Vasario 26 d. vyko antrasis šios maldos akcijos nuotolinis susitikimas, kurio metu savo mintimis „Bendrasis gėris - kodėl jis svarbus mūsų laisvei" dalinosi dr. Vygantas Malinauskas.

The post Dr. Vygantas Malinauskas. Bendrasis gėris - kodėl jis svarbus mūsų laisvei appeared first on LAIKMETIS.

Prelegentai iš Lietuvos ir užsienio pasidalino savo įžvalgomis apie tai, ar darnaus sugyvenimo siekianti visuomenė turėtų brėžti naujas ribas religijos, sąžinės ir žodžio laisvei, jei taip, –  kokias ir kur; kaip tokios ribos turėtų derėti su protu ir laisvės galia pažymėta prigimtimi, kad būtų atvertas geriausias kelias kiekvieno žmogaus klestėjimui – jo trokštamai laimei.

Konferenciją sveikinimo žodžiu pradėjo jos globėjas Vilniaus arkivyskupas metropolitas dr. Gintaras Grušas, kuris priminė, kad lygiai prieš 30 metų, 1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvoje apsilankė popiežius Jonas Paulius II, čia pasirinkęs kalbėti apie ramybę kurios taip išsiilgusi buvo tauta. „Po tariamos gniuždančio režimo taikos pagaliau atėjo ramybė, žadanti laisvą ir tvarkingą sugyvenimą, gerbianti visus žmones ir jų teises. Tačiau Dievo Žodis šiandien mums kalba daugiau negu apie paprastą visuomeninę taiką. Jis nurodo tai, nuo ko visuomeninė taika priklauso ir kuo remiasi: Kristaus ramybę!“ – tada kalbėjo Jonas Paulius II. Arkivyskupas, primindamas popiežiaus mintis, paragino nepasitenkinti vien paviršutine taika, kuri neatsižvelgia į moralės ir gyvenimo prasmės problemas, bet ieškoti tikrosios, Kristaus ramybe paremtos taikos.

Konferencijos dalyvius taip pat sveikino ir Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. diak. Benas Ulevičius, kurio žodžius perdavė to paties fakulteto profesorė dr. Birutė Obelenienė. Doc. dr. diak. Benas Ulevičius pabrėžęs, kad „prieš tris metus Šiluvos deklaracija iškilmingai priminė, kas brangintina kiekvienam vakarietiškos visuomenės nariui. Joje primenami svarbūs žmogaus orumo aspektai, šeimos kaip visuomenės pagrindo samprata, žodžio, religijos ir sąžinės laisvės puoselėjimo būtinybė. Deklaracija svarbi, telkianti, atverianti kryptį ateičiai“.

Organizatorių vardu žodį tarė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas ir Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas Audrius Globys, padėkojęs konferencijos globėjams Vilniaus ir Kauno arkivyskupams metropolitams dr. Gintarui Grušui ir dr. Kęstučiui Kėvalui. A. Globys nuo organizatorių padėkojo ganytojams: „Organizatorių vardu dėkoju jums už globą organizuojant šią konferenciją bei už Jūsų asmeninį pavyzdį ir drąsą liudijant Tiesą mūsų visuomenę vis labiau užvaldančios reliatyvizmo diktatūros ir ideologinės kolonizacijos sąlygomis. Šiluvos deklaracijos paskelbimas tapo vienu iš tokių Jūsų, kaip Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ganytojų liudijimo praktinių pavyzdžių.“

Pirmąjį pranešimą skaitė konferencijos globėjas Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas. Jis kalbėjo apie ideologinę kolonizaciją ir rėmėsi popiežiaus Pranciškaus mokymu apie šį reiškinį. Pasak popiežiaus, ideologinė kolonizacija siekia suvilioti, priversti tikėti idėja, neatitinkančia objektyvios tiesos ir realybės. Taip kolonizuojami žmonių protai. Arkivyskupas pateikė kelis ideologinės kolonizacijos pavyzdžius. Šiandien tokią ideologinę kolonizaciją matome, kai Rusijos žmonės verčiami tikėti, kad vykstantis karas yra teisingas. Dar viena iš tokių ideologinių kolonizacijų vykdoma gender ideologijos vardu, kai bandoma panaikinti natūralius žmonių skirtumus ir ignoruojama lyčių skirtingumo realybė. Taip pat kaip pavyzdys pateikta Stambulo konvencija, kurioje yra išankstinė nuostata, kad smurtas prieš moteris kylą dėl visuomenėje įsišaknijusios nelygybės, o ne dėl alkoholizmo, psichologinių traumų ar charakterio ydų. Jei ji būtų priimta, visuomenė turėtų priimti kaip savaime suprantamą dalyką, kad visas smurtas prieš moteris yra pagrįstas visuomenėje įsišaknijusia nelygybe, o ne realybe, kurią jie mato kasdieniame gyvenime. Būtent tai, pasak arkivyskupo, ir būtų ideologinė kolonizacija.

Su konferencijos dalyviais pranešimu pasidalijo gyvai konferencijoje negalėjęs dalyvauti Vatikano miesto valstybės generalinės patarėjas, Popiežiškojo Laterano universiteto rektorius prof. Vincenzo Buonomo. Jis pabrėžė, kad „beveik kasdien matome bandymus religiją sutraukti ir apriboti privačią ar pamaldų sfera, ir tai daroma tolerancijos ar veikiau religinės netolerancijos vardu“. Pasak profesoriaus, reikia dėti visas pastangas, kad būtų išsaugota vienybė tarp privačios sferos, t. y. asmens, kaip tikinčiojo, ir visuomeninio matmens, t. y. asmens, kaip piliečio. Toks dirbtinis žmogaus padalijimas „panaikina bet kokį galimą religija grįsto etoso indėlį į visuomenę“. Pranešėjas pabrėžė, kad dažnai ima dominuoti „kai kurių stipriai ideologizuotų grupių įsitikinimas, kad tikinčiųjų ar tikinčiųjų bendruomenių teisė turėti ir reikšti savo nuomonę neturi turėti įtakos etinei ir moralinei visuomenės vizijai. Tai reiškia, kad tie, kurie priima taisykles, direktyvas ar politinius sprendimus, neturi atsižvelgti į religiškai pagrįstus motyvus.“ Profesorius pabrėžė: „Baigdamas pacituosiu tai, kas Šiluvos deklaracijoje iškeliama kaip esminis elementas, kai teigiama, kad „žmonija visuomet ieškojo darnaus visuomenės sugyvenimo būdo, atveriančio kelią žmogaus klestėjimui“. Religinis dėmuo, išpažįstamas ir išgyvenamas tikinčiųjų bendruomenėse, taip pat būtinai turi prisidėti prie tokios ateities kūrimo.“

Vilniaus universiteto profesorius Alvydas Jokubaitis skaitė pranešimą „Ar gali trukdyti mus išauginusi krikščionybė?“, kuriame kalbėjo apie dabartinius krikščionybės kritikus, nesuprantančius savo mąstymo priklausomybės nuo šios religijos. Pasak profesoriaus, „Krikščioniška mintis apie Dievo karalystę valdo dabartinę Lietuvos politiką.“ Jis atkreipė dėmesį, kad „visų politinių ideologijų išpažintojams matomas pasaulis yra žemesnio statuso už nematomą.“ Visi jie gyvena geresnio pasaulio laukimu ir toliau gyvena krikščionybės palikimu. Žemiškasis pasaulis jiems atrodo netobulas, labai atsilikęs ir reikalaujantis radikalaus atnaujinimo. Net kūnas tampa tik „atsilikėlių pramanu“, siūlant gender ideologiją. „Bet kuria kaina norima paneigti tai, kas žmonėms yra savaime suprantama. Kito pasaulio ilgesys tapo toks stiprus, kad šis pasaulis paverstas nesibaigiančių eksperimentų lauku“, - pabrėžė filosofas. Be to, pasak pranešėjo, būtent Bažnyčia išmokė žmonės mąstyti apie naują, gilesnę žmonių bendriją ir įtvirtino naują nematomą instituciją – sąžinę. Nors kovotojai su krikščionybe nori sunaikinti jos dvasinį palikimą, vis dėlto neturi jokio savojo dvasinio palikimo ir todėl – net patys to nenorėdami – naudojasi krikščionybės sukauptu dvasiniu kapitalu.

Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Vygantas Malinauskas kalbėjo apie principus, kuriais remiantis būtų galima apibrėžti ir įstatymuose nustatyti laisvės ribas. Pasak jo, dažnai pasitelkiamas principas „Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė.“ Tačiau taip mes atsiduriame nuolatiniame konkuruojančių gero gyvenimo sampratų konflikte. V. Malinauskas pritarė ankstesnių pranešėjų mintims, kad neužtenka vien laisvės privačioje sferoje, nes individo laisvė prasideda ten, kur prasideda bendruomenės laisvė puoselėti gerą gyvenimą. „Laisvė gyventi gerą gyvenimą reiškia galimybę prisidėti prie bendrojo gėrio nenusižengiant savo gero gyvenimo sampratai, o taip pat – neprisidėti prie dalykų, prieštaraujančių šiai sampratai“, - dėstė pranešėjas.

Europos advokatūros direktorius ir daugybėje tarptautinių žodžio laisvės gynimo bylų dalyvaujančios organizacijos Alliance Defending Freedom atstovas dr. Felixas Boelmannas kalbėjo apie naujausias teisines tendencijas. Jo teigimu, šiuo metu tiek šalių vidaus teisė, tiek daugumos pasaulio valstybių ratifikuoti tarptautinės teisės dokumentai aiškiai garantuoja religijos, sąžinės, žodžio laisvės, bet daugelis žmonių vis tiek nujaučia, jog jų laisvės yra ribojamos. Kai kurie iš jų iš tiesų susiduria su teisinėmis problemomis. Viena iš dabar matomų tendencijų – teismai kai kuriose šalyse ima nagrinėti vienos ar kitos religijos doktriną teismine tvarka. Viena iš religijos laisvės ypatybių teisėje yra ta, kad doktrina paprastai laikoma nenagrinėtina teismine tvarka. Tai iliustruoja Suomijos parlamento narės dr. Päivi Räsänen atvejis. Tokios bylos daro bauginantį poveikį daugeliui religingų žmonių už tiesiogiai susijusių asmenų rato ribų – jei taip gali nutikti šiems garsiems žmonėms, aš geriau patylėsiu.

Teksaso universiteto Ostine profesorius dr. Markas Regnerusas vaizdo pranešime kalbėjo apie savo patirtį, kuomet patyrė persekiojimą dėl savo išsamių tyrimų apie socialines realijas, kurių išvados neatitiko išankstinių LGBT aktyvistų nuostatų. Taip pat pranešėjas pasidalino, kaip jo gimtosiose JAV iš tėvų atiminėjama ypatinga jų teisė ir vaidmuo ugdant savo vaikus. „Amerikiečiai spaudžiami abiejuose mokymo institucijų galuose – kas bus leista ir įteisinta universitetuose ir ko turės klausytis jauniausi mokiniai. Kodėl tai vyksta? Nes įstatymai, ginantys tos pačios lyties asmenų sąjungas (santuokines ar kitokias), niekada nebuvo galutinis tikslas. Iš tikrųjų niekas netrukdo tos pačios lyties asmenų sąjungoms kurtis ar tęstis. Aš irgi to nesiekiu. Tačiau tikslas niekada nebuvo vien tik kurti sąjungas. Mano paties mokslų srityje tai išspausdinta ir aprašyta mano kolegų iš Teksaso universiteto. Jie rašo, kad nori jog atskiros mokslo sritys būtų „priverstos iš naujo suvokti dominuojančią heteroseksualų cislyčių paradigmą“. Mano bendradarbiai atvirai pataria susieti mokslą su progresyvia politika ir ragina mokslininkus pritaikyti savo studijas „tam, kad būtų geriausiai reprezentuojamos ir stiprinamos queer (liet. keistos, netradicinės) šeimos“, - pasakojo profesorius.

Antrojoje konferencijos dalyje Vytauto Didžiojo universiteto profesorius kun. dr. Andrius Narbekovas aptarė sąžinės išlygos sąvoką ir nagrinėjo įvairius kaimyninėje Lenkijoje atliktus tyrimus, rodančius, ar paprasta teise į sąžinės laisve pasinaudoti sveikatos srities specialistams ir ar ja dažnai naudojamasi. Tyrimai rodo, kad šia laisve naudojamasi labai retai ir tam, kad ja pasinaudotų, sveikatos specialistai turi įgyvendinti labai daug biurokratinių reikalavimų. Pasak pranešėjo, Lietuvoje sąžinės išlyga biomedicinos srityje taip pat nėra tinkamai užtikrinama, o viešojoje erdvėje vyrauja neigiamas požiūris į galimybę gydytojui, slaugytojui ar vaistininkui pasinaudoti sąžinės išlyga ir atsisakyti dalyvauti nemoralioje procedūroje.

„Žodžio laisvė daugeliui kartų buvo tiesiog nepasiekiama svajonė. Interneto epochoje, kai savo mintis akimirksniu galime perduoti milijonams žmonių, atrodo, kad tokia svajonė tapo realybe ir žodžio laisvė triumfuoja. Bet ar tikrai?“ – tokį klausimą savo pranešime iškėlė Vilniaus universiteto profesorė dr. Liudvika Meškauskaitė, kalbėjusi apie žodžio laisvės ribas interneto epochoje. „Mes ilgai svaiginomės žodžio laisve ir šventai tikėjome, kad spauda yra tas visagalis tiesos ir gėrio šauklys, kuris mums padės nugalėti valdžios savivalę, korupciją ir apgins žmogų. Mes galvojome, kad spauda auklės, švies, visada bus gėrio ir tiesos pusėje. <...> Bet nepastebėjome, kaip berniukas, nugalėjęs drakoną, pats tapo drakonu. Nepamatėme, kada spauda tapo Teisingąją Teisėja, valdžios advokate ir panikos bei baimės skleidėja.“

Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis skaitė pranešimą apie konstitucinę sąžinės laisvės sampratą. Jo teigimu, Konstitucijoje labai aiškiai įvardinama, kad Seimo nariai turi vadovautis sąžine, nors šiais laikais dažnai sakoma, kad vertybes ar įsitikinimus reikia palikti privačiai sferai, o kitose sferose „tiesiog būti geru specialistu“. Tačiau tai neatsiejama nuo galimybes šia sąžine vadovautis – nuo sąžinės laisvės. Pasak pranešėjo, „Sąžinės laisvė yra tas išmintingo žmogaus „žibintų aliejus“ (Mt 25, 9), kurio žmogus negali perleisti niekam kitam, arba tas „talentas“, kuris negali būti užkastas į žemę (Mt 25, 18).“

Konferenciją užbaigė Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, pabrėžęs, kad „Lietuvoje kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų veiklą. Konstitucija ir įstatymai draudžia persekioti už kritiką. Tačiau kritikų kritika ir kitaminčių persekiojimas yra vienas didžiausių iššūkių demokratijai ir jos sargui – žiniasklaidai bei žurnalistams.“ Kaip atskirti viešą diskusiją nuo persekiojimo už kritiką?

Konferencijos globėjai: Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas ir Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Konferencijos partneriai: Ateitininkų federacija, Konstitucinių asmens teisių institutas, Katalikų bažnyčios kronikos fondas ir kt.

The post Šiluvoje įvyko nacionalinė mokslinė konferencija „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ appeared first on LAIKMETIS.

Kuo iš esmės skiriasi šie du projektai? Ar išties civilinės sąjungos sprendžia praktines porų problemas? Kodėl pasiūlyta Artimo ryšio alternatyva? Valdantieji mėgina slapčia pasikėsinti į šeimos sampratą Lietuvoje?

Apie visą tai kalbamės su VDU dėstytojais, dr. Vygantu Malinausku ir dr. Pauliumi Čerka.

The post Dr. Vygantas Malinauskas, dr. Paulius Čerka. Kuo Civilinės sąjungos skiriasi nuo Artimo ryšio? appeared first on LAIKMETIS.

Į projektą perkeliamos visos esminės šeimos teisinių santykių nuostatos, sako teisininkai

Vytis Turonis, kalbėdamas apie Civilinės sąjungos įstatymo projekto tikslingumą, argumentavo, kodėl, nepaisant kitokių projekto teikėjų tvirtinimų, įstatymu tos pačios lyties asmenims būtų suteikta teisė sukurti šeimos teisinius santykius.

„Vieni iš esminių bruožų, kurie verčia mąstyti, kad tai yra šeimos teisinių santykių dalykas, tai jau minėti šių santykių principai, kurie iš esmės atitinka santuokos principus. Monogamija, lygiateisiškumas ir t. t. Taip pat iš projekto atrodo, kad yra draudimas kurti civilinę sąjungą giminystės ryšiais siejamiems asmenims. Čia atrodo, kad yra neabejotinai susiję su vaikų susilaukimu, su ateityje plėtojamais šeimos teisiniais santykiais“, – teigė teisininkas.

Jam antrino ir Vygantas Malinauskas: „Į šį projektą perkeliamos visos esminės šeimos teisinių santykių nuostatos, jis atkartoja visas sąlygas, kurios reikalaujamos sukurti santuoką, išskyrus vieną sąlygą – lyčių papildomumo reikalavimą. Jeigu civilinė sąjunga suteikia dviem kraujo ar giminystės ryšiais nesusijusiems asmenims teisę sukurti šeimos teisinius santykius, tai kas trukdo dviems tos pačios lyties asmenims sudaryti santuokos institutą, o jeigu taip, tuomet tai laikytina santuoka, tik kitu pavadinimu.“

Pasak V. Malinausko, santuokos esmę sudaro ne forma – ne kur ji registruojama – o jos turinys. „Civilinio kodekso Trečiosios knygos VII straipsnyje santuokos esmė apibūdinama kaip dviejų asmenų susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Ten paminėta, kad tai padaryti gali vyras ir moteris, o šiuo atveju, jeigu Seimas priimtų šį projektą, rastųsi galimybė dviem tos pačios lyties asmenims sukurti šeimos teisinius santykius ir gauti tas pačias pasekmes, kurios kyla iš santuokos, tik nepaisant Konstitucijos imperatyvios nuostatos, kad susitarti dėl šeimos teisinių santykių sukūrimo gali tik vyras ir moteris.“

Pasak V. Malinausko, santuokos esmę sudaro ne forma – ne kur ji registruojama – o jos turinys.

V. Turonis taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog reikia vertinti ne formą, o turinį: „Net teisės pirmakursiui žinoma, kad sutartys ir sandoriai yra vertinami ne pagal formą, o pagal turinį. Tad noriu atkreipti dėmesį tų Seimo narių, kurie tikrai nori atriboti šį įstatymą nuo šeimos teisinių santykių, kad tam reikėtų išspręsti nemažai teisinių problemų.“

Jo tvirtinimu, jeigu projektas bus priimtas toks, koks dabar siūlomas, kils klausimas dėl teisėtų lūkesčių – kaip rodo kitų Europos šalių praktika, įteisinus vienos lyties asmenų partnerystes, net pirminiame projekte nesistengiant jų susieti su šeimos teisiniais santykiais, Europos Žmogaus Teisių Teismas įpareigoja valstybę prilyginti tai šeimos teisiniams santykiams.

V. Turonio teigimu, „Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrina linksta tokias civilines sąjungas priskirti prie šeimos teisinių santykių ir po to pripažinti, kad valstybės pažeidė Žmogaus teisių konvenciją. Ir po to jau pati valstybė nelabai turi kaip paaiškinti, kodėl anksčiau norėtas projektas, kuris neturėjo apimti šeimos teisinių santykių, staiga tampa tokiu, kuris apima. Vienintelis būdas išspręsti šią problemą yra Konstitucijos vienoks ar kitoks papildymas, kuriame būtų aiškiai pasakyta, jog civilinę sąjungą sudarę asmenys neturi vienų ar kitų teisių ar kad civilinę sąjungą kuria asmenys, kurie nenori ar negali sukurti šeimos teisinių santykių.“

Tiek V. Malinauskas, tiek V. Turonis ragino komitetą nesielgti skubotai ir gerai apsvarstyti visas su jo taikymu susijusias teisines problemas. „Pozicija, kad dabar priimsim projektą, o po to žiūrėsim, ką ten pataisyti, iš principo yra ydingas kelias. Tokiems fundamentaliems klausimams neturėtų būti skubos, viskas turėtų būti kruopščiai apsvarstyta. Ir kadangi šis projektas kelia daug abejonių, jo deklaruojami tikslai neatitinka teisinių prielaidų, kurias siūloma įrašyti į projektą, siūlau jam nepritarti komitete, o vietoje to ieškoti alternatyvių sprendimo būdų, kaip reguliuoti dviejų kartu gyvenančių asmenų santykius. Ir neapsiribojant siaura visuomenės grupe bei už borto paliekant kitas bendro gyvenimo formas“, – ragino V. Malinauskas.

Civilinės sąjungos įstatymas įveda į teisiškai naują partnerystės sampratą - Rengimo šeima asociacija

Savo komentarus pateikė ir Rengimo šeimai asociacija. Ji teigia, kad dabar Lietuvos teisinėje sąvoka partneriais yra vadinami sugyventiniai, t. y. vyras ir moteris. Pagal Civilinį Kodeksą, registruotoje partnerystėje gyvenančiais asmenimis yra pripažįstami tik asmenys, kurie atitinka keturis kriterijus: yra vyras ir moteris, yra įregistravę partnerystę, gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos, turi tikslą sukurti šeimos teisinius santykius įstatymų nustatyta tvarka (sudarydami santuoką).

Taigi, asociacijos teigimu, iki šiol įstatymo leidėjas partnerystę siejo su ketinimu sukurti šeimos teisinius santykius. Ji sako, kad Civilinės sąjungos įstatymas įveda visai kitą partnerystės sampratą, kurios Lietuvos teisėje nebuvo, todėl reikalinga speciali sąvoka. Pirmiausia, reikiaaAtsisakyti automatinio Civilinės sąjungos įstatyme vartojamos „partnerių” sąvokos prilyginimo kituose teisės aktuose vartojamai „partnerių” sąvokai, nes tai gali nepagrįstai išplėsti Civilinės sąjungos įstatyme numatytas partnerių teises. Toks prilyginimas, payzdžiui, suteiks civilinę sąjungą sudariusiems asmenims teisę į pagalbinį apvaisinimą, taip pat socialines garantijas kurios taikomos tik šeimoje gyvenantiems asmenims.

Dabartinis projektas, kuriuo ketinama vienos lyties asmenims sudariusiems civilinę sąjungą suteikti visas teises, kurias turi sugyventiniai (vyras ir moteris), Rengimo šeimai asociacijos manymu lemia teisinį neapibrėžtumą, nes nėra aiški teisinio reguliavimo apimtis - t. y. niekam, net įstatymo teikėjams, nėra aišku, kokias teises įgis, ją sudarę asmenys. Įvesti teisinį reguliavimą, nežinant, kokias pasekmes jis sukurs, yra teisiškai ydinga, pabrėžiama pranešime.

Be to, teigiama, kad toks teisinis reguliavimas lems, kad ateityje, keičiant įstatymus ir numatant sugyventiniams teises, susijusias su tėvų valdžia ar įvaikinimu, reikės visada daryti išlygą, kad tai netaikoma partneriams pagal Civilinės sąjungos įstatymą.

Kaip rašoma asociacijos pareiškime, visos šios pastabos buvo komiteto išklausytos, bet nepriimtos. Anot jos, peršasi išvada, kad įstatymo projektu iš tiesų siekiama prilyginti vienos lyties asmenų civilinę sąjungą šeimai ir suteikti jai maksimalias teises, kokias turi santuoką sudarę asmenys.

Asociacija pabrėžia, kad nėra jokios kitos priežasties, kodėl šie pasiūlymai, kuriais siekiama aiškiai reglamentuoti, kad civilinė sąjunga nesukuria šeimos teisinių santykių, bei nustatyti įstatymu teisių, kurios įstatymu suteikiamos civilinę sąjungą sudariusioms vienos lyties asmenims, ribas, buvo atmesti.

Projektas netenkina nė vienos grupės interesų - NŠTA

Tėvų  poziciją posėdyje atstovavo ir Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) pirmininkė, tarptautinės teisės ekspertė Violeta Vasiliauskienė.  

Posėdžio metu buvo nuolat pabrėžiama, kad projektu nesiekiama, jog  tos pačios lyties asmenims būtų suteikta teisės į šeimos statusą. Todėl NŠTA pirmininkė atkreipė dėmesį, kad šis projektas netenkina nė vienos grupės interesų. „Tos pačios lyties asmenų teisių siekiančioms grupėms jis netinkamas dėl to, kad nesuteikia pakankamai teisių ir šeimos statuso bei nesprendžia įvaikinimo ir vaikų globos klausimų, o prigimtinės šeimos samprata besivadovaujantiems asmenims jo turinys kelia daug klausimų dėl panašumo į šeimos santykių teisinį reguliavimą.

Taigi, lieka neaišku, koks šio projekto realus poveikis ir kiek asmenų juo galėtų pasinaudoti? Ar tai nebus tik nedidelė asmenų grupė, dėl kurios rašome visai atskirą įstatymą? Ar tikrai neužtenka Civiliniame kodekse esančio reguliavimo, ir tų pataisų, kurios siūlomos reguliuojant Bendro gyvenimo susitarimą ir įtvirtinant artimą ryšį?”- teigė NŠTA pirmininkė.

The post Tos pačios lyties asmenų civilinė sąjunga bus lygi šeimos teisiniams santykiams - teisininkai appeared first on LAIKMETIS.

LVI valdybos narys, teisininkas dr. V. Malinauskas pabrėžia, kad diskusijoje apie tai ar valstybė privalo įteisinti vienalyčių porų statusą kaip šeimos statusą svarbu atkreipti dėmesį į skirtumą tarp teisių ir laisvių. „Žmogus laisvoj šaly gali vadintis kuo nori ir turėti emocinį ryšį su kuo nori. Jam nereikia valstybės leidimo tam. Ir niekas negali to uždrausti. Tai yra laisvė“. Tačiau, dr. V. Malinauskas pastebi, kad „teisės ir laisvės nėra sinonimai. Aš turiu teisę tik tada, jei kažkas turi atitinkamą pareigą. Ten kur baigiasi kažkieno pareigos, baigiasi ir mano teisės. Negali egzistuoti mano teisė be kažkieno pareigos. Tuo tarpu laisvė yra tada, kai aš neturiu pareigos klausytis kieno nors nurodymų. Bet laisvė taip pat ir nesukuria kitiems pareigos, skirtingai nuo teisių, tenkinti mano reikalavimų“.

Dr. V. Malinausko teigimu, valdantieji stumdami civilinių sąjungų projektą siekia ne apsaugoti piliečių laisves, bet jas apriboti

Dr. V. Malinausko teigimu, valdantieji stumdami civilinių sąjungų projektą siekia ne apsaugoti piliečių laisves, bet jas apriboti. Siekiama tam tikros grupės interesą save vadinti šeima paversti teise, kuri sukurtų privalomas teisines pareigas visai likusiai visuomenei. Taip iš didžiosios dalies visuomenės atimant laisvę nelaikyti šeima tų bendro gyvenimo formų, kurios neturi šeimai būdingų prigimtinių savybių. Savybių, nuo kurios pateisina šeimos, kaip valstybės ir visuomenės pagrindo statusą.

The post Vygantas Malinauskas. Ar vienalytės santuokos yra žmogaus teisė? appeared first on LAIKMETIS.

Teisės į artimą ryšį projektas apnuogina tikruosius Civilinės sąjungos projekto rengėjų tikslus – pakeisti Lietuvos teisinėje sistemoje priimtą šeimos sampratą, o Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad šeimos teisinius santykius gali sukurti tik vyras ir moteris paversti teisiškai nereikšminga. Jau pats straipsnio pavadinimas rodo, kad Seimo nariui kliūva, jog teisė į artimo ryšio pripažinimą nesiejama su monogamija.

Kodėl Seimo nariui tai rūpi? Rūpi todėl, kad visas partnerystės arba civilinės sąjungos naratyvas grindžiamas tuo, kad neva nėra kito būdo apsaugoti asmenis siejančius ryšius, kaip tik juos padaryti tapačius santuokai viskuo išskyrus vyro ir moters lyčių tarpusavio papildomumo reikalavimą bei keletą kitų nereikšmingų skirtumų.

Seimo nario su kolegomis pateiktas Civilinės sąjungos įstatymo projektas nėra joks kompromisais ar „konservatyvus variantas“ kaip, kad bandoma įtikinti kolegas Seimo narius ir Lietuvos visuomenę. Projektas yra tiesiog teisinė santuokos kopiją, į kurį iš Civilinio kodekso 3 knygos II dalies, kurioje reglamentuojama santuoka, perkeltos esminės nuostatos, apibrėžiančios iš santuokos kylančių teisų ir pareigų turinį. Taip pat ir monogamijos reikalavimas.

Kitaip tariant, Civilinės sąjungos įstatymo projektas tiesiog yra bandymas išvengti Konstitucijoje įtvirtintų santuokos sudarymo apribojimų pakeičiant santuokos sąvoką į „civilinę sąjungą“, bet ištisai paliekant tą patį turinį, žinoma, išskyrus lyčių papildomumo reikalavimą.

Monogamijos sąvoka Civiliniame kodekse vartojama kalbant apie tai, kas gali sudaryti santuoką. Monogamijos sąvoka reiškia, kad negalima sudaryti santuokos daugiau nei su vienu asmeniu. Beje, pati monogamijos sąvoka yra glaudžiai susijusi su faktu, jog vaikai gimsta iš vyro ir moters, ir kiekvienas vaikas gali turėti tik vieną tėtį ir vieną mamą. Tačiau realiame gyvenime žmogus gali turėti artimą ryšį ir dažniausiai turi daugiau nei su vienu asmeniu.

Artimas ryšis sieja ne tik sutuoktinius tarpusavyje, bet ir sutuoktinius su jų vaikais, kitais artimaisiais giminaičiais ar artimais draugais. Niekam nešauna į galva sakyti, kad artimas ryšys gali būti pripažįstamas tik tuomet, kai laikomasi monogamijos principo. Kaip ir niekam nešauna į galvą, kad artimas ryšys tarp brolių ir seserų ar tiesiog vienas kitu besirūpinančių artimų draugų pažeidžia monogamijos principą.

Tačiau, atrodo, būtent tokia keista idėja neduoda ramybės Seimo nariui V. Mitalui. Remiantis jo straipsnyje išsakytais teiginiais išeina, kad artimas asmenų tarpusavio ryšys gali egzistuoti tik tuomet, kai esi monogaminiuose, tai yra santuokos santykiuose. O Seimo nariai pasiūlę Civiliniame kodekse įtvirtinti teisę į artimo ryšio pripažinimą neva privalėjo nurodyti, kad jie dar turi laikytis ir monogamijos principo ...

Siūlymas įteisinti teisę į artimo ryšio pripažinimą ir tuo pagrindu reguliuoti įvairius praktinius tiek privataus, tiek bendro gyvenimo klausimus nėra, kaip teigia V. Mitalas, „Civilinės sąjungos įstatymo pakaitalas“. Tai tiesiog geresnė alternatyva.

Skirtingai nuo Civilinės sąjungos įstatymo, teisės į artimą ryšį įtvirtinimas leistų spręsti bendro ar privataus gyvenimo problemas ne tik bendrai gyvenančioms homoseksualioms poroms, bet ir asmenims, kurie nenori arba negali sudaryti santuokos arba būti susieti šeimos teisiniais santykiais.

Civilinės sąjungos įstatymo projekto iniciatoriai kaip vieną iš argumentų, kodėl reikalingas šis įstatymas, nurodo, kad Lietuvoje yra „šimtai tūkstančių porų“, kurios negali ar nenori sudaryti santuokos. Neva, Civilinės sąjungos įstatymas joms būtų išsigelbėjimas.

Iš tiesų, Lietuvoje yra nemažai porų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori būti susaistytos šeimos teisiniais santykiais. Dažnai tais santykiais nesusisaistoma todėl, kad to nenori kuris nors vienas iš poros asmenų. Kaip žinia, tam, kad būtų teisiškai įformintas susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius, tai yra sudaryta santuoka, reikalingas laisvas abiejų asmenų susitarimas.

Civilinės sąjungos įstatymo projekto iniciatoriai taip ir nepateikė visuomenei įtikinamo paaiškinimo, kodėl „šimtai tūkstančių porų“ negalėjusių ar nenorėjusių būti susaistytomis šeimos teisiniais santykiais sudarydamos santuoką, dabar staiga užsinorės būti susaistytos tais pačiais šeimos teisiniais santykiais sudarydamos tą pačią santuoką, tik kitu – „civilinės sąjungos“ pavadinimu?

Kodėl „šimtai tūkstančių porų“ negalėjusių ar nenorėjusių būti susaistytomis šeimos teisiniais santykiais sudarydamos santuoką, dabar staiga užsinorės būti susaistytos tais pačiais šeimos teisiniais santykiais?

Kodėl „šimtams tūkstančių porų“, kurioms buvo per sunku ar nepatogu nueiti „susirašyti“ į Civilinės metrikacijos įstaigą bus lengviau ir patogiau užsisakyti eilę pas notarą tam, kad galėtų įregistruoti notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą?

Senstant visuomenei ir mažėjant gimstamumui Lietuvoje daugėja žmonių, kurie neturi šeimos ar artimų giminaičių. Arba tiesiog jų artimiausi žmonės nėra jų giminaičiai, jų sutuoktiniai ir šeimos nariai. Tačiau jų pilnaverčiam gyvenimui visuomenėje yra svarbu, kad jų artimas ryšys būtų teisiškai pripažįstamas kai kuriais svarbiais atvejais.

Pavyzdžiui, ligos, bendro turto tvarkymo, atstovavimo, tarpusavio išlaikymo, turto perleidimo, dalyvavimo teisiniuose procesuose ir daugelyje kitų panašių atveju. Jų teisės į artimą ryšį teisinis pripažinimas suteiktų teisinį pagrindą realiai spręsti šias praktines problemas ir tokiu būdu realiai mažinti socialinę atskirtį.

Tačiau, Civilinės sąjungos įstatymo projektas visus šiuo žmones paliktų „už borto“. Nes jei du artimą ryšį palaikantys ir vienas kitu besirūpinantys seni draugai norėtų pasinaudoti Civilinės sąjungos įstatymo projekto teikiamais privalumais, jie turėtų tarpusavyje užmegzti ir įforminti monogaminę santuoką atitinkančius santykius. Pabandykite atspėti, kiek Lietuvoje realiai atsirastų tokių žmonių?

Todėl Teisės į artimą ryšį pripažinimo įstatymo projektas yra daug geresnė alternatyva ir atliepia didesnės visuomenės dalies poreikius nei Civilinės sąjungos įstatymo projektas. Be to, teisės į artimą ryšį pripažinimas nesukuria tų teisinių problemų, kurias sukurtų šeimos sampratą keičiantis ir tos pačios lyties asmenų santuoką kitu pavadinimu bandantis įteisinti Civilinės sąjungos įstatymo projektas.

Ir taip, skirtingai nuo santuoką imituojančio Civilinės sąjungos įstatymo projekto, teisės į artimą ryšį pripažinimas neduoda teisinio pagrindo reikalauti įvaikinimo.

The post Dr. Vygantas Malinauskas. Apie artimą ryšį, monogamiją ir santuokos kopijavimą appeared first on LAIKMETIS.

Teisininkas Vygantas Malinauskas socialiniame tinkle „Facebook" sureagavo į naująjį valdančiųjų įstatymo projektą. „Jau tampa tradicija perleisti partnerystės įteisinimo projektus per plagiato patikrinimo sistemą. Ankstesnysis projektas rodė didelę sutaptį su Civilinio kodekso 3 knygos nuostatomis, reglamentuojančiomis santuoką.

Patikrinus dabartinį „civilinės sąjungos" projektą plagiato patikros sistema rodo 42 proc. sutaptį su... 2016 metais Bernatonio vadovautos Teisingumo ministerijos parengtu partnerystės įteisinimo projektu... Žodžiu, projektą teikiantys konservatorių atstovai nupūtė dulkes ir teikia dar socdemų vyriausybės rengtą projektą.

Žodžiu, projektą teikiantys konservatorių atstovai nupūtė dulkes ir teikia dar socdemų vyriausybės rengtą projektą.

Kaip tai atsitiko? Na, šiuolaikinis jaunimas tingi dirbti. Matyt, Raskevičius paprašė Teisingumo ministrės pagalbos parengti projektą, tai davė pavedimą savo darbuotojams. O darbuotojai, kad nereikėtų pervargti daug galvojant, išsitraukė iš stalčiaus 8 metų senumo projektą", - teigė teisininkas.

The post Civilinių sąjungų projektas socialdemokratų projekto plagiatas - teisininkas appeared first on LAIKMETIS.

Anot V. Malinausko, kelios dešimtys akademikų, pasirašiusių peticiją, dalyvauja spaudimo Seimui ir visuomenei akcijoje. „Daromas spaudimas pritarti įstatymo projektui, su kuriuo nei visuomenė, nei įstatymų leidėjai kol kas dar neturėjo galimybės susipažinti. Progresyvieji akademikai iš anksto žino, kad Seimo nariai turėtų pritarti įstatymo projektui, kuris dar tik išvys dienos šviesą.

Dar daugiau, jie mano, kad taip jie prisideda prie labiau demokratiškos ir laisvos valstybės kūrimo. Kažkuo primena pas rytų kaimynus vykstančias teisingų valdžios sprendimų palaikymo akcijas - nežinau, ką jie konkrečiai siūlo, bet aš pritariu..", - rašė teisininkas.

Progresyvieji akademikai iš anksto žino, kad Seimo nariai turėtų pritarti įstatymo projektui, kuris dar tik išvys dienos šviesą

Į įrašą socialiniuose tinkluose sureagavo ir Seimo narė Agnė Širinskienė. Pasak Seimo narės, įstatymo projekto niekas nematė, nes projektas net nėra registruotas. „Iš datos ant „raginimo" spręsčiau, kad jis pasirodys balsavimo išvakarėse. Taigi, gegužės 17-ą dieną turėtume Seime turėti balsavimą pateikimo stadijoje", - teigė Seimo narė.

The post Akademikų tarpe platinama peticija, kuria reikalaujama palaikyti Partnerystės įstatymo projektą appeared first on LAIKMETIS.

„Mes, kaip Bažnyčia, žengiame žingsnį į priekį. Netrukus ir visoje visuomenėje tai turėtų būti pradėta“, – sakė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, atkreipdamas dėmesį, jog šiomis gairėmis Bažnyčia sako: jos bendruomenė ir aplinka turi būti saugi, draugiška ir kviečianti kitus žmones dalyvauti be įtampos ir baimių, kad čia kas nors gali būti sužeistas, patirs pažeminimą ir išnaudojimą. Turime skaudžios patirties, kas atsitinka, kai to nesilaikoma.

Gaires pristatė bei į klausimus atsakė LVK teisininkas dr. Vygantas Malinauskas. Šios gairės, parengtos pagal Vatikano institucijų pateiktas nuorodas, – tai kompleksinis dokumentas, ir jis, pasak teisininko, išreiškia, kokių nuostatų Katalikų Bažnyčia laikosi, kokios atsakomybės ir įsipareigojimų šioje srityje imasi.

Šios gairės aiškiai perteikia Bažnyčios požiūrį, jog prievarta prieš nepilnamečius yra didelis nusikaltimas, sukeliantis fizinę, psichinę, dvasinę žalą ir aukoms, ir pačiai bažnytinei bendruomenei. „Ir vienas nukentėjęs nepilnametis ar pažeidžiamas suaugusysis yra per daug, todėl turime padaryti viską, kad to neįvyktų, o sužinoję apie tokį įvykį – žinotume, kaip reaguoti“, – sakė prelegentas. Todėl po šių gairių pristatymo ateityje numatomi ir konkretūs mokymai dvasininkams ir bažnytinėje aplinkoje dirbantiems pasauliečiams.

Susitikime dalyvavo per 70 dalyvių iš Kauno arkivyskupijos parapijų ir kitų sielovados institucijų. Arkivyskupijos kunigams minėtos  gairės buvo pristatytos šių metų pavasarį.
 

The post Pristatytas Lietuvos Vyskupų Konferencijos nepilnamečių apsaugos projektas appeared first on LAIKMETIS.

Kviečiama pasirašyti Šiluvos deklaraciją.

Taip pat kviečiame pasižiūrėti Maldos skydo „Už šeimą – namų Bažnyčią ir visuomenės bei valstybės pagrindą“ diskusiją „Šiluvos deklaracija. Kokia tai žinia Lietuvai?"

Diskusijos dalyviai buvo Kauno arkivyskupas metropolitas JE arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, Audrius Globys, dr. Vygantas Malinauskas.

The post Šiluvos deklaracija. Kokia tai žinia Lietuvai? appeared first on LAIKMETIS.