Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina teigė, kad modernioji Lietuva – inteligentijos kūrinys. Ji prasidėjo nuo „tėvų kūrėjų“. Tada viskas buvo inteligentijos rankose. Tačiau šiandien susiduriama su priešinga tendencija. Pavyzdžiui, universitetas dabar visiškai pataikauja visuomenės skoniui. XIX-XX a. inteligentai įtikino, kad jais gali būti paprasti žmonės, kad ir jie gali siekti aukštesnio išsilavinimo, ugdytis, tapti dvasios aristokratais. Dažnai jais ir tapdavo valstiečių vaikai. Šiandien skaityti ir rašyti moka visi, bet neliko inteligentų kaip visuomenės sluoksnio ir jų gyvenimo tikslo bei misijos. Dabar inteligento sąvoką keičia intelektualo sąvoka.

Kas buvo inteligentas, moderniosios Lietuvos kūrėjas? Kodėl jis traukiasi iš mūsų gyvenimo? Dabartiniuose universitetuose studijuoja daug studentų, tačiau jie nesiruošia būti inteligentais, nes turi kur kas labiau biurgeriškų svajonių. Taip pat ir svajojantys būti mokslininkais nebus inteligentai. Šiandien universitetai gamina mokslinę produkciją. O aš visada galvodavau, kad mes ją kuriame. Patyriau kultūrinį šoką, kai Vilniaus kunigų seminarijoje įvedė politinę filosofiją ir tapau dėstytoju.

Dvasios ugdymas yra visai kas kita, negu ruošimas būti profesoriais. Studentai žino, kad bus priversti gyventi funkcionalizmo pasaulyje, todėl jų išsilavinimas yra nukreiptas į prisitaikymą prie pasaulio. Studentai nepakartojami, nes dėstytojus vadina dėstytuvais – tai tobulai pagauta kalba. Ir anksčiau taip buvo, kaip Maironis rašė savo moksladraugiams, bet seniau inteligentai turėjo laisvės ir laisvųjų menų supratimą. Artes liberales – paskutinis reliktas, pasitraukęs su senaisiais inteligentais. O juk laisvieji menai ir kuria išsivadavimą iš funkcionalistinio pasaulio.

Inteligentas nėra vien tas, kuris perduoda informaciją, bet moka daryti dalykus neverčiamas būtinybės – jis gali laisvu laiku skaityti R. Dekartą ar Šv. Augustiną, jis nėra liberalas, nuolat postringaujantis apie liberalizmą, mokantis tik kelias dogmas ir taip manąs pakeisiantis pasaulį. Inteligentui pasaulio pažinimas nesusiveda į techniką, į metodus. Jis supranta, kad kultūra negali būti redukuojama į mokslą. Kultūra reiškia kultūrą. Inteligentas nenori, kad viskas pavirstų tik informacija ir kad jos perdavimas būtų lygus pasaulio pažinimui. Dabar dažnai yra klausiama, o kam to reikia? To reikia laisvei, kuri nėra Laisvės partija, – tam, kad išsivaduotume iš kasdienių konvencijų, nusistovėjusių dogmų ir pragmatinių interesų.

Laisvės neduoda universitetai, kuriems žinojimas yra prekė ir kurie neturi ryšių su žmogaus dvasiniais poreikiais. Vakaruose tai jau – neišvengiama realybė. Universitetai tapo pragmatiški, materialūs. Kai mokslai lieka be religijos, jie gadina žmogų. Taip sakydavo XVIII a. filosofai. Ž. Ž. Ruso rašė, kad yra daug menininkų, muzikantų, bet nebėra piliečių. Dabar lietuvis yra vartotojas, jis papildomai nenori prisiimti dar ir naštos būti piliečiu. Tai krikščioniškos, platoniškos žmogaus sampratos atsisakymo padarinys. Žmogus ugdomas be sampratos, kas yra žmogus. Krikščioniui viskas aišku: yra Dievo Sūnus, tad stenkitės būti panašūs. Švietimo projektuose rašoma apie institucijas, bet nieko – apie žmogų.

Sudėtingiausia yra tai, kad mokslai moko viską vertinti nuasmenintai, nešališkai. Tai ruošimas demokratinei visuomenei. Kai perkeliam į politiką mokslinį mąstymą, jis virsta atsidavimo tautai atmetimu. Dabar esame mokomi apie viską mąstyti matematiškai. Jei save siejam su lietuvių tauta, esam šališki, turim pareigas Lietuvai. Ją sugriauti nesudėtinga, nes ji laikosi piliečių mintyse, bet kuo daugiau nešališkumo, tuo mažiau Lietuvos. Jei kas XIX a. būtų pasvajoję apie tiek universitetų ir, įsivaizduokit, gautų mokslą ir dėl to nebejaustų ryšio su tėvyne…

Be tautininkiškumo nebūtų tarptautininkiškumo. Dabar vis dažniau dingsta supratimas apie moralę, atsidavimas bendruomenei, kuris yra moralinio tapatumo dalis. Manoma, kad moralinis individualizmas gali peržengti bet kokią bendruomenę, bet tai yra fikcija – niekas nėra tik individas, kiekvienas turi šeimą, tikėjimą. Jei matome tik konkuruojančius individų interesus, mums gresia išnykimas. Jei norime save suprasti kaip moralės subjektus, tai autonomija nuo valstybės negalima.

Taip jau atsitiko, kad esat lietuviai. O šiuo metu Lietuvos valstybės teisė pernelyg dažnai yra išvedama iš nusižiūrėtų užsienio normų, o ne konkrečios Lietuvos visuomenės gyvenimo tvarkos. Taip normos yra išvedamos iš kitų normų. Teisė kuriama ne iš žmonių įsitikimų, tarsi pas mus nebūtų jokio normalumo, iš kurio galima išvesti normas. Tokiu būdu tvarką pradeda kurti importuotos normos – pati šalis jų nebeformuoja. Taip susiduriama su paradoksu – nuo konkrečios kultūros atsieta teisės norma. Taigi abstrakčios Europos Sąjungos normos iškyla virš individualaus Lietuvos atvejo.

Lietuvos žmonės turėjo tam tikrą šeimos supratimą, bet dabar į jį nekreipiama dėmesio, dabar egzistuoja ne Lietuvoje suformuotos teisės normos. Tai prasilenkia su demokratija. Kas yra šeima – atsakant į šį klausimą, nebežiūrima į konkretų šios institucijos supratimą, bet būtinai surandama importuota norma. Vadovaujamės copy paste principu. Lietuvos žmonių tvarkos supratimą dabar keičia teisės tvarka. Visa teisė suvedama į normas. Kuo labiau didėja kosmopolitinio normatyvizmo įtaka, tuo mažiau reikalinga darosi Lietuva. Tad rimtesnis klausimas – kaip suderinti tai, kas visuotina ir konkretu? Europos Sąjunga čia turi didelių problemų.

šiuo metu Lietuvos valstybės teisė pernelyg dažnai yra išvedama iš nusižiūrėtų užsienio normų, o ne konkrečios Lietuvos visuomenės gyvenimo tvarkos.

Kristus yra Dievas ir konkretus žmogus – tai etalonas, kaip suderinti konkretumą ir visuotinumą. Tačiau piliečių galvose dažnai nelieka jokios prigimtinės normos. Nelieka konkrečios visuomenės tvarkos, todėl galima įvedinėti bet kokią normą ir ją padaryti galutinę. Toks teisinis normatyvizmas išlaisvina iš normos, kuri vadinasi Lietuva. Valstybė pradedama suvokti kaip mechanizmas. Moralė, religija ir filosofija yra laikomos privačiu reikalu, kuris neturi daryti įtakos teisingumui.

Todėl inteligentijos nuosmukis susijęs su katalikybės pasitraukimu į visuomenės pakraštį. Miesčionių visuomenėse įsigali pinigų valdžia. Bažnyčia tam priešinasi, nes siekia to paties, ko siekė ir inteligentai. Tuo tarpu mokslininkai vis labiau tampa turistais savo tėvynėje, stebi procesus iš šalies, tarsi nevertina, kad nebūtų per didelio prisirišimo prie Lietuvos. Smalsumas yra kosmopolitiškas, o mokslas vertinamas finansine sėkme, tad inteligentai paverčiami ekonominio intereso tarnais ir pinigų pagalba įtraukiami į naują kultūros industriją. Kultūra jau yra ne dvasios ugdytoja, bet pramonė. Net kūrybinė inteligentija pradeda veikti galvodama apie finansinę sėkmę. Valstybė į juos žiūri kaip į žmogiškąjį kapitalą. Todėl patriotizmas nesunkiai paverčiamas pajuokos objektu, nes jis suvokiamas kaip atgyvenęs dalykas. Patriotizmo kritika yra ne patriotizmo kritika, už jos yra ištikimybės suvokimo krizė.

Dekartas negali išvesti „mes“. Jam vienintelis neabejotinas dalykas yra abejojantis subjektas. Europos sąjunga yra partikuliari. Ant jos pečių krenta laikinumas, ji nėra pranašesnė nei tautinės valstybės. Universalumas nėra beribis. Todėl šiandien inteligentai gali ne tik sukurti valstybę, bet ir ją sugriauti: jie gali ne tik tarnauti nacionaliniams interesams, bet ir virsti viską naikinančiais skepticizmo kūrėjais. Anksčiau Lietuva turėjo intelektualinį gyvenimą, kai „raidžių žmonės“, mokantys kalbėti mokslo kalba, kalbėjosi su piliečiais paprasta kalba.

Dabar mokslininkai rašo tik tai, už ką moka, į žurnalus, kurių neskaito visuomenė, ypač į užsienio žurnalus, kad tik užsitikrintų sau karjerą. Dabar jie neklauso vienas kito, nesusikalba tarpusavyje. Inteligentiją pakeitė viešoji nuomonė, kuri tapo politine ir ekonomine jėga. Pagal Lietuvos Respublikos konstituciją suverenas yra tauta, bet iš tiesų ji yra viešoji nuomonė. Pasaulietiniai inteligentai norėjo, kad viską valdytų protas – Apšvietos idealas – išsivadavęs iš prietarų, bet taip neatsitiko. Šiandien inteligentus keičia manipuliacijos specialistai, ne Platonas, Aristotelis ir Augustinas šiandien atstovauja protą.

Po Sąjūdžio pergalės su lietuvių inteligentais atsitiko tai, kas nutinka su visais žengiančiais priekyje – jie atsidūrė visuomenės paraštėse – revoliucija ir vėl suvalgė savo vaikus. Dalis jų sako, kad to ir norėjo, kas yra dabar, bet skirtumas jaučiasi. Šiandien vis labiau lieka tik asmens interesai, racionalus egoizmas, dabar jau tapęs iracionaliu. Šis egoizmas prasilenkia su Krikščionybe, prieš save matančia Kristų.

Apaštalas Petras teigė: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt, 3, 15).“ Anksčiau ši nuostata net universiteto nebaigusį žmogų padarydavo inteligentu. Inteligentas supranta, kad duoti yra svarbiau negu gauti; kad kartais atsisakant savęs galima išgelbėti kitus. Tai paprasta prieš save matant Kristų, bet dabartinė viešoji nuomonė nenori tokių inteligentų, reikalaujama, kad jie gyventų kaip netikintys. Tad šiandien ir inteligentai, ir krikščionys nebėra toleruojami.

Po Sąjūdžio pergalės su lietuvių inteligentais atsitiko tai, kas nutinka su visais žengiančiais priekyje – jie atsidūrė visuomenės paraštėse – revoliucija ir vėl suvalgė savo vaikus.

Net N. Makiavelis sakė, kad jei krikščionys būtų geri, jis būtų nieko prieš. Bet kuri protinga valstybė tai turėtų suprasti, nes tai viena iš jos išlikimo sąlygų. Dabartinė viešoji nuomonė pjauna šaką, ant kurios visi sėdime. Niekas neturi geresnio recepto išsaugoti Lietuvai negu tie, kurie saugo krikščioniškąsias bendruomenes.

Inteligentas supranta, kad buvimas inteligentu nėra svarbiausias dalykas, jis turi distanciją laikino gyvenimo atžvilgiu, suvokia, koks silpnas ir pažeidžiamas jis yra. Inteligencija tam ir reikalinga, kad kovotumėm su savo silpnybėm. Taip pat šiuolaikiniam pasauly sunku įsivaizduoti santuokos ištikimybę, bet jauni žmonės to nori – tai leidžia sukurti šviesuomenę – panašiai ir su noru būti inteligentu. Su Lietuva ir inteligentija tas pats – patriotizmas yra ištikimybė – tačiau ne aklas, dažnai kupinas prieštaravimų. Ištikimybė reikalauja intelekto. Inteligentas myli tėvynę nežemindamas kitų tautų, nebijo to, kas svetima. Jis nesigėdija tapatintis su Krikščionybe – tai jį skiria nuo pasaulietinio inteligento.

Inteligento misija – žodžiais ir veiksmais rodyti žmogaus priedermių taurumą, nesavanaudiškai daryti gera, kaip tai daro Dievas. Vasario 16-osios aktą pasirašė keturi kunigai, kiti buvo katalikai, vienas protestantas. Visi žinojo, kad žmogaus siela gali kopti aukščiau. Lietuvą sukūrė katalikai inteligentai, bet dabar ją valdo katalikybei nepalanki viešoji nuomonė savo ištakomis siekianti Prancūzijos revoliuciją. Šiandien norima ištrinti skirtumus tarp tautų. Norima, kad lietuviai taptų svečiais savo visuomenėje ir imigrantas net taptų pranašesniu už juos. Tai politiškai pavojingas įsitikinimas, nes žmonija nėra politinė sąvoka. Šiuo metu Jungtinių tautų neveiksnumas tai atspindi – tai tik formali institucija. Todėl kosmopolitizmas sėkmingai gali veikti tik atsižvelgdamas į partikuliarius dalykus. Todėl šiandien mes ir vėl iš naujo privalome išmokti derinti visuotinumą su konkretumu, europietiškumą su tautiškumu, tikėjimo principus su konkrečia socialine bei ekonomine tikrove.

The post Prof. Alvydas Jokūbaitis. Kataliko inteligento misija šiandien appeared first on LAIKMETIS.

Parlamentas šią savaitę po pateikimo bendru sutarimu pritarė tokiai Mokslo ir studijų įstatymo pataisai, toliau ją svarstys komitetai, į Seimo salę svarstymui pataisa turėtų grįžti dar lapkritį.

Pataisa nustatytų galimybę aukštosioms mokykloms iš biudžeto skirti lėšų akademinei veiklai vykdyti, atvykus dėstytojams praktikams iš užsienio šalių. Taip siekiama universitetams išlaikyti galimybę kviestis garsius ir daug pasiekusius asmenis iš užsienio, kurie nedirba mokslo ar studijų institucijose.

Šiuo metu aukštosios mokyklos gali kviestis asmenis dėstyti pagal terminuotą darbo sutartį ir, jei tas asmuo yra iš užsienio, aukštosios mokyklos gali pretenduoti į papildomą finansavimą, bet nuo sausio įsigalioja reikalavimas, jog kviestinis dėstytojas turi būti iš kitos mokslo ar studijų institucijos.

„Su šiuo pakeitimu dalis aukštųjų mokyklų praras galimybę pretenduoti į papildomas lėšas, norėdamos pasikviesti žymius, daug nusipelniusius savo srities specialistus iš užsienio dirbančius kitose įstaigose ar organizacijose“, – sakoma pataisos aiškinamajame rašte.

Projektą pristatęs Seimo Švietimo ir mokslo komiteto vadovas Artūras Žukauskas teigė, jog nuo sausio įstatymuose atsirandanti spraga paaiškėjo svarstant naują Lietuvos muzikos ir teatro akademijos statutą.

„Ne­be­li­ko ga­li­my­bės pra­šy­ti vals­ty­bės fi­nan­sa­vi­mo va­di­na­mie­siems prak­ti­kos dės­ty­to­jams. Bu­vo ko­mi­te­to ini­ci­juo­ta Moks­lo ir stu­di­jų įsta­ty­mo pa­tai­sa, ku­ri lei­džia ne tik kvie­s­ti­niams dės­ty­to­jams, bet ir prak­ti­kos dės­ty­to­jams pra­šy­ti vals­ty­bės pa­ra­mos. No­riu pa­brėž­ti, kad čia pa­pil­do­mų pi­ni­gų ne­rei­kia, nes anks­čiau tie prak­ti­kos dės­ty­to­jai va­di­no­si kvies­ti­niais ir už tuos pa­čius pi­ni­gus ga­li­ma tą pro­ble­mą iš­spręs­ti tie­siog tech­niš­kai“, – sakė A. Žukauskas.

The post Bus svarstoma pataisa, kuria universitetams būtų išlaikyta galimybė pasikviesti dėstytojus iš užsienio appeared first on LAIKMETIS.

Neseniai paskelbtame pareiškime ODUCAL išreiškė „gilų susirūpinimą dėl Managvoje įsikūrusio Centrinės Amerikos universiteto apgulties, turto konfiskavimo ir uždarymo" bei „solidarumą su jo švietimo bendruomene".

Organizacija taip pat pareikalavo, kad „drastiškos, staigios ir neteisingos priemonės, kurių Nikaragvos [teismas] ėmėsi prieš katalikiškas universitetines švietimo įstaigas, būtų nedelsiant atšauktos ir ištaisytos".

Akademinė asociacija taip pat paragino „nutraukti augančią agresiją, darančią įtaką Nikaragvos universitetų sistemai ir jos nariams", ir „ieškoti racionalaus sprendimo, kuriame vyrautų tiesa, teisingumas, dialogas ir akademinės laisvės gynimas".

Prieš dvi savaites Ortegos režimas nusavino universitetą ir Villa Carmen (šešių pagyvenusių jėzuitų rezidenciją), panaikino ordino juridinio asmens statusą ir perdavė visą jo nuosavybę bei turtą valstybei.

Režimui perėmus švietimo įstaigą, tūkstančiai studentų atsidūrė kryžkelėje, susidūrę su nežinomybe dėl savo akademinės ateities ir dėl to, kaip bus tvarkomi jų pažymiai ir dokumentai.

Organizacija savo pareiškime pažymėjo, kad „UCA yra daugiau kaip 60 metų istoriją turinti Jėzaus Draugijos katalikiška institucija, kuri įnešė didelį indėlį dėstydama, vykdydama mokslinius tyrimus ir didžiulę visuomeninę veiklą, atkakliai ir drąsiai siekdama taikos ir teisingumo Nikaragvoje".

Ji išreiškė savo solidarumą su Nikaragvos žmonėmis: „Atnaujiname savo gynybą už žmogaus teises ir taiką tuo metu, kai mūsų tautos daug kur patiria rimtus laisvių suvaržymus, kai demokratijai kyla įvairios grėsmės."

The post Smerkiamas Nikaragvos jėzuitų universiteto užgrobimas appeared first on LAIKMETIS.

Žinia apie 1960 metais įsteigtą ir Nikaragvos sostinėje Managvoje veikusį jėzuitų Centrinės Amerikos Universiteto (UCA) konfiskavimą buvo patvirtinta rugpjūčio 15 dienos vakare, gavus teismo laišką, kad Nikaragvos valstybės naudai yra areštuojami visa universiteto nuosavybė ir sąskaitos. Ženklas, kad tam rengiamasi, buvo visų universiteto sąskaitų užšaldymas rugpjūčio 9-ąją dieną. Kadangi tai padaryta be jokio įspėjimo, iš pradžių netgi įtarta programišių ataka ar techninis nesklandumas.

Įvairūs apžvalgininkai po modernaus jėzuitų universiteto, turėjusio apie 5000 studentų, pusšešto šimto dėstytojų, aukšto lygio tyrimų centrus, puikią biblioteką, konfiskavimo sutarė, kad tai buvo paskutinis nepriklausomas akademinis ir kritinio mąstymo centras Nikaragvoje. Pasak jų, režimas niekada neatleido už tai, kad 2018 metais universitetas priėmė, o jo vadovybė užtarė studentus ir kitus jaunuolius, kurie dalyvavo dideliuose pilietiniuose protestuose.

Galima priminti, kad per pastaruosius 24 mėnesius Danielio Ortegos režimas, kuriam teisėsauga visiškai pavaldi, uždarė kone 30 privačių ir valstybinių aukštųjų mokyklų ir universitetų, pateikus išgalvotus kaltinimus pinigų plovimu, melagienų skleidimu, terorizmo rėmimu ir finansavimu. Daug akademikų, įskaitant vadovavusius universitetams, buvo ištremti, kaip tai atsitiko 2022 metais tuometiniam Centrinės Amerikos Universiteto rektoriui jėzuitui José Idiáquezui SJ: jis buvo paprasčiausiai neįleistas į šalį po to, kai bandė sugrįžti iš vienos kelionės užsienyje. Daug akademikų išvyko patys, nes pilietinis protestas dažnai reiškia represijas. Šiuo požiūriu galima priminti Matagalpos vyskupo Rolando Alvarezo nuteisimą kone 30 metų kalėjimo.  

Daug akademikų, įskaitant vadovavusius universitetams, buvo ištremti.

Per pastaruosius du tris metus Nikaragvoje buvo uždaryta tūkstančiai asociacijų ir nevyriausybinių organizacijų, įskaitant parapijines karitatyvines draugijas ir interneto svetaines. 

Teisingumo teismuose neverta tikėtis, žinant, kad prieš keletą dienų generaline prokurore perrinkta ilgametė režimo bendražygė Ana Julia Guido, kuriai JAV 2020 metais paskelbė sankcijas už politinių bylų fabrikavimą.

Tiems universitetams, kuriems leista veikti, vadovauja režimo paskirti ir jam lojalūs vadovai. Kai kuriems universitetams leista veikti visiškai pakeitus vadovybę ir profesūrą: ko gero, taip planuojama pasielgti ir su jėzuitų universitetu Managvoje. Rugpjūčio 17 dieną pranešta, kad Nikaragvos universitetų taryba patvirtino naują „Casimiro Sotelo“ universiteto pavadinimą ir paskyrė vadovybę, kuri pasirūpins teisingų vertybių, kitais žodžiais, diktatūrai lojalaus ugdymo užtikrinimu.

Centrinės Amerikos Universiteto Managvoje pasisavinimą pasmerkė Jėzaus Draugijos vyresnysis Arturo Sosa SJ iš Romos.

„Mes žinome, kad visi kaltinimai Centrinės Amerikos Universitetui yra visiškai neteisingi ir nepagrįsti. Be to, iš jo buvo atimta teisė gintis. Sąžiningas teismo procesas, nešališkas teisingumas atskleistų tiesą apie sąmokslą, kurį vyriausybė vykdo prieš Centrinės Amerikos Universitetą, prieš daugelį kitų Katalikų Bažnyčios iniciatyvų ir prieš tūkstančius pilietinės visuomenės institucijų“, – rugpjūčio 17 dienos komunikate rašo jėzuitų vyresnysis.

Jėzuitų universiteto konfiskavimą ir kitas represijas rugpjūčio 17-ąją taip pat pasmerkė JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas.

The post Nikaragvos režimas siautėja toliau - katalikų universitetą paskelbė terorizmo centru appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau visų pirma popiežių pasveikino universiteto rektorius kun. Géza Kuminetz, kuris pabrėžė, jog svarbu tuo pat metu gilintis į tikrą tikėjimą ir tikrą pažinimą. „Kiekviename tikrame mokslininke yra šiek tiek raštininko, kunigo, pranašo ir mistiko“, – pridūrė jis.

Spręsti biologines problemas naudojantis matematikos ir informatikos kalba, tuo pat metu stebėtis Dievo kūrinija ir tuo pat metu žinoti, jog Kūrėjas ir šią akimirką per mus kuria dalykus: tokiais žodžiais savo studijas apsakė Budapešto katalikų universitete doktorantūros studijose esanti Dorottya Kocsis.

Archeologijos profesorius Balázsas Major pristatė universiteto ryšius su Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenėmis. Viena, jiems skiriamos stipendijos studijuoti Budapešto katalikų universitete, antra, universiteto archeologijos institutas studijuoja Artimųjų Rytų, ypač Sirijos krikščionišką paveldą, vieną iš ankstyviausiųjų.

Popiežius Pranciškus citavo Romano Guardinį, didelį mąstytoją, gilų tikintįjį, kuris prieš šimtą metų rašė apie dvi pažinimo formas. Jo įžvalga vertinga ir šiandien. Iš grožiu išsiskiriančios vietovės R. Guardini rašė apie pažinimą kaip pasinėrimą į kontekstą, kuriame yra. Kita pažinimo forma – išardyti, sudėlioti, turėti, kontroliuoti. Vienas pažinimo būdas yra stebėjimasis ir santykis su objektu. O kitas analizė ir objekto „paėmimas į rankas“, leidęs sukurti mašinas ir technologijas.

Mąstytojas nedemonizuoja šio pažinimo būdo, priešingai, jis leidžia gyventi geriau, bet perspėja apie riziką, kad šis pažinimas gali tapti vieninteliu gyvenimo reguliuotoju, o gal ir valdytoju, asmeniui prarandant vienumo ir tęstinumo jausmą su natūralia aplinka. „Kas įvyks [...], jei įsivyraus technologijų imperatyvai? Jau gyvename mašinų sistemos laikais. [...] Ar tokioje sistemoje gyvenimas gali išlikti gyvas?“, – paradoksaliai klausė mąstytojas.  

„Ar gyvenimas gali išlikti gyvas?“, – pakartojo Pranciškus. Vietoje, kur studijuojama informatika ir bionika, šis klausimas ypač prasmingas. Galime pagalvoti apie ekologinę krizę, kuri yra gamtos reakcija į elgesį su ja kaip su grynu instrumentu. Ar apie logiką, jog „jei įmanoma padaryti, reiškia leistina padaryti“, nepaisančia ribų. Arba siekį aukštinti individą su jo poreikiais uždirbti ir turėti, o ne asmenį su jo santykiais, lėmusį bendruomeninių ryšių išplovimą, vienatvę ir baimę.

Atrodo, kad šios egzistencinės sąlygos tampa socialinėmis. Tiek daug žmonių, panirę į socialinius tinklus, bet mažai socialūs, bando savo tuštumas užpildyti technologijų paguodomis. Išoriškai esame vis greitesni, o viduje – vis trapesni. Pasak popiežiaus, jis nežadina pesimizmo, priešingo tikėjimui, kurį jis džiaugiasi galįs skelbti, bet primena, kaip jau yra sakyta, skirtumą tarp „būti ir turėti“.

Išoriškai esame vis greitesni, o viduje – vis trapesni.

Popiežius Pranciškus paminėjo ir kitą prieš šimtmetį gyvenusį rašytoją, „Pasaulio valdovo“ autorių Robertą Bensoną, įsivaizdavusį, taip pat įžvalgiai, technikos valdomą pasaulį, kuriame, vardan pažangos, viskas yra sulyginta arba ištrinta, įskaitant religijas, tautas, kalbas, kultūras. Tai naujas „humanitarizmas“, kuris siekia ideologiškai kolonizuoti ir suvienodinti pasaulį. Eutanazija tokiame pažengusiame, bet nykiame pasaulyje rašytojui buvo savaime suprantamas dalykas.

Būtent todėl kultūros ir universiteto vaidmenys yra tik svarbesni. Universitetas yra „šventovė“, kuri padeda pažinimui išsivaduoti iš siaurų turėjimo ribų ir tapti kultūra – asmens ir jį kuriančių santykių purenimu, kaip byloja žodžio „kultūra“ sąsaja su žodžiu „kultivuoti“, įdirbti žemę. Viso žmogaus, taip pat moralinės, socialinės ir religinės srities purenimu. Tokioje perspektyvoje kultūra yra žmogiškumo užtikrinimas. Kita vertus, tikram pažinimui, dideliems mokslininkams yra būdingas ir nuolankumas, sveikas nerimas, nuolatinis smalsumas, neužsnūdimas savo įpročiuose.

Būtina išsaugoti, pasak popiežiaus, klasikinį mąstymą, kuris primena, jog kultūra padeda pažinti save pačius ir pripažinti savo ribas, atsispirti savęs pakankamumo pretenzijai. Jei technokratinė mintis siekia ribų neturinčios pažangos, tai realus žmogus turi ribas ir trapumą. Bet būtent tai jam leidžia suprasti ryšį su Dievu, kitais ir kūrinija, išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogaus trapumo ir didumo.

Kitas dalykas – tai aistringos tiesos paieškos. Vengrija pažino ideologijas, kurios save primetė kaip tiesą, bet nesuteikė laisvės. O Jėzus sako: – „Tiesa jus išlaisvins“.  Ideologijos skleidžia netikrą laisvę – tai galioja ir šiandien. Komunizmą pakeitė vartotojiškumas. Pirmasis priverstinai ir išoriškai diegė tariamą „laisvę“, o antrasis diegia hedonistišką vidinę laisvę, kuri mus paverčia daiktų ir vartojimo vergais.

„Kaip lengva pereiti nuo ribų mąstymui kaip komunizme prie mąstymo apie save be ribų kaip vartotojiškume! Nuo stabdomos laisvės prie laisvės be stabdžių. Vietoj to Jėzus siūlo išeitį, sakydamas, kad tiesa yra tai, kas išlaisvina žmogų iš priklausomybių ir uždarumo", – sakė popiežius.

The post Pranciškus: nors žmonės panirę į socialinius tinklus, bet yra mažai socialūs appeared first on LAIKMETIS.

Abraomo J. Heschelio katalikų ir žydų santykių centras yra nauja mokslo ir švietimo institucija prie Liublino katalikiškojo Jono Pauliaus II universiteto. Jos tikslas - gilinti katalikų ir žydų santykius tarptautiniu mastu mokslo, švietimo ir kultūros lygmenimis.

Inauguracijos ceremonija įvyko spalio 17 d. Joje tarp dalyvių buvo mokslininkė Susannah Heschel (Siuzana Hesel), Abraomo J. Heschelio dukra, Jeruzalės lotynų patriarchas Pierbattista Pizzaballa (Pierbatista Picabala), žydų ir katalikų bendruomenių atstovai.

Abrahamas Joshua Heschelis (Abraomas Jošua Heselis) (1907-1972) - lenkų kilmės amerikiečių rabinas ir įtakingas mąstytojas, taip pat prisidėjęs prie žydų ir krikščionių santykių puoselėjimo.

Trečiadienį popiežius Pranciškus per bendrąją audienciją Romoje lenkų piligrimams sakė: „Poreikis tyrinėti savo gyvenimą galioja visoms tautoms. Verta pažinti savo šalies istoriją, kad atpažintume Dievo buvimo joje pėdsakus."

Popiežius pabrėžė, jog džiaugiasi, kad Liubline atidarytas katalikų ir žydų santykių centras.

„Tikiuosi, kad jis skatins vertinti ne tik dviejų religijų, bet ir dviejų tautų bendrą paveldą. Laiminu jus iš visos širdies", - sakė jis.

Tiesiogiai transliuojamoje atidarymo ceremonijoje kalbėjo rabinas Abraomas Skorka, Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Stanisławas Gądeckis (Stanislavas Gadeckis) ir Liublino arkivyskupas Stanisławas Budzikas (Stanisavas Budzikas).

Abraomo J. Heschelio katalikų ir žydų santykių centro prie Liublino katalikiškojo universiteto iniciatorius ir įkūrėjas yra Liublino katalikiškojo Jono Pauliaus II universiteto rektorius tėvas Miroslawas Kalinowskis (Miroslavas Kalinovskis).

Inauguracinis direktorius yra Liublino katalikiškojo universiteto Biblijos mokslų skyriaus vadovas tėvas Miroslawas Wróbelas (Miroslavas Vroberas).

Naujojo centro direktoriaus pavaduotojai yra Witoldas Mędykowskis (Vitoldas Medikovskis), istorikas, Lenkijos žydų istorijos ir Holokausto specialistas, ir tėvas Pawełas Rytelas-Andrianikas (Pavelas Ritelas Andrianikas), biblistas ir orientalistas, Oksfordo universiteto judaikos ir hebraistikos mokslų daktaras.

Katalikų Bažnyčia Lenkijoje kasmet mini Judėjų dieną Maldų už krikščionių vienybę savaitės, kuri vyksta sausio 18-25 d., pradžioje.

Katalikų Bažnyčia Lenkijoje taip pat mini islamo dieną ekumeninės savaitės pabaigoje.

The post Popiežius Pranciškus pasveikino žydų ir katalikų centro atidarymą Lenkijos universitete appeared first on LAIKMETIS.

LGBT grupei „Pride Alliance" pagal Niujorko žmogaus teisių įstatymą taikomos tokios pat privilegijos kaip ir kitoms studentų grupėms. Niujorko įstatymas draudžia diskriminaciją dėl lyties ir lyties viešosiose vietose.

Teigiama, kad universitetui dar per anksti kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą, kol kas žemesnės instancijos teismai turės priimti sprendimą.

Konservatyvus teisėjas teigė, kad Niujorkas atėmė iš universiteto teisę į religijos laisvę, ir sakė, kad „apmaudu, jog šio teismo dauguma atsisako suteikti pagalbą".

Ješivos universiteto prezidentas rabinas Ari Bermanas žurnalistams rašė, kad kiekvienas universitetas turi teisę bendradarbiauti su studentais ir steigti klubus, atitinkančius mokyklos tikėjimo tradicijas.

„Ješivos universitetas paprasčiausiai siekia tokios pat apsisprendimo teisės", - teigė A. Bermanas.

Jis pridūrė: „Aukščiausiasis Teismas nurodė mums gaires, kaip rasti pagreitintą pagalbą, ir mes laikysimės jo nurodymų".

Niujorko valstijos Aukščiausiasis Teismas birželio mėn. nusprendė, kad Ješivos universitetas privalo leisti „Pride Alliance" būti oficialia studentų organizacija. Pernai organizacija pateikė ieškinį prieš universitetą.

Niujorko Aukščiausiojo Teismo pirmosios teisminės apygardos teisėja nusprendė, kad Ješivos universiteto vadovams visam laikui draudžiama toliau atsisakyti oficialiai pripažinti „Pride Alliance" studentų organizacijos dėl narių seksualinės orientacijos ar lyties, organizacijos statuso, misijos ir veiklos.

Teisėjas padarė išvadą, kad mokyklos tikslas yra labiau akademinio, o ne religinio pobūdžio, teigdamas, kad ji veikia kaip „švietimo korporacija", o ne kaip „religinė korporacija".

Niujorko valstijos Aukščiausiojo Teismo Apeliacinis skyrius atsisakė pateikti apeliaciją. Ješivos universiteto advokatas teigė, kad mokyklos laikymasis Toros vertybių neleidžia jai laikytis įsakymo.

Universitetas kreipėsi į JAV Aukščiausiąjį Teismą. Praėjusį penktadienį teisėja suteikė laikiną atleidimą, kuris galiojo tol, kol teismas nusprendė, kad dar per anksti įsitraukti į šią bylą.

Teisėja iš pradžių sakė, kad ortodoksų žydų švietimo įstaiga neprivalėjo patvirtinti LGBT grupės; šį sprendimą A. Bermanas gyrė kaip apsaugantį „religinę laisvę ir mūsų, kaip pirmaujančios tikėjimo akademinės institucijos, tapatybę".

„Nesuklyskite, mes ir toliau stengsimės kurti aplinką, kurioje laukiami visi studentai, įskaitant LGBTQ bendruomenės narius, - sakė A. Bermanas. - Mes ir toliau esame pasiryžę dalyvauti prasmingame dialoge su savo studentais, rabinais ir dėstytojais apie tai, kaip geriausiai užtikrinti visiems studentams įtraukiantį universitetą, atitinkantį mūsų Toros vertybes."

The post Aukščiausiasis Teismas panaikino žydų universiteto, įpareigoto pripažinti LGBT klubą, apsaugą appeared first on LAIKMETIS.

Ukainiečiai jaučiasi tarsi Dovydo ir Galijoto mūšyje, sako A. Shestakas. Jie yra Dovydas. Kasdien mato daugybę stebuklų. Nuo invazijos praėjo šešios dienos, o Kijevas vis dar stovi kaip laisvos Ukrainos sostinė.

Ukrainos katalikiškasis universitetas yra įsikūręs Lvovo mieste. Jame šiuo metu glaudžiasi apie 150 studentų, tapusių pabėgėliais, daugelis jų - su šeimomis.

A. Shestakas sako: turiu būti geros nuotaikos, o mano pareiga - stengtis perduoti žmonėms viltį.

Iš tų, kurie šiuo metu randa prieglobstį universitete, kiekvienas stengiasi bent kažką padaryti. Be kasdienės rytinės maldos, kuri labai padeda, studentai renka drabužius ir maistą, kurie reguliariai siunčiami į Kijevą, šiuo metu apgultą Rusijos kariuomenės.

Viešpaties vardą direktorius šiuo metu girdi labai dažnai, dažniau nei bet kada anksčiau, net žiniasklaidoje.

Pasak kunigo, tie, kurie kovoja Ukrainoje, žino, už ką kovoja. Tai yra išlikimo klausimas. A. Shestakas įvardija situaciją kaip kažką neįtikėtinai blogo, tačiau leidžiančio mums kasdien matyti daugybę stebuklų.

„Pirmiausia mes norime taikos. Dar prieš penkias dienas taika buvo tiesiogine prasme viskas, ko norėjo tie, kurie dalyvavo kovose", - sako A. Shestakas.

Ukrainiečiai nori ne tik taikos, bet ir kad jų šalis liktų jiems, pabrėžia direktorius. Taip pat jis sako, kad žmonės nori turėti savo šalį, savo kultūrą, ir demokratišką, o ne autoritarinę.

Čia matote žmones, kurie iš tiesų myli savo tėvynę, sako A. Shestakas. Neįtikėtina tai matyti. Turime daug pabėgėlių, praktiškai kiekviena bažnyčia yra tapusi prieglobsčiu, nes daugelyje jų yra požeminės prieglaudos, žmonėms dalijamas maistas ir drabužiai. Rusakalbiai taip pat nori taikos.

Visa Ukraina yra puolama, todėl tai negali būti susiję su dujomis, aiškina kunigas.

Katalikiškojo universiteto direktorius paminėjo, kad šalies mentalitetas per šiuos metus pasikeitė laisvės ir demokratijos naudai beikelia grėsmę V. Putinui ir tiems, kurie Rusijoje palaiko karą, nes autoritarinis režimas neleido jiems išsiugdyti sąmoningumo tokiais klausimais kaip laisvė ir žmogaus teisės.

The post Lvovo katalikiškasis universitetas: čia žmonės iš tiesų myli savo tėvynę appeared first on LAIKMETIS.

„Kaip puikiai suprato senovės žmonės, ugdyti – tai ne pripildyti indus, bet įžiebti ugnį“, – sakė Pranciškus. Katalikiškasis universitetas saugo ir perduoda šią ugnį, šią aistrą siekti pasaulio ir gyvenimo prasmės pažinimo. Tačiau, pasak popiežiaus, geriausias būdas perduoti šią ugnį yra asmeninis liudijimas. Prieš perduodami tai, ką žinote, turite uždegti liepsną dalydamiesi tuo, kas esate.

Kaip puikiai suprato senovės žmonės, ugdyti – tai ne pripildyti indus, bet įžiebti ugnį.

Kitas svarbus universiteto pašaukimo dėmuo yra vilties ugdymas. Reikia su viltimi žiūrėti į ateitį, stengiantis įveikti baimę, kuri gali mus sukaustyti, įkalinti amžinoje ir iliuzinėje dabartyje.

Pasak popiežiaus, šiandien negalima tenkintis iliuminizmo epochoje sukurtomis kategorijomis, bet reikia naujo, kūrybiško mąstymo. Katalikiškasis universitetas turi būti vieta tokiai kultūrinei pažangai plėtoti.

Galiausiai – tarnavimas. Per šimtą savo veiklos metų Italijos katalikų universitetas ne kartą įrodė, kad ištikimai tarnauja Bažnyčiai ir visuomenei. Popiežius palinkėjo, kad tarnystės dvasia visada būtų išskirtinis šio universiteto bendruomenės bruožas.

The post Popiežius apie katalikiško universiteto pašaukimą: ugnis, viltis ir tarnavimas appeared first on LAIKMETIS.

22–ejų Will Thomas trejus metus varžėsi vyrų plaukimo kategorijoje, tačiau šiemet nusprendė pasikeisti identitetą ir pasivadinęs Lia pradėjo sėkmingai dalyvauti moterų plaukimo rungtyse, gerindamas vieną moterų rekordą po kito.

Pasiekimai 200 ir 500 metrų plaukime laisvu stiliumi garantavo plaukikui antrą ir trečią rezultatą visų laikų JAV studenčių moterų plaukime. Pats plaukikas teigė: „Plaukimas yra didžiulė mano gyvenimo dalis, kai supratau, kad esu translytis apniko įvairios abejonės ar galėsiu toliau sportuoti. Tapimas translyčiu niekaip nepaveikė mano meilės šiam sportui, labai džiaugiuosi galėdamas tęsti savo veiklą ir siekdamas rezultatų“.

Tapimas translyčiu niekaip nepaveikė mano meilės šiam sportui.

Tokie sportininko pasirodymai sukėlė aršias diskusijas dėl vis labiau populiarėjančių atvejų kai vyrais gimę atletai vėliau sporto varžybose dalyvauja kaip moterys. „Tai aišku, kad moterų rekordai krenta! Jis tris metus varžėsi kaip vyras, taip neteisinga! Kur sąžiningumas moterų sporte??“, - savo tviterio paskyroje klausė trenerė iš Čikagos Linda Blade (Linda Bleid).

Šiemet birželį JAV teisingumo departamentas pareiškė, kad Arkanzaso ir Vakarų Virdžinijos įstatymai, prieštaraujantys vyrais gimusiems atletams dalyvauti moterų rungtyse, yra antikonstituciniai. „Jungtinių Valstijų interesas yra užtikrinimas, kad visi studentai, įskaitant translyčius, nebūtų diskriminuojami sporte“, - teigė Vakarų Virdžinijos teismas.

Šiemet darytoje Gallup apklausoje 62 proc. amerikiečių pritarė teiginiui, jog translyčiams sportininkams turėtų būti suteikiama teisė dalyvauti tik su varžovais tos lyties, kokia gimęs yra pats atletas.

The post Translytis JAV studentas sukėlė pasipiktinimą dėl pagerintų moterų plaukimo rekordų appeared first on LAIKMETIS.