Norvegiją iškeitė į gimtąją Mosėdį

Gydytojo, Žemaitijos šviesuolio V. Into dukra Danutė į Norvegiją išvyko neužilgo po tėvelio mirties ir emigracijoje praleido 13 metų. „Tuomet buvo labai sunku rasti paramą jo sodybos išlaikymui, sodo ir pastatų priežiūrai bei puoselėjimui. Kiek kreipėmės, vis sulaukdavome atsakymo – „tai privati valda, todėl lėšų skirti negalime“. Tąkart pagalvojau, kad išvykusi svetur galėsiu užsidirbti ir prisidėti prie tėvelio sodybos išlaikymo“, – savo istoriją pasakoja D. Intaitė.

Vis dėlto po kurio laiko, moteriai jau gyvenant Norvegijoje, Mosėdžio moterų asociacijos dėka buvo parengtas projektas ir gautos europinės lėšos V. Into sodybos ir aplinkos tvarkymui. „Kai vienos durys užsidaro, tuomet kitos atsidaro.

Atnaujinimo darbai įnešė daug optimizmo ir į mano pačios gyvenimą.  Tačiau laikas bėga, o sodybai reikia nuolatinės priežiūros, todėl susimąsčiau – „kaip gerai būtų ją prikelti naujam gyvenimui, paversti ne tik miestelio, bet ir visos šalies traukos objektu“. Širdyje jausdavau, kad tėvelis palaikytų šią mintį ir man pritartų“, – sako ji.

Galiausiai Danutei apsispręsti padėjo Mosėdžio bendruomenės atstovių kvietimas grįžti ir prisidėti prie miestelio puoselėjimo.

„Taip vieną dieną nutariau palikti svečią šalį ir nesibaimindama pastarojo meto įtampos regione, visai šalia Lietuvos kilusio karo, grįžau į Mosėdį. Juk tinkamesnio laiko kaip „čia ir dabar“ tikrai nebus. Tiesiog reikia imti ir daryti – yra planų, svajonių, tikslų. Juos ir stengsiuosi įgyvendinti. Tuo labiau, kad V. Intas – tikrai neeilinė asmenybė“, – atvirauja Danutė.

Mažame miestelyje sutalpino pasaulio grožį

Moteris V. Intą pirmiausiai prisimena kaip nepaprastai žingeidų žmogų, norėjusį pažinti pasaulį, suvokti jo dėsnius, siekusį ir kitus skatinusį gyventi harmonijoje su kūrinija: akmeniu, augalu, gyvūnu.

„Jis nepaprastai mėgo keliauti, į dažną kelionę pasiimdavo ir mus, vaikus. Taip su tėveliu aplankėme daugelį vietovių, pabuvojome botanikos soduose, kalnuose. Tėvelis netgi prie veikiančio vulkano kraterio yra buvęs.

Iš kelionių po tuometinę TSRS jis parsiveždavo ir Mosėdyje sodindavo įvairiausių retų augalų, taip pat akmenų, mineralų. V. Intas labai norėjo pamatyti ir užsienio šalis. Deja, sovietmečiu išvykti į Vakarus nebuvo galimybių. Vienintelė užsienio valstybė, kurią jis aplankė – Indija“, – prisimena ji.

Savo sodyboje V. Intas taip pat laikė daugybę paukščių, o povai, fazanai, juodoji gulbė žavėdavo ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.  

„Jis mokė sodinti retus augalus ir juos prižiūrėti. Kai akmenys, augalai nebetilpo kieme, juos komponavo Mosėdžio erdvėse. Taip pamažu kūrėsi akmenų sostinė“, – prisiminimais dalijasi šviesuolio dukra.

Pasak Danutės, ją iki šiol nepaprastai žavi tėvelio lyderystė. „Juk šiam milžiniškam darbui – suvežti tonas sveriančius akmenis, sodinti ir puoselėti daugybe retų augalų reikėto neeilinio sugebėjimo organizuoti darbus, suburti žmones, rasti finansavimą. Tai jam pavyko savo išskirtinės asmenybės dėka ir dėl to, kad turėjo viziją.

Šią viziją ko gero galima apibūdinti kaip suvokimą, kad žmogui reikia harmonijos su gamta, su pasauliu ir savimi. Todėl Mosėdyje V. Intas sukūrė tarsi dvasinį SPA, kuriame galima rasti atgaivą kūnui ir sielai“, – sako ji.

Jei tėvelis būtų gyvas, Danutė norėtų jo paklausti, iš kur jis sėmėsi šio suvokimo, šių žinių, kaip suprato, kas reikalinga mūsų dvasinio pasaulio puoselėjimui.

V. Into sodyba – visko pradžia

Šviesuolio dukra įsitikinusi, kad emigracija leido jai atsitraukti ir objektyviai pažiūrėti į situaciją, įvertinti tėvelio darbų reikšmę, suprasti, kas yra tikrasis dvasingumas, harmonija, savęs įprasminimas.

„Jis viską mums paliko kaip ant delno, tereikia išsaugoti ir puoselėti šį palikimą. Juk kurti grožį, harmoniją, rūpintis ne tik žmogaus kūnu (nors ir jis buvo gydytojas), bet ir siela  buvo tikrasis V. Into pašaukimas. Dabar turime tuo dalintis su Lietuva ir pasauliu“, – sako ji.

Pasak Danutės, V. Intas nebijojo mirties, bet bijojo mirti. „Jis baiminosi, kad jam išėjus niekas nebesirūpins jo palikimu, nuveiktais darbais. Todėl grįžusi dėsiu visas pastangas, kad garsas apie šviesuolio veiklą ir asmenybę pasiektų ne tik Lietuvos žmones, bet ir visą pasaulį“, – atvirauja ji.

„Su džiugesiu matau, kad Mosėdžio žmonės, administracija, kultūros įstaigos puoselėja tėvelio atminimą, rūpinasi jo paveldu. Todėl dabar atėjo eilė atgaivinti jo sodybą. Juk būtent nuo jos viskas prasidėjo – čia V. Intas apsigyveno atvažiavęs dirbti gydytoju, į šią sodybą jis atvežė pirmąjį akmenį. Todėl mano vizija – kad atvykę į Mosėdį turistai pirmiausia aplankytų sodybą, o po to jau visus kitus objektus“.

Danutė atskleidžia, kad tėvelio sodybos atgaivinimui kuriamas V. Into labdaros ir paramos fondas. Visi, norintys kartu puoselėti šio šviesuolio atminimą, galės prisidėti prie idėjos įgyvendinimo.

„Jau šį pavasarį V. Into sodybai sieksime suteikti „naują kvėpavimą“ – gegužės 14 d. joje vyks „Muziejų nakties“ renginys, gegužės 22 d. į sodybą grąžinsime „Poezijos pavasarį“, o liepos 2 d. numatytas festivalis, kuriame kviečiami dalyvauti visi, ieškantys sveikesnio, sąmoningesnio gyvenimo būdo“, – sako ji.

Pasak Danutės, sodyboje bus festivalio užbaigimas su ledo terapija, skirta savęs įveikimo iššūkių mėgėjams. „Juk V. Intas ir pats buvo aktyvus sveikos gyvensenos propaguotojas, ugdyti sveiką gyvenseną ragino ir kitus“, – sako šviesuolio dukra ir kviečia visus iš naujo atrasti Mosėdį ir susipažinti su neeiline Akmenų sostinės įkūrėjo asmenybe.

The post Akmenoriaus V. Into palikimą naujam gyvenimui prikelia iš emigracijos grįžusi dukra appeared first on LAIKMETIS.

Mosėdžio seniūnė Jolanta Ažondenienė sutiko papasakoti, kaip jam pavyko šis, iš pažiūros titaniškas, darbas ir kokį paveldą V. Intas paliko ateities kartoms.

Pirmą akmenį parsivežė dviračiu

Nors Mosėdžio istorija siekia XIII a., miestelis be gydytojo V. Into (1925-2007) tikrai nebūtų toks, koks yra dabar. Pasak J. Ažondenienės, šiai didžiai ir įstabiai asmenybei rūpėjo ne tik žmogaus kūnas, bet ir siela, todėl jo darbai stebina ir teikia džiaugsmo kiekvienam, apsilankiusiam Mosėdyje.

Stulbinanti „akmenų sostinės“ istorija, pasak seniūnės, prasidėjo jaunam gydytojui Vaclovui pagal paskyrimą atvykus dirbti į Mosėdį. „Pastarąjį jis rado tokį, kokie buvo dauguma XX a. šeštojo dešimtmečio provincijos miestelių.

Vietiniai gyveno ūkiškai, augino gyvulius ir ne itin rūpinosi savo aplinkos puoselėjimu, švaros palaikymu, estetika. Vienintelis apylinkių išskirtinumas – gausybė įvairiausių formų riedulių. Būtent į juos ir atkreipė dėmesį jaunas gydytojas, nors aplinkiniai akmenyje matė tik nereikalingą daiktą ar statyboms tinkamą elementą“, – pasakoja Jolanta.

Pasak seniūnės, pirmąjį pakelės akmenį į ligoninės kiemą V. Intas atvežė dviračiu, grįždamas iš apsilankymo pas sergančius miestelėnus. „Palaipsniui įdomių formų rieduliai nugulė ligoninės kieme– čia Vaclovas kūrė gražią, estetišką aplinką.

Po to atėjo eilė kitoms miestelio vietoms – šviesuolio atvežti akmenys „dygo“ Bartuvos upės slėnyje. Be to, mėgęs keliauti gydytojas iš svečių kraštų parsiveždavo įvairios retos augmenijos, kurią sodindavo Mosėdyje.

Taip formavosi jo puoselėjamas ir prižiūrimas parkas, šiuo metu apimantis kone visą miestelio teritoriją. Medžiai, krūmai, akmenys Vaclovo vizijų ir kruopštaus darbo dėka tapo bendra kompozicija. Jo atvežti retų rūšių paukščiai kėlė susižavėjimą ir mažiems, ir dideliems“, –prisimena ji.

Tyli lyderystė įkvėpė aplinkinius

Vaclovas ne tik pats nepaliaujamai dirbo miestelio labui, bet ir įkvėpė aplinkinius. „Jo dėka vietos gyventojai pradėjo organizuoti talkas, puošdavo ir grąžindavo savo aplinką. Be to,jis išmokė gyventojus elementarios estetikos. Netvarkingus, apsileidusius mosėdiškius V. Intas subardavo, tačiau tuo pačiu kvietė tvarkytis, dovanodavo šluotas. Būtent jis išmokė gyventojus puošti savo sodybas“, – sako Mosėdžio seniūnė.

Pasak jos, žmonės rodė entuziazmą, nes pamatė Vaclovo darbų rezultatus, jautė jo užsidegimą, skleidžiamą gėrį, diegiamą meilę gamtai ir harmoningam gyvenimui. „Tuo pačiu šis šviesuolis niekada nesireklamuodavo, nemėgo didžiuotis savo darbais, buvo nepaprastai kuklus ir nesusireikšminęs. Vis dėlto, kasdienybėje rodyta jo lyderystė nepalikdavo abejingų“, –teigia Jolanta.

Moterį iki šiol stebina V. Into organizaciniai sugebėjimai, mokėjimas suburti žmones konkretiems tikslams. „Jo darbas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastas. Įsivaizduokite, kokių organizacinių gabumų reikėjo norint 40 tonų riedulį pargabenti ir įkomponuoti miestelio erdvėje. Tik subūręs žmones, pasitelkęs įvairių organizacijų techniką jis galėjo įgyvendinti savo svajones.

V. Into įžiebta bendruomeniškumo tradicija išliko ir po jo mirties – miestelio žmonės ir organizacijos stengiasi bendromis jėgomis puoselėti ir išsaugoti jo palikimą. Šiandieniniame, karo kontekste stiprios bendruomenės poreikis, parodyta vienybė taip pat kaip niekada reikalinga. Juk ateitis priklauso ne individui, ne vienam žmogui, o mums visiems“, – įsitikinusi ji.

Šviesuolio palikimas išsaugotas ateities kartoms

Mosėdžio puoselėtojo V. Into visas gyvenimas buvo susijęs su akmeniu. „Jis yra ne tik parko, bet ir muziejaus įkūrėjas, sodybos puoselėtojas. Šviesuolio dėka atrastos ir senovės šventvietės. Jam svarbu buvo išlaikyti tai, ko civilizacija dar nesugriovė.

Ne veltui Akmenų gatvė (taip ji ir vadinasi)veda į V. Into sodybą – gydytojas buvo kategoriškai prieš kelio į jo namus asfaltuotavimą. Akmenų tema, bendri interesai V. Intą suvedė ir su netoliese gyvenusiu V. Orvidu, su kuriuo Mosėdžio šviesuolis bendraudavo“, – pasakoja J. Ažondenienė.

1979 metais, Vaclovui Intui inicijavus, buvo įkurtas Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus, kurio direktoriumi paskirtas pats gydytojas. Valstybė suteikė finansavimą muziejaus išlaikymui ir plėtrai. Iki tol gydytojas nuosavomis lėšomis kūrė akmenų muziejų ir Mosėdžio miestelį.

Mosėdiškiai po šviesuolio mirties ir toliau siekia, kad jo sukurtas gamtovaizdis nepakistų.

„Mosėdiškiai po šviesuolio mirties ir toliau siekia, kad jo sukurtas gamtovaizdis nepakistų. Tuo pačiu jis nuolat tobulinamas, plečiamas, atsiranda nauji objektai, pasitelkiamos modernios technologijos.

Taip pat labai stipriai atnaujintas ir V. Into įkurtas muziejus, jis pritaikytas vaikams, praplėsta lauko ekspozicija, kurioje ne tik galima, bet ir kviečiama paliesti akmenis, juos apsikabinti, pajausti išskiriamą energiją. Tuo pačiu riedulių išdėstymą, pagrindines detales stengiamės palikti autentiškas“, – tikina seniūnė.

Jolanta džiaugiasi, kad tėvelio darbus tęs ir į Lietuvą grįžtanti jo dukra, kuri gyvens V. Into sodyboje. „Šio šviesuolio veikla ir toliau įkvepia kitus kūrėjus domėtis mūsų kraštu. Štai Mosėdyje 2021 m.duris atvėrė Kuršių genties istorijos muziejus, vienintelis toks Lietuvoje, įkurtas gyvosios istorijos klubo „Pilsota“ vadovoBeno Šimkaus.Naujas muziejus dar labiau papildė miestelio unikalumą“, – džiaugiasi Jolanta.

Pasak jos, ne veltui Vaclovas save vadino geriausiu geologu tarp gydytojų ir geriausiu gydytoju tarp geologų. „Jo rūpestis žmogaus fizine sveikata persipynė su noru padėti kiekvienam pažvelgti į savo sielos gelmes, atrasti kadaise nutrūkusį ryšį su gamta.

V. Into vizijos iš snaudulio pakėlė ir vietos bendruomenę, priminė žmonėms esmines vertybes ir pakvietė individualizmą keisti bendrojo gėrio siekiu. Neabejoju, kad visi, nutarę atvykti į Mosėdį, šio kūrėjo idėjas priims kaip kažką labai savą ir artimą. Tai bendražmogiškos vertybės, peržengiančios tautines, geografines, kalbines sienas“, –įsitikinusi Mosėdžio seniūnė.

The post Kaip Žemaitijos šviesuolis Mosėdį pavertė „akmenų sostine“ appeared first on LAIKMETIS.