The post Paryžiaus olimpiada – antikrikščioniškas renginys? appeared first on LAIKMETIS.

Suprantama, toks pasaulis ir laikomas vieno centro. Ta sąvoka tapo atramine rusiškosios propagandos ašimi, o su rusiškąją propaganda nėra kaip diskutuoti ar ginčytis – jiems reikalingi tik pritariantieji. Tad net kai kurie įžvalgūs politinių įvykių komentatoriai „daugiapolį pasaulį“ priskiria rusiškosios propagandos sričiai, ten įžvelgdami ir jos „kilmės dokumentus“.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, niekšiškai užpuolęs Ukrainą ir žvėriškai naikindamas jos žmones, aiškina kovojąs už daugiapolį pasaulį prieš Jungtinių Valstijų hegemoniją ir jos nustatomas pasaulinio bendravimo taisykles.

Jis nepaliauja kalbėjęs apie „teisingesnę pasaulio tvarką“, tikėdamasis savuoju imperinės kolonizacijos politika grindžiamą genocidinę agresiją pridengti tam tikra ideologine skraiste, kurios turinys savaip atsišaukia daugelyje pasaulio regionų – Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Kitaip tariant, vadinamajame trečiajame pasaulyje ar globaliuose Pietuose.

Kaip tik tų regionų intelektualai kartu su kairiosios pakraipos vakariečių mąstytojais jau gerus keturis dešimtmečius svarsto būsimo daugiapolio ar daugiacentrio pasaulio vaizdinį ir vienaip ar kitaip už tą pasaulį kovoja.

Tačiau jų kova nėra tiesioginė – ji ideologiškai įpinama į bendrą kovos prieš neoliberalųjį neokolonializmą sąjūdį už vadinamųjų periferijos šalių ekonominį ir politinį išsilaisvinimą. Ši sąvoka ir su ja siejami pasaulio ateities vaizdiniai tapo Rusijos geopolitikos ideologiniu šiuolaikinės geopolitikos „įrankiu“ grobikiškiems „imperinių teritorijų susigrąžinimo“ tikslams nuslėpti ir „pagražinti“ Ją taip pat taiko kitų regionų – Turkijos, Kinijos, Irano ir kt. – politikai savo galioms stiprinti ir įvairioms teritorinėms pretenzijoms pagrįsti.

Daugiapolio pasaulio vizija nėra rusų propagandos išradimas, tačiau ji įsitvirtino rusiškojoje imperinio atgimimo ideologijoje tą grobuonišką „atgimimą“ pateikiant kaip tam tikrą kovą prieš Pasaulinį hegemoną, pasaulinę vienvaldystę, tikintis buvusių kolonijinių šalių palaikymo.

Daugiapolio pasaulio sąvoka ir su ja siejama kovos už tokį pasaulį geopolitika bei ideologija yra kairuoliškos kilmės, tačiau glaudžiai susijusi su daugelio šalių išgyventa išsivadavimo iš kolonijinės priespaudos patirtimi ir tą išsivadavimą skatinusiomis ideologijomis.

Šios sąsajos daugialypės, tačiau svarbu turėti omenyje esminį dalyką – vadavimasis iš kolonijinės priespaudos ar vergijos daugelio šalių intelektualinių bei kultūrinių sluoksnių buvo suvokiamas ir kaip kova su šiuolaikiniu kolonijiniu bei neokolonijinių kapitalizmu, kurio Centras buvo labai aiškiai matomas.

Kaip tik tokį savo ideologinį vaizdinį pasaulyje ir skleidė Sovietų Sąjunga, skelbdama „kovos su pasauliniu imperializmu ir kolonializmu“ šūkį ir palaikydama visokius išsivaduojamuosius judėjimus, kurie ir atsiduodavo jos globon.

Tuos sovietinės praeities paveldo vaizdinius, nusėdusius kitų regionų šalių „atmintyje“, šiuo metu ir stengiasi prikelti agresorė Rusija, bandydama sutelkti apie save ideologinių kovotojų už daugiapolį pasaulį gretas.

Tačiau ukrainiečių didvyriškas priešinimasis rusiškajai agresijai vis labiau rodo pasauliui po rusiškojo daugiapolio pasaulio skraiste glūdintį rusiškąjį imperinį žvėriškumą, branduoliniu ginklu jau grasantį visam daugiapoliam pasauliui.

Rusijos politiniame elite daugiapolio pasaulio viziją diegė Aleksandras Duginas, žurnalo „Russia in Global Affairs“ leidėjas ir „Valdajaus klubo“ programų vadovas Fiodoras Lukjanovas. Paminiu tik žymiausius.

Beje, Klube paklausyti jame pasisakyti mėgusio Rusijos prezidento ir naujosios rusų geopolitikos skleidėjų suvažiuodavo nemenkas būrys iškilių vakariečių intelektualų ir politikų, juolab kad honorarinio užmokesčio ir kitokių gėrybių fondas buvo labai didelis: į jį tekėjo vakariečių už energetinius išteklius mokama valiuta.

Spalio 24—27 dienomis rengiamas XIX „Valdajaus klubo“ diskusijų sambūris, kurio tema skamba ne tik ironiškai, bet ir šventvagiškai: „Pasaulis po hegemonijos: teisingumas ir saugumas visiems“.

Visus tarptautinius saugumo saugiklius sulaužęs, milijonus žmonių žūtims bei kančioms pasmerkęs ir branduoliniu vėzdu mojuojantis prezidentas numato kalbėti apie rusiškąjį „saugumą ir teisingumą“ visam pasauliui. O koks tas rusiškasis „teisingumas“ ukrainiečiams, Toks numatytas pabaltijiečiams, o ir visai Europai… Rusų okupaciją išgyvenusioms tautoms šitai ir be žodžių aišku.

Aiškinantis daugiapolio pasaulio ideologijos kilmę dera priminti ir kitą dalyką: praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje po pasaulį keliauti ėmusi Samuelio Huntingtono knyga apie neišvengiamą civilizacijų sandaužą tapo parankine rusų politinio ir karinio intelektualinio sluoksnio knyga, o ja paremtą geopolitinę viziją Duginas dėstė savo paskaitose rusų armijos generalitetui. Tad naujasis rusų politinis elitas jau galėjo perimti sovietinių ideologų nuostatą laikyti save istorijos avangardu ir kapitalizmo, o dabar – hegemono – duobkasiu.

Vakarų civilizacijos duobkasių gausu ir kitų civilizacijų intelektualiniuose, politiniuose ir kultūriniuose sluoksniuose, juolab kad jiems padeda ir nemenkas būrys pačių vakariečių.

Vakarų civilizacijos duobkasių gausu ir kitų civilizacijų intelektualiniuose, politiniuose ir kultūriniuose sluoksniuose, juolab kad jiems padeda ir nemenkas būrys pačių vakariečių.

Nepaliauja apie Vakarų civilizacijos žlugimą skelbti ir Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas, šventu laikydamas ir laimindamas Ukrainos valstybės ir jos žmonių naikinimą, šitaip akivaizdžiai pasauliui rodydamas savosios bažnyčios ir jos liaudies tapsmą šėtoniškos galios įrankiu.

Su daugiapolio pasaulio ideologija vaizdiniu glaudžiai siejasi globalizacijos vyksmas ir atsakas į tą vyksmą. Globalizacijos vyksmas grįstas ne tik ekonomika, bet ir vakarietiškos demokratijos plėtra. Demokratiniu laikomas ekonominis, politinis bei kultūrinis pasaulio vienodinimas ir „modernizavimas“ laikytas nelygstamu gėriu, tačiau vietinės kultūros ėmė vis labiau priešintis tokiai „vakarietiškumo“ ekspansijai.

Kadangi globalizacijos postūmis ir jos vadovaujantis centras buvo Vakarų kapitalistinis pasaulis, o jos didžioji galia buvo sukaupta ir išskleista neoliberaliųjų pasaulinių reformų pavidalu, tai globalizacija vadinamojo Kito pasaulio (West and the Rest) akimis žiūrint vis labiau įgavo neokolonijinį ar neoimperialistinį pavidalą.

Nesiaiškinsime, kiek tas pavidalas pagrįstas – daugelio šalių dalis politinių, intelektualinių ir kultūrinių sluoksnių kaip tik taip suvokė naujojo pasaulio vyksmą ir tokiu suvokimu grindė savo veiklą. Toje veikloje veiksmingas buvo marksistinis kapitalizmo sistemos ir istorijos supratimo paveldas.

Iškiliausieji mąstytojai – Immanuelis Wallersteinas, Perrys Andersonas, Giovannis Arrighis, Samiras Aminas, Davidas Harvey’s, Andre Gunderas Frankas, Enrique Dusselis ir kt. – būrė įvairių regionų tyrinėtojus, steigė tarpvalstybines mokslines ir politines institucijas, skatindami suvokimą, kad būtina priešintis vakarietiškajam „godžiajam“ kapitalizmui, kuris ima kelti grėsmę žmonijos išlikimui. Laisvinimosi impulsas, o su juo ir tam tikras pasaulio raidos vaizdinys, įsigėrė į daugelio Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos valstybių kultūrinių bei intelektualinių elitų sąmonę.

Šios pakraipos mąstytojams ir jų sutelktoms tyrėjų mokykloms svarbi buvo hegemoninių santykių ir hegemono vaidmens pasaulio raidoje tema. Jų darbuose apmąstyta moderniojo pasaulio slinktis nuo daugybinio didžiųjų šalių kapitalistinio imperializmo į pokarinį Triados (Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga ir Japonija) imperializmo būvį globaliosios Šiaurės naudai.

Buvo paryškinama globaliosios Šiaurės ir Pietų prieštara, stengiantis parodyti, koks nepagrįstas faktais yra dogmatiškas neoliberalios ekonomikos teorinis vaizdinys ir kokios daugelio šalių visuomenėms pražūtingos yra globalizacinės neoliberaliųjų reformų pasekmės.

Globaliųjų Pietų intelektualai buvo skatinami kurti savą pasaulio raidos supratimą, „teoriją iš Pietų“, – kurioje būtų išskleistas buvusių kolonizuotų kraštų požiūris į pasaulio raidą ir kuriama kitokia pasaulio istorija. Kaip tik teorijose „iš Pietų“ išplito teoriniai ir antropologiniai ne Visatos, o Daugatos (Universumas prieš Daugiaversumą ar Pluriversumą), taip pat vienpasauliui priešinamo daugpasaulio (One World World, OWW vs. Pluri-World World, PWW) vaizdiniai bei įžvalgos.

Todėl svarstant šių dienų įvykius, Rusijos agresijos ir ukrainiečių naikinimo vaizdinių plitimą pasaulyje bei pasaulio atsaką į tuos vaizdinius reikia turėti omenyje, kad daugelyje buvusių kolonijinių šalių į juos žvelgiama pro savos kolonijinės patirties ir atminties „akinius”, kuriuose šmėžuoja daugiapolio pasaulio vaizdinys.

Tačiau tie „akiniai” nepaliaujamai šviesėja: pasaulyje plintančiuose žudynių ir civilių gyventojų naikinimo vaizduose ir pasakojimuose imamas įžvelgti ordiškasis žvėriškas rusiškojo imperinio agresyvumo pavidalas, tad daugelis anksčiau į Rusiją pritariamai žvelgusių šalių ima keisti savo politinę stovėseną.

Šitai liudija 2022 m. spalio 12 d. balsavimas Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje dėl Rusiją už jos vykdomą ukrainiečių žemių aneksavimą smerkiančios rezoliucijos: palaikė 143 šalys, tarp jų ir laikytos rusams draugiškomis, susilaikė 35, o prie Rusijos prisiglaudė tik visiškai diktatūrinės 5. Susilaikė Kinija, Indija, Pietų Afrika ir dalis Afrikos šalių, nes šiame žemyne pastaruoju metu Rusija buvo įgijusi tam tikrą „svorį”, privačiai karinei „Vagnerio” kariuomenei veiksmingai vykdant įvairias operacijas. Tačiau visos tos susilaikiusiosios vienaip ar kitaip palaiko didžiumą Jungtinių Valstijų įvestų Rusijai sankcijų.

Daugiapolio pasaulio ideologija bei ja grindžiama vizija niekaip nepadarys mūsų ateities šviesesnės, nes daugiapoliškumas skatina ir daugiakonfliktiškumą. Tačiau keli dalykai yra aiškūs. Konfliktiškasis pasaulio būvis ne silpnės, o stiprės, nes imperinis agresyvumas yra prigimtinė civilizacinio imperinio atgimimo dvasia. O nuo prigimties nepabėgsi.

Ukrainiečių kova tapo labai svarbiu ir civilizacinės savimonės stiprinimo, ir naujų pasaulinių aljansų kūrimo veiksniu, atveriančiu ir naujų geopolitinių susitarimų galimybes. Ukrainiečių kova už savo tautą ir valstybę keičia pasaulio istorijos vyksmą.

Ankstesnįjį daugelyje politiniuose ir kultūriniuose sluoksniuose įsitvirtinusį skirstymą „West and the Rest” pakeičia kitoks – „Su Ukraina ar su Rusija”, o jis labai aiškiai rutuliojasi Rusijos nenaudai. Šitai jai turės ilgalaikių skaudžių pasekmių. Rusijos geopolitikai stebėtinai lengvai taiko veiksmams pagrįsti taiko imperinę – carinę ir sovietinę – kartografiją bei kultūrinį nieko bendra su tikrove neturintį „iskonno ruskije zemli“ supratimą.

Tačiau kitos prisikeliančios imperinės civilizacijos – pavyzdžiui, Rusijos kaimynės Turkija ir Kinija – savo geopolitinėms užmačioms pagrįsti naudojasi sava kartografija, kuri apima nemenkus Rusijos plotus Kaukaze ir Sibire. Kaukazas iš tradicijos buvo Rusijos ir Osmanų imperijų „derybų“ sritis, o didžiulė Sibiro dalis kinų laikoma „iskonno kitaiskimi zemliami„, pažymėtomis ir mokykliniuose vadovėliuose.

Didelę dalį Sibiro žemių, pasinaudodama kinų imperijos silpimu ar kariniais pralaimėjimais, priverstinėmis sutartimis rusų imperija XVII a. pab. – XIX a. atplėšė nuo Kinijos. Tad anksčiau ar vėliau stiprės siekis tas žemes susigrąžinti vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis. Todėl numanytina, kad Rusijos galios silpnėjimas vis labiau daro ją priklausomą nuo Kinijos, o Kinija imperinėse varžytuvėse su Rusija laimi nepatirdama ilgalaikių nuostolių ir sykiu santykiškai nepaprastai sparčiai stiprėdama.

Pabandykime įsivaizduoti, koks scenarijus buvo lipdomas Kremliaus geopolitikų galvose. Priemonės ryškėjo gerokai anksčiau – didinti karinius bei konfliktinius židinius buvusiose įtakos srityse ir šitaip tikrinti Vakarų šalių atsakus. Pagrindas tokiai geopolitikai buvo klojamas labai išmoningai – pakabinant visą Europos Sąjungą ant rusiškų energetinių išteklių kablio ir šiuo atžvilgiu padarant ją visiškai priklausomą nuo Rusijos geopolitikos, tad išjungiant ES, o sykiu ir NATO, iš didžiojo Jungtinių Valstijų, Kinijos ir Rusijos „žaidimo“.

Prisiminkime, kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas bandė pažadinti europiečius ir kokia buvo europiečių reakcija – juk juos teko ilgokai gąsdinant įkalbinėti, kad jie imtųsi galvoti apie Europos gynybą ir NATO stiprinimą.

Rusijos energetiniai ištekliai buvo panaudoti kaip svarbus geopolitinis ginklas.

Rusijos energetiniai ištekliai buvo panaudoti kaip svarbus geopolitinis ginklas, kurį rusams kurti ir tobulinti padėjo vadinamasis Schroderio-Merkel duetas. Jo veikla nepaprastai korumpavo politinį ekonominį didžiųjų ES valstybių elitą. Tas duetas savo veiklon įtraukė daugelio ES šalių politinius lyderius – ypač prancūzų ir italų, kurie atvirai puikavosi Putino draugiškumo ženklais.

Rusijai atplėšus nuo Ukrainos Krymą, Donecko ir Luhansko sritis 2014 m. Vakarų valstybės įvedė agresorei tam tikras sankcijas, kurios palaipsniui buvo stiprinamos. Tačiau rusai greitai pamatė, kad sankcijos neveiksmingos, iš esmės – parodomosios, o energetinis korupcinis „kablys“ kuo puikiausiai veikia.

Vėlgi prisiminkime, kiek daug pastangų reikėjo dėti Jungtinėms Valstijos, kad pristabdytų „Nordstream-2“, ir kokio atsako įvairių ES šalių politinio elito sluoksniuose Valstijos ir jos prezidentas susilaukdavo. Vakariečių godumas pasitarnavo rusams ir karinėje srityje: Rusija armijos perginklavimui skyrė ar tik ne trilijoną dolerių, tad Vakarų kompanijos susigundė vykdyti rusų užsakymus įvairiais būdais apeinant sankcijas, padėjo tobulinti ginklų pramonę, tiekė reikalingas detales bei dvigubos paskirties dalykus iki pat 2022-ųjų. Šitai liudija numuštoji ar mūšių laukuose paimta rusų ginkluotė ir technika.

„Pelningai“ korupciškai darbavosi vokiečių, prancūzų, italų, kanadiečių, amerikiečių ir kai kurių kitų šalių kompanijos. Tuo metu pasaulyje stiprėjo Kinijos ir JAV ekonominė geopolitinė kova, tad plėtodami strateginę partnerystę su Kinija rusai pagrįstai tikėjosi, kad silpnėjantis hegemonas (o apie hegemono silpnėjimą kalbėjo aukščiausios pačių vakariečių intelektualinės tribūnos) nebeteiks tiek daug dėmesio, ypač karinio, europiniams reikalams.

Savo politiniais, energetiniais ir kitokiais ištekliais palaikydami Kiniją jos kovoje su hegemonu ir užleisdami jai Ramųjį vandenyną, rusai ėmė atvirai skelbti imperinio atgimimo projektą, kuris galimas įgyvendinti tik prisijungiant buvusias imperines ar sovietines žemes ir sykiu įtvirtinant savo įtaką visoje Europoje.

Šitas sumanymas ir buvo įgarsintas, kai didindamas kariuomenę Ukrainos pasienyje ir akivaizdžiai nutaręs pulti Rusijos prezidentas gana ultimatyviai aiškino, esą dėl Rusijos saugumo garantijų Vakarai turį atitraukti NATO prie 1997 m. „sienų“. Kitaip tariant, atsitraukti ir iš Pabaltijo. Galima neabejoti, kad ukrainiečiams kritus po tų numatytų kelių ar keliolikos dienų, netrukus būtų įvykdyta ir Pabaltijo operacija – juk rusų ir baltarusių karinės „Suvalkų koridoriaus“ pratybos nesyk buvo vykdytos. Tad Rusija vis labiau įtikėjo priartėjus lemiamam geopolitinių siekių įgyvendinimo metui.

Stebėtina, kaip savas imperines geopolitines ambicijas puoselėjantys rusų politikai ir juos aptarnaujantys intelektualai nesugeba įžiūrėti strateginiais partneriais vadinamų kaimyninių imperjjų siekių ir užmačių. Gal manyta, kad hegemono susitraukimas bei ES negalios padės Rusijai taip sustiprėti, kad tie partneriai jau niekaip neišdrįs kėsintis į jos žemes.

Tačiau esama vieno labai paprasto dalyko – jokia imperija nesiims savo noru stiprinti galimos konkurentės, juolab praeityje savo veiksmais padariusios jai daug skriaudų. Žaidžiama tol, kol naudinga, kol esama kito bendro priešo, tačiau neužmirštant nei dabartinių interesų, nei neišvengiamų būsimų tarpusavio kovų. Juk ir hegemono vieta negali būti tuščia.

Nei kinai, nei turkai to neužmiršo, tad ukrainiečių pasipriešinimas Rusijos agresijai nepaliaujamai stiprina juos rusų atžvilgiu. Karinis ir ekonominis Rusijos silpnėjimas, jos tarptautinė izoliacija, Vakarų civilizacijos tektoninė slinktis atsiribojant nuo „rusiškumo“ skatina spartų Sibiro sukininimą. Juolab kad į Mongoliją ir kitas šalis nuo priverstinės mobilizacijos bėga daugybė vietinių gyventojų.

Tad didelė Sibiro ekonomikos dalis atsidurs kinų kapitalo ir jų darbo jėgos rankose. Kinijai šiuo metu nėra jokių paskatų padėti Rusijai laimėti, todėl ji labai aiškiai sako esanti už valstybinio suvereniteto ir teritorinio vientisumo principą tarptautinėje politikoje. Kovos dėl hegemonijos įkarštyje nei kinai, nei amerikiečiai nepamiršta, kad jie yra didžiausi ekonominiai partneriai, nuo kurių priklauso ir pasaulinės ekonomikos raida.

Rusijos agresija prieš Ukrainą ne susilpnino, kaip tikėjosi rusų geopolitikai ir buvo linkę manyti kai kurie analitikai, o sustiprino hegemono – JAV – jėgas ir vaidmenį pasaulio reikaluose. Ypač Europoje. Amerikiečiai, o su jais ir savo civilizacinę misiją imanti suvokti NATO, tarsi įgavo „antrą kvėpavimą“, atgavo dalį hegemoninių jėgų, kurių buvo netekę po daug kainavusios Irako okupacijos žlugus „Naujojo Amerikos šimtmečio“ projektui, o jį dar labiau susilpnino karštligiškas pasitraukimas iš Afganistano.

Jungtinės Valstijos pasirodė esančios ne vien ideologiškai, bet ir praktiškai, karine ekonomine galia remiančios Ukrainą, o sykiu ginančios visą Vakarų civilizaciją su Europa ir dalimi „Kito pasaulio“ nuo ordiškosios Moskovijos. Todėl randasi galimybė dėl pasaulio ateities, tad ir dėl Moskovijos, tartis dviems didžiausioms geopolitinėms galioms – Jungtinėms Valstijoms ir Kinijai.

Toks susitarimas ar bent jo galimybės svarstymas labai padėtų ukrainiečių kovai, o pasaulyje sumažintų geopolitinio neaiškumo ir su juo susijusių įtampų. Tad daugiapolis pasaulis su naujais regioninių galių centrais – Turkija, Indija, Brazilija, Pietų Afrika, Indonezija ir kt. – jau rutuliotųsi tam tikros visų pripažįstamos ar numanomos „ašies“ atžvilgiu. Rusijai sunaikinus ilgai ręstus ir įvairiomis sutartimis įtvirtintus pasaulinio saugumo rėmus, būtini nauji.

The post Dr. Vytautas Rubavičius. Daugiapolis pasaulis ir jo ideologija appeared first on LAIKMETIS.

Suprantama, toks pasaulis ir laikomas vieno centro. Ta sąvoka tapo atramine rusiškosios propagandos ašimi, o su rusiškąją propaganda nėra kaip diskutuoti ar ginčytis – jiems reikalingi tik pritariantieji. Tad net kai kurie įžvalgūs politinių įvykių komentatoriai „daugiapolį pasaulį“ priskiria rusiškosios propagandos sričiai, ten įžvelgdami ir jos „kilmės dokumentus“.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, niekšiškai užpuolęs Ukrainą ir žvėriškai naikindamas jos žmones, aiškina kovojąs už daugiapolį pasaulį prieš Jungtinių Valstijų hegemoniją ir jos nustatomas pasaulinio bendravimo taisykles.

Jis nepaliauja kalbėjęs apie „teisingesnę pasaulio tvarką“, tikėdamasis savuoju imperinės kolonizacijos politika grindžiamą genocidinę agresiją pridengti tam tikra ideologine skraiste, kurios turinys savaip atsišaukia daugelyje pasaulio regionų – Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Kitaip tariant, vadinamajame trečiajame pasaulyje ar globaliuose Pietuose.

Kaip tik tų regionų intelektualai kartu su kairiosios pakraipos vakariečių mąstytojais jau gerus keturis dešimtmečius svarsto būsimo daugiapolio ar daugiacentrio pasaulio vaizdinį ir vienaip ar kitaip už tą pasaulį kovoja.

Tačiau jų kova nėra tiesioginė – ji ideologiškai įpinama į bendrą kovos prieš neoliberalųjį neokolonializmą sąjūdį už vadinamųjų periferijos šalių ekonominį ir politinį išsilaisvinimą. Ši sąvoka ir su ja siejami pasaulio ateities vaizdiniai tapo Rusijos geopolitikos ideologiniu šiuolaikinės geopolitikos „įrankiu“ grobikiškiems „imperinių teritorijų susigrąžinimo“ tikslams nuslėpti ir „pagražinti“ Ją taip pat taiko kitų regionų - Turkijos, Kinijos, Irano ir kt. - politikai savo galioms stiprinti ir įvairioms teritorinėms pretenzijoms pagrįsti.

Daugiapolio pasaulio vizija nėra rusų propagandos išradimas, tačiau ji įsitvirtino rusiškojoje imperinio atgimimo ideologijoje tą grobuonišką „atgimimą“.

Daugiapolio pasaulio vizija nėra rusų propagandos išradimas, tačiau ji įsitvirtino rusiškojoje imperinio atgimimo ideologijoje tą grobuonišką „atgimimą“ pateikiant kaip tam tikrą kovą prieš Pasaulinį hegemoną, pasaulinę vienvaldystę, tikintis buvusių kolonijinių šalių palaikymo.

Daugiapolio pasaulio sąvoka ir su ja siejama kovos už tokį pasaulį geopolitika bei ideologija yra kairuoliškos kilmės, tačiau glaudžiai susijusi su daugelio šalių išgyventa išsivadavimo iš kolonijinės priespaudos patirtimi ir tą išsivadavimą skatinusiomis ideologijomis.

Šios sąsajos daugialypės, tačiau svarbu turėti omenyje esminį dalyką – vadavimasis iš kolonijinės priespaudos ar vergijos daugelio šalių intelektualinių bei kultūrinių sluoksnių buvo suvokiamas ir kaip kova su šiuolaikiniu kolonijiniu bei neokolonijinių kapitalizmu, kurio Centras buvo labai aiškiai matomas.

Kaip tik tokį savo ideologinį vaizdinį pasaulyje ir skleidė Sovietų Sąjunga, skelbdama „kovos su pasauliniu imperializmu ir kolonializmu“ šūkį ir palaikydama visokius išsivaduojamuosius judėjimus, kurie ir atsiduodavo jos globon.

Tuos sovietinės praeities paveldo vaizdinius, nusėdusius kitų regionų šalių „atmintyje“, šiuo metu ir stengiasi prikelti agresorė Rusija, bandydama sutelkti apie save ideologinių kovotojų už daugiapolį pasaulį gretas.

Tačiau ukrainiečių didvyriškas priešinimasis rusiškajai agresijai vis labiau rodo pasauliui po rusiškojo daugiapolio pasaulio skraiste glūdintį rusiškąjį imperinį žvėriškumą, branduoliniu ginklu jau grasantį visam daugiapoliam pasauliui.

Rusijos politiniame elite daugiapolio pasaulio viziją diegė Aleksandras Duginas, žurnalo „Russia in Global Affairs" leidėjas ir „Valdajaus klubo“ programų vadovas Fiodoras Lukjanovas. Paminiu tik žymiausius.

Beje, Klube paklausyti jame pasisakyti mėgusio Rusijos prezidento ir naujosios rusų geopolitikos skleidėjų suvažiuodavo nemenkas būrys iškilių vakariečių intelektualų ir politikų, juolab kad honorarinio užmokesčio ir kitokių gėrybių fondas buvo labai didelis: į jį tekėjo vakariečių už energetinius išteklius mokama valiuta.

Spalio 24—27 dienomis rengiamas XIX „Valdajaus klubo“ diskusijų sambūris, kurio tema skamba ne tik ironiškai, bet ir šventvagiškai: „Pasaulis po hegemonijos: teisingumas ir saugumas visiems“.

Visus tarptautinius saugumo saugiklius sulaužęs, milijonus žmonių žūtims bei kančioms pasmerkęs ir branduoliniu vėzdu mojuojantis prezidentas numato kalbėti apie rusiškąjį „saugumą ir teisingumą“ visam pasauliui. O koks tas rusiškasis „teisingumas“ ukrainiečiams, koks numatytas pabaltijiečiams, o ir visai Europai… Rusų okupaciją išgyvenusioms tautoms šitai ir be žodžių aišku.

Aiškinantis daugiapolio pasaulio ideologijos kilmę dera priminti ir kitą dalyką: praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje po pasaulį keliauti ėmusi Samuelio Huntingtono knyga apie neišvengiamą civilizacijų sandaužą tapo parankine rusų politinio ir karinio intelektualinio sluoksnio knyga, o ja paremtą geopolitinę viziją Duginas dėstė savo paskaitose rusų armijos generalitetui. Tad naujasis rusų politinis elitas jau galėjo perimti sovietinių ideologų nuostatą laikyti save istorijos avangardu ir kapitalizmo, o dabar – hegemono – duobkasiu.

Vakarų civilizacijos duobkasių gausu ir kitų civilizacijų intelektualiniuose, politiniuose ir kultūriniuose sluoksniuose, juolab kad jiems padeda ir nemenkas būrys pačių vakariečių.

Nepaliauja apie Vakarų civilizacijos žlugimą skelbti ir Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas, šventu laikydamas ir laimindamas Ukrainos valstybės ir jos žmonių naikinimą, šitaip akivaizdžiai pasauliui rodydamas savosios bažnyčios ir jos liaudies tapsmą šėtoniškos galios įrankiu.

pasaulio vienodinimas ir „modernizavimas“ laikytas nelygstamu gėriu, tačiau vietinės kultūros ėmė vis labiau priešintis tokiai „vakarietiškumo“ ekspansijai.

Su daugiapolio pasaulio ideologija vaizdiniu glaudžiai siejasi globalizacijos vyksmas ir atsakas į tą vyksmą. Globalizacijos vyksmas grįstas ne tik ekonomika, bet ir vakarietiškos demokratijos plėtra. Demokratiniu laikomas ekonominis, politinis bei kultūrinis pasaulio vienodinimas ir „modernizavimas“ laikytas nelygstamu gėriu, tačiau vietinės kultūros ėmė vis labiau priešintis tokiai „vakarietiškumo“ ekspansijai.

Kadangi globalizacijos postūmis ir jos vadovaujantis centras buvo Vakarų kapitalistinis pasaulis, o jos didžioji galia buvo sukaupta ir išskleista neoliberaliųjų pasaulinių reformų pavidalu, tai globalizacija vadinamojo Kito pasaulio (West and the Rest) akimis žiūrint vis labiau įgavo neokolonijinį ar neoimperialistinį pavidalą.

Nesiaiškinsime, kiek tas pavidalas pagrįstas – daugelio šalių dalis politinių, intelektualinių ir kultūrinių sluoksnių kaip tik taip suvokė naujojo pasaulio vyksmą ir tokiu suvokimu grindė savo veiklą. Toje veikloje veiksmingas buvo marksistinis kapitalizmo sistemos ir istorijos supratimo paveldas.

Iškiliausieji mąstytojai – Immanuelis Wallersteinas, Perrys Andersonas, Giovannis Arrighis, Samiras Aminas, Davidas Harvey's, Andre Gunderas Frankas, Enrique Dusselis ir kt. – būrė įvairių regionų tyrinėtojus, steigė tarpvalstybines mokslines ir politines institucijas, skatindami suvokimą, kad būtina priešintis vakarietiškajam „godžiajam“ kapitalizmui, kuris ima kelti grėsmę žmonijos išlikimui. Laisvinimosi impulsas, o su juo ir tam tikras pasaulio raidos vaizdinys, įsigėrė į daugelio Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos valstybių kultūrinių bei intelektualinių elitų sąmonę.

Šios pakraipos mąstytojams ir jų sutelktoms tyrėjų mokykloms svarbi buvo hegemoninių santykių ir hegemono vaidmens pasaulio raidoje tema. Jų darbuose apmąstyta moderniojo pasaulio slinktis nuo daugybinio didžiųjų šalių kapitalistinio imperializmo į pokarinį Triados (Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga ir Japonija) imperializmo būvį globaliosios Šiaurės naudai.

Buvo paryškinama globaliosios Šiaurės ir Pietų prieštara, stengiantis parodyti, koks nepagrįstas faktais yra dogmatiškas neoliberalios ekonomikos teorinis vaizdinys ir kokios daugelio šalių visuomenėms pražūtingos yra globalizacinės neoliberaliųjų reformų pasekmės.

Globaliųjų Pietų intelektualai buvo skatinami kurti savą pasaulio raidos supratimą, „teoriją iš Pietų“, – kurioje būtų išskleistas buvusių kolonizuotų kraštų požiūris į pasaulio raidą ir kuriama kitokia pasaulio istorija. Kaip tik teorijose „iš Pietų“ išplito teoriniai ir antropologiniai ne Visatos, o Daugatos (Universumas prieš Daugiaversumą ar Pluriversumą), taip pat vienpasauliui priešinamo daugpasaulio (One World World, OWW vs. Pluri-World World, PWW) vaizdiniai bei įžvalgos.

Todėl svarstant šių dienų įvykius, Rusijos agresijos ir ukrainiečių naikinimo vaizdinių plitimą pasaulyje bei pasaulio atsaką į tuos vaizdinius reikia turėti omenyje, kad daugelyje buvusių kolonijinių šalių į juos žvelgiama pro savos kolonijinės patirties ir atminties „akinius”, kuriuose šmėžuoja daugiapolio pasaulio vaizdinys.

Tačiau tie „akiniai” nepaliaujamai šviesėja: pasaulyje plintančiuose žudynių ir civilių gyventojų naikinimo vaizduose ir pasakojimuose imamas įžvelgti ordiškasis žvėriškas rusiškojo imperinio agresyvumo pavidalas, tad daugelis anksčiau į Rusiją pritariamai žvelgusių šalių ima keisti savo politinę stovėseną.

Šitai liudija 2022 m. spalio 12 d. balsavimas Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje dėl Rusiją už jos vykdomą ukrainiečių žemių aneksavimą smerkiančios rezoliucijos: palaikė 143 šalys, tarp jų ir laikytos rusams draugiškomis, susilaikė 35, o prie Rusijos prisiglaudė tik visiškai diktatūrinės 5. Susilaikė Kinija, Indija, Pietų Afrika ir dalis Afrikos šalių, nes šiame žemyne pastaruoju metu Rusija buvo įgijusi tam tikrą „svorį”, privačiai karinei „Vagnerio” kariuomenei veiksmingai vykdant įvairias operacijas. Tačiau visos tos susilaikiusiosios vienaip ar kitaip palaiko didžiumą Jungtinių Valstijų įvestų Rusijai sankcijų.

Daugiapolio pasaulio ideologija bei ja grindžiama vizija niekaip nepadarys mūsų ateities šviesesnės, nes daugiapoliškumas skatina ir daugiakonfliktiškumą. Tačiau keli dalykai yra aiškūs. Konfliktiškasis pasaulio būvis ne silpnės, o stiprės, nes imperinis agresyvumas yra prigimtinė civilizacinio imperinio atgimimo dvasia. O nuo prigimties nepabėgsi.

Ukrainiečių kova tapo labai svarbiu ir civilizacinės savimonės stiprinimo, ir naujų pasaulinių aljansų kūrimo veiksniu, atveriančiu ir naujų geopolitinių susitarimų galimybes. Ukrainiečių kova už savo tautą ir valstybę keičia pasaulio istorijos vyksmą.

Ankstesnįjį daugelyje politiniuose ir kultūriniuose sluoksniuose įsitvirtinusį skirstymą „West and the Rest” pakeičia kitoks – „Su Ukraina ar su Rusija”, o jis labai aiškiai rutuliojasi Rusijos nenaudai. Šitai jai turės ilgalaikių skaudžių pasekmių. Rusijos geopolitikai stebėtinai lengvai taiko veiksmams pagrįsti taiko imperinę – carinę ir sovietinę – kartografiją bei kultūrinį nieko bendra su tikrove neturintį „iskonno ruskije zemli" supratimą.

Tačiau kitos prisikeliančios imperinės civilizacijos – pavyzdžiui, Rusijos kaimynės Turkija ir Kinija – savo geopolitinėms užmačioms pagrįsti naudojasi sava kartografija, kuri apima nemenkus Rusijos plotus Kaukaze ir Sibire. Kaukazas iš tradicijos buvo Rusijos ir Osmanų imperijų „derybų" sritis, o didžiulė Sibiro dalis kinų laikoma „iskonno kitaiskimi zemliami", pažymėtomis ir mokykliniuose vadovėliuose.

Didelę dalį Sibiro žemių, pasinaudodama kinų imperijos silpimu ar kariniais pralaimėjimais, priverstinėmis sutartimis rusų imperija XVII a. pab. – XIX a. atplėšė nuo Kinijos. Tad anksčiau ar vėliau stiprės siekis tas žemes susigrąžinti vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis. Todėl numanytina, kad Rusijos galios silpnėjimas vis labiau daro ją priklausomą nuo Kinijos, o Kinija imperinėse varžytuvėse su Rusija laimi nepatirdama ilgalaikių nuostolių ir sykiu santykiškai nepaprastai sparčiai stiprėdama.

Pabandykime įsivaizduoti, koks scenarijus buvo lipdomas Kremliaus geopolitikų galvose. Priemonės ryškėjo gerokai anksčiau – didinti karinius bei konfliktinius židinius buvusiose įtakos srityse ir šitaip tikrinti Vakarų šalių atsakus. Pagrindas tokiai geopolitikai buvo klojamas labai išmoningai – pakabinant visą Europos Sąjungą ant rusiškų energetinių išteklių kablio ir šiuo atžvilgiu padarant ją visiškai priklausomą nuo Rusijos geopolitikos, tad išjungiant ES, o sykiu ir NATO, iš didžiojo Jungtinių Valstijų, Kinijos ir Rusijos „žaidimo“.

Prisiminkime, kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas bandė pažadinti europiečius ir kokia buvo europiečių reakcija – juk juos teko ilgokai gąsdinant įkalbinėti, kad jie imtųsi galvoti apie Europos gynybą ir NATO stiprinimą.

Rusijos energetiniai ištekliai buvo panaudoti kaip svarbus geopolitinis ginklas, kurį rusams kurti ir tobulinti padėjo vadinamasis Schroderio-Merkel duetas. Jo veikla nepaprastai korumpavo politinį ekonominį didžiųjų ES valstybių elitą. Tas duetas savo veiklon įtraukė daugelio ES šalių politinius lyderius – ypač prancūzų ir italų, kurie atvirai puikavosi Putino draugiškumo ženklais.

Rusijai atplėšus nuo Ukrainos Krymą, Donecko ir Luhansko sritis 2014 m. Vakarų valstybės įvedė agresorei tam tikras sankcijas, kurios palaipsniui buvo stiprinamos. Tačiau rusai greitai pamatė, kad sankcijos neveiksmingos, iš esmės – parodomosios, o energetinis korupcinis „kablys“ kuo puikiausiai veikia.

Vėlgi prisiminkime, kiek daug pastangų reikėjo dėti Jungtinėms Valstijos, kad pristabdytų „Nordstream-2“, ir kokio atsako įvairių ES šalių politinio elito sluoksniuose Valstijos ir jos prezidentas susilaukdavo. Vakariečių godumas pasitarnavo rusams ir karinėje srityje: Rusija armijos perginklavimui skyrė ar tik ne trilijoną dolerių, tad Vakarų kompanijos susigundė vykdyti rusų užsakymus įvairiais būdais apeinant sankcijas, padėjo tobulinti ginklų pramonę, tiekė reikalingas detales bei dvigubos paskirties dalykus iki pat 2022-ųjų. Šitai liudija numuštoji ar mūšių laukuose paimta rusų ginkluotė ir technika.

„Pelningai“ korupciškai darbavosi vokiečių, prancūzų, italų, kanadiečių, amerikiečių ir kai kurių kitų šalių kompanijos. Tuo metu pasaulyje stiprėjo Kinijos ir JAV ekonominė geopolitinė kova, tad plėtodami strateginę partnerystę su Kinija rusai pagrįstai tikėjosi, kad silpnėjantis hegemonas (o apie hegemono silpnėjimą kalbėjo aukščiausios pačių vakariečių intelektualinės tribūnos) nebeteiks tiek daug dėmesio, ypač karinio, europiniams reikalams.

Savo politiniais, energetiniais ir kitokiais ištekliais palaikydami Kiniją jos kovoje su hegemonu ir užleisdami jai Ramųjį vandenyną, rusai ėmė atvirai skelbti imperinio atgimimo projektą, kuris galimas įgyvendinti tik prisijungiant buvusias imperines ar sovietines žemes ir sykiu įtvirtinant savo įtaką visoje Europoje.

Galima neabejoti, kad ukrainiečiams kritus po tų numatytų kelių ar keliolikos dienų, netrukus būtų įvykdyta ir Pabaltijo operacija.

Šitas sumanymas ir buvo įgarsintas, kai didindamas kariuomenę Ukrainos pasienyje ir akivaizdžiai nutaręs pulti Rusijos prezidentas gana ultimatyviai aiškino, esą dėl Rusijos saugumo garantijų Vakarai turį atitraukti NATO prie 1997 m. „sienų“. Kitaip tariant, atsitraukti ir iš Pabaltijo. Galima neabejoti, kad ukrainiečiams kritus po tų numatytų kelių ar keliolikos dienų, netrukus būtų įvykdyta ir Pabaltijo operacija – juk rusų ir baltarusių karinės „Suvalkų koridoriaus“ pratybos nesyk buvo vykdytos. Tad Rusija vis labiau įtikėjo priartėjus lemiamam geopolitinių siekių įgyvendinimo metui.

Stebėtina, kaip savas imperines geopolitines ambicijas puoselėjantys rusų politikai ir juos aptarnaujantys intelektualai nesugeba įžiūrėti strateginiais partneriais vadinamų kaimyninių imperjjų siekių ir užmačių. Gal manyta, kad hegemono susitraukimas bei ES negalios padės Rusijai taip sustiprėti, kad tie partneriai jau niekaip neišdrįs kėsintis į jos žemes.

Tačiau esama vieno labai paprasto dalyko – jokia imperija nesiims savo noru stiprinti galimos konkurentės, juolab praeityje savo veiksmais padariusios jai daug skriaudų. Žaidžiama tol, kol naudinga, kol esama kito bendro priešo, tačiau neužmirštant nei dabartinių interesų, nei neišvengiamų būsimų tarpusavio kovų. Juk ir hegemono vieta negali būti tuščia.

Nei kinai, nei turkai to neužmiršo, tad ukrainiečių pasipriešinimas Rusijos agresijai nepaliaujamai stiprina juos rusų atžvilgiu. Karinis ir ekonominis Rusijos silpnėjimas, jos tarptautinė izoliacija, Vakarų civilizacijos tektoninė slinktis atsiribojant nuo „rusiškumo“ skatina spartų Sibiro sukininimą. Juolab kad į Mongoliją ir kitas šalis nuo priverstinės mobilizacijos bėga daugybė vietinių gyventojų.

Tad didelė Sibiro ekonomikos dalis atsidurs kinų kapitalo ir jų darbo jėgos rankose. Kinijai šiuo metu nėra jokių paskatų padėti Rusijai laimėti, todėl ji labai aiškiai sako esanti už valstybinio suvereniteto ir teritorinio vientisumo principą tarptautinėje politikoje. Kovos dėl hegemonijos įkarštyje nei kinai, nei amerikiečiai nepamiršta, kad jie yra didžiausi ekonominiai partneriai, nuo kurių priklauso ir pasaulinės ekonomikos raida.

Rusijos agresija prieš Ukrainą ne susilpnino, kaip tikėjosi rusų geopolitikai ir buvo linkę manyti kai kurie analitikai, o sustiprino hegemono – JAV – jėgas ir vaidmenį pasaulio reikaluose. Ypač Europoje. Amerikiečiai, o su jais ir savo civilizacinę misiją imanti suvokti NATO, tarsi įgavo „antrą kvėpavimą“, atgavo dalį hegemoninių jėgų, kurių buvo netekę po daug kainavusios Irako okupacijos žlugus „Naujojo Amerikos šimtmečio“ projektui, o jį dar labiau susilpnino karštligiškas pasitraukimas iš Afganistano.

Jungtinės Valstijos pasirodė esančios ne vien ideologiškai, bet ir praktiškai, karine ekonomine galia remiančios Ukrainą, o sykiu ginančios visą Vakarų civilizaciją su Europa ir dalimi „Kito pasaulio“ nuo ordiškosios Moskovijos. Todėl randasi galimybė dėl pasaulio ateities, tad ir dėl Moskovijos, tartis dviems didžiausioms geopolitinėms galioms – Jungtinėms Valstijoms ir Kinijai.

Toks susitarimas ar bent jo galimybės svarstymas labai padėtų ukrainiečių kovai, o pasaulyje sumažintų geopolitinio neaiškumo ir su juo susijusių įtampų. Tad daugiapolis pasaulis su naujais regioninių galių centrais – Turkija, Indija, Brazilija, Pietų Afrika, Indonezija ir kt. – jau rutuliotųsi tam tikros visų pripažįstamos ar numanomos „ašies“ atžvilgiu. Rusijai sunaikinus ilgai ręstus ir įvairiomis sutartimis įtvirtintus pasaulinio saugumo rėmus, būtini nauji.

The post Vytautas Rubavičius. Daugiapolio pasaulio ideologija appeared first on LAIKMETIS.

Karas ne tik naikina ir aukoja, bet ir moko: vienu ypu paskatino tokius vyksmus, kurie gerovės laikais trunka metų metais. Susitelkus kovai prieš rusų agresiją nepaprastai greitai sustiprėjo ukrainiečių nacionalinis tapatumas, valstybingumo jausena, paspartėjo civilizacinis atsiribojimas nuo Rusijos: nuo rusiškosios kultūros, rusakalbystės, nuo įvairiais būdais palaikytos „giminystės“, nuo „maskoliškosios“ stačiatikybės.

Kremlinių puolimas atvertė naują pasaulio ir Europos istorijos puslapį, tačiau naują istoriją rašo ne jie, o ukrainiečiai, kurie viso pasaulio akyse tampa didi tauta. Kartu su savuoju prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Vargu ar kas galėjo pagalvoti, kad taip žaismingai prezidentu tapęs buvęs išmoningas komikas aktorius, medijų žvaigždė netrukus iškils kaip didžiausias pasaulio politinis lyderis. Didiems pasaulinės reikšmės žygdarbiams turi atitikti ir vadovų „matas“, tad istorija pasirinko stulbinamai neįtikėtinai ir neįtikėtinai teisingai.

Jau daugelis vakariečių ima suvokti akivaizdų dalyką – ukrainiečiai kovoja ne tik už save – kaip tautą ir valstybę,—bet ir už Europą bei visą Vakarų civilizaciją. Juk kaip tik vakarietiškoji civilizacija rusų geopolitikų jau nuo seno laikoma pagrindiniu Rusijos imperijos priešu.

Ukrainiečiai ne tik kovoja už savo laisvę, bet ir savo kraujo ir kančių auka laisvina gerovės Europą iš rusiškosios okupacijos. Sovietinei imperijai subyrėjus, nelabai kas tikėjosi Rusiją atsigausiant ir vėlei tapsiant grėsminga agresyvia galia. Juolab, kad po banditiškojo paskutinio praeito šimtmečio dešimtmečio joje įsivyravo korupcinis, kartu su vakariečiais valstybę nežmoniškai išvagiantis politinis ekonominis elitas, kurį vainikuoja nepaliaujamai pasaulinės žiniasklaidos svarstomi milijardiniai oligarchų ir visokiausių valstybės tarnautojų bei politikų turtai, ryškiai kontrastuojantys su ekonominiu ir technologiniu valstybės reitingu pasaulyje. Tad apie kokią okupaciją čia kalbama?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šio amžiaus pradžioje ėmėsi energetinės geopolitikos, sustiprindamas ją ir nuosekliai vykdė energetinę ir korupcinę Europos okupaciją. Ji buvo labai sėkminga, o „Nord Stream-2“ turėjo tapti paskutiniu likiminiu tos okupacijos akordu.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šio amžiaus pradžioje ėmėsi energetinės geopolitikos, sustiprindamas ją ir nuosekliai vykdė energetinę ir korupcinę Europos okupaciją

Tačiau tokios okupacijos pragaištingumą jau gerokai anksčiau įžvelgė kai kurios sovietinę okupaciją išgyvenusios Europos Sąjungos šalys, tarp jų Lietuva ir Lenkija, o kiek vėliau ėmė atsitokėti ir Jungtinės Valstijos. Tad lemiamas akordas pakibo, nors ir kaip vokiečiai stengėsi jį sugroti kartu su rusais.

Ukrainiečių kova parodė ir energetinės, ir korupcinės rusų okupacijos apimtį. Ta kova vis labiau skatina Europos šalis iš rusų energetinės vergovės kuo greičiau vaduotis. Įsijungia negrįžtami, istoriniais civilizaciniais laikytini vyksmai. Pasaulio didžiųjų galių santykiai, politinių lyderių pokalbiai vyksta atsižvelgiant į Ukrainą ir ukrainiečių kovą su rusiškaisiais agresoriais.

Vis labiau atsiribojama nuo Rusijos visais lygmenimis – žmonių santykių, kalbos, kultūros, mokslo ir tarptautinės politikos. Šitai vyksta reiškiant įvairiopą palaikymą ukrainiečių kovai.

Daug svarstoma, kas paskatino Kremlių žengti tokį baisų, o sykiu ir ganėtinai savižudišką žingsnį – imti ir be jokios priežasties užpulti kaimyninę draugišką, iki tol net broliška vadintą šalį, su kuria sieja šimtmečių istorija ir daugybiniai žmonių giminystės ryšiai.

Daugelis Rusijos politinių, karinių ir kitokių vadovų – kilme bei giminystės ryšiais susiję su Ukraina. Net toks didysis tuvietis kaip ministras nusikaltėlis Sergejus Šoigu. Tačiau visi jie stebėtinos neapykantos apimti ar užkrėsti naikina savuosius „giminaičius“.

Regime ir rusų liaudyje kilusią didelės neapykantos ukrainiečiams bangą, kurios niekaip nepaaiškinsi vien masmedijų ideologinės propagandos veiksmingumu – tos bangos šaknys glūdi istoriniame kultūriniame mentalitete, kurį formavo Ordos įtvirtinta valdymo ir pavaldumo psichologija ir kultūra.

Akivaizdu, kad Kremlius planavo lengvą, gruziniško pobūdžio kelias dienas ar savaites truksiančią specialiąją karinę operacija – užimamas Kijevas, nuverčiamas ar pabėga valstybės vadovas, pakeičiama valdžia ir pasauliui skelbiama apie „ukrainiečių išlaisvinimą iš nusikalstamo režimo“. O jau vakariečiams būtų tekę, atsipeikėjus iš netikėtumo, susitaikyti su naujomis aplinkybėmis ir toliau plėtoti energetinius ir kitokius ryšius, pridengtus įvairiausių „sankcijų paketais“, kurių jau buvo išmokta nesibaiminti. Tačiau ir tokia saviapgaulė nepaaiškina, kodėl Rusijai gyvybiškai svarbu buvo pulti Ukrainą ir neleisti jai laisvai gyventi.

Yra ir kitas klausimas – kodėl Rusija niekaip negali apsieiti be Ukrainos? Tie klausimai susiję, tačiau kreipia ir į skirtingas plotmes – pirmasis labiau į politinę ir kultūrinę dabarties, o antrasis į metafizinę, apimančią istoriją ir tikėjimą.

Rusijai pavyko tarsi neskausmingai – juk niekaip nenukentėjo—atplėšti nuo Ukrainos Donbaso ir Luhansko regionus bei prisijungti Krymą. Tik pasiaukojamas savanorių ir kai kurių ginkluotųjų pajėgų dalinių pasipriešinimas sustabdė rusus tais 2014-aisiais nuo žygio į Kijevą.

Beje, tuos „Azovo“ pulko savanorius vėliau vieningai ėmė šmeižti ir rusai, ir europiniai liberalkairieji, ir eurofederalistiniai propagandininkai, vadindami „naciais“ bei „banderininkais“, o kai kurių šalių politikai juos įvardijo net kaip „teroristinę organizaciją“.

Šiame juodinimo „fronte“ esama ir ryškaus lietuvių propagandininkų pėdsako. Tačiau po tų netekčių Ukraina ėmė stebėtinai greitai persitvarkyti – vietos savivaldai suteiktos galios paskatino spartų gyvenimo gerovės kilimą įvairiuose regionuose, urbanizaciją, transporto plėtrą.

Stiprėjo ukrainiečių kultūros plitimas Europoje. Gerovės kilimas tapo didele rakštimi Rusijai – lankydamasi pas ukrainiečius Rusijos liaudis vis labiau matė didžiulį šalių raidos skirtumą, tad anksčiau ar vėliau būtų kilęs klausimas – kodėl? Užkrečiamas pavyzdys labai pavojingas diktatoriams. Nesvarbu, kariniams ar rinkiminiams.

Kitas svarbus dalykas – Ukrainos stačiatikių atsiskyrimas nuo Maskvos patriarchato. Rusija neteko didžiulio Ukrainos valdymo instrumento. O Maskvos patriarchatas – ypatingas, nepaprastai puoselėjamas ir prižiūrimas Rusijos valdžios įrankis, Stalino sukurtas II pasaulinio karo metais iš bolševikų išžudytos rusų Bažnyčios likučių. Tad rusų patriarchas Kirilas, šėtoniškai laimindamas ukrainiečių žudymą, tikisi okupacija vėlei „apjungti“ abi bažnyčias. Toks ir Kremliaus tikslas.

Nesileidžiant į dideles metafizines aukštumas, vis dėlto verta nors ir paviršutiniškai pasvarstyti ir kai kuriuos istorinius bei teologinius rusų ir ukrainiečių santykių aspektus. Koks pagrindinis civilizacinis vaizdinys vyrauja rusų ir ukrainiečių geopolitikų svarstymuose ir politiniuose pareiškimuose?

Kijevo Rusia. Kas tikrieji Kijevo Rusios paveldėtojai ir palikuonys?

Tie, kas valdo Kijevą. Pagrindinis rusų okupacijos tikslas ir buvo Kijevas, kuris yra šventoji rusų ir ukrainiečių kilmės žemė, o joje – pirmgimystės „dokumentai“. Rusai save kildina iš Kijevo Rusios, tačiau jos nevaldo, tad niekaip negali patvirtinti savo kilmės. Vien istorinėmis, istoriosofinėmis bei geopolitinėmis konstrukcijomis, kurios nesusieja dabarties su praeitimi, nes Maskva toli, o jos kilmė ir paveldas – totorių mongolų Ordos. Kaip ir maskvietiškojo valdymo mentaliteto. Maskvos kunigaikščiai buvo Chano vasalai, kuriems teikta teisė rinkti mokesčius ir valdyti tam tikras žemes. Pripažįstama besąlygiška valdovo visagalybė ir pavaldinių nuolankumas. Kaip ta visagalybė tvirtinama ir reiškiama? Ordos būdu – negailestingu žudymu.

Pagrindinis rusų okupacijos tikslas ir buvo Kijevas, kuris yra šventoji rusų ir ukrainiečių kilmės žemė, o joje – pirmgimystės „dokumentai“

Maskvietiškasis valdymo ir pavaldumo mentalitetas buvo įtvirtintas Ordos vasalo Ivano Rūsčiojo, kuris laikomas didžiuoju Rusijos kūrėju. Jis beprotiškai žudė savuosius ir svetimuosius. Beje, kurį laiką mokėjo duoklę ir Krymo chanams, pripažindamas jų, kaip didžiojo Chano palikuonių, paveldėtą valdžią. Tos Rusijos ir tokio valdymo sostine tapo Maskva. Valdovai ir kilmingieji, stebindami vakariečius keliautojus, puikavosi ordiškojo stiliaus rūbais ir apavu.

Kitas ryškus Rusijos raidos etapas – Petro I reformos, jo „prakirstas Europon langas“. Vienvaldis caras suko Rusiją nuo Azijos į Europą. Aiškiai suvokė, kad reikia nutraukti ir azijietiškosios kilmės šaknis, tad sostinę perkėlė iš Maskvos į naujai pastatytąjį Sankt Peterburgą. Miestas kurtas pelkėse, prie Baltijos, kuri vandens keliais susiejo Rusiją su Hanzos ir kitais Europos miestais.

Labai svarbus metafiziniu požiūriu žingsnis. Kuriamos dirbtinės naujos valstybės šaknys, ugdomas naujas politinis elitas, keičiamas kilmingumo supratimas ir valdančiųjų „išvaizda“ – tvirtinamas naujas aprangos stilius ir nuskutamos barzdos.

Istorikų veikalai liudija, kaip skausmingai tos permainos buvo ordiečių rusų išgyvenamos. Carai jau artimais ryšiais susisaisto su europiečiais kilmingaisiais, valdymas įgauna šviesesnės despotijos bruožų, o ir despotija minkštėja, civilizuojasi.

Kas įvyksta po vadinamosios Spalio revoliucijos? Bolševikai grąžina sostinę Maskvon. Grįžtama prie šaknų, imamasi nežmoniško teroro savo valdžiai įtvirtinti. Žudynės tarsi suaktyvina rusiškąjį istorinį kultūrinį mentalitetą – žudynės išplinta ir apačiose: grabj nagrablennoje, žudyk šventikus…

Maskvietiškasis valdymo pobūdis stiprėjo Stalino žudynių metais. Po karo kraugeriškumas slopo, tačiau liaudies mentalitetas amžiais išlaiko tam tikrus kilmės „branduolius“ ar archetipus, kol juos prikels susiklosčiusios politinės aplinkybės.

Pats Rusijos prezidento Vladimiro Putino kelias valdžion pažymėtas tam tikra metafizine žyme – iš vakarietiškojo Sankt Peterburgo, kurio kultūrinis elitas taip ir nebuvo visiškai išnaikintas, į ordiškąją Maskvą su joje sukaupta ordiškojo bolševikinio valdymo patirtimi bei instrumentų paveldu.

Juk iš pradžių Putinas reiškėsi kaip nuosaikaus liberalizmo šalininkas, užmezgė glaudžius ryšius su NATO, tačiau jau apie 2005—uosius ėmė ryškėti rusiškojo imperinio agresyvumo bruožai, kuriuos stiprino vis labiau šovinistiniai didžiųjų pergalės prieš Vokietiją metinių minėjimai, istorinės atminties keitimas imperijos ir jos sąmonės gaivinimo gairių pagrindu.

Žymiojoje Miuncheno kalboje Putinas labai aiškiai išsakė agresyvius imperinius Rusijos geopolitinius tikslus ir sutvirtino „naujo politinio kurso“ pamatus. Tuos pamatus vis labiau tvirtino valstybinė žiniasklaida, žadindama istorinius kultūrinius rusų liaudies archetipus – pulti artimiausius kaimynus, nes neva jie žeminą rusus ar dėl jų rusai „kenčią“, jiems „vrezatj“ ir apiplėšti, plėšimą ir žudymus vaizduojant kaip teisėtą atlygį už patirtas „skriaudas“ ar kaip nesavanaudiško „išlaisvinimo“ trofėjus.

Viskas pagardinama samprotavimais apie Vakarų civilizacijos agresyvumą ir jos neišvengiamą nuosmukį. Baisiausia to kurso apraiška ir yra Ukrainos užpuolimas – klastingas, sulaužantis visus Rusijos tarptautinius įsipareigojimus ir sutartis, paminantis visas civilizuotoms šalims būdingas karų taisykles. O sykiu – ir isteriška liaudies bei dalies kultūrinio elito parama ukrainiečių žudymui, prievartavimams, miestų naikinimams, jau iš anksto džiaugiantis dėl galimo branduolinio ginklo panaudojimo.

Ką regime? Nesiliaujantį ne tik propagandininkų, bet ir valstybės vadovo bei jo aukščiausių pavaldinių melo srautą. Tai taip pat ordiškojo mentaliteto ir politinio paveldo instrumentai – priešu laikomas turi būti užpultas klastingai ir žudomas negailestingai, valdovo melai saviems ir svetimiems yra svarbiausias karinės strategijos principas.

Džiūgaujama dėl rusų karių vykdomų žvėriškų nusikaltimų – šiuo metu jau puikuojamasi filmuojant vaikų, jų motinų ir jaunuolių prievartavimus, į nelaisvę patekusių ukrainiečių karių kankinimus, jų žalojimus, žudymą nupjaunant lyties organus. Ar ne toks žiaurumas buvo būdingas ir Lietuvą anais laikais okupavusiems rusams, kurie to mokė ir vietinius komjaunuoliškuosius padėjėjus.

Iš lietuvių istorinės atminties niekada neišdils nei Rainių žudynių, nei pokario miestelių aikštėse sumestų išniekintų partizanų vaizdai. Kitas ordiškojo klastingumo bruožas – kovose naikinti ir savo galimai pavojingus, tokiais laikomus ar tiesiog nebereikalingus sąjungininkus. Šiuo atveju – etnines mažumas. Kaip patrankų mėsa į pirmąsias fronto linijas siunčiami buriatai, tuviečiai, dagestaniečiai, jakutai.

Sakralinės ar metafizinės istorijos požiūriu nėra nereikšminga, kad žūtbūtinėje kovoje susiėmė du Vladimirai

Sakralinės ar metafizinės istorijos požiūriu nėra nereikšminga, kad žūtbūtinėje kovoje susiėmė du Vladimirai – vienas teisėtas Rusios pirmgimystės „liudijimo“ paveldėtojas, šviesos karys, o kitas – tamsos kunigaikščio atstovas, besistengiantis jėga ir žudynėmis nugvelbti pirmgimystės teisę arba sunaikinti visą tos teisė pašventintą tautą.

Putinas jau senokai aiškina pasauliui, neva nesą jokios atskiros ukrainiečių tautos, o jų valstybė esanti tiesiog istorinis nesusipratimas, kuriam neteksią ilgai egzistuoti, tad ateityje švintąs „rusiškojo pasaulio“ išplitimas Ukrainos žemėn ir jo įsitvirtinimas Kijeve.

Tikslas – Kijevas be save ukrainiečiais laikančių žmonių. Ukrainiečių nacionalinio tapatumo stiprinimas yra susijęs su šitos paveldėtos teisės įsisąmoninimu ir jos gynimu – ukrainiečiai buvo ir yra vieninteliai tikrieji kilmingieji Kijevo Rusios paveldėtojai. Šitai jie ir teigia ne tik ordiškajai Rusijai, bet ir visam pasauliui.

The post Vytautas Rubavičius. Ukraina: Didysis Tėvynės karas appeared first on LAIKMETIS.

Atrodytų, kovojama kaip tik už „moterų teises“, tačiau jomis tik iš pradžių buvo prisidengiama, o šiuo metu apie moteris jau retokai beužsimenama, nes genderizmo ideologija peržengė moteriškumo supratimą – jis tapo nebepriimtinas.

Įžymioji Stambulo konvencija – taip pat atgyvena, nes nebeatitinka naujų ideologinių genderizmo nuostatų, — juk joje dar prisidengiama „moterų teisėmis“, kurių įvardijimas jau neišvengiamai suvoktinas kaip diskriminacinis bei homofobiškas naujųjų keistalyčių atžvilgiu. Tad ir priimta ji netrukus būtų keičiama pagal naująjį genderizmo kurpalių.

Genderizmo ideologijos plitimą paskatinęs feministinis judėjimas ne tiek išsikvėpė, kiek buvo nutildytas naujųjų genderaktyvistų. Kas jau kas, o feministėms turėtų būti skaudu, kad taip įnirtingai kovojant už moterų teises, jau daugelyje šalių oficialiojoje ar viešoje kalboje nebegalima vartoti moterį, moteriškumą ir motinystę nusakančių žodžių.

Vis labiau stengiamasi įdiegti supratimą, neva ir vyrai galį gimdyti. Jau ir pribuvėjos kai kur imamos apmokyti atsižvelgiant į tokių vyrų pageidavimus, nesvarbu, kad šitai kol kas anatomiškai neįmanoma. Tačiau įmanoma ideologiškai.

Vis labiau stengiamasi įdiegti supratimą, neva ir vyrai galį gimdyti.

Ideologijai gamta nesvarbu, kaip ir tiems juridiniams bei politiniams „pažangiesiems“ aktyvistams, kurie moterimis save laikantiems biologiniams vyrams suteikia galimybes dalyvauti moterų čempionatuose.

Neprotestuojant nei vyrams, nei moterims, moteris buvo paversta „menstruojančiu individu“, „žindančiu individu“, vyrų žindymui tapus svarbia kultūrinio „atsilikusios“ visuomenės dalies perauklėjimo ir tolerancijos apmokymo tema.

Mūsų Konstitucinis Teismas tokiems aiškinimams jau yra padėjęs stiprius pamatus – įtvirtinta nuostata, kad negalima vadovautis daugumos visuomenės išpažįstamais neva stereotipais, ypač susijusiais su šeima ir įvairiausiais „pažangiaisiais“ keistalytiškumais.

Moteris įvardyti moterimis šiuo metu dar lestina tik vienoje visuomeninio gyvenimo srityje – kovose dėl besąlygiškos aborto teisės. Kol genderizmo ideologija dar nėra įtvirtinusi vyrų pastojimo teisės (o tai laukia netolimoje ateityje), tol aborto džiaugsmai ir malonumai neišvengiamai siejami su moterų teisėmis.

Visais būdais stengiamasi ne tik nutildyti, bet ir kriminalizuoti atkreipiančius dėmesį į įvairialypę abortų žalą moteriai ir visuomenei. Ką jau kalbėti apie balsus tų, kurie gina vaisiaus teisę gyventi, iškeldami nelygstamą naujos gyvybės svarbą visai žmonijai, jos gyvavimui.

Tačiau nužudytas vaisius jau tapo paklausia įvairių farmacijos ir genų inžinerijos rinkų preke. Tad tikroji teisė žudyti vaisių įvyniojama į genderistinę moters išsilaisvinimo iš gamtos jai primestų pančių ideologiją – jau mokyklose pradedama aiškinti, kad nelygstama yra „moters teisė į savo kūną“, o pastojimas esąs tik paprastas sveikatos sutrikimas, kurį nesunku išgydyti.

Partnerystės įstatyme - puokštė žmogaus gamtinę ir jos pagrindu susiklosčiusią civilizacinę socialinę prigimtį paneigiančių nuostatų. Apibendrinamai jas galima įvardyti šitaip – tuo įstatymu išangė prilyginama gimdai. Ne tik ideologiškai, bet ir juridiškai konstituciškai.

Partnerystės įstatyme - puokštė žmogaus gamtinę ir jos pagrindu susiklosčiusią civilizacinę socialinę prigimtį paneigiančių nuostatų.

Šitaip nužeminama ir nušventinama motes vaisingoji, gyvybę pasauliui teikianti galia, kurią pripažino ir išpažino visos senosios ir naujosios civilizacijos. Moterims, abortų aktyvistėms, palikta laisvė kovoti su joms nuo seno visų religijų pripažįstamu šventumu ir gimdymo sakralumu.

Senosiose Artimųjų Rytų civilizacijose vaisingumas buvo siejamas su Mėnulio dievybe, o naujoji gyvybė į šį pasaulį atplaukdavo mėnesio laiveliu gimdos vandenims nubėgus. Tie vandenys buvo suvokiami kaip aukštųjų vandenų atmaina, siejanti mus su pasaulio pradžia.

Gimdymas – šventas, kaip ir vaisius. Tokia pasaulio sandara ir santvarka. Juk ir maldoje – „Ir pagirtas Tavo įsčių vaisius“. O kokia malda galima kreiptis į „žindantį individą“? O kaip melstis už „menstruojantį individą“?

Akivaizdu, kad genderistinis žmogaus savasties „performavimas“ yra ne tik antikrikščioniškas, bet ir antireliginis bei prieš civilizacinę patirtį nukreiptas žmogaus perdarymo instrumentas. Juolab keista, kad dalis krikščioniškų bažnyčių įsijungia į tokios „pažangos“ veiklą.

Kad ir kaip garbintume „toleranciją“, sunku nematyti, kad skatinamos „pažangios“ tolerancijos supratimas ne tik paneigia Šventojo Rašto tiesą bei Bažnyčios mokymą, bet ir nušventina vyro ir moters šeimyninį, taip pat ir gimties sakramentą. Čia nekalbu apie pašvęstuosius gyvenimus, kuriuos globoja aukščiausieji Tėvas ir Motina.

Bažnyčia iškelia žmogaus orumo vertę, o jame glūdi pirminis Dievo kūrimo vyksmas – kokį ir kaip sukūrė Viešpats gerbtiną žmogų. Dabartinė tolerancija nureligina ir nususina žmogaus orumą. Gerbiantis kito orumą žmogus pasaulį regi Tiesos prošvaistėje – pasaulis yra nuodėmės ir kovos su ja, taip pat „dangaus kareivijų“ ir „legiono“ kautynių laukas. Tų kovų niekas neatšaukė ir negali atšaukti, nesvarbu kad apie jas tarsi nešiuolaikiška, nemodernu kalbėti.

Gerbiantis kito orumą žmogus pasaulį regi Tiesos prošvaistėje.

Neskatinama šitai svarstyti ir Sinodiniame kelyje. Tačiau „legionui“ galima siekti žemiškos pergalės iškreipiant ir naikinant žmogaus prigimtį, o Bažnyčias paverčiant genderizmo skleidimo įrankiais. Juk tolerantiškas sakramentų teikimas keistalyčių „šeimoms“ suvoktinas, nevyniojant žodžių į vatą, kaip pats tikriausias išangės sakramentinimas, nušventinant visus bažnytinius sakramentus.

Tiesa, visas žmogaus kūnas šventas, tačiau kiekvieno organo sava paskirtis. Išvada nėra nukreipta prieš jokius žmones anei prieš keistalyčius, nes visi mes nuodėmingi. Tačiau negalima nuodėmės versti socialinio gyvenimo norma, daugumos žmonių valdymo ir „perdarymo“ instrumentu, juolab nedera jos sušventinti ir sakramentinti.

Šitai yra „legiono“ didžiosios kovos tikslas. Jis siekiamas gana veiksmingai – tereikia tik įsiskaityti į dalies Vokietijos Sinodinio kelio vedlių vyskupų kovingus pareiškimus apie būtinumą keisti Bažnyčios mokymą, atsižvelgiant į genderizmo „mokymą“, kuris laikytinas „laiko ženklu“.

Tačiau ideologiniai „laiko ženklai“, prisiminkime kad ir lagerių kančiomis grįstą „šviesų“ mokymą apie „neišvengiamą komunizmo pergalę“, dažniausiai neturi nieko bendra su Dievo tiesa bei šviesa, o yra šėtoniškas gundymas tapti „visagaliais“, atsisiejant nuo Dievo kūrinijos ir Jo nustatytos tvarkos. Tikėkimės, kad žmoniją ištikusių iššūkių akivaizdoje sinodiniu vadinamas kelias sugrąžins mus prie Šventojo Rašto tiesos, nes tik šventa šeima gali išlaikyti žmoniją gyvybingą, o moterį ir vyrą – oriais žmonėmis.

Kad ir ką svarstytum, apie ką berašytum – mintyse nuolat kirba ukrainiečių kovos reikalai. Šventa jų kova prieš nuožmų, žmogiškumo ir krikščioniškumo kaukę nusimetusį agresorių, branduoliniu vėzdu grasinantį visam pasauliui.

Laukiau ir tebelaukiu, kad visų pasaulio tikėjimų hierarchai bendru pareiškimu kreiptųsi į Rusijos patriarchą Kirilą, stačiatikių kunigus ir vienuolius, paragindami juos priminti valstybės vadovui, jo kariuomenės vadams ir kariams – net ir užpuolus niekuo jus nenuskriaudusią šalį privalu laikytis jei ne krikščioniškos moralės, tai bent jau civilizuotų karo taisyklių, kurioms įvairiomis sutartimis yra įsipareigojusi Rusija. Nežudyti civilių ir nenaikinti jų turto, neplėšti užgrobtų teritorijų gėrybių, sudaryti sąlygas civiliams palikti karinių veiksmų laukus, leisti evakuoti sužeistus kovotojus ar perduoti juos Raudonojo Kryžiaus globai.

Praverstų Maskvos patriarchato dvasininkijai priminti, kad nedera dvasininkijai tapti besąlygiška valdžios pagalbininke, verčiant jų ganomas aveles IGM (ideologijos genetiškai modifikuotais) gyvūnais, nieko nebenutuokiančiais apie Kristaus mokymą ir besididžiuojančiais broliška vadintos tautos naikinimu. Juk Rusijos Bažnyčios tarnai ir tikintieji išgyveno stalininės Golgotos kelią, tad jiems gerai žinomi kraugeriški savosios valdžios „instinktai“.

Gal toks kreipimasis nors kiek padėtų ir didvyriams – Mariupolio gynėjams.

The post Dr. Vytautas Rubavičius. Partnerystės įstatymas – ne lygybės, o pažeminimo įstatymas appeared first on LAIKMETIS.

„Pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį pagrindinė idėja, suteikusi kryptį Lietuvos užsienio politikai, buvo vadinamoji euroatlantinė integracija – stojimas į NATO ir Europos Sąjungą. Kartu tai buvo ir šalies vidaus gyvenimą formuojanti jėga. Norėta „tapti europiečiais“, „grįžti į Europą“, nors niekada nebuvome nustoję jais būti ar iš jos išėję. Šis dešimtmetis tad praėjo Lietuvai vis būnant pakelėje į Europą. Tai buvo kultūrinė, moralinė, politinė, nors dažnai tik fasadinė kelionė. Lietuva per šį dešimtmetį sugebėjo taip ir netapti vakarietiška tose srityse, kur to iš tiesų reikėjo, ir su komjaunuolišku užsidegimu pasikeisti ten, kur keistis apskritai nebuvo reikalo. Atkūrus nepriklausomybę mylėta ir nekęsta, džiaugtasi iškovota laisve bei kentėta dėl sekusios neteisybės ir nusivylimų. Ši knyga – skvarbus amžininko žvilgsnis į stojimosi ant kojų ir reikšmingų permainų pažymėtą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Dešimtmetį, daugiausiai lėmusį tai, kokioje Lietuvoje gyvename ir šiandien“, - skelbiama knygos anotacijoje. 

„Vytauto Rubavičiaus knyga pateikia daugiasluoksnę Kovo 11-osios Lietuvos pirmojo dešimtmečio politinio gyvenimo panoramą ir analizę. Knygos akiratyje – laikas, kai formavosi naujos Lietuvos veidas: jos „savivalda“, politinė kultūra, partinė sistema, žmonių santykis su savo valstybe ir pačios valstybės santykis su Europa, į kurią tada „ėjome“. Autorius siūlo neįprastus tuomečio gyvenimo pjūvius ir sugeba vis iš naujo nustebinti savo vertinimais. Ne veltui šiandien jis – vienas stipriausių ir įdomiausių Lietuvos politinio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo komentatorių“, - sako politologas Vytautas Sinica.  

„Nors ši knyga vertinga mums visiems, ypatingai ją rekomenduoju savo kartos ir jaunesniems skaitytojams, gimusiems nepriklausomoje Lietuvoje ir su 1990-ųjų Lietuva, gyvenančia šioje knygoje, iš tiesų nesusidūrusiems. Pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis mums išlieka tarsi pakibęs be vietos istorinėje sąmonėje: per arti laike, kad patirtume jį kaip užverstą istorijos puslapį, bet jau ir ne šiandiena, kurią išgyvenome patys“, - priduria jis. 

Kaip teigia Vilniaus universiteto profesorius filosofas Alvydas Jokubaitis, „Vytauto Rubavičiaus knyga padeda prisiminti, kaip iš sovietų išsilaisvinusi Lietuva ėjo į Vakarus, bet netikėtai užlipo ant grėblio – politikų ambicijų, verslininkų godumo ir intelektualų tuštybės.“

Knygą bus galima įsigyti humanitas.lt, patogupirkti.lt, knygos.lt, „Pegaso“ ir „Vagos“ tinklų knygynuose. 

The post Išleista Vytauto Rubavičiaus knyga „Pakelėj į Europą“ appeared first on LAIKMETIS.

1:18 Krizės ir karai vyksta nuolatos, tačiau kas mums liudija, jog pasaulyje tikrai vyksta geopolitinės slinktys?

8:00 Ar Amerika išties trauksis iš Europos ir koncentruos savo dėmesį į Aziją? Ko tikisi Rusija?

11:18 G. Landsbergio užsienio politika geopolitinių įtampų kontekste. Kokia nauda Lietuvai ?

16:05 Kokie yra Amerikos artimiausio dešimtmečio planai?

20:30 Ar sutampa pasaulio galybių ir Lietuvos saugumo interesai?

25:31 Ar trijų jūrų koncepcija su Lenkija yra geopolitinė išeitis Lietuvai?

29:33 Mūsų lyderiai teigia vykdantys vertybinę užsienio politiką. Kiek vertybės svarbu geopolitinėje arenoje ir kuo remiasi kiti geopolitiniai subjektai?

36:44 Lietuva prarado šansą atitraukti Baltarusiją nuo Rusijos? Kokios kaimyno Lietuvai išties reikėtų?

43:08 Liberalios demokratijos savo geopolitinių tikslų pasiekia vis sunkiau nei diktatoriškai valdomos šalys. Kodėl taip atsitiko ir ką tai byloja apie mūsų ateitį?

54:30 Lietuvos užsienio politiką vykdo prezidentas. Kokius žingsnius pirmiausia turėtų padaryti šalies vadovas šioje nelengvoje mums geopolitinėje situacijoje?

The post Savaitės pokalbis su dr. Vytautu Rubavičiumi appeared first on LAIKMETIS.

Atrodytų, nieko keista. Daug kas gali manyti, kad bendravimo su užsienio valstybėmis plėtimas – sveikintinas. Tačiau šiuo atveju yra kiek kitaip.

Taivano suvereniteto nepripažįstame, juolab pats Taivanas nėra paskelbęs nepriklausomybės. Pasaulio valstybės pripažįsta Taivaną nedalomos Kinijos dalimi. Kinijos nuostata – „viena valstybė, dvi sistemos“. Kitaip tariant dalinis, ganėtinai autonomiškas suverenumas.

Glaudūs strateginiai kariniai bei ekonominiai ryšiai Taivaną sieja su Jungtinėmis Valstijomis, tačiau ir jos laikosi priimtos nuostatos – neerzina Kinijos Taivano pripažinimu. Pasaulio valstybės su Taivanu bendrauja ir bendradarbiauja kaip su Taibėjumi. Sostine. Tad ir įvairiose šalyse įsikūrusios atstovybės vadinamos Taibėjaus atstovybėmis. Kinija neprieštarauja. Tokios globalaus pasaulinio žaidimo taisyklės. Kinija įdėmiai seka, kad jos nebūtų laužomos.

Lietuviai nutarė jas sulaužyti – ėmė oficialiai vartoti Taivano vardą. Vietinei publikai skirti aiškinimai, esą turime teisę elgtis savo demokratine nuožiūra ar, kad ir kitose ES šalyse esama šios šalies atstovybių, – nieko verti. Nė vienoje šalyje nėra „Taivano atstovybės“.

Suvokiantys dabartinių pasaulio galių kovos pobūdį ir Kinijos „raudonųjų linijų“ reikšmę, nujautė, kad atsakas bus labai greitas. Taip ir buvo – atšauktas Kinijos ambasadorius, o Lietuvos atstovui pasiūlyta išvykti.

Mūsų „drąsiųjų“ valstybinių užsienio reikalų atstovų aiškinimai žiniasklaidoje, esą Kinija neišdrįsianti eiti toliau, o po kokio pusmečio reikalai susitvarkysią, atrodo aiškiai prasilenkiantys su sveiku geopolitiniu protu ir net elementaria savisauga.

Drįstu numanyti, kad ir mūsų „drąsuoliams“ tai buvo ganėtinas netikėtumas. Kinijos valdžia labai aiškiai užsienio auditorijai skirtoje spaudoje pasakė apie būtinumą „nubausti Lietuvą“, o kad grasinimas įspūdingiau nuskambėtų – „bausti kartu su Rusija ir Baltarusija“.

Mūsų „drąsiųjų“ valstybinių užsienio reikalų atstovų aiškinimai žiniasklaidoje, esą Kinija neišdrįsianti eiti toliau, o po kokio pusmečio reikalai susitvarkysią, atrodo aiškiai prasilenkiantys su sveiku geopolitiniu protu ir net elementaria savisauga.

Drąsinamasi labai primityvia retorika – „už mūsų sąjungininkė JAV ir ES“. Tačiau ar tos sąjungininkės bent kaip gali paveikti Kinijos nusiteikimą „bausti“? Niekaip negali. Juk jau dabar matome, kokios realios galios turi daugybė postfaktinių diplomatinių aukščiausio lygio „apgailestavimų“. Kad ir dėl Ukrainos ar kitų karštųjų karinių ir kitokių konfliktinių įvykių.

Keletas Lietuvos politikų nutarė būti pirmeiviais JAV kuriamoje antikiniškoje koalicijoje. Šitaip tą įvykį komentuoja ir kinų oficiozai. Tačiau kaip tik geopolitiškai Lietuva tampa labiausiai pažeidžiama ES ir NATO valstybė. Na, kuo gali didieji sąjungininkai padėti išsišokėliams, o jei dar ir kvailokiems?..

Jie tikrai nebus kviečiami prie didžiųjų pokalbių stalo. Juolab kad nebūtų ir ką kviesti – nesama realios valdžios centrų ir realią valdžią turinčių asmenų. Žaisdami su Taivanu, lietuvių politikai praleido pro ausis ir akis nepaprastai svarbų JAV administracijos „posūkį“ Rusijos atžvilgiu.

Nesyk teko rašyti apie esminį amerikiečių geopolitinį tikslą – atitraukti Rusiją nuo suartėjimo bei strateginės partnerystės su Kinija. Ar bent sulėtinti šį artėjimą. Kaip tai padaryti? Pasitelkiant ES kaip ekonominės ir politinės „traukos“ instrumentą. ES turėtų traukti Rusiją Europon, tad ir į Vakarų pusę. O kaip įmanoma patraukti Rusiją? Tik aktyvinant ekonominius ir politinius santykius.

Tad nėra keista, kad amerikiečių spaudoje visiškai aiškiai imama siūlyti „demokratiniams sąjungininkams“ aktyvinti ir plėtoti įvairių lygių ryšius su Rusija. Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos ES šalys taip ir daro, o kaip elgtis Lietuvai?

Pirmiausia – tramdyti savo retorinį įkarštį, kuris pastaruoju metu kelia vis daugiau bėdų mūsų valstybės saugumui. Antra – galvoti apie aiškesnius ir glaudesnius aljansus su Rusijos grėsmę jaučiančiomis valstybėmis, nes santykių su Rusija plėtros atžvilgiu ES netrukus gali išryškėti aiški „skirtis“. O su ja ir požiūrių į Ukrainos, kitų valstybių reikalus.

Tokio santykių su Rusija „perkrovimo“ aplinkybėmis Rusijai atsiriša rankos aktyviau savo hibridiniais „įrankiais“ veikti Pabaltijy. Kitas dalykas, kad toks JAV politikos viražas didina Rusijos geopolitinį svorį ir jos santykiuose su Kinija. Tad galima drąsiai teigti, kad mūsų „drąsiųjų“ pareiškimai ir žaidimai Lietuvai jokios naudos neduos, o įvairialypė žala jau dabar labai tikėtina.

Grįžkime prie klausimo – o ką gi gali Kinija? Ji gali ir nutraukti diplomatinius santykius. Sakysite, kinai taip nesielgia. Tačiau naujos geopolitinės aplinkybės, ryškėjanti koalicinė priešstova juos verčia elgtis ir parodomuoju ryžtingu būdu. Juk jei Lietuva leido sau pirmoji iš valstybių sulaužyti nusistovėjusias žaidimo taisykles, tai juolab Kinija gali parodyti išsyk visą savo galią.

Amerikiečiams traukiantis iš Afganistano ir Irako, Kinijos įtaka Azijoje labai padidėja. Kaip ir Rusijos. Juokingi šiuo metu atrodo kai kurių aukštų amerikiečių pareigūnų visai neseni svarstymai apie kelis mėnesius ar metus truksiantį talibų žygį į Kabulą, kai sveiko proto turintiems ekspertams buvo aišku – savaičių klausimas.

O juk pralaimėta didžiulė geopolitinė kova su pasekmėmis visam pasauliui, ypač Vakarams.

O juk pralaimėta didžiulė geopolitinė kova su pasekmėmis visam pasauliui, ypač Vakarams.

Tačiau Kinija gali neapsiriboti diplomatiniais santykiais ir imtis realios ekonominės „blokados“ – išvalyti Kinijos ir jos įtakos zonoje esančios Azijos bei Afrikos rinkas nuo lietuviškojo verslo, taip pat ir sutraukyti logistinius ryšius jos valdomoje infrastruktūroje. Neplėtosiu tokių scenarijų – įdėmesnis skaitytojas gali sugalvoti ir pats.

Kai kurie mūsų „drąsuoliai“ aiškins, esą to negali būti, tačiau taip aiškindami jie niekuo neįsipareigoja. Kentės ir verslas, ir Lietuva. Šiuo metu džiūgaujama dėl naujų Jungtinių Valstijų sankcijų Baltarusijai, ypač dėl kalio trąšų eksporto, tačiau tos sankcijos akivaizdžiai naudingos Rusijai. Gal toks ir yra neužrašytas Rusijos „patraukimo“ nuo Kinijos scenarijus – pasiimkite Baltarusiją.

Kitas svarbus su trąšomis susijęs dalykas – pasaulinė maisto gamybos sistema. Ji labai nuo tų trąšų priklausoma. Įsivaizduokime, kad baltarusiai su kinais sugalvoja būdą nebetiekti pasauliui trąšų bent jau pusmetį… O dar kartu su Rusija imasi mus įvairiais lygmenimis „maigyti“.

Kaip elgtis Lietuvai? Į kokį ES komisarą kreiptis?

JAV valstybės sekretorius Entonis Blinkenas (Antony Blinken) gali būti išvykęs pokalbiams į Maskvą.

The post Vytautas Rubavičius. Kinijos atsakas? – Lietuva nieko nebijo… appeared first on LAIKMETIS.