Šių liturginių metų gavėnios meditacijas pirmąjį kartą skaitys naujasis Popiežiaus namų pamokslininkas t. Roberto Pasolini OFM Cap., kuris praėjusią savaitę vedė gavėnios rekolekcijas. Tradicinės meditacijos vyks kiekvieną gavėnios penktadienį, pagal įprastą tvarką, tačiau su viena naujiena: į jas kviečiami visi, kas nori; ne tik Romos kurijos tarnautojai, bet visi tikintieji – dvasininkai, pašvęstieji ir pasauliečiai. Dalyvauti gavėnios meditacijose Pauliaus VI audiencijų salėje nereikia leidimų.

Popiežiaus namų prefektūra patikslino, kad t. R. Pasolini OFM Cap. meditacijos vyks penktadieniais kovo 21 ir 28 bei balandžio 4 ir 11 dienomis. Meditacijų tema: „Įsitvirtinę Kristuje“. Paantraštė: „Gyvenantys naujojo gyvenimo viltimi ir į ją įsišakniję.“ (SAK/Vatican News)

The post Penktadienį Vatikane prasideda gavėnios meditacijos appeared first on LAIKMETIS.

Trečiadienio vakaro ir ketvirtadienio ryto meditacijose buvo kalbama apie Kristaus prisikėlimu perkeistą mirtį.

Mūsų laikų kultūra susikūrė nemirtingumo iliuziją. Ją skatina pažanga ir gerovė, dėl kurių žmogus nenori galvoti apie savo žmogiškosios būties ribas, sakė pamokslininkas pridurdamas, kad netgi Bažnyčia neskiria jai pernelyg didelio dėmesio, labiau susitelkdama į Dievo karalystės skelbimą. Mirties neišvengiamybės nutylėjimas slepia nesugebėjimą gyventi be baimės laukiant gyvenimo pabaigos; stengiamasi negalvoti apie mirtį, visas mintis nukreipiant į veiklą daugybėje frontų, kuriuos prieš mus atveria gyvenimas. Negalvodamas apie mirtį žmogus neskuba daryti galutinių sprendimų, vadovaujasi iliuzija, kad priimtus sprendimus visada galima pakeisti.

Pasak pamokslininko, šiandien mirtis dažnai suvokiama kaip techninė medicinos problema, o tai neleidžia mums suprasti gilesnės gyvenimo prasmės ir krikščioniškosios vilties. Mirties nutylėjimas gali vesti į nuodėmę, nes juk nuodėmė labai dažnai ir yra mėginimas susikurti iliuziją, kad įmanoma pabėgti nuo to, kas neišvengiama.

Negalvodamas apie mirtį žmogus neskuba daryti galutinių sprendimų, vadovaujasi iliuzija, kad priimtus sprendimus visada galima pakeisti.

Tačiau iš tikrųjų vienintelis tikras priešnuodis mirties baimei yra meilė, išgyvenama konkrečiai ir giliai, kaip liudija šv. Jono žodžiai: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“ (1 Jn 3, 14). Mylėti iki galo reiškia priimti savo ribotumą ir paversti jį galimybe dovanoti save. Kristus nepanaikino mirties, bet perėjo per ją, kad parodytų mums, jog įmanoma ją perkeisti. Kristaus kryžiaus auka ir prisikėlimas mums atskleidžią didžiąją tiesą: esame mirtingi, bet amžini.

Gyventi kaip Dievo vaikai bei kaip broliai ir seserys – tai pasirinkimas, kurį reikia kasdien atnaujinti, tvirtai tikint, kad meilė yra įmanoma, kaip liudija daugybės prieš mus gyvenusių vyrų ir moterų paliktas pavyzdys. Mes irgi galime giedoti meilės giesmę savo gyvenimu, sakė popiežiaus namų pamokslininkas trečiadienio vakaro rekolekcijų katechezėje.

Naujoje meditacijoje, skaitytoje ketvirtadienio rytą, pamokslininkas pabrėžė, kad Kristus mums siūlo amžinąjį gyvenimą kaip dovaną, kurią turime priimti, o ne kaip premiją, kurią patys galime užsitarnauti. Evangelijos palyginimas apie turtingą jaunuolį parodo kontrastą tarp amžinojo gyvenimo kaip atpildo už gerą gyvenimą sampratos ir Kristaus raginimo atsisakyti viso savo saugumo ir sekti paskui jį. Jaunuolis, negalėdamas atsiriboti nuo savo turtų, išeina liūdnas. Evangelijoje pagal Joną Jėzus apibūdina save kaip ganytoją, kuris veda savo avis į žalias ganyklas. Jo balsas ragina žmogų išeiti iš baimės aptvarų ir žengti į tikrąjį gyvenimą. Jėzaus taip pat atskleidžia, kad jis yra tikroji gyvenimo duona, kuri gali numalšinti visokeriopą žmogaus alkį.

Amžinybė nėra tolima iliuzija, sakė pamokslininkas. Amžinybė yra tikrovė, kurią galime patirti jau dabar, kai išmokstame gyvenime su pasitikėjimu aukoti net ir tai, ko turime nedaug. Dievo akyse kiekvienas mūsų meilės gestas turi begalinę vertę, viskas gali tapti amžina.

The post Gavėnios rekolekcijos Vatikane: esame mirtingi, bet amžini appeared first on LAIKMETIS.

Naujienų agentūra „Fides“ pranešė, kad iš 2021 m. nužudytų 22 – iejų misionierių 13 buvo kunigai, dvi moterys vienuolės, vienas vyras vienuolis ir šeši pasauliečiai. Pusė visų jų žuvo Afrikoje: septyni kunigai, dvi vienuolės seserys ir du pasauliečiai.

Savo ataskaitoje „Fides“ aiškina, kad į jų metinį sąrašą „buvo įtraukti ne tik misionieriai ad gentes griežtąja prasme, bet ir bandyta užregistruoti visus katalikus krikščionis, vienaip ar kitaip dalyvavusius pastoracinėje veikloje, kurie žuvo dėl smurto.

iš 2021 m. nužudytų 22 – iejų misionierių 13 buvo kunigai, dvi moterys vienuolės, vienas vyras vienuolis ir šeši pasauliečiai.

Pasak ataskaitos, septyni misionieriai buvo nužudyti Lotynų Amerikoje, trys Azijoje ir vienas Europoje. „Pastaraisiais metais pirmoje šio tragiško reitingo vietoje pakaitomis buvo Afrika ir Lotynų Amerika. Mūsų duomenimis, nuo 2000 iki 2020 m. visame pasaulyje žuvo 536 misionieriai“, - rašoma ataskaitoje.

Visoje ataskaitoje pateikiamas išsamus visų misionierių sąrašas. Apibendrinami ir jų nužudymo motyvai bei įvairios aplinkybės: „Parapijų kunigai nužudyti savo bendruomenėse, Afrikoje ir Amerikoje, kankinti, pagrobti nusikaltėlių, ieškančių neegzistuojančių lobių; kunigai, dirbantys socialinį darbą, kaip Haityje, nužudyti siekiant atimti iš jų tai, ko reikia tokiai veiklai vykdyti, arba net nužudyti tų, kuriems jie padėjo, kaip Prancūzijoje ar Venesueloje, kur vienuolis buvo nužudytas plėšikų toje pačioje mokykloje, kurioje mokė jaunuolius, kaip kurti ateitį.“

nuo 2000 iki 2020 m. visame pasaulyje žuvo 536 misionieriai.

„Pietų Sudane nusikaltėliai šaltakraujiškai medžiojo ir žudė vienuoles. Ir dar daug pasauliečių, kurių skaičius vis didėja: katechetai, nužudyti per ginkluotus susirėmimus kartu su bendruomenėmis, gaivinančiomis Pietų Sudaną; jaunuoliai nužudyti, kai bandė nešti pagalbą perkeltiesiems asmenims, bėgantiems nuo kariuomenės ir partizanų susirėmimų Mianmare; pasaulietė misionierė, žiauriai nužudyta siekiant pavogti jos mobilųjį telefoną Peru.“

Vis dėlto ataskaitoje vengiama paminėti, kiek katalikų Afrikoje, daugiausia kunigų, nužudė islamo radikalai, ypač Nigerijoje. Ataskaitoje tik minima, kad aukas nužudė „grupė ginkluotų vyrų“, neužsimenant apie jų ryšį su radikaliomis islamistų organizacijomis Afrikoje į pietus nuo Sacharos, tokiomis kaip Boko Haram.

reikia pridėti ilgą sąrašą daugybės žmonių, kurių galbūt niekada nesužinosime...

Pasak „Fides“, prie šio sąrašo „reikia pridėti ilgą sąrašą daugybės žmonių, kurių galbūt niekada nesužinosime arba kurių vardų net nežinome, kurie visuose planetos kampeliuose kenčia ir savo gyvybe moka už tikėjimą Jėzumi Kristumi“.

The post Vatikano agentūra atskleidė pasaulyje nužudytų misionierių skaičių appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius retkarčiais pasidalydavo nuotrupomis iš savo praeities, taip pat ir iš mokyklos laikų. Kartą jis pasidalijo prisiminimais apie vieną mokytoją, kurį prisiminė itin šiltai.

„Ji buvo gera mokytoja. Ji mokė mus rašyti ir skaityti, ji buvo puiki. Paskui, kai baigiau mokyklą, visada ją prisimindavau, nes prisiminti pirmąjį mokytoją yra labai svarbu, nes jis ar ji yra tas, kuris pirmasis išlydi tave į gyvenimą. Ir aš jai skambindavau telefonu, būdamas vaikas, paskui kunigas. Vėliau, jau būdamas vyskupu, padėdavau jai, kai ji susirgdavo.“

aš jai skambindavau telefonu, būdamas vaikas, paskui kunigas.

Be Argentinos ir Vatikano, popiežius yra gyvenęs Čilėje, Ispanijoje, Airijoje ir Vokietijoje. Jis laisvai kalba ispanų, italų ir vokiečių kalbomis, susikalba keliomis kitomis kalbomis, įskaitant prancūzų ir anglų.

Būdamas popiežiumi, jis dažnai stebino pasaulį savo neįprastu būdu. Pavyzdžiui, jis buvo pirmasis popiežius nuo I a., pasirinkęs vardą, kurio nenaudojo jo pirmtakas. O per pirmąją savo kaip pontifiko Didžiojo ketvirtadienio šventę popiežius Pranciškus pateko į laikraščių antraštes, kai ją šventė su kaliniais Romos kalėjime. Tačiau jam tai nebuvo naujiena. Jau Argentinoje jis buvo įpratęs švęsti kojų plovimą tokiose vietose kaip kalėjimai, ligoninės, senelių namai ar lūšnynai.

per pirmąją savo kaip pontifiko Didžiojo ketvirtadienio šventę popiežius Pranciškus pateko į laikraščių antraštes, kai ją šventė su kaliniais Romos kalėjime.

Per savo pirmąją kanonizacijos iškilmę 2013 m. gegužės 12 d. popiežius Pranciškus pagerino popiežiaus Jono Pauliaus II pasiektą rekordą kanonizuojant daugiausia šventųjų per vieną pontifikatą. Tai jis padarė kanonizuodamas 813 Otranto kankinių, kuriems 1480 m. osmanai įvykdė mirties bausmę.

Tačiau prieš tapdamas popiežiumi Pranciškumi, jis dirbo daugybę labai skirtingų darbų - nuo išmušinėtojo klube iki chemiko laboratorijoje. Tiesą sakant, kai buvo jaunesnis, jis turėjo visai kitokią savo ateities idėją.

kai buvau mažas, norėjau būti mėsininku. Man tai būtų patikę.

„Aš akivaizdžiai pakeičiau savo nuomonę. Bet atsakydamas į jūsų klausimą, kai buvau mažas, norėjau būti mėsininku. Man tai būtų patikę.“ Dabar, būdamas 85 – erių metų, popiežius Pranciškus ir toliau stebina pasaulį savo žodžiais ir veiksmais.

The post Popiežiui Pranciškui sukanka 85 – eri metai: keletas faktų apie jo gyvenimą appeared first on LAIKMETIS.

Apie Fondo įsteigimą ir jo tikslus pranešama šių metų gruodžio 8 d. popiežiaus Pranciškaus pasirašytame chirografe. Popiežius savarankiškai veiksiantį fondą „Fratelli tutti“ įsteigė Vatikano miesto valstybėje, jam suteikdamas juridinio kanoninio asmens statusą.

Fondas vadovausis kanonų teisės, Vatikano miesto-valstybės įstatymais ir statutu, paskelbtu su popiežiaus chirografu. Pagal statutą, fondui „Fratelli tutti“ vadovaus kardinolas Mauro Gambetti (Mauro Gambetis), popiežiaus vikaras Vatikane.

Tokiu būdu taip pat bus naujai įprasminta už Šv. Petro bazilikos priežiūrą atsakingos institucijos „Fabbrica di San Pietro“ misija.

The post Popiežius įsteigė religinio ir liturginio pobūdžio fondą - „Fratelli tutti“ appeared first on LAIKMETIS.

Vatikano Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijoje yra Bažnyčios ir sporto skyrius, kurio vadovas ispanas pasaulietis Santiago Pérez de Camino (Santjagas Perezas de Kamino) dalyvavo konferencijoje.  Jis kalbėjo apie sporte egzistuojančią etinę įtampą ir apie tai, kad sportas išgyvena gilių permainų laikotarpį, kurį pagreitino ir sustiprino pandemija.

„Kyla pagunda grįžti atgal, užsidaryti savyje, ieškoti plyšio, kur būtų galima pasislėpti ir pasislėpti praeityje“, - sakė jis.

Sportas gali padėti kurti teisingesnę visuomenę.

„Tačiau sportas turi gilų etinį matmenį, kuris gali padėti visuomenei pradėti iš naujo, kas turėtų būti sąmoningos pastangos kurti įtraukesnę ir teisingesnę visuomenę.“

Iniciatyvą skatino Italijos vyskupų konferencijos Nacionalinis poilsio, turizmo ir sporto pastoracijos biuras. Dalyvavo sporto federacijų atstovai, Olimpinio komiteto nariai, Sporto mokyklos ir Italijos krikščioniškojo ir nekrikščioniškojo įkvėpimo sporto asociacijų atstovai.

Nors popiežiai jau seniai skelbė pamokslus apie sporto svarbą, sportas Vatikane įgavo profesionalesnę poziciją valdant popiežiui Pranciškui, kuris garsėja savo meile futbolui - nors, kaip pats prisipažino, niekada nebuvo geras futbolininkas, todėl visada buvo vartininkas.

„Athletica Vaticana“ įkūrimas 2019 m. tapo pirmuoju dideliu Vatikano žingsniu į tarptautinį sportą. Lengvosios atletikos federacija buvo įsteigta bendromis pastangomis su Italijos olimpiniu komitetu, tikintis, kad Vatikanas vieną dieną galės pasiekti pasaulinės lengvosios atletikos pripažinimą.

Vatikano lengvosios atletikos komandai oficialiai priklauso daugiau kaip 100 žmonių. Narystė yra nemokama, tačiau būtina būti Vatikano piliečiu, darbuotoju ar darbuotojo vaiku.

Sportas yra žmonių kasdieninio gyvenimo matmuo.

Pasak Pranciškaus, svarbu, kad Vatikanas turėtų savo sporto komandą, nes sportas yra pagrindinis žmonių kasdienio gyvenimo matmuo. Antras svarbus žingsnis Vatikanui siekiant olimpinės įtraukties žengtas rugsėjo pabaigoje, kai Vatikanas tapo oficialia Tarptautinės dviračių sporto sąjungos (UCI) federacijos nare.

„Sportas yra puiki galimybė integracijai“, - sakė Perezas. „Reikia vizijos ir planavimo, galinčio apsaugoti įtraukiąją sporto vertę, kuri virstų bendru įsipareigojimu skatinti sportą, pritaikytą pažeidžiamiausiems žmonėms, ir per sportą vėl iškelti socialinę atskirtį į centrą.“

„Kaip popiežius Pranciškus mums ne kartą priminė, turime pradėti aljansų laiką, nes, kaip aiškiai parodė pandemija, niekas neišsigelbės vienas“, - teigė jis.

Simpoziumas turėjo tapti pirmuoju Bažnyčios institucijų ir sporto pasaulio bendradarbiavimo žingsniu siekiant formuoti naująsias kartas ir per sporto praktiką keisti visuomenę.

The post Vatikanas: sportas gali padėti atsinaujinti po pandemijos appeared first on LAIKMETIS.

Sikhams adresuotoje žinioje rašoma, kad rūpinimosi kultūra gali būti vaistas nuo mūsų laikų ligų, visų pirma nuo individualizmo ir abejingumo. Būtina siekti, kad rūpinimasis kitais žmonėmis ir mūsų visų bendrais namais taptų pagrindiniu mūsų bendros kultūros ir individualaus gyvenimo bruožu.

Remiantis popiežiaus Pranciškaus mokymu, žinioje primenama, kad rūpinimosi kultūra prasideda nuo įsipareigojimo skatinti kiekvieno asmens orumą, solidarumo su vargstančiaisiais ir pažeidžiamaisiais, bendrojo gėrio siekimo ir rūpinimosi kūrinijos apsauga.

Kiekvienas turime pareigą rūpintis Dievo kūrinija.

Skleisti rūpinimosi kultūrą turi vyriausybės ir nevyriausybinės organizacijos, švietimo įstaigos ir žiniasklaida, o visų pirma, religiniai vadovai. Ypač jie turi nuolat kartoti savo religijų tikintiesiems, kad Dievas, žmogus ir kūrinija yra neatskiriamai susiję ir kad kiekvienas iš mūsų turime pareigą rūpintis Dievo kūrinija ir vienas kitu.

Laiškas baigiamas raginimu: „Mes, krikščionys ir sikhai, kiekvienas atskirai ir kaip bendruomenė, kartu su kitų religinių tradicijų žmonėmis ir visais geros valios žmonėmis darykime viską, kas įmanoma, kad rūpintumės vieni kitais, mūsų bendrais namais ir visa kūrinija.“

The post Katalikų sveikinimas sikhams: visi rūpinkimės Dievo kūrinija appeared first on LAIKMETIS.

Audiencijos dalyviai šiomis dienomis dalyvauja savo ordino generalinėje kapituloje, kurioje sprendžiami svarbiausi klausimai, šešeriems metams renkama nauja ordino taryba ir ordino vyresnysis. Ši kapitula turėjo būti sušaukta 2020 – aisiais metais, tačiau dėl pandemijos ją teko metams atidėti. Pasauliečių pranciškonų ordino komunikate nurodoma, kad dabartiniame suvažiavime dalyvauja 57 tikrieji kapitulos nariai, taip pat apie 40 stebėtojų ir apie 20 brolių pagalbininkų. Kapitulos nariai ne vien apžvelgs per praėjusius 6–7 metus nueitą kelią, bet ir nustatys kryptį ateinantiems šešeriems metams, 2021–2027 – ųjų metų laikotarpiui.

kiekvieno ordino nario pašaukimas - tai pašaukimas į visuotinį šventumą.

Pasauliečių pranciškonų ordinas yra pranciškoniškosios šeimos dalis. Savo kreipimesi į Pasauliečių pranciškonų ordino, kuris veikia ir Lietuvoje, generalinės kapitulos dalyvius popiežius Pranciškus kalbėjo apie tai, kas yra kiekvieno šio ordino nario pašaukimo šerdis: tai pašaukimas į visuotinį šventumą, šv. Pranciškaus Asyžiečio pėdomis, praktikuojant atgailą ir atsivertimą.

Popiežius priminė žinomą Asyžiaus Neturtėlio „Testamento“ ištrauką, pasakojančią apie jo atsivertimo kelią: „Man, broliui Pranciškui, Viešpats taip leido pradėti atgailos gyvenimą: kai dar buvau nuodėmėse, raupsuotųjų vaizdas man atrodė labai nemalonus. Ir Viešpats nuvedė mane tarp jų ir rodžiau jiems gailestingumą. Kai grįždavau nuo jų, tai, kas man atrodė kartu, tapo sielos ir kūno saldybe; ir paskiau, ilgiau nelaukdamas, palikau pasaulį.“

Anot Šventojo Tėvo, Dievas pirmas imasi iniciatyvos, kviečia į atsivertimo kelią ir nuveda atgailautoją ten, kur jis pats niekada nenorėtų atsidurti. Šv. Pranciškaus Asyžiečio atveju – tarp raupsuotųjų. Atgailautojas atsiliepia į Dievo kvietimą sutikdamas tapti brolių tarnu, parodyti gailestingumą. Rezultatas yra laimė: kas atrodė kartu, tapo sielos ir kūno saldybe.

pasninkas, išmalda, apsimarinimas – tai apsisprendimo atverti širdį Dievui pasekmės.

„Brangūs broliai ir seserys, raginu jus tai realizuoti savo gyvenime ir savo misijoje. Ir, meldžiu, nepainiokime atgailavimo su atgailos darbais! Pastarieji – pasninkas, išmalda, apsimarinimas – yra apsisprendimo atverti širdį Dievui pasekmės. Atverti širdį Dievui! Atverti širdį Kristui, gyvenant tarp kitų paprastų žmonių, šv. Pranciškaus stiliumi. Kad ir jūs galėtumėte tapti tokiu „Kristaus veidrodžiu“, koks buvo Pranciškus“, – linkėjo popiežius Pasauliečių pranciškonų, dar vadinamo Trečiuoju ordinu, nariams.

Jis pridūrė, kad jų charizma yra gyventi laikantis „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šventosios Evangelijos“ taip, kaip parodė šv. Pranciškus Asyžietis. „Su tokia pranciškoniška ir pasaulietine tapatybe esate išeinančios Bažnyčios dalis“, – sakė popiežius. – „Jūsų mėgstamiausia vieta – būti tarp žmonių.“

„Drąsinu ir jus eiti į šiandienos egzistencines periferijas, kad ir ten nuskambėtų Evangelijos žodis. Niekada nepamirškite vargšų, kurie yra Kristaus kūnas“, – kalbėjo Pranciškus, primindamas šv. Elžbietos Vengrės, Pasauliečių pranciškonų ordino globėjos, pavyzdį.

„Kaip vakarykštės atgailautojų brolijos išsiskyrė ligoninių, slaugos namų, valgyklų vargšams steigimu ir kitais konkrečiais socialinės artimo meilės darbais, taip ir jus šiandien Dvasia siunčia rodyti tokią pat meilę su kūrybingumu, kurio reikia susidūrus su naujomis skurdo formomis.“

The post Popiežius pranciškonams: niekada nepamirškite vargšų appeared first on LAIKMETIS.

Sekmadienio rytą kardinolas aukojo Mišias Einsiedelno benediktinų abatijoje, kuri garsėja ir kaip maldininkų lankoma Marijos šventovė. Ją 1984 m. aplankė popiežius Jonas Paulius II.

Kardinolas Pietro Parolinas, pradėdamas sekmadienio Mišias, džiaugėsi, kad šią kelionę, kurios priežastis – Šventojo Sosto ir Šveicarijos Konfederacijos diplomatinių santykių šimtmečio minėjimas, pradeda šioje šveicarų katalikams ir visiems šveicarams brangioje vietoje.

Sekmadienį kardinolas Pietro Parolinas aplankė dar vieną svarbią piligrimystės vietą – „Flüeli-Ranft“, kur prieš penkis su puse šimtmečio gyveno Šveicarijos dangiškasis globėjas šv. Mikalojus iš Flüe.

Pirmadienį Fribūro universitete prasidėjo Šventojo Sosto ir Šveicarijos Federacijos diplomatinių santykių atkūrimo šimtosioms metinėms skirta dviejų dienų konferencija, kurią atidarė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas ir Šveicarijos Konfederacijos viceprezidentas bei užsienio reikalų ministras Ignazio Cassis.

Šveicarijos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai siekia šešioliktąjį amžių. Popiežiaus atstovas rezidavo Liucernoje ir palaikė ryšius tik su katalikiškais kantonais. Devynioliktojo amžiaus antroje pusėje Šveicarijos vokiškuosius protestantiškuosius kantonus pasiekė Vokietijoje gimęs katalikų įtakai visuomenės gyvenime nepalankus „kulturkampf“judėjimas.

1873 m. oficialūs santykiai su Šventuoju Sostu buvo nutraukti. Jie buvo atkurti po penkių dešimtmečių pertraukos, kai prieš 100 metų Berne buvo atidaryta Šventojo Sosto nunciatūra.

Vis dėlto per pastarąjį šimtmetį Šveicarija Romoje neįkūrė savo ambasados prie Šventojo Sosto, Šveicarijai atstovauja kitose Europos sostinėse reziduojantys ambasadoriai (šiuo metu Liublianoje).

Kaip tik dvišalių diplomatinių santykių atkūrimo šimtųjų metinių ir kardinolo P. Parolino vizito proga Šveicarijos Konfederacijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad svarsto galimybę skirti nuolatinį Šveicarijos ambasadorių prie Šventojo Sosto ir atidaryti ambasadą Romoje. Šveicarijos Konfederacijos parlamento komisijos jau davė savo sutikimą, trūksta tik galutinio parlamento pritarimo.

The post Šventojo Sosto ir Šveicarijos diplomatinių santykių atkūrimo 100-osios metinės appeared first on LAIKMETIS.

Pirmasis parodos pavadinimo žodis „Visi“ italų kalba („Tutti“) yra aiški nuoroda į paskutiniąją popiežiaus Pranciškaus encikliką „Fratelli tutti“ apie žmonių brolybę ir socialinę draugystę. Joje analizuojami įvairios prigimties – nuo ekonominių iki pasaulėžiūrinių – reiškiniai, kurie trukdo žmonėms suvokti vienas kitą kaip brolį arba seserį ir praktikuoti brolybę. Siūlomos gairės ir įžvalgos, kaip pakeisti tokią situaciją, nes vis tampriau susijusiame, globaliame pasaulyje žmonių brolybė yra būtina prielaida, kad mūsų ateitis būtų iš tiesų žmogiška. 

Naujosios Apaštalinės bibliotekos nuolatinės parodos autorius yra žinomas šiuolaikinio meno atstovas Italijoje Pietro Ruffo (Pietras Ruffo), kuris savo eksponuojamose darbuose ėmėsi sudėtingo uždavinio – susieti enciklikos „Fratelli tutti“ temas ir Apaštalinės bibliotekos paveldą. Galima priminti, kad popiežiams priklausanti Apaštalinė biblioteka yra viena iš svarbiausių pasaulio kolekcijų, dokumentuojanti daugybės tautų, žmonių šeimos, kelionę per amžių bėgį. 

„Iš tokios bibliotekos reikia tikėtis įsipareigojimo įgyvendinti tai, ką popiežius Pranciškus pranašiškai vadina susitikimo kultūra. Kad knygos susitiktų su skaitytojais naujais būdais. Kad pažinimas, saugomas kaip atmintis, susitiktų su klausimais, kuriuos iškelia ši diena. Kad istorija susitiktų su dabartimi ir atvertų naujas perspektyvas ne vien apie tai, kas esame, bet ir apie tai, kas galime būti“, – komentavo kardinolas José Tolentino de Mendonça (Chosė Tolentinas de Mendoca) Katalikų Bažnyčios archyvaras ir bibliotekininkas, atsakingas už Apaštalinę biblioteką. 

„Apaštalinei bibliotekai susitikti su Pietro Ruffo reiškia ne vien pažinti šiuolaikinį tarptautinės svarbos menininką ir parodyti jam kai kuriuos mūsų lobius, bet ir galimybę būti pamatytiems kitokiomis akimis, įgyti naują perspektyvą apie save pačius, apie tai, ką turime. Iš naujo pamatėme turėtus kūrinius, įsigijome senų ir naujų, praturtinančių Vatikano kolekciją. Kaip Pietro Ruffo nebėra toks pat, kokį sutikome prieš keletą mėnesių, taip ir mes jaučiame, jog esame kitokie, – tokiai senai institucijai kaip mūsų tai svarbus jausmas“, – sako mons. Cesare Pasini (Čezarė Pasinis), Apaštalinės bibliotekos prefektas.

Susidūrimas su neapsakomu Vatikano apaštalinės bibliotekos paveldu man virto žinojimo, geografijos, žmonijos istorijos kelione. (Pietro Ruffo)

Didelę Pietro Ruffo darbų dalį sudaro žemėlapiai. Tačiau menininko kartografija nėra skirta tiksliam geografiniam pavaizdavimui, objektyviam paviršių aprašymui. Ji alegoriniu būdu išreiškia keliautojų ir stebėtojų idealus, lūkesčius, įsitikinimus, troškimus. Kartais protestą ar neviltį. 

Vienas iš parodos „Visi. Žmonija kelionėje“ eksponatų yra unikalus 17 amžiaus Osmanų imperijos keliautojo ir rašytojo Evliya Çelebi (Evlija Čelebi) žemėlapis, šešių metrų ilgio, įterptas į specialią Pietro Ruffo sukurtą instaliaciją.

Lapkričio 8-ąją kardinolas José Tolentino de Mendonça, Katalikų Bažnyčios archyvaras, parodą išsamiai pristatys žurnalistams. Parodą iki vasario 25-osios trečiadienio ir ketvirtadienio popietėmis galės pamatyti kiekvienas Romos lankytojas, rezervavęs bilietus Apaštalinės bibliotekos interneto svetainėje.

Galima pridurti, kad Apaštalinės bibliotekos ištakos siekia IV amžių. Popiežių archyvai nuo seniausių laikų turėjo didelę vertę, kitos bibliotekos prašydavo čia esančių dokumentų nuorašų, čia atvykdavo įvairių laikotarpių eruditai.

XVI amžiaus antroje pusėje popiežių archyvų kolekcijos buvo sutvarkytos ir reglamentuotos, kitaip tariant, įgijo stabilią ir modernią bibliotekos formą. Apaštalinės bibliotekos lobynai, kuriuose saugomas visai žmonijai svarbus paveldas, yra Bažnyčios tarnystė žmonijos kultūrai ir mokslininkams iš viso pasaulio. Šimtų tūkstančių archyvo dokumentų sisteminimas ir svarbiausių dokumentų skaitmeninimas yra šios tarnystės tąsa.

The post Popiežius atidarė parodą Vatikano bibliotekoje appeared first on LAIKMETIS.