, kurių nepaminėjo mano kolegos. Daugiau kaip dešimt metų dirbu akademinį darbą ir gerai matau, kaip į akademinę erdvę skverbiasi ideologinis mąstymas, ir  universitetas, užuot buvęs laisva idėjų raiškos vieta, tampa kitokios nuomonės persekiojimo ir susidorojimo su ja vieta. Matydamas, grėsmes, kurios kyla įsitikinimų ir sąžinės laisvei tiek akademinėje veikloje, tiek klinikinėje praktikoje, ketinu teikti įstatymų iniciatyvas, jog įstatymuose būtų įtvirtinta sąžinės prieštaravimo teisė. Manau, jog  ugdymo turinys, kiek tai susiję su pasaulėžiūra, negali prieštarauti tėvų išpažįstamoms vertybėms ar siekti jas jėga pakeisti. Todėl sieksiu sudaryti tėvams galimybę pasirinkti lytiškumo ugdymo programą, tiek būti informuotiems apie jos turinį, tiek ir teisę jos atsisakyti.

Vytis. Norėčiau prisidėti prie to, kad įstatymų pakeitimų ir visokių mažareikšmių pataisų teisinėje sistemoje būtų kuo mažiau, o tos, kurios priimamos būtų gerai parengtos ir apgalvotos. Kiekvienais metais Seimas priima tiek įstatymų ir jų pakeitimų, kad retas Seimo narys galėtų atsiminti bent dalį jų. Geras pavyzdys yra neseniai nuskambėjęs skandalas dėl prieš kurį laiką Seime priimto Rinkimų kodekso, drastiškai apribojusio antrojo rinkimų rato vienmandatėse rinkimų apygardose galimybes. Atrodo, kad net balsuodamas dėl pačios politinės sistemos pagrindus liečiančių įstatymų, Seimo nariai nesugeba tinkamai įvertinti tikrojo teisės akto normų turinio ir ilgalaikių atitinkamo pakeitimo pasekmių.

Šiandien taip pat būtina stiprinti pilietinės visuomenės galimybes kontroliuoti politikus, užtikrinti geresnį dialogą tarp politikų ir piliečių, kad jis nepasibaigtų tiesiog pasiūlymu - po ketverių metų išsirinkti geresnius. To nepavyks be didesnio politikų atvirumo ir politinės kultūros keitimo savo pavyzdžiu. Kol daugumą politikų tenkina mažas piliečių dalyvavimas valstybės valdyme, kol iš aukšto žiūrima į nuoširdų norą ir iniciatyvą patarti bei padėti sprendžiant įsisenėjusias problemas, negalime būti tikri, kad Lietuvoje bus vykdoma į bendrąjį gėrį orientuota politika. Bet galiausiai - visa tai liks tik gražiomis kalbomis ir norais, jeigu spalio 13 d. žmonės neateis ir nebalsuos už tai, ką čia pristatėme. Dabar viskas rinkėjų rankose.

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos

The post Kaip aktyvūs katalikai pasuko į politiką appeared first on LAIKMETIS.

LRT publikuojamas tekstas "Poliklinikoje – dozė pramanų: gąsdina, kad po aborto susipyks su vyru, įniks į alkoholį“, mano nuomone, yra akivaizdžiai šališkas ir neobjektyvus – jame pateikiamas iškreiptas organizacijos veiklos vaizdas, manipuliuojama vieno gydytojo autoritetu, ignoruojant kitų specialistų vertinimus ir bendrą problemos kontekstą.

Krizinio nėštumo situacijos dažnai yra itin sudėtingos, o moterims gali būti labai sunku rasti palaikymą, materialinę, emocinę ir psichologinę pagalbą. Todėl organizacijos, teikiančios paramą moterims, atlieka esminį vaidmenį, padėdamos susidoroti su stresu ir priimti informuotus sprendimus. Deja, reta moteris Lietuvoje žino, kad gali gauti tokią pagalbą. Būtina skleisti informaciją apie kompleksinės pagalbos galimybes ir priminti, kad net sunkiausiais momentais yra kas padeda ir išklauso.

Žinau, kad ši organizacija laikosi aukščiausių etikos standartų ir gerbia kiekvieną moterį, nesvarbu ar jos požiūris į abortą yra teigiamas ar neigiamas. Šiandien tą patvirtintų daugelis tų, kurios su dėkingumu dalijasi žiniomis apie Krizinio nėštumo centro joms suteiktą pagalbą ir paramą.

Nepagrįsta kritika dėl organizacijos pateikiamos informacijos apie galimas aborto pasekmes yra šališka ir žalinga. Būtina informuoti moteris apie galimus fizinius ir psichologinius padarinius, kad jos galėtų priimti informuotą sprendimą. Jei kam nors ši informacija atrodo nepriimtina, tai gali būti ženklas arba apie neišprusimą šioje srityje, arba apie angažuotumą abortų industrijoje. Svarbu pastebėti, kad teksto pavadinime informacija vadinama pramanais, tačiau net kalbinta gydytoja neneigia neigiamų padarinių rizikos. Kodėl tada bijoma, kai ši informacija atvirai pateikiama? Svarbu gerbti moterų ir vyrų teisę žinoti apie visas galimas aborto pasekmes, įskaitant tas, kurios dažnai ignoruojamos viešumoje.

Visgi šio propagandinio straipsnio tonas yra aiškiai puolantis. Vietoj konstruktyvios diskusijos apie tai, kaip gerinti krizinio nėštumo valdymo paslaugas ir suteikti moterims reikalingą pagalbą, jis skatina neigiamą požiūrį į Krizinio nėštumo centrą, kuris deda visas pastangas padėti moterims. Toks požiūris yra ne tik neproduktyvus, bet ir amoralus, atsižvelgiant į tai, kad straipsnyje nekreipiamas dėmesys į realų tokios pagalbos trūkumą Lietuvoje.

Viešas ir pasikartojantis vienos iš vos kelių organizacijų, besirūpinančių pagalba nėščioms moterims, puolimas gerai iliustruoja faktą, kad net jei darysite tik tai, kas gera, neišvengiamai patirsite kritiką. Vis dėlto, nebijokite – vis tiek darykite gera! Ačiū jums už tai.

The post Vytis Turonis. Rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Ir būsite gerbiami? appeared first on LAIKMETIS.

Visgi jau ne viename pasisakyme išgirdome ir viešų asmenų pasipiktinimų, kad referendumo balsavimo biuletenis tarsi neatitinka komunikuoto referendumo tikslo, net savo tvirtą įsitikinimą dėl balsavimo referendume susiformavusiems piliečiams įėjus į balsavimo kabiną gali pasidaryti nebeaišku ką reiškia jų balsas žymint "TAIP“ arba "NE“. Kiekvienas neaiškumas tokiu atveju kelia riziką referendumo  sėkmei, turint omenyje, kad keičiamas Pirmo Konstitucijos skirsnio straipsnis, kam būtinas daugiau nei pusės visų turinčių balso teisę piliečių pritarimas.

Svarbu pabrėžti, kad šis komentaras nėra skirtas kuriai nors nuomonei dėl pasirinkimo referendume palaikyti, bet pasidalinti mintimis apie tam tikrus Konstitucijos keitimo ir konstitucinio pilietybės instituto aspektus, ypač kiek tai susiję su Konstitucijos teksto reinterpretavimu po galimo Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo.

Pirmiausiai norisi priminti kelias pagrindines oficialiosios konstitucinės doktrinos tezes apie pilietybės institutą, kurios neturėtų keistis net ir po Konstitucijos pakeitimo. Konstitucinis Teismas ne viename savo baigiamajame akte yra pažymėjęs, kad pilietybė yra nuolatinis ir nepertraukiamas teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. Taip pat galima pridurti, kad šio juridinio ryšio nepertraukiamumas lemia tai, kad išskirtinės teisės ir pareigos, kurias vienas kito atžvilgiu turi įgyvendinti pilietis ir valstybė, nenutrūksta, net tuo atveju, jeigu pilietis išvyksta iš valstybės, joje praktiškai nebegyvena. Svarbu nepamiršti, kad pilietybė savo esme išreiškia teisinę narystę ir priklausomybę pilietinei (politinei) Tautai. Su tuo siejama ir teisė dalyvauti priimant svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus (Konstitucijos 9 str. 1 d.). Tik kai kurios pilietinės konstitucinės teisės siejamos ne tik su pilietybe, bet ir su nuolatiniu gyvenimu Lietuvoje, priesaikos ar pasižadėjimo ryšių su užsienio valstybėmis neturėjimu. Pavyzdžiui, teisė būti renkamam Seimo nariu ( Konstitucijos 56 str. 1 d.).

Paminėtina, kad Konstitucija daro skirtumą tarp pilietinės Tautos ir lietuvių Tautos. Pilietinės Tautos nariu gali būti įvairių tautybių žmonės, bet lietuvių Tautos, kaip titulinės Tautos, kuri prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, nariai turi ypatingą konstitucinę garantiją įtvirtintą Konstitucijos 32 str. 4 d. ("kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“). Ši konstitucinė nuostata lemia, kad lietuviai nepraranda teisės apsigyventi Lietuvoje, net tada kai neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, nes gyvenantys užsienyje ir net būdami kitų valstybių piliečiais lietuviai yra neatskiriama lietuvių Tautos dalis.

Taigi pagal Konstituciją buvimas lietuvių Tautos dalimi dar savaime nelemia to, kad asmuo būtinai turi būti Lietuvos Respublikos pilietis, kad būtų pripažįstamas jo ryšys su lietuvių Tauta ir jos sukurta valstybe. Pakankamai retai akcentuojama, kad konstitucinei teisei apsigyventi Lietuvoje realizuoti gali būti pasitelkiamas daugiau nei vienas teisinis instrumentas. Šią teisę garantuoja ne tik Lietuvos Respublikos pilietybė, bet ir supaprastinta tvarka gaunamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Visgi rengiamo referendumo atveju mus labiausiai domina būtent pilietybės institutas ir su juo susijęs Konstitucijos keitimas.

Kiekvienas neaiškumas tokiu atveju kelia riziką referendumo  sėkmei, turint omenyje, kad keičiamas Pirmo Konstitucijos skirsnio straipsnis, kam būtinas daugiau nei pusės visų turinčių balso teisę piliečių pritarimas.

Galiojančio Konstitucijos 12 str. 2 d. nustato, kad ,,išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Konstitucinis Teismas savo doktrinoje atskleidė, kad tokie atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis yra ir kitos valstybės piliečiu gali būti tik išimtiniai. Teisinis reguliavimas turi būti toks, kad daugybinės pilietybės atvejai būtų tokios būklės draudimo išimtys. Kai kurie teisės mokslininkai papildomai pažymi, kad daugybinės pilietybės ribojimas yra ne tik šiuolaikinės Konstitucijos, bet ir modernios Lietuvos konstitucionalizmo tradicijos, dalis. Taip yra dabar. O kaip šią situaciją siūloma keisti?

Pirmiausiai, atsiliepiant į kai kuriuos priekaištus dėl neaiškaus balsavimo biuletenio teksto, reikia pasakyti, kad teisinės naujos redakcijos Konstitucijos 12 str. formuluotės pateikimas balsavimui yra neišvengiamas. Žinoma, galima ir turbūt reikėtų ieškoti galimybių rinkėjams pateikti ir lyginamąjį Konstitucijos straipsnio pakeitimo variantą atskirame informaciniame lape. Nors teisininkai žino, kad jokia keičiama norma nėra tarsi pakabinta ore, net vienos konstitucinės nuostatos pakeitimas daro įtaką visos Konstitucijos sistemai. Visgi, manytina, kad tokia priemonė, kuria nebūtų agituojama už vieną ar kitą pasirinkimą, bet pateikiama daugiau informacijos apie pakeitimo esmę, daliai žmonių tikrai padėtų geriau apsispręsti. Dabar referendume balsuojančiam piliečiui siūloma pasirinkti ar jis sutinka su Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimu ir pasiūlyta naujos redakcijos šio straipsnio formuluote. Visų patogumui, šiame komentare toliau pateikiu neoficialų lyginamąjį siūlomo Konstitucijos 12 str. pakeitimo variantą:

"12 straipsnis

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką nustato įstatymas.“

Atkreipiu skaitytojo dėmesį, kad juodai išryškinti naujai įrašomi žodžiai, o perbraukto teksto yra atsisakoma. Taigi, nauja redakcija dėstomo Konstitucijos 12 straipsnio formuluotę sudaro visas tekstas, kuris nėra išbraukiamas.

Vertinant jį iškart pastebime, kad keičiama įstatymo rūšis, kuriuo nustatomi pilietybės įgijimo bei netekimo pagrindai ir tvarka. Naujoji formuluotė nustato, kad šie klausimai reguliuojami konstituciniu įstatymu, kurį, laikantis Konstitucijos 69 str. 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų, gali priimti Seimas. Tai reiškia, kad šio įstatymo priėmimo ir pakeitimo procedūra reikalaus didesnio politinio konsensuso dėl konkrečių šio įstatymo nuostatų. Kartu įvairūs komentatoriai jau atkreipė dėmesį, kad Seimui tarsi be apribojimų pavedama reguliuoti pilietybės institutą, ir nors šiandien jau yra registruotas Pilietybės konstitucinio įstatymo projektas, bet dar nėra aišku, koks bus galutinis jo turinys po projekto svarstymo.

Ir turbūt nereikia priminti, kad konstitucinis įstatymas nėra Konstitucijos sudedamoji dalis, todėl šio naujojo įstatymo konstitucingumas taip pat gali ir neabejotinai dar bus vertinamas ateityje. Taigi nors referendumo iniciatoriai teigia, kad ši Konstitucijos pataisa atveria galimybes išplėsti dvigubos pilietybės atvejus, tačiau ji savaime negarantuoja jokio konkretaus įstatymo turinio. Svarbu nepamiršti, kad paprastai galioja įstatymų atitikties Konstitucijai prezumpcija, bet tik po atskiros konstitucinės patikros (vienos ar kelių), galėsime užtikrintai spręsti, kokią įtaką šis pateikimas padarė konstitucinei doktrinai apie pilietybę.

Dar kartą rimtai pažvelkime į lyginamąjį Konstitucijos straipsnio pakeitimo variantą. Neabejotinai reikšmingiausias šio pakeitimo dalykas yra dabartinės Konstitucijos 12 str. 2 d. normos, kad "išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, išbraukimas. Nors paprastai esame linkę interpretuoti šią konstitucinę normą, kaip ribojančią dvigubos pilietybės atvejus, visgi, vienas pagrindinių jos tikslų –   konstitucionalizuoti dvigubos pilietybės galimybę, kuri, beje, įtvirtinta ypatingai saugomame Pirmame Konstitucijos skirsnyje. Taigi, panaikinus šią normą dėl dvigubos (daugybinės) pilietybės galimybės, Konstitucijoje apskritai neliktų jokios tiesioginės nuorodos į tai, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu.

Tai reiškia, kad galėtų kilti abejonių dėl to, ar įstatymų leidėjas apskritai gali (kokia apimtimi gali?) numatyti dvigubos pilietybės institutą, jei Konstitucijoje tokio instituto tarsi nebėra. Todėl čia galime įžvelgti tam tikrą paradoksą, kad asmenys, kurie  nori išplėsti dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų taikymą, referendume raginami balsuoti už naują Konstitucijos 12 straipsnio formuluotę, kurioje apskritai nebeliktų dvigubos (daugybinės) pilietybės instituto. Bet kuriuo atveju, referendume pritarus pakeistam Konstitucijos 12 straipsniui, dvigubos (daugybinės) pilietybės instituto teisinis statusas iš esmės pakistų. Kartu kyla klausimas, jeigu pilietybės reglamentavimas, be jokių išskirtinių konstitucinių ribojimų yra deleguojamas Seimui, kaip turėtume pagrįsti šio naujojo Konstitucijos 12 straipsnio vietą Pirmame Konstitucijos skirsnyje, ypač turint omenyje ypatingą šio skirsnio keitimo procedūrą?

Apibendrinant šiame komentare pateiktas įžvalgas, reikia pasakyti, kad klausimai, diskusijos ir teisminiai konstituciniai ginčai dėl dvigubos (daugybinės) pilietybės Lietuvoje, referendumu priėmus siūlomą Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimą, nesibaigs; tik galutiniam jų sprendimui Konstitucijos tekste būtų palikta mažiau aiškumo. Todėl šiandien nepaprastai sunku prognozuoti, koks dvigubos (daugybinės) pilietybės reglamentavimas ateityje nusistovėtų kaip konstituciškai pagrįstas. Šioje vietoje leisiu sau spėti, kad ilgalaikėje perspektyvoje, dėl čia aptarto neapibrėžtumo, jis netgi galėtų būti artimas tokiam, kuris yra nusistovėjęs šiuo metu.

The post Vytis Turonis. Referendumas dėl dvigubos pilietybės išbraukimo iš Konstitucijos? appeared first on LAIKMETIS.

Renginys prasidės šeštadienį iškilmingomis atidarymo mišiomis Kauno Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje (Sobore).

Vėliau istoriniuose Ateitininkų rūmuose Laisvės alėjoje vyks federaciją sudarančių sąjungų suvažiavimai, valdančiųjų federacijos organų pranešimai ir naujų rinkimai, ataskaitų pristatymai bei tvirtinimai, šventinis padėkos vakaras.

Į Ateitininkų federacijos pirmininko pareigas iškelti du kandidatai – Gediminas Plečkaitis ir Aistis Stalaučinskas.

Dabar organizacijai vadovauja Vytis Turonis.

Suvažiavimas vyks dvi dienas.

Ateitininkų federacija – nenutrūkstamai nuo 1910 metų veikianti lietuviška jaunimo organizacija, vienijanti kelis tūkstančius narių Lietuvoje bei išeivijoje ir savo veiklą grindžianti katalikiškomis vertybėmis.

The post Kaune - Ateitininkų federacijos suvažiavimas, bus renkamas naujas vadovas appeared first on LAIKMETIS.

The post Vytis Turonis. Demokratija ir tikėjimas appeared first on LAIKMETIS.

Todėl nenuostabu, kad 2020-ieji Lietuvoje buvo paskelbti „Ateitininkų metais“, kuomet organizacija minėjo savo 110-ąjį gimtadienį. Vis dėlto, nors ateitininkija yra viena seniausių ir gausiausių lietuviškų organizacijų, ypatingai daug prisidėjusi prie Lietuvos tautinio, kultūrinio ir dvasinio augimo, šiais laikais jos pavadinimas ne vieną gali priversti kilstelti antakį ir susimąstyti, ar ateitininkai nėra kokia nors ateistų atmaina. Tikriausiai atsakymas „nėra“ labai daug nepadės, bet galbūt padės užuomina, kad ateitininkų šūkis skamba taip: „Visa atnaujinti Kristuje!“.

Ir iš tiesų, žodis „ateitininkai“ kilęs nuo „Ateities“ žurnalo pavadinimo, aplink kurį spietėsi pirmosios jaunuolių kuopelės, iš kurių vėliau išsivystė Ateitininkų federacija. Dabar ją sudaro jaunučių, moksleivių, studentų ir sendraugių ateitininkų sąjungos, veikia vaikų ir moksleivių kuopos, studentų klubai, organizuojamos akademijos, garsiosios stovyklos Berčiūnuose, toliau leidžiamas žurnalas „Ateitis“ ir visokeriopai ugdomi ateities lyderiai. Ateitininkai vadovaujasi penkiais principais – katalikiškumo, tautiškumo, inteligentiškumo, šeimyniškumo ir visuomeniškumo, – kuriuos nuolat siekiama įgyvendinti organizacijos veikloje. O ji, kaip minėta, ne tik sena, bet ir gausi. Šiuo metu ateitininkija vienija daugiau nei du tūkstančius narių ir kandidatų Lietuvoje ir Europoje (Airijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje ir Vokietijoje), o taip pat Šiaurės Amerikoje, kur ši veikla nenutrūkto net okupacijos metais. Pristatymo pabaigai pravartu būtų paminėti, kad organizacijai vadovavo tokios iškilios asmenybės, kaip Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Kazys Pakštas ir kiti.

Minėtieji asmenys ėjo Federacijos pirmininko pareigas, o šiuo metu jų pėdomis žengia ir antrąją pirmininko kadenciją baigia Vytis Turonis, teisininkas ir visuomenės veikėjas. Buvusios Federacijos generalinės sekretorės Brigitos Čiužaitės kalbinamas, artėjančio ateitininkų Suvažiavimo proga, kuris vyks balandžio 6-7 dienomis istoriniuose Ateitininkų rūmuose Kaune, jis pasidalijo keliomis mintimis apie vadovavimą tokios svarbos ir masto organizacijai, vildamasis, kad ateinantieji tarnauti į svarbiausias pozicijas Federacijoje pasimokys iš klaidų, perims ir tęs gerąją praktiką bei įpūs naujų vėjų.

Vytis mini, kad kandidatuodamas Federacijos pirmininko rinkimuose, savęs vertu nelaikė, tačiau širdyje jautė kvietimą priimti šią tarnystę, jei tik būtų išrinktas. Sėkmės atveju, jam buvo svarbu veikti su tais žmonėmis, kurie ne tik mato tam tikras organizacijos problemas, bet ir jos potencialą, nori pasiekti konkrečių rezultatų bei turi tam motyvacijos. Į juos ir buvo dėtos viltys, kad, dirbant kartu, galima gauti daug ir gražių vaisių.

Žinoma, ir svajoti galima daug ir gražiai, tačiau tikslams pasiekti reikalinga struktūra, aiškūs tikslai ir darbo modeliai. Savo kadencijų metu Vytis įvedė, jo manymu, pasiteisinusį Ateitininkų federacijos Valdybos darbo modelį. Į ją buvo pradėti įtraukti ne paprasti sąjungų atstovai, o jų pirmininkai, kurie turi teisę ir galią daryti greitus sprendimus bei geriausiai išmano savo sąjungos situaciją. Valdyba tapo lygiųjų susibūrimu, kuriuos lygiais padaro ne jų statusas, bet atsakomybė.

Kitas svarbus sprendimas buvo priimtas siekiant išgryninti Suvažiavime renkamų kabinetų vadovų ir jų komandų veiklos sritis. Šiuo metu Suvažiavime išrinkti valdybos nariai yra pasiskirstę į keturias veiklos sritis: Atstovavimo ir bendradarbiavimo, Turto, Ugdymo ir Pastoracinę. Visi jie veikia savo baruose ir yra pasiekę gražių rezultatų. Pavyzdžiui, visiškai neseniai Lietuvos Respublikos Seime pradėjo veikti laikinoji Bendradarbiavimo su ateitininkų federacija grupė, o Lietuvos kraštų, kuriuose veikia ateitininkai, dvasios vadai pradėti telkti ir jungti, įgyvendinti bendrą pastoracinį planą, o tai naudinga ne tik Federacijos narių sielovadai, bet ir patiems kunigams, kurie dirbdami pavieniui neretai jaučia bendrystės trūkumą.

Žinodami specifines veiklos sritis, kuriose veikia kabinetai, ir pažindami save bei savo talentus, ateitininkai dabar kviečiami iš anksto svarstyti, kuriame lauke jaučiasi pašaukti dirbti bei kelti savo kandidatūras. Tiesa, kaip pamini ir dabartinis Ateitininkų federacijos pirmininkas, kai kurie žmonės turi ypatingą dovaną pastebėti talentus kituose, tad tiek jie, tiek visi kiti yra raginami ne tik kelti savo kandidatūras, bet ir pasiūlyti kitus organizacijos narius. Panašu, kad toks veiklos modelis tikrai pasiteisino. Jau seniai dėl Ateitininkų federacijos strategijos įgyvendinimo nebuvo susitelkęs toks būrys skirtingų kartų ir kraštų organizacijos narių.

Brigitai Vyčio paklausus apie vieną svarbiausių pastarųjų metų ateitininkų darbų – strategijos sukūrimą ir jos įgyvendinimą – Vytis atsakė, kad neseniai vykusio Federacijos Strateginio savaitgalio metu, organizacijos lyderiai SSGG (stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių) analizės metodu išsigrynino būtent tokius dalykus, kuriuos ir atliepia strategija. Vadinasi, ji nėra iš piršto laužta. Negana to, ji ir buvo kurta taip ir tam, kad nebūtų tik formalus dokumentas, reikalingas projektų paraiškoms, bet teikiantis realią naudą. Pirmasis naujos strategijos (kuri, beje, kaip tik ir pradėta rengti 2020-aisiais, t. y. Ateitininkų metais) tikslas, labai tinkamai ir aiškiai įvardijo, kad Jėzus Kristus turi būti organizacijos ir kiekvieno nario gyvenimo ir veiklos centre. Vyčio manymu, šio tikslo katalikiškai organizacijai teisinti tarsi ir nereikia, tačiau verta priminti, kad visoje darbų, projektų ir veiklų gausoje, tai, kas svarbiausia, gali ir pasimesti. Todėl jo įgyvendinimo reikia siekti aktyviai, o jo įrašymas pirmu numeriu strategijoje, nors automatiškai šito negarantuoja, tačiau bent jau parodo kryptį. Negana to, šis strateginis tikslas pasitarnauja ir platesnei tikinčiųjų bendruomenei, mat vienijami dvasios vadai, švenčiamos ateitininkų mišios, kurios atviros ir kitiems maldininkams. Pirmininko teigimu, ką gali ir pradeda duoti ateitininkija, tai leisti tikintiesiems ir dvasininkams pajusti vienas kito petį, statant Kristaus Karalystę ir tiesiant kelią į žmonių širdis bei patiems augant Kristuje.

Vytis Turonis taip pat priminė, kad būti pirmininku nereiškia galėti daryti tai, ką tik sugalvoji. Norint kažką prasmingo nuveikti, šias vadovaujančias pareigas einantis asmuo turi nuolat bendrauti ir bendradarbiauti su kitais Federacijos organais ir vienetais, skirtingų kraštų žmonėmis ir, ypatingai, su Sekretoriatu, kuris yra Ateitininkų federacijos valdybos kojos ir rankos. O veiklos galimybių ir vietos idėjų realizavimui tikrai yra daug!

Galiausiai, paklaustas, dėl ko labiausiai džiaugiasi, turėdamas omenyje savo tarnystę ateitininkijai, Vytis atsakė, kad didžiausia sėkme laiko dovaną savo širdyje išlaikyti pakankamai meilės organizacijai ir jos nariams net sunkiausiais šios tarnystės momentais. O šiose pareigose tai laikytina dideliu iššūkiu. Todėl Pirmininkas solidarizuojasi ir su kiekvienu kitu Federacijos savanoriu, kuris jai atiduoda daug savęs, bet galbūt ne visada mato to darbo vaisių. Nepaisant to, svarbu atpažinti, kad ši atnaša iš tiesų yra kvapni ir gera.

Jei norite sužinoti daugiau, kviečiame pasiklausyti ištraukos iš Brigitos Čiužaitės ir Vyčio Turonio ateitininkų jutubo kanale.

The post Ką reiškia vadovauti vienai seniausių ir gausiausių lietuviškų organizacijų? Įžvalgos iš Brigitos Čiužaitės pokalbio su Ateitininkų federacijos pirmininku Vyčiu Turoniu appeared first on LAIKMETIS.

Šioje ištraukoje aptariama Vyčio pirmininkavimo pradžia, įdiegtas naujas AF valdybos modelis ir jo veiklos sėkmė bei Federacijos strategijos įgyvendinimo klausimai. Pokalbis skirtas ruošti organizacijos narius artėjančiam AF Suvažiavimui, kuris vyks 2024 m. balandžio 6-7 d. Kaune, Ateitininkų rūmuose.

The post Ateitininkų federacija ruošiasi savo narių suvažiavimui appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvoje įteisintas cheminis abortas. Esate teisininkas, viešojoje erdvėje esate teigęs, kad iš teisinės pusės jums tai atrodo problematiškas sprendimas. Kodėl?

- Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už neteisėtą abortą, o Lietuvoje neva teisėti nėštumo nutraukimai yra reguliuojami tik sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Tačiau pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu.

Taigi teisė į abortą Lietuvoje apskritai nėra tinkamai įstatymiškai įtvirtinta – nei kaip sveikatos paslauga, nei kaip asmens teisė. Tuomet atsiranda konkurencija tarp konstitucinių nuostatų, kurios gina žmogaus teisę į gyvybę ir šio poįstatyminio reguliavimo, kuriuo siekiama įtvirtinti teisę į abortą.

Taigi, iš esmės jūs teigiate, kad trisdešimt metų nepriklausomoje Lietuvoje aborto reguliavimas grynai formaliu teisiniu požiūriu yra neteisėtas?

- Taip.

Bet juk tai skandalinga!

- Taip. Ar tokia teisė išvis gali būti, ar net įtvirtinta įstatyme teisė į abortą neprieštarautų Konstitucijai – tai jau konstitucinio diskurso dalis. Neabejotina tai, kad Seimas, norėdamas tokią teisę įtvirtinti, turėtų atsakyti į konstitucinio lygmens klausimą: nuo kada prasideda žmogaus gyvybė. Nežinau ar kas nors šiandien bandytų įrodinėti, kad kelios valandos iki gimimo moters gimdoje yra kažkas kito nei žmogus. Todėl nepakanka susitarti dėl fizinio asmens gimimo momento nustatymo kriterijų. Juk konstatavus, kad nuo tam tikro momento žmogus prasidėjo, iš paties fakto kyla tai, kad Konstitucija jam garantuoja įstatyminę teisės į gyvybės apsaugą. Turime suprasti, kad čia kalbame apie iš prigimties kylančią, o ne iš valstybės malonės garantuojamą, žmogaus teisę.

Deja iš politinio proceso akivaizdu, kad vengiama šį klausimą kelti parlamentiniame lygmenyje, net ir tuomet, kai valdančioji dauguma šiuo klausimu nusiteikusi, sakykime, palankiai. Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys poįstatyminiu aktu dar labiau išplėtė iš sovietmečio paveldėtą abortų reguliavimą, tačiau šis klausimas taip ir nebuvo atneštas į Seimą.

Mano supratimu, blogiausia, jog puikiai suvokiama, kad dabartinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai:  konkretiems jos straipsniams ir konstitucinei doktrinai, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principams. Abortus leidęs 1994 m. poįstatyminis aktas apskritai neturėjo jokio įstatyminio pagrindo, o naujasis, paskelbtas 2022 m., jau turi nuorodą į įstatymą. Tačiau man asmeniškai gaila tų Sveikatos apsaugos ministerijos teisininkų, kurie turėjo ieškoti įstatymuose ko nors, kas leistų ministrui priimti tokį įsakymą. Įsakyme pateiktas šio poįstatyminio teisės akto teisinis pagrindas išreikštas nuoroda į Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą, bet iš jo net turint labai lakią fantaziją neįmanoma išvesti teisės į abortą. Ten konstatuota, kad sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo reikalavimai yra patvirtinami sveikatos apsaugos ministro įsakymais. Vertinant sistemiškai, šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies tikslas yra atskleisti teisės aktų ir norminių dokumentų, kurie nustato sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, sistemą. Tik tiek ir nieko daugiau.

Taigi ministras netiesiogiai teigia, kad jis gali reglamentuoti abortus vien dėl to, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas referuoja į jam priskirtiną bendro pobūdžio funkciją – patvirtinti paslaugų teikimo sveikatos priežiūros įstaigose reikalavimus. Tai yra visiškas teisinis nihilizmas, nesusipratimas. Todėl šis neva tinkamas teisinis pagrindas nurodytas įsakyme yra tik savęs nuraminimui ar kokiems nors žurnalistams, kurie nepasigilins, nepasižiūrės ir nepaskaitys, apie ką kalbama.

Galbūt galėtumėte plačiau paaiškinti, kodėl vienus dalykus galima reguliuoti tik įstatymais, bet kitus ministras gali sureguliuoti savo įsakymais. Ar galėtumėte paaiškinti šį skirtumą?

- Čia susiduriame su valdžių padalijimu ir teisės aktų hierarchija. Bendriausia prasme, teisės aktų hierarchija reikalinga tam, kad būtų užtikrintas valdžių padalijimas ir įtvirtintas valdžios galių ribojimas. Kad būtų išpildyta tautos valia, kurią tauta išreiškė priimdama Konstituciją, ir tautos atstovų valia, kai jie įgyvendina Konstitucijos jiems patikėtą funkciją. Tauta nusprendė, kad tautos atstovai yra renkami tam, kad leistų įstatymus – teisės aktus, pagal kuriuos gyvename mes visi. Taigi, numatyti konkrečių teisių ir pareigų apimtį valstybėje gali tik tauta tiesiogiai per Konstituciją, per referendumus arba Seimo nariai priimdami įstatymus.

Bet tarp valstybės pareigūnų yra ir kitų asmenų, kurie nebūtinai yra politiškai tiesiogiai atskaitingi tautai. Įstatymų vykdomosios valdžios sprendimų priėmėjai – ministrai – gali būti iš šono pakviesti profesionalai, kurie galbūt net nedalyvavo rinkimuose. Jie prisiima atsakomybę už siaurą, specifinę sritį ir kuruoti ją turi įstatymų rėmuose.

Kai vienas ministras ar net visa Vyriausybė imasi spręsti tai, kam teisėtą galią turi tik Seimas, pažeidžiamas valdžių padalijimo principas. Tai žalinga visai valstybei, nes valdžia – tiek įstatymų leidybos, tiek įgyvendinimo – sutelkiama vienose rankose.

Vakarų civilizacijos istorija parodė, kad valdžios sutelkimas vienose rankose dažnai turi blogų pasekmių visuomenei, į kurią ta valdžia nukreipiama. Apie šią problematiką galėtume mąstyti ir plačiau – būna, kad teisėkūra užsiima ir teismai. Visgi šioje situacijoje akivaizdu, kad pirmiausiai patys valdžios atstovai turėtų rūpintis neperžengti valdžių padalijimo principo. Kitaip galėtume išvysti situaciją, kai ministras savavališkai priima, pavyzdžiui, eutanazijos paslaugos teikimo tvarką ir tam tikri žmonės sveikatos priežiūros įstaigose neva teisėtai numarinami vien pagal jo patvirtintas indikacijas. Turbūt tokių ar panašių situacijų Lietuvoje nenorėtume niekas.

Visgi kartais bijant politinės atsakomybės, bijant rimtų diskusijų lendama po stalu ir bandoma pasitvarkyti tais teisiniais instrumentais, kurie yra po ranka, nepaisant to, kad jie yra netinkami.

Akušeriams ginekologams, kurie dėl įsitikinimų prieštarauja abortams, Lietuvoje leidžiama nedalyvauti šiose procedūrose. Tačiau įteisintas cheminis abortas sukūrė naują problemą – dalyvauti aborte dabar turi ir vaistininkas, kuris parduoda medikamentus. Kiek apsaugota jų teisė nedalyvauti procedūrose, kurios prieštarauja giliausiems jų įsitikinimams?

- Galima sakyti, kad nepakankamai. Tačiau jeigu mano vertinimas teisingas ir iš tikrųjų šitas reguliavimas, kuris dabar įtvirtintas tik poįstatyminiu aktu, yra neteisėtas, tuomet nuo neteisėto reguliavimo gintis galima tikrai efektyviai.

Problema galbūt ta, kad kalbame apie farmaciją, apie vaistines, apie vaistų pardavimus – apie verslą. Ir be abejonės verslo savininkas nori parduoti kuo daugiau produkcijos. Sunkiai įsivaizduojama, kad darbdavys toleruotų tokį savo darbuotojo sąžinės laisvės pasireiškimą, ko gero kiltų konfliktas. O konflikto metu paaiškėtų mano jau minėtos aplinkybės apie akivaizdų šito teisinio reguliavimo prieštaravimą Konstitucijai, teisės aktų hierarchijai ir t. t., neabejoju, kad toks darbuotojas apsigintų.

Tačiau ne kiekvienas žmogus, suprasdamas, kad jam greičiausiai reikės teisme ginti savo teises ir įrodinėti, kad jis yra teisus prieš darbdavį, pasirinks eiti tokiu keliu. Aišku, žmonių, kurie turi noro ir drąsos apginti savo teises ir sąžinės laisvę gali atsirasti ir visada atsiranda. Bet apginti ją užtruks ir kainuos. Čia kelčiau sveikatos apsaugos ministro ir Seimo politinės atsakomybės už tinkamą teisėkūrą klausimą – ar mes tikrai norime, kad tokios problemos būtų sprendžiamos būtent taip?

Medikamentinis abortas sukuria ir kitokių problemų. Dar iki naujosios tvarkos patvirtinimo internete buvo prekiaujama Lietuvoje neregistruotais medikamentais skirtais persileidimui sukelti. Negi niekas nesuprato, kad tai neteisėta ir pavojinga? Deja ir supratę nesiėmė veiksmingų priemonių tam užkardyti. Šiuo metu abortuojančių medikamentų paplitimas dar labiau išaugo. Įvairių forumų komentaruose anonimiškai klausinėjama ar pas ką nors nėra likę tablečių ir ar kas nors negalėtų pasidalinti. Kalbu apie tai, kad medikamento, kuris gali nutraukti nėštumą, prieinamumas ir jo vartojimas pagal nustatytą tvarką yra beveik nebekontroliuojamas. Moteris, kuriai toks preparatas buvo išrašytas, gali juo ir nepasinaudoti arba pasinaudoti netinkamai. Ne paslaptis, kad Lietuvoje paplitusi vaistų vartojimo ne pagal taisykles problema.

Poįstatyminis aktas sako, kad nėštumas medikamentais gali būti nutrauktas iki devintos nėštumo savaitės. Bet vaistinėje nusipirkusi išrašytą preparatų rinkinį moteris gali atidėti procedūrą ir tą padaryti praktiškai bet kada vėliau. Todėl pasekmės gali būti dar kraupesnės. Nes net ir vartojant šiuos medikamentus pagal taisykles įmanomos reikšmingos komplikacijos, kai reikia skubiai stabdyti kraujavimą ir gelbėti jau pačios moters gyvybę medicinos įstaigoje.

Nekalbant apie tai, kad kas nors, pavyzdžiui, atsakomybės nenorintis prisiimti vyras, gali gauti tablečių ir įdėti jų į gėrimą besilaukiančiai moteriai apie tai nieko nežinant. Tai, žinoma, skamba labai dramatiškai, bet tokių situacijų užsienyje yra buvę.

Problemų čia yra daug ir Sveikatos apsaugos ministerija bei ministras apie daugybę dalykų nepamąstė arba pamąstė atsakingo valdymo principo neatitinkančiu būdu.

Aš manau, kad visoje šioje situacijoje labiausiai nukentėję yra ne farmacininkai, ne medikai, net ne moterys, kurios įstumiamos į sudėtingas ir gyvybei pavojingas situacijas, bet tie, kurie niekada neišvys šio pasaulio – vaikai. Ir kodėl neišvys: nes valstybė beveik neskatina ir nevysto krizinio nėštumo paslaugų, didelėje šalies dalyje nėra efektyvios pagalbos ir pakankamos teisinės ir socialinės apsaugos vaiko besilaukiančiai moteriai bei jos šeimai, o ir bendrai motinystės ir tėvystės kilnumas bei reikšmė visuomenėje dar yra nepakankamai įsisąmoninta. Mus apėmęs širdies kietumas, veidmainiškumas, manymas, kad čia vienos moters „problema“ ir kad išlaisviname ją leisdami „susitvarkyti“ , bet praktiškai nesikišdami – tai labai atsilikęs, sovietinis požiūris. Deja jis ženkliai prisideda prie ydingos teisėkūros. Tikiu, kad laisvoje Lietuvoje galime tvarkytis geriau.

Dėkoju.

The post Joks ministro įsakymas Lietuvoje negali padaryti aborto teisėtu. Pokalbis su teisininku V. Turoniu appeared first on LAIKMETIS.

V. Turonis su jaunimu dalijosi: „Kas yra vertybė, kurią šiandien gina ukrainiečiai? Tai Laisvė. Šeimos. Orumas. Teritorija. Tautiškumas ir namai.  Nepriklausomybė. Tikėjimo laisvė. Gyvybė. Taip, nekaltų žmonių gyvybės! Taigi, laisvoje valstybėje visi šie dalykai, kuriuos tik ką pasakėte, yra ginami. O politikos esmė – kad visi šie išvardyti gėriai būtų prieinami".

Be kita ko jis priminė: „Artėja rinkimai, kurie dažnai pavadinami demokratijos išbandymu. Aš kritiškai vertinu šį teiginį. Demokratijos ir pilietiškumo išbandymas yra kiekviena diena, kurioje gyvename. Kai jūs nueinate į mokyklą, universitetą ar darbą – išgyvenate dieną kaip laisvi ar kaip vergai savo ydų, blogų įpročių ir aistrų? Tai lemia, kokia bus valstybė. Nes laisvą valstybę gali sukurti tik laisvi žmonės".

Pranešėjas patikino: „Štai kodėl krikščionys yra labai reikalingi valstybei. Nes krikščionys daug laiko praleidžia ugdydami dorybes. Pavyzdžiui, nevogti ir nesakyti netiesos. Tikėtina, kad jeigu jūs meluojate, tai ir pakliuvę į politiką toliau meluotumėte. Arba jei vagiate – tikėtina, kad ir politikoje jūs vogtumėte".

Jaunimo maldą lydėjo bendruomenė „Gailestingumo versmė“, kunigai Andrzejus Biniekas OFM Cap., Eligijus Žakys ir Rastislavas Dluhý CSsR ir sesuo vienuolė Inga Rukaitė FMA.

The post Kauno arkivyskupijos jaunimas su V. Turoniu kalbėjosi apie krikščionis ir politiką appeared first on LAIKMETIS.