16 val. Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius) vyks Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės 70-ųjų mirties metinių minėjimas. Jame dalyvaus ir pranešimus skaitys LGGRTC Atminimo programų skyriaus vedėja Violeta Jasinskienė („Moterys lageriuose“) ir kunigas dr. Nerijus Pipiras („Dievo tarnaitės lietuvės kaip vilties žmonės“).

Adelei Dirsytei svarbiausi dalykai gyvenime buvo tikėjimas, šeima ir tėvynė. Sovietinių okupantų nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties visur, kur tik kalėjo, žodžiu ir malda ji palaikė likimo draugių dvasią. Deja, pati neatlaikė lagerių kankinimų ir mirė likus nedaug laiko ligi kalinimo pabaigos. Po pasaulį pasklido ir tapo žinomos į daugelį kalbų išverstos jos rankraštinės, lageryje sukurtos Sibiro kalinių maldaknygės. 2000 m. pradėta A. Dirsytės beatifikacijos byla.

17 val. Tuskulėnų memorialo koplyčioje-kolumbariume bus aukojamos šv. Mišios už sovietinių represijų aukas, kurioms 1944–1947 m. sausio–kovo mėnesiais buvo įvykdyta mirties bausmė NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje.

Šv. Mišias aukos Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas. Giedos Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“, bus skaitomos per šį laikotarpį nužudytų aukų pavardės.

Visa informacija www. genocid.lt

The post Kovo 27 d. Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės 70-ųjų mirties metinių minėjimas Vilniuje, Tuskulėnų memoriale appeared first on LAIKMETIS.

Ir štai mes čia, sukamės jau pilnamete mašinėle tomis gatvėmis - štai tavo senasis, nuvaikščiotas vaikystės tiltas, štai meldai ir žuvys tarp vinguriuojančių srovėje žolynų, upelyje, kuris atrodė toks didelis. Štai vis dar tos pačios pušys prie stadiono, kurios irgi buvo aukštos, kur kartą buvai atėjęs vienas naktį, kai buvo labai labai sunku.

Ir staiga pajuntu, kaip staiga priartėju prie savęs, ir kaip giliai atsibunda laikas, ir aš jau kitas ir amžinas, kuris būsiu visada. O kai į save pareiname sutvarkę ir pasibuvę, vis dar norisi atsisukt - ir vis atsisuku, pažiūriu ir pamenu. Mama sakydavo, kad jie tyliai šaukia ir prašo dar pabūt.

Ji buvo likusi visiškai viena, dažnai ateidavo, ilgai laistydavo, sodindavo, sėdėdavo pavargus, su jais ir su manim pasikalbėdavo. O mes buvome jauni, nekantrūs, pilni gyvenimo geismo ir norėjom greičiau į savo gyvenimus. Ir ko ji ten taip krapštosi, jei viskas sutvarkyta, ko ten vis rankioja nematomus šapelius lapelius?

Nors pasakyt nedrįsdavau, užgniauždavau giliai viduj. O dabar tai pats krapštausi ir rankioju, ir mane dabar šaukia ir prašo pabūt. Ir pats dabar tyliai ir be žodžių pasikalbu - vis daugiau kalbuosi vienas. Juk tiesa, mes vis daugiau kalbamės be žodžių, broliai?

Jie visada duodavo ženklus, kaip ir mes duosim - prie stalo užvesdavo kalbą, netikėtai ir apie tai, ką supratom, bet iš baimės nenorėjom sakyt. Ir kaip jie laukė mūsų atsiliepiant ir jų akys tada imdavo spindėti, ir būdavo vėl buvo trumpam jauni ir tikri, prisiminkim.

Argi sunku buvo pajusti, kaip jiems baisu, kaip laukia pagalbos, stebuklo ar paprasto išgirdimo, ir kaip jiems norisi pasakyt ko nebepasakys, atsisveikint, kol laikas? Mes klausomės, bet neišgirstam, žiūrime, bet nematom. Nors iš tikrųjų tik apsimetam ir laukiame pasibaigiant tikrumą, kuriam neleidom prasidėt.

Ir visada neturime ką pasakyt, juk nė vienas neturim, ir kvailai, kaltai, patys nesulaukdami pagalbos nutylam, slėpdami akis. Arba štai drąsesnis nuleis juokais - visiems tuoj palengvėjimas ir sugrįžtam į vykstantį šviesos pasaulį, apsuptą tamsos. Dar akimirka nesmagumo ir viskas, tik vėl ilgesys ir gyvenimo aidas.

Mums pilsto kavą ir visi nusišypsom, ir urmu puolam kalbėtis, nes bijomės tiesos, nes reikia būti taip, kaip nemokam. Kas svarbiausia, visada suprantame po to ir sugalvojam, ką būtinai, būtinai reikėjo pasakyti. Ir tą kartais naktimis vis prisimenu ir kartoju, kada per vėlu.

Dabar visi gudrūs, rytoj nebebus šitos minutės, nei šio stalo, nei kalbų, nei to protingo pasaulio, apsupto tamsos, ir mūsų laimei niekas nepasikeis. Ir nebereikės mūsų pasakymų, ir visas mokėjimas bus nebesvarbus, nes kai mūsų nėra - nieko ir nereikia. Liksime su diena, kada nepasikalbėjom.

Na va, laikas ir mums po truputį - pasitikrinam, ar nieko nepamiršom, kad namai būtų šilti ir saugūs. Ten, kapuose bus gera ir gražu. Gal ir vaikams patiks, jei bus nepavargę nuo pragyventos dienos, kada pamatys tamsoj mirgantį užmigusių brolių miestą.

Pabūsime kur buvom ir mūsų nebėra ir liksime tik mes ir šis atvažiavimas. Būsim tik sugrįžimas iš kur reikėjo ir reikia išeiti, kur šlapi lapai po kojom ir užrašai ant akmens. Ir žvakės dvidešimt pirmajam šimtmety po to, kai nužudėme savo Dievą. Taip ilgai mūsų čia nebuvo ir nejaugi nebebus, ko laukėm?

Sugrėbsim lapus, nes taip reikia, nors lapai gražiau. Nuimsim viską, kas tikra, nes tikro neturi būti. Kiekvienas kapas yra tai, ko neturi būti, kiekvienas čia atėjęs yra tai, ko neturi būti ir nebebus, tačiau mes visi susirinkom. Ir mes matome vienas kitą, broliai.

Kiekvienas kapas yra tai, ko neturi būti, kiekvienas čia atėjęs yra tai, ko neturi būti ir nebebus, tačiau mes visi susirinkom.

Mane reikia išgelbėt. Ir tave reikia išgelbėt, ir gelbėtojus visus reikia tikrai. Jei nebuvote naktį per audrą prie jūros – nueikit, atsisėskite tamsoj, net jei gulite dabar lovoj ir klausotės savo kvėpavimo. Išgirsit, kad esat ir gyvi visi, kuriuos mylit. Ir visi susirinks. Ir būsite su jais.

Čia yra mūsų šalis, čia vėsi ir tikra, pilna šaknų ir protėvių kaulų žemė. Ir pageltęs žinojimas, kas rytoj bus ir kaip vėl nebebūsim. Čia gyveno ne vien mūsų džiaugsmas, vienatvė ir išėjimas. Čia buvo mūsų galybė, vaiko kojyčių šlepsėjimas ir tai ko nesupratom.

O kai įsukam į savo kiemą ir diena pasibaigia, kada nutolstam nuo savęs - nusileidžia dar vienas vakaras. Ir vėl temsta mūsų langai, o kambariuose vėl girdisi tik tų, kuriuos mylime, kvėpavimas. Ir staiga viskas, kas buvo ir kas bus, susilieja su tavim. Ir ateina ateitis tų, kurie dar praeis.

Visas šis beprotiškas, pilnas kraujo ir žiaurybių, melo ir ilgesio, šios nakties ramybės įamžintas pasaulis yra tavo. Vienintelis tavo, jame staiga atsibundi trumpam iš mėnesiais trukusio sapno ir tikrumas apima tave. Ir visi daiktai žiūri tavo akimis. Ir  supranti, kad viskas, kas buvo, yra gera.

Tu gyvenai gerai ir teisingai, ir mes esame gyvi. Ir čia yra mūsų Tėvynė. Mūsų Lietuvos žemė, vėl nuklota rudenio lapais. Čia buvo, yra ir bus mūsų gyvenimas, ir būsime šį vakarą kaip vienas, ir niekada nebūsime vieni. Mes paliksime mus ir savo šalį savo vaikams.

The post Algimantas Rusteika. Šį vakarą būsime kaip vienas appeared first on LAIKMETIS.

Apybraižai parašyti visas jėgas buvo suviejinęs dar gyvas senųjų Šveicarijos lietuvių karo pabėgėlių būrelis. Senukai man rodė savo asmeninius ir 1952 m. vasario 17 d teisiškai įkurtos Šveicarijos lietuvių bendruomenės archyvus. Padedant VU archyvarėms ir VU mokslinės bibliotekos direktorės Birutės Butkevičienės  pagalbos rūpesčiu 2004 m. apybraižos manuskriptas jau buvo pabaigtas - trūko tik aprašyti Lietuvos vienuolių atminimą, archyvuose atžymėtą prie pasakiško Keturių kantonų ežero istorinių Alpių kalnų: Rigi Kulm ir dvynių Myten papėdėje, kur stovi senas XIX a. viduryje įkurtas Ingenbholio katalikių moterų vienuolynas.

Kunigo prof. kunigo Jono Juraičio teigimu, XX a. vienuolyno archyvuose tebesaugoma apie 500 lietuvaičių, iš Lietuvos atvykusių varsčiusių šios Dievo palaimintos šventovės duris, vardai.

Tą Vėlinių rytą, pasiėmę prof. kunigo J. Juraičio rekomendaciją (pašaliniai į vienuolyną neįleidžiami), sėdome į mano ištikimo draugo, šveicaro Žano, kurio pavardė irgi buvo įrašyta rekomendacijoje, automobilį ir riedėjome Svico kantono keliais. Lijo. Pažliugęs asfaltas iš po ratų purškė šaltą lietaus srovę, buvo pavojinga slystelėti besilenkiant su autostrada nutrūktgalviškai skubančiais automobiliais, tačiau mano draugas automobilį valdė meistriškai, ne blogiau už jo/pianisto klavyru atliekamas sudėtingas Bacho, Brahmso ar Mozarto melodijas. Lyg pritardamos melodijomis, sodrią pakelių žolę, godžiai rupšnojančioms skambalais pasipuošusiomis šveicariškos siementaler karvėms... Vėlinių rytas man priminė lietuvišką Vėlinių gedulą, lyg skolą pasimelsi už Tėvynės Seseris, kurios Alpių šalyje surado amžinąją Dievo prieglaudą.

Iš pasąmonės kapsčiau išeivijos dienoraščių puslapius.

Teisininko Stanislovo Vaitkevičiaus dienoraštyje 1986 m. liepos 10 d. yra aprašytas pasakojimas apie 1986 m. birželio 29-osios šventę vienuolyne. Šventėje dalyvavo dvi dešimtys lietuvaičių vienuolių. Vienuolyno koplyčioje vyskupas Paulius Antanas Baltakis aukojo šventąsias Mišias ir savo pamoksle išsakė padėką arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, kuris visada teikė didžiulę pagalbą jų kilniems pašaukimams įgyvendinti.

„Tada prie Liucernos Keturių kantonų ežero pirmą kartą suskambėjo lietuviškos giesmės. Stebėjau, kokius gilius jausmus išgyveno mūsų Seserys vėl išgirdusios giesmes ir maldas ta kalba, kurią jau buvo primiršusios. Vyskupas A. Baltakis po mišių aplankė negaluojančias ligones lietuvaites ir suteikė joms palaiminimą. Tai buvo nepaprastai dvasiškai saulėta birželio pabaigos diena, giliai daugeliui vienuolių gal jau ir paskutinį kartą įspaudusi į širdis bebaigiančius išblukti Tėvynės Lietuvos prisiminimus, meilę ir paguodą visų bendrai, bet kol kas nepasiekiamai, geležine uždanga apsitvėrusiai, raudonųjų ateistų niekinamai Tėvynei…“ – rašė savo dienoraštyje S. Vaitkevičius.

Atvykę pasukome prie gražių klasikinių rūmų atkeltais vartais. Theresianum rūmų tarpduryje draugiškai mus sutiko vyresnioji sesuo Stephanie, su kuria iš anksto telefonu buvo numatytas mūsų susitikimas.

Jos rūpesčiu gavau lietuvių vienuolių sąrašą (1900–2000 m.), kuriame įrašytos 64-ios lietuviškos pavardės: 62 seserys, įvairiais laikotarpiais davusios amžinuosius įžadus Ingenbholio vienuolyne; dvi – Ieva Vitkutė, gim. 1903 m. vasario 10 d., ir Magdalena Kontrimaitė, gim. 1899 m. kovo 5 d. – likusios kandidačių sąrašuose.

Pirmoji lietuvaitė vienuolė Kazimiera Malewsky iš Kretingos amžinuosius įžadus davė 1907 m. rugsėjo 3 d., paskutinė – Aurica Bačiulytė iš Utenos – 1943 m. balandžio 6 d. Daugiausia lietuvių amžinuosius įžadus davė Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu: 1931 ir 1933 m. – po septynias, 1934-aisiais – šešios, 1935, 1936 ir 1938 m. – po keturias.

Sesuo Stephanie - lyg sena pažįstama, nes turi ne tik ilgamečio bendravimo su mūsų bendruomenės kapelionu prof. kunigu J. Juraičiu patirtį, bet ir pati prieš metus du kartus lankėsi Lietuvoje, parsivežė gražius gintaro krašto atsiminimus ir tarsi įrodymą iš kišenės ištraukė gintarinį rožinį. „Tai lietuviškas“, – sakė su pasididžiavimu.

Papasakoti savo įspūdžių iš Lietuvos, kurioje irgi ne vieną kartą yra buvęs, pasišovė ir šveicaras Žanas. Jis - lietuvių bendruomenės dalyvis, ne kartą klausėsi išeivių pasakojimų ir baisėjosi sovietinės okupacijos režimo padariniais. Todėl apie lietuvius susidarė išskirtinę filosofiją, kuri idealiai sutampa ir su sesers Stephanie atsiliepimais.

„Lietuvos likimo žmonės man primena išskirtinę pasaulio bendruomenę. Tai reto nuoširdumo, dvasios taurumo, žmogiškos užuojautos ir krikščioniško gailestingumo tauta, šimtmečiais priešų smaugta, 50 metų kankinta ir ateizmo slibino niekinta, mirčiai parklupdyta ant Sibiro ledo. Tokių tautų civilizacija – ypatinga. Jie neturėjo laimės važinėti moderniais elektriniais traukiniais stebuklingais Alpių tuneliais, greitaeigiais liftais iš vieno dangoraižio į kitą, skraidyti po pasaulį reaktyviniais boingais, tačiau niekada nesinaudodami technine pažanga savo sielos tvirtumu liko aukščiau civilizuoti nei tie, kurie visu tuo naudojosi. Vienas mano pažįstamas šveicarų filosofas sako, kad jam daug brangesnis doras mažaraštis negu pasipūtęs Sorbonos absolventas“, – įsijautęs pasakojo Žanas.

Tokie šveicarų atsiliepimai apie mano Tėvynę visada sugraudina. Nustebina svetimos šalies piliečių sugebėjimas nupiešti humanišką mano gimtojo krašto atmosferą, mokėjimą mylėti savo Tėvynę.

Išgėrę vienuolių atneštą kavą, ir pro dvynius Myten kalnus pasirodžius Vėlinių ryto saulei, sesuo Stephanie pakvietė mus aplankyti vienuolyno kapines.

– Vienos lietuvės vienuolės kapas tikrai dar nesunaikintas, ir jūs jį  pamatysite, – pasakė sesuo Stephanie.

Šveicarijoje kas 20–25 metus (pagal tai, kaip nusprendžia kiekvieno kantono savivalda) visi kapai naikinami, ir jų vietoje laidojami naujai mirusieji. Tarp kalnų ir ežerų suspaustai, plotu mažesnei už Lietuvą Šveicarijai, artėjančiai prie 10 milijonų gyventojų, įsispraudusiai tarp didžiulių kalnų visada truksta laisvų žemės plotų mirusiems.

Sustojame prie mirusios sesers M. Agnietės Steponaitytės kapelio, kuris čia visų palaidotų vienuolių kapelių dvynys. Taigi pagal Šv. Raštą į Dangaus karalystę visiems kelias pažymėtas vienodais žemiškais ženklais… Sukalbu sesutei Agnietei „Amžinąjį atilsį“ ir uždegu iš Tėvynės atsivežtą tikro lietuviškų bičių vaško žvakę.

Apie seserį vienuolę Agnietę ir kitas lietuves vienuoles Stephanie pasako padovanosianti pluoštelį iš anksto mums paruoštos archyvinės medžiagos.

– Ar jums nesudarys sunkumų, kad dalis vienuolyno archyvų užrašyta prancūzų kalba? – paklausė ji, o Žanas prisipažino, kad prancūzų kalba - jo gimtoji kalba. Jis visus prancūzų kalba rašytus Ženevoje gyvenančio išeivio N. Prielaidos sukauptus archyvus išverčia į vokiečių kalbą, o aš paskui į lietuvių – tai įprastas mudviejų kūrybinio darbo konvejeris - pagerbti mano Tautos istoriją…

Sugrįžusi į Ciurichą iš vienuolyno archyvų apie vienuolę M. A. Steponaitytę perskaičiau: tai buvo ryškiausia vienuolyno asmenybė, 50 metų praleidusi tarp vienuolyno sienų. Gimė 1906 m. Radviliškyje, mirė 1995 m. sausio 10 d. Ingenbholio Šv. Juozapo seserų vienuolių prieglaudoje. 1928 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, kartu lankydama paskaitas Kauno meno mokykloje, kurioje irgi išsilaikė valstybinius egzaminus.1929–1934 m. studijavo Kauno universitete filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir meno istoriją. Paskutiniais studijų metais universitete pradėjo dirbti dėstytoja Kauno mokytojų seminarijoje ir progimnazijoje. Toliau tobulinosi Italijoje ir Berlyne, o 1938 m. Ingenbholio vienuolyne davė amžinuosius įžadus ir čia pasiliko visam laikui.

Kaip gabiausia studentė perlaikė visų specialybių egzaminus Bazelio universitete ir pasitvirtino visus diplomus pagal Šveicarijos konfederacijos aukštųjų mokyklų reikalavimus. 40 metų dėstė įvairių Šveicarijos vienuolynų mokyklose piešimą, kaligrafiją ir meno istoriją. M. A. Steponaitytė buvo tokio aukšto intelekto menininkė, kad tik užmetusi akį į nežinomo dailininko paveikslą meno eksperto tikslumu iš karto galėjo jį įvertinti.

Sesuo Stephanie mus nuvedė į kapinių koplyčią, kurioje saugomi visų vienuolyne mirusių vienuolių sąrašai. Akimis prabėgau per dešimtis didelės kietais viršeliais knygos puslapių, kuriuose mačiau ne vieną lietuvišką pavardę.

Mums besilankant vienuolyne dvi lietuvaitės dar buvo gyvos: sesuo Gualberta Užaitė iš Viešintų, gimusi 1910 m. spalio 19 d., ir sesuo M. Dievelta Strimaitytė iš Žaliosios, gimusi 1915 m. liepos 5 d. Abi sunkių senatvės ligų prislėgtos, kitų vienuolių rūpestingai slaugomos. Su jomis pasimatyti sutikimo negavau, tiktai perdaviau joms atvežtas lietuviškas lauktuves: šakotį ir lietuviško medaus indelį, rūtų šakele papuoštą.

Staiga vienuolyno kapinėse atsivėrusi skaudi lietuviška atmintis ilgai dar spaudė iš akių ašaras. Mano Tautos seserys, kurios tautinės meilės idėjomis ilgus metus svetimame krašte užpildė Tėvynės ilgesio ištroškusias sielas… Čia buvo įvertinti jų kilnūs siekiai, šviesūs darbai – pats stipriausias Gerumo ir Meilės ryšys Dievui ir žmogui.

Dangų staiga vėl užklojo tamsūs, sunkūs iš kalnų atslinkę debesys.

Dar kartą visi trys atsisukome į vienuolyno kapines, kur Vėlinių žvakelės spinduliavo Dievui ir Žmogui atidavusią lietuvių vienuolių širdžių šilumą.

The post Atmintis gyvųjų širdyse appeared first on LAIKMETIS.

Valanda, kada mes čia susirenkame, yra šventa. Iš visų Lietuvos kampelių ateiname pabūti čia. Ir daug daugiau, nei pabūti. Iš tiesų, šventas tas laikas, kada sustoję tyloje, galime apmąstyti Lietuvą. Tokią, kokia ji buvo, yra ir įsivaizduoti, kokia bus. Tai ne vien tik didžių žmonių pagerbimas. Tai – ištisa meditacija, kurioje ir kiekvienas turime atsakyti sau, kas esame, kur einame. Kiekvieną kartą kitaip, skirtingai išgyvenu Tėvynės patirtį.

Neretai tenka klausti ir sutiktų žmonių, ir laukų, ir vėjų, stūgaujančių sodybose, kadaise galėjusiose džiaugtis vaikų juoku, ir vis labiau dirvonuojančių arimų, ar nepamirštame, esą vienos žemės, vienos šalies ir vienos šeimos vaikai. Taip, šiandien pilietis jau nėra saistomas kokios nors geografinės vietos. Tačiau ar mus dar jungia į vieną šeimą viena kalba, viena istorija, viena daina ir malda, o galbūt buvimas vien tik pasaulio lietuviu atitolino vienus nuo kitų ir pačius nuo savęs?

Šiandien vėl ir vėl norisi klausit, o kas yra Lietuva, kai plečiasi ir auga pasaulio pilietybė? Gal ir banalokai suskambės šiandien kažkada prieš gerus tris dešimtmečius plačiai skambėjęs sakinys iš vienos Atgimimo laikų dainos. Sakinys, kurį, ko gero, įpindamas ne mažiau svarbius klausimus ir pranašišką tuomet dar ateities, kurią mes jau dabar išgyvename viziją, sukūrė poetas Kęstutis Genys. Jis priminė, kad „Lietuva – tai sąžinė“.

Šiandien norisi sugrįžti prie šių žodžių. Ir būtent juos atkartoti, savotiškai išgyvenant Abraomo ir trijų Viešpaties pasiuntinių pokalbį. O jeigu dar yra nors vienas žmogus, nepardavęs ir nenusipirkęs tiesos, o jeigu dar yra nors vienas žmogus tarp čekiukų ir partnerystės bei aistrų pasirinkęs Dievą ir Tėvynę, o jeigu dar yra žmogus, nepasiklydęs arogancijos pinklėse?

Abraomas tuomet išgirdo atsakymą, jog jei yra, tuomet viskas bus gerai. Norisi tuo tikėti šiandien, kada būtent mes susirenkame prie monsinjoro kapo. Kiekvienais metais. Kada ne tik prisimename, bet ir brėžiame gaires ateičiai. Savo ir kitų ateičiai. Nesilenkime netiesai, nepamirškime, kad Lietuva – tai sąžinė, nuspalvinta mūsų gyvenimais.

Tas pats Kęstutis Genys nemažiau pranašiškai tame pačiame eilėraštyje, vėliau virtusiame daina, klausė: „Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos. Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?“

Stovime prie kapo. Ar tik jis nereiškia šiandien mūsų sąžinės kapo? Juk mirusi sąžinė patogi. Ką reiškia nuo pasaulio vis labaiu atskiriami seneliai ar vaikystės pasakas pamiršti priversti vaikai, ką reiškia, kai norint pasveikti iš kokios nors labai varginančios ligos, reikia laukti malonės mėnesių mėnesiais ar keliauti į kitą pasaulio kraštą ir likti vienišiems, nes palankyti tavęs dėl susisiekimo tinklo optimizacijos ne visi turi galimybių? Ką reiškia, kai vaikas dėl besikeičiančių kaip mėnulio fazė reikalavimų krūvos jau turi kęsti nuovargį vietoj to, kad galėtų džiaugtis saldžiu mokslo skoniu, ką reiškia, kai nuvertinamas mokytojo orumas, pareigos, profesija, net pašaukimas? Ką reiškia, kai net apeliuojant į moralės normas ar jas iškreipiant, sprendžiamos tik vienos grupės žmonių dirbtinai susikurtos problemos, lyg kitų problemų nei nebūtų?

Stovime prie kapo. Ar tik jis nereiškia šiandien mūsų sąžinės kapo?

Galų gale, ar kaimynas, kovojantis šiandien už mūsų visų laisvę, vėl turi būti vienas, nes ilgokai besitęsianti kova ar vėliavų spalvos mums jau nebepatinka? Stovime prie kapo. Širdies gilumoje tikiu, kad dar ne prie sąžinės kapo. Todėl ir vėl iš naujo pateikiau tuos dalykus, kuriuos matydamas, monsinjoras netylėjo. Ir dabar netylėtų. Kur ieškosime atsakymų apie tiesą ir kaip šias problemas spręsime, nuo ko pradėsime, - klausimai, į kuriuos atsakyti šiandien jau turime kiekvienas asmeniškai.

Šiandien, būdami prie monsinjoro kapo, nepaliaukime prašyti tikrosios laisvės, neatsietos nuo tiesos apie Dievą, artimą ir save. Ir žinokime, kad tikrai laisvi žmonės neprašys laisvės narkotikams, aistroms, kerštui, atsiriboję nuo istorijos, nekurs ateities ir nepamirš, kad jau čia ir dabar reikia prašyti Dievo tikrosios laisvės Ukrainai ir Europai, ir mums.

Monsinjoras mokė, jog tikrosios laisvės pamatas – pasitikėjimas ir malda. Pradėkime ją kurti, jei šis darbas dar nepradėtas. O jei pradėtas – nepamirškime prie jo sugrįžti ir jį tęsti, paėmę už rankų brolį ar sesę, pagelbėdami ar benr jau būdami drauge. Ir belieka tikėtis, kad monsinjoras, gyvendamas žemėje ir buvęs laisvės bei tiesos apaštalu, o šiandien jau regėdamas tikrąjį Tiesos šaltinį veidas į veidą, savo malda iš anapus užtars ir padės išsigelbėti iš elgetystės, prašyti tikrosios laisvės lyg apsiausto nuo negandų lietaus ar vėjo ir pasilikti jame nuolat.

The post Kunigas Nerijus Pipiras. Lietuva – tai sąžinė appeared first on LAIKMETIS.

R. Grigas sako dabartinio Seimo veiklą daugeliu aspektų laikantis antikrikščioniška, antinacionaline ir antikultūrine, todėl jis nenori būti „niekaip siejamas su dabartinės kokybės Seimu“.

„Jau senokai nebejaučiu, kad jis tinkamai atstovautų manųjų, tai yra tradicinių konservatyvių, lietuvybę branginančių pažiūrų žmones“, – šią savaitę feisbuke paskelbė R. Grigas.

„Tikiu, kad ateityje sulauksime naujo moralinio Tėvynės atgimimo ir daugumos Lietuvos piliečių dvasines nuostatas išreiškiančios mūsų Tautos Atstovybės. Tada ramia širdimi galėsiu priimti įvertinimus ir apdovanojimus, jei tokie būtų skiriami“, – poziciją išsakė dvasininkas.

Visuomeninių organizacijų apdovanojimo „Žinia“ laureatą per minėjimą šeštadienį pristatė Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Saulius Pečeliūnas.

„Apgailestauju, kad nominantas neatvyko į Tautos atstovybės salę, kur 1990 metų kovo 11 dieną buvo priimtas Lietuvos nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrimo aktas. Tai jo pasirinkimas, tai yra veikianti demokratija“, – sakė S. Pečeliūnas.

The post Kunigas Robertas Grigas neatvyko į Seimą atsiimti jam skirto apdovanojimo appeared first on LAIKMETIS.

Ateinat su vaikais, aplink jaunos šypsenos, o už šimto metrų į šoną aidūs skersgatviai be žmogaus ir negyvi langai. Kodėl už džiaugsmo vitrinų padvelkia tuštuma, o vėjas po grindinį nešioja artėjimus ir pabaigą? Kodėl laisvėje apsigyveno nelaisvė ir vakarais tylim?

Vasario 16-sios Lietuva buvo staiga, ginklo jėga okupuota svetimųjų ir perduota svetimiems. Vieni pasitraukė, kiti priešinosi, dalis kolaboravo, dauguma - susitaikė.

Kovo 11-sios Lietuva buvo lėtai, pinigų galia okupuota savųjų ir parduota saviems. Vieni pasitraukė, kiti bandė ir dar bando priešintis, nemaža dalis kolaboruoja, dauguma - susitaikė.

Kovo 11-sios Lietuva dar gyva. Ją rasite tyloj prie signatarų kapo ir Sausio 13-sios aukų artimųjų akyse. Išgirsite mažuose miesteliuose ir miestuose, paprastų žmonių nelengvuose pokalbiuose, aptariant šią dieną. Galite pajusti Kauno arkikatedroje, kur aukoja Mišias kunigas Robertas Grigas, atsisakęs priimti dovanas kolaborantų Seime.

Tik jos nerasite Vilniaus ponijos ir jos pataikūnų „paminėjimo" ritualuose ir iškilmėse, kurie ta proga net į Katedrą nebeateina, o rengia savo veidmainiškas, tuščias ir bedvases pamaldas Seime. Tie patys stori ir liesi veikėjai ir veikėjos, kurie su palengvėjimo atodūsiais nulipa nuo scenos į  gyvenimą „kaip visada".

Kovo 11-sios Lietuva buvo lėtai, pinigų galia okupuota savųjų ir parduota saviems.

Iš sakyklų – kas kitų per naktis surašyta, tą išmoktą saulelę, kuri atkopdama nebebudina. Stropiai viską atbubens, labai svarbiais veidais, pakalbėjimai bus sunkiasvoriai, su pažymėtomis pauzėmis. Bet širdis jums neklystamai pasakys - šventykloje tuščia.

Jie patikrins, ar švenčiat ir tuos, kurie neišsikėlė vėliavų, nubaus. Žmogaus formos pamėklės ir manekenai negyvomis šaldytų lydekų akimis kartos kitų, už pinigus sugalvotus žodžius, per melo dėžes parodys ką nors iš tų vilties dienų, pagros, pašoks. Liesis patetika ir bukas entuziazmas.

Sotūs dvaro politologai dėžėje padiskutuos apie tai, kaip svarbu „suvokti Lietuvą", kokia ji šauniai moderni, atvira visoms pasaulio nesąmonėms ir nuolanki pasaulio galingiesiems.  O vakare ponai dalinsis atsiminimais, kaip didvyriškai tą dieną pragyveno ir baisiai rizikavo, kovodami už mūsų ir jūsų laisvę.

Lėtai, žingsnis po žingsnio pavogę iš mūsų valstybę, dabar išdidžiai moko gyventi ir naujoviškai mąstyti, kad nepriklausomybė ir yra laisvė. O kas nepatenkintas melu – valstybės ir laisvės priešas. Romualdas Ozolas buvo teisus – laisvė ir nepriklausomybė nėra tas pats, Šiaurės Korėja juk irgi nepriklausoma.

Bet šią dieną, kaip visada, Dievo šviesa plūsta per langus, jaukiai kvepia kava, sušvinta feisbuko ekranai. Pamatysit pasisveikinimus ir pasveikinimus, žmonių nusivylimą ir pyktį, abejingumą ir ateities viltį. Taip, namai, kuriuose išaugai – ne patys tobuliausi.

Ir tavo tėvai ne turtingiausi ir protingiausi pasaulyje, bet jie yra tavo. Lietuvos ir savęs neišjungsi, su visais teks būti kartu ir greta numirti. Gyvensim kaip nusipelnėm, bet taip, kaip anomis dienomis, nebesuprasime vieni kitų niekada. Mums vėl reikia Kovo 11-sios.

Tikėkim, kad ji ateis, saugokim kas dovanota, nes nieko daugiau nebebus. Meilė – didžiausia Visatoje galia, nes nėra jėgos, kuri gali priversti mylėti ar nemylėti. Mūsų meilė sukūrė Nepriklausomybės galimybę, tačiau laisvės niekas dykai nedalina.

Ji yra tokia ir jos tiek, kokie esam patys.

The post Algimantas Rusteika. Mums vėl reikia Kovo 11-osios appeared first on LAIKMETIS.

Tada mes buvom tikri. Tada mes galėjome viską, tai buvo mums dovanota šviesos valanda, kuri vargu ar bus pakartota. Dvasinė aukštuma, kuri ir Tautai, ir žmogui duodama tik kartą ar du per gyvenimą. Arba neduodama visai.

Tie, kurie tada buvom, sudarom uždarą sektą, meilės Tėvynei kariuomenę, kur nėra nei pirmųjų, nei paskutinių. Mes atpažįstam vienas kitą iš pusės žodžio ir juntame vienas kito petį. Ir girdime vėl tą artėjimą, girdime garsiai suplakant širdis prieš užgrojant Laisvę, kurios niekas nebegroja ir gal nebegros.

Buvo metai, kai tikėjom, buvo - kai nebetikėjom ir tik prisiminėm. Buvo, kada džiaugėmės, kada pykom, kai norėjom atkeršyti, kada galvojom galintys pakeisti ar pasikeisti. Buvo viltis, kad naktis baigėsi ir iliuzija, kad tamsa neužėjo. Visko buvo.

Praėjusiais, paskutiniais taikos metais, atėjom pas juos pareikalauti. Ir pamatėm nukritusias kaukes ir žvėrių veidus. Pamatėm apsišaukėlių neapykantą savo žmonėms, tamsą jų akyse ir pasiryžimus padaryti viską iki galo, ko žmonės nenori.

Pernai mes pasižadėjome žuvusiems tęsti jų darbą. Dar prisimenu, dar girdžiu tuos kelis tūkstančius prie Seimo kartojant: pasižadam! Dar matau tuos nušvitusius veidus. Tai buvo dar viena tikrumo akimirka. Gal paskutinė.

Nes šiemet nebejuntu nieko. Girdžiu, matau, liečiu tuštumą. Nieko nebeliko. Dirbtiniai manekenų fejerverkai ir plastmasinės manekenų dainelės. Tai tikra ir baisu - tuštuma ir niekas. Vienintelis dalykas, kurį norisi žuvusiems pasakyti - atsiprašymas.

Atgaila už tai, kad tylėjom. Už tai, kad tingėjom. Už tai, kad augindami savo mažylius ir trokšdami paprastos, žmogiškos laimės nepastebėjom pavojaus ateinant. Neišsaugojome to, dėl ko žuvot. Už tai, kad susitaikėm, prisitaikėm ir bundam per vėlai.

Atleiskit.

The post Algimantas Rusteika. Atleiskit appeared first on LAIKMETIS.

Papasakokite, kaip judu susipažinote, kur susitikote.

Milda: Su ateitininkais bendravau Amerikoje, Dainavos stovykloje, tad natūraliai susipažinau su vysk. Kęstučiu Kėvalu, kuris tuomet viešėjo Žiemos kursuose. Žinodamas, jog turiu giminių Lietuvoje, gan dažnai ten lankausi, „mestelėjo“ tokią mintį, kad vasarą atvykčiau vadovauti į stovyklą Lietuvoje. Tai aš atvykau į Berčiūnus – Jaunųjų ateitininkų sąjungos organizuojamą stovyklą, buvau vadovė, susipažinau su lietuviais ateitininkais, pasisekė užmegzti draugiškus ryšius. Vėliau turėjau progą odontologijos mokslų dėka keliauti gal du kartus per metus į Lietuvą. Vieną iš tų kartų su draugais lietuviais nusprendėme susiorganizuoti baidarių žygį. Kadangi turėjau mažai laiko viešnagei, o norėjosi su daug kuo susitikti – ir draugais, ir giminaičiais – tad pakvietėme daug ateitininkų, tarp jų buvo ir Mantas.

Mantas: Mudu to žygio metu susipažinome pirmąsyk, bet mūsų draugystė tada dar nelabai užsimezgė, nes kitaip vienas kitą matėme ir įsivaizdavome…

Milda: Man tuo metu Mantas visai nerūpėjo, nes jis buvo naujas žmogus, o aš iš tiesų turėjau labai mažai laiko Lietuvoje ir norėjosi jį praleisti su jau senais gerais draugais. Bet po to vėl ateitininkų dėka teko dar keletą kartų susitikti, būdavo malonu netyčia sutikti jį mieste, pasišnekėti. Per Kalėdas susitikome šv. Mišiose, pasiūliau Mantui prisijungti prie mūsų Naujųjų metų baliaus. O jis manęs klausia: gal jūs norite su mumis? Tai sujungėme dvi šventes ir tai buvo laikas, kada labiau pradėjo vystytis mūsų draugystė. Tuomet Mantas pradėjo lankytis Amerikoje, aš atvykdavau į Lietuvą…

Mantas: Studijuodamas doktorantūroje turėjau ganėtinai daug lankstumo, todėl galėjau dažnai ir ilgesniam laikui – dviem savaitėms – vykti į Ameriką. Tai buvo galimybė mums vystyti santykius ir draugystę, ji nebuvo tik tokiame hipotetiniame lygmeny. Galėjome labiau vienas kitą pažinti, tad nusprendėme, kad mums pakeliui.

Kokį draugystės pradžioje kartu patirtą nuotykį prisimenate?

Mantas: Pirmos kelionės metu, kai pirmąkart atvykau į JAV, baidare išplaukėme į kanjonus. Kad būtų lengviau įsivaizduoti – kaip Kauno marios, kurios krantuose turėtų gilius, plačius kanjonus, į kuriuos galima nusiirti baidare. Tą gražią, ramią popietę mes susiruošėme trumpam pasiplaukiojimui, tačiau nutiko taip, kad mes neapskaičiavome, kiek toli nuplaukėme. Tikėjomės, kad paplaukiosime pora valandų ir grįšime, tačiau pasidarė labai įdomu įplaukti į vieną kanjoną, kur sienų aukštis gal 50 metrų, jausmas lyg plauktum griovyje. Pabuvome, nusprendėme keliauti atgal, tačiau išlindus už posūkio mus užklupo audra, pakilo didžiulis vėjas… Dėl stačių sienų vanduo pradėjo stipriai banguoti, o mes be geriamojo vandens, be rūbų, turime parplaukti apie 10 kilometrų prieš vėją, bangas. Pradžioje gan viltingai plaukėme, nors matėme, kad nepajudam iš vietos. Galiausiai sugebėjome per marias išplaukti iš kanjono, tačiau dviejų valandų pasiplaukiojimo popietė virto iššūkiu irkluoti į kažkokį uostą vidurnaktį.

Milda: Mane labai sužavėjo, kad tai buvo itin kritinė situacija, bet abu nepasimetėme, ir viskas baigėsi gerai…

Mantas: Nes nebežinai, kas gali atsitikti – toks stiprus vėjas, bangos gali išversti ir nebeįlipsi, sušalsi, maisto neturi… Šis nuotykis mus suartino.

Milda: Tokios situacijos leidžia matyti, kaip žmogus reaguoja: ar pasiduoda, puola į neviltį, ar turi vilties ir jėgų. Dar man svarbu tai, kad mūsų draugystės metu (Mantas gal jau buvo pasipiršęs) sugebėjome kiekvieną didelę šventę švęsti kartu – Naujuosius metus, Velykas, gimtadienius, amerikonišką Padėkos dieną. Tai labai įspūdinga, nes mes gyvenome skirtingose šalyse.

Kas šiandien stiprina jūsų draugystę – santuoką?

Mantas: Bendras tikslas dėl vaikų, nes mes dirbame kaip komanda. Kartais būna, kad daug stengiesi dėl kitų ir pamiršti skirti laiko sau, tai labai padeda, jeigu kitas atpažįsta ir pagelbėja susigrąžinti tas prarastas jėgas. Kovojimas už vienas kitą labai suartina.

Milda: Šeima yra ne tik vaikai, bet ir suaugę, mes praktiškai iki dabar nelabai turim pagalbos, mūsų vaikai nelanko darželio, mes abu jais rūpinamės ir suprantame, kad labai svarbu yra pasirūpinti ir vienas kitu. Turime bendrą viziją, kokią mes norime šeimą auginti ir kur norime atsidurti tiek savo profesiniuose gyvenimuose, tiek šeimoje. Bandome siekti tų tikslų, palaikyti vienas kito karjeros svajones ir kartu rūpintis vaikais. Mes dažnai pasitariame, kokie mūsų tikslai, ar mes jų link judame, o gal juos jau reikia pakeisti.

Auginate dvi mergaites – Nidą ir Liną. Kokios jos, ko iš jų mokotės, kas jums svarbu auginant vaikus?

Milda: Nida yra truputėlį vyresnė nei 2,5 metų, o Linai yra 6 mėnesiai, jos abi dabar supranta tik lietuviškai, Lina dar nešneka, Nida jau kalba lietuviškai. Nida labai jautri, mėgsta važinėti dviračiu, lakstyti, taip pat mėgsta stebėti aplinką iš toliau. Ji labai rūpestinga, stengiasi mėgdžioti mus – rūpintis savo lėlėmis taip, kaip mes rūpinamės Lina. Ji labai stebi mus ir kartoja, ką mes darome.

Mantas: Nida labai pastabi, kartais aš nepastebiu tiek detalių, kiek ji, iškart pataiso, jei ką nors pasakai ne taip, pavyzdžiui, jei pasakai batai, o ne basutės, traktorius, o ne buldozeris.

Milda: O Lina iki šiol, kiek matome, labai mėgsta bendrauti, ji labiau mėgsta juokinti kitus ir labai daug šypsotis. Tokius skirtumus pastebime.

Labai daug išmoksti, supranti savo ribas, savo poreikius ir kad reikia paprašyti pagalbos, kai jau sunku, nes kai tau negerai, tai vaikams bus dar blogiau. Išmoksti labiau rūpintis savimi, nes anksčiau būdavo daugiau laisvės leisti sau pervargti, o dabar nežinai, kada galėsi pailsėti, todėl bandai išlaikyti pusiausvyrą savo gyvenime ir nepuoli į tokius kraštutinumus, į kuriuos buvau linkusi studijų laikais.

Dabar man lengviau suprasti savo tėvus ir savo pačios istoriją, nes matau, ką reiškia būti su vaiku, bandai analizuoti, kaip su manimi elgdavosi, ir spręsti, ar tai pats geriausias būdas. Yra labai daug dalykų, kurių mokausi iš vaikų, ir čia yra pati tikriausia mokykla, gali labai patobulėti, nes darai dalykus ne teoriniam lygmeny, o iš tikrųjų.

Mantas: Be to, sunku keisti įpročius, nes iš tėvų esame gavę nemažai kitokio ugdymo patirties negu mes norėtume, kad mūsų vaikai būtų ugdomi. Mums, atrodo, automatiškai norisi perimti tai, kaip mus ugdė, net nesąmoningai taip elgiamės. Sudėtinga savyje tai pastebėti, bet norisi prigauti save ir elgtis kitaip.

Milda: Mums labai svarbu sąmoningumas su vaikais: kaip elgiamės, kaip reikėtų elgtis esant skirtingoms situacijoms. Norisi nuolat jausti, ko vaikams reikia, suprasti juos ir taikyti tėvystės principus, kad atlieptų vaikų poreikius. Mums svarbu sukurti aplinką, kurioje vaikai atsiskleistų tokie, kokie yra – neperspausti, suteikti galimybę išbandyti skirtingas sritis, žiūrėti, kas juos domina, ir to siekti. Dar svarbu su vaikais elgtis kaip su lygiaverčiais žmonėmis, nors jie ganėtinai maži, bet išties visi turime panašius poreikius: miegas, valgis, veikla. Stengiamės suteikti vaikams progų ne tik žaisti, bet prisidėti prie buitinių darbų, pavyzdžiui, nuskusti bulves. Gražu matyti, kaip jie po to didžiuojasi tais darbais, todėl mums svarbu suteikti daug galimybių vaikams.

O ką naujo augindami mergaites atradote apie vienas kitą?

Milda: Mes bandėme vienas kito per daug neįstatyti į tam tikras roles ir, pavyzdžiui, mane stebina, kad Mantui vaikus migdyti pavyksta geriau. Aš nelabai mėgstu ir nemoku migdyti vaikų, man tai yra pats nemaloniausias darbas, o Mantas turi tam daug kantrybės.

Mantas: Aš pastebėjau, kad Milda turi daug užsidegimo domėtis vaikų raida, kas yra tinkama kiekvienam amžiaus tarpsniui. Nuolatinis jos domėjimasis vaikų ugdymu man labai padeda.

Milda: Aš tokia truputį mokslininkė visose savo gyvenimo srityse, man patinka skaityti mokslinius tyrimus ir, kur yra daugiausiai įrodymų, bandyti pritaikyti, kas mums tinka.

Kaip nusprendėte namus kurti JAV?

Mantas: Mes svarstėme abi galimybes – tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Dėl kelių priežasčių atrodė, kad bus lengviau Amerikoje. Pirma priežastis buvo Mildos profesija, nors aktyviai bandėme sukurti galimybes jai atvykus į Lietuvą, kad galėtų tęsti bent iš dalies su jos profesija susijusius darbus, bet nepavyko gauti licenzijos pagal jos baigtus mokslus JAV. Morališkai būtų per daug sudėtinga iš naujo pradėti mokslus Lietuvoje, be to ir finansiškai būtų sudėtingiau Lietuvoje. Gaudami lietuvišką atlygį niekaip nesugebėtume sumokėti paskolos, kurią Amerikoje esame pasiskolinę mokslams. Tad radome tokį viduriuką – 7-10 metų pagyventi Amerikoje, kol susimokėsime paskolą, per tą laiką geriau suprasime, kur mūsų vieta, kur mes kaip šeima galime augti, auginti vaikus.

Milda: Aš tais metais, kai susituokėme, baigiau mokslus ir turėjau darbo pasiūlymų čia, Amerikoje, o Mantas dar mokėsi. Mūsų sritys gan retos ir naujos Lietuvoje, burnos medicinos Lietuvoje net nėra, tai čia gera proga tobulėti. Grįžę į Lietuvą galėtume atvežti daugiau žinių, o ne bandyti to mokytis Lietuvoje, kur nėra specialistų.

Mantas: Kai ilgiau gyveni, pamatai tą kitą pusę, nebetampa taip juoda ir balta, kad Lietuvoje viskas tik gerai. Žinoma, yra trauka tėvynei, bet yra ir tų kitų pusių, kad ir tas profesinis išpildymas. Svarbu jaustis gerai srityje, kurioje tave pripažįsta, įvertina, kuri net nulemia kitų žmonių gyvenimą. Pavyzdžiui, Milda gydo žmones, turinčius retas ligas, niekas kitas negali kartais diagnozuoti tų simptomų be jos, ji gali diagnozuoti, paskirti reikalingą gydymą ir tikrai padėti sergantiems žmonėms. Toks prasmės išpildymas. Ir, aišku, kalbant apie Ameriką, nėra taip, kad čia viskas balta. Prieš atvykdamas turėjau iliuzijų, kad čia svajonių šalis. Dabar taip nemanau. Kiekviena vieta turi ir pliusų, ir minusų, dabar gyvendami čia bandome išnaudoti pliusus. Tada pamąstysime, kur judėti toliau, kaip kurti ryšius su Lietuva.

Ar jums svarbu gyvenant nelietuviškoje aplinkoje kurti lietuviškas tradicijas, puoselėti lietuvių kultūrą?

Milda: Mano asmeninė patirtis padėjo tai suprasti. Aš į Ameriką atvykau 3 metų, pradėjau lankyti darželį būdama šešerių, dar nemokėjau anglų kalbos, bet išmokau – kalbu be akcento, galiu laisvai dalyvauti savo profesinėje veikloje. Kai aš augau, turėti tą lietuviškumo ypatybę buvo gerai, taip galėjau išsiskirti, turėti tarsi du pasaulius, kuriuose augau. Dėl to turėjau platesnį pasaulį nei mano draugai, kurie augo amerikoniškoje kultūroje. Svarbu yra būti įkišus koją ir į vieną kultūrą, ir į kitą, taip gali turėti platesnį pasaulio pažinimą.

Mantas: Esame girdėję, kad gali būti sudėtinga išlaikyti lietuvišką kultūrą gyvenant svetur. Kiek skaitėme tyrimų, jeigu vaikas auga kitoje kultūroje nei toje, kurios bandai jį mokyti, tai svarbu 70 proc. laiko girdėti nedominuojančią kalbą. Tai gali kelti iššūkių, ypač kai vaikai lankys mokyklą, tik vakarais galėsime būti drauge, tad kalba gali nukentėti. Ne tiek dėl Nidos, kiek dėl Linos, nes karantino metu man dirbant iš namų turėjome privilegiją būti visą dieną kartu namuose.

Milda: Bet labai padeda, kai yra lietuvių draugų ar organizacijos – ateitininkai, skautai, stovyklos. Yra progų, kai gali susipažinti su kitais, gyvenančiais čia ir kalbančiais lietuviškai. Dabar mūsų kaimynystėje gyvena latviai, kultūriškai turime panašių bruožų, tai tikime, kad galėsime puoselėti kultūrą. O dabar ramu – nereikia kovoti su vaikais, kad jie kalbėtų lietuviškai, nes kol kas kitaip nemoka (juokiasi).

O kaip jūs pasakojate, kas ta Lietuva? Kaip kuriate ryšį su namais Lietuvoje?

Milda: Būnant Amerikoje mums tikrai svarbūs ryšiai su Lietuva. Dar prieš pandemiją Nida, kai buvo 10 mėn., turėjo progą pabūti Lietuvoje, aplankėme draugus. Mes susiskambiname su seneliais, draugais, po pandemijos vėl bus galimybė gyvai susitikti. Svarbu žmonės, nes negali turėti ryšio su šalimi, juk šalis neegzistuoja be žmonių. Jei neturi asmeninio santykio su gyvenančiais Lietuvoje, sunku bus palaikyti ryšį su šalimi, gi cepelinų gali pavalgyti ir čia. Žmonės grįžta dėl žmonių. Mes jaučiame, kad daugiau tvirtų ryšių su draugais turime Lietuvoje nei Amerikoje, tai padeda mums galvoti ir planuoti ateitį Lietuvoje.

Mantas: Man pačiam svarbu išlaikyti ryšį su Lietuva. Jei jau mes čia gyvename, tai norisi bent jau dažniau lankytis gimtinėje, bent kartą per metus.

Kaip jūs pažinote ateitininkus? Koks dabar santykis su organizacija?

Mantas: Sužinojau apie ateitininkus iš tėvų. Jie buvo įsitraukę į ateitininkų veiklą, čia buvo gal 90-ųjų vidurys. Paskui, kai pradėjau lankyti mokyklą, vasarodavau Jaunųjų ateitininkų vasaros stovykloje, taip kiekvieną vasarą. Kartu su sendraugiais, tėvais ir jų bičiuliais susitikdavome įvairiose šventėse, veiklose. Tos pažinties buvo nemažai, mokykloje ryšiai nutrūko, nežinau kodėl. Gal tada nežinojau apie akademijas. Studijų laikais mane Martynas Pilkis pakalbino įsitraukti į vieną projektą su ateitininkais, mane užkabino, tad prisijungiau. Taip sužinojau apie akademijas ir pradėjau važiuoti kaip vadovas, iki kol atsikrausčiau į Ameriką, tol dalyvavau. Amerikoje ši veikla sumažėjo, gal nutrūko. Nors esame kartą nuvykę į Studijų savaitgalį, kitose veiklose dalyvauti nepavyko, nes arba labai maži vaikai, arba buvome išvykę į Lietuvą.

Milda: Klivlande (Cleveland) mūsų lietuvių buvo mažiau nei Čikagoje (Chicago), tai lietuviai visur dalyvavo – nebuvo kito pasirinkimo. Vaikai irgi visur dalyvavo, visi buvome ir skautai, ir ateitininkai, ir šokdavome ir dainuodavome, ir šeštadieninę mokyklą lankėme. Dalyvavau tik moksleivių stovyklose, man ta veikla labai tiko ir patiko. Net ir dabar jaučiu, kad mano paauglystės ugdymas vyko moksleivių stovyklose, žiemos kursuose. Dabar sudėtingiau puoselėti draugystę su ateitininkais, čia mes labiau išsibarstę, bet turime draugų Lietuvoje. Čia, Amerikoje, galime dalyvauti jaunoms šeimoms skirtose stovyklose, kurių programa baigiasi šeštą vakaro (juokiasi abu).

Kokius kultūrinius skirtumus matote tarp ateitininkų JAV ir Lietuvoje?

Milda: Mums sudėtinga atsakyti, nes seniai dalyvavome kokiame renginyje. Kiek prisimenu iš anksčiau, Amerikoje daugiau stengiamasi supažindinti vaikus ir suaugusiuosius su Lietuvos istorija, kaip lietuviai Amerikoje apsigyveno. Mūsų dainos yra kitokios – ką atsivežė tarpukariu, tą mes ir kartojame. Mes labai didžiuojamės lietuvybe, ne tiek diskutuojame apie dabartinės Lietuvos problemas, bet bandome išsaugoti lietuvišką dvasią ir pasididžiavimą, jog esi lietuvis, kad galėtume perteikti kalbą, kultūrą kitoms kartoms, nors ir esame kitoje šalyje. Mane labai žavi, kaip iš kartos į kartą perteikiamos dainos, kalba, nors, aišku, ta kalba nėra tobula.

Mantas: Man irgi sudėtinga vertinti skirtumus, nesinori supriešinti. Subtilūs tie skirtumai, gal aš neteisus, bet Amerikoje lietuvius labiau suburia tautiškumo principas. Kai tau trūksta lietuviškos veiklos, ateitininkų organizacija yra vienas iš būdų tai patirti.

Kokią didžiausią svajonę turi jūsų šeima?

Milda: Turime daug svajonių, bet žvelgiant į 10 metų perspektyvą, tai didžiausias noras būtų sukurti gerą ryšį su vaikais. Kad kai jie bus suaugę, norėtų su mumis bendrauti. Kad šeimos ryšiai išliktų stiprūs, nes dažnai žmonės daug dėmesio skiria tik vaikams esant mažiems, nors jo reikia ir kai jie užauga. O kita svajonė – panaudoti žinias, patirtis iš Amerikos, jas sukaupti ir tuo pasidalinti. Amerikoje daug pagarbos, lygiavertiškumo jausmo, nesvarbu, kad turi mažai patirties, čia tavo nuomonė svarbi. Nesvarbu, ar suklysi, svarbu, kad stengiesi. Kai aš buvau jauna profesorė, jaučiau didelį palaikymą, ir tai mane motyvavo, kad galiu daug pasiekti. Tai svajonė – tokios kultūros atnešti į Lietuvą, didesnės pagarbos kitam žmogui.

Mantas: Tikrai, jei sugebėsime susikurti stabilų savo profesinį pagrindą, būsime savo srities profesionalai, tuomet būtų drąsiau galvoti apie galimybę atvažiuoti į Lietuvą. Tokia ta svajonė, bet kaip ji išsipildys, nežinia.

Dmukauskai rekomenduoja

Taisyklę-susitarimą namuose: Komunikacija – drąsa pasakyti, kaip jautiesi, suprasti, kad jei jautiesi prastai, nesi silpnas. Gerai gebėti pasakyti, kaip jautiesi, ko tau reikia. Neleisti, kad užvirtų konfliktas ir susipyktume.

Bendrą veiklą su namiškiais: Eiti į lauką, į gamtą – nesvarbu, ar lyja, ar sninga, ar saulė šviečia. Jei nesijauti gerai, reikia eiti į lauką. Į mišką, į žaidimų aikštelę.

Perskaityti knygą: Kai namuose maži vaikai, pandemija, tai dažniau pagalvoji apie gyvenimo prasmę, todėl siūlome knygą „Žmogus ieško prasmės“.

Namuose skambančią melodiją: Dabar dažniausiai skambanti muzika: „mama, tėti, ateik“. Nida kartais mėgsta padainuoti: pučia vėjas, neša laivą, nuneš mane į Lietuvą. Tokia išeivių daina, toliau yra žodžiai: laukia sesės, laukia broliai manęs grįžtant į Lietuvą. Vis pasvarstome, ar ji iš tikrųjų supranta, kad neturi brolių ir seserų Lietuvoje, gal galvoja, kad mes ten slepiame dar vaikų (juokiasi).

The post Milda ir Mantas Dmukauskai: didžiausias mūsų noras – sukurti gerą ryšį su vaikais appeared first on LAIKMETIS.

Prieš aštuoniasdešimt metų panašus likimas ištiko ir mus, lietuvius. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą 1941 m. birželio 14 – 19 d. vyko pirmoji tremtis. Per 17 tūkst. žmonių buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus; vyrai atskirti nuo šeimų – išvežti į lagerius, o moterys su vaikais nutremtos į Altajaus kraštą ir iš ten nuplukdytos į Lenos upės žiotis, kad mirtų nuo bado ir šalčio. Prasidėjęs karas tremtis sutrukdė, bet jam pasibaigus trėmimai buvo atnaujinti.

Masiškiausios pokarinės tremtys buvo trys – 1948, 1949 ir 1951 metais; iš viso jų buvo net dvidešimt; ištremta per 129.475 tūkst. lietuvių. Trėmimais okupantas siekė palaužti žmonių dvasią. Vieni buvo pavadinti liaudies priešais ir ištremti, o likusieji Lietuvoje apiplėšti – nusavinta žemė, ūkiniai pastatai, padargai, arkliai ir žmonės prievarta suvaryti į kolūkius. Tik po Stalino mirties likę gyvi tremtiniai – apie 80 tūkst. – sugrįžo į Lietuvą; paskutinieji sugrįžo tik 1963 m.

Mūsų tremtiniai patyrė be galo daug kančios, daugelis jų mirė nepakėlę nežmoniškų tremties sąlygų, bet vargo keliuose jie išsaugojo žmogiškąjį orumą, tikėjimą į Dievą ir meilę Tėvynei. Dauguma tremtinių buvo nuoširdžiai tikintys žmonės, todėl juos lydėjo viltis, kad Dievas parves į Tėvynę, o jei mirtų – priims į amžinąsias padangtes.

Paviršutiniškai žvelgiant atrodytų, kad neištremtieji buvo laimingesni; deja, ne visuomet taip buvo. Likusiems Tėvynėje buvo didelis gundymas kolaboruoti su pavergėju; moksleiviai ir studentai buvo gundomi stoti į komjaunimą, vėliau – į komunistų partiją; dar kiti net tapdavo tiesioginiais KGB kolaborantais – už gaunamas privilegijas turėjo daryti kompromisus su savo sąžine. Lietuvai atgavus laisvę kai kurie iš jų padarė atgailą, o kiti tarsi sunkų akmenį nešasi anuomet žengtus klaidos žingsnius. Belieka tik melstis, kad tos naštos nenusineštų į Dievo teismą.

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, bet būti visiškai laisviems nelengva.

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, bet būti visiškai laisviems nelengva. Labai panašiai, kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų, kurie anaiptol nėra krikščioniški. Jau popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie reliatyvizmo ideologijos grėsmę. Juo toliau, juo labiau krikščioniškasis suvokimas apie žmogaus prigimtį, lytiškumą, vyro ir moters kuriamą šeimą yra stumiamas į užribį ir uždegama žalia šviesa genderizmo diktatūrai. Būsi laikomas pažangiu ir šiuolaikišku, jei prisiderinsi prie naujų vėjų, antraip būsi nurašytas kaip atsilikęs ir vakarykštės dienos žmogus.

Neatsitiktinai šiuo metu Lietuvoje verda kova dėl Stambulo konvencijos ir vienalyčių partnerystės įteisinimo. Ši nauja genderistinė ideologija yra pavojingesnė už marksistinę ideologiją, nes anuomet buvo lengviau susiorientuoti, kas yra kas, o dabar laisvės vardu mums tiesiog jėga yra brukamas normaliam, į Dievą tikinčiam žmogui visiškai nepriimtinas laisvės, tiesos ir moralės supratimas. Ką reiškia laisvė be tiesos, tiesa – be Dievo, moralė – be Dekalogo? Tai akligatvis, į kurį esame varyte varomi, ir reikėtų būti dvasiškai akliems, kad šito nematytume. Šiandien gresia pavojus tapti tremtiniais savo Tėvynėje.

Ačiū Dievui, yra vilties, kad atsilaikę prieš prievarta bruktą marksizmą atsilaikysime ir šiandien, bet kad taip įvyktų, reikia ruoštis. Pirmasis pasiruošimo žingsnis – ne viską priimti už gryną pinigą, kas yra skelbiama iš aukštų tribūnų, iš oficialių žiniasklaidos kanalų ir pristatoma kaip neginčijama tiesa.

Žmogų laisvą padaro ne demokratiškai kur nors Seime ar kitose valdžios viršūnėse paskelbta, bet dieviškoji – prigimtinė tiesa. Juk sovietiniais laikais marksizmas buvo taip pat pristatomas kaip absoliuti žmogų išlaisvinanti tiesa, nors iš tikrųjų buvo absoliutus melas.

Mūsų Viešpats Jėzus vos gimęs prisiėmė tremtinio dalią. Juozapas, gelbėdamas Kūdikio gyvybę, turėjo palikti savo šalį ir kurį laiką gyventi tremtyje, kol buvo gyvas tironas karalius Erodas. Teduoda Viešpats ir mums drąsos nebijoti, nesigėdyti būti tuo, kuo esame, nebijoti būti ištremtiems į visuomenės paribius. Visi tironai anksčiau ar vėliau miršta; melagingos, prievarta peršamos ideologijos taip pat yra pasmerktos žlugti. Tik į mūsų prigimtį įspausta ir Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus apreikšta dieviškoji tiesa yra amžina. Ji vienintelė gali atsilaikyti prieš bet kokią tironiją, tame tarpe ir prieš mūsų dienomis šlovinamą genderizmą, bandantį perkurti žmogaus prigimtį bei prigimtinę šeimą.

Dėkokime Dievui už laisvę ir tėvynę Lietuvą!

Kalba, sakyta tremtinių, politkalinių ir laisvės kovotojų šventėje, Ariogaloje, rugpjūčio 7 d.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Tremtinių keliais appeared first on LAIKMETIS.