Žurnale „World Neurosurgery“ paskelbtame tyrime teigiama, kad šventojo simptomai, apie kuriuos jis pranešė prieš mirtį Italijoje 1274 m., atitinka lėtinės subdurinės hematomos laipsnišką progresavimą.

Ši būklė, kai kraujas lėtai kaupiasi tarp smegenų ir jų išorinio sluoksnio, yra dažna po nedidelių galvos traumų.

Anuometis kronikininkas užrašė, kad keliaudamas į Bažnyčios susirinkimą Prancūzijoje Akvinietis išvažiavo iš Teano miesto, kai „trenkėsi galva į kažkokį medį, kuris buvo pakrypęs į šoną, taip, kad jį apsvaigino ir jis beveik nukrito“.

Atrodo, kad jis atsigavo ir nuvyko į savo dukterėčios namus Maenzoje, bet, pajutęs silpnumą ir pykinimą, persikėlė į netoliese esančią Fosanovos abatiją, kur kovo 7 d. mirė.

Mokslininkai ragina toliau tirti dvi Akviniečiui priskiriamas relikvines kaukoles, esančias Italijoje ir Prancūzijoje.

The post Tyrėjai nustatė galimą šventojo Tomo Akviniečio mirties priežastį appeared first on LAIKMETIS.

Thomas Marschleris (Tomas Maršleris), Augsburgo universiteto Dogmatikos katedros vedėjas, interviu „CNA Deutsch" kalbėjo: „Tomas negalėjo numatyti, kaip per 800 metų nuo jo gimimo vystysis pasaulio technologijos. Niekas jo laikais negalėjo įsivaizduoti, kad vieną dieną bus išrastos mašinos, kurios, naudodamos kompiuterines technologijas, spręs problemas panašiai kaip protingi žmonės, ar netgi juos pranoks."

Tačiau nors šventojo Tomo veikaluose nėra tiesioginių pasisakymų apie dirbtinį intelektą - taip pat ir apie keliones į kosmosą ar kvantinę fiziką, - jo darbai nušviečia gilius filosofinius ir etinius dirbtinio intelekto aspektus, sako teologas T. Marschleris.

„Pavyzdžiui, kai dirbtinio intelekto reiškinys pasitelkiamas kaip svarus argumentas natūralistinio požiūrio į žmogų naudai - čia Tomas savo įžvalgomis apie dvasinės sielos prigimtį ir jos gebėjimus, apie dvasinės sąmonės unikalumą ir jos asmeninį nešėją gali mus išgelbėti nuo klaidingų išvadų", - pastebi jis savo interviu naujienų agentūrai „CNA Deutsch", kartu ragindamas katalikus „pagalvoti, ar tai, kas techniškai įmanoma, visada yra tai, ką turėtume įgyvendinti savo veiksmais".

„Naujausios technologijos ne visada yra tai, kas padeda mums pasiekti tikrąjį savo gyvenimo tikslą ir tapti gerais bei laimingais žmonėmis, savo dvasinėje sieloje nešančiais Dievo atvaizdą", - kalba teologas. Juk Tomas Akvinietis dėl savo dorybių, ypač dėl tyrumo ir gilios intelektualinės veiklos bei išsamių teologinių raštų apie angelus, vadinamas „angeliškuoju daktaru".

T. Marschleris pažymi, kad internete jau yra pokalbių robotų, kurie, pasitelkdami dirbtinį intelektą, atsakinėja į klausimus, atlikdami Tomo Akviniečio vaidmenį. „Tačiau skaityti Tomo veikalus tikriausiai vis dar yra geriausias būdas iš tikrųjų jį pažinti", - sako jis.

Naujausios technologijos ne visada yra tai, kas padeda mums pasiekti tikrąjį savo gyvenimo tikslą ir tapti gerais bei laimingais žmonėmis, savo dvasinėje sieloje nešančiais Dievo atvaizdą.

ChatGPT paklausus, ką šis mano apie šventąjį, gaunamas dalykiškas atsakymas: „Akvinietį laikau svarbiausia Vakarų filosofijos ir teologijos figūra, ypač garsėjančia savo laikmečiui novatorišku aristoteliškosios filosofijos ir krikščioniškosios doktrinos integravimu".

Išplėstinės kalbos generavimo modulis priduria, kad šventasis „tebėra įtakingas krikščioniškajai teologijai ir filosofijai".

Tuo tarpu pokalbių robotas Grokas, kai veikia linksmuoju režimu, socialiniame tinkle „X" turi kitokį požiūrį į šventajį: „Manau, kad jis įnešė reikšmingą indėlį į filosofijos ir teologijos sritis. Tačiau turiu pripažinti, kad jo požiūris į tam tikras temas, pavyzdžiui, moteris ir eretikus, šiuolaikiniu požiūriu nebuvo idealus. Bet juk niekas nėra tobulas, tiesa? O turint omenyje laiką, kuriuo jis gyveno, jis buvo gana pažangiai mąstantis žmogus."

Norintiems susipažinti su tikruoju Akviniečio mąstymu, vokiečių teologas pasiūlo „YouTube" kanalą ir Tomistinių studijų instituto Vašingtone veiklą, pabrėždamas, kad „dominikonai, puoselėjantys ir plėtojantys tomistinį paveldą, taip pat aktyviai veikia Prancūzijoje ir Italijoje".

„Atgimstantis susidomėjimas tomistine mintimi, ypač anglakalbiame pasaulyje, rodo, kad Akviniečio mokymas išlieka aktualus", - priduria teologas.

Apmąstydamas platesnį šventojo darbų poveikį, T. Marschleris pabrėžia, kad Akvinietis galiausiai buvo pripažintas Bažnyčios daktaru.

„Jo kanonizacija 1323 m. ir paskelbimas Bažnyčios mokytoju 1567 m. pripažino jo kaip „visuotinio mokytojo" autoritetą. Nepaisant tam tikro kitų teologinių mokyklų pasipriešinimo, Akviniečio mintis giliai suformavo katalikiškąją teologiją tiek, kad tokių šiuolaikinių teologų kaip Yves'as Congaras ar Karlas Rahneris beveik neįmanoma suprasti be nuorodos į Akvinietį."

The post Tomo Akviniečio darbai nušviečia gilius filosofinius ir etinius DI aspektus - vokiečių teologas appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Tomo Akviniečio kaukolė buvo nugabenta į Tulūzos dominikonų vienuolyną ir įdėta į garsaus skulptoriaus ir menininko Augustino Frisono-Rochet pagamintą naują relikvijorių.

Relikvijorius buvo pašventintas sausio 27 d. per pamaldas vienuolyno bažnyčioje, o paskui kartu su šventojo kaukole buvo atgabentas į Tulūzos Jakobinų vienuolyną, kur vyko iškilmingos Mišios, skirtos didžiojo italų šventojo, teologo ir filosofo kanonizacijos septinšimtosioms metinėms paminėti.

„Retai pasitaiko, kad relikvijorius būtų atidarytas, nes jis visada užantspauduojamas, kad būtų užtikrintas jame esančios relikvijos autentiškumas", - sako dominikonų vienuoliai. Todėl relikvijorius atidaromas tik pačiomis rimčiausiomis progomis, po to jis visiškai atnaujinamas.

Dabar naujasis relikvijorius keliaus po Prancūziją, o paskui į užsienį.

The post Prancūzijoje tikinčiųjų pagerbimui išstatyta šv. Tomo Akviniečio kaukolė appeared first on LAIKMETIS.

„Tomas Akvinietis buvo iškiliausias viduramžių mąstytojas ir klasikinės politinės teorijos autorius, savo kūryboje unikaliai suderinęs aristoteliško ir krikščioniškojo mokymo principus. Unikalią T. Akviniečio svarbą europinės civilizacijos raidai geriausiai liudija tai, kad jo filosofija XIX a. oficialiai paskelbta ir iki šiol laikoma Bažnyčios mokymo dalimi. Tomo Akviniečio politinė ir socialinė mintis stebina savo aktualumu ir šiandieninių problemų akivaizdoje, tačiau yra gerokai pamiršta ir retai randa vietos dabarties diskusijose. Šios konferencijos tikslas – aktualizuoti ir pristatyti visuomenei Tomo Akviniečio politinę filosofiją, parodyti jos galimas pamokas šiandienai,“ – skelbia organizatoriai. 

Šiais metais išleistos dvi knygos, tiesiogiai pristatančios paties Tomo Akviniečio politinę mintį

Konferencijoje prof. Dalia Marija Stančienė skaitys pranešimą apie įstatymo auklėjamosios galios sampratą Tomo Akviniečio filosofijoje, prof. Albinas Plėšnys – apie tomistinės prigimtinės teisės teorijos kritikos nepagrįstumą, bei prof. Vytautas Radžvilas – apie Tomo Akviniečio politinės filosofijos pamokas šiandienai.

Šiais metais išleistos dvi knygos, tiesiogiai pristatančios paties Tomo Akviniečio politinę mintį ir ryškiausias šiuolaikines jo studijas. Pirmoji, kartu su LOGOS leidykla išleista Tomo Akviniečio politinių traktatų rinktinė, kurioje skelbiami du svarbiausi T. Akviniečio politiniai tekstai – „Teologijos sumos“ skyriai „Apie įstatymus“ ir savarankiškas traktatas „Apie valdžią“. Antroji, verstinė Harvardo ir Notr Damo universitetų daktarės ekonomistės Mary L. Hirschfeld studija „Akvinietis ir rinka. Žmogiškosios ekonomikos link“, kurioje autorė plėtoja Akviniečio išdėstytus socialinės filosofijos principus šiuolaikinėms ekonomikos problemoms spręsti. Knygas išleido valstybingumo studijų centras. 

Dėl galiojančių teisės aktų, patekimui į Filosofijos fakultetą reikalingas „galimybių pasas“. Dalyvausiantys renginyje kviečiami registruotis elektroniniu paštu kabasinskas.m@gmail.com 

The post Vilniaus universitete – konferencija apie Tomo Akviniečio politinę filosofiją appeared first on LAIKMETIS.

Balandžio 25 dieną LRT platformoje docentas dr. Povilas Aleksandravičius paskelbė straipsnį „Prigimtis. Tomas Akvinietis ir homoseksualumas“. Kaip pats teigia, šiuo straipsniu jis nori „paskatinti permąstyti pernelyg kategoriškas pozicijas“ homoseksualumo ir jo santykio su žmogaus prigimtimi tema.

Autorius sakosi priklausantis katalikiškai aplinkai ir pasisako už „homoseksualumo pripažinimą“, o iš jo argumentacijos paaiškėja, kad ne tik už jį, bet ir už homoseksualių santykių moralinio nepriekaištingumo idėją, partnerystės įstatymo įteisinimą ir oficialaus Bažnyčios mokymo keitimą.

Dr. Aleksandravičius apeliuoja į vieną žymiausių Viduramžių filosofų ir teologų – šventąjį Tomą Akvinietį – ir  teigia, kad partnerystės įstatymas gali būti išvestas iš jo doktrinos. Jis ragina grįžti prie autentiško Akviniečio mokymo homoseksualumo klausimu ir tokį mokymą randa dominikono Adriano Olivos knygoje „Meilės: Bažnyčia, išsiskyrę-susituokusieji, homoseksualios poros“ (Adriano Oliva. Amours. Paris: Cerf, 2015).

Tomo Akviniečio doktrinos autentiškumas jau ilgus dešimtmečius yra rimta mokslinė problema. Egzistuoja skirtingos jo mokymo interpretacijos. Tai siejasi su skirtingomis metodologinėmis prieigomis. Todėl labai neįprasta, kad autentiškos Tomo mokymo apie homoseksualumą interpretacijos klausimą dr. Aleksandravičius kelia ne moksliniame straipsnyje ar mokslinėje konferencijoje, kur sutiktų sau lygius oponentus ir pradėtų mokslinę diskusiją, bet LRT portale. Keistas pasirinkimas.

Kita vertus, jei autorius kviečia „permąstyti kategoriškas pozicijas“, bet argumentuoja Angeliškojo daktaro mokymu ir pasisako už Bažnyčios mokymo koregavimą, jo straipsnis skirtas katalikų auditorijai. Tačiau jis skelbiamas ne kurioje nors katalikiškoje platformoje, bet LRT portale. Taip pat keista.

Kyla klausimas, kas čia vyksta?

Sakyti dalį tiesos

Dr. Aleksandravičius pasirenka autorių, kurį vadina „vienu iškiliausių mūsų laikų tomistų“ ir kurio autoritetas, „žvelgiant iš institucinių pozicijų“, turėtų būti nekvestionuojamas: nuo 2016 metų Adriano Oliva vadovauja Leono komisijai, mokslininkų grupei, dirbančiai ne tik šv. Tomo Akviniečio veikalų, bet ir kitų Viduramžių autorių tekstų vertimų, publikavimo ir tyrimų srityje (komisijos būstinė yra Paryžiuje). Dr. Aleksandravičius pateikia šio autoriteto interpretaciją.

Tomo Akviniečio mokymą homoseksualumo klausimu Oliva perskaitė taip (glaustai):

1. Homoseksualumas kyla ne iš žmogaus kūno, o iš jo sielos. Iš sielos kilę lytiniai veiksmai yra moraliai nepriekaištingi.

2. Homoseksualumas neprieštarauja žmogaus prigimčiai, jis yra konkretus, savitas žmogaus prigimties įgyvendinimas.

3. Homoseksualūs lytiniai santykiai, išgyvenami su meile, atitinka žmogaus prigimties įgyvendinimą ir negali būti laikomi nuodėmingais.

4. Esminis žmogaus seksualios prigimties pašaukimas – tarpusavio meilė, o ne vaikų gimdymas ir jų auklėjimas, kaip manyta iki šiol.

Dr. Aleksandravičius antrina Olivai ir daro išvadą: partnerystės įstatymas gali būti išvestas iš Tomo Akviniečio mokymo, o tiksliau – iš Olivos pateiktos Tomo minties interpretacijos.

Tačiau straipsnio autorius kai ko nepasakė. Pirmiausia Olivos knyga sulaukė tiek ordino brolių, tiek kolegų filosofų atsako. Tuoj po jos pasirodymo penki dominikonų autoritetai publikavo straipsnį, kuriame parodė šios interpretacijos nepagrįstumą. Kas tie autoritetai? Keturi iš jų – Popiežiškojo šv. Tomo, Angeliškojo Mokytojo, universiteto (Andželikumo) profesoriai – kun. Bernhardas Blankenhornas, ses. Catherine Droste, kun. Efremas Jindračekas ir kun. Thomas Josephas White’as, tomistinių studijų instituto pastarajame universitete direktorius, penktasis – tomistinių studijų instituto Vašingtone direktorius kun. Dominicas Legge.

Be to, per šešerius metus pasirodė eilė mokslinių publikacijų, kuriose dar sykį persvarstyti Olivos argumentai. Išvada, kurią pateikia tyrinėtojai, – ši interpretacija yra Tomo minties iškraipymas.

Po viso to kalbėti, kad Oliva atrado teisingą, autentišką Tomo Akviniečio doktriną homoseksualumo klausimu yra tikras nesusipratimas.

Uždusinti moksline argumentacija

Mokslinės polemikos dėl Olivos knygos dr. Aleksandravičius neatskleidžia. Tačiau jis pateikia moksliniam straipsniui artimą argumentaciją: vartoja metafizines bendrybės ir konkretybės sąvokas, svarsto sudėtingą Akviniečio kūno ir sielos principų skirtį, metafizinio principo modifikacijos klausimą, sveria kardinolo Kajetano indėlį į Tomo raštų tyrinėjimą ir t. t. Visa tai turėtų, matyt, „paskatinti permąstyti pernelyg kategoriškas pozicijas“.

Vis dėlto kuo remdamasis skaitytojas galėtų jas permąstyti? Autoriaus pateiktais argumentais? Kiek LRT portalo skaitytojų pajėgūs juos svarstyti? Juk tai sudėtingas, specifinio išsilavinimo reikalaujantis klausimas, kuriam reikia Tomo Akviniečio metafizikos, antropologijos, moralės filosofijos, galų gale teologijos išmanymo. Kiek Lietuvoje tokių žmonių? Net akademinėje terpėje tai – specifinės filosofijos istorijos temos, religijos ar filosofijos studijų programos geriausiu atveju joms skiria kelias paskaitas. O dr. Aleksandravičiaus svarstomi klausimai – vos kelių Lietuvos mokslininkų kompetencijos objektas. Todėl būtų sąžininga juos perkelti į mokslinį leidinį. Kai jie atsiranda LRT portale, kyla liūdnų minčių.

Kokia šio straipsnio užmačia? Skaitytojas randa du tikrai jam aiškius argumentus:

1. Šiandieninis tomistas autoritetas parašė rimtą knygą su rimtais argumentais;

2. Tomas Akvinietis – dar rimtesnis Bažnyčios autoritetas, šventasis – teigia kitaip negu šiandien moko Bažnyčia.

Šiuos du argumentus užantspauduoja straipsnio autoriaus mokslinė kvalifikacija. Taigi iš jų būtinai plaukia išvada: jei jau Bažnyčios autoritetai taip mano, oficiali Bažnyčios pozicija tikrai kažkuo negera, tad ji turėtų keistis. Po tokios argumentacijos neigti, protestuoti, laikytis savo nuomonės būtų žmogaus, nepajėgiančio būti atviram tikrovės tiesai, laikysena. Tik nemokša nesusipratėlis galėtų atsilaikyti prieš trijų autoritetų – Adriano Olivos, Tomo Akviniečio ir docento Povilo Aleksandravičiaus – argumentus.

Šis straipsnis Lietuvos kataliką prirėmė prie sienos. Juk dauguma Bažnyčios Magisteriumo argumentų prieš tos pačios lyties sąjungas yra grindžiama Tomo Akviniečio raštais. O jei Tomas pateisina homoseksualius santykius? Kas tada? Gavau daug laiškų ir žinučių iš bičiulių, kuriuos šis straipsnis pribloškė.

Tomas Akvinietis jį tikrai pavadintų netvarkinga veikla.

Akivaizdu, kad autoriaus intencija nėra kviesti diskutuoti. Jis neragina ieškoti tiesos, pateikdamas argumentus už ir prieš, teisingai nušviesdamas situaciją. Dr. Aleksandravičius rašo ne kaip mokslininkas, kuriam mokslinio sąžiningumo principas yra aukščiausias. Mokslinė argumentacija jo straipsnyje tėra dūmų uždanga, skirta nutildyti eilinius katalikus, savo poziciją išreiškiančius geriausiu atveju Katekizmo formuluotėmis. Atrodo, kad jam svarbu smūgiuoti – tendencingas problemos pateikimas ir sąvokinė ginkluotė, kuriai eiliniai katalikai pasipriešinti adekvačiais argumentais yra nepajėgūs. O svarbiausias tikslas – apginti partnerystės įstatymą ir išklibinti negatyvų daugumos katalikų Lietuvoje požiūrį į jį. Galiausiai daug ką pasako pasirinkta platforma – LRT, kuri jau tapo LGBT ideologijos ir jos programų įgyvendinimo tribūna.

Pabaigoje – sed contra[1] dr. Povilui Aleksandravičiui dėl kelių svarbiausių Tomo pozicijos punktų.

Mokslinė argumentacija aleksandravičiaus straipsnyje tėra dūmų uždanga, skirta nutildyti eilinius katalikus, savo poziciją išreiškiančius geriausiu atveju Katekizmo formuluotėmis.

Sed contra

Tomas Akvinietis nevartoja termino „homoseksualūs veiksmai“. Tokiems veiksmams apibūdinti jis vartoja lotynišką sąvoką sodomia ir apibrėžia ją kaip lytinę veikseną tarp dviejų tos pačios lyties asmenų, tiek vyrų, tiek moterų (ST II–II, q. 184, a. 11).[2] Tomas ne kartą teigia, kad sodomia yra netinkama moralės požiūriu ir prieštarauja prigimčiai: tai yra netvarkingi veiksmai (De Malo q. 15, a. 1), jie yra moralinis blogis (Super Isaiam, a. 4, 1), jie yra nuodėmė prigimčiai (SCG III, 122), jie prieštarauja prigimčiai (Super Isaiam, a. 4, 1, Super Sent., IV, d. 14, q. 2, a. 5, ST II–II, q.; 154, a. 11, c). Žvelgiant į Tomo mąstymą chronologiniu aspektu, matyti, kad tiek ankstyvuosiuose, tiek vėlyvuosiuose veikaluose jo pozicija homoseksualių veiksmų atžvilgiu išlieka tokia pati.

Tačiau savo knygoje Oliva ignoruoja šiuos Tomo Akviniečio tekstus. Jis susitelkia ties vieninteliu tekstu – ST I–II, q. 31, a. 7, kuriame svarstomas įvairių žmogaus patiriamų malonumų santykis su jo prigimtimi.

Tomas teigia, kad kai kurie veiksmai žmogui būdingi dėl tam tikro sutrikimo, ne dėl jo bendrosios prigimties. Šių veiksmų pagrindas yra pripratimas (consuetudo), ir tokie veiksmai tampa žmogui natūralūs. Pavyzdžiui, šlubuoti, jei koja pažeista.

Bet homoseksualumas – ne koja. Oliva teisingai nurodo, kad Tomas Akvinietis homoseksualumo polinkį priskiria ne kūnui, o sielai. Tai ir yra Olivos argumentacijos ašis. Jis Tomą interpretuoja taip: jei homoseksualumas įsišaknijęs sieloje, vadinasi, jis esmingas žmogui, ir jei žmogaus veikla pagal šį esminį polinkį siejasi su malonumais, o tai yra sielos malonumai, vadinasi, jie negali būti laikomi moraliai blogais.

Bet Tomas to nesako. Negana to, šiame tekste homoseksualių veiksmų troškimą jis aptaria kaip prigimties pažeidimo padarinį, o šiuos veiksmus gretina su kanibalizmu ir zoofilija. Ir nors Oliva atskiria homoseksualumą nuo kanibalizmo ir zoofilijos, Tomas to nedaro.

Norėčiau užbaigti mintimi, kurią radau šv. Tomo universiteto Hiustone profesoriaus Johno Skalko straipsnyje, analizuojančiame Olivos argumentus. Savo analizę jis užbaigia taip: „Kad ir kaip stipriai norėtume tinkamai mylėti savo brolius ir seseris homoseksualus, neturėtume Viduramžių tekste išskaityti to, ko ten paprasčiausiai nėra.“[3]

[1] Sed contra – taip Viduramžiais buvo žymima teksto dalis, kurioje autorius pateikia oponentui prieštaraujančius argumentus.

[2] Dera atkreipti dėmesį, kad šiandien sodomijos terminas vartojamas platesne reikšme negu jį supranta Tomas Akvinietis.

[3] Would Aquinas Support Homosexual Activity If He Were Alive Today? Heythrop Journal. Mar 2020, Vol. 61 Issue 2, p. 284.

The post Dr. Lina Šulcienė. Tomas Akvinietis pasisakytų prieš partnerystės įstatymą. appeared first on LAIKMETIS.