Žvilgsnis į praeitį. Pirmoji krikščionių rašytoja keliautoja Egerija, Šventąją Žemę lankiusi 381–384 m., dienoraštyje išsamiai aprašė Didžiosios savaitės apeigas, bažnyčias, maldas ir dalyvius Jeruzalėje. Čia gyvenę krikščionys jautriai išgyvendavo Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimus, kuriuos stengėsi susieti su tikrų įvykių vietomis. Ji pasakoja, kad ketvirtadienį yra laikomos dvejos Mišios: vienos Kankinių bazilikoje vidudienį, užbaigiant gavėnią, o antrosios – Kryžiaus papėdėje, Golgotos Kalno bazilikoje, minint Eucharistijos įsteigimą. Šv.  Jeronimas (347–420) savo raštuose pamini, kad Didysis ketvirtadienis Romoje skirtas nusidėjėliams Susitaikinimo sakramentui priimti.

VII a. atsiranda vidudienį trečiosios šv.  Mišios. Popiežius tądien Laterano bazilikoje švęsdavo „Viešpaties Vakarienės Mišias“, kurių metu šventindavo krizmos, ligonių ir katekumenų aliejus, o vakare kunigai aukodavo šv.  Mišias Paskutinei Vakarienei paminėti, kuriose nėra Dievo Žodžio liturgijos, jos pradedamos iškart nuo aukojimo. Panašią tvarką mini ir Gelazijaus apeigynas V a. pab., kai pirmosios šv. Mišios aukojamos už nusidėjėlių susitaikinimą, antrosios – aliejų šventinimui ir trečiosios – Viešpaties Vakarienei paminėti. Pastaruoju metu popiežius plaudavo savo namų tarnams kojas. Tokia tvarka paplinta visoje Vakarų Bažnyčioje, tačiau aliejų šventinimo Mišios su kojų plovimo apeigomis buvo aukojamos tik vyskupų katedrose. 1556 m. popiežiui Pijui V uždraudus celebruoti šv.  Mišias popietiniu laiku, Didįjį ketvirtadienį jos buvo aukojamos tik rytais ir tik vienos; po jų likusi diena buvo skiriama Švč. Sakramento adoracijai. 1955 m., keičiantis liturginei tvarkai, vėl buvo atkurta senųjų amžių tvarka: rytais katedrose vyskupas, apsuptas savo kunigų, aukoja aliejų šventinimo šv. Mišias, vakare bažnyčiose laikomos Paskutinės Vakarienės Mišios , minint Jėzaus vakarienę žydų Paschos metu.

Ką darysiu Didįjį ketvirtadienį? Ateisiu į mano vyskupijos katedroje aukojamas rytines šv.  Mišias, kurių metu vyskupas šventina aliejus. Visus metus šie aliejai bus naudojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės šventimų ir Ligonių sakramentus. Visus kunigus, susirinkusius melstis kartu su savo vyskupu, lydėsiu nuoširdžia malda, klausydamas, kaip jie atnaujina kunigystės pažadus. Šios šv.  Mišios yra vyskupijos dvasininkų vienybės ir bendruomeniškumo ženklas. Vakare dalyvausiu Paskutinės Vakarienės Mišiose. Būtent šiandien, klausydamas skaitinių, įsivaizduosiu, kad Jėzus priklaupia prie manęs ir kiekvieno žmogaus, plaudamas kojas. Leisiu Viešpačiu prisiliesti prie skaudžių, dažnai intymių, o gal ir gėdingiausių, neretai „labai nešvarių“ mano gyvenimo akimirkų, mano neramios širdies. Pilnas dėkingumo Dievui už Eucharistiją ir Kunigystės dovanas, priimsiu Komuniją, leisiuosi būti perkeičiamas ir pripildytas dieviškos meilės, tiesos ir ramybės.

Apsilankęs bažnyčioje, švenčiamoje liturgijoje susidursi su nekasdieniais simboliais:

1. Nutilę varpai ir varpeliai  – giedantGarbės himną, skambinama visais varpais, o jį baigus, nutils jų skambesys iki Velyknakčio. Girdėsime patarnautojus leidžiant mažiau malonų garsą – kleketuojant. Bažnyčia nutyla, nes žino, kad Kristus yra išduodamas ir įkalinamas.

2. Kojų plovimas – dar vadinamas lot. „mandatum“ (t. y. „įsakymas“: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“, Jn 13, 34), primenantis Jėzaus kojų plovimą apaštalams. Parodo Viešpaties nusižeminimą ir norą tarnauti. Įprastai tai daroma dvylikai vyrų. Tačiau popiežiaus Pranciškaus pavyzdys rodo, kad tai nėra vienintelis scenarijus. Šventasis Tėvas pradėjo plauti kojas ir moterims, net musulmonams. Dievo kulto kongregacija leidžia vietos vyskupui pačiam tvarkyti taisykles šiuo klausimu.

3. Švč. Sakramento pernešimas į garbinimo altorių. Procesijoje giedamas šv. Tomos Akviniečio himnas Švč. Eucharistijos garbei. Pagal dabartinę Bažnyčios liturginę mintį, tai nėra nei Kristaus kapas, nei altorius, prieš kurį atliekama įprasta nuolatinė adoracija. Tai laikas „būti ir budėti įsitraukiant į velykinio slėpinio šventimą, persmelktą Paskutinės Vakarienės Mišių dvasia“ (br. L. Skroblas OSB).

4. Nudengtas altorius, išnešti kryžius, žvakės ir mišiolas  – ženklas, simbolizuojantis vakarienės pabaigą, taip pat ir Jėzaus nuplėštus drabužius ir apleistumą.

5. Atidarytas ir tuščias tabernakulis – visa tai sukuria kančios nuotaiką, kreipiant mūsų akis į laukiantį mirties nuosprendžio Jėzų. Tai padeda mums prasmingiau pasiruošti Viešpaties Kančios pamaldoms, kurių metu pagerbiamas kryžius*.

The post Kun. Valdemar Širvinski. Didysis ketvirtadienis appeared first on LAIKMETIS.

Kauno arkikatedroje Krizmos Mišios, kuriose paprastai dalyvauja visi arkivyskupijos dvasininkai, šiemet buvo švenčiamos apribojant ir pačių kunigų dalyvavimą. Į Krizmos Mišias buvo pakviesti tik dekanai, o visi liko švęsti per nuotolį. Tuo būdu arkivyskupijos kanalais kunigus pasiekė arkivyskupo Kęstučio Kėvalo sveikinimas šią Eucharistijos ir kartu kunigystės įsteigimo dieną, kai jie drauge atnaujina kunigystės pažadus.

Arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas Krizmos Mišiose kreipėsi į kunigus ir tikinčiuosius: „Brangūs broliai kunigystėje, mieli tikintieji, Didysis ketvirtadienis – tai diena, kuri primena mums jaudinančias mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dovanas pasauliui – Šv. Mišių auką ir kunigiškąjį pašaukimą bei tarnystę".

Toliau homilijoje buvo kalbama apie kunigiškąją tarnystę: „Šią dieną Dvylika apaštalų gauna užduotį švęsti Eucharistiją – Viešpaties Kūno ir Kraujo sakramentą, o per jų įpėdinius sakramentiniu rankų uždėjimu tęsti kunigiškąją tarnystę pasaulyje sudabartinant Viešpaties veikimą ir Jo artumą".

„Ši diena žymi, kad Kristus kunigui patikėjo savo veikimą in Persona Christi, Kristaus Asmenyje. Jis ne tik apaštalams liepė švęsti Eucharistiją savo atminimui. Jis prašė tą atminimą sudabartinti ir savo asmeniu, ir veikimu: ne tik švenčiant Jo Kūno ir Kraujo auką, bet ir patiems tampant auka, būtent dovana pasauliui. Kristus mus padarė šio didžio slėpinio dalininkais", - kalbėjo K. Kėvalas.

„Vyskupo rankų uždėjimu, tuo sakramentinės kunigystės ženklu, išreiškiama ypatinga asmens ir tarnystės vienybė su Kristumi. Ji reiškia ne tik „tu man priklausai,“ bet ir „tu esi mano rankų saugojamas ir globojamas“. Kančios išvakarėse Viešpats atidavė save į žmogaus rankas ir kaip perkeista duona bei vynas – kaip tas, kuris atiduoda savo kūną, visą save meilei iki galo".

Arkivyskupas K. Kėvalas pasakojo apie kunigo rankų patepimo prasmę: „Šios bendrystės ypatingas ženklas yra kunigo rankų patepimas šventąja Krizma kaip Šventosios Dvasios ženklu. Senajame Testamente patepimas yra tarnystės ženklas: karaliai, pranašai ir kunigai, tepami šiuo aliejumi, gauna ypatingą misiją ir tarnystę Dievo vardu. Jų patepimas reiškia Dievo artumą ir gaunamą užduotį Dievo tautai, veikti Jo vardu. Jėzus Kristus yra pateptasis".

Šiandienos Evangelijoje girdime: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Tai Dievo artumo ir palankumo ženklas, kuris tampa dovana pasauliui, jo vargdieniams, belaisviams, akliesiems ir prispaustiesiems.

„Kaip svarbu kunigo gyvenime šį artumą puoselėti ir jį dovanoti jam patikėtiems! Viešpats ne kartą, kaip pasakoja evangelistai, ištisai nakčiai pasitraukdavo į kalną maldai ir ypatingai bendrystei su Tėvu. Tas kalnas būtinas ir mums. Kunigas turi būti maldos vyras. To tikisi iš mūsų Viešpats. To laukia iš mūsų ir mūsų broliai bei seserys, kurie viliasi, kad mes būsime tie maldos ekspertai, kurie nešasi savimi Dievo artumo pajautą ir ja dalinasi visų paguodai", - buvo kalbama homilijos metu.

Buvo paminėtas ir popiežius Pranciškus: „Kai trūksta maldos jėgos, trūksta žodžio jėgos, vilties galios, ateina nuovargis. Ar atsimename, kaip popiežius Pranciškus, kalbėdamas mums čia, šioje Katedroje, prieš dvejus metus sakė: „Jei nenorite būti funkcionieriai, pasakysiu jums vieną žodį – artumas! Artumas, buvimas greta. Arti tabernakulio, veidas į veidą su Viešpačiu. Ir arti greta žmonių... artumas jums taip pat reiškia turėti gailestingumo įsčias. O gailestingumo įsčios, žinote, kur gaunamos? Tabernakulyje".

„Kokia nuostaba ir paguoda lydėjo tą kartą sinagogoje besiklausančiųjų Jėzaus, kai Jis tarė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai!“ (Lk 4, 21). O tada evangelistas pabrėžia: „Visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį“ (Lk 4, 20). Žmonės žvalgosi Dievo artumo ir Jo veikimo ženklų. Jie ieško Jo paguodos ir padrąsinimo. Dievo tauta nori nukreipti akis į tuos, kuriais gali sekti, pasitikėti ir būti įkvėpti". -

K. Kėvalas kreipėsi į kunigus kalbėdamas apie jų pašaukimą tarnauti: „Mes, mieli broliai, esame pašaukti būti tos paguodos ženklais pasaulyje. Viešpats pasidalino su mumis savo misija, kad mes tęstume Jo veikimą pasaulio dienose ir laužydami duoną Šventoje Mišių aukoje, ir dosniai dalindami savo laiką bei buvimą šalia mums pavestiesiems, kad nuolat kviestume juos į bendrystę su Dangaus Tėvu".

Buvo primenama apie Gerosios Naujienos skleidima: „Brangūs broliai, ši diena mums primena, kad mes pirmiausia nešame Gerąją Naujieną šio pasaulio vargdieniams. Kaip mums sekasi nešti džiaugsmą, o ne susierzinimą, nešti paguodą, o ne nepasitenkinimą, iškęsti nuoskaudas ir nepasiduoti liūdesiui? Nusiminimui, pasimetimui ir susierzinimui šiame pandemijos laike priežasčių daug.

Arkivyskupas kunigus kvietė būti stiprius: „Tačiau Geroji Naujiena ir šiuo nelengvu laiku visiems mums sako, kad nežiūrint laiko išbandymų išlieka viltis, ramybė, džiaugsmas, nes stovime ant tvirtos uolos – Bažnyčios, ir „pragaro vartai jos nenugalės“, kaip sakė Jėzus apaštalui Petrui (Mt 16, 18)".

Kunigas savo gyvenimu ir tarnyste taip pat turi tapti paguodos ir vilties ženklu.

Buvo kalbama apie kunigų pareigas: „Nojaus laikais atslūgstančio tvano ženklas tapo balandis, nešantis alyvos medžio šakelę. Kunigas savo gyvenimu ir tarnyste taip pat turi tapti paguodos ir vilties ženklu. Jo pareiga – kviesti žmones į susitaikinimą vienų su kitais ir su Dievu. Pareiga kviesti žmones atsisakyti smurto ir gerbti kitą besąlygiškai".

Taip pat buvo primenami kunigystės tikslai ir uždaviniai: „Kunigo tikslas – mokyti kitus maldos ir pačiam melstis. Jo uždavinys – pilti gydantį aliejų ant žaizdų šio pasaulio pakraščiuose atsidūrusiems sužeistiesiems. Ir, nepaisant to vis dar pasitaikančio nedėkingumo ar nesupratimo, tapti, pasak apaštalo Pauliaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus „džiaugsmo talkininkais“ (plg. Apd 5, 41).

Buvo aiškinama apie šventinamus aliejus: „Šiandieną šventinamų aliejų prasmė gali būti sugretinta su kunigystės užduotimi: skelbti džiaugsmą Kristaus mums atnešta žinia, būti stipriems išbandymuose bei stiprinti mūsų brolius ir seseris jų kovose ir būti ramybės nešėjais šiandienos neramaus pasaulio žmogui".

Apie kunigystė K. Kėvalas kalbėjo tokiais žodžiais: „Mes, kunigai, esame didelės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus misijos dalis. Mes dalinamės Jo tarnyste, kuri apima taip pat ir Kryžiaus slėpinį. Jis mums primena, kad Kristus nugali šio pasaulio kunigaikštį ne kalaviju, bet Kryžiumi. Jis nugali įveikdamas neapykantą ginklais ne iš šio pasaulio".

Mišių metu buvo prisimintas palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, kurio 150-ąsias gimimo metines netrukus minėsime. Anot K. Kėvalo, jis „savo gyvenimo vyskupiškuoju šūkiu pasirinko „Blogį nugalėk gerumu“. Ir mums šiandien tai primena, kokia didelė yra meilės galia. Tik tokia meilė veda į Prisikėlimą, tik tokia meilė gelbėja amžinajam gyvenimui. Tai pergalės ženklas, rodantis Jėzaus kelią ir kvietimą mums tapti Jo „šventumo dalininkais“ (Žyd 12, 10). Todėl „tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius!“ (Apr 1, 5–6).

Kauno arkivyskupija informuoja, kad Krizmos Mišias arkikatedroje drauge šventė kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, diakonai Darius Chmieliauskas ir Audrius Jasinskas, patarnavo seminaristai.

Savo homilijoje arkivyskupas K. Kėvalas atkreipė dėmesį į ypatingą Šventosios Dvasios ženklą, kitados lydėjusį kunigų šventimus, tai yra jų rankų patepimą šventąja Krizma. „Tai Dievo artumo ir palankumo ženklas, kuris tampa dovana pasauliui, jo vargdieniams, belaisviams, akliesiems ir prispaustiesiems. Kaip svarbu kunigo gyvenime šį artumą puoselėti ir jį dovanoti jam patikėtiems!“ – buvo sakoma homilijoje, primenant ir Kauno arkikatedroje popiežiaus Pranciškaus 2018 m. rudenį išsakytą paraginimą dvasininkams būti arti Dievo ir arti žmonių.

The post Kauno arkivysk. Kęstutis Kėvalas: kunigas savo gyvenimu turi tapti paguodos ir vilties ženklu appeared first on LAIKMETIS.

Ši diena ypač svarbi kunigams, nes ji yra Šventimų sakramento įsteigimo diena per kurią jie atnaujina savo kunigystės įžadus. Šios Mišios vyksta ketvirtadienį ryte arba dienos metu ir tuo metu vyskupijoje būna vienintelės, parapijų bažnyčiose Didžiojo ketvirtadienio rytą neleidžiama aukoti kitų Mišių.

Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas ypatingai paminėti Paskutinę vakarienę, nors paprastai kiekvienos Mišios yra Paskutinės vakarienės atminimas. Tačiau šį ketvirtadienio vakarą Mišios primena Kristaus su apaštalais valgytą vakarienę ir jų kojų plovimą.

Šį vakarą įprasta, kad bažnyčioje vadovaujantis liturgijai kunigas parinktiems žmonėms plauna kojas. Deja, šiemet dėl pandemijos ši apeiga bus praleista. Tai yra simbolinis, bet daug pasakantis gestas. Jis kartoja tai, ką darė Jėzus. Kaip rašoma Jono evangelijoje, Paskutinės vakarienės metu Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė mokiniams kojas.
Dar vienas svarbus Paskutinės vakarienės akcentas yra duonos laužymas. Kai Kristus ėmė duoną, liepė imti ją mokiniams ir valgyti, nes tai Jo kūnas. Taip pat davė taurę vyno ir liepė gerti, nes ji buvo taurė naujosios sandoros Jo kraujo, kuris už mus praliejamas.

Pagal seną lietuvių tradiciją po vakarinių pamaldų, iškilmingos liturgijos, visose bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai, į specialų altorių pernešamas Švenčiausiasis sakramentas, prie kurio visą vakarą budi žmonės ir meldžiasi, taip susikaupdami Didžiojo penktadienio minėjimui.

Skelbiame vieno žymiausių Lietuvos liturgistų kun. Artūro Kazlausko Paskutinės vakarienės liturgijos išaiškinimą.

„Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių šventimu Bažnyčia pradeda Velykų tridienį ir primena Paskutinę vakarienę, kurios metu Viešpats Jėzus, tą naktį, kai buvo išduotas, parodydamas meilę saviesiems pasaulyje, paaukojo Dievui Tėvui savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais ir davė juos apaštalams priimti, taip pat įsakė jiems ir jų kunigystės įpėdiniams juos aukoti”.

Visas dėmesys skiriamas tose šventosiose Mišiose iškiliai minimiems slėpiniams: Eucharistijos ir kunigystės įsteigimui, taip pat Viešpaties duotam broliškos artimo meilės įsakymui.

Prieš šventimą tabernakulis turi būti visiškai tuščias. Duona tikinčiųjų Komunijai konsekruojamos per tą pačią Eucharistiją. Konsekruotina tiek duonos, kad pakaktų ir rytojaus Komunijai.

Švenčiausiojo Sakramento saugojimui parengiama koplyčia, kuri papuošiama taip, kad nuteiktų maldai ir meditacijai. Griežtai siūlomas asketiškumas, atitinkantis tų dienų liturgijos dvasią, vengiant bet kokių nesaikingumų ir šalinant juos. Jeigu tabernakulis paprastai laikomas atskirtoje nuo pagrindinės navos koplyčioje, joje dera įrengti Švenčiausiojo Sakramento laikymo ir adoracijos vietą.

Giedant himną „Garbė Dievui aukštybėse”, jei yra toks vietos paprotys, skambinama varpais; pabaigus himną, varpai nutyla iki Velykų vigilijos. Groti vargonais ar kitais instrumentais šiuo laikotarpiu leidžiama tiktai giedojimui palaikyti.

Šią dieną pagal tradiciją atliekamas kojų plovimas dvylikai tikinčiųjų, žymi Kristaus, kuris atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti”, tarnystę ir meilę. Vyskupas ir kunigai, mazgojantys kojas savo tikintieisiems, šitaip paaiškina jų pačių buvimo Bažnyčioje tikslą – tarnavimą Kristaus pavyzdžiu.

Vargšams skirtos aukos, ypač surinktos gavėnios metu kaip atgailos vaisiai ir šios liturgijos metu surinktos aukos, gali būti nešamos atnašų procesijoje. Mūsų pamėgtas ir dažnai giedamas himnas Ubi caritas est vera, yra skirtas būtent šių Mišių atnašavimui.

Pageidautina, kad diakonai, akolitai ar specialieji tarnautojai Komunijos momentu nuo altoriaus imtų Eucharistiją nešti ligoniams ir neįgaliesiems, priimantiems ją namuose. Šitaip ligoniai gali artimiau jungtis su Eucharistiją švenčiančia Bažnyčia.

Po Komunijos maldos procesija, kurioje priekyje nešamas kryžius, už jo nešamos degančios žvakės ir smilkoma, Švenčiausiasis Sakramentas nešamas per Bažnyčią į specialiai tam parengtą jo saugojimo vietą, giedant vieną iškiliausių eucharistinių himnų „Kūno paslaptį šlovingą” (Pange lingua) (ar kuris kitas himnas), kurio geriausiai žinome tik paskutiniuosius du posmus.

Negalima atlikti Švenčiausiojo Sakramento perkėlimo apeigų, jei toje pačioje bažnyčioje Didįjį penktadienį nebus švenčiama Viešpaties kančios liturgija.

Švenčiausiasis Sakramentas laikomas uždarytame tabernakulyje arba skrynutėje. Jokiu būdu nedera jo išstatyti monstrancijoje.

Tabernakulis ar skrynutė neturi priminti kapo; apskritai vengtina pati sąvoka „kapas”. Koplyčia, kur perkeliamas Švenčiausiasis Sakramentas, rengiama ne vaizduoti Viešpaties laidotuves, bet saugoti Eucharistinę duoną, kuri kaip Komunija bus dalijama Didįjį penktadienį.

Po Viešpaties vakarienės Mišių tikintieji kviečiami tam tikrą nakties dalį praleisti bažnyčioje adoruojant iškilmingai laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą. Pagal aplinkybes eucharistinės adoracijos metu galima skaityti kokią nors Evangelijos pagal Joną dalį (ypač 13–17 skyrius).

Nuo vidurnakčio adoracija vyksta be išorinio iškilmingumo, nes prasidėjo Viešpaties kančios diena.

Po Mišių nudengiamas altorius. Visi kryžiai bažnyčioje uždengtini raudonu ar violetiniu šydu, nebent tai jau buvo padaryta šeštadienį prieš penktąjį gavėnios sekmadienį.

The post Didysis ketvirtadienis pradeda Velykų tridienį appeared first on LAIKMETIS.

Kaip informuoja Kauno arkivyskupija, Maldos vakaras vakar buvo pradėtas Švenčiausiojo Sakramento adoracijos valanda. Jos metu arkivyskupas K. Kėvalas kvietė žvelgti į Kryžių, kuris dabar bažnyčiose yra pridengtas nuo mūsų žvilgsnio.

„Kryžius – tai didžiausia, atsiduodanti Tėvui Jėzaus meilė. Kryžius – mūsų išgelbėjimo įrankis, nuoroda į Kristaus ir mūsų prisikėlimą", - sakė arkivyskupas. Savo Mišių homilijoje jis pastebėjo, jog Judas sąmoningai pasirinko nuodėmę ir išdavė Mokytoją. Mato evangelijoje, pasakojančioje apie Judo išdavystę, pasak ganytojo, yra sakoma, jog žmogaus prigimtis pajėgi pasirinkti. Nuodėmė gali pargriauti ir pražudyti žmogų. Tačiau Jėzus gelbėja kiekvieną, kuris šaukiasi pagalbos.

Taip pat arkivyskupijos feisbuko paskyroje pranešama, kad balandžio mėnesio maldos intencija yra Šventojo Tėvo intencija. Kaip paaiškinama, ji yra už visus, kurie rizikuoja savo gyvybe kovodami už pagrindines teises prieš diktatūras, autoritarinius režimus ir netgi krizę patiriančiose demokratijose. Kauno arkivyskupijos intencija - „kad sutikę prisikėlusį Kristų turėtume drąsos atsiliepti į Jo šaukimą ir sekti paskui Jį".

Kaip primenama arkivyskupijos feisbuko paskyroje, balandžio 1-ąją Krizmos Mišiose vyskupijų katedrose palaiminama šventoji Krizma, katechumenų ir ligonių patepimo aliejai. Atnaujinami Kunigystės pažadai.

Buvome kviečiami 10.00 val. stebti Didžiojo ketvirtadienio Krizmos Mišias Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Kęstutis Kėvalas savo homilijos metu sakė: „Mes, kunigai, esame didelės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus misijos dalis. Mes dalinamės Jo tarnyste, kuri apima taip pat ir Kryžiaus slėpinį. Jis mums primena, kad Kristus nugali šio pasaulio kunigaikštį ne kalaviju, bet Kryžiumi. Jis nugali įveikdamas neapykantą ginklais ne iš šio pasaulio".

Kauno arkivyskupija per Velykų tridienį kviečia keliauti su kunigo Artūro Kazlausko katechezėmis. „Krizmos („patepimo“ iš graikų kalbos) aliejumi bus patepta galva konsekruojamam vyskupui, patepamos rankos įšventinamajam kunigui. Juo bus patepamos bažnyčios sienos. Tai patepimo ženklas. Tie, kas bus patepti, bus panašūs į Pateptąjį. Jėzų mes vadiname Pateptuoju“, – be kita, sakoma katechezėje apie Krizmos Mišias. Joje išgirsime ir apie ypatingą Didžiojo ketvirtadienio Eucharistijos apeigą – kojų mazgojimą bei rinkliavą, kuri skiriama vargšams.

The post Velykų tridienis Kauno arkivyskupijoje appeared first on LAIKMETIS.

Didžysis ketvirtadienis, balandžio 1 d.

10 val. tradiciškai katedrose švenčiamos Krizmos Mišios. Jose palaiminama šventoji Krizma, katechumenų ir ligonių patepimo aliejai. Atnaujinami Kunigystės pažadai.

18 val. Kauno arkikatedroje bus švenčiamos Paskutinės vakarienės Mišios (numatomos ir ryto, ir vakaro pamaldų tiesioginės transliacijos arkivyskupijos YouTube kanalu bei feisbuko (FB) paskyroje ir delfi.lt).

Didysis penktadienis, balandžio 2 d.

Informuojama, kad jau antrą kartą dėl pandemijos ir karantino nebus galima eiti Kryžiaus kelio miesto gatvėmis. Tačiau jį bus galima apmąstyti pagal vaizdo meditacijas. Jos arkikatedroje vyks 15, 16 ir 17 val.

18 val. čia prasidės Kristaus Kančios pamaldos.

20 val. Kryžiaus kelio vaizdo meditacijos bus transliuojamos per arkivyskupijos YouTube bei FB ir delfi.lt.

Didysis penktadienis ir Didysis šeštadienis, balandžio 3 d.

Arkikatedroje nuo 8 iki 20 val. kunigai bus pasirengę patarnauti žmonėms, kurie norės atlikti velykinę išpažintį. Šiomis dienomis Kaune tarnaujantys dvasininkai rytais 9 val. arkikatedroje drauge melsis Valandų liturgijos Rytmetinę maldą.

Velyknaktis Didįjį šeštadienį arkikatedroje su džiaugsminguoju ALELIUJA bus švenčiamas nuo 20 val. (tiesioginės transliacijos arkivyskupijos YouTube bei FB ir DELFI TV). 

Šv. Velykų sekmadienis, balandžio 4 d.

Iškilmingą Eucharistiją, kuriai vadovaus Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, 11 valandą kviečiama švęsti per transliaciją iš Kristaus Prisikėlimo bazilikos (tiesioginės transliacijos arkivyskupijos YouTube bei FB ir DELFI TV). 

Šventų Velykų ryto ir dienos pamaldos arkikatedroje vyks įprastu sekmadieniui laiku.

Velykų antroji diena, balandžio 5 d.

Eucharistija iš Kauno arkikatedros 12 val. (tiesioginės transliacijos arkivyskupijos YouTube bei FB  ir DELFI TV). 

Viešpats žengia į nuolankias širdis – ir šiuo suspaudimo laiku atverkime jas ir priimkime didžiuosius savo krikščioniškojo tikėjimo slėpinius – apie Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą – ir mūsų Išgelbėjimą! 

The post Kauno arkivyskupija: artėjantis Velykų tridienis appeared first on LAIKMETIS.