Ir kitais metais, nebeabejojo Šv. Sebastijono parapijos klebonas Javieras Sánchezas-Cervera, bus surengta kažkas panašaus. Įvairioms ispanų katalikų interneto svetainėms jis pristatė savo sumanymo prasmę: padėti sudaryti santuokos sakramentą tiems, kurie jį vis atidėliojo dėl lėšų stokos, dėl kitų priežasčių ar tiesiog susitaikė su Ispanijoje įsivyravusia kultūra, kurioje santuoką – krikščionišką, civilinę ar abi – sudaro tik nedidelė dalis porų. 

Tuo tarpu iniciatyvos pristatyme rašoma: „Makro vestuvės – tai santuokos šventė, kurioje sakramentą priima kelios poros. Tokio tipo šventė neįprasta Ispanijoje, bet paplitusi kituose žemynuose. Šiose iškilmėse išryškėja bendruomeninis santuokos pobūdis, šia švente Bažnyčia nori atsiliepti į daugybę situacijų, dėl kurių neribotam laikui atidedama santuoka ar net išvis negalvojama priimti santuokos sakramentą – didį sakramentą. Su jo malone sutuoktiniai netikėtai gauna, kaip ir Kanos vestuvėse, daugiau ir daug geresnio vyno“.

Kai jis prieš ketverius metus pradėjo darbuotis šioje Madrido priemiesčio parapijoje, žmonės jam pasakė, kad niekas nebesituokia, pasakoja klebonas J. Sánchezas-Cervera. Ir iš tiesų – tikintys tėvai, kurie krikštydavo savo vaikus ir vesdavo juos į katechezės pamokėles parapijoje, labai dažnai būdavo nesusituokę. Pradėjus teirautis paaiškėjo, kad dažniausia kliūtis sudaryti santuoką, nors ir svajota apie ją, buvo didelė tradicinių vestuvių kaina, ypač iš kitur, dažniausiai iš Lotynų Amerikos, kilusiems parapijiečiams. Nors, kaip žinia, santuokos sakramentą galima sudaryti ir be brangios šventės, dėl negalėjimo jos surengti poros atidėliojo paties sakramento priėmimą. 

Kažką reikėjo daryti, bet daryti kitaip, nei anksčiau. Keisti įpročius ir būdus, rizikuoti, nežinant, kuo viskas baigsis, išeiti iš įprastų schemų. Pasak ispanų klebono, jam giliai įsirėžė popiežiaus Pranciškaus žodžiai, jog geriau žaizdota ir dulkėta Bažnyčia kelyje, nei saugiai kažkur užsidariusi, bet pasiligojusi Bažnyčia (žr. Evangelii Gaudium, 49). Taip gimė sumanymas ant parapijos sienos pakabinti didžiulį plakatą, kuris kvietė „Svajonę paversti tikrove“.

Į pasirengimą makro vestuvėms buvo pakviestos ne vien poros, bet ir kiti parapijos nariai: kirpėjai, gėlininkai, siuvėjai, fotografai, makiažo specialistai. Pasak klebono, reikėjo visų pagalbos. Kiekvienai porai – o jų susirinko aštuoniolika – buvo paskirtas globėjas, kuris padėjo visuose svarbiausiuose etapuose, įskaitant dokumentų tvarkymą.   

Pasirengimo santuokai etapas buvo labai gražus ir brandus. Kaip minėta, poros jau gyveno kartu, nuo kelerių iki kelių dešimčių metų, visos buvo susilaukusios vaikų. Visos poros buvo motyvuotos gerai pasirengti santuokos sakramentui. Šį vidinį troškimą kun. J. Sánchezas-Cervera prilygino garstyčios grūdeliui, kuris auga ir tampa dideliu augalu, iš evangelinio palyginimo apie dangaus karalystę. Kodėl makro vestuvės įvyko paskutinę rugpjūčio savaitę? Nes tomis dienomis vyksta paties San Sebastijano de Los Rejeso miesto šventė, gatvėse grojama, šokama, dainuojama ir valgoma. Tad, galima sakyti, tik iš bažnyčios išėjusių, tokių pat, bet ir jau pasikeitusių porų, ką tik prieš Dievą davusių vienas kitam santuokos pažadus, jau laukė parengtas puotos stalas, daugybė svečių ir net fejerverkai. 

The post Madrido parapija tikinčiuosius nustebino kvietimu sudalyvauti makro vestuvėse appeared first on LAIKMETIS.

Šventasis Sostas komunikate apie olimpinių žaidynių Prancūzijoje atidarymo ceremoniją Paryžiuje liepos 26 d. išreiškė liūdesį dėl tam tikrų scenų ir prisijungė prie balsų, kurie pastarosiomis dienomis reiškė apgailestavimą dėl daugelio krikščionių ir kitų religijų tikinčiųjų įžeidimo, praneša „Vatican News".

Vatikano spaudos salės išplatintame Šventojo Sosto komunikate pažymima, kad prestižiniame renginyje, kuriame visas pasaulis susiburia, kad dalytųsi bendromis vertybėmis, neturėtų būti žmonių religinius įsitikinimus pašiepiančių užuominų.

Komunikate pažymima, kad nėra kvestionuojama žodžio laisvė, tačiau primenama, kad ją riboja pagarba kitiems.

Prieštaringai vertinamoje scenoje, kuri buvo 1,5 mlrd. eurų vertės spektaklio, skirto 2024 m. vasaros olimpinėms žaidynėms pradėti, dalis, šoko persirengėliai, vaizduojantys apaštalus, grojo savamokslė lesbietė didžėja, kuri pasirodymo metu atliko Jėzaus vaidmenį, o viskas atrodė kaip mados šou, kurio metu buvo akivaizdžiai tyčiojamasi iš garsiojo Leonardo da Vinčio paveikslo.

„Saviraiškos laisvė, kuri, aišku, nekvestionuojama, randa savo ribas pagarboje kitiems", - baigė savo pareiškimą Šventasis Sostas.

Šeštadienio pareiškimas paskelbtas po to, kai penktadienį viso pasaulio katalikų kardinolai ir vyskupai paskelbė atvirą laišką, kuriame Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) buvo paragintas atsiprašyti už tyčinį neapykantos kupiną pasityčiojimą iš Paskutinės vakarienės paveikslo.

Laiške, kurį pasirašė trys kardinolai ir 24 vyskupai, prelatai teigė: „Sunku suprasti, kaip galima taip atsipalaidavus ir sąmoningai piktžodžiauti daugiau kaip 2 milijardų žmonių tikėjimui."

Pasirašiusiųjų iniciatyvai vadovavo JAV kardinolas Raymondas Leo Burke'as, kardinolas Wilfridas Foxas Napieras OFM ir kardinolas Berhaneyesus Demerew Souraphielis.

Laiške paraginta paskelbti „maldos ir pasninko dieną kaip atgailą už šią šventvagystę".

The post Šventasis Sostas pagaliau pasakė, ką mano apie ceremoniją Paryžiuje appeared first on LAIKMETIS.

Jubiliatas pokalbyje sakė, kad per 44 metus tarnaudamas trijų popiežių – Jono Pauliaus II, Benedikto XVI ir Pranciškaus – pamokslininku yra pasakęs bent 352 homilijas. Visi jo pamokslai, išskyrus 2013 metų gavėnios pamokslus, buvo išleisti itališkai. Kai kurie kiti jo dvasinės teologijos veikalai išleisti įvairiomis kalbomis, įskaitant lietuvių.

Kardinolas prisiminė, kaip būdamas vaikas senelių ūkyje Antrojo pasaulio karo metais kasdien nešdavo vandens laukuose dirbantiems pjovėjams. Anot jo, jis ir dabar jaučiasi esąs tas pats vandenį nešąs vaikas, tik kad dabar jau daug metų vietoj vandens neša Dievo žodį.

Popiežiaus namų pamokslininkais pagal šimtametę tradiciją skiriami pranciškonai kapucinai. Raniero Cantalamessa šias pareigas 1980 m. perėmė iš t. Ilarino iš Milano (Alfredo Marchesi) OFM Cap., ėjusio pamokslininko pareigas du dešimtmečius.

Kasmet tenka pasakyti maždaug aštuonis pamokslus per adventą ir gavėnią. Tai didelė atsakomybė. Kardinolas pasakojo, kad klausiantiems, kodėl popiežiai būtent jam pavedė šią atsakomybę, ne juokais atsako, kad greičiausiai todėl, jog jie suprato, kad eidamas šias pareigas t. Raniero padarytų mažiausiai nuostolių Bažnyčiai.

Raniero Cantalamessa OFM cap. yra dažnas kitų krikščioniškų konfesijų svečias, skaito mąstymus ir veda rekolekcijas protestantams, sekmininkams, evangelikams,  anglikonams. Jis gerai pamena savo dalyvavimą 2015 m. anglikonų bendrijos generaliniame sinode ir jo metu Vestminsterio katedroje pasakytą pamokslą. Karalienė Elžbieta į jį atkreipė dėmesį pažymėdama, kad jei homiliją skaito katalikų dvasininkas, reiškia kažkas tikrai keičiasi krikščionių santykiuose, pasakojo kaip visada žvalus ir guvus vienuolis devyniasdešimtis kardinolas.

Popiežius 2020 m. t. R. Cantalamessa už nuopelnus Bažnyčiai paskyrė kardinolu. Pažymėtina, kad kardinolas R. Cantalamessa yra vienas iš trisdešimties devyniasdešimtmečių ar vyresnių kardinolų dabartinėje kardinolų kolegijoje, kuri šiuo metu turi 236 narius. (

The post Popiežiaus namų pamokslininkui R. Cantalamessa - jau 90 metų appeared first on LAIKMETIS.

Šis, iš pažiūros visai paprastas, atsakymas vis sugrįždavo besirengiant susitikimui, buvo prisimintas ir pokalbio metu. Todėl jis natūraliai tapo atspirties tašku tąsyk paliestoms temoms. Pavyzdžiui, apie pasirinktus politikos mokslus; apie Prancūzijoje ištikusį Viešpaties kvietimą kunigystei; supergalią, kuri būtų itin pravertusi seminarijoje, ir tapimą vis labiau dėde.

Viliuosi, kad skaitytojas nesupyks matydamas vieną tų retų atvejų, kai tujinu pašnekovą – 7-erius metus prasistumdžius tos pačios kompaktiškos mokyklos koridoriuose, kreiptis Jūs būtų mažų mažiausiai nepagarbu.

Mokeisi Marijampolės Marijonų gimnazijoje, visus 4 laikytus brandos egzaminus išlaikei 100-ukais. Galėjai pasirinkti kone bet kurią studijų kryptį, tačiau apsistojai ties politikos mokslais... O „planas B“ buvo filosofijos studijos Mykolo Romerio universitete, tiesa?

-Taip. „Planas C“ buvo želdiniai ir jų dizainas, „D“ – grožio terapija Utenos kolegijoje, kurioje, pasirodo, mano reitingai nebuvo įspūdingai geri – norint ten patekti, būtų reikėję laikyti biologijos valstybinį egzaminą. (juokiasi) Man buvo aišku, kad noriu studijuoti politikos mokslus, todėl ir galėjau leisti sau pajuokauti. 

Vienu metu, kai mokiausi mokykloje, 11–12 klasėje, dalyvavau chemijos, fizikos, matematikos olimpiadose, supratau, kad darbas būnant taip toli nuo žmonių, turbūt, bus per toli nuo prasmės. 

Ėmiau galvoti, kokios studijos praplėstų mano akiratį? Kur eidamas mokytis galėčiau dar geriau matyti, kur noriu eiti toliau? Susipažinau su keletu labai inteligentiškų katalikų ateitininkų, kurie studijavo politikos mokslus. Jie man patiko, su jais kalbėdamasis supratau, kad man veriasi pasaulis! Tapo aišku, kad noriu studijuoti politikos mokslus ir juos studijuoti Lietuvoje.

Kada pajutai troškimą tapti kunigu – ar dar prieš pradėdamas bakalauro studijas, ar jau studijuodamas? Kada įvyko tas lūžis?

-Studijų metu. Prieš studijas tikrai tokios minties neturėjau. Studijų pradžioje irgi tokios -minties neturėjau. Studijų vidury... irgi tokios minties neturėjau. Bet trečio kurso pirmąjį semestrą pagal ERASMUS mainus išvažiavau į Prancūziją. Su savimi buvau pasiėmęs 3 lietuviškas knygas. Viena iš jų buvo šv. Augustino „Išpažinimai“ su šv. Augustino biografijos priedu. Nusprendžiau, kad pirma reikėtų skaityti apie jį patį, o tuomet – „Išpažinimus“. 

Taigi, kelionės po Alpes išvakarėse skaičiau Šv. Augustino biografiją, kurios (ir čia jau prasideda scena!) pabaigoje pasakojama, kad jis buvo senas vyskupas Hipone, Šiaurės Afrikoje. Beyrančioje Romos imperijoje tai buvo tas kraštas, į kurį, plėšdami ir žudydami, veržėsi vandalai.

Tų miestų, prie kurių jie artinosi, kunigai rašydavo laiškus savo vyskupui (šv. Augustinui) klausdami – ką mums daryti? Panašu, kad yra mirties pavojus – ar galime trauktis, ar turėtume pasilikti? Kokia prasmė likti ir žūti, jeigu žmonės, dėl kurių mes ten esame, nesitraukia, pasirenka rizikuoti savo gyvybe? Šv. Augustinas visiems jiems kantriai atrašydavo, kad ganytojo tikslas ir yra būti pasirengusiam atiduoti gyvybę už savo avis. 

Tą mintį perskaičius, kažkas įvyko mano galvoje. Atėjo mintis – visiškai skaidri, man aiški, bet tarsi ne mano paties – kad turėčiau būti kunigas. Aš atsimenu tą momentą, atsimenu, kur tai įvyko, bet negaliu tiksliai paaiškinti, kas įvyko. Žinau tik tai, kad man po to reikėjo su tuo gyventi.

Po ERASMUS mainų grįžau į Lietuvą, pagalvojau – gal apie tokius dalykus daugiausiai kunigai žino? Nuėjau pas vieną pažįstamą kunigą, kuriuo tikrai pasitikėjau. Jis išklausė mane ir pasakė, kad visų pirma būtų protinga baigti studijas. Man irgi taip atrodė. Paminėjo jis ir dar vieną įdomų dalyką. Kai paklausiau – o kaip man gyventi toliau, atsakė – gyvenk taip, kad turėtum draugų. 

Bažnyčia yra graži ir Ji yra graži savo žmonėmis.

Man atrodo, jis turėjo omenyje – gyvenk taip, kad tai, kuo gyveni, būtų pagrindas bendrystei su kitais žmonėmis. Turėk žmonių, su kuriais dalintumeisi tuo, ką giliausio išgyveni. Taip ir stengiausi gyventi – po truputį mąstyti, melstis, galvoti – ar čia beprotybė, ar ne? Visa tai po truputį grynėjo ir vis labiau atėjo ramybė.

Dar viena svarbi patirtis ištiko pusmečiu vėliau, kai dalyvavau tarptautiniame seminare. Ten supratau, kad Bažnyčia yra graži ir Ji yra graži savo žmonėmis. Bažnyčia turi savo misiją. Nusprendžiau, kad noriu savo gyvenimu prisidėti prie jos, būti jos dalimi. Iš šio ir kitų ženklų susidėliojo aiškus, ramus apsisprendimas, todėl pabaigęs bakalauro studijas ramiai stojau į Kunigų seminariją. 

Neseniai dalyvavau diskusijoje, kur viena iš dalyvių gana nuoširdžiai išreiškė susirūpinimą tais, kurie renkasi atsiliepti į pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą ir kėlė klausimą – kaip tokie žmonės mato šiuolaikinį pasaulį? Ir ar jiems tikrai atrodo, kad pasaulis yra toks, koks yra dabar, ir ar jis ir Bažnyčia tokia, kokia yra dabar yra, gali būti suderinami?

-Man atrodo, kad konfrontacija yra, ir ji – aštri. Dėl įvairių priežasčių kultūra, kurioje gyvename, iš tikrųjų, yra smarkiai nutolusi nuo krikščionybės, nuo Kristaus žinios, Evangelijos. To paneigti negalime. Ką galime padaryti, tai suprasti šį atstumą gretindami tuos du dalykus ir darydami tai pagarbiai. 

Neneigsiu, kad Bažnyčia tikrai yra nutolusi nuo pasaulio ir aš, kad ir kokiu normaliu save laikyčiau, nesu tas, kuris būtų pametęs galvą dėl dabartinės kultūros. Man atrodo, ji yra akivaizdžiai klaidinga. Kai kuriais atžvilgiais tą vienaip ar kitaip jaučia ir daugelis žmonių.

Man mano asmeniniame gyvenime Evangelija atrodo arčiau tiesos, nei tos tiesos, kurias galiu išgirsti įsijungęs internetą ar teliką.

Man mano asmeniniame gyvenime Evangelija atrodo arčiau tiesos, nei tos tiesos, kurias galiu išgirsti įsijungęs internetą ar teliką. Ir aš renkuosi Evangeliją. Bet tuo pat metu gyvenu šitame pasaulyje ir nesijaučiu kosmonautu. Man atrodo, kad šitas pasaulis (kaip ir pasaulis prieš 50 ar 100 metų) – Dievo kūrinys – iš principo yra geras. Manau, tikėjimas mane įkvepia jame gyventi ir gyventi drąsiai. Nebėgti iš jo ir matyti, kas jame keistina, kas jame netobula. Ir būtent su ta žinia, kurią gaunu iš tikėjimo, jį kurti. Kurti, o ne griauti.

Taip pat, kai kalbuosi su jaunais žmonėmis, kartais jie sako – taip, man rūpi Bažnyčia, esu tikintis, bet ji turi pasikeisti. Ir, kai jie tai sakydami turi omenyje, kad Bažnyčia turi prisitaikyti prie šitos kultūros, gerbiu juos už tai, kad jiems rūpi. Bet net ir tokiu atveju, labiau jaučiu pareigą klausti: kodėl atskaitos taškas yra šių dienų kultūra?

O ar apsisprendimui stoti į Kunigų seminariją reikėjo drąsos? Juk dažną žmogų šiandien įsipareigojimas visam gyvenimui gąsdina.

-Jos tikrai reikėjo. Reikėjo drąsos kalbėti prieš komisiją, drąsos yra reikėję ir anksčiau. Viešai išreikšti savo poziciją, kuri nėra visuotinai priimta, visada reikia drąsos.

Bet save akivaizdžiai susieti su kuo nors be galimybės tarsi išsiginti – dar vienas žingsnis į priekį. Ypatingai, turint omenyje, pavyzdžiui, kad jeigu Bažnyčia kaltinama nepilnamečių išnaudojimu ar kt.  – tai iš principo, tapdamas kunigu, tampu viso šio purvo dalininku. Nusiperku puikių akcijų, kurių vertė yra pakritusi, ir nepanašu, kad labai kils. Tam reikia drąsos.

Augai katalikiškoje šeimoje, mokeisi katalikiškoje gimnazijoje, tapai ateitininku. Kaip manai, kokios įtakos šie veiksniai turėjo Tavo pasirinkimui?

-Manau, kad reikšmingesnis faktas mano biografijoje, pavyzdžiui, už mokymąsi Marijonų gimnazijoje, yra tai, kad buvau valančiukas. Tai reiškia, kad iki 18 metų neragavau jokio alkoholio. Tai mane tikrai formavo – padariau apsisprendimą, kurį laikiau teisingu ir jo laikiausi. Man atrodo, kad čia buvo viena iš pirmųjų pamokų, ką vis dėlto reiškia mėginti vertinti kultūrą, kurioje gyveni, tai yra svarbus pamatas, ant kurio buvo statomas mano gyvenimas.

Ateitininkai tikrai turėjo įtakos. Tai – bendruomenė, į kurią rėmiausi ir remiuosi toliau, žmonės, kuriems rūpi šitas pasaulis, šalis ir Bažnyčia.

Ateitininkai tikrai turėjo įtakos. Tai – bendruomenė, į kurią rėmiausi ir remiuosi toliau, žmonės, kuriems rūpi šitas pasaulis, šalis ir Bažnyčia. Bažnyčios patirtis, kurią ten randu, yra harmonija tarp buvimo pasaulyje, džiaugimosi juo ir, kita vertus, gilaus įsiklausymo į tai, kas yra tikėjimas, kas yra amžinieji dalykai.

Katalikiška šeima turbūt viršija dalykus, kuriuos galiu sąmoningai vertinti, – tai yra mano gyvenimo pamatas, žemės centras. Neįsivaizduoju, kas aš būčiau, jeigu nebūčiau iš ten. 

Džiaugiuosi, kad mano katalikiška šeima yra ne tik mano istorija, bet ir dabartis. Mano broliai, sesuo yra taip pat sukūrę katalikiškas šeimas – labai džiaugiamės bendryste ir augame joje toliau.

Didelis turtas bendrauti su broliais, seserimi, brolių žmonomis, sesers vyru – kalbėtis apie buvimo šeimoje tikrovę, apie tikėjimą, viskuo dalintis. Augu ir kaip dėdė! Bendrauti su mažais vaikais, iš arti matyti buvimą su jais, kartais net apsiimti kokią dieną juos padaboti – tai yra gyvenimą keičianti patirtis.

Šie mokslo metai – jau paskutiniai Tavo metai Kunigų seminarijoje. Jeigu turėtum galimybę laiką atsukti atgal ir pasirinkti supergalią, kuri galėtų būti naudinga seminarijoje, kokia ji būtų?

-Tikrai norėčiau turėti supergalią – profesionaliai kepti dalykus ant ugnies. Tikrai visi įvertintų, visus prakalbinčiau ir sugebėčiau tokiu būdu burti bendruomenę. (juokiasi) Seminarija nėra tik įstaiga, seminarija yra bendruomenė. Pats svarbiausias momentas rengiantis tapti kunigu yra pasirengimas būti bendruomenėje.

Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju.

Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju. Kunigystės prasmė yra tarnauti konkrečioje bendruomenėje, rasti būdą ir sėkmingai tai daryti. Be laiko, praleisto seminarijoje, to nebūčiau supratęs, nes net ir mano pašaukimo istorija neturėjo kažkokio konkretaus turinio.

Jaučiausi Dievo pašauktas, bet nežinojau, kaip tai prilipdyti prie viso bendro paveikslo. Jaučiausi kaip apvali dėlionės detalė, kuri su nieko nesukimba. O laikas seminarijoje jungia, moko būti tikrovėje. Net neįsivaizduoju, kiek daug pamokų buvo, – kiekvieni metai turėjo vis kitas.

Kuo šiuo metu gyveni? Kas Tave įkvepia ir pastiprina kasdienybėje?

-Didele dalimi remiuosi į išgyvenamas Dievo artumo patirtis, į tikras draugystes arba į bendrystės su tikinčiais žmonėmis. Šiais, paskutiniais, metais kažkodėl buvo labai svarbu įsivardinti iš naujo, kad, nepaisant netobulos mano aplinkos ir to, kad pats esu netobulas, kunigystė turi žmogišką veidą.

Tačiau Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju. Šiuos metus pradėjau su šia mintimi ir kėliau sau klausimą – ar man užteks šios aplinkos, kad pasiekčiau šventumą? Objektyviai mąstant – ne. Bet kodėl aplinka turėtų mane padaryti šventu, jeigu šventumas yra mano paties virsmas? 

Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju.

Tad aš giliau pasitikiu Dievu. Tuo paremtas visas šis seminarijos baigiamasis etapas. Skaitau, rengiuosi baigiamajam darbui, pasvajoju, ką dar būtų galima nuveikti.

Profesionaliai kepti dalykų gal jau ir nebeišmoksiu, bet bent jau minimaliai dėmesio bendruomenei planuoju skirti ir laukiu natūralaus virsmo, kuris turėtų įvykti. 

Pokalbio metu paminėjai esantis dėde. Viename dienraštyje net ir prisistatai esantis „seminaristas, truputį choristas, ateitininkas ir vis labiau dėdė“. Turint omenyje dėdžių pareigądalyti patarimus, kokiu galėtumei pasidalyti šįsyk?

-Palinkėčiau sąmoningai ieškoti bendruomenės. Tai apima praktinius dalykus – vietą, kurioje gyvenu, kaip planuoju laiką, į kokią mokyklą leisiu savo vaikus ir pan. Aš, kaip besirengiantis tapti kunigu, matau, kad dvasininkų skaičius mažėja, visuomenė sekuliarėja ir Vakarų visuomenė apskritai skeldėja.

Žmonės vis mažiau vieni kitiems žada – pradedant santuokomis ir baigiant socialiniu draudimu.

Žmonės vis mažiau vieni kitiems žada – pradedant santuokomis ir baigiant socialiniu draudimu. (juokiasi) Matau, kad yra daug veiksnių, dėl kurių mūsų visuomenė labai smarkiai keisis, bus vis labiau purtoma, o Bažnyčia joje vis labiau koncentruosis ir trauksis.

Žmonės, kuriems rūpi Kristus, Evangelija arba bent jau tas krikščioniškas paveldas, kurį jie gavo kaip tradiciją (gal to visai nereflektuodami, bet brangindami), man atrodo, turės priimti sprendimą – arba sąmoningiau būti arti Jo, arba jie natūraliai nuo Jo atitols. Man atrodo, kad būtent susibūrimo krikščionims artimiausiu metu labiausiai reikės. Tai toks dėdės patarimas krikščionims – vis sąmoningiau būkite arčiau vieni kitų.

The post Seminaristas Linas Braukyla: Bažnyčia graži savo žmonėmis appeared first on LAIKMETIS.

Kokia šios iškilmės prasmė? Kam jos reikia? Ką ji sako? Į šiuos klausimus galima atsakyti taip – viena, ji išplečia suvokimą apie Mergelės Marijos vaidmenį Dievo išganymo plane, dėl kurio nuo pirmųjų amžių ji gerbiama kaip Dievo Motina, dėl kurio 1854 metais Katalikų Bažnyčioje jai pripažintas „Nekaltai pradėtosios“ titulas. Šiuo titulu išreiškiamas tvirtas įsitikinimas, jog Marijai, gimusiai iš Onos ir Joakimo, Dievas suteikė specialią privilegiją – ji nebuvo paliesta gimtosios nuodėmės, būklės, dėl kurios esame linkę į blogus veiksmus, nepaisant to, kad pakenkiame sau patiems ir savo santykiams su artimu bei Dievu. „Dangun ėmimo“ dogma tarsi papildo Dievo Motinos paveikslą.

Tačiau Mergelei Marijai skirtos šventės, šių švenčių doktrininis ir teologinis turinys skirtas ne vien jai pagerbti ir jos išskirtiniam vaidmeniui išryškinti. Didelė jo dalis apreiškia tai, kas pažadėta kiekvienam. Pirmoji Viešpaties mokinė jau džiaugiasi ta palaima, kuri skirta ir kitiems mokiniams ir Dievo ieškantiesiems. Jos „paėmimas į dangų“ yra tarsi užtikrinimas, jog visi būsime, su kūnu ir siela, prikelti iš numirusiųjų, kad džiaugtumės Dievo, kuris yra Meilė, amžinu artumu. 

„Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati“, – tvirtina Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Sacrosanctum concilium“.

Svarbu paminėti, jog, skirtingai nei galima spėti iš  dogmos paskelbimo datos prieš septynias dešimtis metų, toks tikėjimas Marijos paėmimu į dangų yra labai senas, siekiantis pirmuosius krikščionių bendruomenių amžius, pakartotas kai kurių praeities didžiųjų teologų.

tikėjimas Marijos paėmimu į dangų yra labai senas, siekiantis pirmuosius krikščionių bendruomenių amžius.

Naujajame Testamente nėra tiesioginio „Ėmimo dangun“ pagrindimo, tačiau yra eilučių, kurios, sugretintos, tokį įsitikinimą maitina: Kristaus prisikėlimas ir atpirkimo darbas yra pergalė prieš mirtį, kuri leis mūsų gendantiems kūnams apsivilkti negendamybe, mariems kūnams – nemarybe (žr. 1 Kor 15). Nuo pat pirmųjų amžių plito tikėjimas, kad Marijos, „malonės pilnosios“, kūnas nesugedo, bet iš karto buvo apvilktas nemarumu.

Ko gero ankstyviausią pasakojimą, priklausantį apokrifinei literatūrai, apie Marijos paėmimą į dangų po mirties paliko II amžius autorius Leucius Charinus.  Anot jo, Viešpats Marijos sielą patikėjo arkangelui Mykolui, o kūną – Petrui ir kitiems apaštalams. Tačiau po trijų dienų jos kūnas vėl buvo sujungtas su siela ir paimtas angelų. IV– VI amžiais tokio pobūdžio pasakojimai buvo pakankamai paplitę, papildyti įvairiausiomis detalėmis.

Žinoma, Šventąjį Raštą išmanę tuometiniai ganytojai ir teologai puikiai suprato, kad didelė jų dalis nėra autentiški pasakojimai, bet žmonių vaizduotės vaisius. Tačiau ne vienas, Vakaruose ir Rytuose, pritarė pagrindinei intuicijai, kad Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaiga turėjo būti kitokia. Tai „užmigimas“ (dormitio) ir perėjimas (transitio) į kitą būseną. Ji buvo paimta į Dievo šlovę. 

Vyskupo Teodoro iš Petros raštai liudija, jog apie 500 m. Jeruzalėje jau buvo minima liturginė šventė, kuria buvo minimas Marijos „užmigimas“, prikėlimas ir ėmimas į dangų. Iš to paties  laikotarpio mus pasiekė sirų vyskupo ir šventojo Jokūbo iš Seruko himnas ta pačia tema. Šv. Grigalius Tūrietis, Jeruzalę aplankęs VI amžiaus antroje pusėje, taip pat pamini specialią liturginę šventę su tokiais pat motyvais. Bizantijos imperatoriaus Mauricijaus, mirusio 602 metais, dekretu buvo nustatyta „Užmigimo“ iškilmės bendra data rytuose – rugpjūčio 15-oji. 687 – 701 metais valdžiusio popiežiaus Sergijaus pontifikato metu ši šventė buvo įvesta ir Romoje, paliekant tą pačią datą. Rytuose VII – VIII amžiuose, o Vakaruose – kiek vėliau, jau atsirado sisteminių teologinių svarstymų apie Mergelės Marijos paėmimą į dangų.

Tad rugpjūčio 15 dieną minime ypatingą privilegiją, suteiktą Dievo Motinai, ir tuo pat metu, kaip, tarp kitų dalykų pažymi popiežius Pijus XII konstitucijoje „Munificentissimus Deus“, tegu „visų akims kuo aiškiausiu būdu būna parodyta, kokiai tobulai ateičiai yra skirtos sielos ir kūnai, tegu tikėjimas, jog Marija į dangų paimta su kūnu, stipresniu ir veiklesniu padaro tikėjimą dėl mūsų prisikėlimo“.

The post Švč. M. Marijos ėmimo į dangų iškilmė yra tobulos ateities pažadas appeared first on LAIKMETIS.

Vatican News rašoma, kad Naujajame Testamente apie atsivertimą kalbama trimis skirtingais momentais, trijuose skirtinguose kontekstuose. Kiekvieną kartą išryškėja vis naujas aspektas. „Nesakau, kad turime išgyventi visus tris, su vienodu intensyvumu. Tačiau svarbu, kad kiekvienas surastų tą, kuris jam šiandien tinka“, – buvo sakoma meditacijos metu.

Kardinolas R. Cantalamessa pamokslo metu sakė, kad atsivertimas reiškia grįžimą, ilgą grįžimą – net iki vaikystės. Čia jis kalba apie atsivertimą tų, kurie jau yra įžengę į karalystę, kurie įtikėjo Evangelija ir ilgą laiką tarnavo Kristui.

Pirmąją gavėnios meditaciją kardinolas R. Cantalamessa baigė prašymu, kad Dievo Motina išmelstų mums malonę, kurią ji gavo iš Sūnaus Galilėjos Kanoje, kai jis vandenį pavertė vynu. „Šiandien mes prašome, kad per jos užtarimą mūsų drungnumo vanduo būtų paverstas blaiviai svaiginančiu vynu, suteikiančiu dvasinį įkarštį“.

The post Pirmasis gavėnios pamokslas Vatikane: atsivertimas reiškia ilgą grįžimą, net iki vaikystės appeared first on LAIKMETIS.