Susitikimą inicijavo Libano kultūros ministras Mohamadas Vissamas El-Mortada. Izraelio ir Libano „Hezbollah“ grupuotės konfliktas tęsiasi jau daugiau nei metus, tačiau nuo 2024 m. rugsėjo mėn. smarkiai paaštrėjo - intensyvūs Izraelio oro antskrydžiai paveikė pietų ir rytų Libaną.

Tarp nukentėjusių objektų yra senovės finikiečių miestas Tyras (dabar Suras), žinomas dėl savo senovinio uosto ir romėnų griuvėsių, finikiečių ir kryžiuočių laikotarpių paminklai pajūryje, taip pat istorinė XIX a. turgavietė Nabatijoje, mečetės ir bažnyčios Tebnino, Baalbeko ir kitose vietose.

Archeologė Joan Bajali, Libano nevyriausybinės organizacijos „Biladi“ įkūrėja, įspėja apie papildomas grėsmes paminklams. Be tiesioginės bombardavimo žalos, pavojų kelia seisminė veikla, oro tarša ir cheminės medžiagos: „Niekas nežino, kaip šie veiksniai gali paveikti paminklų akmenų būklę“.

UNESCO fondas jau skyrė 100 tūkst. JAV dolerių skubiems restauravimo darbams, tačiau Libano vyriausybė tikisi tolesnių tarptautinės organizacijos veiksmų. Libanas taip pat tikisi, kad Izraelis bus patrauktas atsakomybėn už kultūros paveldo naikinimą.

The post UNESCO specialus komitetas svarstys Libano kultūros paveldo likimą appeared first on LAIKMETIS.

„Ši tradicija šiandien įgyja vis didesnį aktualumą, įtraukia vis daugiau jos saugotojų, perėmėjų bei vartotojų. Dalis mūsų visuomenės šiuos tradicinę pasaulėžiūrą simbolizuojančius kūrinius suvokia kaip kultūrinės tapatybės ženklą, o menininkai – netgi kaip įkvėpimo šaltinį“, – sako kultūros viceministras Albinas Vilčinskas.

Šiaudiniai sodai buvo rišami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę, jie simbolizuoja visatos modelį, tad siejami su gyvenimo gerove, apsauga.

Tradicija atvira visiems – kiekvienas gali mokytis susiverti sodą ar mažytį jo modelį ir taip lavinti kūrybiškumą, šeimoje ir bendruomenėje stiprinti kelių kartų ryšius, mokytis darnaus kolektyvinio darbo.

Į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą jau įrašytos trys mūsų šalyje puoselėjamos vertybės – dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, sutartinės – lietuvių polifoninės dainos ir kryždirbystė bei jos simbolika Lietuvoje.

The post Lietuvos šiaudinių sodų tradicija - UNESCO kultūros paveldo sąraše appeared first on LAIKMETIS.

Paraiškoje yra 148 1940–1965 metų dokumentai, saugomi 31 atminties įstaigoje.

Pateiktoje kolekcijoje – tremtinių, politinių kalinių laiškai iš tremties, atminimų albumėliai, atvirukai, trečiadienį pranešė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas.

„Šia paraiška norime prisiminti ir pagerbti tuos, kurie nukentėjo nuo totalitarinio režimo žiaurumų – jų rašytuose laiškuose artimiesiems ant beržo tošies išskaitome kančią, badą, liūdesį ir Tėvynės bei artimųjų ilgesį“, – sakė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Miglė Mašanauskienė.

„Šie ypatingi egodokumentai, kurių nėra išlikę daug, mums byloja ir apie jokiomis represijomis nenumaldomą troškimą gyventi, palaikyti ryšį su brangiais žmonėmis, išsaugoti savo kultūrinę tapatybę, viltį“, – tvirtino ji.

Šie ypatingi egodokumentai, kurių nėra išlikę daug, mums byloja ir apie jokiomis represijomis nenumaldomą troškimą gyventi, palaikyti ryšį su brangiais žmonėmis

Lietuvoje šį ypatingą dokumentinį paveldą saugo Okupacijų ir laisvės kovų muziejus Vilniuje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija, Biržų krašto muziejus „Sėla“, Gargždų krašto muziejaus filialas Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, Lietuvos ypatingasis archyvas,  Panevėžio kraštotyros muziejus, S. Nėries memorialinis muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Kauno IX forto muziejus.

Į UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“ dabar įtraukti 494 įrašai.

Šis tarptautinis registras yra programos „Pasaulio atmintis“, kuria siekiama skatinti atminties institucijų bendradarbiavimą siekiant išsaugoti ir užtikrinti prieigą prie dokumentinio paveldo, dalis.

Registre „Pasaulio atmintis“ jau įrašytos trys su Lietuva susijusios dokumentų kolekcijos: „Baltijos kelias – žmonių grandinė, sujungusi tris valstybes laisvės vardan“, Radvilų archyvai ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija, Liublino unijos aktas.

Tikimasi, kad sprendimas dėl Sibire rašytų laiškų ant beržo tošies kolekcijos įtraukimo į registrą bus paskelbtas 2025 metų gegužės mėnesį.

The post Prašoma į UNESCO registrą įtraukti ant beržo tošies Sibire rašytus laiškus appeared first on LAIKMETIS.

Toks sprendimas priimtas pirmadienį per Saudo Arabijoje, Rijade, vykstančią UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesiją.

„Kauno modernizmo architektūra įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą! Tai yra istorinis momentas, ypač turint omenyje, kad Kauno modernizmas yra gana naujas paveldas ir ypač įvertinant, kaip istoriškai, politiškai mums svarbus tas periodas, kuomet gimė ir vystėsi mūsų modernusis valstybingumas“, – BNS sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Pirmadienį Pasaulio paveldo komiteto nariams nubalsavus už Kauno modernizmo architektūros įtraukimą į Pasaulio paveldo sąrašą, Lietuvos ambasadorė UNESCO Jolanta Balčiūnienė pakvietė visus atvykti į Kauną.

„Mes neabejojame, kad Kauno modernizmas yra globalios reikšmės vertybė. Mes ją branginsime, saugosime ir dalinsimės“, – sakė ji.

Kultūros ministro teigimu, Pasaulio paveldo komiteto sprendimas buvo netikėtas. 

Prieš išvykdami į sesiją Lietuvos atstovai kėlė tikslą, kad paraiška „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“ būtų grąžinta rengėjams su prašymu atlikti mažesnės apimties pakeitimus, o ne tobulinti iš esmės.

„Kad šioje sesijoje Kaunas bus įrašytas į UNESCO tikrai šansų daug nebuvo“, – sakė S. Kairys.

Anot Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato pranešimo, Kauno paraišką ir jai palankų sprendimą rėmė dauguma UNESCO Pasaulio paveldo komiteto narių, tarp jų – Omanas, Italija, Indija, Bulgarija, Graikija, Belgija, Argentina ir kitų valstybių atstovai.

Kad šioje sesijoje Kaunas bus įrašytas į UNESCO tikrai šansų daug nebuvo

Ministro teigimu, Kauno paraiškos rengėjai ir ambasada prie UNESCO atliko žygdarbį.

„Kauno modernizmo paveldas yra gana jaunas paveldas, tai irgi yra tam tikra tendencija, ir džiugu, kad Kaunas yra jos avangarde. Labai tikiuosi, kad kaip ir paraiškoje parašyta „optimizmo architektūra“, tai įkvėps mums to optimizmo ir šiais neramiais laikais, ir bus ta stiprybė ir žiūrint į ateities procesus“, – teigė kultūros jis.

Prieš priimdami sprendimą komiteto nariai pateikė Kaunui tam tikras rekomendacijas.

„Šalis pareiškėja Pasaulio paveldo centrui iki 2025 metų gruodžio 1 dienos turi pateikti ataskaitą apie paminėtų rekomendacijų įgyvendinimą, kad Pasaulio paveldo komitetas ją įvertintų per 48 sesiją“, – teigiama sprendime.

Lietuva įsipareigojo iki šios datos parengti Kauno Naujamiesčio tvarkymo planą, patikslinti vertybės ribas ir jos buferinę zoną atsižvelgiant į Kauno išskirtinę visuotinę vertę. Taip pat reikės patobulinti Kauno modernizmo valdymo planą siekiant, kad jame būtų numatyti aiškūs mechanizmai, užtikrinantys išskirtinės vertės ir jos vertingųjų savybių išsaugojimą, nustatyti naujos plėtros sąlygas, projektinės veiklos gaires, poveikio paveldui vertinimo procedūras.

S. Kairys įsitikinęs, kad rekomendacijas pavyks įgyvendinti.

„Be abejo, UNESCO suteikia ne tik garbę, ne tik pasididžiavimą, ne tik stipriausią ženklą kalbant apie turizmą, bet tai yra ir tam tikros pareigos šalia didžiulių galimybių. Taip, buvo tam tikri ekspertų pastebėjimai, juos reikės įvertinti, į juos atsižvelgti, į tai pirmiausiai turės įsiklausyti Kauno miestas. Manau, kad turint tą energiją po šiandienos sprendimo, visus tuos dalykus įmanoma padaryti“, – BNS pirmadienį sakė kultūros ministras.

Kauno miesto savivaldybės teigimu, po pirmadienio sprendimo Kaunas yra vienintelis Europos miestas, reprezentuojantis didelio masto urbanizaciją tarpukariu, įvairiapusę modernistinę architektūrą.

„Kiekvienas kaunietis gali ir turi didžiuotis. Pastaraisiais metais vis daugiau žmonių, vaikščiodami po miestą, šypsodavosi. Nuo šiol tos šypsenos bus dar platesnės, jų bus daugiau. Turime naują kaunastišką vizitinę kortelę – UNESCO statusą. Tarpukario Kauno statiniai, jų įvairovė, viską jungiantis optimizmas – išskirtiniai ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir visame pasaulyje“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. 

Kauno modernizmas susiformavo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai miestas buvo Lietuvos laikinoji sostinė, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą.

Kaune yra kelios dešimtys išskirtinės modernistinės architektūros pavyzdžių.

Pirmadienį patvirtintoje paraiškoje pristatomas Kauno, 1919–1939 metų laikinosios Lietuvos sostinės, kūrimo fenomenas. Joje pažymima, tai yra išskirtinis moderniojo miesto, kuriam būdinga greita urbanizacija ir modernizacija, pavyzdys, pasižymintis įvairiomis vertybių ir siekių išraiškomis, susijusiomis su optimistišku tikėjimu nepriklausoma ateitimi. Teigiama, kad Kauno architektūra reprezentuoja daugialypę modernizmo prigimtį ir atskleidžia naujai kylančios modernios valstybės optimistinį mentalitetą ir ambicingus naujos sostinės statybos lūkesčius, persipynusius su miesto bei krašto tradicijomis.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinęs vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės.

Lietuvoje iki šiol buvo keturi į šį sąrašą įrašyti objektai: Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinio lanko punktai.

UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 45-ojoje sesijoje Rijade į Pasaulio paveldo taip pat įrašyta Kuldyga Latvijoje, viduramžių žydų paveldas Erfurte, Vokietijoje, vikingų laikų žiedinė tvirtovė Danijoje, archeologinė senovės Jeriko vietovė Palestinoje ir kiti objektai ar vietovės.

The post Kauno tarpukario architektūra įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą appeared first on LAIKMETIS.

Vis dėlto viliamasi pasiekti, kad paraiška būtų grąžinta rengėjams su prašymu atlikti mažesnės apimties pakeitimus, o ne tobulinti iš esmės.

„Ar ši sesija imtų ir įtrauktų Kauną į UNESCO paveldo sąrašą, aš taip neprognozuočiau, nes matant visą situaciją, čia, matyt, bus toks sudėtingesnis klausimas“, – BNS sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Nežinomybės ir chaoso į procesą įneša ir tai, jog pernai Rusijoje šiai pirmininkaujant turėjusi vykti UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija buvo atidėta. Dėl to šiemet bus vertinamos ir pernai nenagrinėtos bylos, be to, išlieka Rusijos poveikio procesui tikimybė.

„Procesas – sudėtingas ir chaotiškas, ir pati UNESCO sesija buvo nukėlinėjama, tai nėra normalus procesas, koks būdavo iki šiol. Gal pusšimtis paraiškų bus svarstoma, kas yra didžiulis iššūkis“, – sakė kultūros ministras.

Į Rijadą vyksiančio Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo teigimu, delegacija yra nusiteikusi „kovingai ir optimistiškai“. Tokią temą užduoda ir paraiškos pavadinimas – „Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 m.“

„Neįmanomų dalykų, kokių nors stebuklų tikrai nesitikime, tikimės labai realiai apčiuopiamo rezultato, tai yra gauti Pasaulio paveldo komiteto sprendimą, kuris vadintųsi referral“, – BNS sakė jis.

Tokio pobūdžio paraiškos grąžinimas reiškia, kad teikiančios šalies prašoma surinkti papildomos informacijos, o ji svarstyti gali būti teikiama jau kitoje sesijoje.

Pasak S. Rimo, šis pasiūlymas reikštų, jog vertinimas atidedamas trumpesniam laikui, ir Lietuva, pakoregavusi paraišką pagal pastabas, galėtų ją teikti jau kitąmet.

Tuo metu blogesnis variantas būtų gauti vadinamąjį deferral įvertinimą, kai paraiška grąžinama su prašymu atlikti esminius pakeitimus.

„Nepalankus scenarijus tai tas, kuris siūlomas šiuo metu, tai yra deferral, (...) ir tai reikštų, kad mums reikėtų kartoti kai kurias procedūras, kurias per penkerius metus esame jas atlikę“, – sakė Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas.

„Tai nėra kokia nors pasaulio pabaiga, tai nėra kelio užkirtimas, kad ši paraiška visiškai neperspektyvi“, – pridūrė jis.

Abu šie paraiškų grąžinimai laikomi paraiškos tobulinimo procesu. Ekspertai taip pat turi galimybę tiesiog pasiūlyti neįrašyti objekto, jeigu mato, kad paraiškos tobulinimas neturi perspektyvų.

Todėl Kauno paraiškai gresiantis blogesnis scenarijus, pasak S. Rimo, „nėra iš esmės labai labai blogas, susijęs tiesiog su papildomu darbu, laiko resursais“.

Pasak jo, pagrindinė ekspertų pastaba – rekomendacija rengti dokumentą vertybės apsaugai, kas šiuo atveju būtų Kauno Naujamiesčio specialusis planas.

„Patys suprantame, kad jo reikia ir iš tikrųjų apie tai atvirai buvo kalbama ir pačioje paraiškoje, įvardytas tikslas ir siekis, kad Naujamiesčio paveldosaugos specialusis planas yra planuojamas, bus parengtas per artimiausius trejus metus“, – sakė S. Rimas.

Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad kai kurios ICOMOS (Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos) pastabos yra „keistos ir atrodė nepagrįstos“, nes į jose keliamus klausimus jau atsakyta.

S. Kairys yra sakęs, kad šiose išvadose užsimenama, jog nėra Kauno modernizmo architektūros ryšio, analizės su kitais sovietiniais miestais.

„Kai matai, tarkime, ekspertų pastabas, kad trūksta analizės Kauno modernizmo kontekste su kitais sovietinės Rusijos miestais – kas čia yra per pastaba? Kodėl tas lyginimas turėtų būti svarbus? Galų gale juk kalbame visai apie kitą laikotarpį“, – BNS kalbėjo ministras.

S. Rimo teigimu, ekspertų išvada yra tik siūlymas, o galutinį sprendimą priima Pasaulio paveldo komitetas. Čia svarbų vaidmenį gali suvaidinti ir politiniai niuansai: pavyzdžiui, tai, kad jo sudėtyje dar yra Rusija.

„Šiemet Rusija, kad ir atsistatydino iš pirmininkaujančios pozicijos, bet ji yra komitete, kas yra Lietuvai tiesiai šviesiai kalbant, nepalanku, dėl to pasirinktas mūsų siektinas rezultatas iš šio komiteto posėdžio, kad mes nesiekiame būtent šiais metais gauti tą įrašymą, o tokio mažesnio tikslo – gauti siūlymą, kad galėtume pakartotinai teikti kitais metais“, – kalbėjo Kauno atstovas.

UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija Saudo Arabijoje vyks rugsėjo 10–25 dienomis, o paraiškos bus svarstomos rugsėjo 16–21 dienomis. Kadangi pernai sesija Rusijoje neįvyko, susikaupė itin didelis nominacijų skaičius – 58. Dėl to kol kas sunku prognozuoti, kiek laiko bus skiriama kiekvienai nominacijai ir kada Kauno paraiška gali būti svarstoma.

„Bus tikrai labai įtempta darbotvarkė“, – sakė S. Rimas.

Jis pabrėžė, kad nepriklausomai nuo to, koks bus rezultatas, Kaunas nesirengia nuleisti rankų ir savo paraišką tobulins.

S. Rimo žiniomis, kartais šis procesas trunka ir keliolika metų, o dalis paraiškų, tarp jų ir Trakų pilies, sulaukusios sprendimo atlikti esminius pataisymus, nugula į stalčius neribotam laikui.

„Nepaisant to, koks bebūtų UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sprendimas, tas įdirbis niekur nedings, jis toliau tarnaus tarpukario modernizmo paveldo išsaugojimui, jo populiarinimui“, – pabrėžė Kultūros paveldo skyriaus vedėjas.

Kauno modernizmas susiformavo ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai miestas buvo Lietuvos laikinoji sostinė, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą.

Kaune yra kelios dešimtys išskirtinės modernistinės architektūros pavyzdžių.

Delegacijai, kuri pristatys Kauno paraišką Saudo Arabijoje, vadovaus Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO ambasadorė Jolanta Balčiūnienė. Delegacijoje bus Kultūros ministerijos Kultūros paveldo politikos grupės patarėja Sigita Bugenienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė, S. Rimas ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Paveldo programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi išskirtinę visuotinęs vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai ir vietovės.

Lietuvoje jau yra keturi į šį sąrašą įrašyti objektai: Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija ir Struvės geodezinio lanko punktai.

The post Teikiant Kauno paraišką UNESCO išlieka Rusijos poveikio procesui tikimybė appeared first on LAIKMETIS.

Kaip trečiadienį pranešė Kultūros ministerija, kartu su Turkija, Brazilija, Kinija, Iranu, Zambija, Egiptu, Palestina ir Azerbaidžanu į komitetą išrinkta Lietuva rinkimuose įveikė antrajai kadencijai savo kandidatūrą teikusią Rusiją.

Pasak ministerijos, Pagalbinis komitetas formuojamas remiantis geografinio balanso ir sąžiningos rotacijos principais. 

Minima konvencija skirta valstybių narių kultūros paveldo apsaugai nuo vagystės, plėšikavimo bei grobstymo, kontrabandos, taip pat nuo jų priverstinio išvežimo ar nuosavybės teisės perdavimo okupavus šalį.

Ji taikoma ne vien istorinius, archeologinius ar meninius požymius turintiems kultūros paveldo objektams, bet ir tiems, kurie yra reikšmingi mokslui.

Valstybės narės įsipareigoja įteisinti būtinas saugos priemones: uždrausti muziejams įsigyti kultūros vertybes, kurios buvo neteisėtai išvežtos, uždrausti įvežti kultūros vertybes, pavogtas iš muziejų ar valstybės, savivaldybių, visuomeninių institucijų įsiteisėjus šiai konvencijai.

Konvencija taip pat įsipareigojama valstybės, kuriai pagal kilmę priklauso kultūros vertybė, prašymu surasti ir sugrąžinti iš jos pavogtą ir įvežtą kultūros vertybę.

„Kultūros vertybių sugrąžinimas ir restitucija yra itin svarbus konvencijos elementas“, – nurodoma pranešime.

Kultūros vertybių sugrąžinimas ir restitucija yra itin svarbus konvencijos elementas

Šią 1970 metais priimtą konvenciją yra ratifikavusios 143 valstybės, Lietuva prie jos prisijungė 1998 metais.

„Komitetas, kurio nare Lietuva pirmą kartą išrinkta ketveriems metams, yra atsakingas už konvencijoje nustatytų tikslų propagavimą, nacionalinių ataskaitų dėl konvencijos įgyvendinimo peržiūrą, dalijimąsi gerąja patirtimi ir rekomendacijų teikimą, probleminių sričių ir iššūkių įgyvendinant konvenciją nustatymą ir kitus susijusius klausimus“, – nurodo ministerija.

Anot jos, Rusijai vykdant karinę agresiją prieš Ukrainą, nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo klausimai Europos regionui, taip pat ir Lietuvai, tapo dar aktualesni.

Naujai išrinktų narių ir viso komiteto darbas prasidės birželio 1–2 dienomis.

The post Lietuva išrinkta UNESCO kultūros vertybių apsaugos nuo grobstymo konvencijos komiteto nare appeared first on LAIKMETIS.

Apie tai pranešė portalas orthodoxia.info.

Reklaminiame vaizdo įraše, kurį valdančioji AKP partija paskelbė socialiniuose tinkluose, sakoma: „Turkiškas Stambulas gali žlugti, jei atiteks kitam savininkui" ir „tinkamas žmogus Šv. Sofijos katedrą pavertė mečete".

Primename, kad 2020 m. liepos 10 d. Turkijos Valstybės taryba panaikino 1934 m. lapkričio 24 d. Vyriausybės sprendimą dėl Šv. Sofijos muziejaus statuso, taip grąžindama vienai iš didžiųjų stačiatikybės šventovių ir UNESCO pasaulio paveldo objektui mečetės statusą.

The post Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas per rinkimų vajų giriamas už Šv. Sofijos katedros pavertimą mečete appeared first on LAIKMETIS.

Šiuo sprendimu, už kurį 2021 m. lapkričio 11 d. balsavo UNESCO šalių narių generalinė konferencija, siekiama pripažinti Teresės Martin (jos pasaulietinis vardas) dvasinį, kultūrinį ir švietėjišką indėlį žmonijai. Ji gimė 1873 m. sausio 2 d., tapo vienuole karmelite ir mirė būdama 24 metų. Savo gyvenimą ji pašventė Dievui vienuolyne Lizjė, Prancūzijos Normandijoje.

„Kas dvejus metus UNESCO pagerbia asmenybes, kurios kiekviena savaip dirbo ir tebedirba švietimo, moterų skatinimo, kultūros, mokslo ir taikos kūrimo srityse", - aiškina tėvas Thierry Hénault-Morel (Tjeri Ėno-Morelis), Alensono, miesto, kuriame gimė šventoji, šventovės rektorius.

„Teresė, žinoma visame pasaulyje, - priduria kunigas, - savo darbais ir liudijimu prisideda prie visuotinių vertybių puoselėjimo". Savo gyvenimo kokybe ir gilumu ji byloja Meilės kalba, kuri peržengia ribas."

1997 m. spalio 19 d. šventasis popiežius Jonas Paulius II Teresę iš Lizjė paskelbė Bažnyčios mokytoja ir pavadino ją „meilės mokslo daktare".

Iš 36 Bažnyčios daktarų per 2000 metų istoriją tik keturios moterys yra gavusios šį pripažinimą. Be Teresės, tai vokietė šventoji Hildegarda iš Bingeno (1098-1179), italė šventoji Kotryna Sienietė (1347-1380) ir ispanė šventoji Teresė iš Avilos (1515-1582).

Visos keturios liudija kontempliatyvaus gyvenimo turtingumą Bažnyčiai ir pasauliui: viena jų buvo benediktinė, kita - dominikonė, o likusios dvi - karmelitės.

The post UNESCO pagerbė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę appeared first on LAIKMETIS.

Suprato viešumo galią

Kaip prisiminė kardinolas, po Prahos pavasario kunigai gyvai diskutavo, ką daryti, kad bent šiek tiek galėtume laisviau kvėpuoti. Šis klausimas nedavė ramybės ir pasauliečiams, kuriems buvo ne vis tiek Lietuvos ir Bažnyčios rytdiena.

„Supratome – mums gali pagelbėti tik viešumas, apie sovietinių pareigūnų nusikalstamą veiklą garsiai kalbant ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose. Tačiau kaip surinkti iš visų Lietuvos kampelių faktus, liudijančius žmonių diskriminavimą ir persekiojimą vien už bandymus gyventi pagal savo įsitikinimus? Dar sunkesnė užduotis – prasiskverbti pro geležinę uždangą, kad tiesos žodis pasiektų laisvąjį pasaulį. Tai buvo dideli iššūkiai ir nežinojome, kaip į juos atsiliepti“, – prisimena ganytojas.

Šių svarstymų išdava ir buvo 1972 metų kovo mėnesį dienos šviesą išvydęs pirmasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numeris. Labai kuklus, rašomąja mašinėle atspausdintas pogrindžio leidinys.

Kronikos leidėjai buvo užsibrėžę tikslą kruopščiai rinkti faktinę medžiagą apie Lietuvos žmonių, ypač tikinčiųjų diskriminavimą bei persekiojimą.

Kaip rašo kardinolas, Kronikos leidėjai buvo užsibrėžę tikslą kruopščiai rinkti faktinę medžiagą apie Lietuvos žmonių, ypač tikinčiųjų diskriminavimą bei persekiojimą, ir šią medžiagą talpinti į pogrindžio leidinio puslapius. Paruoštas numeris rašomosiomis mašinėlėmis bei kitomis anuo metu nelengvai prieinamomis dauginimo priemonėmis turėjo būti tiražuojamas ir slapta platinamas.

Laisvam žodžiui sklindant Vakaruose – represijos Lietuvoje

Kronikos leidėjai siekė, kad jų leidinys pasiektų Vakarų pasaulį, kad tai, ką sovietinė valdžia darė pavergtose šalyse, būtų plačiai žinoma laisvojo pasaulio žmonėms.

„Po to kai į sovietinio saugumo (KGB) rankas pakliuvo pirmasis Kronikos numeris ir buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 345, šį leidinį ne tik platinti, bet ir turėti tapo labai pavojinga. Kronikos leidėjai, bendradarbiai, platintojai, už savo darbą negaudavo jokio atlyginimo, bet kiekvienu metu galėjo būti už tai suimti, persekiojami, tardomi, teisiami ir kalinami“, – laiške LBK Kronikos metų pradžiai rašo jos steigėjas ir redaktorius.

Kronikos leidėjai, bendradarbiai, platintojai, už savo darbą negaudavo jokio atlyginimo.

Žmonių pasišventimas prisiimant riziką leisti Kroniką ir sovietinės valdžios didžiulės pastangos Kroniką likviduoti, Kardinolui – įspūdingiausias įrodymas, kokia ji buvo svarbi: „Jei tai būtų buvęs nereikšmingas darbas, ar žmonės būtų statę save į tokius pavojus, ar būtų reikėję prieš Kroniką naudoti visą valstybės galią, bandant ją sunaikinti?“

Pasauliui atskleidė, ką nutylėjo sovietinis rėžimas

Jau 1975 metais įtakingas ir gerai informuotas šveicarų žurnalas „Glaubeinder 2. Welt“ paskelbė plačią, dokumentuotą studiją apie Lietuvą. Kronikos medžiaga, kuria rėmėsi šveicarai, vadinta „mozaikos akmenėliais“, vaizduojančiais tuometį Lietuvos katalikų gyvenimą.

Anglijoje veikusio Religijos ir komunizmo studijų centro vedėjas kun. Michael Bourdeaux rašė apie LKB Kronikos svarbą ir ragino savo ir kitų kraštų spaudą kuo plačiausiai paskleisti jos skelbiamas žinias, pabrėždamas, kad Kronika skelbia tikslius, kruopščiai patikrintus ir dokumentuotus faktus, pranešdama tai, ką nutyli oficialioji režiminė spauda.

Kaip nykštukas prieš milžiną

JAV leidžiamas lietuvių žurnalas „Aidai“ jau 1976 m. rašė: „Jei kas šiandien surinktų austrų, šveicarų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, brazilų spaudos iškarpas, kuriose atpasakojami kronikos skelbiamieji faktai, tai jau dabar susidarytų visa eilė storų tomų, prieš kuriuos patsai šaltinis – graudžiai kuklūs „LKB Kronikos“ pluošteliai –atrodytų kaip nykštukas prieš milžiną“.

„Kronikos leidėjai gerai suvokė, kokio pavojingo darbo ėmėsi, todėl planavo, kad Dievui laiminant gal pavyks šį pogrindžio leidinį leisti bent 3-4 metus. Visi žinojo, koks galingas buvo KGB aparatas su tūkstančiais oficialių pareigūnų ir dešimtimis tūkstančių kolaborantų, nešusių šeimininkams bet kokią nugirstą informaciją“, – laiške Kronikos metų pradžiai rašo kardinolas S. Tamkevičius.

Vienas po kito teisiami Kronikos platintojai

Ganytojas prisimena, kaip vienas po kito buvo suimami ir teisiami Kronikos platintojai – Petras Plumpa, ses. Nijolė Sadūnaitė, Vladas Lapienis ir daugelis kitų. Bet Kronika ėjo ir ėjo net septyniolika metų, ir skelbė pasauliui nežmoniškos santvarkos piktus darbus.

„Su dideliu dėkingumu prisimename mūsų tautiečius – kun. Kazimierą Pugevičių, kun. Kazimierą Kuzminską ir kt. – kurie Kroniką vertė į anglų, ispanų, vokiečių ir kitas kalbas ir Lietuvos žmonių vargus viešino plačiajame pasaulyje. Jei ne jų pagalba, Kronikos žinia nebūtų pasiekusi plačios pasaulio visuomenės“, – pabrėžia 50-metį mininčio pogrindinio leidinio steigėjas ir redaktorius, pridurdamas, kad Kronika ne tik informavo pasaulio visuomenę apie sovietinės valdžios daromus nusikaltimus, bet atliko kitą labai svarbų uždavinį – drąsino tautiečius nebijoti persekiojimų ir ginti savo teises.

Kronikos įtakojami vienas po kito pasirodė kiti pogrindžio leidiniai: „Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“, „Rūpintojėlis“, „Tiesos kelias“, „Perspektyvos“ ir kt.  Kardinolo žodžiais, galinga represinė valdžios mašina pradėjo buksuoti, ir mes visi pamažu ėjome į Kovo 11-ąją.

Jei ne pasitikėjimas Dievu, nebūtų Kronikos stebuklo

Pasitikdamas Kronikos 50-ąsias metines, Jo Eminencija S. Tamkevičius dėkojo Dievui už tuos kunigus, seseris vienuoles, Eucharistijos bičiulius ir daugybę pasauliečių, kurie savo laiku rinko Kronikai medžiagą, talpino ją į Kronikos numerius ir juos platino.

Jei ne šitie tik Dievu pasitikėję ir laisve rizikavę žmonės, mes Kronikos stebuklo nebūtume matę.

„Jei ne šitie tik Dievu pasitikėję ir laisve rizikavę žmonės, mes Kronikos stebuklo nebūtume matę. Maldoje prisiminkime iškeliavusius pas Viešpatį Kronikos bendradarbius: kunigus Alfonsą Svarinską, Juozą Zdebskį, Virgilijų Jaugelį, seseris vienuoles – Juliją Kuodytę, Oną Vitkauskaitę, pasauliečius – Vladą Lapienį, Povilą Buzą ir kt., o Kronikos bendradarbiams, sulaukusiems Kronikos 50 metų jubiliejaus linkiu visokeriopos Dievo palaimos“, – rašo LKB Kronikos steigėjas ir redaktorius.

Kronikai – UNESCO apsauga, jos bendradarbiams – Laisvės premija

2022-ieji Seimo sprendimu Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos metais paskelbti minint šio reikšmingo leidinio penkiasdešimtmetį. Seimo nariams vienbalsiai nutarus, trys Kronikos bendradarbiai – Gerarda Šuliauskaitė, Bernadeta Mališkaitė ir Jonas Boruta Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją bus apdovanoti Laisvės premija.

Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, saugoma Kauno arkivyskupijos muziejuje, šiemet įrašyta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.

The post Kaip nykštukas prieš milžiną: KGB neįveiktą Kroniką kardinolas S. Tamkevičius prilygina stebuklui appeared first on LAIKMETIS.

Archyve saugomas dokumentas – tai sveikinimas Šv. Velykų proga ant beržo tošies, kurį 1956 metais parašė Anatalija Grinevičiūtė, kalėjusi Intos pataisos darbų lagerio moterų stovykloje.

Atvirlaiškis siųstas Intos pataisos darbų lagerio vyrų stovykloje kalėjusiam Kostui Kovaliukui ir sovietinio saugumo pareigūnų buvo paimtas 1958-ųjų kovo 3-iąją, atliekant kratą Intos mieste esančiame bute, kuriame gyveno K. Kovaliukas. 

Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dar du į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą įrašyti objektai: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16 deklaracija ir 1949 metų masinio gyventojų trėmimo operacijos „Priboj“ žemėlapis.

The post Sovietiniame lageryje rašytas atvirlaiškis ant beržo tošies įtrauktas į UNESCO registrą appeared first on LAIKMETIS.