The post Kunigai V. Poškus ir A. Valkauskas. Apie tikėjimo iššūkius appeared first on LAIKMETIS.

Papusryčiavus Jėzus tris kartus klausė Petrą: „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16). Pakartotinai klausiamas Petras sutriko, nes jam atrodė, kad Jėzus abejoja jo meile ir todėl net kelis kartus klausia, ar jis mylįs savo Mokytoją. Gal tuo metu Petras prisiminė, kaip jis Kajafo kieme triskart išsigynė suimto Jėzaus. Išgirdęs Petro atsakymą: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 17), Jėzus paliepė: „Ganyk mano avis!“ Paliepimas ganyti avis reiškė, kad Jėzus paveda Petrui vadovauti Jėzaus draugų bendruomenei – Bažnyčiai.

„Ar myli mane?“ Tai Jėzaus klausimas kiekvienam iš mūsų, kurie save laikome jo draugais ir sekėjais. Tik neskubėkime, kaip Petras, tuojau atsakyti, kad tikrai mylime Jėzų.

Tikra meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet kur kas daugiau. Ji reikalauja ištikimybės Evangelijai, kai tai daryti yra sunku, kai sekti paskui Jėzų reiškia nešti kryžių. Jėzus šitai yra aiškiai įvardijęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35).

Tikra meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet kur kas daugiau.

Apaštalas Petras šitai gerai suvokė. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Petras buvo atvestas į teismo tarybą ir vyriausiasis kunigas metė jam kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.(Apd 5, 28). Šį kartą Petras neapgailestaus dėl savo elgesio, bet drąsiai kalbės: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio“ (Apd 5, 29–30). Už šį Jėzaus liudijimą apaštalai buvo nuplakti, bet „jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Tradicija skelbia, kad apaštalas Petras 67-ais mūsų eros metais buvo nukryžiuotas buvusiame Nerono cirke.

Pirmaisiais amžiais už savo ištikimybę Jėzui kankiniais mirė daugybė krikščionių. XX amžiuje krikščionys ėjo Gulago keliais per lagerius ir Sibirą. Ačiū Dievui, kad mums nereikia bijoti būti nukryžiuotiems ar atiduotiems sudraskyti žvėrims, bet ir šiandien už ištikimybę Jėzui, už gyvybės ir šeimos gynimą ne kartą užsitarnaujame panieką. Tačiau meilė Jėzui reikalauja visiškos ištikimybės Evangelijai, nepaisant to, ar būtume giriami, ar niekinami.

„Ar myli mane?“ Jei nesu tik tradicinis katalikas, aplankantis bažnyčią per Kalėdas ir Velykas, bet kasdien palaikau su Jėzumi maldos ryšį, jei branginu Mišias, jei saugojuosi nuodėmių, o suklydęs skubu pasinaudoti Atgailos sakramentu, tuomet mano atsakymas bus: taip, myliu tave, Jėzau!

„Ar myli mane?“ Minėdami Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, kiekvienas pabandykime sąžiningai atsakyti į šį jo klausimą. O jei reikėtų, turėkime drąsos pakoreguoti savo gyvenimo kryptį, kad ištikimybė Jėzui būtų visiška ir nors šiek tiek panašesnė į apaštalo Petro ištikimybę savo Mokytojui.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16) - 3 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Dokumente pažymima, kad pastaraisiais metais kai kurios federalinio, valstijų ir vietos lygmens politikos kryptys kėlė grėsmę ilgai gyvuojančiai religijos laisvės tradicijai Jungtinėse Valstijose.

Prezidentas pabrėžė, kad federalinė valdžia privalo skatinti tautos pasididžiavimą savo vertybiniu pagrindu, stebėti naujai kylančias grėsmes religijos laisvei, ginti visų piliečių teisę visapusiškai dalyvauti demokratinėje visuomenėje ir saugoti tikėjimo laisvės raišką įvairiose gyvenimo srityse.

Komisiją sudarys keturiolika prezidento paskirtų narių, kurių įgaliojimai truks iki 2026 metų liepos 4 dienos, kai JAV minės 250-ąsias nepriklausomybės metines.

Komisija parengs išsamų pranešimą apie religijos laisvės pamatus šalies istorijoje, šios laisvės poveikį visuomenei, esamus iššūkius ir galimas strategijas, kaip išsaugoti bei sustiprinti religijos laisvę ateities kartoms.

Numatyta, kad komisija taip pat nagrinės klausimus, susijusius su dvasininkų ir religinių bendruomenių teisėmis, su išpuoliais prieš maldos vietas, su sąžinės apsauga sveikatos apsaugos srityje, įskaitant vakcinacijos reikalavimus, su tėvų teise vadovauti savo vaikų ugdymui, taip pat su religinio ugdymo ir maldos galimybėmis valstybinėse mokyklose.

Komisijos nariais paskirti įvairių krikščioniškų konfesijų ir judaizmo atstovai, taip pat žinomi visuomenės veikėjai.

Tarp jų – Teksaso vicegubernatorius Danas Patrickas, buvęs sveikatos apsaugos sekretorius daktaras Benas Carsonas, kardinolas Timothy Dolan, vyskupas Robertas Barronas, pastorius Franklinas Grahamas, pastorė Paula White, rabinas Meiras Soloveičikas ir kiti. Dauguma komisijos narių atstovauja skirtingas protestantizmo tradicijas, trys yra katalikai, vienas – judaizmo atstovas, vienas – septintosios dienos adventistas.

Vieno nario religinė priklausomybė nėra nurodyta.

The post JAV prezidentas Donaldas Trumpas įsteigė federalinę Religijos laisvės komisiją appeared first on LAIKMETIS.

Nepaisant to, kad knyga seniai išleista, ši tema nesensta, apie ją reikia nuolat kalbėti.

Anotacijoje rašoma, kad Timas – mažas berniukas sužeista širdimi ir sužalotu veidu. Dar trejų motina jį paliko pririštą pakelėje, vėliau tėvas taip sumušė, kad dvejus metus gulėjo ligoninėje prikaustytas prie lovos. Paskui gyvenimas globėjų šeimoje ir virtinė nusivylimų, dar labiau atvėrusių meilės stygių.

Skaitant vis nepaleidžia mintis, kodėl tiek daug skausmo, kraupių ir nesuvokiamų dalykų aprašyta. Pabaigoje tampa aišku. Tam, kad suprastum atgailos ir atleidimo galią.

Pratarmėje autorius rašo: „Pamesti, mušami, išnaudojami, apgauti vaikai. Vaikai, nepatyrę meilės, žiaurūs, atstumti. Jie jau prarasti ar jiems nėra lemta patirti laimę ir padaryti kitus laimingus, jiems niekada nepavyks rasti savo vietą visuomenėje, nepavyks susirasti draugų, darbą? Ar sugebės jie atleisti patys sau ir tiems, kurie juos sužeidė? O gal visam laikui jų širdyje ir kūne pasiliks žiaurumas, toji neapykanta, kilusi ne iš jų pačių?“

Iš tiesų dažnai skubame nuteisti, neįsigilinę į konkretaus žmogaus istoriją. Nežinome, ką jis išgyveno ir kaip rado būdą išgyventi. Štai trejų ar ketverių Timas atsidūrė ligoninėje. Jo niekas nelankė, nes buvo niekieno vaikas. Kartą palatos draugui atnešė dovaną, ją išvyniojant po lova nukrito pakavimo popieriaus gabalėlis. Timas griebė jį. Berniukas nevaikščiojo, nes kojos buvo sutraiškytos. Pirmiausia nušliaužė iki tualeto, iš apatinių išsitraukė popierėlį ir juo džiaugėsi. Popierėlis buvo Timo stimulas atsikelti ir pradėti vaikščioti. Kiek daug mes išpakuojame dovanų ir išmetame. O čia šiukšlė prikėlė žmogų gyventi!

Berniukas vis minėjo: „Jeigu tik tėvas man pasakytų, kad myli mane, jeigu tik ištartų vieną padrąsinantį žodį, aš galėčiau pakęsti mušimą“. O tėvas, pamotė ir jos vaikai tiesiog iš jo šaipydavosi. Ir ne vien tiktai žodžiais, bet ir veiksmais. Nesuvokiama situacija, kai žiemą Timą išveda gyventi į tvartą kartu su gyvuliais arba leidžia nusiprausti tik po 3 ar 4 vaikų, galima sakyti, pamazgose. Jo geriausiu draugu tampa šuo, kuris priima į savo būdą, šildo jį, laižo rankas, vaikas taip ir išgyvena. Nesuvokiamas žiaurumas. Ir ne praeitų amžių, o mūsų laikų. Deja, tokių dalykų vyksta ir Lietuvoje.

Žiauri Timo vaikystės patirtis. Tačiau norėtųsi pažvelgti į suaugusio Timo ėjimą atsivertimo ir Dievo pažinimo link.

Knyga parašyta švelniu juodojo humoro stiliumi, reikia tai priimti ir suprasti. Vienas iš linksmesnių momentų, kai Timas susipažino su vienuoliu kunigu. Mišiose dalijo Komuniją. Kai atėjo jo eilė, kunigas pasakė: „Kristaus kūnas ir kraujas“. Timas nesuprato, ką daryti ir atsakyti, todėl nepriėmė Švenčiausiojo ir išėjo. Bet lauke palaukė kunigo, užmezgė pokalbį ir pasiūlė parvežti jį namo motociklu. Tuo metu vyras jau buvo daug pasiekęs boksininkas. Vis dėlto Timas gėdijosi, jei kuris nors draugas pamatytų jį, vežantį kunigą. Todėl nusprendė kunigą išbandyti: tai vežė ant vieno rato, tai dideliu greičiu, tai per raudoną šviesoforo signalą. Kunigas išlaikė išbandymą. Kai parvežė, įmetė namų raktus į motociklo krepšelį: „Kai norėsi, užsuk.“

Timui, susidūrusiam su begale išdavysčių, paniekos ir pašaipų, toks pasitikėjimas buvo neįprastas. Išėjęs iš baro naktį nusprendė aplankyti kunigą. Atsistojo prie jo lovos, kunigas nė kiek nesutriko. Jie pradėjo bendrauti. Timui buvo didžiulis sukrėtimas, kad jo agresyvi išvaizda, įžūlus elgesys neatbaidė, kunigas neiškvietė policijos, o kalbėjo apie Kristų, maldą ir Dievo atleidimą. Timas, kaip ir daugelis pradėjusių eiti tikėjimo keliu, netikėjo, kad Jėzus gali atleisti, kad Jėzus ir už jį numirė. Išties tai ne tik Timo skriaudos istorija. Skriaudė ir jis pats: reketavo prostitutes, vogė, plėšikavo.

Kunigo žodžiai jam labai padėjo. Kiekvieną vakarą Timas važiuodavo maldos pas vienuolį. Jam gražiausia buvo, kai melsdavosi užsimerkę: „Atsimerkdavau šiek tiek anksčiau nei kunigas ir žiūrėdavau, koks jis ramus, gražus ir kaip jis už mane meldžiasi ir tiki“. Iš tikrųjų kiek nedaug reikia, kad žmogus atsiverstų ir eitų kitokiu gyvenimo keliu. Turime suprasti, kad norėdami padėti kitam visada susidursime su išbandymais, nes kiekvienas nori įsitikinti, kad myli ne tik jo gražų fasadą, bet išties priima visokį: įžūlų, išgeriantį, įsiveliantį į muštynes ir t. t. Ačiū Dievui, Timo aplinkoje atsirado žmonių, kurie mylėjo jį tokį, koks yra.

Tiesą sakant, norint pamatyti grožį, reikia pasistengti. Pavyzdžiui, gražu į kalnus žiūrėti. Bet stovint apačioje matyti tik labai siaura dalis, reikia pasistengti ir užkopti į kalno viršūnę, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Taip ir norint pamatyti kito žmogaus grožį, reikia kartu su juo užlipti iki tos viršūnės.

Timas perėjo pragarą žemėje. Kunigas padėjo jam užlipti į kalno viršūnę. Timas atrado Dievą, viltį gyventi ir meilę. Jis pasikeitė, sukūrė gražią šeimą ir dabar padeda kitiems. Ar jam lengva buvo? Be abejo, nelengva, bet sunkumai jį užaugino. Paradoksalu, tačiau ir sunkumuose visada yra vilties ir meilės.

Jei norite padiskutuoti apie šią ar kitas knygas, užduoti klausimų, rašykite xfm@xfm.lt Likit su Dievu. Viso geriausio ir gerų skaitinių.

The post Stipriau už neapykantą yra atleidimas ir atgaila appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai tarnystėje – vyskupai, kunigai ir diakonai!
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake. Daugelyje bažnyčių šios Velykų oktavos pirmadienį pasibaigus šventosioms Mišioms skambėjo gedulo varpai. Žinia apie popiežiaus Pranciškaus mirtį ankstyvą rytą Vatikane pasklido žaibiškai. Romos vyskupas baigė savo žemiškąjį gyvenimą ir patikėjo save Dangaus Tėvui Velykų pirmadienio rytą. Taigi, jo buvimas Šventojo Petro bazilikos balkone skelbiant Urbi et Orbi žinią ir palaiminimas likus mažiau nei 24 valandoms, taip pat ilgas keliavimas tarp aikštėje susirinkusių tikinčiųjų įgauna aiškią ganytojo atsisveikinimo su visuotinės Bažnyčios bendruomene ir su žmonija jos kelyje, su jos kančiomis ir lūkesčiais, prasmę.

Šių vaizdų negalėsime pamiršti, pavyzdžiui, tėvų, bėgančių paskui popiežiaus papamobilį su neįgaliu vaiku, ir Pranciškaus, iš paskutinių jėgų vos judinančio dešinę ranką, užuominą apie palaiminimo gestą. Negalėtume įsivaizduoti nuoseklesnės ir šviesesnės šio pontifikato pabaigos. Po ilgos kančios ir silpnumo patirties ligoninėje per gavėnios laikotarpį popiežius sugebėjo atkurti ryšį su savo tauta, dalyvaudamas Viešpaties Kančios slėpinyje iki pat Jo Prisikėlimo ir mūsų išganymo skelbimo pačioje Vilties Jubiliejaus širdyje.

Taigi, popiežius Pranciškus iki pat galo, ko visada troško, be jokių išlygų ir žmogiškojo išskaičiavimo, visas jėgas skyrė jam patikėtai tarnystei – vairuoti Petro valtį. Visiškai pasitikėdamas Dievu jis tikėjo, kad Viešpats visuomet ras būdų ir parodys geriausią kelią jam kartu su visa Bažnyčia, besimeldžiančia su juo ir už jį, kol ateis tinkama akimirka susitikti su Dievu atvira širdimi ir nepridengtu veidu.

Mąstydami apie jo atsisveikinimą iš Šventojo Petro bazilikos balkono, negalime negrįžti į tą akimirką, kai jis pirmą kartą pasirodė tame balkone ne tik palaiminti savo tautą, bet ir būti jos palaimintas, nuo pat pradžių prašydamas mūsų palydėjimo ir palaiminimo maldos už jį. Maldos, kurios jis ir toliau atkakliai mūsų prašė: „neužmirškite melstis už mane“ – maldos, kurią šiandien vėl kartu, nuoširdžiai ir iškilmingai meldžiamės, su pasitikėjimu pavesdami jį tam Tėvo Gailestingumui, kurį jis mokė mus atpažinti, kaip tikrąjį Dievo Vardą.

Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake.

Iš to balkono jis mums prisistatė Pranciškaus vardu. Tai buvo įstabus ir drąsus pasirinkimas, kokio dar nebuvo padaręs nė vienas popiežius, šis vardas buvo aiški nuoroda į pašaukimą skelbti Evangeliją paprastu, konkrečiu būdu, stengiantis pasiekti kiekvieną žmogų.

Dievo kūrinija, vargšai, brolystė ir taika. Tai gairės, kuriomis remdamiesi galime su dėkingumu perskaityti pastaruosius dvylika metų kaip laiką, kai Dievo malonė veikė mūsų pasaulį per šio Ganytojo žodžius ir darbus.

Atsakomybė už mūsų bendrus namus, Kūrėjo patikėtus mums kaip nuostabią dovaną, kurioje turime gyventi kartu dėkodami, šlovindami – „Laudato si‘ – ir džiaugdamiesi gyvybės dovana, o ne naikindami ją savo geismu turėti ir įtvirtinti savo galią. Solidarumas bei rūpestis vargšais ir kenčiančiais, atstumtaisiais ir paliktaisiais, pabėgėliais ir migrantais, su meile juos apkabinant ir atpažįstant juose Kristaus Veidą ir Kūną. Pagal tai mes esame ir būsime įvertinti, kaip ir dabar Pranciškus. Ieškoti dialogo, susitikimo taip pat su žydais, musulmonais, kinais, su visais visais siekiant kurti taiką, niekada nenusivilti ir nenusiminti, patiriant sėkmių ir nesėkmių, su pasitikėjimu, kad Viešpaties Dvasios veikimas neturi ribų.

Net su visais apribojimais, kuriuos mums primeta realybė, nuolatinės neapykantos tragedijos ir „dalinai pasaulinio karo“ akivaizdoje, daugybė žmonių Pranciškuje atpažino moralinį autoritetą, kuris išreiškė giliausius daugumos žmonių lūkesčius: brolybės, teisingumo ir taikos lūkesčius: „Fratelli tutti“ / „Visi esame seserys ir broliai“, vieno Tėvo vaikai.

Štai kodėl šiandien jaučiame susirūpinimą, jei šis balsas liktų neišgirstas, ir iš visos širdies meldžiame, kad jo aidas ir toliau skambėtų, kad jo palikimas būtų išpildytas, kad gresiančios neapykantos, pasitikėjimo tik ginklų ir ekonomine galia valiai būtų pasipriešinta ir kad ją galiausiai įveiktų susitaikymas. Pranciškus prisistato Viešpačiui neturtingas ir nuolankus, atnešdamas Dievui taikos troškimą. Prisijunkime prie jo nuolankiai, iš žmogiškojo trapumo gelmių, su tuo pačiu troškimu.

Brangūs broliai ir seserys!

Popiežius Pranciškus daug kalbėjo apie džiaugsmą kaip Evangelijos vaisių. „Evangelii Gaudium“/ „Evangelijos džiaugsmas“ buvo jo pirmoji didžioji žinia. Savo, kaip Petro įpėdinio, mokyme jis mums kalbėjo apie šeimos meilės džiaugsmą, tiesos džiaugsmą, džiaugsmą kaip šventumo vaisių… Gyventi ir liudyti tikėjimą, kad visas žmogaus asmens ir visuomenės gyvenimas būtų apšviestas Jėzaus žodžio ir perkeistas meile bei viltimi. Drąsinkite jaunuolius, sutuoktinius, tėvus, socialinius darbuotojus ir politinius lyderius kurti brolišką pasaulį, „išeidami“ pas visus su pasitikėjimu.

Šia proga dera priminti, kad popiežius Pranciškus, pasišventęs pastoracijai ir misionieriaus tarnystei, norėjo atvykti ir aplankyti mūsų Baltijos šalis 2018 m. rugsėjį. Apibendrindamas tos kelionės prasmę, priminęs jūsų tautų priespaudos ir kančių praeitį, Pranciškus sakė: „Mano misija buvo iš naujo skelbti šioms tautoms Evangelijos džiaugsmą ir švelnumo, gailestingumo revoliuciją, nes laisvės neužtenka, kad suteiktum gyvenimui prasmę ir pilnatvę – reikia meilės, o meilė visada kyla iš Dievo. Evangelija, kuri išbandymų dienomis duoda jėgų ir įkvepia kovoti už išsilaisvinimą, laisvės metu  yra žmonių, šeimų ir visuomenės kasdienės kelionės šviesa bei druska, suteikianti skonio kasdienybei, neleidžianti sugesti, sauganti nuo vidutiniškumo ir egoizmo.“ (Bendroji audiencija, 2018 m. rugsėjo 26 d.).

Taigi Bažnyčia, vykdanti misiją šiandien, mūsų pasaulio ir mūsų šalių kontekste, gaivinama, guodžiama ir vedama Petro ir dar labiau Šventosios Dvasios, gebanti atpažinti šios Dvasios ženklus ir buvimą, visa dalyvauja vilties kelionėje. Kelionėje kartu.

Taip Petras susitapatino su Pranciškumi, o Pranciškus susitapatino su Petru, tikėjimo uola, vadovu ir ganytoju, kuriam Jėzus sakė: „Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis“. Petras, net ir turėdamas savo silpnybių ir nuodėmių, trečią kartą Viešpačiui paklausus: „Petrai, ar myli mane?“, užtikrintai atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad Tave myliu“. Popiežius Pranciškus savo pirmtako Benedikto XVI laidotuvių homilijoje perėmė jo žodžius, kurie dabar ir mums kalba apie jį: „Ganyti reiškia mylėti, o mylėti taip pat reiškia būti pasirengusiam kentėti. Mylėti reiškia duoti avelėms tikrąjį gėrį, Dievo tiesos, Dievo žodžio ir Jo buvimo maistą“. Taip Benediktui, taip Pranciškui, taip ir tam, kuris bus pašauktas jį pakeisti.

Brangūs broliai ir seserys!

Todėl ir toliau melskimės už Pranciškų ir su Pranciškumi, vienydamiesi ir dvasiškai solidarizuodamiesi su juo Dievo akivaizdoje. Baigdamas homiliją per popiežiaus Benedikto laidotuves, Pranciškus priminė šventojo Grigaliaus Didžiojo žodžius, pasakytus draugui: „Gyvenimo audrose mane guodžia pasitikėjimas, kad tu mane išlaikysi savo maldose, o jei kalčių svoris mane prislėgtų ir pažemintų, tu man padėsi savo nuopelnais vėl atsistoti“.

Tai ganytojas, kuris suvokia, kad nepaneš to, ko iš tikrųjų niekada negalėtų vienas pakelti, ir todėl moka save atiduoti jam patikėtų žmonių maldai ir rūpesčiui. Todėl ištikima Dievo tauta susirinkusi lydi ir patiki gyvenimą to, kuris buvo jos ganytojas. Kaip Evangelijos moterys prie kapo, taip ir mes, esame čia su geruoju dėkingumo kvapu ir vilties aliejumi, kad dar kartą paminėtume meilę, kuri nedingsta… norime tai daryti su tokiu pat atsidavimu, kokį jis mums dovanojo per savo gyvenimo metus. Todėl norime kartu tarti: „Tėve, į Tavo rankas atiduodame jo dvasią.“

Popiežius Pranciškus mūsų atmintyje išliks kaip popiežius, kuris mylėjo Bažnyčią, mylėjo vargšus, atstumtuosius, kaip gailestingumo ir atjautos popiežius, popiežius liudijantis viltį ir tikėjimą Kristaus prisikėlimu. Dėkingomis širdimis patikime jį Viešpačiui ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, tituluojamai „Salus Populi Romani“, kurią Jis taip brangino.  Amen.

The post Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Georgas Gänsweinas. Pranciškus - gailestingumo ir atjautos popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Dažnai galvoju, ką mano močiutė (Mamaw), kaip aš ją vadinau, būtų pagalvojusi apie tai, kad jos anūkas tapo kataliku. Mes nuolat ginčydavomės dėl religijos. Ji buvo gilaus, bet visiškai neinstitucionalizuoto tikėjimo moteris. Ji mėgo Bilį Grejemą ir Donaldą Isoną, pamokslininką iš savo namų pietryčių Kentukyje. Tačiau ji nekentė „organizuotos religijos“. Ji dažnai garsiai stebėjosi, kaip mūsų Ohajo valstijoje dešimtojo dešimtmečio pradžioje, paprasta žinia apie nuodėmę, atpirkimą ir malonę užleido vietą teleevangelizuotojams televizijos ekranuose. „Visi šie žmonės yra sukčiai ir iškrypėliai“, - sakė ji man. „Viskas, ko jie nori, yra pinigai.“ Tačiau ji vis tiek juos žiūrėjo, ir jie buvo arčiausiai įprastų pamaldų bažnyčioje, bent jau Ohajuje. Išskyrus tuos atvejus, kai grįždavo namo į Kentukį, ji retai lankydavosi bažnyčioje. O jei lankėsi, tai dažniausiai tam, kad patenkintų mano ankstyvosios paauglystės troškimą turėti kokį nors prisirišimą prie krikščionybės, išskyrus „700 klubą“.

Kaip ir daugelis neturtingų žmonių, močiutė retai balsuodavo, nes rinkimų politiką laikė iš esmės korumpuota. Jai patiko F. D. R., Haris S. Trumanas, ir tai buvo viskas. Nenuostabu, kad moteriai, kurios vieninteliai politiniai herojai jau dešimtmečius buvo mirę, politika nepatiko, dar mažiau jai rūpėjo šiuolaikinio protestantizmo politinis dreifas. Pirmą kartą iš tiesų su institucine Bažnyčia susidūriau vėliau, per tėvo didelę penitenciarinę kongregaciją pietvakarių Ohajo valstijoje. Tačiau apie katalikybę kai ką žinojau gerokai anksčiau. Žinojau, kad katalikai garbina Mariją. Žinojau, kad jie nepripažįsta Šventojo Rašto teisėtumo. Žinojau, kad Antikristas - ar bent jau Antikristo dvasinis patarėjas - bus katalikas. Arba, tuo metu būčiau pasakęs, „yra“ katalikas, nes buvau visiškai įsitikinęs, kad Antikristas vaikšto tarp mūsų.

Atrodė, kad močiutei katalikai nelabai rūpi. Jos jaunesnioji dukra buvo ištekėjusi už vieno iš jų, ir ji manė, kad jis geras žmogus. Jai atrodė, kad jų pamaldų būdas yra gana formalus ir savotiškas, bet jai svarbiausia buvo Jėzus. Apreiškimo 18-oji knyga galėjo būti apie katalikus, o galėjo būti ir apie ką nors kita. Tačiau jos pažįstamam katalikui rūpėjo Jėzus, ir jai tai buvo gerai.

Vis dėlto mamytė mano mintyse išlieka labai svarbi - praėjus daugiau nei dešimtmečiui po jos mirties, ji vis dar yra žmogus, kuriam jaučiuosi labiausiai skolingas. Be jos manęs čia nebūtų. Ir nepatogus faktas yra tas, kad Katalikų Bažnyčios Kristus visada atrodė šiek tiek kitoks nei tas Jėzus, su kuriuo užaugau. Šiek tiek per daug santūrus, per daug formalus. Garsusis Sallmano Kristaus portretas kabojo viršuje, netoli mano miegamojo, ir būtent tokį jį sutikau: asmenišką ir malonų, bet truputį apleistą. Katalikybės Kristus sklandė aukštai virš tavęs, kaip suaugęs vyras ar kūdikis, apipintas šviesos spinduliais ir karūnuotas kaip karalius. Neįmanoma išvengti diskomforto, kurį tokia moteris kaip močiutė jautė su tokiu Kristumi. Katalikiškas Jėzus buvo didinga dievybė, o mes nelabai domėjomės didingomis dievybėmis, nes nebuvome didingi žmonės.

Tai buvo svarbiausia kliūtis, su kuria susidūriau pradėjęs galvoti apie katalikybę. Galėjau išsigalvoti daugumą standartinių prieštaravimų. Paaiškėjo, kad katalikai negarbina Marijos. Jų pritarimas tiek Šventojo Rašto, tiek tradiciniam autoritetui pamažu man pasirodė kaip išmintis, nes mačiau, kaip pernelyg daug mano draugų grūmėsi su klausimu, ką galėtų reikšti tam tikra Šventojo Rašto ištrauka. Netgi pradėjau suvokti, kad katalikybė turi istorinį tęstinumą su Bažnyčios tėvais - iš tiesų su pačiu Kristumi - kurio negalėjo atitikti mano auklėjimo metu buvusi nebažnytinė religija. Tačiau negalėjau atsikratyti jausmo, kad jei atsiversiu, nebebūsiu savo močiutės anūkas. Taigi daugelį metų gyvenau nepatogioje teritorijoje tarp smalsumo katalikybei ir nepasitikėjimo.

Į ją patekau gana įprastu būdu. Po vidurinės mokyklos, kaip ir daugelis mano bendraamžių, įstojau į jūrų pėstininkus - vienintelis kitas 2003 m. vidurinę mokyklą baigęs žmogus mano kvartale taip pat įstojo į jūrų pėstininkus. 2005 m. išvykau į Iraką, jaunas idealistas, pasiryžęs skleisti demokratiją ir liberalizmą atsilikusioms pasaulio tautoms. Grįžau 2006 m., skeptiškai nusiteikęs karo ir jį grindžiančios ideologijos atžvilgiu. Močiutė buvo mirusi, o aš, neturėdamas bažnyčios ar ko nors, kas galėtų mane pririšti prie jaunystės tikėjimo, iš pamaldaus tapau tikinčiuoju, o paskui - dar kažkuo mažesniu. Kai 2007 m. išėjau iš jūrų pėstininkų ir pradėjau studijuoti Ohajo valstijos universitete, skaičiau Christopherį Hitchensą ir Samą Harrisą ir vadinau save ateistu.

Nesiplėsiu apie tai, kaip tai pasiekiau, nes tai ir įprasta, ir nuobodu. Daug kas buvo susiję su nereikšmingumo jausmu: religiniai lyderiai, į kuriuos kreipiausi, vis dažniau teigė, kad jei pakankamai stipriai melsiesi ir tikėsi, Dievas apdovanos tavo tikėjimą žemiškais turtais. Tačiau pažinojau daug žmonių, kurie tikėjo ir daug meldėsi, bet neturėjo jokių turtų.  Tačiau yra dvi įžvalgos, kurias verta apmąstyti iš to mano gyvenimo etapo, nes jos abi iš anksto nulėmė intelektualinį pabudimą, kuris neseniai įvyko ir galiausiai atvedė mane atgal pas Kristų. Pirmoji yra ta, kad pakilusiam į viršų neturtingam vaikui iš sunkiai besiverčiančios šeimos ateizmas sukelia neginčijamą šeimyninį ir kultūrinį lūžį. Būti ateistu reiškia nebepriklausyti bendruomenei, kuri padarė tave tuo, kuo buvai. Taip ilgai slėpiau savo netikėjimą nuo šeimos - ir ne todėl, kad kam nors iš jų tai būtų labai rūpėję. Tik nedaugelis šeimos narių lankė bažnyčią, bet visi tikėjo kažkuo, o ne niekuo.

Buvo būdų tai kompensuoti, ir vienas iš jų (bent jau man) buvo trumpas flirtas su libertarizmu. Prarasti tikėjimą reiškė prarasti kultūrinį konservatizmą, o pasaulyje, kuris vis labiau artėjo prie Respublikonų partijos, mano ideologinis atsakas buvo perteklinė kompensacija: praradęs kultūrinį konservatizmą, tapau dar labiau ekonomiškai konservatyvus. Ironiška, žinoma, kad būtent Respublikonų partijos ekonominė programa mažiausiai domino mano šeimą - niekam iš jų nerūpėjo, kiek Bušo administracija sumažino mokesčių tarifus milijardieriams. G.O.P. tapo savotišku totemu - prie jos prisirišau dar stipriau, nes ji suteikė man bendrų sąlyčio taškų su šeima. O garbingiausias būdas tai padaryti tarp mano naujųjų koledžo draugų buvo atkaklus neoliberalios ekonomikos ortodoksijos laikymasis. Mokesčių lengvatos ir socialinės apsaugos mažinimas buvo socialiai priimtinas būdas būti konservatyviam tarp Amerikos elito.

Antroji įžvalga yra ta, kad mano religijos atsisakymas buvo labiau kultūrinis nei intelektualinis. Mano religija sunkiai derėjo su mokslu, kuris mane pasiekė. Pavyzdžiui, niekada nebuvau klasikinis darvinistas dėl priežasčių, kurias Davidas Gelerntneris išdėstė savo puikioje naujoje knygoje. Tačiau evoliucijos teorija tam tikra forma man atrodė tikėtina, ir nors aš suvalgiau „Tornadą sąvartyne“ ir visus kitus jaunos žemės kreacionizmo veikalus, galiausiai priėjau prie to, kad negalėjau suderinti savo biologijos supratimo su tuo, kuo mano bažnyčia man liepė tikėti. Niekada nebuvau taip atsidavęs jaunosios Žemės kreacionizmui, kad turėčiau rinktis tarp biologijos ir Pradžios knygos. Tačiau įtampa tarp mokslinio pasakojimo apie mūsų kilmę ir biblinio pasakojimo, kurį buvau įsisavinęs, padėjo lengviau atsisakyti tikėjimo.

Ir tiesa ta, kad jį atmečiau dėl paprasčiausios priežasties - minios beprotybės. Didelė dalis mano naujojo ateizmo buvo susijusi su troškimu sulaukti socialinio pripažinimo tarp amerikiečių elito. Tiek daug laiko praleidau tarp kitokio tipo žmonių, turinčių kitokius prioritetus, kad negalėjau neperimti kai kurių jų nuostatų. Sekuliarizmu susidomėjau kaip tik tuo metu, kai mano dėmesys nukrypo į atsiskyrimą nuo jūrų pėstininkų ir artėjantį perėjimą į koledžą. Žinojau, kaip išsilavinę žmonės linkę vertinti religiją: geriausiu atveju - provincialiai ir kvailai, blogiausiu - kaip blogį. Pritardamas Hitchensui, pradėjau galvoti, o galiausiai ir sakyti tokius dalykus: „Krikščioniškas kosmosas labiau panašus į Šiaurės Korėją nei į Ameriką, ir aš žinau, kur norėčiau gyventi.“ Savo veiksmais ir emocijomis įsiliejau į savo naująją kastą. Man gėda tai pripažinti, bet tiesa dažnai blogai atsiliepia apie savo subjektą.

Žinojau, kaip išsilavinę žmonės linkę vertinti religiją: geriausiu atveju - provincialiai ir kvailai, blogiausiu - kaip blogį.

Ir jei galiu ką nors pasakyti savo gynybai: tai nebuvo visiškai sąmoninga. Negalvojau sau: „Nebūsiu krikščionis, nes krikščionys yra tamsuoliai, o aš noriu įsitvirtinti meritokratų meistrų klasėje“. Socializacija veikia subtilesniais, bet galingesniais būdais. Mano sūnui dveji, ir jis per pastaruosius šešis mėnesius - kaip tik tuo metu, kai jo socialinis intelektas smarkiai išaugo - perėjo nuo vokiečių aviganio kailio draskymo prie jo apkabinimų ir bučinių. Iš dalies tai susiję su džiaugsmu, kurį teikia ir teikia geriausias žmogaus draugas. Bet dalis to kyla iš fakto, kad mes su žmona susiraukiame ir baramės, kai jis kankina šunį, bet aikčiojame ir juokiamės, kai jis jį myluoja. Jis reaguoja į mus taip, kaip aš reaguodavau į išsilavinusią kastą, su kuria pamažu susipažinau. Koledže labai nedaug mano draugų ir dar mažiau dėstytojų turėjo kokį nors religinį tikėjimą. Sekuliarizmas gal ir nebuvo būtina sąlyga norint patekti į elitą, bet jis tikrai palengvino procesą.

Žinoma, jei būtumėte man tai pasakę, kai man buvo dvidešimt ketveri, būčiau griežtai protestavęs. Būčiau citavęs ne tik Hitchensą, bet ir Russellą bei Ayerį. Būčiau pasakojęs, kad C. S. Lewisas buvo kvailys, kurio argumentai imponuoti tik trečiarūšiams intelektams. Žiūrėčiau Ravi Zachariasą vien tam, kad atkreipčiau dėmesį į jo argumentų problemas, kad labiau apsiskaitęs krikščionis nepanaudotų tų argumentų prieš mane. Didžiavausi gebėjimu savo logika priblokšti oponentą. Mano pasaulėžiūros esmė buvo arogancija - emocinė ir intelektualinė. Tačiau guodžiau save apeliacija į filosofę Ayn Rand, kurios ateizmas ir libertarizmas man sakė viską, ką norėjau išgirsti: puikūs, protingi vyrai buvo arogantiški tik tada, kai klydo, o aš buvau visai kitoks.

Tačiau buvo abejonių sėklų, viena pasėta protuose, kita - širdyje. Su pirmąja susidūriau Ohajo valstijoje per vidutinio lygio filosofijos kursą. Mes skaitėme garsiąją rašytinę diskusiją tarp Antony Flew, R. M. Hare ir Basil Mitchell. Ateistas Fliusas (nors vėliau atsisakė savo nuomonės) teigia, kad teologiniai teiginiai, tokie kaip „Dievas myli žmogų“, yra iš esmės nepatikimi, taigi beprasmiai. Kadangi tikintieji neleis, kad faktas prieštarautų jų tikėjimui, jų pažiūros iš tikrųjų nėra teiginiai apie pasaulį. Tai neabejotinai atitiko mano patirtį, ką tikintieji sako susidūrę su akivaizdžiais sunkumais. Susidūrę su neapsakoma tragedija? „Viešpats veikia paslaptingais būdais“. Vienatvės ir nevilties akivaizdoje? „Dievas vis dar tave myli.“ Jei tikri, akivaizdūs iššūkiai šiems jausmams buvo apdoroti, o paskui tikintieji juos ignoravo, tuomet jų tikėjimas turi būti gana tuščias. Mūsų klasė daugiausiai laiko praleido aptardama pirmąją Flouvo frazę ir Hare'o atsakymą, kuriame iš esmės pripažįstama Flouvo nuomonė, bet teigiama, kad religiniai jausmai vis dėlto yra prasmingi ir potencialiai teisingi.

Klasėje Basilo Mitchello atsakymui buvo skirta mažiau dėmesio, tačiau jo žodžiai išlieka vieni stipriausių, kokius kada nors esu skaitęs. Nuo to laiko nuolat apie juos galvoju. Jis pradeda palyginimu apie karo kareivį, kuris okupuotoje teritorijoje sutinka „Nepažįstamąjį“. Kareivis taip susižavi Nepažįstamuoju, kad mano, jog jis yra pasipriešinimo vadas.  

Kartais Nepažįstamasis pastebimas padedantis pasipriešinimo dalyviams, o partizanas dėkoja ir sako savo draugams: „Jis mūsų pusėje“. Kartais jis matomas vilkintis policijos uniformą ir perduodantis patriotus okupacinei valdžiai. Tokiais atvejais draugai murma prieš jį, bet partizanas vis tiek sako: „Jis mūsų pusėje“. Jis vis dar tiki, kad, nepaisant regimybės, Nepažįstamasis jo neapvylė. Kartais jis prašo Nepažįstamojo pagalbos ir ją gauna. Tada jis būna dėkingas. Kartais jis prašo ir jos negauna. Tuomet jis sako: „Nepažįstamasis žino geriau“. Kartais jo draugai susierzinę sako: „Na, ką jis turėtų padaryti, kad tu pripažintum, jog klydai ir kad jis nėra mūsų pusėje?“ Bet partizanas atsisako atsakyti. Jis nesutinka išbandyti Nepažįstamojo. O kartais jo draugai skundžiasi: „Na, jei jūs turite omenyje, kad jis yra mūsų pusėje, kuo greičiau jis pereis į kitą pusę, tuo geriau“. Palyginimo partizanas neleidžia, kad kas nors ryžtingai užskaitytų teiginį „Nepažįstamasis yra mūsų pusėje“. Taip yra todėl, kad jis įsipareigojo pasitikėti Nepažįstamuoju. Tačiau jis, žinoma, pripažįsta, kad dviprasmiškas Nepažįstamojo elgesys vis dėlto prieštarauja tam, ką jis apie jį tiki. Būtent ši situacija yra jo tikėjimo išbandymas.

Tuo metu kaip įmanydamas stengiausi atmesti Mitchell'o atsakymą. Fliutas puikiai apibūdino tikėjimą, kurį buvau atmetęs. Tačiau Mičelas išreiškė tikėjimą, su kuriuo niekada nebuvau susidūręs asmeniškai. Abejonės buvo nepriimtinos. Maniau, kad tinkamas atsakas į tikėjimo išbandymą yra jį užgniaužti ir apsimesti, kad jo niekada nebuvo. Bet štai Mičelas pripažino, kad pasaulio susiskaldymas ir mūsų asmeninės bėdos iš tiesų prieštarauja Dievo egzistavimui. Bet ne galutinai. Galiausiai padariau išvadą, kad Mičelas laimėjo filosofinę diskusiją daug metų prieš tai, kai supratau, kaip stipriai jo nuolankumas abejonių akivaizdoje paveikė mano paties tikėjimą.

Kylant aukštyn mūsų išsilavinimo hierarchijoje - iš Ohajo valstijos į Jeilio teisės mokyklą - pradėjau nerimauti, kad mano įsiliejimas į elitinę kultūrą brangiai kainuoja. Kartą sesuo man pasakė, kad daina, privertusi ją galvoti apie mane, buvo Lynyrd Skynyrd „Simple Man“. Nors buvau įsimylėjęs, supratau, kad emociniai vaikystės demonai trukdė būti tokiu partneriu, kokiu visada norėjau būti. Mano randistinė arogancija dėl savo gebėjimų ištirpo, kai supratau, kad apsėdimas dėl pasiekimų nepadės pasiekti to, kas man buvo svarbiausia didžiąją gyvenimo dalį: laimingos, klestinčios šeimos.

Buvau pasinėręs į meritokratijos logiką ir supratau, kad ji manęs labai netenkina. Pradėjau svarstyti: ar visi šie pasaulietiški sėkmės rodikliai iš tikrųjų padarė mane geresniu žmogumi? Iškeičiau dorybę į pasiekimus ir supratau, kad pastarieji yra nepakankami. Tačiau moteriai, kurią norėjau vesti, mažai rūpėjo, ar gausiu Aukščiausiojo Teismo tarnautojo vietą. Ji tiesiog norėjo, kad būčiau geras žmogus.

Žinoma, įmanoma pervertinti savo trūkumus. Niekada neapgaudinėjau savo būsimos sutuoktinės. Niekada prieš ją nesmurtavau. Tačiau mano galvoje buvo balsas, kuris reikalavo iš manęs daugiau: kad jos interesus iškelčiau aukščiau savųjų; kad suvaldyčiau savo temperamentą tiek dėl jos, tiek dėl savęs. Ir pradėjau suprasti, kad šis balsas, kad ir iš kur jis sklisdavo, nebuvo tas pats, kuris vertė mane kopti kuo aukščiau mūsų meritokratijos kopėčiomis. Jis sklido iš kažko senoviškesnio ir labiau pagrįsto - reikalavo apmąstyti, iš kur esu kilęs, o ne kultūriškai nuo to atsiskirti.

Svarstydamas šiuos du troškimus - sėkmingumo ir charakterio - ir jų prieštaravimus (ir neprieštaravimus), susidūriau su šventojo Augustino apmąstymais apie Pradžios knygą. Buvau Augustino gerbėjas dar nuo tada, kai koledže politinis teoretikas man paskyrė „Dievo miestą“. Tačiau jo mintys apie Pradžios knygą mane pakerėjo, ir jas verta pakartoti plačiau:

Kartais neaiškiais ir toli už mūsų regėjimo ribų esančiais klausimais, net ir tokiais, kuriuos galime rasti aptartus Šventajame Rašte, galimi skirtingi aiškinimai, nepažeidžiant mūsų priimto tikėjimo. Tokiu atveju neturėtume skubėti stačia galva ir taip tvirtai stoti į vieną pusę, kad, jei tolesnė pažanga ieškant tiesos pagrįstai pakirstų šią poziciją, mes taip pat kristume kartu su ja. Tai reikštų kovoti ne už Šventojo Rašto mokymą, bet už savąjį, trokštant, kad jo mokymas atitiktų mūsų mokymą, nors turėtume norėti, kad mūsų mokymas atitiktų Šventojo Rašto mokymą.

Tarkime, kad aiškinant žodžius: „Dievas tarė: ‚Tebūna šviesa‘, ir buvo padaryta šviesa“ (Gg 1, 3), vienas žmogus mano, kad buvo padaryta materiali šviesa, o kitas - kad dvasinė. Dėl faktinio „dvasinės šviesos“ buvimo dvasinėje būtybėje mūsų tikėjimas nepalieka jokių abejonių; dėl materialios šviesos, dangiškos ar viršdangiškos, egzistavusios dar iki dangaus, šviesos, po kurios galėjo būti naktis, buvimo, tokioje prielaidoje nebus nieko priešingo tikėjimui, kol neklystanti tiesa jos nepaneigs. O jei taip ir atsitiktų, tai šis mokymas niekada nebuvo Šventajame Rašte, bet buvo žmogaus neišmanymo pasiūlyta nuomonė.

Paprastai net ir nekrikščionis ką nors žino apie žemę, dangų ir kitus pasaulio elementus, apie žvaigždžių judėjimą ir orbitą ir net jų dydį bei santykinę padėtį, apie nuspėjamus saulės ir mėnulio užtemimus, metų ir metų laikų ciklus, apie gyvūnų, krūmų, akmenų rūšis ir t. t., ir šių žinių jis laikosi kaip patikimų, remdamasis protu ir patirtimi. Dabar netikinčiajam gėda ir pavojinga girdėti, kaip krikščionis, tariamai aiškinantis Šventojo Rašto prasmę, šiomis temomis kalba nesąmones; turėtume imtis visų priemonių, kad išvengtume tokios keblios situacijos, kai žmonės parodo didžiulį krikščionio neišmanymą ir juokiasi iš jo. Gėda ne tiek dėl to, kad tyčiojamasi iš neišmanėlio, kiek dėl to, kad žmonės, nepriklausantys tikėjimo bendruomenei, mano, jog mūsų šventieji rašytojai laikėsi tokių pažiūrų, ir, dideliam nuostoliui tų, dėl kurių išganymo mes triūsiame, mūsų šventieji autoriai kritikuojami ir atmetami kaip neišsilavinę žmonės. Jei jie randa krikščionį, klystantį jiems patiems gerai pažįstamoje srityje, ir išgirsta jį palaikant savo kvailas nuomones apie mūsų knygas, kaip jie patikės tomis knygomis klausimais, susijusiais su mirusiųjų prisikėlimu, amžinojo gyvenimo viltimi ir dangaus karalyste, jei mano, kad jų puslapiai pilni klystkelių apie faktus, kuriuos jie patys sužinojo iš patirties ir proto šviesos?

Negalėjau nustoti galvoti, kaip būčiau reagavęs į šią ištrauką, kai buvau vaikas: jei kas nors man būtų pateikęs tą patį argumentą, kai man buvo 17 metų, būčiau pavadinęs jį eretiku. Tai buvo nuolaidžiavimas mokslui, toks, iš kurio tokie žmonės kaip Billas Maheris teisingai šaipėsi, kad šiuolaikiniai nuosaikūs krikščionys jam nuolaidžiauja. Tačiau štai žmogus prieš 1600 metų mums sakė, kad mano požiūris į Pradžios knygą yra arogancija - tokia, kuri gali atitraukti žmogų nuo tikėjimo.

Pasirodo, tai buvo šiek tiek per daug įžvalgu, ir tapo pirmuoju įtrūkimu mano tariamuose šarvuose. Pradėjau platinti šią citatą tarp draugų - tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų, ir nuolat apie ją galvojau.

Versta iš thelampmagazine.com

The post J. D. Vance. Kaip aš prisijungiau prie pasipriešinimo (I) appeared first on LAIKMETIS.

Nuo vaikystės žinome maldą: „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje“. Mintis apie amžinybę, kaip amžinąjį poilsį, gali nuvilti, tarsi gyvenimas baigtųsi nesibaigiančiu miegu. Tačiau toks suvokimas kyla iš nesusipratimo: mes poilsį suvokiame tik kaip neveiklumą, kai tuo tarpu, pasak Biblijos, ilsėtis reiškia pasiekti pilnatvę, sakė pamokslininkas.

Pats Dievas ilsėjosi, kai Jėzus, miręs ant kryžiaus, buvo paguldytas į kapą. Jis „nužengė į pragarus“. Kristus per šį atilsį slėpiningai veikė, vadavo įkalintus mirusiuosius.

Šiandien mes poilsį dažnai suvokiame kaip prabangą, kurios negalime sau leisti. Gyvename visuomenėje, kuri reikalauja, kad būtume nuolat aktyvūs, nuolat produktyvūs. Kol gyvensime apsėsti rezultatų manijos, niekada nerasime poilsio. Tik tie, kurie pripažįsta savo ribas, pagaliau gali ramiai pailsėti.

Tikrasis poilsis yra ne neveiklumas, o laisvė, sakė tėvas Pasolini. Tai būsena, kai mums nebereikia nieko kitiems įrodinėti, nes leidžiamės apkabinami Dievo meilės. Gerai išgyventi poilsį reiškia rengtis amžinajam gyvenimui, mokytis gyventi be baimės, atsisakyti to, kas nereikalinga, ir pasitikėti, kad Dievas jau veikia mumyse.

Tikrasis poilsis – tai vidinė ramybė, matuojama ne pasiekimais, bet gebėjimu priimti tai, ką mums duoda gyvenimas. Tai ne pasyvumas, o būdas gyventi intensyviau, bet be nerimo. Tai aktyvus pasitikėjimas, kuris padaro mus laisvais ir sugebančiais mylėti.

Tikrasis poilsis yra ne neveiklumas, o laisvė.

Penktadienio rytą per paskutinį gavėnios rekolekcijų susitikimą tėvas Roberto Pasolini apibendrino viską, apie ką buvo kalbėta per visas pastarųjų dienų meditacijas.

Gyvenimas su savo grožiu ir sunkumais kelia mums esminį klausimą: kokia mūsų klajonių šiame pasaulyje prasmė, jei viskam lemta baigtis? Jei neturėtume amžinybės vilties, gyvenimo svoris mus sugniuždytų arba padarytų cinikais.

Kiekvieno žmogaus laukia kūno mirtis, tačiau kiekvieną dieną mumyse vyksta ir vidinis atsinaujinimas. Tai, kas, regis, nyksta, iš tikrųjų turi didesnę paskirtį: Dievas mus sukūrė prisikėlimui. Tai nėra utopinė svajonė, bet į pilnatvę pašauktos egzistencijos logika.

Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo slėpinyje Dievas įgyvendino savo meilės planą. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip Nukryžiuotojo pralaimėjimas, iš tikrųjų yra įrodymas, kad Tėvas nepalieka savo vaikų. Mūsų gyvenimas nėra paliktas atsitiktinumui, bet yra dalis atpirkimo plano, kuris mus padaro mylimais vaikais, skirtais amžinybei. Žengę per mirties slenkstį, esame skirti naujam ir šlovingam gyvenimui. Nors mes tiksliai nežinome, kaip viskas baigsis, tačiau žinome, kad tai, kuo būsime, jau yra mumyse užsimezgę. Mūsų ateitis tik iš dalies yra mums atskleista, tačiau ir tai, ką matome šiandien, yra nuostabu: esame mylimi vaikai, dangaus piliečiai, gyvenantys su Dievu per amžius, baigė paskutinę meditaciją gavėnios rekolekcijoms vadovavęs popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Roberto Pasolini.

The post Tėvas Roberto Pasolini OFM Cap: ilsėtis reiškia pasiekti pilnatvę appeared first on LAIKMETIS.

Biblijos serialas „Dovydo namai“, per dvi savaites pritraukęs 22 milijonus žiūrovų ir sulaukęs aukštų gerbėjų bei kritikų įvertinimų, oficialiai pratęstas antram sezonui, praneša crosswalk.com.

Pirmasis sezonas pasakoja apie Dovydo iškilimą į sostą ir baigiasi jo legendine pergale prieš Galijotą mūšio lauke. Prime Video paskelbė, kad „Dovydo namai“ žiūrimas daugiau nei 240 šalių visame pasaulyje, o per pirmąsias 17 dienų jį peržiūrėjo 22 milijonai žiūrovų. Serialas užėmė antrąją vietą transliacijų platformoje, nusileisdamas tik kriminaliniam hitui „Reacher“.

Serialą režisavo Johnas Erwinas (I Can Only Imagine, Jesus Revolution) ir Johnas Gunnas (The Unbreakable Boy, The Case for Christ), o prodiusavo nauja studija Wonder Project.

„Įtikinama Johno Erwino ir Johno Gunno kūrybinė vizija sustiprino mūsų tikėjimą šiuo serialu, ir mes nekantriai laukiame galimybės pasiūlyti žiūrovams dar daugiau istorijų, – sakė Vernonas Sandersas, Amazon MGM Studios televizijos padalinio vadovas. – Džiaugiamės galėdami toliau bendradarbiauti su Wonder Project, plečiant tikėjimu grįstų serialų liniją.“

Režisieriai Erwinas ir Gunnas bendrame pareiškime teigė esantys sujaudinti teigiamos serialo reakcijos visame pasaulyje.

„Dėl mūsų žiūrovų ir partnerių iš Prime Video bei Amazon MGM Studios, Wonder Project gali perteikti Biblijos istoriją pasaulinei auditorijai“, – sakė jie.

Collider žurnalistas Erikas Massoto aukštai įvertino serialą, teigdamas, kad „Dovydo namai“ – tai „didelis žingsnis į priekį, turintis potencialą išsiveržti iš religinio burbulo“.

Serialas sulaukė plataus dėmesio, išlaikydamas ištikimybę savo bibliniams pagrindams. Pagrindinį vaidmenį atliekantis Michaelas Iskanderis teigia, kad jį įkvėpė asmeninis krikščioniškas tikėjimas.

„Į Dovydo vaidmenį žiūrėjau su pagarba Šventajam Raštui ir supratimu apie tai, ką jis reiškia, ypač krikščionims – juk aš pats esu krikščionis, – sakė Iskanderis. – Tačiau nenorėjau jo pavaizduoti kaip didesnio nei gyvenimas. Norėjau parodyti jį kaip paprastą žmogų, paauglį, kuris ieško savo vietos pasaulyje.“

Iskanderis pabrėžė, kad Dovydas ekrane semiasi stiprybės iš Jozuės knygos 1,9: „Argi ne aš tau įsakiau: 'Būk stiprus ir ryžtingas'? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei!“

„Šie žodžiai stipriai įkvepia Dovydą ir suteikia jam ryžto stoti prieš milžiną“, – pridūrė aktorius.

The post Biblijos serialas „Dovydo namai“ prikaustė milijonų žiūrovų dėmesį appeared first on LAIKMETIS.

Laetare sekmadienio ištakos siekia ankstyvąją Bažnyčią. Jis jau minimas IV a., kai Romos krikščionys šią dieną atlikdavo savotišką pertrauką nuo griežtų Gavėnios apribojimų. Tai buvo diena, kai katechumenai (ruošiami krikštui) buvo iškilmingai pristatomi bendruomenei, o besiruošiantys Velykoms tikintieji buvo kviečiami prisiminti, kad artėja Prisikėlimo džiaugsmas.

Viduramžiais ši diena įgavo dar daugiau simbolikos. Laetare sekmadienis buvo žinomas ir kaip Dominica de Rosa („Rožės sekmadienis“), nes popiežiai šią dieną dovanodavo auksinę rožę nusipelniusiems katalikų valdovams ar šventoms vietoms. Tai simbolizavo džiaugsmą ir palaiminimą. Ši tradicija išliko iki šių dienų – popiežius vis dar dovanoja auksines rožes ypatingiems asmenims ir institucijoms.

Vienas iš svarbiausių Laetare sekmadienio liturginių simbolių – rožinė spalva. Jei violetinė Gavėnios spalva simbolizuoja atgailą ir laukimą, tai rožinė – tarsi saulėtekio šviesa po ilgos nakties. Ji byloja: Dievas artėja, ir mes jau dabar galime ragauti Jo džiaugsmą. Ši spalva yra leidžiama tik du kartus per liturginius metus – Laetare sekmadienį ir Gaudete sekmadienį Advento metu.

Dar viena istorinė tradicija, susijusi su šia diena – tai „motinos sekmadienis“ (Mothering Sunday), ypač populiarus Anglijoje. Viduramžiais šią dieną žmonės grįždavo į savo „motinines bažnyčias“ – parapijas, kuriose buvo pakrikštyti. Tai taip pat buvo proga aplankyti šeimą, o ilgainiui ši praktika tapo Anglijos „Motinos dienos“ pirmtaku.

Krikščionybė nėra niūri ar slopinanti religija – ji byloja apie gyvenimą, apie pilnatvę, apie tikrą džiaugsmą. Ir štai čia Laetare sekmadienis tampa ypatingai reikšmingas: tai proga sustoti, pakelti akis į dangų ir priminti sau, kodėl einame Gavėnios keliu. Taip, mes pasninkaujame, susilaikome, atsigręžiame į atgailą – bet ne tam, kad mus slėgtų našta, o tam, kad būtume laisvi, kad mūsų širdys būtų pasirengusios Prisikėlimui.

Tai primena ir Evangelija apie sūnų palaidūną – kai jis grįžta pas tėvą, jam dar nespėjus atsiprašyti, tėvas jau bėga jo pasitikti. Taip ir mes, vos tik atsigręžiame į Dievą, Jis mus pripildo džiaugsmu.

Krikščioniškas džiaugsmas ne paviršutiniška emocija, bet kyla iš gilaus vidinio buvimo su Dievu. Šis džiaugsmas išlaiko mus net kančioje, nes jis kyla ne iš pasaulio, bet iš Dievo malonės. Laetare sekmadienis primena, kad net Gavėnia nėra tik rimtumas – ji veda mus į pergalę, į Prisikėlimą.

Tad šią dieną sustokime, įkvėpkime džiaugsmo dvasios ir nepamirškime, kad mūsų tikėjimas nėra tik apie kryžių – jis visada veda į Prisikėlimą.

The post Laetare sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvoje vardas „Aušra“ siejamas su dviem skirtingais, tačiau reikšmingais leidiniais. Pirmoji, dr. Jono Basanavičiaus Ragainėje ir Tilžėje 1883–1886 m. leista „Auszra“, laikoma tautinio atgimimo simboliu ir pirmuoju lietuvišku politiniu bei literatūriniu žurnalu. Antroji „Aušra“ – pogrindinis leidinys leistas sovietmečiu (1975–1988 m.). Nors abi „Aušras“ skiria laikmetis ir aplinkybės, abu leidiniai, pasivadinę „Aušra“, simbolizuoja lietuvių tautos siekį išsaugoti savo tapatybę ir kultūrą.

Antrosios „Aušros“ gimimas

1972 metais pradėjus leisti pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” (LKB Kronika), žmonės viešinimui atsiųsdavo informaciją ne tik apie tikinčiųjų diskriminaciją ir persekiojimus, bet ir apie tuos, kurie buvo persekiojami ir teisiami dėl tautinių motyvų. LKB Kronikos bendradarbiai publikuodavo visą gaunamą medžiagą, bet po kelerių metų kilo mintis, kad reikalingas dar vienas leidinys, kuris galėtų rašyti apie tautinio identiteto naikinimą, kalbos ir kultūros slopinimą, kuri būtų taip pat svarbi pasipriešinimo forma prieš istorijos falsifikavimą.

Idėjos įgyvendinimas paspartėjo 1975 metais, kai kunigas Pranciškus Račiūnas grįžęs iš Amerikos, pasiūlė leisti naują pogrindinį leidinį tautinėmis temomis, pratęsiant dr. J. Basanavičiaus „Aušros“ tradiciją. Šias dvi “Aušras” vienija ne tik pavadinimas, bet ir numerių žymėjimas, kuris buvo susietas su senosios „Aušros“ numeracija, ją pažymint skliausteliuose – 1 (41) 2 (42) ir t. t. Kiekvienas naujos „Aušros“ numeris turėjo maždaug po 50 puslapių, dauguma jų pradėdavo kuriuo nors Lietuvos himno (tautinės giesmės) posmu. Kunigo P. Račiūno idėjos įgyvendinimą pradėjo LKB Kronikos bendradarbiai, bet vėliau visas rūpestis dėl „Aušros“ leidimo buvo patikėtas kun. Lionginui Kunevičiui.

„Aušros“ vaidmuo neginkluotame pasipriešinime

Konferencijos globėjas, pogrindinio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos ilgametis leidėjas ir pirmųjų „Aušros“ numerių redaktorius  J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ sveikindamas konferencijos dalyvius sakė, kad susirinkome prisiminti tuos drąsius žmones, kurie, nepaisydami sunkumų, nešė ant savo pečių tautos viltis ir svajones.

„Dėkoju Dievui už šį laikotarpį, kai mūsų širdyse brendo noras gyventi ne tik sau, bet ir dėl Lietuvos, dėl mūsų Bažnyčios. Šiandien, kaip ir anuomet, mums reikia žmonių, kurie mylėtų savo Tėvynę ir būtų pasiruošę atsakyti į šių dienų iššūkius,“ – sakė kard. S. Tamkevičius.

Sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE, kuri buvo ne tik viena iš pagrindinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbių, bet ir pogrindinio leidinio „Aušra“ bendražygė teigė, kad „Aušros“ egzistavimas, kaip atsvara sovietinei propagandai, buvo gyvybiškai svarbus.

„Man dar studijuojant, dėstytojas pasakodamas apie Lenkijos ir Lietuvos padalijimą, vakarinę dalį priskyrė Vokietijai, o Lietuvą pavadino „prisijungusia“ prie Rusijos. Aš iškart paprieštaravau, kad tai buvo padalijimas, o ne prisijungimas! Auditorijoje kažkas paleido repliką: „tokius žodžius gali tarti tik Tarybų Sąjungos priešas!“ Dėstytojas atvirai klastojo istoriją, todėl toks leidinys, kaip „Aušra“ buvo gyvybiškai svarbus,” – prisiminimais dalinosi s. G. Šuliauskaitė.

Labdaros ir paramos fondo „Bažnyčios kronika“ valdybos pirmininkas vyskupas Algirdas Jurevičius kalbėdamas apie atgimusios „Aušros“ svarbą sovietmečiu, akcentavo, kad šis pogrindinis leidinys rūpinosi ne tik tikinčiųjų teisėmis, bet ir visos tautos tapatybe, neiškraipyta istorija, dorove bei kultūros išsaugojimu.

Kiekvienai kartai reikalinga sava „Aušra“

Pranešimą „Pogrindžio „Aušra“ (1975–1988)“ konferencijoje  skaitęs Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centro vadovas Arūnas Bubnys sakė, kad jo pranešimo pagrindinis tikslas yra pabandyti apibrėžti šio pogrindinio leidinio vietą Lietuvos neginkluotojo pasipriešinimo sovietų režimui istorijoje.

„Labai svarbi neginkluotojo pasipriešinimo atsiradimo priežastis – rusų kalbos vartojimo Lietuvoje skatinimo politika. „Rusinimo” politika Lietuvoje buvo svarbi „Aušros“ laikraščio tema. Pavyzdžiui, Karolis Garuckas^[1] - ją, šalia ateizmo diegimo, žmogaus teisių varžymo, laikė viena didžiausių grėsmių^[2].  „Ginkime savo kalbos teises” – ragina straipsnis „Aušroje”.^[3] <…> Šis pogrindinis leidinys taip pat išspausdina tekstą skambiu pavadinimu „Gana lietuvį rusinti,” - istoriniais faktais dalinosi A. Bubnys. 

Dėl netikėtai iškilusių sveikatos problemų, doc. dr. Dariaus Aleknos pranešimą perskaitė LVI valdybos pirmininkas Audrius Globys. D. Alekna savo pranešime atkreipė dėmesį į tai, jog  „Aušra“ išskyrė pranašumu prieš oficialiąją to meto spaudą kalbos taisyklingumu, intelektualiniu lygiu ir ryškiomis redakcinėmis nuostatomis.

„Čia neturėtume labai stebėtis – pats leidėjas kun. L. Kunevičius buvo poetas, ir jo talkininkas „kalbos redaktorius“ Kazimieras Ambrasas patys buvo puikūs filologai.

„Aušros“ publikacijos turi vieną ir šiandienos skaitytojams, ypač jauniems, labai svarbų bruožą: jos parašytos šiandien visiškai suprantama kalba. Ką turiu omenyje? Tai, kad okupacijos laikais negyvenę žmonės nemoka skaityti oficialiosios ano meto spaudos. Esu daugybę kartų matęs, kaip studentai, skaitydami kokią nors „Komjaunimo tiesą“ ten parašytus žodžius naiviai priima už gryną pinigą. Jie neturi mūsų anais laikais išsiugdytų gebėjimų skaityti tarp eilučių, nebeišmano ano laiko realijų, nebejunta jo nuotaikų. Tačiau skaitant Aušrą visi mano minėti nelaisvės išugdyti gebėjimai nereikalingi: jos tekstai kalba tiesia ir tiesiogine kalba, vertinimai aiškūs, akivaizdūs ir suprantami. Norint šių dienų jaunimą supažindinti su Lietuvos gyvenimu okupacijos laikais geriausias patarimas – duoti skaityti Aušrą,“ – pranešimą paraginimu baigia doc. dr. Darius Alekna.

Tapatybės išsaugojimo kelias - istorinės pamokos

Istorikė ir publicistė Regina Statkuvienė konferencijoje kalbėjo apie tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvės, kaip tapatybės pamato, svarbą. Ji pabrėžė, kad lietuvių tauta, nepaisant carinės ir sovietinės okupacijų, išsaugojo savo tapatybę knygnešių, disidentų ir pogrindinės spaudos leidėjų dėka.

„Juk kai pažvelgiame į savo praeitį, regime ne tik neginkluotą pasipriešinimą, bet ir didžiules pastangas išsaugoti lietuvių kalbą, tikėjimą, papročius bei tradicijas. Ir kiekvienas laikotarpis paženklintas skirtingais iššūkiais. Carinės priespaudos metais, kai buvo vykdoma rusifikacija, svarbiausia buvo išsaugoti lietuvybę. Sovietmečiu, kai komunistinė ideologija užsimojo sunaikinti katalikybę ir įdiegti ateizmą – reikėjo išlaikyti tikėjimą. Šiandienos pasaulis irgi nėra be išbandymų. Įsigalint nutildymo arba dar vadinamajai cancel kultūrai paprastas tiesos sakymas apie žmogų tampa drąsos reikalaujančiu veiksmu,“ -  įspėdama apie šiandieninius iššūkius R. Statkuvienė atkreipė dėmesį į socialinės inžinerijos pavojus, siekiant dirbtinai perkurti žmogaus mąstyseną ir vertybes.

Tęsdama savo pranešimą R. Statkuvienė sakė, kad kiekvienai kartai reikalinga „Aušra“  – šviesa, kuri padeda matyti tiesą apie kalbą, tikėjimą ir žmogų. „Kalbos draudimas buvo bandymas nutildyti tautą. Tikėjimo persekiojimas – siekis atimti jos sielą. Tačiau neįmanoma išsaugoti kalbos ir tikėjimo be tiesos apie žmogų. Nes tautą ir valstybę kuria žmonės, žinantys, kas jie yra, kas juos jungia ir kas skiria nuo kitų,“ – pabrėžė R. Statkuvienė.

Pirmosios konferencijos dalies pabaigoje Markas Dolgovas, kuris organizuoja visuomenei atvirus kultūrinius, istorinius ir intelektinius renginius, tokius kaip „Ryterna Modul Mototourism Rally“ bei „Mototourism Sprint“, papasakojo apie ralio dalyvių maršrutus pogrindinės veiklos vietomis. Pasak M. Dolgovo, jo veikla, tai padėka tiems, kurie kūrė šią istoriją – tiek ginkluoto, tiek neginkluoto pasipriešinimo dalyviams. M. Dolgovas pabrėžė, kad nors kartais ginkluotas pasipriešinimas atrodo reikšmingesnis, abiejų formų pasipriešinimo atsakomybė buvo vienoda –  suėmimai, lageriai ir mirtis. Jis dėkojo visiems, kurie kūrė šią istoriją, ir tiems, kurie stengiasi ją išsaugoti.

„Aušros“ jubiliejaus proga – istorinio archyvo sugrįžimas

Dalia Labukienė, kun. L. Kunevičiaus dukterėčia, pasidalijo savo prisiminimais apie ilgametį pogrindinio leidinio „Aušra“ redaktorių ir leidėją kunigą Lionginą Kunevičių. Nuo pat vaikystės svajojęs apie kunigystę, jis susidūrė su daugybe išbandymų – persekiojimais, grasinimais ir tremtimi – tačiau nepalūžo ir tęsė savo pašaukimą.

Kun. L. Kunevičiaus dukterėčia pasakojo, kad pas savo dėdę kun. Lionginą ji ne tik ruošėsi Pirmajai Komunijai, dalyvaudavo Šv. Mišiose, bet ir pramogaudavo.

„Su dėde (kun. L. Kunevičium-red. past.) kartu eidavome žvejoti, maudytis, žaisdavome futbolą. Ypač verždavomės į klebono raštinę, kurioje buvo labai įdomus albumas apie Šv. Mergelės Marijos apsireiškimą Fatimoje su tikrų regėtojų nuotraukomis. Ir vis prašydavome klebono papasakoti šią nuostabią istoriją. Matydavome, jog kartais atvažiuoja kun. P. Račiūnas, kurio pasakojimai apie tremtį ilgam prikaustydavo mūsų dėmesį. Retkarčiais užklysdavo vienas kitas nepažįstamasis, su kuriuo kun. Lionginas ilgai vakarodavo. Ryte mums buvo smalsu sužinoti kokiu reikalu jis užsukdavo. Kun. Lionginas sakydavo, kad tai netikintis žmogus atėjo man įrodyti, kad Dievo nėra. Ir mes vaikiškai klausdavom: „O koks jis išėjo, ar pavyko jam įrodyti Dievo buvimą?“ Kun. Lionginas tik nusijuokdavo ir pasakydavo, kad „išėjo susimąstęs ir jau ne toks piktas, koks atėjo“, - savo prisiminimais dalinosi D. Labukienė.

Konferencijai artėjant į pabaigą, įtampa augo, nes Elena Budreckytė iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, pusmečiui buvo tapusi detektyve, ieškojo, kur pradingo net 25 „Aušros“ numeriai. Po ilgo, bet įdomaus, jos „detektyvo“ pasakojimo, ji pateikė jau „pilnai atšlifuotas“ ir aiškias tyrimo išvadas.

„Neabejoju, kad ieškoti, bet nesurasti numeriai yra kažkur saugomi – privačiai kažkieno namų stalčiuose ar lentynose, o gal Lietuvos ar užsienio kultūrinėse, mokslinėse ar kitose atminimo įstaigose, kurios taip ir neatsiliepė atgal, ar kurioms aš pati neparašiau. Galbūt, dar syki viešai kreipiantis internetu ar kitos žiniasklaidos būdu ieškomų numerių savininkai atsilieptų? Tikiu, kad šį tyrimą ar detektyvą dar tikrai galima pratęsti,“ – sakė E. Budreckytė.

Ar surasti dingę „Aušros“ numeriai?

E. Budreckytės tikėjimas, kad šį tyrimą ar detektyvą dar galima pratęsti, pasiteisino dar tą pačią dieną. Konferencijos pabaigoje paaiškėjo, kad dingę „Aušros“ numeriai buvo saugomi kun. L. Kunevičiaus dukterėčios Dalios Labukienės namuose, kuri juos perdavė kardinolui S. Tamkevičiui.

Šis atradimas – didžiulė pergalė Lietuvos istorijos ir kultūros išsaugojimui. „Aušros“ archyvas – neįkainojamas šaltinis, liudijantis apie tautos pasipriešinimą sovietiniam režimui, tautinio atgimimo dvasią ir kovą už laisvę. Atrasti pogrindinio leidinio numeriai bus suskaitmeninti, sukelti į puslapį lkbkronika.lt ir prieinami visiems skaitantiems lietuviškai.

[1] Karolio Garucko pareiškimas “Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, Lietuvos TSR prokurorui, “Tiesos vyriausiajam redaktoriui”, 1978 11 16, Aušra, 3, p. 141 – 153;  Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 58-69.

[2] Atviras Laiškas Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui”, 1979 03 15, Aušra, 4, p. 14 – 26,  Nenugalėtoji Lietuva, 2, p.  p. 106-117.

[3] “Ginkime savo kalbos teises”, Aušra, 5, p. 294 - 298; Nenugalėtoji Lietuva, 2, p. 294 - 298.

The post Dingusio pogrindinio leidinio „Aušra“ pėdsakais: detektyvas su netikėta pabaiga appeared first on LAIKMETIS.