The post Malachijaus pranašystė, popiežiai, vertybinė revoliucija JAV. Su Tomu Vilucku appeared first on LAIKMETIS.

Kai kunigas ant mūsų galvų barsto pelenus, jis palieka ženklą ne tik ant odos, bet ir sieloje. Šis ženklas ne smerkia, o tyliai dega mūsų vidaus tamsumoje. Jis ragina sustoti, apmąstyti, pasiryžti keistis. Pelenų diena yra atgailos pradžia, tačiau ji nėra praradimo metas, o dvasinės kelionės į gelmę atspirties taškas.

Gavėnia nėra vien atsižadėjimo laikas. Ji yra proga iš naujo atrasti save. Išmokti gyventi paprasčiau, bet gilesniu santykiu su Dievu ir kitais žmonėmis. Pelenai nėra pabaigos ženklas – jie yra derlinga dirva, į kurią krinta sėkla. Ir ši sėkla, jei ją priimsime, sudygs nauju gyvenimu.

Gavėnia pasninkas nėra vien tik savęs ribojimas, mechaninis atsisakymas tam tikrų gėrybių. Jei taip būtų, jis virstų negyva tradicija, religiniu formalumu arba paprasčiausia dieta, kurią galima racionalizuoti, bet sunku patirti. Štai kodėl Bažnyčia sušvelnino išorinius pasninko reikalavimus, leisdama kiekvienam pačiam ieškoti šio veiksmo prasmės. Nes pasninkas nėra nukreiptas tik į nevalgymą – jis skirtas iššaukti vidinį virsmą, priminti apie gyvenimą, kuriame kaip Dievo dovana atrandama tyla ir paprastumas.

Todėl gavėnia ir jos praktikos nėra asketizmas vardan asketizmo, pasmerkimas to, kas gera. Pasninkas nėra įtarus žvilgsnis į pasaulio džiaugsmus, bet sąmoningas nusigręžimas nuo to, kas mus pavergia. Jis nėra vien kančia, bet galimybė sustoti, įsiklausyti į tylą, per kurią prabyla Dievas.

Kai kunigas ant mūsų galvų barsto pelenus, jis palieka ženklą ne tik ant odos, bet ir sieloje.

Alkis, pasireiškiantis pasninko metu, negali būti suvokiamas tik kaip fizinė būklė – tai sielos alkis, verčiantis ieškoti tikrojo maisto. „Žmogus gyvas ne viena duona!“ – byloja Evangelija. Mes taip dažnai esame linkę manyti, kad vien duona yra mūsų gyvenimo pagrindas, bet pasninkas atveria galimybę pamatyti iš tiesų maitinančią tikrovę.

Štai kodėl didžiausi atsivertėliai, pradedant apaštalu Pauliumi ir baigiant šventuoju Ignacu Lojola, pradėdavo savo dvasinį kelią pasninku. Tai ne bausmė sau, bet atgaila, kurios esmė yra ne savigaila, o žvilgsnis į Dievą, leidžiantis žmogui išvysti save naujai.

Taigi, pasninkas nėra tik asmeninė praktika – jis turi ir socialinį matmenį. Pranašas Izaijas perspėja: jei tavo pasninkas neveda į gailestingumą, jei jis nėra kupinas meilės, tuomet jis tuščias. Pasninkas neturi būti tik taupymas sau, bet dalinimasis su kitais.

Pirmieji krikščionys rinkdavo pasninko aukas, kurios prieš Velykas būdavo išdalijamos vargšams. Vyskupai per Didįjį Ketvirtadienį plaudavo vargšams kojas, tarsi sakydami: pasninkas – tai ne tik žmogaus ir Dievo santykis, bet ir artimo meilės aktas. Tikrasis pasninkas nėra atskirtis, bet bendrystė.

Tuo atsakoma į klausimus: kodėl tam tikros dienos yra skirtos pasninkui? kodėl penktadieniai? kodėl gavėnia? Nes pasninkas nėra tik individualus veiksmas – jis yra bendruomenės kelionė, istorijos atmintis, Kristaus mirties apmąstymas, žmogaus būties trapumo suvokimas. Tai laikas, kai praeitis, dabartis ir ateitis susilieja į visumą: atgailos pripažinimą, naują žvilgsnį į pasaulį ir viltį tuo, kas dar tik ateis.

Tad pasninkas yra kvietimas iš naujo įprasminti savo gyvenimą. Todėl jis nėra pabėgimas nuo pasaulio, bet sugrįžimas į jį su atverta širdimi.

The post Tomas Viluckas. Pelenų dienos slenkstis appeared first on LAIKMETIS.

Antradienio vakarą USAID svetainėje buvo nurodyta, kad iki savaitės pabaigos visi tiesiogiai įdarbinti USAID darbuotojai bus išleisti administracinių atostogų.

Administracijos patarėjas E. Muskas teigė, kad agentūra „uždaroma“ ir ją pavadino „radikalių kairiųjų marksistų, kurie nekenčia Amerikos, lizdu“.

JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos dėmesys USAID, kurios biudžetas siekia 50 milijardų dolerių per metus, veiklai atskleidė daugybę absurdiškų finansavimo atvejų.

Gali kilti klausimas, kodėl lietuviams turėtų rūpėti ši, atrodytų JAV vidaus politikos detalė?

Pažiūrėkime į faktus. Štai akivaizdžiai, išsiskiria USAID pastangos, kurios atrodo ypač iškreiptai, pasaulyje įtvirtinti „kvirokratiją“.

Norint pamatyti šias „spalvotas“ pastangas, verta paminėti milijono dolerių vertės dotaciją LGBTQI programos patarėjui, apie kurį JAV mokesčių mokėtojas turbūt net nenumanė.

Štai 969 821 dolerių vertės dotacija buvo skirta ilgamečiam aktyvistui Stephenui Leonelliui.

Pagal savo pareigas, Leonelli turėjo remti programas, skirtas „apsaugoti lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių, queer ir interseksualių asmenų žmonių teises“ visame pasaulyje.

Pavyzdžiui, 2021 m. rugpjūčio USAID tinklaraštyje buvo paminėta, kad šios pastangos apėmė trečiosios lyties opcijos įtraukimą į 2021 m. Bangladešo nacionalinį surašymą, paramą „lyties patvirtinimo sveikatos priežiūrai“ Pietų Afrikoje, įskaitant klinikas, teikiančias „hormonų pakeitimo terapiją“, translyčių asmenų diskriminacijos mažinimą ir socialinės lyties pripažinimo skatinimą Kosove, LGBTQI+ politinio dalyvavimo didinimą Gvatemaloje, priemonių rinkinio, skirto sustiprinti LGBTQI+ organizacijų saugumą Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje kūrimą.

JAV keliamas klausimas, kodėl Amerikos mokesčių mokėtojų pinigai turėtų būti skiriami tokioms programoms? Arba tokiems projektams, kaip translyčių komiksai Peru (32 tūkst.), opera apie translyčius Kolumbijoje (47 tūkst.), 2 milijonai dolerių lyties keitimo operacijoms Gvatemaloje ir 1,5 milijonų LGBT advokatūrai Serbijoje – visa tai USAID finansuojamos programos, kurios dabar atskleistos naujos administracijos.

JAV keliamas klausimas, kodėl Amerikos mokesčių mokėtojų pinigai turėtų būti skiriami tokioms programoms?

Šios absurdiškos išlaidos tam tikra prasme tampa dūmų uždanga, nukreipiančia dėmesį nuo USAID itin katastrofiškų pastangų, kai lėšos galiausiai atsidurdavo teroristų grupuočių, tokių kaip Talibanas, rankose arba būdavo nukreipiamos į galimai COVID-19 atsiradimo šaltiniu laikomą Uhano laboratoriją.

Šie skandalai paaiškina, kodėl Demokratų partijos įstatymų leidėjai ir jų sąjungininkai tokie susirūpinę dėl USAID pertvarkos, kodėl mūsų vietiniai politikieriai, „visuomenininkai“ ir „žurnalistai“ virkauja, kad Trumpas su Musku sunaikino demokratijos bei žmogaus teisių rėmimą.

„Ši tariama užsienio pagalbos agentūra iš esmės tapo fondu, teikiančiu milijardus dolerių kairiųjų nevyriausybinėms organizacijoms, įskaitant cenzūros pramonės komplekso dalyvius, rangovus ir tariamas režimų keitimo, „spalvotų revoliucijų“ bei žvalgybos operacijas užsienyje“, - rašo JAV dešiniųjų apžvalgininkas Benjaminas Weingartenas.

Ar metų metus Amerikos mokesčių mokėtojai finansavo tai, kas iš esmės prilygsta „nevyriausybinei“ administracinei valstybei, veikiančiai per visokias NVO?

Kas galėtų paneigti, kad politiniai veikėjai, palaikantys šį finansavimą, tiek JAV, tiek kitur, tiek, pavyzdžiui, Lietuvoje, galėjo gauti naudą iš šios lesyklos?

Ką mes žinome apie Lietuvos centrų, institutų, nevyriausybininkų finansavimą, jų ryšius su USAID? Juk tuometis JAV ambasadorius neslėpė savo homoseksualios orientacijos. Kodėl per paskutinius penkis metus čia patyrėme milžinišką socialinės inžinerijos spaudimą priimti LGBT darbotvarkę?

Kodėl Lietuvoje net neužsimenama apie užsienio agentų įstatymą, nors jis veikia ne vienoje ES šalyje?

Tai tik keli klausimai, į kuriuos mums reikia atsakymų. Akivaizdu, kad turime jų ieškoti, nes „demokratijos gynėjų“, piktų dėl Trumpo administracijos pastangų sugrąžinti Amerikos žmonių kontrolę valdžiai, šauksmai atskleidė, kokia tuščia ir ciniška buvo jų visa demokratiją griaunanti kampanija.

Šie procesai veikia ir Lietuvą, todėl turėtų būti svarbūs ir mums.

The post Tomas Viluckas. Kodėl mums svarbu kas vyksta JAV? appeared first on LAIKMETIS.

Prisiminkime, kad D. Trumpas žadėjo priimti federalinį įstatymą, draudžiantį nepilnamečiams atlikti lyties keitimo operacijas, inicijuoti Kongrese draudimą naudoti federalinių mokesčių mokėtojų lėšas lyties keitimo operacijoms skatinti ar apmokėti, pateikti įstatymo projektą, nustatantį, kad JAV pripažįstamos tik dvi lytys - vyriškoji ir moteriškoji - ir jos nustatomos gimimo metu, uždrausti psichologams, pedagogams ir kitiems asmenims indoktrinuoti vaiką taip, tarsi jis būtų kitos lyties žmogus.

Tai anaiptol ne visas sąrašas to, ką D. Trumpas ketina nuveikti šioje srityje, tačiau ir jis aiškiai parodo, koks radikalus ir ryžtingas yra išrinktasis JAV prezidentas.

Ir D. Trumpui dar nespėjus pradėti eiti pareigų ir įgyvendinti savo priešrinkiminių pažadų, iš visų pusių jau pasipylė pranešimai apie norą vykdyti D. Trumpo darbotvarkę.

Praėjus vos savaitei po rinkimų, didžiosios JAV bendrovės paskelbė, kad nustos remti gender ir LGBT programas. Tarp jų tokie gigantai kaip „Walmart“, „Amazon“, „Tractor Supply“, „Lowe's“, „Ford“ ir „Molson Coors“.

Šių metų sausio 7 d. bendrovė „Meta“, kuriai priklauso „Facebook“, „Instagram“ ir „WhatsApp“, paskelbė, kad savo platformose leis LGBT asmenis vadinti psichiškai nesveikais, nors dar visai neseniai toks dalykas buvo neįsivaizduojamas. Juk bet kokie „Facebook“ įrašai su menkiausia užuomina į LGBT žmonių kritiką buvo nedelsiant šalinami.

Be to, „Meta“ pripažįsta, kad ankstesnė socialinės žiniasklaidos turinio moderavimo politika buvo neteisinga ir lėmė, kad „buvo cenzūruojama per daug turinio, kuris neturėjo būti cenzūruojamas“.

D. Trumpui dar nespėjus pradėti eiti pareigų ir įgyvendinti savo priešrinkiminių pažadų, iš visų pusių jau pasipylė pranešimai apie norą vykdyti jo darbotvarkę.

Markas Zuckerbergas iš tiesų pripažino, kad žmonės, kurių įrašus ir paskyras ištrynė „Meta“, nukentėjo nekaltai. Jis taip pat įsakė iš bendrovės biurų vyrų tualetų pašalinti higieninius tamponus, skirtus „nebinariniams žmonėms“ ir translyčiams, o iš vidinių pokalbių kambarių dizaino pašalinti LGBT temas.

Be to, „Meta“ panaikino LGBT kvotas darbo vietoje ir išformavo įvairovės, lygybės ir įtraukties komandas. Tai taip pat galima laikyti sensacija, nes daugelyje JAV valstijų ir Vakarų šalių egzistuoja teisinis reikalavimas įdarbinti tam tikrus kiekius moterų, afroamerikiečių, gėjų ir lesbiečių. Jei darbdavys to nesilaiko, jam gresia baudos ir kita teisinė atsakomybė.

Kitas pavyzdys. 2025 m. sausio 9 d. JAV Denio apygardos teismas panaikino J. Bideno administracijos priimtus LGBT studentų apsaugos nuostatus. Šios taisyklės, beje, buvo 1 500 puslapių apimties ir reglamentavo visus LGBT studentų gyvenimo aspektus.

Visi šie pavyzdžiai, tiek pasisakantys už, tiek prieš LGBT darbotvarkės propagavimą, skirti parodyti, kaip greitai ir lengvai žmonės keičia savo pažiūras ir įsitikinimus, kai pasikeičia socialinė ir politinė aplinka.

Tai ypač akivaizdu iš to, kaip buvę LGBT šalininkai, D. Trumpui atėjus į Baltuosius rūmus, akimirksniu persidažo kitomis, naujajai valdžiai priimtinesnėmis spalvomis. Tačiau iš esmės, ko jie bijo? Juk ne Putinas užgrobė Ovalinį kabinetą.

Bideno pergalė 2020 m. rinkimuose uždegė žalią šviesą LGBT darbotvarkei kone visose srityse. Tai nereiškia, kad tokia darbotvarkė nebuvo skatinama anksčiau. Ji buvo propaguojama, ir gana galingai.

Net D. Trumpas per savo pirmąjį prezidentavimą 2016-2020 m., nors ir stengėsi, negalėjo jos pakeisti. Jei tuomet viskas nebuvo taip aišku ir daugelis manė, kad konservatyvi darbotvarkė yra neilgam, kad jo atėjimas į valdžią buvo nelaimingas atsitiktinumas ir neverta iš karto investuoti į naują turtą, tai dabar situacija visai kitokia.

Už D. Trumpą balsavo ne tik dauguma kiekvienos valstijos rinkėjų, bet ir dauguma Amerikos piliečių. Jis laimėjo visose svyruojančiose valstijose. Be to, Europoje dešiniosios partijos, išpažįstančios konservatyvią ideologiją, su kiekvienais rinkimais gauna vis daugiau balsų. Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kitose šalyse dešiniosios jėgos laimi parlamento rinkimus.

Konservatyviosios ideologijos stiprėjimo tendencijos nebegalima vadinti atsitiktine ar trumpalaike. Atrodo, kad artimiausiais metais ji bus dominuojanti. Ne tik tokie verslininkai kaip M. Zuckerbergas, bet ir politikai, teisėjai, socialiniai ir religiniai lyderiai, reaguodami į besikeičiančią „partinę politiką“, keičia savo principus ir įsitikinimus.

Šiame kontekste varganai atrodo mūsų vietinės „papūgos“ čiauškiančios apie „vakarietiškas vertybes“ subalansuotas pagal vaivorykštės spalvas ir šių spalvų nemėgėjus rikiuojančios į „Kremliaus naratyvus“.

Apgailėtina, kad pirmose gretose girdėjosi ne tik balsai iš LRT, deja, bet ir prisitaikėliški sostinės katalikų aktyvo pamintyjimai apie meilę, Laisvės premijos laureato ironizavimas „atvirukinės“ šeimos tema ar garbių dvasiškių kuždesiai, kad nieko nepavyks sustabdyti.

LGBT revoliucija stoja, o jos pergale tiki tik gaisro dūmais padabintas Holivudas.

The post Tomas Viluckas. LGBT revoliucija stoja appeared first on LAIKMETIS.

Atidarymo ceremonija pademonstravo mūsų prigimties du svarbiausius matmenis – kultūrą ir religiją.

Tačiau jei ši katedra būtų vien, kaip teigė didysis jos populiarintojas prancūzų rašytojas Viktoras Hugo, „katedrų karalienė“, tuomet ją vertintume kaip neabejotiną žmonijos kultūros istorijos viršūnę ir to pakaktų.

Prancūzai atstatė savo katedrų karalienę ir šis procesas kainavo apie milijardą eurų. Šie pinigai buvo ne tik paprastų tikinčiųjų (viso 340 tūkst. žmonių iš viso pasaulio) aukos.

Liūto dalį sudarė vos kelių milijardierių įnašai. Pavyzdžiui, Bettencourt-Meyersų šeima, kuriai priklauso kompanija „L'Oreal“, prisidėjo 200 mln. eurų. Tokią pat sumą paaukojo LVMH (Christian Dior, Louis Vuitton, Givenchy, Hennessy ir kt.) vadovas Bernardas Arnault. Mažiau - 100 mln. eurų - paaukojo bendrovės „Kering“ (Saint Laurent, Gucci, Balenciaga ir kt. prekių ženklai) savininkas François-Henri Pinault.

Žinoma, simboliška, kad besivaikančių mados vėjų pirkėjų pinigai nugulė į šios katedros atsatymo darbus. Grožio standartai atnešantys milžiniškus pelnus jų kūrėjams pasitarnavo Grožio didybei. Taip tarsi bylotume apie gražiausius dalykus, kuriuos mes, žmonės, galime sukurti, jei įdedame neįsivaizduojamą darbo, išteklių ir laiko kiekį.

Notre Dame įkūnija ne tik meno istoriją ir Europos kultūrą, bet yra ir vienas reikšmingiausių krikščioniškos civilizacijos pasiekimų simbolių. Katedros statyba prasidėjo XII a. ir truko beveik 200 metų. Notre Dame išgyveno Prancūzijos revoliucijos barbarybes ir ilgą atkūrimo laikotarpį.

Aštuoni šimtai metų Notre Dame stebėjo Paryžių, o jos varpai skambėjo pažymėdami ir laimingus, ir liūdnus įvykius. Šimtus metų katedra didingai stūksojo, liudydama Paryžiaus ir Prancūzijos istoriją, būdama Europos religinės kultūros širdimi. Ji patyrė religinio smurto, karų, epidemijų ir politinių neramumų šimtmečius, atlaikė Adolfo Hitlerio kėslus ją sunaikinti.

Ji atlaikė ir išmėginimą dideliu gaisru. Vis tik negalime išleisti iš akių fakto, kad nukrikščionėjimo liepsna siaučia ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Vakarų civilizacijoje. Net ir savaitgalio iškilmėse tikėjimui oficialiose kalbose buvo skirta vietos itin mažai.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas katedros atsatymą naudojo saviems tikslams. Jis seniai ir viešai buvo išsiuntęs kvietimą popiežiui Pranciškui atvykti į katedros atidarymo ceremoniją, o popiežius 2024 m. lapkritį taip pat viešai jo atsisakė. Ir atsisakė taip, kad, išvertus iš diplomatinės kalbos į suprantamą, tai tiesiog atrodė kaip spjūvis Prancūzijos valdžios institucijoms į veidą.

Oficialiai Vatikanas nepaskelbė atsisakymo priežasčių ir net neužsiminė apie popiežiaus sveikatą, kuri būtų atrodžiusi daugiau ar mažiau tikėtina (popiežiui jau 87 metai). Be to, prieš pat Notre Dame atšventinimą popiežius lankėsi Indonezijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Rytų Timore ir Singapūre.

Vietoje to, Šv. Tėvas sušaukė kardinolų konsistoriją Vatikane, o praėjus savaitei po ceremonijos Paryžiuje, gruodžio 15 d., pontifikas turėtų apsilankyti Prancūzijos Korsikos saloje, kur dalyvaus konferencijoje „Liaudies religingumas Viduržemio jūros regione“. Nesijaučia mastelio skirtumas?

Apie šio Vatikano pasirinkimo priežastis prancūzų leidinys „Le Figaro“, remdamasis savo šaltiniais, rašo, kad popiežius nenorėjo dalyvauti politiniame šou, kurį surengė E. Macronas, pasinaudodamas katedros atstatymo tema, kad sustiprintų savo gana silpną įvaizdį visuomenėje ir atitinkamai įtaką.

Pavyzdžiui likus dviem dienoms iki Notre Dame atidarymo, parlamentas pareiškė nepasitikėjimą vyriausybe ir pasiuntė ją atsistatydinti. Ir viso E. Macrono valdymo laikotarpio negalima pavadinti sėkmingu, jame akis bado pralaimėjimai ir nesėkmės.

Vis tik negalime išleisti iš akių fakto, kad nukrikščionėjimo liepsna siaučia ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Vakarų civilizacijoje.

Prancūzai praranda pozicijas Afrikoje, vidaus problemos nesprendžiamos, ūkininkai nepatenkinti, nelegali migracija didėja ir t. t. Ir didžiausias teigiamas jo pasiekimas, šalia vasaros olimpinių žaidynių yra Paryžiaus Notre Dame atstatymas. Jis įvyko tuo metu, kokį pažadėjo Macronas.

„Le Figaro“ rašė, kad popiežius Pranciškus nenorėjo būti „marginalizuotas“ Notre Dame atidarymo ceremonijoje ir dalyvauti Prancūzijos valdovo šventėje, kuri virto „tarptautiniu politiniu aktu Prancūzijos garbei“.

Prancūzai atstatė savo katedrų karalienę, bet kas atstatys jų katalikišką tapatybę?

Štai ši šalis pergyvena bažnyčių uždarymo ir griovimo faktus, kai vietos valdžios institucijos nusprendžia taip pasielgti dėl to, kad nėra kam jų prižiūrėti ir remontuoti. Juk nėra tikinčiųjų, todėl bažnyčios nereikalingos ir jas galima nugriauti arba pritaikyti kitoms reikmėms. Niekas nesiruošia jų atstatyti kaip Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Suprantama, nes politinio piaro dėl to padaryti nepavyks.

Paryžiaus Dievo Motinos katedra buvo atstatyta, tačiau bažnyčių uždarymas visoje Prancūzijoje tęsėsi ir net paspartėjo. Taip teigiama Prancūzijos katalikų arkivyskupijos bažnyčių pastatų inventorizacijos ataskaitoje, kuri buvo parengta dviejų Prancūzijos senatorių prašymu ir pateikta 2022 m. liepos mėn.

Pagrindinius šios ataskaitos  punktus katalikiškas laikraštis „La Croix“ paskelbė likus dviem savaitėms iki Notre Dame atidarymo ceremonijos. Visų Prancūzijos vyskupijų apklausos rezultatai nedžiugina: iki šiol beveik 1 700 bažnyčių 69 Prancūzijos vyskupijose yra uždarytos ir laukia savo likimo. Jos gali būti parduotos, atiduotos barams ar restoranams arba paprasčiausiai nugriautos.

Žymusis vokiečių mąstytojas Frydrichas Nyčė yra pranašavęs, kad krikščionių katedros virs Gyvojo Dievo mauzoliejais. Lieka palinkėti, kad toks likimas neištiktų grožiu nušvitusios Prancūzijos „karalienės“.

The post Tomas Viluckas. Atstačius katedrą, kas atstatys tikėjimą? appeared first on LAIKMETIS.

Kad krikščionys buvo D. Trumpo pusėje liudija ir išėjusiųjų iš rinkimų vietų apklausos. Pagal jas D. Trumpas tarp katalikų laimėjo apie 52 proc. balsų, o K. Harris – 45 proc. Dar įspūdingesnis atotrūkis tarp jų susidarė evangelinių krikščionių gretose – net 71 proc. jų balsavo už naująjį Ovalinio kabineto šeimininką.

Visi žino, kad Trumpas nėra angelas. Taip pat jis nėra žmogus, kurio gyvenimo tikslas telktųsi įkūnyti dorybes. Jis nebuvo skaidrus kaip krištolas verslininkas ir pagal visus krikščioniškus apibrėžimus jo negalėtume pavadinti ištikimu vyru.

D. Trumpas taip pat šiurkščiai pasisako apie savo politinius priešininkus, net žada poveikio jiems priemones, kurias daugelis aiškina kaip tiesioginę grėsmę Amerikos demokratijos būklei.

Tai kodėl krikščionys džiaugiasi D. Trumpo sėkme?

Kad ir kaip dviprasmiškai krikščionys vertintų D. Trumpą, dauguma jų su palengvėjimu atsipūtė, kai Kamala Harris pralaimėjo. Nepaisant visko, krikščionių balsus už Trumpą bus įkvėpęs desperatiškas nepritarimas K. Harris vedamų demokratų darbotvarkei. Būdama sinkretinių religinių pažiūrų asmuo, ji yra progresyvi, liberali politikė, kuriai teisė į abortus tapo pagrindine jos rinkimų kampanijos tema.

Visos kitos pozicijos šiuo klausimu, jos nuomone, yra ne kas kita, kaip „amoralios“. Harris (ir demokratų) leftizmas taip pat įkvepia požiūrį, kad religijos laisvę reikia apriboti, nes toji galėtų būti naudojama kaip pateisinimas „diskriminacijai“ ir LGBTI bendruomenės teisių pažeidimui.

Kur dar gender ideologijos sklidimas švietime, belytės tapatybės įvedinėjimas dokumentuose, translytiškumo propagandos skatinimas ir pagalba ją įgyvendinant? Pridėkite prie viso šito woke ir cancel culture suvešėjimą valdant nueinančiai Baltųjų rūmų administracijai ir gausite toksišką ideologinį kokteilį, kuris darosi kultūrinės Vakarų destrukcijos priežastimi. Rinkimai tapo vieninteliu būdu sustabdyti šią beprotybę, kurią simbolizavo K. Harris asmenybė.

Nepaisant visko, krikščionių balsus už Trumpą bus įkvėpęs desperatiškas nepritarimas K. Harris vedamų demokratų darbotvarkei.

Tuo tarpu D. Trumpas pabrėžė krikščioniškų vertybių puoselėjimo svarbą, bent jau politiniu požiūriu. Ankstesnės kadencijos metu D. Trumpas užtikrino konservatyviąją daugumą Aukščiausiajame Teisme, kuris panaikino federalinę teisę į abortus, o šis sprendimas įvedė griežtesnius įstatymus daugelyje valstijų. Jis besąlygiškai remia Izraelį ir atvirai vadina Iraną, blogio genijumi, kuris kursto daugumą konfliktų Artimuosiuose Rytuose.

Tai, ką D. Trumpas kalbėjo radikaliai ir kietai, galiausiai perteikė jo norą padaryti viską, kad sustabdytų liberalią demokratų darbotvarkę, sutvarkytų sienas ir pagerintų sudėtingą ekonomikos būklę. D. Trumpas grasino savo oponentams kerštu ir atsakomaisiais veiksmais - to jis nedarys, jei rimtai laikysis pažado išgydyti tautą. Maža to, jo pergalė pati savaime jau yra eilinių, sunkiai dirbančių amerikiečių keršto išgverusiam elitui išraiška. Todėl jo kalbas turėtume priimti rimtai, bet ne pažodžiui. Tad viskas nėra taip blogai, kaip skamba.

Regis, kad jo prezidentavimo laikotarpiu religijos laisvei pavojus negresia. D. Trumpas ne kartą pabrėžė krikščioniškųjų ir konservatyviųjų vertybių svarbą, žadėdamas, kad jo vyriausybė „gins krikščionybę, mūsų pamokslininkus ir mūsų Bažnyčias nuo valdžios kišimosi“. Tokia pozicija suponuoja ryžtingą švietimo laisvės gynimą ir paramą persekiojamiems krikščionims visame pasaulyje.

Galiausiai krikščionys gali sąlyginai džiaugtis D. Trumpo pergale, tikėdamiesi, kad jis neleis plėstis karų liepsnoms. Savo asmenybės sukirpimu jis yra derybininkas mėgstantis aiškias interesų ribas. Todėl galima manyti, kad sprendimai bus priimami ne mūšio lauke.

Žinoma, galima manyti, kad minimos tendencijos - vidinės amerikiečių visuomenės bėdos, tačiau negalima pamiršti, kad JAV yra didžiausia krikščioniškos civilizacijos šalis pasaulyje. Naivu būtų teigti, kad globaliame pasaulyje procesai šioje šalyje yra izoliuoti nuo likusio Vakarų sociokultūrinio arealo. Todėl politinis smūgis leftizmui JAV gali tapti svarbia takoskyra mūsų civilizacijos vystymuisi.

The post Tomas Viluckas. Kodėl krikščionys džiaugiasi D. Trumpo pergale? appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau jei sutiktume su prielaida, kad 20 tūkst. naujų balsų lyginant su praėjusiais Seimo rinkimais LS atiteko iš koalicijos partnerių sąskaitos, tuomet galime kalbėti apie Pyro pergalę.

Pasėdėję aštuonerius metus ant baudoos suolelio už Algirdo Butkevičiaus vyriausybės neveiklumą, socialdemokratai vėl stos prie valdžios vairo.

Rinkėjai šįsyk ant baudos suolelio siunčia konservatorius. Bausti yra už ką. Pirmiausia už supriešintą visuomenę, nes tokio masto susiskaldymo koks buvo pasiektas per keturis valdančiųjų „darbo“ metus Lietuva seniai beregėjo.

Tikintys mokslu ir plokščiažemininkai, skiepyti ir antivakseriai, pilietiški ir vatnikai, vakarietiški ir maršistai – lietuvių sąrašą, kurį kūrė propagandiniai malūnai kiekvienas galėtume pratęsti. Tačiau gyventi tokioje nesveikoje atmosferoje pabodo daugumai šalies piliečių.

Konservatorių – liberalų valdžiai toks susipriešinimas buvo reikalingas ir naudingas. Fragmentuota visuomenė netenka pilietinės galios. Tai gerai suprato senovės romėnai, išradę divide et impera (lot. skaldyk ir valdyk) principą. Praėjo tūkstantmečiai, bet klasika nesensta – vis naujos valdančiųjų grupuotės bando įkvėpti jam gyvybės.

Konservatoriai šia taktika bandė mobilizuoti savo simpatikus, nuolatos baugindami grėsmių fantomais. Ar tai jiems pavyko? Pažvelkime į skaičius: 2020 m. už juos balsavo 292 124, o šiemet 222 975. Prarasti 69 tūkst. balsų, tiek kitai partijai būtų pakakę peržengti 5 proc. barjerą.

Tuo tarpu socialdemokratai savo elektoratą paugino 131 tūkst. rinkėjų. Vilija Blinkevičiūtė jų negali nuvilti, bet silpnokai pasirodžius „valstiečiams“ teks lipdyti trapią daugumą, kuri svyruos per visą kadenciją. Dėl to teks daryti reveransus „Nemuno Aušrai“ arba liberalams, laviruoti tarp Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio, nuolaidžiauti save iškėlusiems ar lenkataučiams vienmandatininkams.

Galima sakyti, kad tai įprastas parlamentinis darbas, bet tikrai ne to troško šiltą kėdę Briuselyje susiruošusi palikti V. Blinkevičiūtė.

Kaip ir buvo prognozuota slaptaisiais rinkimų nugalėtojais tapo Remigijaus Žemaitaičio „aušrininkai“. Stebėtis tuo neverta, nes jų lyderis dirbo išsijuosęs, kad užimtų nepatenkintųjų atstovo nišą.

Nemenkai jam talkino ir žiniasklaida kurdama neigiamą viešumą, kuriuo R. Žemaitaitis mikliai naudojosi. Jis nuolat šmėžuodavo žinių laidose, buvo mielai kviečiamas į didžiuosius debatus (nors kiti „marginalai“ nesulaukdavo tokios garbės), buvo linksniuojamas portalų antraštėse.

R. Žemaitaitis provincijos žmonių akyse tapo politiniu XXI a. Tadu Blinda, kurio išmaniajame telefone slypi kompromatai valdžiažmogiams.

Žinoma, tikėtis stebuklų iš naujos valdžios galį tik naivuolis. Žodžiai „reforma“, „permainos“, „pokyčiai“ yra taip diskredituoti, kad žmonės nenori jų girdėti. Todėl naujoji koalicija, kurią sulipdyti nebus paprasta, stengsis ieškoti pusiausvyros, o ne turbulencijos. Nors įvairiuose šalies valdymo srityse supurtymo verkiant reikėtų, tačiau neįmanoma jo laukti iš žmonių, kurie yra priklausomi nuo sistemos arba jos vaisiai.

Tad norisi tikėtis, kad liausis bent žmonių ir įvairių socialinių grupių tarpusavio priešinimas. Geopolitinių, socialinių lūžių akivaizdoje, Lietuvai kaip niekada reikia stabilumo atmosferos, o ne pilietinio karo dėl vertybių bei vienos ar kitos socialinės grupės išaukštinimo.

Gal bent šito sulauksime iš naujai išrinktųjų.

The post Tomas Viluckas. Po rinkimų appeared first on LAIKMETIS.

Mažesnio blogio teorija remiasi mintimi, kad nėra tobulų idėjų įgyvendinimo kelių. Absoliutus gėris yra tik Dievas, o visi kiti gėriai yra jam reliatyvūs, tad mažesni. Tačiau ką daryti, kad mūsų pasirinkimas nebus iki galo geras ir vis vien jame egzistuos trūkumas? Tuomet kalbame apie mažesnį blogį, kuris neštų sąlyginai mažesnę žalą.

Šis principas dažnai taikomas politikoje, ypač, kai kalbame apie rinkimus. Politines programas rašo ir įgyvendina žmonės, kurie yra netobuli ir riboti. Todėl jų veiksmuose blogio priemaišos yra sunkiai išvengiamos. Be to, sunku rasti tobulą politinę ideologiją, kuri visiškai atitiktų Evangelijos principus.

Beje, mažesnio blogio teorija dažnai katalikus atbaido ne tik nuo dalyvavimo politinėje veikloje, bet net ir nuo balsavimo. Kliūtimi tampa idealistinis pasaulio vaizdas, kurį gerai iliustruoja žinomo Lietuvos dainininko Andriaus Mamontovo pasakymas, kad siūlomas pasirinkimas tarp supuvusios kriaušės ir supuvusio obuolio. Du skirtingi vaisiai, bet abu supuvę.

Neverta idealizuoti politikos, verčiau žvelgti, kokį rezultatą politikų veikla galėtų atnešti bendram gėriui. Žinoma, ir jį apibrėžti nelengva, ypač šiuolaikiniam žmogui. Katalikų Bažnyčia pateikia gaires, kuriomis vadovaujantis galima atlikti pasirinkimus, pavyzdžiui, balsuojant.

Bažnyčios mokymas, pirmiausia, pabrėžia, kad: „Bažnyčia, dėl savo uždavinio ir kompetencijos pobūdžio jokiu būdu nesutampanti su politine bendruomene.“ (Vatikano II susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes). Ten pat pažymima, kad Bažnyčia „gerbia ir skatina politinę piliečių laisvę bei atsakomybę.“

Tad politinė veikla remiasi žmogaus laisve ir jo atsakinga bei sąmoninga veikla. Vis tik Katalikų Bažnyčios katekizmas primena: „Piliečiai privalo visuomenės gėrio labui bendradarbiauti su viešąja valdžia tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasia. Tėvynės meilė ir tarnavimas jai kyla iš dėkingumo pareigos ir meilės tvarkos.“ (KBK, 2239)

Katalikų Bažnyčia pateikia gaires, kuriomis vadovaujantis galima atlikti pasirinkimus, pavyzdžiui, balsuojant.

Rinkimai yra toks bendradarbiavimo pavyzdys ir meilės Tėvynei išraiška. Katekizmas teigia, kad atsakomybė už bendrąjį gėrį moraliniu lygmeniu įpareigoja naudotis rinkimų teise (plg. 2240). Tad kalbama apie pareigą remiantis visuotine morale.

Vis tik bet kokia pareiga neveikia automatiškai, pati iš savęs, ypač, kai kalbame apie šiuolaikinį žmogų. Kas iš to, jei prie balsadėžių ateis pareigos vedami piliečiai, kurie net nežinos už ką ir dėl ko balsuoja? Moralinis lygmuo čia įsiterpia tuo atveju, kai šis neišmanymas kyla iš pačios paprasčiausios ir primityviausios tingėjimo nuodėmės. Kalbama ne apie tingėjimą eiti balsuoti, bet apie tinginystę domėtis viešuoju ir politiniu gyvenimu.

Šiais laikais domėtis nėra sudėtinga, pakanka truputį paguglinti. Štai popiežius Benediktas XVI vienoje audiencijoje politikams buvo pateikęs gana aiškius kriterijus, kuriais remiantis galėtume balsuoti rinkimuose.

Jis pabrėžia, kad asmens orumo apsauga yra pagrindinis tikslas veikiančių politinėje arenoje. Šį orumą grindžia, pasak popiežiaus, trys nediskutuotini principai.

Pirmasis - gyvybės nuo pradėjimo iki natūralios mirties apsauga.

Antrasis – natūrali, moters ir vyro sąjungos pagrindu, šeimos struktūra. Pontifikas pabrėžė, kad politikai turi ginti nuo bandymų padaryti šeimą teisiškai lygiareikšme kitoms sąjungų formoms, kurios daro jai žalą bei ją destabilizuoja.

Trečiasis – tėvų teisė auklėti savo vaikus.

Šie trys paprasti principai, pateikti prieš beveik 20 metų anuomečio popiežiaus, yra ryškūs kelrodžiai tiek rinkėjams, tiek politikams, ypač, kai esame kultūrinių karų sūkuriuose. Lieka tik neignoruoti išminties.

The post Tomas Viluckas. Kaip balsuoti krikščioniui? appeared first on LAIKMETIS.

Atmesdami istorines peripetijas, kurios vienu ar kitu būdu sąlygoja stiprių asmenybių iškilimą, turėtume pastebėti, kad aplinkybės, lemiančios tokių dvasininkų atsiskleidimui, šiuo metu tikrai nėra palankios. Dvasininko veikla yra griežtai ribojama įvairių bažnytinių kanonų, visuomenės taisyklių ir primetamų normų. Egzistuoja ištisas temų, kuriomis šiuolaikiniam kunigui nevalia kalbėti, sąrašas. Pavyzdžiui, kunigui „nepadoru" garsiai reikšti savo nuomonę apie politiką, seksą, pinigus, visuomenės procesus ir pan.

Egzistuoja ištisas temų, kuriomis šiuolaikiniam kunigui nevalia kalbėti, sąrašas. Pavyzdžiui, kunigui „nepadoru" garsiai reikšti savo nuomonę apie politiką, seksą, pinigus, visuomenės procesus ir pan.

Prisiminkime, kunigui Grigui, palaikius šeimų maršą, buvo prilipdyta „vatniko" etiketė, nors visi gerai žino apie jo disidentinę veiklą sovietmečiu. Kunigui Algirdui Toliatui pasisakius prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą, teko sulaukti viešų influencerių pasmerkimų, nors jį patį galėtume laikyti tam tikru influenceriu. Pranciškonui Pauliui Vaineikiui sukritikavus LGBT ideologiją ir vakcinacijos politiką, tam tikrą laikotarpį teko pasitraukti iš viešo kalbėjimo ir gimnazijos kapeliono pareigų. Kunigas Vilius Sikorskas tik viešai pasimeldęs už kandidatą į Lietuvos Respublikos prezidentus Igną Vėgėlę, pateko į negailestingą žiniasklaidos kritikos akiratį bei VRK grūmojimą baudomis.

Naujausias nepritariantis galvų kraipymas - kunigo Ričardo Doveikos pamokslas Paberžėje. Net kažkada gėdingai už galimus ryšius su Kauno mafija iš Seimo pirmininko posto išmestas Arūnas Valinskas postringauja, kad kunigas duoda peno Kremliaus propagandai. Kitaip tariant, viešai reiškiantis savo pilietinę ir moralinę poziciją kunigas neišvengiamai yra nušluojamas neigiamos kritikos lavinos.

viešai reiškiantis savo pilietinę ir moralinę poziciją kunigas neišvengiamai yra nušluojamas neigiamos kritikos lavinos.

Tik labai drąsus arba turintis ambicingų tikslų žmogus gali su tuo susitaikyti. Tai ko stebėtis, kad didžioji dauguma dvasininkų yra konformistiškos asmenybės. Juk svarbiausia neišsišokti, kalbėti taip, kad niekam neužkliūtum, būti visiems priimtinu, neklystančiu, slepiančiu savo tikras pažiūras.

Tokioje atmosferoje neįmanoma subręsti naujam Vaižgantui, kuris, prisiminkime, buvo Tautininkų partijos steigėjas, aktyvus Kauno visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo veikėjas, garsėjantis ekstravagantiškais poelgiais ir pasisakymais. Galima sakyti, kad šiuo metu yra nereikalingi kunigai literatai, politikai, kultūrininkai.

Iš tiesų, šios funkcijos Bažnyčioje yra priskiriamos pasauliečių veiklai, nes jie „didžiadvasiškai atiduoda visas savo jėgas Dievo karalystei plėsti ir krikščioniškąja dvasia puoselėti bei tvarkyti laikinąją tikrovę” (Vatikano II susirinkimas. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo APOSTOLICAM ACTUOSITATEM, 4). Ši nuostata reikštų, kad pasauliečiai turėtų „išvaduoti" kunigą nuo laikinųjų gėrybių tvarkymo.

Deja, praktiškai kunigai ir toliau užsiima administraciniais darbais, pastatų statybomis, lėšų joms paieškomis, biurokratinių popierių pildymu.

Deja, praktiškai kunigai ir toliau užsiima administraciniais darbais, pastatų statybomis, lėšų joms paieškomis, biurokratinių popierių pildymu. Tad minėta nuostata įveiksminama, kai užeina kalba apie „slidžias" temas. Be to, toks krūvis dar yra papildomas įvairiais lūkesčiais: kunigas turi būti eruditas, įvaldęs retoriką, žmogaus sielos žinovas, gabus administratorius, sielovadininkas, psichologiškai atsparus.

Suprantama, kad tokių žmonių gali būti tik vienetai. Ar verta stebėtis, kad pamokslai neretai būna apie šį bei tą, klebonai retai veda dvasinius mokymus, parapijinis gyvenimas sustingęs kaip viduržiemio ledas. Žinoma, asmenybės neatsiranda iš niekur, jos bręsta troškimų ir išbandymų žaizdre. Dažnas jaunuolis, kuris pasirenka kunigystės kelią, nors teoriškai žino aukščiau išdėstytą lūkesčių sąrašą, net neįtaria, kas jo laukia ateityje. Todėl norėdamas išlikti paprasčiausiai pasirenka „ramesnį" gyvenimo būdą.

Tačiau Bažnyčiai ir visuomenei kaip oras šiuo metu reikalingi kunigai ganytojai erdviomis širdimis, nebijantys rizikuoti, pagauti aistros Evangelijai. Tik išmetę Prokrusto lovas turėsime tokių kunigų.

The post Tomas Viluckas. Ar sulauksime naujo Vaižganto? appeared first on LAIKMETIS.

Ką kalbėti apie „paprastus piliečius”, jei net žymūs ir Lietuvai nusipelnę žmonės, garsiai išsakę savo nuomones, susilaukia pasmerkimo, viešosios opinijos linčo teismo? Mygtukas cancel mikliai paleidžiamas į darbą, vos pasigirsta bent kokia mintis, netelpanti į politkorektiškumo žirklių iškirptus rėmus.

Pavyzdžio toli ieškoti nereikia. Praėjusią savaitę susidūrėme su dar viena vadinamosios nutildymo arba atšaukimo kultūros apraiška. Kultūros leidiniui „Šiaurės Atėnai” paskelbus pokalbį su Lietuvos psichoterapijos pradininku Aleksandru Alekseičiku - Kirinovu, šis susilaukė pasmerkimo bangos.

Atidus ir nešališkas skelbto pokalbio skaitytojas neišvengiamai turėjo susidurti su klausimu: kuo nusikalto gerbiamas profesorius, kad nusipelnė paniekos kirčių? Alekseičikas, pasakodamas apie savo praktiką sovietmečiu, prisipažino, kad homoseksualiems asmenims teikdavo psichologinę pagalbą pačiais įvairiausiais būdais. Pagal to meto taisykles jis galėjo šiuos žmones paprasčiausiai ignoruoti, net paskųsti atitinkamoms institucijoms, nes homoseksualumas SSRS buvo kriminalizuotas. Maža to, jis nustatydavo maskuojančias diagnozes, kai kurių vizitų nepažymėdavo, priimdavo pasibaigus darbo laikui. Kitaip tariant, visaip stengėsi palengvinti homoseksualių žmonių dalią. Gal šis pokalbis būtų likęs ir nepastebėtas, jei paklaustas, ar jis ir toliau teikia pagalbą tokiems asmenims, Alekseičikas nebūtų tarstelėjęs vieno žodžio - taip. To pakako, kad LGBT širšės pradėtų dūgzti, pasėdamos baimę - Lietuvoje egzistuoja conversion therapy! Ją, esą, reikėtų uždrausti įstatyminiu lygmeniu.

Gal šis pokalbis būtų likęs ir nepastebėtas, jei paklaustas, ar jis ir toliau teikia pagalbą tokiems asmenims, Alekseičikas nebūtų tarstelėjęs vieno žodžio - taip.

Visas šis šaršalas keliamas net nesiaiškinus, kokius pagalbos metodus taiko garbusis psichoterapeutas. Taip pat ignoruojama aplinkybė, kad pas jį homoseksualų prievarta nevaro, - jie patys kreipiasi, ieškodami pagalbos. Pagaliau, niekas nežino, kiek iš viso yra paplitusi šios terapijos forma Lietuvoje. Jei LGBT atstovų reakcija yra pakankamai suprantama, nes kiekviena lobistinė organizacija išnaudoja progą kelti viešumon savo reikalą, tai kitos reakcijos nuliūdino. Nuo profesoriaus atsiribojo ne tik Lietuvos psichologų sąjunga, bet ir jo darbovietė. Vėl matome bandymą išsiskalbti mundurus, nė per nago juodymą neprasilenkti su konjunktūros reikalavimais, taip pat nenorą kelti visuomenėje diskusijas, kuriose psichologijos mokslo atstovai pasirodytų atstovaujantys skirtingus požiūrius.

Pati didžiausia blogybė, kad šis procesas vyksta neįsigilinus į reikalo esmę. Tenka niūriai prisiminti sovietinius laikus. Pokaryje garsus rusų rašytojas Borisas Pasternakas gavo Nobelio literatūros premiją už savo šedevrą „Daktaras Živago”. Tuomet šis kūrinys nebuvo išspausdintas Sovietų Sąjungoje, eiliniai piliečiai apie jį net nežinojo ir, žinoma, nebuvo skaitę. Tačiau partiniai veikėjai sukviesdavo darbo liaudies susirinkimus, kuriuose šis kūrinys būdavo viešai smerkiamas, kaip prieštaraujantis tarybinio piliečio gyvenimo būdui.

Pernelyg dažnai dėl ideologinių sumetimų mes smerkiame žmones, kūrėjus, mokslininkus, žurnalistus, visuomenės veikėjus tik paviršutiniškai susipažinę su keliais faktais.

Šią istoriją prisiminiau, nes pernelyg dažnai dėl ideologinių sumetimų mes smerkiame žmones, kūrėjus, mokslininkus, žurnalistus, visuomenės veikėjus tik paviršutiniškai susipažinę su keliais faktais. Nors sakoma, kad gyvename šalyje, kurioje nėra valstybinės cenzūros, kurioje feisbuke galime spjaudytis į kairę ir į dešinę, tačiau keistu veidrodiniu principu patiriame reiškinius, būdingus totalitarinėms visuomenėms. Pavyzdžiui, ką Alekseičiko atveju reiškia darbovietės atsiribojimas? Kad jis turėtų netekti darbo, išeiti į pensiją? Kad jis kompetentingas psichoterapeutas? Taip pat kokį signalą siunčia Lietuvos psichologų sąjunga, kaltindama Alekseičiką homofobija, neleistinų gydymo metodų taikymu, homoseksualumo patologizavimu? Ji tik simboliškai atvaizduoja psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo tėvažudystės teoriją. Juk Alekseičikas, bent iki šiol, buvo laikomas Lietuvos psichoterapijos tėvu…

Tik pats tik Alekseičikas žino priežastis, kodėl, nepaisydamas vyraujančių tendencijų, jis tyrėjai atvirai išsakė savo poziciją ir leido ją viešai publikuoti. Kilo abejonės, ar profesorius nenujautė, kokios reakcijos sulauks iš kolegų, politinių veikėjų ir žiniasklaidos. Norisi tikėti, kad šiuo atveju gavome dar vieną progą diskusijai apie nutildymo dalgio žvangesį mūsų visuomenėje. Taip pat postūmį bent kiek sumažinti tą nelemtąjį 80 procentų skaičių, kurį minėjo kunigas R. Doveika.

The post Tomas Viluckas. Ką laimėsime, nutildę dar vieną? appeared first on LAIKMETIS.