Suvažiavimas pradėtas šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje – dėkota Dievui už pirmuosius ketverius Krikščionių profsąjungos veiklos metus ir prašyta Šventosios Dvasios vedimo bei šv. Juozapo globos tolimesniame kelyje.

Krikščionių profsąjungos pirmininkas Audrius Globys, pradėdamas suvažiavimą, pakvietė prisiminti nueitą kelią: šalia įprastos veiklos teko susidurti ir su nemenkais iššūkiais, kurie privertė priimti skubius, bet savalaikius sprendimus. Vis dėlto, kaip pabrėžė pirmininkas, visada jautėsi Dievo veikimas ir pagalba – žmogiškai visko suplanuoti ir numatyti tiesiog neįmanoma.

Per pirmus veiklos metus maldoje ir veikloje išgrynintos trys strateginės organizacijos veiklos kryptys: telkimas ir solidarumas, ugdymas ir formacija, informavimas ir gynimas. A. Globys paragino bendruomenę drauge pažvelgti į nuveiktus darbus ir pasidžiaugti per šiuos metus subrandintais veiklos vaisiais, kuriuos lydi Dievo malonė.

Telkimas ir solidarumas

Per 2021m. liepos 2 d. – 2024 m. gegužės 1 d. mėn. laikotarpį Krikščionių profsąjungos narių skaičius išaugo daugiau kaip 2,5 kartų: nuo 35 steigėjų iki šiuo metu esančių 89 narių. Profsąjungos nariai – fiziniai asmenys, darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis ar kitais pagrindais ir priklausantys bet kuriai tradicinei, valstybės pripažintai krikščioniškai konfesijai, taip pat pasirašę ir įsipareigoję vadovautis Krikščionių profsąjungos steigimo deklaracija, įstatais, etikos kodeksu ir mokantys nario mokestį. Tai yra asmenys, kuriems iš tiesų svarbūs profsąjungos steigimo deklaracijoje įvardinti tikslai.

Žvelgiant plačiau, reali Krikščionių profsąjungos bendruomenė yra kur kas gausesnė nei tik oficialūs ir nario mokestį mokantys jos nariai. Kaip rodo kasmetinis gyventojų pajamų mokesčio (GPM) skyrimas, Krikščionių profsąjungos GPM rėmėjų bendruomenė kasmet auga.

2022, pirmais organizacijos veiklos metais, GPM paramą Krikščionių profsąjungai paskyrė 1134 Lietuvos gyventojai. Nors pirmi organizacijos kūrimosi metai nebuvo lengvi, tačiau tais metais Krikščionių profsąjungos taryba nusprendė solidarizuotis su Ukrainos žmonėmis, nukentėjusiais nuo Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą. Tad visa 40.057 EUR tais metais gauta GPM parama buvo paskirta Ukrainos žmonėms padėti (kam konkrečiai buvo paskirta parama, plačiau skaitykite 2022 ir 2023  metų veiklos ataskaitose).

2024, trečiaisiais Krikščionių profsąjungos veiklos metais, GPM paramą organizacijai paskyrė jau 2256 žmonės. VMI duomenimis, tai – didžiausias GPM paramą skyrusių asmenų skaičius tarp visų profesinių sąjungų ir jų susivienijimų Lietuvoje.

2023, antraisiais Krikščionių profsąjungos veiklos metais, atsižvelgiant į užsienio šalių patirtį, parodžiusią, kad ginant sąžinės, religijos ir žodžio laisvę reikalingi nemaži finansiniai resursai (viešinimui, teisinėms paslaugoms ir pan.), Taryba nusprendė pradėti formuoti vidinį Krikščionių profsąjungos solidarumo finansinį fondą. Į jį kasmet numatyta atidėti dalį iš GPM paramos gautų lėšų. Į šį fondą 2023 – 2024 m. laikotarpiu jau buvo atidėta 40 tūkstančių eurų.

Ilgainiui fondas galėtų tapti pagrindu suformuojant neliečiamo kapitalo fondą, kuris padėtų užsitikrinti ilgalaikį organizacijos finansinį stabilumą. Šis fondas taptų ir realiu saugumo garantu Krikščionių profsąjungos nariams, nes suteiktų galimybę teikti kvalifikuotą teisinę ar kitokią reikalingą pagalbą organizacijos nariams, susidursiantiems su diskriminacija ir/ar persekiojimu dėl krikščioniškų pažiūrų savo darbo vietoje.

Krikščionių profsąjungos bendruomenės ugdymas ir formacija

Per ketverius organizacijos gyvavimo metus Krikščionių profsąjunga aktyviai vykdė savo bendruomenės, kuri yra ne tik profsąjungos nariai, bet ir visi, kas „brangina tiesą“ (Jn 18, 36), formaciją.

Suorganizuota virš 20 mokymų. Tai mokymai apie Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą, serija mokymų keliant egzistencinius klausimus, pavyzdžiui, „kas yra žmogus?“, „kas yra laisvė?“ ir ieškant atsakymų į juos teologine, filosofine, socialine-politologine kryptimis, mokymų ciklas apie kardinaliąsias (protingumo, teisingumo, tvirtumo ir susivaldymo) bei teologines (tikėjimo, vilties ir meilės) dorybes, vidiniai mokymai apie sąžinę, moralinę atsakomybę ir bendradarbiavimo blogyje problematiką. Dauguma mokymų buvo įrašyti ir yra patalpinti internetiniame puslapyje www.krikscioniuprofsajunga.lt. Patalpinus mokymų įrašus socialiniuose tinkluose, jų peržiūros siekė dešimtis tūkstančių.

2022–2025 m. Krikščionių profsąjunga kartu su partneriais organizavo keturias plataus atgarsio visuomenėje susilaukusias konferencijas: „50 metų po Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“ (2022 m., LR Seimas), „Religijos, sąžinės ir žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ (2023 m., Šiluva),  „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant (2024 m. Šiluva),  „50 metų po pogrindinio leidinio „Aušra“ pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“ (2025 m. Kaunas). Kiekviena konferencija  vien per Delfi.lt portalą buvo peržiūrėta nuo 58 iki 87 tūkstančių kartų. Tai labai didelio visuomenės susidomėjimo susilaukusios konferencijos, o  jų plati auditorija rodo ne tik konferencijų metu keliamų temų aktualumą visuomenėje, bet ir Krikščionių profsąjungos gebėjimą profesionaliai ir kokybiškai jas organizuoti bei viešinti.

2024–2025 m. Krikščionių profsąjunga skyrė išskirtinį dėmesį jaunimui. Kartu su katalikiška jaunimo organizacija Ateitininkų federacija buvo organizuoti dveji jaunimo akademiniai studijų savaitgaliai tema: „Kaip (ne)sugriauti Lietuvos?“. 2024 m. spalio 25–27 d. studijų savaitgalis vyko Kaune, o jo tęsinys 2025 m kovo 21–23 d. Vilniuje. „Studijų savaitgalius, matant jaunimo užsidegimą ir troškimą pažinti bei liudyti tiesą, vertiname kaip didžiulę sėkmę ir gerą investiciją į ateitį. Esame tikri, kad ši sėja ilgainiui subrandins gražių vaisių“ – sako Krikščionių profsąjungos pirmininkas Audrius Globys.

Informavimas ir gynimas

Krikščionių profsąjunga nuo pat organizacijos įkūrimo pradžios didelį dėmesį skyrė visuomenės informavimui. Tai ne tik aktualios informacijos pasidalinimas socialiniuose tinkluose ar kasmėnesinis naujienlaiškis, bet ir autorinių straipsnių rašymas, įvairios analizės, teisinės įžvalgos, dalyvavimas radijo laidose, aiškiai ir argumentuotai išsakant Krikščionių profsąjungos poziciją svarbiais klausimais.  

2023–2024 m. Krikščionių profsąjunga jau turėjo kelis atvejus, kuomet teko padėti apsiginant savo organizacijos nariams, kurie darbo vietoje dėl savo pažiūrų susidūrė su cancel (atšaukimo) kultūros ir diskriminacijos apraiškomis. Tai visuomenėje gerai žinomi atvejai: Krikščionių profsąjungos nario žurnalisto Virginijaus Savukyno bylinėjimasis su darbdaviu LRT dėl jo patalpintos žinutės facebook paskyroje, kritikavusios tuo metu pareigas ėjusią teisingumo ministrę E. Dobrowolską; bandymas iš darbo Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje atleisti Krikščionių profsąjungos narį, istoriką ir žurnalistą Vidmantą Valiušaitį pasitelkiant fiktyvias atleidimo priežastis, kai tikroji atleidimo priežastis yra jo tyrimai ir tiesos atskleidimas Lietuvos istorijai svarbiomis temomis; taip pat bandymas diskredituoti viešojoje erdvėje Krikščionių profsąjungos tarybos narę prof. dr. Birutę Obelenienę darant spaudimą darbdaviui, Vytauto didžiojo universiteto vadovybei, dėl jos dėstomo kurso apie krikščionišką požiūrį į lytiškumą.

Krikščionių profsąjunga supranta, kad apsiginti prieš neteisybę galima tik taikant kompleksines – dvasines ir praktines, priemones. Todėl kiekvieną kartą susidūrus su cancel kultūros atvejais, nukreiptais prieš Krikščionių profsąjungos narius, yra naudojamos šios priemonės:

·       malda. Organizacijos dvasinis palydėtojas kun. Algirdas Toliatas kviečia bendruomenę telktis bendrai novenos į Šv. Dvasią maldai. Maldos intencijos yra už persekiojamuosius, persekiotojus ir tuos, kurie dėl asmenų persekiojimo priima sprendimus;

·       viešinimas. Perimant „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos" patirtį, visais atvejais yra organizuojamos įvairios viešinimo kampanijos: skelbiamos viešos palaikymo akcijos socialiniuose tinkluose, rašomi straipsniai žiniasklaidai, aktyviai dalinamasi susijusia aktualia informacija;

·       kitų organizacijų telkimas, solidarizavimasis. Kviečiamos kitos nevyriausybinės organizacijos ir profsąjungos solidarizuotis žodžiu ar konkrečiais veiksmais, pavyzdžiui, raštais institucijoms, straipsniais ir kt., išreiškiant palaikymą nukentėjusiam Krikščionių profsąjungos nariui;

·       teisinė pagalba. Bendradarbiaujant su advokatų kontora, Krikščionių profsąjungos nariams yra teikiama kvalifikuota teisinė pagalba ir atstovavimas." 

Galime pasidžiaugti, kad Krikščionių profsąjungos narių gynybos prieš persekiotojus priemonės veikia vaisingai. Visais atvejais mūsų bendruomenės nariai pasiekė pergales – V. Savukynas laimėjo bylą pirmos instancijos teisme prieš savo darbdavį LRT, kuri nesiryžo teikti apeliacijos aukštesnės instancijos teismui; V. Valiušaitis pasirašė jam palankų taikos susitarimą su darbdaviu Nacionaline M. Mažvydo biblioteka; prof. dr. B. Obelenienės persekiotojai, susidūrę su plačiu pasipriešinimu, baigė jos diskreditavimo kampaniją bei persekiojimą.

Krikščionių profsąjungos misija

Krikščionių profsąjunga yra unikali, netradicinė profesinė sąjunga, telkianti įvairių profesijų krikščionis, kurie yra „gyvi ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).  

Per pirmus ketverius veiklos metus pradėjo ryškėti ir giluminė tokios netradicinės profsąjungos misija.

Matome, kaip nyksta tikėjimas ir sekuliarėja visai dar neseniai buvęs krikščioniškas Vakarų pasaulis, ne išimtis ir Lietuva. Vis aktualiau skamba Evangelijoje pagal Luką išsakytas Jėzaus klausimas savo mokiniams: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Mūsų kartai tikėjimas buvo perduotas prieš mus buvusių kartų neretai už tai sumokant ir didžiulę kainą – aukojant savo fizinę laisvę ir net gyvybę. Kaip sakė šviesios atminties ses. Nijolė Sadūnaitė žinutėje, kuri lietuviams buvo perduota iš šv. tėvo Pijus Pietrelčiniečio per šv. Joną Paulių II: „Lietuvių Tauta turi daug tikėjimo kankinių danguje pas Dievą“. Jie, išlaikydami tikėjimą patys ir jį perduodami ateinančiai kartai, sugebėjo savo kartoje atsakyti į Viešpaties klausimą teigiamai.  

Estafetę duoti atsakymą į šį Viešpaties klausimą vis labiau perima mūsų karta. Koks bus mūsų kartos atsakymas Viešpačiui?

Mes susiduriame su savo laikmečio iššūkiais tikėjimui. Tikėjimo Dievu priešas šiame laikmetyje veikia prieš tikėjimą naujais, „moderniais“, būdais.

Žymus XX a. teologas Karlas Raneris SJ apie mūsų laikų tikintį žmogų pranašavo: „Rytdienos (XXI a.) maldingas žmogus bus arba „mistikas“, tas, kuris šį tą „patyrė“, arba jo nebebus, nes rytdienos maldingumas nebebus palaikomas jau iš anksto su asmeniniu apsisprendimu derančio, savaime suprantamo viešo įsitikinimo ir visų žmonių religinio papročio“.

Akivaizdu, kad ši Karlo Ranerio pranašystė pildosi –  viešoji aplinka vis labiau priešiška tikėjimui į Jėzų Kristų: krikščionys vis dažniau yra išstumiami iš viešosios erdvės bei kaltinami diskriminacija ir neapykantos kalba dėl savo nuostatų, paremtų krikščioniška etika ir moralės mokymu, viešoji erdvė ir kultūra nebepalaiko tikėjimo ir religiniais įsitikinimais paremtų papročių, priešingai, visais įmanomais būdais yra siekiama juos sunaikinti. Tokia yra realybė, kurioje gyvename ir todėl yra ypatingai svarbu vis giliau suvokti, kas savo esme yra tikėjimas.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas moko, kad „tikėjimas pirmiausia yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu“ (KBK, 150), kuris yra palaikomas mūsų sąžinėje per mūsų prigimtį ir Dievo malonę (plg. KBK 1776, 1778).  Didžiausia grėsmė tikėjimo praradimui yra „sąžinės apakimas“, kuris įvyksta „jeigu nesirūpinama tiesos ir gėrio ieškojimu ir dėl nuolatinio skendėjimo nuodėmėse“ (Šv. Jonas Paulius II. Enciklika Vertitatis Splendor (liet. Tiesos spindėjimas)).

Jeigu mes nesirūpiname tiesos ir gėrio ieškojimu, tampame abejingi. Pasiduodame reliatyvizmo įtaigai, kuri teigia, kad nėra objektyvios būties tiesos. Pradedame eiti į kompromisus su savo sąžine dėl apreikštos tiesos: apie žmogaus, kaip Dievo paveikslo, prigimtį, santuoką kaip neperskiriamą vyro ir moters santuokinį būvį, gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties.

Jeigu mes nesirūpiname tiesos ir gėrio ieškojimu, tampame abejingi.

Kai laisvę atskiriame nuo tiesos ir iškeliame ją kaip tikslą, o ne kaip tiesos pažinimo vaisių, ignoruojame arba net pateisiname nuodėmę, kyla reali grėsmė ilgainiui apakti savo sąžinėje patiems ir prisidėti, tampant suvedžiotojais, prie kitų sąžinės apakimo. „Sąžinės apakimas“ – pavojingas būvis, vedantis į mūsų pačių ir kitų tikėjimo, kaip asmeninio ryšio su Dievu, praradimą.

Neretai didžiausią spaudimą nesirūpinti tiesos ir gėrio ieškojimu, eiti į kompromisus savo sąžinėje, tapti nuodėmės bendrininkais patiriame būtent viešajame gyvenime ir profesinėje veikloje.  Šiame laikmetyje mums nuolat kyla grėsmė suskilti savo krikščioniškoje tapatybėje. Tikime, klausome Dievo balso savo sąžinėje privačioje aplinkoje, bažnyčios bendruomenėje – tarp savų.  Tačiau dažnai, atsidūrę nepalankioje ar net priešiškoje aplinkoje – darbe ar viešoje erdvėje – pradedame abejoti, pasiduodame aplinkinių spaudimui, ignoruojame ar atsiribojame, o gal net einame į kompromisus su savo sąžine.

Dauguma esame priversti kovoti rimtą vidinę, o neretai ir išorinę kovą, jeigu norime išlaikyti „reginčią sąžinę“, ir tai yra didelis iššūkis kiekvienam. Šioje kovoje mums reikalingas palaikymas ir pagalba.

Krikščionių profsąjungos bendruomenė gali tai suteikti: palaikydama malda, patardama žodžiu ir padėdama konkrečiu veiksmu ji gali tapti svarbiu užnugariu mūsų asmeninėje ir kaip Bažnyčios bendruomenės  kovoje už „reginčią sąžinę“ ir tikėjimą.

Apibendrinant, Krikščionių profsąjungos giluminė misija yra padėti mūsų kartai kovoti „gerą kovą išlaikant tikėjimą“ ( plg. 2 Tim 4, 7-8) bei „reginčią sąžinę“ kaip gebėjimą būti asmeniniame ryšyje su Dievu ir perduoti tikėjimą ateinančiai kartai. Tai misija, kuriai Dievo malonės esame sutelkti, kuriai kiekvienas kviečiamas tapti jos dalimi.

Nauji Krikščionių profsąjungos valdymo organai

Krikščionių profsąjungos suvažiavimo metu naujai, ketverių metų kadencijai, buvo išrinkta nauja Taryba, kurią sudaro: prof. dr. Alvydas Jokubaitis, dr. Vygantas Malinauskas, Žydrūnė Marčiulionienė, prof. dr. Birutė Obelenienė, dr. Vilma Popovienė, prof. dr. Gailius Raškinis, dr. Mindaugas Rukanskis, doc. dr. Lina Šulcienė, doc. dr. Vaidotas Vaičaitis.

Kontrolės komisija: Loreta Bielskė, Petras Kričėna, Otilija Klimaitienė.

Krikščionių profsąjungos Tarybos pirmininkės pareigas antrai kadencijai išrinkta dr. Vilma Popovienė, o Krikščionių profsąjungos pirmininko pareigoms antrai kadencijai perrinktas - Audrius Globys.

Dieve saugok ir globok Krikščionių profsąjungos bendruomenę, jos veiklą ir visus Lietuvos žmones!

The post Krikščionių profsąjunga pristatė pirmųjų ketverių metų veiklos vaisius ir atnaujino valdymo organus appeared first on LAIKMETIS.

Giuseppe Tomasi di Lampedusa buvo XX amžiaus pirmosios pusės Sicilijos rašytojas, kilęs iš aristokratiškos giminės, be kitų skambių vardų turėjo ir „Lampedūzos Princo“ titulą. Nieko nuostabaus, kad daug rašė apie jam pačiam skausmingą aristokratijos saulėlydį, ypač po to, kai visokie ten „garibaldžiai“ suvulgarino gyvenimą iki respublikos balagano.

Taip jau atsitiko, kad minėto rašytojo įžvalgas šiandien vis dažniau ėmė cituoti Europos (ypač Europos Sąjungos) likimą aprašantys autoriai. Viena skambiausių, laisvai išvertus iš originalo, skamba maždaug taip: „Jei norite, kad viskas liktų kaip buvę, daug kas turi pasikeisti...“

Prieš porą dešimtmečių Europai atrodė, kad gyvenime viskas gerai, kad sukurtas geriausias gyvenimo modelis, su juo bus galima gyventi ilgai ir laimingai. Visas pasaulis arba stengiasi gyventi, kaip Europa, o jei negali, tai labai pavydi. Žinoma, ateina kokios nors krizės, bet tai tik nelaimingi atsitikimai gyvenime. Niekas dėl jų nesikeičia. O ir nereikia keisti. Sporto komandų treneriai neskuba keisti sudėties, kol komanda laimi, pinigai nesikeičia, kol nenuvertėja, ir dar daug dalykų nesikeičia, kol neateina neganda. Tačiau, kad ji neateitų, pasirodo, reikia ne šiaip sau gyventi „ilgai ir laimingai“. Reikia daug dirbti, daug ką keisti... kad niekas nesikeistų.

„Jei norite, kad viskas liktų kaip buvę, daug kas turi pasikeisti...“

Rašytojas Lampedusa sakė, kad aristokratija suseno ir mirė dėl to, kad norėjo gyventi taikiai, teisingai ir patogiai savo pačios susisvajotoje idilėje, manydama, kad to nusipelnė, ir taip gyvendama yra geru pavyzdžiu aplinkiniams. Europa nori būti patogi, taiki ir teisinga, niekam netrukdanti. Patogumo dėlei parsidavė rusų žaliavoms, kinų rinkai, saugumą atidavė amerikiečiams. Sugalvojo savo vertybes, kurios turėjo „išlaisvinti“ nuo visokių istorijos ir biologijos nemalonumų...

Dvidešimtmečiams studentams neseniai pasiūliau nedidelę intelektinę užduotį – pavadinti Europos Sąjungą vienu žodžiu, kuriame atsispindėtų tai, kas jums ateina į galvą, apie tą sąjungą pagalvojus. Jei manote, kad tai progresas, gerovė, taika ir viltis, klystate. Taikliausias žodis – „močiutė“, taip sena gera turtinga močiutė, labai mylinti savo anūkus ir nenorinti nieko pradėti iš naujo, tik tie anūkai jau seniai gyvena visai kitokį gyvenimą.

Klausydamas debatų Europos Parlamente daug kartų girdėjau kalbas apie tai, kad net ir karo-maro metais mums reikia stropiai laikytis savo nustatytos gyvenimo tvarkos, saugoti tai, kas sukurta, ginti bendras vertybes, t.y., kas yra tie garsieji „Briuselio standartai“. Pasakysiu – paika ir pavojinga! Paika, nes ir vertybės dažnai tėra „močiutės sentimentai“, o pavojinga, nes ginamės gal ne visai taip ir ten, kur reiktų. Jei jau nesutariame dėl vamzdžių ir tarifų, tai ar sugebėsime sutarti, kai reikės realiai sutartinai ginti ne sąjungas ir aljansus, o konkrečią Lenkiją ar Estiją? Sunkus klausimas. Ne penktas straipsnis gins, o konkretūs žmonės.

Nenorime keistis. Ypač dėl to, kad dedamės laimėję Šaltąjį karą, kuris buvo tikrai nepigus. "Taikos dividendai", išmokėti jam pasibaigus, reiškė daugiau pinigų socialinėms išlaidoms. Dabar reikia jas ginti, taip manome, bet iš tikro tai reikia ginti tėvynę, o ne procentus tam ar kitam, netgi ne švietimą ir mokslą, „nemokamą“ miesto transportą ar pigius priešpiečius moksleiviams. Ginti savo tėvynę, kurios vertybės yra tikėjimas, tautiškumas, šeima, kalba, visa tai, ką Europa vis dar yra linkusi laikyti antrinėmis, lyginant su vieninga rinka, laisve gyventi bet kur ir bet kaip, teise žalotis ir žudytis. Šiandien matome, kad daug europietiškų mitų apie vertybes yra kvaili močiutės kaprizai. Net ir žinodami, kad bus blogai, gyvename, kaip gyvenę. Vos ne ant kiekvieno Briuselio stalo dulka 400 puslapių ataskaita, kurią pernai paskelbė buvęs Italijos premjeras Mario Draghi, kupina protingų idėjų, kaip gilinti ekonominę integraciją. Vargu ar kuris nors iš jų buvo įgyvendinta, nes visos reikalauja... keistis.

Kažkada nestigo manančių, kad yra tokios tautos, kaip jugoslavai ar čekoslovakai, sakė, kad yra net sovietų tauta, nes visus tokius „jugoslavus“ jungia didesnės vertybės, nei etniškumas. Dabar įsivaizduoja, kad yra vieninga Europos tauta, kažkokie bosniahercegovinai, kosovarai ir daug kitų. Kuomet teko atstovauti respektabilias Europos institucijas Bosnijoje ir Hercegovinoje, sužinojau, kad šalyje yra net trys seksualinių mažumų sąjungos – serbiška, kroatiška ir musulmoniška. Tautiškumas kur kas aukščiau nei gėjų vienybė, neva, vienoje šalyje... yra dar blogesnių pavyzdžių, bet...

Ar šiandien tikrai esame įsitikinę, kad vienodai entuziastingai ginsime ir Normandijos ir Panemunės pliažą. Ginsime, jei turėsime aiškią motyvaciją, bet šiandieninė motyvacija labai abejotina, ypač matant, kai rinkimus laimi tie, kurie sako, nepaaukosiantys ir euro Ukrainos gynybai, kol nebus užganėdintos savo „socialinės“ reikmės. Jei manote, kad jus apsaugos 2, 5 ar 10 procentų BVP, manykite kitaip – kariaujame dėl to, kas pinigais nematuojama.

Lampedūzos sala iš kurortinės idilės virto migrantų sulaikymo stovykla, nes niekas nenorėjo, kad ji tokia taptų, ir nieko nekeitė. Didžiosios imperijos ir ideologijos tapo „močiutėmis“, kurios tenorėjo tęsti praeities gyvenimą. O kai slėgė senatvė, imdavo puikuotis savo didybe, perrašinėti istoriją ir gyventi paikoje didybėje, kurios gal niekada ir nebuvo.

Geriausiu Giuseppe Tomasi di Lampedusa kūriniu laikomas romanas, pasaulyje pasklidęs pavadinimu „Leopardas“, turint galvoje, žinoma, tą gyvūną, kurio pavadinime „leo“ reiškia liūtą. Tačiau tas pavadinimas yra gerokai klaidinantis, nes pats autorius vadino savo kūrinį „Il Gattopardo“, labiau siedamas tą simbolį ne su liūtu, o su... kate (lietuviškas vertimas, beje, vadinasi „Gatopardas“). Sarkastiška tai, kad aristokratiškos giminės, kurios likimas aprašomas, herbe pavaizduotas Afrikoje gyvenantis plėšrūnas servalas, didesnis už naminę katę, bet kur kas menkesnis už leopardą. Tokia tad aliuzija – vis dar manai, kad esi leopardas, bet... nesi.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Lampedusa appeared first on LAIKMETIS.

„Popiežius Pranciškus buvo vienas iš ryškiausių mūsų laikų lyderių, siekęs suartinti žmones ir tautas per garbingą, atvirą ekumeninį dialogą. Manau, kad poslinkių šioje srityje jam išties pavyko pasiekti“, – šeštadienį Prezidentūros pranešime sakė G. Nausėda.

Pasak jo, į laidotuves susirinkę pasaulio lyderiai – taip pat akivaizdus šių pontifiko pastangų įrodymas.

G. Nausėdos teigimu, popiežius Pranciškus tapo ryškiu tarpreliginio dialogo skatintoju, praplėtusiu Katalikų Bažnyčios požiūrį į pasaulį, sustiprinusiu socialinį mokymą ir aktualizavusiu bendrystės, pagarbos ir solidarumo principus.

„Popiežiaus Pranciškaus palikimas išliks gyvas ne tik Bažnyčioje, bet ir pasaulio bendruomenėse, kurios jį prisimins kaip gailestingumo, taikos ir žmogiškojo jautrumo skleidėją“, – teigė Prezidentas.

Tuo metu D. Nausėdienė prisimindama Popiežiaus vizitą Lietuvoje 2018 metais pabrėžė, jog tai buvo ypatinga ir neįkainojama dovana nepriklausomybės šimtmetį minėjusiai Lietuvai.

„(Popiežiaus – BNS) mintys neprarado savo svarbos bei aktualumo ir šiandien yra gyvas priminimas apie tai, kokios vertybės yra tikros ir kokių turime laikytis“, – sakė pirmoji ponia.

Argentiniečių popiežius, kuris mirė pirmadienį, būdamas 88 metų amžiaus, per 12 savo popiežiavimo metų siekė pakreipti Bažnyčią didesnio atvirumo link.

The post Gitanas Nausėda: popiežiaus Pranciškaus palikimas išliks gyvas ne tik Bažnyčioje, bet ir pasaulio bendruomenėse appeared first on LAIKMETIS.

„Matau, kad kartais reikia ir jėgos. Ir blogiui priešpastatyti jėgą nėra nekrikščioniška. Tai yra noras apsaugoti sveikąsias pasaulio jėgas nuo sunaikinimo“, – žurnalistams Romoje penktadienį sakė Lietuvos vadovas.

„Štai kodėl mes turime šiek tiek revizuoti krikščioniškąsias vertybes šiuo nelengvu laikotarpiu. Nes jis prasidėjo ne mūsų iniciatyva, šie baisumai, kurie pastaruoju metu yra, jie buvo pradėti, deja, tos valstybės, kuri yra į rytus nuo mūsų“, – pridūrė G. Nausėda.

Jis su pirmąją ponia Vatikane šeštadienį dalyvaus pontifiko laidotuvėse.

Pasak G. Nausėdos, Pranciškus vadovavo Bažnyčiai labai sudėtingu laikotarpiu.

„Pripažinkime, kad pastarieji metai yra paženklinti žiaurumo, agresijos, stipresnio noro pavergti silpnąjį. Ir Bažnyčia čia gali labai daug, tikėjimas gali labai daug“, – kalbėjo prezidentas.

G. Nausėda pažymėjo, kad popiežiaus pasisakymai karo klausimu sulaukdavo ir prieštaringų vertinimų, tačiau tai nepaneigia jį „labai norėjus taikos, kad visi žmonės gyventų santarvėje“.

„Ir šitoje vietoje mums reikia turbūt susimąstyti, kaip paveikti blogį moraliniais imperatyvais, jeigu blogis pats savaime stengiasi juos paneigti, sutrypti į žemę, ignoruoti“, – teigė G. Nausėda.

Kaip skelbė BNS, popiežiaus laidotuvėse dalyvaus įvairių pasaulio šalių lyderiai, įskaitant Jungtinių Valstijų, Ukrainos, Prancūzijos, Vokietijos, kitų šalių prezidentus, taip pat ministrus pirmininkus, karališkąsias poras.

88-erių popiežius Pranciškus nuo insulto mirė antrąją Velykų dieną, pirmadienį, praėjus mažiau nei mėnesiui po to, kai grįžo namo iš ligoninės, kur penkias savaites buvo gydomas nuo sunkaus plaučių uždegimo.

Pontifikas bus palaidotas Romos Švč. Mergelės Marijos bazilikoje.

The post Prezidentas Gitanas Nausėda siūlo revizuoti krikščioniškąsias vertybes appeared first on LAIKMETIS.

Labai gražus palinkėjimas skamba mūsų valstybės himne – „Tautiškoje giesmėje“: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ Kovo 11-oji mums primena sužydėjusios vienybės galią, kuri ypač iš šiandienos perspektyvos mums atsiskleidžia kaip stebuklas. Nedidelės tautos ryžtas, vienybė ir stovėjimas kartu, vardan Lietuvos, padovanojo mums laisvės gyvenimą – Vakarų pasaulio tautų esminį bruožą. Šiemet, kai švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-ąsias metines, labai svarbu prisiminti, kokią reikšmę ši vienybė turi žmogui ir visam kraštui. O tada dar svarbu paklausti – koks gi svarbiausias vienybės pagrindas, kas vienybę remia, iš kur ji atsiranda ir kas ją palaiko? Nors 1918 m. Vasario 16-osios ir vėliau 1990 m. Kovo 11-osios Aktų signatarai buvo skirtingų požiūrių dėl krašto valdymo, tačiau jų apsisprendimas dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo buvo vieningas.

Šiuo metu Vakarų pasaulio šalis yra ištikęs nerimas, kaip toliau išlaikyti tuos tradicinius vienybės pagrindus, kurie, atrodė, jau ilgus dešimtmečius nebuvo kvestionuojami. Vėl kyla klausimas: kas tos svarbiausios mus vienijančios vertybės, kas sieja kolektyvinius Vakarus? Į dienos šviesą kyla svarstymas: ar vertybės yra tik susitarimo reikalas, ar jų prigimtis gilesnė, nei tik susitarimas, kad jų laikomės? Ar tai verta ginti net gyvybės kaina?

Evangelijose randame spalvingą Jėzaus palyginimą apie namą, pastatytą ant smėlio ir ant uolos. Pastatytas ant smėlio, namas sugriūna, prapliupus lietui, patvinus upei ir pakilus vėjui, tėškusiam į jį. Namui, kuris stovi ant uolos, šios negandos nebaisios – jis lieka nesugriautas. Šio pasakojimo epilogas – kad žmogus turi būti protingas, žiūrėti, ant kokio pagrindo stovi jo gyvenimo namas. Kas yra ši uola, vėl turi galvoti ir Lietuva, ir Europà, ir Amerika. O kad upės jau yra patvinusios, rodo šių dienų pasaulio įvykiai.

Popiežius Benediktas XVI per savo apaštališkąją kelionę Jungtinėse Amerikos Valstijose, Baltuosiuose rūmuose (2008 m. balandžio 16 d.) susitikęs su tuometiniu JAV prezidentu George’u W. Bushu, sakė: „Amerikos tėvai kūrėjai laikė savaime suprantamu, kad tam tikros tiesos kyla ne iš žmonių susitarimo, bet iš Kūrėjo. Šios tiesos ir šiandien turi būti laisvės ir demokratijos pagrindas, nes tik remiantis jomis galima užtikrinti tikrą žmogaus orumą ir bendrąjį gėrį.“

Vėliau (2008 m. balandžio 18 d.) kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Benediktas XVI pabrėžė: „Žmogaus teisių prigimtinė vertė grindžiama ne vien tarptautinių susitarimų ar valstybių pripažinimu, bet pačia žmogaus prigimtimi ir transcendentine kilme. Tai leidžia joms išlikti visuotinėms, objektyvioms ir neliečiamoms. Teisių atskyrimas nuo šio pamatinio pagrindo reiškia jų trapumą ir lengvą manipuliavimą. Tai ypač svarbu sprendžiant pasaulines problemas, nes be moralinio pagrindo teisingumas tampa priklausomas nuo kintančių politinių ar ekonominių interesų.“

Krikščioniškoji pasaulėžiūra remiasi argumentu, kad svarbiausias vienybės pagrindas tarp žmonių ir pasaulio tautų slypi dieviškoje žmogaus orumo kilmėje. Tik šiuo požiūriu remiantis galima užtikrinti taiką, teisingumą ir solidarumą tarp tautų. Jei žmogaus ir tarptautinės teisės bus atskirtos nuo transcendencijos, Dievo kaip tiesos šaltinio, jos gali tapti reliatyvios ir prarasti savo tikrąją vertę.

Nerimą kelia Europoje įsivyravusi pasaulėžiūra, neigianti jos krikščioniškąją tapatybę.

Šiandien, kai švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-ąsias metines, mums svarbu prisiminti, kas vedė link 1990 m. Kovo 11-osios. Tai nuostabi tautos vienybė pasipriešinant sovietiniam režimui, kuris nepaisė tikrojo žmogaus orumo pagrindo. Ištrynus transcendentinį žvilgsnį į tikrovę, tapo pateisinama atimti žmogaus orumą ir pavergti visą tautą okupacinei valiai. Ne veltui ši santvarka buvo paremta ateizmo ideologija, neigiančia žmogaus Kūrėją. Bažnyčia čia suvaidino lemiamą vaidmenį, primindama dieviškąją žmogaus kilmę, Dievo reikšmę tautos vienybei. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeriuose buvo fiksuojami žmogaus teisių pažeidimai. Žmonės slapta ir atvirai vyko į atlaidų šventes krašto šventovėse, disidentai rizikavo platindami spausdintą tiesos žodį, kilo pasipriešinimo ryžtas žmonių širdyse. Taip buvo dedamas pagrindas Sąjūdžiui, padovanojusiam mūsų Tėvynei Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Mūsų tautoje išsipildė Jėzaus žodžiai, pasakyti Evangelijoje pagal Joną: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).

Nerimą kelia Europoje įsivyravusi pasaulėžiūra, neigianti jos krikščioniškąją tapatybę. Labai blogas šios tendencijos ženklas buvo Europos Konstitucijos, vėliau tapusios Lisabonos sutartimi, krikščionybės vaidmens, kaip vienijančios Europą pasaulėžiūros, nepripažinimas. Tą kartą šv. Jonas Paulius II (2003 m. spalio 31 d.) kreipėsi į Europos politikus klausdamas: „Kaip galima atmesti Europos krikščioniškąją tapatybę? Kaip galima nematyti to didžiulio paveldo, kuris amžiais formavo Europos dvasią? Europos vienybė negali būti tik ekonominis ar administracinis projektas – ji turi būti grindžiama vertybėmis, kurios kyla iš jos istorijos, o krikščionybė yra pagrindinė jos dalis.“

Šiandien Lietuva daug ką gali pasakyti Europai. Ji žino, kada žydi vienybė ir kaip lengvai galima ją prarasti. Neseniai tokį vienybės stebuklą išgyveno lietuviai piligrimai, keliavę į Romą Jubiliejaus metų proga. Jie pripildė didžiąsias Romos bazilikas savo giesmių ir maldos, drauge pajusdami, kaip brangu išgyventi savo brolių ir seserų tautiečių bendrystę Dievo akivaizdoje. Tai nuostabi vienybės – mūsų bendro tikėjimo, europinės kultūros ir buvimo vakariečiais – patirtis. Kaip gera tai išgyventi vėl naujai, šiais Jubiliejaus metais, kurie mus kviečia tapti vilties piligrimais! Iš praeities semdamiesi stiprybės, mes dabar turime sėti viltį ir savo aplinkoje, mūsų Tėvynėje ir mūsų žemyne. O viltis neapgauna, kaip primena popiežius Pranciškus apaštalo Pauliaus žodžius Laiške, skirtame šiam ypatingam Jubiliejaus metui.

Tebūna įkvėptos mūsų širdys ir toliau vardan tos Lietuvos puoselėti vienybę, kuri prasideda žmogaus širdyje, vienybėje su savo Kūrėju!

The post Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Vienybės pagrindas appeared first on LAIKMETIS.

Ji ne kartą yra pareiškusi, kad jos kovinė dvasia ir įsipareigojimas tiesai kyla iš gyvenimo šeimoje ir katalikiško išsilavinimo: „Mano auklėjimas man yra absoliučiai viskas. Dėl to esu konservatorė, dėl to tikiu amerikietiška svajone", - sakė Leavitt interviu tinklalaidei „The Catholic Current" 2021 m.

„Mano tėvai dirbo iš peties, kad išleistų mane į katalikišką vidurinę mokyklą Lourense, Masačusetso valstijoje", - sakė ji. „Centrinė katalikiška vidurinė mokykla buvo neįtikėtina vieta. Ji išmokė mane disciplinos, suartino su Dievu, taip pat supažindino su visuomeninės tarnystės ir atsidavimo bendruomenei svarba."

Leavitt sako, kad kiekvieną dieną pradeda malda, todėl neseniai kalbėdama CIPAC konferencijoje ji liudijo, kad būtent malda jai padeda atlaikyti kolegų iš žiniasklaidos spaudimą.

„Katalikiškas išsilavinimas iš tiesų suformavo mane tokią, kokia esu", - sakė ji laidos vedėjui tėvui Robertui McTeigue'ui. „Vėliau tęsiau katalikišką ugdymą koledže. Labai didžiuojuosi, kad esu pirmoji savo šeimos narė, gavusi bakalauro laipsnį, nes tėvai ir šeima sunkiai dirbo."

„Mokiausi Šv. Anzelmo koledže Amherste, Naujajame Hampšyre, ir tos vertybės - sunkus darbas, ryžtas - man buvo tikrai įskiepytos nuo mažens, - sakė ji, - kiekvieną dieną eidavome į darbą, sunkiai dirbdavome, ir niekas šiame gyvenime nėra duota, viską reikia užsidirbti", - sakė ji.

„To mane mokė labai anksti, ir šios vertybės man buvo įskiepytos per katalikišką auklėjimą, už kurį esu labai dėkinga."

Leavitt mokykla taip pat atvedė ją į Romą (Italija), kur ji praleido semestrą studijuodama užsienyje Džono Kaboto universitete. „Kiekvieną dieną atsikėlusi meldžiausi ir prašiau, kad Dievas suteiktų man jėgų išgyventi dar vieną dieną", - sakė ji.

„Didžiuojuosi, kad esu už gyvybę. Nuoširdžiai tikiu, kad tai vienas svarbiausių klausimų, su kuriais susiduria mūsų šalis ir pasaulis, - teigė ji, - gyvybės klausimas yra nepaprastai svarbus. Tai labai aiškiai nurodyta mūsų Konstitucijoje. Be teisės į gyvybę niekas kitas nėra svarbu", - teigė ji.

„Kaip jauna moteris jaučiuosi esanti unikalioje padėtyje, kad galėčiau iš tikrųjų byloti šiuo klausimu taip, kad jis rezonuotų jaunoms moterims visoje mūsų šalyje."

„Turime įskiepyti kultūrą, kuri vėl skatintų, puoselėtų ir rūpintųsi gyvybe, nes, deja, kairiosios jėgos iš tikrųjų valdo informacinį lauką šiuo klausimu", - tvirtino ji.

„Tai nėra susiję su moterų reprodukcinėmis teisėmis. Tai nėra susiję su moterų sveikata. Deja, mūsų visuomenė, mūsų kultūra ne taip žiūri į gyvybę ar abortų klausimą, - sakė ji. - Tai klausimas, kuriuo galime pakeisti širdis ir protus, - teigė ji.

„Mums tik reikia garsiau apie tai kalbėti. Ir laimėti informacinį karą, nes, deja, mes jį pralaimėjome, ypač mano kartos jaunas moteris ir merginas."

27 metų K. Leavitt atvėrė Baltųjų rūmų spaudos konferencijų salę tiktokeriams, influenceriams, jutūberiams ir tuo būdu sukuria vietą „naujajai žiniasklaidai“.

D. Trumpas per rinkimų kampaniją daug dėmesio skyrė tinklalaidininkams ir kritikavo „senąsias“ naujienų organizacijas, o K. Leavitt sakė, kad vadovausis jo „revoliuciniu požiūriu į žiniasklaidą“.

K. Leavitt jau turi gerą įdirbį – jos paskyrose socialiniuose tinkluose yra jaunos, dirbančios motinos gyvenimo vaizdų ir filmukų apie tai, kaip ji televizijoje „Fox News“ kritikuoja „melagienų žiniasklaidą“.

Naujajame Hampšyre, kur jos šeima laikė ledų parduotuvę, augusi K. Leavitt yra ištikima D. Trumpo šalininkė. 2017-aisiais ji savo universiteto laikraščiui nusiuntė laišką, kuriame išreiškė protestą dėl to, kad vienas dėstytojas auditorijoje kritikavo D. Trumpą.

Ji dirbo D. Trumpo spaudos biure per pirmą jo kadenciją, o 2022-aisiais su D. Trumpu ir ginklų savininkams palankia programa siekė Naujojo Hampšyro vietos Kongrese, tačiau nesėkmingai.

Turime įskiepyti kultūrą, kuri vėl skatintų, puoselėtų ir rūpintųsi gyvybe

Tuo metu paskelbtame viename instagramo įraše matyti, kaip ji šaudykloje šaudo iš kulkosvaidžio. Prierašas, paminint tuometinį prezidentą Joe Bideną (Džo Baideną), skelbė: „@joebiden, ateik ir pasiimk.“

Vėliau jos, kaip D. Trumpo 2024 metų rinkimų kampanijos atstovės, užtikrinti pasirodymai per televiziją pelnė jai spaudos sekretorės postą.

Jos ištikimybė buvo tokia, kad ji į darbą sugrįžo praėjus keturioms dienoms po gimdymo. Tokį jos sprendimą nulėmė pasikėsinimas į D. Trumpą per politinį mitingą pernai birželį.

„Pažvelgiau į savo vyrą ir pasakiau: „Regis, grįžtu į darbą“, – pasakojo K. Leavitt žurnalui „The Conservateur“.

78-erių D. Trumpas, paskirdamas ją netrukus po savo pergalės lapkričio rinkimuose, teigė, kad K. Leavitt yra protinga ir tvirta, ir „ant pakylos pranoks“ visus.

Kol kas jis vėl yra teisus.

The post Baltųjų rūmų „žvaigždė" yra dėkinga savo katalikiškam auklėjimui appeared first on LAIKMETIS.

Čia išvardinau tik keletą vertybinių grupių, o visas vertybes vargu ar suskaičiuoti įmanoma. Tai kurioms iš tų vertybių kyla pavojus? Gal toms, apie kurias š. m. vasario 12 d. LNK „Kakadu“ laidos metu prabilo kuriamos „Vertybių partijos“ steigėjai – prostitucijos ir pornografijos? Iš pastarosios, pasirodo, galima būtų net tankų Lietuvos gynybai nupirkti. O gal visoms kyla pavojus? Bet šito būti negali vien jau todėl, kad dažnos vertybės viena kitai prieštarauja.

Labai nustebau ir dėl teiginio, kad moterims gimdant daugiau vaikų gali sužlugti demokratija. To suprasti irgi nepajėgiu. Nes demokratija yra valstybės valdymo forma, ir su moterų noru arba nenoru gimdyti vaikus nesusijusi niekaip. Nebent tartume, kad skatinimas gimdyti vaikus žlugdė visus buvusius bei esamus valdymo būdus (imperinį, monarchinį, aristokratinį, meritokratinį, timokratinį, plutokratinį, autoritarinį, despotišką, tironišką ir t. t.).

Tačiau nežiūrint to, kas šalis valdė kadaise ir valdo dabar, gyventojų skaičiaus augimą visada skatino. Išimtis tik viena - niūrūs kinų despoto Mao Dzedongo laikai, kai dėl beprotiškų komunistinių pertvarkų neliko ko valgyti, o žmonių skaičius vis augo ir augo, perkopė net milijardą.    

Tad tenka tarti, kad lyčių lygybės eksperte pristatomai teisininkei arba trūksta žinių, kas iš tiesų yra demokratija ir kokios egzistuoja vertybės, arba ji sąmoningai iškreipia politikų norą kaip nors įveikti Lietuvoje bręstančią demografinę krizę. Norėčiau tikėti, kad žinių jai pakanka - juk ne kiekvieną žmogų ekspertu vadiname. Bet kai Rugilė Butkevičiūtė ima aiškinti, kad mokslas įrodė, jog net urvuose gyvenusios moterys jau dirbo vyriškus darbus (medžiojo), o tai, pasak jos, įrodo, kad net ir tada moterims rūpėjo ne vien vaikai ir jų gimdymas, darosi keista.

Kam laužtis pro atviras duris, įrodinėti tai, kas visiems puikiai žinoma? Juk ir dabar nepaprastai daug moterų dirba sunkius „vyriškus“ darbus. Tiesa, ir čia yra viena išimtis – daugumoje šalių iki šiol moterims draudžiama dirbti fizinį darbą giliai po žeme šachtose. Lyčių lygybės ekspertei derėtų tuo susirūpinti: juk akivaizdi nelygybė, vyrams šachtose leidžiama dirbti, o moterims – ne! Bet jai rūpi kas kita: kodėl moterys negali turėti teisės negimdyti vaikų?

Ir čia vėl kyla klausimas: o kas iš jų tokią teisę atėmė ar ketina atimti? Kam skambinti pavojaus varpais, jei net menkiausio pavojaus nėra? Kas jau kas, o lyčių lygybės ekspertė turėtų žinoti, kad XXI amžiuje bent Vakarų šalyse niekam net mintis nekyla atimti iš moters teisę negimdyti vaikų. Dar daugiau, skatinami abortai, peršamos kontraceptinės priemonės.   

R. Butkevičiūtė pavojų vis tiktai regi. „Nepaisant to, kad gyvename XXI amžiuje, moterų gyvenimo pasirinkimai vis dar dažnai vertinami per tradicinius lyčių stereotipus“, - teigia ji. Ir priduria: „Vienas iš giliausiai įsišaknijusių stereotipų – kad tikra moteris turi būti motina“. O tuos stereotipus, pasak jos, siekia įtvirtinti pradėjęs plisti „socialinis programavimas bei plačiai viešinami naratyvai, kurie neturi jokio pagrįstumo“.   

Įpratęs dirbti mokslinį darbą, įpratau bet kuriuos teiginius tikrinti ir darsyk patikrinti, sužinoti jų logiką, kilmę. Todėl perskaičius ekspertės teiginį, kad „viešinami naratyvai“ (lietuviškai sakant, pasakojimai, tekstai) apie tradicinius lyčių stereotipus neturi jokio pagrįstumo, išsyk kilo klausimas: kuo straipsnio autorė grindžia šį teiginį? Kokie tyrinėjimai, kokios mokslinės studijos leidžia bent jau įtarti, kad tradicinės moters ir vyro sampratos yra niekuo nepagrįstos? Ir apie kokį „socialinį programavimą“ autorė kalba?

Tai, ką čia rašau – ne mokslinė studija. Bet jeigu prireiktų, galėčiau nurodyti ne vieną rimtą autorių, kuris, įtikinamai parodė, kad dabartyje labiausiai viešinamas naratyvas yra ne „tradiciniai lyčių stereotipai“, o genderizmo ideologija. Visuomenę net įkyriai siekiama įtikinti, kad lytis (gender) yra ne tik biologinis reiškinys, bet ir socialinis bei kultūrinis, tad lytinė tapatybė nebūtinai atitinka biologinę lytį, o LGBT bendruomenė neteisėtai yra skriaudžiama.  

Ir ne tik siekiama įtikinti, bet – jei tik įmanoma - griebiamasi net represijų. Prieinama net iki to, kad vyrą įvardinus „jis“, o moterį – „ji“, iš darbo atleidžiama. Nenorima pripažinti akivaizdaus fakto, kad lyčių lygybė yra galima bei siektina tik ekonominėje, socialinėje, moralinėje bei politinėje srityse, bet ne biologinėje prigimtyje, genetikoje. Juk ką nori daryk, bet vyras vaiko nepagimdys, nors „lyčių lygybės ekspertai“ to ir labai trokštų. Nebent visai nelauktai taip atsitiktų translyčiui, kuris save laiko vyru, o iš tiesų yra moteris...

galėčiau nurodyti ne vieną rimtą autorių, kuris, įtikinamai parodė, kad dabartyje labiausiai viešinamas naratyvas yra ne „tradiciniai lyčių stereotipai“, o genderizmo ideologija.

Paminėtas įprotis išsiaiškinti teiginių logiką ir jų kilmę mane privertė pasidomėti, kas paskatino R. Butkevičiūtę rašyti, švelniai tariant, neapgalvotus žodžius. Prisiminiau garsųjį ginčą tarp vieno iš materialistinės filosofijos pradininkų Johno Locke‘o ir šiek tiek anksčiau gyvenusio idealisto ir radikalaus dualisto Rene Descartes‘o. Pastarasis tvirtino, kad jau gimdamas žmogus atsineša su savimi „įgimtas idėjas“, kurias galima pavadinti ir įgimtais proto, gebėjimų bei charakterio bruožais ar bent jau polinkiais. J. Locke‘as jį kritikavo sakydamas, kad žmogus gimsta tarsi „tabula rasa“ (švari lenta“), ir tik gyvenimo patirtys suformuoja jo charakterį, protą, lemia pasirinkimus. Tad ir kilo man klausimas: kas lėmė lyčių lygybės ekspertės mąstymą bei jos pasirinkimus: ar prigimtiniai polinkiai, ar ją paveikusios gyvenimiškos patirtys?

Beveik iki pat XX a. pabaigos toks klausimas būtų atrodęs bent jau beprasmis – vyravo požiūris, kad teisus buvo J. Locke‘as, kad žmogaus elgesį ir net gebėjimus lemia tik mokymas, ugdymas, gyvenimo patirtys. Bet kompleksiškumo teorija (kuri vadinama ir sinergetika) bei  kognityviniai mokslai šį požiūrį stipriai išklibino. Remdamasis jais, straipsnyje „Tabula rasa“ problema ir žmogiškosios vertybės“ (Socialinių mokslų studijos, 2011, 3(2), p. 399–408) jau parodžiau, kad vis tiktai teisesnis buvo R. Descartes‘as, nors ir J. Locke‘as savaip buvo teisus. Nors žmogaus gyvenimą labai veikia mokymas, ugdymas, įtaigos, patirtys, bet apie 60% žmogaus pasirinkimų ir veiksmų lemia būtent „įgimtos idėjos“, arba tai, kas dabar vadinama genetiniu ir socialiniu kodais.

Apie socialinį kodą prabilta tik XXI amžiaus pradžioje. Jį trumpai galima apibūdinti kaip spontaniškai ir nesąmoningai kūdikystėje bei ankstyvojoje vaikystėje (iki 2-3 metų), o gal net prenitalinėje būklėje (taip tvirtina transpersonaliniai psichologai) įsisavintą kalbinę, dorovinę, kultūrinę aplinką.

Čia svarbu pabrėžti, kad įsisavinama būtent nesąmoningai, o ir ta aplinka irgi veikia nesąmoningai – nei tėvas, nei motina kūdikio specialiai nemoko keiktis ar nesikeikti, mylėti arba nekęsti, ir t.t. Sąmoningas ugdymas (vartojant R. Butkevičiūtės terminologiją - programavimas) prasideda tiktai tada, kai tėvai pradeda suvokti, kad vaikas jau ima suprasti, kas jam yra sakoma.

Tad tai, kas filosofijoje ir sociologijoje vadinama socialiniu kodu, ir tai, kas vadinama socialiniu programavimu, reikšmingai skiriasi, nors žodžiai kodavimas ir programavimas dažnai tapatinami. Kita vertus, nors žmogaus elgesiui ir pasirinkimams didesnę įtaką daro įgimta ir/ar nesąmoningai suformuota informacija, tai nereiškia, kad socialinis programavimas yra neveiksmingas.

Jau paminėti „naujieji mokslai“ (ir taip jie kartais vadinami) parodė, kad intensyvus ilgalaikis socialinis programavimas gali daryti įtaką net genetiniam kodui, ir kuo ankstyvesniame amžiuje jis prasideda, tuo didesnė jo įtaka. Ne be reikalo sakoma: „Lenk medį kol jaunas“. Tą R. Butkevičiūtė ir daro. Neseniai kartu su sociologe Reda Jureliavičiūte išleido knygutę „Paskui ribas. Pažintis su savo ribomis“. Ji skirta – kaip pristatoma – supažindinti net trijų metų vaikučius su lytinio smurto prevencija...

Šį trumpą ekskursą į filosofiją ir gamtos bei socialinis mokslus padariau tik tam, kad bandyti atsakyti į klausimą, kas labiau lėmė lyčių lygybės ekspertės mąstymą bei jos pasirinkimus - ar prigimtiniai polinkiai, ar ją paveikusios gyvenimiškos patirtys. Atsakymas peršasi varganas – tą sužinot neįmanoma. Nors įgimti polinkiai žmoguje dominuoja, bet ir jie paveikiami. Gal ateityje ir bus atrasta, kaip „pasverti“, kas labiau veikia žmogų, bet kol kas apie tas įtakas galime spėlioti tik iš žmogaus nuveiktų darbų.

Jais ir pasidomėjau. Pakako į „Google“ paieškos lauką įvesti lyčių lygybės ekspertės vardą ir pavardę, kai išvydau svetainę „Moterų informacijos centras“, o joje – vėl ekspertės vardą ir pavardę. Šiame centre, kuris  prisistato daugelio lyčių lygybės klausimų iškėlimo ir jų sprendimo Lietuvoje pradininku ir giriasi įgyvendinęs tarptautinį projektą „GENDER-ED: kova su lyčių stereotipais švietime ir profesiniame orientavime“, R. Butkevičiūtė gan ilgai teikė juridines paslaugas nukentėjusioms nuo smurto moterims, o vėliau įsteigė panašias paslaugas teikiančią įmonę „Ribologija“.

Štai, vaizdžiai sakant, ir išlindo yra iš maišo! Šį lietuvišką posakį ne atsitiktinai pavartojau. Minimos organizacijos pavadinimas tarsi turėtų byloti, kad jo paskirtis – informuoti moteris jas dominančiais klausimais (be abejo, ir kaip apginti savo teises, kaip apsisaugoti nuo galimo smurto, ir t.t.), bet kažkodėl jos veikla skirta ne moters ir vyro lygybės klausimams spręsti, o daugelio lyčių lygybei įteisinti, „kovai su lyčių stereotipais“. Kodėl apgaudinėjama, dezinformuojama, kodėl organizacijos vykdoma veikla - genderizmo idėjų skleidimas  - dangstoma „moterų informacijos centro“ vardu?

Atsakymo ir vėl nežinau. Bet pradėjau suprasti, kodėl lyčių lygybės ekspertė (beje, lyčių lygybės ekspertai Lietuvos aukštosiose mokyklose kol kas nerengiami) smerkia „tradicinius lyčių stereotipus“ ir bijo, kad politikai ims moteris versti gimdyti. Supratau, kad jai kur kas labiau rūpi ne moterys, o „įvairių lyčių“ asmenys – ne be reikalo ji pristatoma genderizmo idėjas skleidžiančio centro buvusia lydere.

Tad užuot „tiesiai ir šviesiai“ pasakius, kad translyčiai, interlyčiai ir kitos „socialinės lyties“ atstovai ne tik nenori gimdyti vaikų, bet gal ir negali, kalba ir rašo apie žlugdomas vertybes bei demokratiją, neturinčius jokio pagrįstumo viešus naratyvus (reikia manyti, kad pagrįsti yra tik genderizmo naratyvai), ir t. t. Žodžiu, turi omenyje viena, o rašo ką kita, ir dar neprofesionaliai, nors ir prisistato eksperte.

The post Prof. dr. Saulius Kanišauskas. Ekspertė skambina pavojaus varpais: nejau moterims reikia gimdyti?! appeared first on LAIKMETIS.

Pasirodo, gali būti ir kitaip, juk buvo kitaip, buvo kad tos Amerikos iš viso nebuvo, buvo, kad mes buvome didžiausia valstybė Europoje. Todėl visiems sakau, kad strateginės geopolitinio mąstymo klaidos yra manyti, kad dideli visada yra dideli, kad karus laimi tie, kurie prabangiau gyvena, kad iš istorijos mokytis neverta, nes tai buvo seniai ir tie „senoliai“ neturėjo interneto ir instagramo.

Praėjusią savaitę teko dalyvauti pokalbiuose apie tokį europietišką geopolitinį projektą, pavadintą Europos kariuomene. Daugelis pokalbio dalyvių manė, kad ta kariuomenė bus naujas reiškinys kontinento istorijoje, todėl jos kūrimas būsiąs labai sudėtingas, žinant visas europietiškų sprendimų priėmimo bėdas.

Prisipažinsiu, kad ne vieną nustebinau, leptelėjęs, kad nieko čia naujo. Europos kariuomenių būta. Ir ne kartą.

1683 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis, vadovaudamas jungtinėms Europos pajėgoms pralaužė Vienos apgultį ir pradėjo Europos išvadavimą iš Osmanų valdžios... tai viena didžiausių ir geopolitiškai svarbiausių Europos, kaip civilizacijos, karinių pergalių.

Kodėl ir kaip jam pavyko tada ir ko tikėtis dabar? Pirma – krikščioniškoji Europa tikrai jautė civilizacinę grėsmę, o buvo net kalbančių apie krikščioniškos civilizacijos saulėlydį.

Antra – kariauti skatino moralinis autoritetas, o jis vadinosi popiežius Inocentas XI be jokio politinio korektiškumo ir noro visiems patikti kvietęs ginti civilizacines vertybes. Jonas III Sobieskis buvo „prikalbėtas“ tapti tuo kariniu ir politiniu autoritetu, gavo pakankamai gerą finansavimą bei laisvas rankas kariuomenei rinkti. Ne kokioje kito penkmečio finansinėje perspektyvoje, bet čia ir dabar.

Europos kariuomenių būta. Ir ne kartą.

Trečia – nebuvo siekiama, kad kare dalyvautų būtinai visi ir konsensusu sutartų dėl karo eigos ir baigties. Beje, taip jau įvyko, kad prancūzai su visu savo Liudviku XIV – Karaliumi-Saule - stengėsi karo išvengti (Viena, tai juk dar ne Paryžius), vengrai, kaip dažnai būna, pasirinko ne tą pusę. Kariavo tie, kam buvo „netoli“, formaliai tokia tuometinė „europos sąjunga“, vadinta Šventąją Romos imperija su visu imperatoriumi Leopoldu ir dar keliais sąjungininkais.

Ketvirta – Sobieskis turėjo kare išbandytą ir gerai veikiančią kariuomenę, galinčią be didelių reformų stoti į kovą.

Ar šiandieninė Europa, tai mėgstanti pasinaudoti „gerąja praktika“, gali pakartoti Lietuvos politinio ir karinio vadovo sėkmę?

Suprantu, kad ta ana „šventosios romos...“ buvo kur kad mažiau integruota nei šiandieninė Europos Sąjunga, bet šiandien su moraliniu autoritetu labai prastai, vertybės labai neapibrėžtos, pagal pačią ES veikimo schemą niekaip negalima „aktyvuoti karo eigos“. O dar ir „liberum veto“ vos ne kiekviename žingsnyje, kai reikia ką nors rimtai nuspręsti.

Be to slegia liūdna patirtis iš nepavykusios Europos gynybinės sąjungos šeštajame dešimtmetyje – buvo prancūzų „liberum veto“, liūdna ir vadinamo eurokorpuso kūrimo patirtis, kai pasirodė visai kvaila „pirmais-antrais“ statyti į vieną dalinį prancūzus su vokiečiais. Liūdna prisimenami ir visi Saint-Malo tipo pasižadėjimai „duoti“ karius į jungtinę kariuomenę.

Bendra Europos gynyba taip ir neatsirado. Viskas prasidėdavo nuo didelių gražių užmojų, bet atsimušdavo į pinigus ir kivirčus, kas turės kokią generolų kvotą. Šiandieniniai Sobieskiai ar De Gaule‘iai arba ramiai miega, ar užsiėmę kažkur kitur, gi karo nekariavę kabinetų generolai moka viską suskaičiuoti ir pasakyti, kad kariauti gal neverta, juk viskas ir taip neblogai.

Europa pastaraisiais dešimtmečiais mėgo save vadinti labai keistu ir jos pačios išgalvotu vardu – Minkštoji galia. Europa didžiavosi, suradusi būdą kaip gyventi be karo mašinerijos ir tradicinio saugumo, karus pakeisti verslu, mokslu, šokiais, žaidimais, lytiniais pasikraipymais ir dar kuo tik įmanoma... Jau rodėsi, kad visus karus-marus gali pakeisti „minkštoji galia“ – verslo sėkme ir gyvenimo komfortu susigundys juk ir didžiausi barbarai...

Tai nebuvo pirmas kartas istorijoje, kai manyta, kad fiktyvus visuomenės gyvenimo modelis, vadinamas ekonomika ir kultūra, yra svarbiau už visokias ten istorines tiesas, teisybes ir neteisybes. Komfortu paremtą gerovę vietoj karo barbarams ir kitokiems kaimynams siūlė romėnai, bizantiečiai ir venecijiečiai ir kitos pasiturinčios bendruomenės. Visoms baigėsi vienodai – barbarai laimėjo. Ne todėl, kad buvo protingesni ar techniškai labiau pažengė. Todėl, kad visoms toms „minkštosioms galioms“ trinktelėdavo kieta lazda.

Ne paslaptis, kad pastarosiomis dienomis mūsų Europa panikuoja. Panika ne šiaip sau – gyventi darosi nesaugu. O nesaugu todėl, kad neturi ne tik geros kuokos, bet ir šiaip lazdos. Ir supranta, kad reikia skubiai ieškoti ko nors kieto, kad apsigintum. Minkštoji galia virsta negalia. Ir sunkiai pagydoma...

Kariauti teks, ir kariauti ne iš baimės, bet rimtai siekiant karinės pergalės. Jau imama norėti ne tik gintis, bet ir laimėti. Bet tam reikia dar išpildytos ketvirtos sąlygos, kurią turėjo Sobieskis – patyrusios kariuomenės. Taigi, ne Ukrainai reikia stoti į NATO, o Europai jungtis į Ukrainos kariuomenę. Toks žingsnis būtų (tikėtina) teigiamai priimtas ir Vašingtone. Apie tai kol kas kalbama kaip apie akibrokštą, bet karą dažnai laimi akibrokštas.

Sako, anasai Lietuvos Didysis kunigaikštis buvo avantiūristas ir „peštukas“, bet stebėtinai pamaldus ir tikintis, kad galiausiai reikia pasikliauti ir Dievo valia. Kažkur sakė, girdėję jį sakant; „Dievas su mumis ne tada, kaip mes to norime, bet kai nusipelnome“. Gal? Per visas savo minkštas ir kietas galias bei negales.

Post scriptum. Sako, Vienos miesto valdžia niekaip nepasiryžta atidengti seniai sukurto paminklo Jonui III Sobieskiui už jo istorinius nuopelnus. Prisipažįsta - bijo, kad migrantams nepatiks, dar kokius neramumus sukels. Geriau, tad jau be Sobieskio ir be jo garbės. Su sava baime ir gėda... Va, kaip, čia toje Europoje.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Sobieskis appeared first on LAIKMETIS.

Pastaruoju metu mūsų viešoji erdvė mirga demografijos temos pranešimais. Jei rinkimų metu karščiausias klausimas buvo – imigracija, dabar, regis, ryškėti pradeda gimstamumo krizės suvokimas. Neseniai nuskambėjo nauja gimstamumo statistika – 2024 metais Lietuvoje gimė beveik dešimtadaliu mažiau naujagimių nei 2023 m.

Kodėl tai krizė? Akivaizdžiausia ir labiausiai išdiskutuota čia – tai krūvio viešajam sektoriui problema. Mažiau gimstančių reiškia ir mažiau dirbančių, bei mažiau mokesčių į valstybės iždą – pensijoms, švietimui, sveikatos apsaugai, infrastruktūrai ir t.t. Taip pat tai reiškia ir besitraukiančią ekonomiką – mažiau žmonių – mažiau sukuriama pridėtinės vertės. Jei krūvis socialinei ir sveikatos apsaugos sistemai, atrodo, akivaizdus, bet netampantis įsisamoninta krize, rizika ilgalaikiam ekonominiam valstybės silpnėjimui yra suprantama platesniam ratui žmonių.

O galiausiai – žemą gimstamumą turėtume pirmiausia matyti kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Mažiau gimstančiųjų reiškia besitraukiančius gynybos pajėgumus, o silpna ekonominė ir socialinės apsaugos situacija valstybėje – daug didesnį jos pažeidžiamumą. Taigi mažas gimstamumas – nacionalinio saugumo klausimas. Galiausiai, žemas gimstamumas, neužtikrinantis kartų kaitos rodo, jog visuomenė nėra tvari – jos pasirinkimai, vertybės, gyvenimo būdas neužtikrina jos tęstinumo.

Sprendžiant, ko imtis, ekspertų ir politikų komentaruose, girdžiu dvi žinutes:

• Gimstamumo mažėjimas – globali Vakarų pasaulio problema, nulemta įvairių persipinančių kultūrinių, socialinių, ekonominių ir sveikatos priežasčių.
• Gimstamumo skatinimas reikalauja kompleksinių, ilgalaikių, skirtingoms visuomenės grupėms – skirtingų politinių priemonių.

Ir, atrodo, jog šis kompleksiškumo suvokimas suglumina tiek politikus, tiek ekspertus. Tarsi, pripažįstama, jog nieko esmingo negalima padaryti. Viena vertus, dešimtmečiais besiformavusių Vakarų kultūros procesų neapsuksi. Karjera, saviraiška, emocinė, fizinė, materialinė gerovė neišvengiamai konkuruoja su vaikų auginimo vizija, kuri asocijuojasi su nekomfortu, neužtikrintumu, savų poreikių paneigimu.

Galbūt ši nepriklausomybės karta, šiuo metu būtent reprodukcinio amžiaus, labai sunkiai ir nuo pamatų kūrusi savo ekonominę ir emocinę gerovę, vengia rizikų, nestabilumo, bet kokio „gyvename taip gerai, kaip niekada anksčiau“ status quo sutrukdymo?

Kita, dar mažiau pastebima, tačiau labai reikšminga problema – vis didesnis žmonių vienišumas ir nenoras/nepasisekimas kurti šeimas. Ir koks politikas, ar ekspertas išdrįstų siūlyti sprendimus, skirtus romantinių santykių puoselėjimui? Pasirinkimo neturėti vaikų priežastys išties gilios, įvairios ir bet kokie visuomenės/makro lygio sprendimai jau beveik nulemti nepataikyti į tikrąsias priežastis.

Kita vertus, skirtingos socio-ekonominės priemonės, kurios, be abejonės, gali turėti teigiamą poveikį, yra nišinės, sunkiai vertinamas jų efektyvumas ir tikslingumas. Tačiau, galėtume pasidžiaugti, jog atsakingos politinės struktūros nuosekliai ieško būdų šeimas paremti. Pavyzdžiui, šiais metais pristatyta kompensacija auklės paslaugoms pretenduoja vienu šūviu nušauti net daugiau nei du zuikius – sprendžiamos ne tik darželių trūkumo ir moterų grįžimo į darbo rinką problemos, bet skatinamas ir daugiau nei vieno vaiko auginimas (mat kompensacija skirta kiekvienam vaikui, o auklė prižiūrėti vienu metu du vaikus juk gali).

Tačiau, ši priemonė, iš pirmo žvilgsnio, atrodanti puikiai, situacijos neišspręs. Nes svarbūs ir būsto prieinamumo, ir ugdymo – nuo darželio iki universiteto, ir saugumo jausmo (ir finansinio, ir emocinio), ir sveikatos apsaugos, ir dar galybė, aspektų. Vis dėlto jei ekspertai negali parodyti vienos problemos priežasties ir aiškaus sprendimo, kodėl politikai nesiūlo drąsių idėjų ir vizijų valstybės demografijai spręsti?

Šį klausimą nagrinėti palieku politologams, o aš, diletantiškai noriu iškelti politinę idėją – artimiausio dešimtmečio valstybės demografinės politikos vizija ir prioritetas turėtų būti skatinti šeimas gimdyti antrą vaiką. Kodėl turėtume skatinti gimdyti antrąjį, o ne pirmąjį vaiką? Kodėl antrą vaiką auginančios šeimos turėtų būti ypatingai skatinamos, net apdovanojamos?

Pirmiausia todėl, jog įkalbėti šeimas pasirinkti turėti vaikų – labai sudėtinga užduotis. Kaip ir minėta, čia veikia daugiau nei ekonominės priežastys. Tiems, kurie jau nusprendę neturėti vaikų, dažnai, viena ar kita paramos priemonė, neturės didesnės reikšmės.

Tuolab, vis svarbesniu aspektu tampa nevaisingumas. O tie, kurie pasirenka turėti vaikų – vargu ar visiškai racionaliai svarsto ir vertina savo ekonomines galimybes, ugdymo klausimus. Vieno vaiko gimdymas ir auginimas, kol tai nepatirta, asocijuojasi su nuotykiu, didžiule įprasminimo patirtimi.

Juk, iš esmės, gyvename pakankamai gerai –  galime patenkinti savo poreikius, norus, keliaujame, atostogaujame. Turime socialinį ratą, ir stabilią valstybę. Iš to, ką turime, tikrai užteks visko – ir finansų, ir laiko, ir gebėjimų, ir socialinio rato vienam vaikui. Svarstymas turėti pirmą vaiką, dar nesusidūrus su jo auginimo realijomis ir iššūkiais, kyla ne iš racionalių vertinimų, bet iš vertybinių žmogaus pasirinkimų.

Tuo tarpu, pasirinkimas turėti antrą vaiką tampa daug pragmatiškesnis. Ar turėsim pakankamai jėgų juo pasirūpinti? Ar esame pakankamai finansiškai stabilūs auginti du vaikus? Ar galėsime įpirkti didesnį būstą? Ar spėsime nuvežti du vaikus į būrelius?

Tačiau šios šeimos jau pasirinko turėti vaikų. Dabar tik klausimas – kiek. Ir manau, kad šiam sprendimui valstybinės paramos priemonės gali turėti daug daugiau įtakos. Kaip ir su auklės paslaugomis – skirtumas yra reikšmingas, ar per mėnesį auklės paslaugos bus kompensuojamos 350 Eur, ar 700 Eur. Arba, subsidija namui – ar 10 %, ar 15 %?

Galbūt toks konceptualizavimas skamba labai groteskiškai. Tarsi pirmas vaikas – iš meilės, o antras – iš išskaičiavimo. Tačiau grįžkime prie to, jog visos socialinės politikos priemonės, skirtos gimstamumo didinimui yra apie išskaičiavimą.

šeimos jau pasirinko turėti vaikų. Dabar tik klausimas – kiek. Ir manau, kad šiam sprendimui valstybinės paramos priemonės gali turėti daug daugiau įtakos.

O toks išskaičiavimas ypatingai prasmingas žvelgiant į šiandieninę Lietuvos demografijos situaciją – niekada artimiausią šimtmetį nebeturėsime tiek daug reproduktyvaus amžiaus moterų.

Šiuo metu viena didžiausių demografinių grupių Lietuvoje – 30-39 m. vyrai ir moterys (moterų grupėje, 50-64 m. amžiaus grupė – skaitlingesnė). 2023 m. duomenimis, 30-34 m. amžiaus moterų Lietuvoje buvo 99 280, o 35-39 m. amžiaus moterų – 102 319. Palyginimui, 25-29 m. amžiaus moterų tais metais buvo – 77 946, o 20-25 m. amžiaus – 66 698. Matome, kad dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo – krinatantis absoliutus gimstamumas – neišvengiamas.

Pažvelkime į gimstamumo rodiklius – 2022 m. gimė 22 068 kūdikiai. Vidutinis gimdančių moterų amžius buvo 30,2 metų, o vidutinis pirmąjį vaiką gimdančių moterų amžius – 28,2 metų. 45,4 proc. visų gimusių kūdikių sudarė pirmagimiai, antri gimę – 38,4 %, trečių ir paskesnių gimusių kūdikių dalis, palyginti su bendru gimusių kūdikių skaičiumi, sudarė 16,2 %.

Tad mažiau nei pusė šeimų, auginančių vaikus, augina tik vieną vaiką. 2022 m. statistikoje – tai 10 018 šeimų. Turint mintyje, jog šeimų, kurios gali gimdyti, skaičius šiuo metu Lietuvoje yra didžiausias per ateinančius tris dešimtmečius, verta bandyti spėti į šį nuvažiuojantį traukinį ir laikyti šią grupę verta visos paramos išdrįsti gimdyti ir antrą vaiką.

Tolimesnių demografinių skaičiavimų nesiimsiu, tikiuosi, jog demografiją išmanantis ekspertas pataisys mane, jei mano viltis – nepagrįsta. Bet, iš esmės – principas paprastas – tikėtina, kad didesnės demografinės grupės pagimdys absoliučiais skaičiais daugiau vaikų.

Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje svarbu skatinti visokį gimstamumą – svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad pirmąjį vaiką gimdyti pasirinktų kuo didesnė šeimų dalis. Tačiau čia spektras priežasčių, kodėl pasirenkama ar negalima turėti vaikų, yra labai platus. Taip pat labai platus ir sąlygų sąrašas, kurios turi būti išpildytos, kad vaikas gimtų. Tačiau, kai pasirenkama, ir kai stebuklas įvyksta – verta mesti visas pajėgas, kad stebuklas tęstųsi.

Kaip tai padaryti? Galima sulyginti trijų vaikų šeimoms teikiamas paskatas su dviejų vaikų šeimomis. Didinti išmokas, mažinti mokesčius, pvz., sumažinti GPM už antrą vaiką. Minėtini priedai prie pensijų. Taip pat papildomi mamadieniai/tėvadieniai. Papildoma parama būstui. Bet konkrečius sprendimus, žinoma, turi įvertinti ir konceptualizuoti ekspertai.

Svarbus principas – kad du vaikus turinčios šeimos jaustų daug didesnę valstybės paramą, nei turinčios vieną. Arba, vėl, kalbant baisiai pragmatiškai – kad du vaikus turėti apsimokėtų labiau, negu vieną.

The post Jovita Tautkevičiūtė. Ir vėl apie demografiją. Pretenzija politinei idėjai appeared first on LAIKMETIS.

„Manau, be abejo, sutelkėme rinkėjus, bet tai rodo ir permainų poreikį, naujo puslapio poreikį, išsaugant tai, kas yra tikrai gera, kas tvirtai pastatyta kaip pamatas“, – sekmadienio vakarą BNS sakė buvęs krašto apsaugos ministras.

„Visa tai saugosime ir net auginsime, kai kalbame apie valstybingumą, mūsų gynybą ir demokratiją, bet šalia to, matyt, turėsime versti naują puslapį ir apvažiuoti Lietuvą, sustiprinti pozicijas didmiesčiuose, kai kur atgauti pozicijas didmiesčiuose, pasibelsti į regionų žmonių protus ir širdis. Aš tą tikrai žadu daryti, esu pasirengęs tai daryti su didžiule energija“, – kalbėjo jis.

Savo „Facebook“ paskyroje L. Kasčiūnas tvirtino vesiąs TS-LKD atvirumo ir dialogo su visuomene keliu.

„Sieksime būti visos Lietuvos žmonių pasitikėjimo verta partija, bursime šviesiausius protus strateginiams valstybės tikslams“, – teigė jis.

Kalbėdamas su BNS politikas sakė partijoje sieksiąs derinti modernumą ir tradicijas.

„Išsaugome tai, kas gera, tvirta, kas pasiteisino dešimtmečiais, kas mus įkvepia iš Sąjūdžio, iš laisvės kovų. Visa tai (reikia – BNS) sujungti su tam tikra energija, su modernumo ir pagarbos tradicijai darna“, – sakė L. Kasčiūnas.

Per atvirus TS-LKD pirmininko rinkimus už L. Kasčiūną balsavo 13 tūkst. 488 arba 78 proc. partijos narių ir rėmėjų.

Iš viso konservatorių lyderį rinko 17,1 tūkst. žmonių, dauguma jų – 10,1 tūkst. – nebuvo partijos nariai. TS-LKD leido pirmininką rinkti ir iš anksto užsiregistravusiems nepartiniams partijos simpatikams.

L. Kasčiūnas didžiausiai opozicinei partijai, Seime turinčiai 28 atstovus, vadovaus ketverius metus. Pareigas jis pradės eiti po partijos suvažiavimo kovo mėnesį.

Konservatorių lyderio rinkimai buvo paankstinti iš šių pareigų po pralaimėtų Seimo rinkimų pernai spalį pasitraukus buvusiam užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui. Jis TS-LKD vadovavo beveik dešimtmetį.

Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius BNS L. Kasčiūno pergalę apibūdino kaip „milžinišką revoliuciją pačiai partijai“.

Anot jo, anksčiau rinkimus dažniausiai laimėdavo perrinkimo siekiantis partijos pirmininkas arba žmogus, kurį palaikydavo partijos elitas.

Vis tik šį kartą laimėjo karjerą partijoje „iš apačios daręs“ politikas, nebuvęs itin artimu nei su buvusiu pirmininku Gabrieliumi Landsbergiu, nei su viena iš partijos lyderių Ingrida Šimonyte, nei su kitu buvusio pirmininku, eurokomisaru Andriumi Kubiliumi.

„Partijai tikrai didelis lūžis iš istorinės pusės“, – pabrėžė M. Baltrukevičius.

Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir politikos mokslų katedros lektorė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili BNS teigė, jog L. Kasčiūno pergalei įtakos turėjo ir tai, kad partijos „liberalusis flangas stipraus kandidato ir neturėjo“.

„Išsaugome tai, kas gera, tvirta, kas pasiteisino dešimtmečiais, kas mus įkvepia iš Sąjūdžio, iš laisvės kovų. Visa tai (reikia) sujungti su tam tikra energija, su modernumo ir pagarbos tradicijai darna“, – sakė L. Kasčiūnas.

Šiai politinės jėgos daliai priskiriamas G. Landsbergis pasitraukė iš aktyvios politikos, o buvusi premjerė I. Šimonytė nusprendė rinkimuose nesivaržyti.

„Akivaizdu, kad situacija keičiasi, situacija keičiasi gana stipriai“, – sakė politologė.

G. Burbulytės-Tsiskarishvili teigimu L. Kasčiūnas artimiausiu metu vengs radikalesnių ėjimų, nes tai gali lemti liberalesnių rinkėjų praradimą.

„Manau, kad kol kas jis truputėlį laviruos“, – sakė politologė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto absolventas, socialinių mokslų daktaras L. Kasčiūnas TS-LKD priklauso nuo 2011 metų.

2000–2002 metais jis priklausė Lietuvos nacionaldemokratų partijai, dėl ko iki šiol sulaukia klausimų ir kritikos.

L. Kasčiūnas pernai trumpiau nei metus ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Tuometinė premjerė Ingrida Šimonytė, atstatydinusi Arvydą Anušauską ir paskyrusi L. Kasčiūną, teigė, kad šiai sričiai reikia didesnio aktyvumo. 

Į ministro kėdę politikas sėdo iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigų. 

Parlamente L. Kasčiūnas dirba trečią kadenciją – nuo 2016 metų. Anksčiau jis buvo Rytų Europos studijų centro (dabar – Geopolitikos ir saugumo studijų centras) vadovas, Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas užsienio politikos klausimais, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.

Keturių vaikų tėvas svarbiausiais savo tikslais nurodo puoselėti tautiškumą, krikščioniškąsias vertybes, stiprinti Lietuvos valstybingumą. 

The post Laurynas Kasčiūnas tapo nauju Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vedliu appeared first on LAIKMETIS.