Mišias aukojo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas.

Giedojo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“.

Nužudytų aukų pavardes skaitė Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Vilniaus 1003-osios kuopos šauliai.

The post Mišiomis pagerbtas vyskupo Teofiliaus Matulionio ir Tuskulėnų aukų atminimas appeared first on LAIKMETIS.

Ta proga Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje susirinkusieji išgirdo paskaitą „Ištvermingojo tikėjimo liudytojo Palaimintojo Teofiliaus Matulionio dvasiniai perlai“. Ją skaitė T. Matulionio bylos vicepostulatorė, Birštono sakralinio muziejaus koordinatorė dr. Roma Zajančkauskienė.

Paskaitos metu buvo pristatyti Palaimintojo Teofiliaus Matulionio kankinystės esminiai bruožai: tikėjimo liudijimas, tikėjimo persekiojimas, mirtis. Žvelgiant į atskirus T. Matulionio kankinystės kelio etapus suprantame, kad tai buvo ne akimirkos apsisprendimas, bet visą gyvenimą trunkantis brendimo vyksmas, vedąs į visišką supanašėjimą su Nukryžiuotuoju. Arkivyskupas T. Matulionis net įkalinimus priėmė kaip Dievo meilės ženklą ir dėkojo už tai. Jo pasitikėjimas, džiaugsmingas paprastumas, ypač ištikus sunkumams, rodo, kad gyvenimą pavedus Dievo valios vykdymui, gyvenama vidinėje ramybėje.

Renginyje taip pat dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylos postulatoriai kunigas dr. Mindaugas Sabonis ir kunigas Marius Talutis.

LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys pasveikino visus susirinkusius į popietę, skirtą vyskupui Teofiliui Matulioniui atminti. „Kokia yra nepalaužiamai tvirta vyskupo, atsidūrusio brutalaus ateistinio sovietinio režimo, represijų, trėmimų ir kankinimų akistatoje, laikysena tapo ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir visos tautos herojiškumo istorija. Ir šiandien tai mums visiems yra pavydys, lietuvio, visuotinės istorijos klystkeliuose sugebėjusį išsaugoti žmogiškumą ir artimo meilės idealą“, – sakė LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys

The post Vilniuje vyko renginys pal. Teofiliui Matulioniui atminti appeared first on LAIKMETIS.

Renginyje taip pat dalyvaus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylos postulatoriai kun. dr. Mindaugas Sabonis, kun. Mindaugas Grenda ir kun. Marius Talutis.

Paskaitos metu bus pristatyti Palaimintojo Teofiliaus Matulionio kankinystės esminiai bruožai: tikėjimo liudijimas, tikėjimo persekiojimas, mirtis. Žvelgiant į atskirus T. Matulionio kankinystės kelio etapus suprasime, kad tai buvo ne akimirkos apsisprendimas, bet visą gyvenimą trunkantis brendimo vyksmas, vedąs į visišką supanašėjimą su Nukryžiuotuoju. Arkivyskupas T. Matulionis net įkalinimus priėmė kaip Dievo meilės ženklą ir dėkojo už tai. Jo pasitikėjimas, džiaugsmingas paprastumas, ypač ištikus sunkumams, rodo, kad gyvenimą pavedus Dievo valios vykdymui, gyvenama vidinėje ramybėje.

The post Vilniuje vyks Palaimintajam T. Matulioniui skirtas atminimo vakaras appeared first on LAIKMETIS.

Paminėjimas prasidėjo birželinėmis pamaldomis palaimintojo gimtinėje.

Ta proga atvyko Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, palaimintojo Teofiliaus Matuliono bylos postulatorius kunigas Marius Talutis, kiti kunigai bei gausus būrys tikinčiųjų iš Panevėžio bei Kaišiadorių vyskupijų.

Lietus nei maldai, nei gerai nuotaikai nesutrukdė.

Vėliau visi tikintieji vyko į Alantos Šv. Jokūbo bažnyčią.

Prieš šv. Mišias buvo meldžiamasi rožinio malda, į kurią jungėsi abu vyskupai.

Šv. Mišias kartu su kitais kunigais aukojo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, vyskupas Jonas Ivanauskas, kuris ir pasakė homiliją. Kaišiadorių ganytojas priminė, kad malonei reikalinga atvira širdis.

Palaimintojo Teofiliaus kelias yra nesuprantamas be gilios Jėzaus meilės žmogui, kuri reiškia tikrą paties Dievo nusižeminimą. Tam, kad priimtume Dievo meilę, pirmiausia reikia „išeiti“ iš savęs. Tai sunkus kelias. Geriausiai tą kelią žino Jėzus Kristus. Ką Jėzus nešė ant kryžiaus, mirtyje ant jo? Jis nešė mus tokius, kokie esame.

Pal. Teofiliaus gyvenime Dievo valios vykdymas buvo esminis dalykas. Jis visus savo gyvenimo įvykius patikėjo Dievui, Švč. Jėzaus Širdžiai. Pasitikėjimas Dievu – svarbiausias pal. Teofiliaus Matulionio bruožas. Viešpats mus moko, kad besirūpinant savimi, labai svarbu nenuleisti akių nuo Jėzaus žvilgsnio. Iš pamaldumo Švč. Jėzaus širdžiai kyla meilė Eucharistijai.

Pal. Teofilius visuomet norėjo grįžti pas jam patikėtus ganomuosius ir jais rūpintis. Tiesa ta, kad šventumo negalime „paskandinti“ pamaldume, nes jis gali ištirpti kaip sniegas Kristaus kvietimo akivaizdoje panėšėjant Jo kryžių.

Po šv. Mišių visi susirinko pasimelsti prie pal. Teofiliaus Matulionio mamos kapo.Šventė baigėsi bendra agape. Po vaišių Alantos dvare vyko konferencija apie pal. Teofilių Matulionį.

The post Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimimo metinės paminėtos jo gimtinėje appeared first on LAIKMETIS.

Šia proga palaimintajam skirtą katechezę Šiluvos bazilikoje prieš iškilmingą Eucharistiją buvo pakviestas pasakyti kunigas Marius Talutis, Teofiliaus Matulionio kanonizacijos bylos postulatorius (Kaišiadorių vyskupija).

Šiluva T. Matulioniui buvo brangi

Atvykusiems piligrimams bei tiesioginių transliacijų dalyviams kun. M. Talutis gyvai priminė palaimintojo Teofiliaus gyvenimo ir kankinystės kelią, tačiau pirmiausia atkreipė dėmesį, koks brangus T. Matulioniui buvo pasiaukojimas Nekaltajai Marijos Širdžiai – jis buvo ranka užrašęs ir maldą, dabar saugomą Kaišiadorių vyskupijos kurijoje.

Palaimintajam Teofiliui Matulioniui, pasak kanonizacijos bylos postulatoriaus, Šiluva buvo brangi, jis tikėjosi čia praleisti senatvę. Džiaugėsi tuometinio Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko mintimi sujungti Baziliką ir Apsireiškimo koplyčią įrengiant aikštę. Ši šventovė jam atrodė dovana, išrinkimas, bet ir misija – saugoti katalikų tikėjimą, skleisti Dievo meilę.

Jam džiaugsmą teikė žmonės

Apžvelgdamas T. Matulionio gyvenimą, kun. M. Talutis atkreipė dėmesį ir į jo pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai, kuriai jį buvo paaukojusi anksti mirusi motina. Vyskupo kankinio kelyje akcentuotas kuklus gyvenimas ir tvirta laikysena – katechezės žodžiais, atsisakydamas bet kokių privilegijų sau, T. Matulionis tiesiog „eidavo į ugnį“. Jam džiaugsmą teikė žmonės, jis mokėjo rasti bendrą kalbą, domėdavosi jų gyvenimu, kad ir kur būdavo: tarnavo Bykavoje (kur tam išmoko ir latgalių kalbos), Peterburge (kur statė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir telkė kelių tautybių tikinčiųjų bendruomenę), sovietų kalėjimuose, kai buvo kelis kartus kalinamas, ar laiškuose, kuriuos, kupinus rūpesčio, rašydavo į Lietuvą kunigams, savo artimiems giminaičiams. Sukrečia, jog T. Matulionis, jau būdamas vyresnis nei 70 metų, kalėjo baisiajame Vladimiro kalėjime, kaip ir vyskupas Mečislovas Reinys.

Katechezę kun. M. Talutis užbaigė pakviesdamas visus sukalbėti palaimintojo T. Matulionio parašytą maldą Šventajai Dvasiai.

Po bendros ganytojų ir piligrimų Rožinio maldos vidudienį Bazilikoje buvo švenčiama iškilminga Eucharistija. Ją pradėdamas Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pasveikino atvykusius į Šiluvą – ganytojo žodžiais, mūsų tikėjimo tėviškę. Pasveikino brolius vyskupus, kunigus, ypač Kauno II dekanato, taip pat giedojusį Domeikavos parapijos chorą, vadovaujamą Mindaugo Giedraičio.

Malda už dvasinininkus bei arkivyskupiją palaimintojo užtarimu

Ganytojas pakvietė melstis Šventojo Tėvo bei arkivyskupijos intencijomis – birželį meldžiamės už Kauno arkivyskupiją palaimintojo Teofiliaus užtarimu. Arkivyskupas Kęstutis atkreipė dėmesį, jog Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM bei Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas švenčia gyvenimo jubiliejus; be to, ką tik mūsų arkivyskupijoje įšventintas jaunas kunigas Mantas Šideikis, tad šioje Eucharistijoje paragino melstis už šiuos dvasininkus.

Turime ko mokytis

Savo homilijoje Viešpaties „komplimentais“ ir nauju įkvėpimu krikščionims pavadino Jėzaus žodžius tos dienos Evangelijoje pagal Matą: „Jūs žemės druska. <...> Jūs pasaulio šviesa.“ Druska Jėzaus laikais buvo labai vertinama, siejama su tyrumu, skaidrumu. Ji tada buvo ir pagrindinis maisto konservantas, ji saugo ir teikia skonį. Druskos įvaizdis – įpareigojimas, kad krikščionis laikytųsi aukščiausio standarto savo elgesyje, kalbose, mintyse.

„Liūdna pripažinti, kad krikščionys kartais siejami su tyrumo, skaidrumo stoka“, – sakė arkivyskupas.

„Kurgi ta šviesa, energija, entuziazmas? Pirmųjų amžių krikščionys turėjo ko mokytis. Turime ko mokyti ir mes“, – kalbėjo ganytojas, sakydamas, jog susirūpinusiame pasaulyje turime likti ramūs, kupini gyvenimo džiugesio. Lengva įsitraukti į murmančiųjų grupę, sakyti: žiūrėkit, kaip yra blogai. Tačiau taip atimame iš žmonių viltį.

„Tikėjimas turi būti matomas, reikštis ženklais ne tik Bažnyčioje bet ir pasaulyje“, – kalbėjo ganytojas, pabrėždamas krikščionio misiją, kai reikia, tarti drąsų žodį, užimti tvirtą poziciją. Būti žaviu, patraukliu krikščioniu!

„Matau savo Viešpatį“

Homilijoje buvo prisimintas ir Bažnyčioje tądien minėtas šv. Antanas Paduvietis, XIII a. vienuolis, pamokslininkas teologijos profesorius, miręs su paskutiniais žodžiais: „Matau savo Viešpatį.“

„Tai ir mūsų gyvenimo kvietimas: matyti Viešpatį širdies akimis ir vieni kituose. Matyti Jį kaip gyvenimo tikslą. Būti pasaulio šviesa ir druska. Ir patiems šviesti , ir kitiems nušviesti kelią“, – sakė homiliją užbaigdamas ganytojas.

Šią dieną Jono Pauliaus II namuose buvo atidaryta „Piligrimų užeigėlė“.

Šiluvoje birželį, paskutinį mėnesio penktadienį,  bus švenčiama Ligonių diena su Vidinio išgydymo pamaldomis.

The post Šiluvoje paminėta Gedulo ir vilties diena, prisimintas palaimintasis Teofilius Matulionis appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Mišioms per pietus tądien vadovaus arkivyskupas dr. apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Petar Antun Rajič.

Kunigas Marius Talutis, paskirtas pal. Teofiliaus Matulionio kanonizacijos proceso – bylos postulatoriumi vadovaus vakaro Mišioms, o Kaišiadorių sielovados centre vyks konferencija, skirta palaimintajam atminti.

The post Kaišiadorių katedroje - pal. Teofiliaus Matulionio atminimo šventė appeared first on LAIKMETIS.

Po neregio išgydymo (žr. Jn 9) Jėzus susilaukė nevienareikšmiškos žmonių reakcijos: liaudis žavėjosi ir laikė jį mesiju, o tautos vadai pyko ir ieškojo, kuo galėtų jį apkaltinti. Jėzus nesiteisino, bet pavadino save geruoju ganytoju, guldančiu už avis savo gyvybę: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane“ (Jn 10, 14); „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11).

Viešpaties žodis kviečia mus pasitikrinti, kokią vietą mūsų gyvenime užima Jėzus Kristus.

Viešpaties žodis kviečia mus pasitikrinti, kokią vietą mūsų gyvenime užima Jėzus Kristus. Ar jis yra mūsų Gerasis Ganytojas? Žmogaus santykis su Jėzumi gali būti labai įvairus. Jėzų galima laikyti mitiniu, niekuomet neegzistavusiu asmeniu. Galima pripažinti net jo istoriškumą, kaip prieš du tūkstančius metų gyvenusį asmenį, kuris skelbė Evangeliją ir tautos vadų buvo pasmerktas mirti ant kryžiaus, – šitaip mąsto ateistai.

Galima tikėti į Jėzų – Dievą, priėmusį žmogiškąją prigimtį, tačiau nepalaikyti su juo artimesnio santykio, – taip elgiasi kultūriniai katalikai, pagerbiantys jį tik per Velykas ir Kalėdas. Ne tik galima, bet ir reikia susikurti su Jėzumi draugystės ryšį ir jį puoselėti nuodėmių vengimu, malda, Šventojo Rašto skaitymu, Mišių šventimu, Eucharistijos adoracija, rekolekcijomis ar kitokiomis dvasinėmis lavybomis.

Mūsų dėmesys kreipiamas tik į daiktus ir pramogas, esame maitinami sensacijomis. Mums peršamos medžiaginės vertybės, dvasiniam gyvenimui nepaliekama vietos.

Mes gyvename sekuliariame pasaulyje, ir mus supa vartotojiška kultūra. Mūsų dėmesys kreipiamas tik į daiktus ir pramogas, esame maitinami sensacijomis. Mums peršamos medžiaginės vertybės, dvasiniam gyvenimui nepaliekama vietos. Tikėti ir mylėti Jėzų tiesiog laikoma atgyvena. Už Jėzų populiaresnės yra televizijos ir sporto žvaigždės. Dėl šios priežasties susikurti gerą draugystės santykį su Jėzumi ne taip lengva, kaip ankstesniais laikais, tačiau būtina, nes nuo to priklausys dabartinio, žemiškojo gyvenimo kokybė ir visa mūsų amžinybė.

Dabartinis žmogus dažnai tiesiog vengia Jėzų sutikti, tarsi jis kėsintųsi iš jo gyvenimo atimti laimę. Iš tikrųjų, Jėzus, kaip niekas kitas, gali suteikti mūsų gyvenimui naują kokybę. Neatsitiktinai jis pasakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Kai užmezgame su Jėzumi draugystės santykį, jis padeda mums nugalėti savimeilę ir daug ko išmoko: visų pirma, gyventi tiesoje, mylėti žmones ir eiti per gyvenimą, skleidžiant gėrį. Kai kam pasiseka sukurti su Jėzumi tobulą draugystę. Tai kanonizuoti ir nekanonizuoti šventieji, tokie kaip palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, Dievo tarnaitės Adelė Dirsytė, Elena Spirgevičiūtė ir daugelis kitų. Bažnyčia juos rodo mums kaip pavyzdžius, kokiu keliu turime eiti.

Kiekvienas žmogus nori būti laimingas, bet ne kiekvienas suvokia, kas gali atnešti tikrą laimę, o kas – tik tos laimės iliuziją. Turbūt niekada Lietuvos istorijoje neturėjome tiek daug nelaimingų žmonių kaip nūnai, ir tai liudija kvaišalų išplitimas bei daugybė savižudybių. Žmogus, likęs be tikėjimo ir visas viltis sudėjęs tik į laikinąjį gyvenimą, save pasmerkia gyventi be laimės. Nors susikrautume ir milijonus, be tikėjimo visa yra tuščia, nes į kapo duobę nieko nenusinešime.

Jėzus pavadino save vartais, per kuriuos turime eiti į gyvenimo pilnatvę: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“ (Jn 10, 9). Sąžiningai paieškokime atsakymo, ar ištikimai keliaujame pro šiuos vartus.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Gerasis Ganytojas - 4 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Teismas nuteisė prel. K. Budkevičių mirties bausme, kuri buvo įvykdyta 1923 m. Velykų rytą, kuomet visose pasaulio bažnyčiose buvo einamos procesijos, skelbiamas Kristaus prisikėlimas... Kiti kaliniai girdėjo šūvį ir ... mąstė apie Kristų – mirties nugalėtoją.

Skaudžių katalikų bendruomenei įvykių minėjimas padeda Rusijos katalikams nepamiršti buvusių bei esamų persekiojimų ir tvirtai laikytis savojo tikėjimo.

Anot Maskvos arkivyskupo Paolo Pezzi, persekiotojai negali suprasti tiesos, jog egzistuoja žmonių, gyvenančių vien tik dėl Kristaus.

„Gyvoji atmintis lieka tik tuomet, jei mes nepamirštame prisikėlimo. Juk prisikėlė tas pats Kristus, kuris lieka su mumis visoje mūsų istorijoje“ – kalbėjo arkivyskupas.

The post Rusijos katalikų bendruomenė minėjo dvasininkų suėmimą ir nuteisimą appeared first on LAIKMETIS.

Iš Lietuvos pusės šiai komisijai priklauso vyskupai – Algirdas Jurevičius, Telšių vyskupas, Rimantas Norvila, Vilkaviškio vyskupas, ir Jonas Ivanauskas, Kaišiadorių vyskupas ir komisijos pirmininkas. Iš Lenkijos - Varšuvos-Prahos vyskupas Romualdas Kamińskis, komisijos pirmininkas, Lomžos vyskupas pagalbininkas Tadeusz Bronakowski ir Baltstogės vyskupas pagalbininkas Henryk Ciereszko.

Komisijos nariai posėdžiavo vyskupijos kurijoje, dalinosi sielovadinės veiklos patirtimis, Kaišiadorių katedroje celebro šv. Mišias ir meldėsi prie palaimintojo Teofiliaus Matulionio. Mišiose homiliją sakė vyskupas R. Kaminskis iš Varšuvos.

Mišių celebracijoje taip pat dalyvavo vyskupai - Linas Vodpjanonas OFM (Panevėžys), Arūnas Poniškais (Vilnius), Darius Trijonis (Vilnius) ir Juozas Matulaitis (Kaišiadorys) bei juos lydintys kunigai - iš Lenkijos: Varšuvos - Prahos vyskupijos kurijos kancleris kun. Maciejus Miestek ir Balstogės metropolinės kurijos Katechetikos skyriaus vicedirektorius kun. Leszekas Marius Jakoniukas.

Dalinamės Varšuvos-Prahos vyskupo Romualdo Kamińskio homilija, sakyta Kaišiadorių katedroje lapkričio 12 d.

„Visiems Dievo mylimiesiems, [...] tebūna jums malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (plg. Rom 1, 1–7).

Mylimieji, šiandien galime susirinkti maldai šioje garbingoje Kaišiadorių vyskupijos katedroje.

Lietuvos vyskupų konferencijos ir Lenkijos episkopato sudarytos dvi Komisijos, kurioms patikėta kurti abipusius gerus Lietuvos ir Lenkijos bažnytinių bendruomenių santykius. Bent du kartus per metus jos susirenka abejose sienos pusėse melstis ir svarstyti abiem pusėms rūpimus sielovados klausimus. Ši gera iniciatyva, prasidėjusi dar 1996 m., bėgant metams duoda vis brandesnius abipusio bendradarbiavimo vaisius. Mums ypatingai rūpi žmogaus išganymo klausimas ir į tai nukreiptos pastoracinės pastangos, kad būtų įgyvendintas Tautų apaštalo raginimas: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (plg. Gal 6, 2).

Taip pat esame dėkingi už galimybę susitikti ir kartu melstis Dievo Gailestingumo mieste Vilniuje – Aušros Vartų Dievo Motinos, Gailestingumo Motinos šventovėje.

Kiekvienas iš mūsų, norėdamas gerai suprasti savo gyvenimo kelius, turi nuolat klausytis Dievo žodžio, kuris skirtas mums pamokyti ir veda į išganymą.

Pirmiausia, girdėjome mylimo Viešpaties mokinio pamokymus (plg. 3 Jn, 5-8). Šv. Apaštalas Jonas išreiškia dėkingumą Gajui, kuris daug pagelbėjo broliams, skelbiantiems Gerąją Naujieną – tiesą apie Jėzų Kristų. Gajus jėgų daryti gerą sėmėsi iš tikėjimo.

Tikėjimas – tai mūsų visiškas pasitikėjimas mus mylinčiu Dievu ir savęs pavedimas jo tėviškai globai, tai panirimas į visa apimančią gailestingos meilės malonę. Tikėjimas – tai nepaprasta dovana, suteikianti aiškų, ramų, tvarkingą žvilgsnį į mūsų kasdienybę; tai jėga, įveikianti bet kokius iššūkius.

„Žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12): šie šv. Pauliaus žodžiai padeda mums suprasti, kad tikėjimas „pirmiausia yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai“ (KBK, 150).

Tikėjimu į Dievą paremta visa mūsų gyvenimo tvarka ir iš tikėjimo gimsta meilė – visokio gėrio varomoji jėga. Kaip reikalinga mums tapti „Solus cum Deo Solo“ – kad būtume: „vienui vieni su Dievu“.

Šiuo trumpu apaštališku pamokymu taip pat ir mes esame skatinami padėti vieni kitiems labiau pažinti Jėzaus mokymą ir stiprinti vieni kitus kelyje į Dangų.

Žvelgiant į mūsų bendrų susitikimų istoriją, galima sakyti, kad įgijome ištvermės malonę, apie kurią kalbama šiandienos Evangelijoje.

Mūsų ilgametis dviejų Komisijų – lietuvių ir lenkų – bendradarbiavimas, dažnai praplėstas brolių iš Latvijos ir Baltarusijos dalyvavimu, kilo iš minėtų apaštališkų paraginimų. Esu asmeniškai tvirtai įsitikinęs, kad mūsų bendradarbiavimas duoda gerų vaisių. Šiandien mūsų bažnytinių bendruomenių suartėjimas yra daug glaudesnis nei anksčiau, artimesnis yra vieni kitų pažinimas, yra užsimezgę bičiuliški santykiai, dažnas bendras dalyvavimas įvairiuose bažnytinėse ir valstybinėse šventėse – visa tai labai pasitarnauja mūsų visų gėriui.

Žvelgiant į mūsų bendrų susitikimų istoriją, galima sakyti, kad įgijome ištvermės malonę, apie kurią kalbama šiandienos Evangelijoje. Nors Evangelijoje kalbama apie ištvermingumą maldoje, bet juk žinome, kad jokie geri veiksmai neduos numatytų gerų vaisių, jei nebus apgaubti malda. Kiekviename mūsų susitikime būna daug maldos, todėl su viltimi žvelgiame į ateitį.

Suprantama, vietinių bažnyčių atstovai pirmiausia rūpinasi religiniais reikalais, bet kiekvienas atsakingas ganytojas turi visapusiškai žvelgti į jiems patikėtųjų kasdienybę. Tinkamai suprastas pastoracinis rūpestis liečia taip pat gerų tarpusavio santykių tarp mūsų Tautų ir kitų visuomenių kūrimą. Abiejų Tautų bendroje istorijoje būta daug gražių, vaisingų ir vertų sekimo įvykių. Turbūt vis labiau suvokiame, kad turime grįžti prie to, kas išaugo iš gilaus tikėjimo bei stiprios paskirų piliečių meilės, ir šiandienos tikrovėje visomis jėgomis turime rūpintis meilės civilizacijos plėtra savo bendruomenėse.

Kai kalbame apie bendruomenes, su ypatingu sielovadiniu rūpesčiu turėtume žvelgti į santuokos ir šeimos bendruomenes, kurios yra kiekvienos visuomenės pagrindas. Rūpinimasis jų šventumo dimensija leis mums su viltimi ir ramybe širdyje žvelgti į daugelį kitų svarbių klausimų, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną.

Suprantama, vietinių bažnyčių atstovai pirmiausia rūpinasi religiniais reikalais, bet kiekvienas atsakingas ganytojas turi visapusiškai žvelgti į jiems patikėtųjų kasdienybę.

Mąstau taip pat apie jaunąją kartą, kuri nuolat susiduria su laiko išbandymais, kylančiais iš dabartinės gyvenimo filosofijos, vyraujančių socialinio elgesio tendencijų, mados, besikeičiančių įpročių. Tačiau jei ši jaunoji karta bus gerai įsišaknijusi šeimos lizde – pastatyta ant tvirto tikėjimo, meilės, abipusės atsakomybės – daug geriau susitvarkys su visais sunkumais.

Gera šeimos būklė – tikėjimo ir papročių prasme – tai taip pat didelė viltis kuriant išmintingą ir atsakingą visuomenę. Kas gi nenorėtų gyventi savų ir svetimų gerbiamoje bendruomenėje!

Norėkime taip pat padaryti vis daugiau gero, kurdami santykius su kitomis tautomis. Taip pat šioje srityje turėjome gerų patirčių. Šiandieninės itin sunkios karo Ukrainoje patirtys ir įtempti santykiai su kitomis visuomenėmis tegu sutelkia mus į dar didesnį meilės artimui liudijimą.

Gerbiami ganytojai, brangūs seserys ir broliai!

Šiandien pasinaudoju unikalia proga tokios kilnios bendruomenės, kuriai vadovauja šios vyskupijos Ganytojas vyskupas Jonas, akivaizdoje išreikšti džiaugsmą, jog galiu pažinti Jūsų palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį.

Vyskupo Algirdo Jurevičiaus parašytos ir į lenkų kalbą išverstos knygos dėka Jis žinomas ir Lenkijoje. Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus figūra daugeliu aspektų primena Lenkijos Primo, palaimintojo Stefano Wyszyńskio figūrą.

Didis palaimintojo Kaišiadorių Ganytojo tikėjimas, jo kančia ir ištikimybė Jėzui įtakojo, kad palaimintasis padėjo išsaugoti daugybę vertybių, būtinų Bažnyčios Lietuvoje ir visos visuomenės atgimimui.

Beatifikacijos iškilmės Vilniuje 2017 m. birželio 25 d. buvo didinga ir nepamirštama patirtis. Tik iš tam tikros laiko perspektyvos geriau suvokiame šio Ganytojo didingumą ir jo sielovadinę išmintį daugelio žmonių keliuose.

Nepaprastai iškalbinga yra Jo padėkos malda: „Koks geras ir gailestingas yra Dievas: Jis randa tikinčiuosius miškuose, tundroje, vidury nakties... Dėkoju Tau, Dieve! Tavo Apvaizda gerai numatė, kad ir mus – kunigus pasiuntė ten, kur yra tikintieji. Kur avys – ten ir ganytojai“. Ypač mums, kunigams – bet ne tik – šie žodžiai primena apie mūsų didelę atsakomybę už kitą žmogų. Šiandien tokio atsakingo rūpesčio ypač laukiama iš tėvų, ganytojų ir mokytojų, kuriems patikėti jaunuoliai.

Koks geras ir gailestingas yra Dievas: Jis randa tikinčiuosius miškuose, tundroje, vidury nakties...

Leiskite, gerbiamieji, paminėti ir kitą Jūsų tautietį, būtent palaimintąjį Mykolą Giedraitį, kurį daugelis iš mūsų galėjo pažinti per 2019 m. beatifikacijos iškilmes – pirmiausia birželio 8 d. Krokuvoje ir po dviejų savaičių Videniškiuose.

Palaimintasis Mykolas, gimęs Giedraičiuose 1425 m., kylantis iš Jūsų Tautos garbingos Giminės, atvyko į Krokuvą; gavęs puikų išsilavinimą, savo gyvenimo prasmę atrado zakristijono tarnystėje Šv. Morkaus bažnyčioje Krokuvoje.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, arkivyskupas Gintaras Grušas per 2019 metų birželį Videniškiuose sakytą homiliją priminė, kad „Per palaimintojo Mykolo gyvenimą prisiliečiame prie krikščioniškos Lietuvos šaknų, o kartu ir prie Krikšto sakramento, mūsų asmeninio pašaukimo būti tikru Jėzaus mokiniu.

Brolio Mykolo gyvenimo pavyzdys mus įkvepia atverti širdį Dievo meilei, priimti Viešpaties žodžius, matyti Jo darbus, išgyventi nepaprastą susitikimą su Nukryžiuotuoju, kuris mus padaro naujais žmonėmis. Palaimintasis Mykolas visada siekė būti su Jėzumi. Likdamas vienuoliu broliu jis norėjo būti vienybėje su Jėzumi, kontempliuoti Nukryžiuotąjį, tarnauti Eucharistijos slėpiniui, tiesiog gyventi šalia Jėzaus, kuris yra Švenčiausiajame Sakramente“, – sakė Vilniaus metropolitas.

Gerbiami broliai ir seserys,

2018 metų rugsėjį lankydamasis Lietuvoje popiežius Pranciškus ragino žmones ieškoti tikėjimo liudytojų ir sekti jų pavyzdžiu. Tuomet popiežius paminėjo šventųjų figūras – šv. Rapolą Kalinauską, šv. Andriejų Bobolą, pal. Jurgį Matulaitį, šv. Faustiną, pal. Mykolą Sopocko, pal. Teofilių Matulionį, atkreipdamas dėmesį, kad jie buvo duoti Bažnyčiai, kad patirtume nuolatinę Apvaizdos apsaugą, nepaprastą Šventosios Dvasios veikimą ir Kristaus Kryžiaus galią. Išvada mums yra daugiau nei akivaizdi. Tik šventųjų pasirinktas kelias leidžia žemėje kurti meilės civilizaciją ir veda į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karalystę.

Maldaukime Dievo palaiminimo visai Lietuvai ir čia tarnaujančiai Bažnyčiai. Amen.

The post Varšuvos vyskupas R. Kaminskis Kaišiadoryse: dabar esame artimesni appeared first on LAIKMETIS.

Atvyko Varšuvos-Pragos vyskupas ordinaras Romuald Kamiński, Baltstogės vyskupas pagalbininkas Henrykas Ciereszko ir Lomžos vyskupas pagalbininkas Tadeuszas Bronakowski.

Kartu su svečiais meldėsi ir Lietuvos vyskupai Jonas Ivanauskas, Algirdas Jurevičius, Rimantas Norvila, Linas Vodopjanovas, Juozas Matulaitis, Arūnas Poniškaitis ir Darius Trijonis.

Atnašų procesijoje buvo atneštas padėkos votos už patirtas Palaimintojo Teofilius malones.

Katedroje tądien meldėsi daug kaišiadoriečių, giedojo didysis katedros choras.

The post Kaišiadorių vyskupijoje - garbūs svečiai iš Lenkijos appeared first on LAIKMETIS.