Konferenciją pradėjo LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys. Pirmąjį pranešimą tema „Vincentas Borisevičius. Sau ir kitiems reiklus ganytojas“ skaitė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Vyskupas pateikė keletą pavyzdžių iš vysk. Vincento gyvenimo, kurie rodė jį buvus atkaklų tiesos liudytoją. Jis pasirinkdavo tiesą net ir tuomet, kai jam tai buvo visiškai neparanku.

Prelegentas pateikė keletą citatų iš vyskupo Vincento straipsnių, kurios atspindi neblėstantį jo idealizmą ir norą pakeisti kai kuriuos tuometinės dvasininkijos netobulumus. Apibendrindamas savo mintis vysk. Algirdas sakė: „Dievo tarno laikysena aktuali ir šiandien, kai vengiama kalbėti apie objektyvią ir prigimtinę tiesą, kai dalis žmonių „tiesą“ pritaiko savo netvarkingam gyvenimui ir ieško sau naudos bei malonumų. Mokykimės iš vyskupo Vincento klausyti Viešpaties balso per sąžinę ir drąsiai liudyti Dievo tiesą“.

Antrajame pranešime istorikas iš Klaipėdos doc. dr. Vacys Vaivada gilinosi į archyvinę medžiagą ir bandė apžvelgti sovietinių represijų vykdomą dvasininkų persekiojimą. Prelegentas pateikė tuomet sklandančias nuomones, esą „savieji“ galėjo išduoti vysk. Vincentą ir liudyti prieš jį, tačiau archyviniai dokumentai to neįrodo. Istorikas vedė įdomią paralelę tarp Viešpaties Kristaus maldos Alyvų sode ir vysk. Vincento buvimo kalėjime. Abu šiuos asmenis jungė vienišumo ir apleistumo jausmas, kurį įkalintiems dvasininkams siekė įdiegti sovietų represinis aparatas ir taip juos palaužti.

Kun. Donatas Litvinas, beatifikacijos bylos postulatorius, supažindino auditoriją su paskelbimo palaimintaisiais ar šventaisiais procesu. Pranešimo tema – „Kaip Bažnyčioje atsiranda šventieji?“ Kun. Donatas atsakė į užduotus klausimus apie Dievo tarno V. Borisevičiaus bylos eigą.

Po konferencijos visi skubėjo į Tuskulėnų memorialo koplyčią – kolumbariumą, kur už sovietų represijų aukas buvo aukojamos šv. Mišios. Homilijoje Telšių vyskupas kalbėjo apie krikščioniškajam tikėjimui priešingą dvasią. „Būdami šioje vietoje, mes prisiliečiame prie tos antikristinės dvasios; įsijungę žinias mes girdime apie tos antikristinės dvasios veikimą Ukrainoje, Šventojoje žemėje ir visur ten, kur supjudomos tautos, sukeliami karai ir nesantaika. – Šios antikristinės dvasios neįmanoma paaiškinti logiškai, nes ji pati savyje yra destrukcinė ir nelogiška. Piktasis nekenčia žmogaus, todėl siekia jį sunaikinti per įvairias ideologijas. Pats naujausias piktojo išradimas – tai genderizmas, kuris ištrina ribas tarp lyčių, griauna šeimos supratimą ir taip naikina žmoniją", - sakė jis.

„Šiandien prisimename vysk. Vincentą Borisevičių ir kitus nukentėjusius nuo komunistinio režimo represijų, tačiau ir nenusimename, nes tikime, kad jie, būdami pas Viešpatį kankiniais, mus užtaria“, - buvo sakoma minėjime.

The post Piktasis siekia sunaikinti žmogų per įvairias ideologijas, pastebėta Dievo tarno V. Borisevičiaus minėjime appeared first on LAIKMETIS.

Jame dalyvaus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, istorikas doc. dr. Vacys Vaivada, LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus vedėjas doc. dr. Artūras Grickevičius ir vyskupo Vincento Borisevičiaus bylos postulatorius kun. Donatas Litvinas.

Bus skaitomi pranešimai ir liudijimai iš vyskupo gyvenimo.

Gruodžio 7 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Tuskulėnų memorialo koplyčioje-kolumbariume bus aukojamos šv. Mišios už sovietinių represijų aukas, kurioms 1944–1947 m. spalio–gruodžio mėnesiais buvo įvykdyta mirties bausmė NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje.

Šv. Mišias aukos Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, giedos Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“.

„Pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine, ir tai daryti kategoriškai atsisakau.“

Dievo tarnas vyskupas Vincentas Borisevičius (1887–1946), kilęs iš Šunskų parapijos, Suvalkijos, pasižymėjo labdaringa veikla, ištikimybe Dievui ir Bažnyčiai. Buvo Telšių kunigų seminarijos rektoriumi (1927–1940), Telšių vyskupijos augziliaru (1940–1943), Telšių vyskupijos ordinaru (1943–1946).

Karo metais padėjo visiems – lietuviams, rusams, vokiečiams, žydams, tikintiems ir netikintiems. Sovietinės valdžios šantažuotas tapti sovietinio saugumo agentu, atsisakė juo būti net grasinant mirtimi. 1946 m. vasario 5 d. suimtas, NKGB (MGB) rūmų rūsiuose žiauriai tardytas ir kankintas, nuteistas mirties bausme ir tų pačių metų lapkričio 18 d. sušaudytas. Palaikai buvo užkasti slaptoje Tuskulėnų kapavietėje drauge su kitais nužudytais kaliniais.

1991 m. pradėta beatifikacijos byla, siekiant pripažinti Dievo tarną Vincentą Borisevičių kankiniu ir palaimintuoju. 2018 m. vyskupijos lygmenyje byla baigta, surinkti liudijimai pristatyti į Šventųjų skelbimo kongregaciją Romoje.

The post Telšių vyskupui Vincentui Borisevičiui atminti appeared first on LAIKMETIS.

Šventumas yra skirtas kiekvienam ir tai yra aukščiausias įprasto krikščionio gyvenimo pasireiškimas. Pranešėjai kėlė klausimus, kaip šventumas subręsta bendruomenėje: šeimoje - namų bažnyčioje, parapijoje, vienuolynuose, galiausiai pačioje visuomenėje. Atsakymų ieškota Šventojo Rašto puslapiuose, Vatikano II susirinkimo dokumentuose, popiežiaus Pranciškaus enciklikose, apaštališkuosiuose paraginimuose, įvairiuose socialinių mokslų straipsniuose.

Konferencijoje dalyvavo ir Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus beatifikacijos bylos postulatorius kun. Donatas Litvinas.

Paskutinę susitikimo dieną visus konferencijos dalyvius priėmė ir pasveikino popiežius Pranciškus.

The post Konferencijoje Vatikane dalyvavo vyskupo V. Borisevičiaus beatifikacijos bylos postulatorius appeared first on LAIKMETIS.

Kankinių drąsa, pavyzdys, herojiškas tikėjimo tvirtumas įkvepia ir priverčia pagarbiai nuščiūti. Ypač jei tai Lietuvos žemės kankinys, vienas iš mūsų.

Tad prisimenant vieną mūsų kankinių – vyskupą Vincentą Borisevičių, norisi paklausti: kas buvai, Vincentai? Kodėl Viešpats tave pasirinko, kad krauju Jį paliudytum? Ko galėtume iš tavęs pasimokyti? Ką savo gyvenimu ir pavyzdžiu norėtum mums pasakyti? Ar galime tavyje atrasti dieviškojo gerumo atspindžius ir artintis su pasitikėjimu, prašydami tavo užtarimo Danguje, kur, tikime, regi Amžinojo veidą?

Kankinių drąsa, pavyzdys, herojiškas tikėjimo tvirtumas įkvepia ir priverčia pagarbiai nuščiūti. Ypač jei tai Lietuvos žemės kankinys, vienas iš mūsų.

Sakoma, kad kiekvienas šventasis atspindi, apreiškia kokią nors Kristaus savybę – dalelę amžinosios Kristaus išminties, dorybių, grožio, tačiau ir nesuskaičiuojama daugybė šventųjų nepajėgtų apreikšti Jo Begalinio Gėrio pilnatviškai.Vis tik esame palaiminti, kad tie, kurie artimai ir ištikimai Juo sekė, mums padeda labiau pažinti Viešpatį ir Mokytoją. Todėl įsižiūrėkime į vyskupą Vincentą, jo šventumo Bažnyčiai ir pasauliui dovaną.

Tvirtumas tiesoje, nuolankumas, atjauta, geraširdiškumas, kilnumas, didvyriška drąsa, ištikimybė – puošė tave... Mirties grėsmės ir žiauraus režimo akivaizdoje likai tvirtas, Dievui ir Jo tiesai ištikimas ir, verčiamas bendradarbiauti su okupantais, atsakei: „ <...> Atpirkėjo žodžiai: ‚Geras Ganytojas už avis guldo gyvybę‘, mane giliai sukrėtė. Dėl to aš pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine, ir tai daryti kategoriškai atsisakau.“

Tai tau kainavo gyvybę. Galėjai ieškoti kompromisų, visaip save pateisinti. Galėjai išsigąsti, pabėgti, pasislėpti – tai būtų taip žmogiška, suprantama. Galėjai gelbėtis, savo gyvybę mylėti labiau nei tiesą.  Bet Tas, Kuris buvo tavyje, buvo stipresnis už tą, kuris pasaulyje (plg. 1 Jn 4, 4). Likai tvirtas nepajudinamoje Tiesoje. Kuris iš mūsų turėtume tavo drąsą, tvirtybę ir tokią stiprią meilę Tiesai? 

Tad jei šiandien į mus prabiltum... Pasakytum, kad gyvenimas yra brangi, vertinga Dievo dovana, bet brangesnis jo Davėjas. Pasakytum, kad nereikia bijoti žmonių, tik Dievo sūniškai pagarbiai reikia bijoti. Pasakytum, kad nesigaili pasirinkęs Kristų ir ištikimybę tiesai. Drąsintum kenčiančius, guostum liūdinčius, stiprintum silpnus - juk turi ganytojo širdį. Ragintum nesirinkti lengvesnio kelio, o kviestum grūdintis dorybėse. Primintum svarbą rimtai žvelgti į savo tikėjimo augimą bei sąmoningai prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kalbėtum, kad didžiausia vertybė –ne žemiškos gėrybės ar nugyventų metų skaičius, o širdies nuolankumas, tvirtumas, ištikimybė tiesai, teisingumas ir pagarbi Dievo baimė. Daug nekalbėtum apie meilę, bet matytume ją tokią veiklią ir gyvą tavo širdyje. 

Galima sunaikinti Tiesos liudytojus, bet Tiesos nesunaikinsiir toji Tiesa prikels ir išaukštins kiekvieną savo liudytoją amžinajam gyvenimui – ir tai bus amžina garbė – būti paliudijus Tiesą – Gyvojo Dievo Sūnų. 

Didžiuojamės tavimi, Vincentai. Esi ištikimas Kristui ganytojas, vienas mūsų žemės didžių sūnų, mūsų vyskupas, jau regintis Tėvo veidą. Užtark mus savo karštos meilės Kristui vaisiais – pažadink gyvą tikėjimą mūsų širdyse, padėk pažinti Tiesą, išlikti meilėje ir žingsnis po žingsnio artėti į Šviesą. Palaimink mus ir lydėk kelyje į Tėvo namus. 

Dievo tarne vyskupe Vincentai, melski už mus! 

Vyskupas Vincentas Borisevičius buvo sušaudytas Vilniuje 1946 m. lapkričio 18 d.

Vyskupo Vincento Borisevičiaus mintys

„Žmogaus pašaukimas ir tikslas, kuriam jis sutvertas, yra dvejopas: amžinas ir laikinas. Siekdamas laikinojo tikslo, privalo ne tik neatsitraukti nuo amžinojo tikslo, bet ir jį pelnyti.“

„Kunigo darbas yra sėjėjo darbas. Jis neturi norėti, kad, vieną kartą pakalbėjęs, sulauktų savo kalbos vaisių. Sėjėjas pasėjęs kantriai laukia Dievo palaiminimo.“

„Neturint meilės ir pasiaukojimo, šeimų gyvenimas atrodo labai liūdnai.“

„Su klaidomis kovokime, žmones mylėkime.“

„Nemanykim, kad žmonės mus pasmerks kaip negarbingus, jei mes nekeršysim. Reikia priešingai pasakyti: keršyti priešui yra negarbinga, o priešą mylėti yra karžygiškumas.“

Malda prašant Dievo tarną Vincentą Borisevičių paskelbti palaimintuoju

Dėkojame Tau, visagali Dieve, kad tikėjimo persekiojimo laikais stiprinai vyskupą Vincentą, išbandymų metu suteikdamas jėgų sekti Tavo dangiškąjį Sūnų kančioje ir mirtyje.

Užtariant Kankinių Karalienei ir Bažnyčios Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai, nuolankiai maldaujame Tave, kad ištikimas ganytojas Vincentas būtų iškeltas į altorių garbę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

The post Kvapi atnaša Dievo garbei – tikėjimą paliudyti krauju appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Mišias aukojo Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios kunigas Kęstutis Dvareckas, jam asistavo Telšių katedros kunigas Donatas Litvinas.

Kunigas D. Litvinas yra vyskupo Vincento Borisevičiaus bylos postulatorius.

Vyskupas V. Borisevičius 1946 metais buvo suimtas, kalintas ir kankintas, galiausiai nuteistas mirti. 1946 m. lapkričio 18 d. sušaudytas ir užkastas Tuskulėnuose, Vilniuje. 1999 m. rugsėjo mėn. vyskupo palaikai buvo surasti ir amžinojo poilsio perkelti į Telšių katedros kriptą.

Vyskupo V. Borisevičiaus asmenybės kilnumas – pavyzdys savo mentalitetu ir šventumo siekimu yra kaip niekad svarbus mums visiems ir mūsų dienomis.

Nuo 1944 m. rugsėjo 28 d. iki 1947 m. balandžio 16 d. NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje pagal SSRS karo tribunolų nuosprendžius mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar 7 mirė kalėjime neįvykdžius mirties nuosprendžio).

Dauguma jų (613) buvo kaltinami ir nuteisti pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį „Tėvynės išdavimas“. Mirties nuosprendžius vykdžiusi specialioji grupė, sudaryta iš NKGB (MGB) A skyriaus darbuotojų, po egzekucijų savo aukas slapta užkasdavo masinėse kapavietėse buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje.

Tuskulėnų masinėse kapavietėse užkastųjų sąraše: ginkluotojo ir neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir lenkų pogrindžio Armijos Krajovos kovotojai. Dalis nužudytųjų buvo kaltinami bendradarbiavimu su naciais, dalyvavimu holokauste ar nusikaltimais civiliams. 1944 m. buvo nužudyta 45, 1945 m. – 479, 1946 m. – 185, 1947 m. – 58 asmenys.

Daugiausia egzekucijų įvykdyta 1945 m. kovo 2 d. (42 asmenims) ir kovo 21 d. (45 asmenims).

Tarp nužudytųjų buvo įvairių tautybių žmonių: lietuviai, rusai, lenkai, vokiečiai, baltarusiai, latviai, ukrainiečiai, žydai, po vieną estą, uzbeką, totorių, osetiną, čiuvašą, armėną ir udmurtą.

The post Tuskulėnuose vyko šv. Mišios už sovietinių represijų aukas appeared first on LAIKMETIS.

Kviečiame pasiklausyti.

The post Kunigas D. Litvinas. Prisimenant Dievo tarną vyskupą Vincentą Borisevičių appeared first on LAIKMETIS.

Ištikimas ganytojas buvo gavęs pasiūlymą bendradarbiauti su okupantais, tačiau sąmoningai ir aiškiai atsisakė, nes tai prieštarautų jo sąžinei. 1946 m. lapkričio 18 d. vyskupui V. Borisevičiui buvo įvykdyta mirties bausmė.

Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pasidžiaugė, kad Šventųjų skelbimo dikasterija paskyrė beatifikacijos reliatoriumi t. Szczepaną Tadeuszą Praśkiewiczių OCD. Tolimesnis Dievo tarno Vincento bylos vyksmas priklausys nuo postulatoriaus kun. Donato Litvino ir reliatoriaus bendradarbiavimo siekiant paruošti išsamią Dievo tarno gyvenimo, dorybių bei kankinystės dėl neapykantos tikėjimui apžvalgą (Positio).

Pagrindinį pranešimą „Kaip Bažnyčioje atsiranda šventieji?“ skaitė kun. D. Litvinas. Prelegentas pradėjo mintimi, jog visi esame pašaukti į šventumą, tačiau savo pranešime daugiau kalbėjo apie įvairias procedūras, reikalingas pradėti beatifikacijos ar kanonizacijos procesus.

Neseniai kun. D. Litvinas dalyvavo Vatikane organizuotoje konferencijoje „Apie šventumą šiandieniniame pasaulyje“ ir pasidalino naujausiomis įžvalgomis apie tai bei atsakė į klausimus.

Antroje dvasininkų susitikimo dalyje aktualijomis pasidalijo kunigų seminarijos rektorius kan. Jonas Ačas bei generalvikaras kan. Vilius Viktoravičius, o sielovados centrų darbuotojai perteikė aktualią informaciją apie vykdomas sielovadines programas ir padėkojo kunigams už bendradarbiavimą. Didesnis dėmesys buvo skiriamas besiartinančioms Pasaulio jaunimo dienoms Lisabonoje 2023 metų rugpjūčio mėnesį.

Vysk. A. Jurevičius pristatė PJD internetinį puslapį ir pakvietė kunigus padėti jaunimui ruoštis šiai piligrimystei. Šventumo siekimas ir piligrimystė vienas kitą stiprina ir veda link krikščioniško gyvenimo pilnatvės.

Susitikimo pabaigoje vyskupas prabilo apie kunigų motyvacijos skelbti Evangeliją stiprinimą. Vyskupas priminė vieną momentą iš šv. Jono Pauliaus II gyvenimo. Apaštalinės kelionės Japonijoje metu (1981 m.) žurnalistai popiežiaus paklausė apie kelionės motyvus.

Anot žurnalistų, krikščionių Japonijoje yra tik mažuma, o visuomenė turi visai kitokius lūkesčius. Popiežius atsakė: „atvykstu ne todėl, kad atitikčiau kieno nors lūkesčius, bet dėl to, kad Kristus mane siunčia skelbti Evangelijos visoms tautoms!“ – Toks turėtų būti kiekvieno kunigo nusistatymas – esame kunigai ne dėl visuomenės lūkesčių, bet grynai iš Dievo malonės ir tam, kad tęstume Kristaus misiją.

The post Telšių vyskupijos dvasininkai minėjo vyskupo V. Borisevičiaus mirties metines appeared first on LAIKMETIS.

Girdėjome skaitinį iš Antrosios Karalių knygos apie karvedžio Naamano ligą – raupsus. Jokie gydytojai negalėjo jam padėti, bet atsiranda viltis tuomet, kai nelaisvėn parvesta mergaitė iš Izraelio žemės savo okupantų vadui nurodo kelią, kaip pasveikti iš šios ligos. Jam tereikia nukeliauti pas tikrojo Dievo pranašą Eliziejų ir klausyti jo nurodymų.

Girdint šią istoriją kyla keletas minčių:

a) Klastinga ir pavojinga liga naikina ne tik kūną naikina, bet sukuria didžiulę atskirtį, kurią mes visi patyrėme, tarp savo artimųjų turėdami sergančių kovidu.

Šiemet popiežius Pranciškus Ligonių dienos žinioje rašė: „Kaip galėtume pamiršti daugybę ligonių, kurie šiuo pandemijos laikotarpiu paskutinį savo gyvenimo etapą nugyveno vieni intensyviosios terapijos skyriuje, tiesa, prižiūrimi didžiadvasiškų sveikatos priežiūros darbuotojų, bet toli nuo mylimiausių artimųjų ir svarbiausių žemiškojo gyvenimo žmonių?

Štai kodėl taip svarbu šalia savęs turėti Dievo meilės liudytojus, kurie, sekdami Jėzumi, Tėvo gailestingumo pavyzdžiu lieja paguodos aliejų ir vilties vyną ant ligonių žaizdų“.

Dėl pandemijos ir prasidėjusio karo mūsų visuomenėje daug nerimo ir daugiau ar mažiau užslėptos baimės. Svarbu laikytis drauge, palaikyti ir paguosti nerimo ar baimės apimtą žmogų, nepalikti jo vieno... Dievas juk niekad nepalieka mūsų vienų, bet visuomet yra šalia mūsų.

Dėl pandemijos ir prasidėjusio karo mūsų visuomenėje daug nerimo ir daugiau ar mažiau užslėptos baimės.

b) Antras dalykas, kurį regime pirmajame skaitinyje – tai meilė visiems žmonėms, o ypač priešams. Į nelaisvę paimta mergaitė netrokšta pagrobėjams mirties ar ligos, bet karo vadui Naamanui nurodo kelią, kaip pasveikti iš tos baisios ligos.

Kasdien girdime apie karo baisumus. Širdyje kyla įvairių minčių agresoriaus atžvilgiu, tačiau su tuo kovojame ir ieškome savyje jėgų atleisti ir nepasiduoti kerštavimui. 

Kaip mylėti priešus ir nekeršyti mus moko ir Dievo Tarnas Vincentas Borisevičius. Paskutinis jo ganytojiškas laiškas, parašytas per 1945 metų Kalėdas. Vyskupas jautė, kad sugrįžus sovietams vėl prasideda represijos.

Jis taip pat žinojo, kad daugelis žmonių tiesiog dega neapykanta okupantams, o ir paties vyskupo širdyje vyko kova tarp meilės ir neapykantos. Tad Kalėdų dieną vyskupas sėdo ir parašė laišką tikintiesiems, kuriame nė žodžio nėra apie Kalėdas, bet tik apie priešų meilę. Tą laišką vyskupas įsakė perskaityti visose parapijose.

Laiške vyskupas Vincentas rašo: 
– „Neieškokime pasiteisinimų ir griebkimės priemonių mylėti kiekvieną žmogų, neišskiriant ir priešų.“
– „Laimingas tas, kuris myli priešus. Ši meilė daro laimingą žmogų šiame ir kitame gyvenime. Žmogus, mylėdamas priešus, šiame gyvenime išvengia daug nemalonumų, sielos skausmų.“
– „Nemanykim, kad žmonės mus pasmerks kaip negarbingus, jei mes nekeršysim. Reikia priešingai pasakyti: keršyti priešui yra negarbinga, o priešą mylėti yra karžygiškumas. Pagaliau, jei ir nukentėtų tavo garbė, tai Dievo garbė nenukentės, kuri pareina nuo tavo klusnumo. Argi žmogaus garbė turi būti didesnė už Dievo garbę?“  

c) Trečias dalykas, kurį norėčiau šiandien pabrėžti yra tai, kad jokie ginklai nepajėgūs nužudyti vilties. Vilties šaltinis yra pats Dievas. Kaip svarbu veržtis prie Jėzaus per maldą, auką, skausmų aukojimą už savo artimuosius. Mes veržiamės prie Jėzaus, kad galėtume jį paliesti, tačiau iš tiesų pats Jėzus mus paliečia: per Ligonių patepimą, per Atgailą, Eucharistiją ir kitus sakramentus.

Siras Naamanas jau buvo beprarandąs viltį ir norėjo su savo liga grįžti atgal namo ir ramiai numirti, tačiau jo palyda jį įkalbėjo septyniskart pasinerti Jordano vandenyse ir jis buvo išgydytas. Matote, kokia trapi yra mūsų viltis. Mes esame reikalingi palaikymo iš šalies, todėl puoselėkime bendruomeniškumą.

Be tikėjimo ir be vilties nebus ir meilės. O visa tai leidžia nugalėti įvairias baimes ir nerimą. Dievas nugali visokį blogį! Tad būkime visuomet Dievo pusėje. Amen.

The post Telšių vyskupas A. Jurevičius: jokie ginklai nepajėgūs nužudyti vilties appeared first on LAIKMETIS.