Taigi, kultūringumo suvokimas priklauso nuo laikmečio.

Kas yra kultūra šiandien? Dabartinis lietuvių kalbos žodynas, aiškindamas žodžio „kultūra“ reikšmę, pirmiausia nurodo, kad kultūra yra „visa, kas sukurta žmonių visuomenės fiziniu ir protiniu darbu“. Lotynų kalba „kultūra" - ugdymas, garbinimas, o siauresne prasme visuomenėje kultūrą suvokiame kaip teatrą, dailę, grožinę literatūrą, apskritai - meną.

Europoje pačios seniausios institucijos yra Bažnyčia ir universitetai. Būtent jie formavo Europos kultūrinį, religinį ir akademinį veidą. Tad ir šiandien toms institucijoms turėtų tekti svarbi misija - kurti Naujosios Europos civilizaciją bei kultūrą krikščioniškųjų vertybių pagrindu.

Šiuo metu senoji Europa jau yra gerokai pavargusi, o apsiblausęs jos žvilgsnis neberegi savo ateities kontūrų ir krikščioniškos šaknys baigia nudžiūti.

Tikriausiai šv. Benediktas Nursietis, pirmasis visos krikščioniškosios Europos globėjas, nelinksmai žvelgia į mus, o mes, žvalūs Europos gyventojai, visai nežiūrim į jį.

Mano mintys skrieja į Kauną - Europos kultūros sostinę.

Skamba išdidžiai, solidžiai ir daug žadančiai. Pavydėčiau Kaunui, jei ne klausimai, kaip piktos širšės, kurios neduoda šventos ramybės, ragina mąstyti ir klausti. Cogito, ergo sum (mąstau, vadinasi, esu), sako R. Dekartas. O gal „valgykime ir gerkime, nes rytoj...“ (Kor 15,32) laukia pramogos, renginiai, linksmybės. „Duonos ir žaidimų“ (lot. Panem et circenes! - Antikos satyrikas Juvenalis), - šaukė Romos minia, ištroškusi ir reikalaujanti iš savo valdovų nemokamo maisto ir pasilinksminimų.

Na, ko man užkliuvo už nosies tie Europos kultūros sostinės renginiai?

Tiesiog prisimenu, kad esu krikščionė, „todėl rūpestingai žiūriu, kaip elgiuosi: kad nebūčiau kaip kvailė, bet kaip išmintinga“ (Ef 5,15) ir nenorėčiau prisidėti „prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleisti juos“ (Ef 5,11).

„Kas turi ausis, teklauso“ (Apr 13,9). Dar visiems krikščionims pageidaučiau „tepalo akims pasitepti", kad matytumėme realybę.

Dar pageidaučiau visiems krikščionims „tepalo akims pasitepti, kad matytumėm“ realybę.

Kauno šventės programa iškėlė aibę klausimų. Jei atvirai, tai man tyrinėjant programą (kaunas2022.eu) įvyko atmetimo reakcija. Na taip, kaip sako žmonės, kad net plaukai ant galvos pasišiaušė.

Nuo šiol Kaunas turi sau tinkamą legendą - Mitinį Žvėrį (kaunolegenda.lt). Žvėrį reikia pažadinti ir išsikviesti iš urvo. Mitinis Žvėris pasitelkiamas kaip Miesto Saugotojas. Apie Jį, Žvėrį, kuriami spektakliai, rašomos knygos, sugalvojami stalo žaidimai ir garderobas. Pavyzdžiu, kaip gražiai ir švelniai skamba miestelėno ausiai: Aš Žvėriukas arba Aš Žvėris. Puošniai gali atrodyti su Drakonu ant krūtinės.

Paskui turėtų būti efektinga miestiečių inauguracija, kuri vyks Karaliaus Mindaugo požeminėje perėjoje. Kad gautum sutartį su Drakonu, turėtum mažumą paplušėti - renginiuose ieškoti Žvėries draugijos narių, kurie užantspauduotų sutartį su Žvėrimi. Kiekvienas uolus kaunietis - mažas ar didelis - bus apdovanotas brangenybe, tai yra Sutartimi, kuri papuoš miestelėnų namus.

Šitai vadinama žaidimu, artefaktu. Organizatorių nuomone, „neteisingai vertinant artefaktus gaunamos klaidingos išvados“. Kas yra tas artefaktas (klaida, lot. artefactum)? Tai bet koks dirbtinai sukurtas objektas, turintis simbolinę reikšmę.

Pusšimtis renginių, pasaulinio garso parodos, nemokamos elektroninės muzikos žvaigždės, „Ten Walls“ koncertas ir įspūdingas renginys „Žalgirio“ arenoje - taip užbaigti Europos kultūros sostinės metus žada trečioji šiuolaikinės Kauno Mito trilogijos dalis „Sutartis“. O jų kuriamą efektingą reginį vainikuos Paslaptingos Sutarties pasirašymas.

Kreipiuosi ne į šio pasaulio protuolius, o į krikščionis. Ką jums primena Žvėris - Drakonas? Galima nurašyti viską ant pasakos, juokų, psichologijos ar žaidimo, bet tikintysis mato dvasinę dimensiją.

Mes ne Žvėries draugijos nariai, mes Dievo Armijos kariai, kurie elgiasi krikščioniškai.

Jei skaitėte Apreiškimą Jonui, paskutinę Biblijos knygą, tai lengvai atpažinsit Žvėrį - Drakoną, „kuris bus sugautas ir įmestas į ugnies ežerą, degantį siera“. „Jis suvedžioja žemės gyventojus tais ženklais, sakydamas žemės gyventojams padaryti žvėries atvaizdą, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo ir išgijo. Jam buvo duota suteikti žvėries atvaizdui dvasią, kad žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir padaryti taip, kad visi, kurie atsisakys garbinti žvėries atvaizdą, būtų nužudyti“ (Apr 13), o taip pat „žmones, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo“.

Mes ne Žvėries draugijos nariai, mes Dievo Armijos kariai, kurie elgiasi krikščioniškai. „Neišmanėlis tiki kiekvienu žodžiu, bet išmintingas apsvarsto kiekvieną žingsnį“ (Pat 14,15). „Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų“ (Mk 13,5).

Būna laidų „Klausk daktaro“ arba, pavyzdžiui, „Klausk kunigo“, o aš siūlyčiau klausti Dievo, kaip elgtis: dalyvauti tokio pobūdžio renginiuose ar ne? Kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti. Ką pasirinksite jūs?

The post Virginija Liaudanskytė. Pasaka nepasaka apie Mitinį Žvėrį appeared first on LAIKMETIS.

Artėjant išvykimo nakčiai, manasis organizmas įnirtingai priešinosi. Bandė mane pririšti prie mažo kambarėlio, kur nuleidžiamas vanduo, bet ir aš priešinausi iš visų jėgų. Panaudoju net namų vaistinėlę.

Kūnas pasiduoda.

Pajudu link Kauno, o čia greitkelyje, o dievulėliau, sustreikuoja mano mašinytė. Naktyje užgęsta manojo „Mersiuko“ lemputės. Tos trumposios, abidvi iš karto. Jūs įsivaizduojate, ką reiškia antrą valandą nakties blizginti į akis fūristams ilgosiomis šviesomis.

Įjungiu avarinį, dėl viso pikto, kad „atsipardoninčiau“ ir paprasčiausiai negaučiau į kailį. O žinot, po šitos pamokėlės būsiu žymiai tolerantiškesnė vairuotoja. Visiems, kurie „primigę“ pamiršta išjungti ilgąsias šviesas, siųsiu garsiai ir mintyse kuo švelnesnius linkėjimus.

Besiilsintis Kaunas priima atvykėlę su ilgosiomis lempų šviesomis, aikštelėje lūkuriuoja gražuolis naujutėlaitis autobusas su veikiančiu kondicionieriumi. Geltonajame autobuse įsikuriame 44 dūšelės ir kūnai: tylūs ir susikaupę. Naktį visada norisi miego, o gal dėlto, kad žinom, kur važiuojam. Ir dar žinom, kad tikrai grįšime atgal.

Kelionės gidė aksominiu balsu pasakoja nelinksmas istorijas apie Aušvicą. Istorijos neturėtume pamiršti, nes būtinai pamiršus, atsiras galimybė ją pakartoti. Kartoti nenoriu, nes esu mačiusi daug filmų apie Aušvicą.

Kas tas Aušvicas? Tai tokia teritorija Lenkijos žemėje, netoli Krokuvos, kurioje mirtis įsirengė rezidenciją. Pastatė barakus, sumontavo dujų kameras, aptvėrė teritoriją spygliuota viela. Žmogus įkūrė Mirties miestą ir žudymo fabriką, kurio pagrindinė žaliava tapo žmogus. Ten nėra gėlių ir medžiai stovi kaip šešėliai. Žmonės, kurių tautybė žydai (dauguma, apie 90 procentų) buvo naikinami badu, įvairiausiais medicininiais eksperimentais, sušaudymu ir mirtinomis dujomis. Nesvarbu, koks amžius, lytis, profesija. Na tiesiog tokia tuo metu vyravo politika.

Žuvo Osvencime, nacių vadiname Aušvice arba Birkenau (šalia Aušvico) daugiau negu milijonas žmonių, o gal dar daugiau. Niekas tiksliai nežino.  Nupasakoti tą siaubą, kurį išgyveno čia kalėję žmonės, sunku. Tai plevena ore Aušvice ir teritorijoje aplink jį. Įeini per įžymiuosius vartus „Arbeit Macht Frei“ (suprask, darbas išlaisvina) ir viename barake išvysti kalną batų, kitame – kalnus akinių ar lagaminų. Tiesiog siaubas sukausto sielą ir nereikia net gidams prašyti tylos, ji atsiranda savaime. Tokių žodžių nėra, ką jauti šitoje vietoje.

„Žydai yra rasė, kuri turi būti visiškai sunaikinta“, - taip pasakė okupuotos Lenkijos generalgubernatorius Hansas Frankas 1944 m. Informacinė lenta primena, kad Aušvicas buvo didžiausia nacių įrengta koncentracijos ir mirties stovykla. Geležinkelio bėgiais, mirties keliu, gyvuliniuose vagonuose buvo atgabenami žmonės. Po to rūšiuojami. Tą darė rimti Sovietų Sąjungos gydytojai.

Jauni ir sveiki tiko darbo stovykloms, kiti buvo varomi tiesiai į dujų kameras. Kameros su „ciklono B“ dujomis atrodė kaip dušinės, kurios purškė ne vandenį, o dujas. Po 20 minučių „pasimaudymo“ gyvybė sunykdavo. Belikdavo apdoroti aukas: išimti auksinius dantis, auskarus, žiedus ir nukirpti ilgus plaukus, o po to paleisti dūmais.

Šios koncentracijos ir mirties stovyklos įkūrėjas ir pirmasis viršininkas Rudolfas Hessas savo gyvenimą irgi baigė Aušvice – 1947 m. jis nuteistas mirti pakariant. Kaip sakoma: „Kokiu saiku seikėji, tokiu ir tau bus atseikėta“ (Evangelija pagal Luką 6,38).

Gidė pasakojo, kad šitoje vietoje, kur visa valdžia atiduota mirčiai, atsirado vienas žmogus, kuris pasisiūlė mirti už kitą žmogų. Tas žmogus buvo lenkų kilmės vienuolis ir kunigas Maksymilianas Maria Kolbe (Maksimilijonas Marija Kolbė), kuris mirė vietoj nepažįstamo kalinio, daugiavaikio tėvo. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė šventuoju. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jono 15,13).

Šiurpu: prieš mane vaizduotėje išsirikiuoja kankiniai, šventieji, budeliai ir žudikai. Ar esate mintyse bent kartą gyvenime nugalabiję žmogų? Dekalogą žinome visi, bent jau maždaug. Aukšta evangelinė kartelė arba žmogiškumas paprastasis reikalauja mylėti. Neapykanta jau yra žudymo priemonė. O mama mia! Kiek kartų aš savo gyvenime vaizduotėje susidorojau su savo priešais. Šiandien to nedarau sąmoningai, nes priėmiau tokį sprendimą.

„Tai kas yra žmogus? Žmogus tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra“ (Viktoras Franklis „Žmogus ieško prasmės“). Tai sako psichoterapeutas, logoterapijos pradininkas, išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklų Golgotą. Žmogus apdovanotas laisva valia pasirinkti: žudyti ar pasigailėti. Žmogus ne šienas, kad galėtum kada panorėjęs nupjauti. Klausimas, kaip žmogiška būtybė savo širdyje peržengia tą ribą, kai jau yra pajėgi pasmerkti myriop kitą žmogų. Matyt, jausmai atbunka ir tampa labai lengva, kaip renkant uogas. Dedi sau į krepšelį žmonių gyvybes ir net jauti savotišką pasididžiavimą.

Pasaulis turėtų pradėti keistis nuo manęs ir tavęs. Širdis talpina meilę, džiaugsmą, ramybę: visas dorybes, kokios tik gali būti žmoguje. Lygiai taip pat širdis gali talpinti klaikiausias nedorybes. Ką renkiesi?

Aušvico kaliniams būdavo parduodami bilietai į abi puses: pirmyn į Aušvicą ir atgal. Maždaug – nepatiks vieta ar gyvenimo sąlygos, grįši atgal. Deja. Durys į gyvenimą užsitrenkdavo. Amžiams.

Mano kelionė į Aušvico mirties lagerį įvyko. Grįžau pirmadienį, apsisprendusi gyventi šviesoje, kad tokios ir panašios stovyklos nebeištiktų žmonijos.

The post Virginija Liaudanskytė. Išvažiuoju į Aušvicą - grįšiu pirmadienį appeared first on LAIKMETIS.