Muzika tapusi jo balsu

Eimunto Nekrošiaus teatras – tai ne tik vaizdas, bet ir garsas. Muzika jo spektakliuose buvo daugiau nei fonas – ji alsavo, kūrė atmosferą, virto nematomu, bet itin svarbiu veikėju. Ji ne tik papildė veiksmą, bet ir jį inspiravo, suformavo personažų vidinius pasaulius, kartais net tapdama jų balsu.

Tokiu būdu Nekrošiaus teatras įgavo ypatingą, magišką skambesį, kuriame muzika ir garsai ne tik lydėjo, bet ir pasakojo, kūrė prasmes, papildė aktorių žodžius ar net juos pakeisdavo. Tai teatras, kuriame garsas turėjo savo gyvenimą – gyvą, kvėpuojantį ir neišdildomą.

Visą tai iš naujo bus galima patirti jau šią vasarą teatralizuotuose koncertuose Vilniuje ir gimtoje kūrėjo Šiluvoje. Vilnius visada buvo kertinė E. Nekrošiaus kūrybos vieta, o Šiluva – jo gimtinė, kurioje ne kartą skambėjo jo spektakliai ir vyko atminimui skirti renginiai. Todėl ypatingo simboliškumo koncertui suteiks ir Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios bei Šiluvos Švč. M. Marijos Gimimo bazilikos erdvės, tapsiančios sceniniu tęsiniu.

„Jis buvo reikalingas visam pasauliui“

Renginio vizualinės ir meninės koncepcijos autoriai Kęstutis Jakštas ir Audrius Jankauskas – ilgamečiai muzikos ir teatro pasaulio bendražygiai, glaudžiai dirbę su Eimuntu Nekrošiumi. Jie dalijasi mintimis apie tai, kodėl svarbu patirti Nekrošiaus muziką ir kodėl ji turi skambėti šiandien.

„Jo nėra, bet mes turime galimybę pabūti su juo. Žiūrėdami vaizdo įrašus, mes to nepatirsime, tačiau gyvas garsas, kuris lieka erdvėje, gali mus susieti toms kelioms valandoms. Galėsime pasimėgauti emocijomis, kurias jis kažkada realizavo scenoje... Garsas gali atgaivinti tą emociją, kurią savo laiku Eimuntas transliavo.

Svarbiausia – mūsų atmintis apie tai, ką žmogus nuveikė, kokį didžiulį postūmį suteikė kultūrai. Jis buvo reikalingas visam pasauliui. Užmarštis čia neturėtų galioti. Istorija mus baudžia, bet jei mes ją prailginsime, viskas bus gerai“, – sako projekto režisierius Kęstutis Stasys Jakštas.

„Aš nesu muzikas, esu muzikos vartotojas, o šio projekto idėja – labai graži. Grąžinsime tą emociją visiškai kita forma: per orkestrą, visiškai kitomis medijomis nei muzikos įrašai spektakliuose. Tai iš esmės labai jaudina – pamatyti, koks bus rezultatas“, – pritaria ir „Meno forto“ vadovas Audrius Jankauskas, prisidėjęs prie projekto kaip šviesų dailininkas.

Legendinių spektaklių muzika

Unikaliame projekte jungiama gyva orkestro ir aktorių atliekama muzika, vaizdo projekcijos bei archyvinė medžiaga. Bus pristatytos keturių kompozitorių – Fausto Latėno (aranžuotės autorius Tomas Petrikis), Algirdo Martinaičio, Mindaugo Urbaičio ir Andriaus Mamontovo – muzikinės kompozicijos, sukurtos E. Nekrošiaus spektakliams.

Scenoje pasirodys Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), džiazo muzikantas virtuozas, saksofonistas Petras Vyšniauskas, perkusijos meistrai Arkadijus Gotesmanas ir Arnas Mikalkėnas, kompozitorius bei atlikėjas Andrius Mamontovas, aktoriai Vladas Bagdonas, Viktorija Kuodytė, Gabrielia Kuodytė, Margarita Žiemelytė. Prie dirigento pulto žiūrovai išvys Martyną Staškų. Renginio vizualinės ir meninės koncepcijos autoriai – Kęstutis Jakštas (režisierius), Marius Nekrošius (scenografas), Audrius Jankauskas (šviesų dailininkas), konsultatas Tauras Čižas, Rimas Sakalauskas (vaizdo projekcijos). Projekto prodiuseriai – Marius Tumšys ir „Creators76“ komanda.

Skambės muzika iš tokių legendinių E.Nekrošiaus spektaklių kaip „Hamletas“, „Otelas“, „Makbetas“, „Faustas“ (F.Latėnas), „Metai“, „Giesmių giesmė“, „Vyšnių sodas“ (M.Urbaitis), „Pirosmani, Pirosmani“, „Cinkas (Zn)“, „Tuoktuvės“ (A.Martinaitis), „Ivanovas“, „Dieviškoji komedija“ (A.Mamontovas).

Projekto organizatoriai tikisi, kad šis koncertas leis žiūrovams dar kartą pajusti E.Nekrošiaus teatro magiją, o naujiems klausytojams – atrasti šio nepakartojamo menininko kūrinius.

Bilietus platina topticket.lt. Bilietus galima įsigyti ČIA. https://topticket.lt/event/eimunto-nekrosiaus-spektakliu-muzika

The post Eimunto Nekrošiaus kūryba atgims išskirtiniame koncerte: režisieriaus spektaklių muzika skambės Vilniuje ir Šiluvoje appeared first on LAIKMETIS.

Šią žinią savo „Facebook“ profilyje trečiadienį paskelbė režisierė Andželika Cholina.

„Rimas Tuminas. RIP, Maestro…Ačiū už VISKĄ“, – rašė A. Cholina.

Režisierius pastaraisiais metais dirbo Izraelyje, Italijoje, jis sirgo onkologine liga.

R. Tuminas buvo vienas Vilniaus mažojo teatro steigėjų, 1994 metais jis apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Jis daugiau nei dešimtmetį yra dirbęs Rusijoje, gavęs šios šalies apdovanojimų.

Kaip skelbia Vilniaus mažasis teatras, R. Tuminas 1974-aisiais baigė TV režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1978-aisiais baigė režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje.

1979-1994 jis dirbo režisieriumi ir vyriausiuoju režisieriumi Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabartinis Lietuvos nacionalinis dramos teatras), vėliau metus jam vadovavo.

1990-aisiais jis įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą, iki 2022-ųjų buvo jo meno vadovas.

Jis nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio dirbo pedagoginį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedroje, taip pat yra dėstęs Vilniaus dailės akademijoje.

R. Tuminas pastatė daugiau nei 60 spektaklių pagal Rusijos, Lietuvos kitų šalių dramaturgų kūrinius, tarp jų – V. Kukulo ir R. Tumino „Čia nebus mirties“, Antono Čechovo „Vyšnių sodą“, „Dėdę Vanią“ „Žuvėdrą“, „Tris seseris“, Bertoldo Brechto „Galilėjų“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal rašytoją Grigorijų Kanovičių, Michailo Lermontovo „Maskaradas“, Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“, Nikolajaus Gogolio „Revizorių“, Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ ir „Mistrą“, Johano Wolfgango Goethe’s „Faustą“, Henriko Ibseno „Šmėklas“ ir kitus.

Jo darbai buvo rodomi įvairiose pasaulio teatrų scenose: JAV, Kanadoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Estijoje, Latvijoje, Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje, Kolumbijoje, Meksikoje, Kinijoje, Rumunijoje. Daugelis spektaklių pelnė įvairių prizų tarptautiniuose teatrų festivaliuose.

2007 - 2022 metais R. Tuminas Maksvoje ėjo Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro meno vadovo pareigas, 2021-aisiais jis pelnė Rusijos vyriausybės kultūros premiją, tačiau pasitraukus iš šio teatro vadovo pareigų po Rusijos invazijos į Ukrainą, 2022-aisiais ji buvo atšaukta. Režisierius yra dukart pelnęs svarbiausią Rusijos teatro apdovanojimą – Auksinę kaukę.

Dėl savo pasisakymų Rusijos žiniasklaidai 2021-aisiais režisierius buvo sulaukęs kritikos, tuomet duodamas interviu Rusijos televizijai R. Tuminas pareiškė nesureikšminantis Lietuvos okupaciją lėmusio Motolovo ir Ribentropo pakto bei nelaikantis rusų okupantais.

Lietuvoje kilus pasipiktinimui dėl tokios menininko pozicijos, R. Tuminas tuomet tai pavadino prieš jį įvykdyta provokacija, sakydamas, kad paskelbta tik dalis jo žodžių, bei sakė paprašęs televizijos paneigimo su pilnu interviu įrašu bei tekstu.

Rusijai 2022-ųjų vasarį pradėjus karą Ukrainoje, Vilniaus mažasis teatras su teatro įkūrėju ir meno vadovu R. Tuminu nutraukė darbo sutartį, pats režisierius skelbė jau anksčiau pasitraukęs ir iš pareigų J. Vachtangovo teatre.

The post Netektis - amžinybėn iškeliavo teatro režisierius Rimas Tuminas  appeared first on LAIKMETIS.

Portalo duomenimis, L. Zaikasukas per pastaruosius pusantrų metų dirbo keliuose Moldovos teatruose, tačiau pareigas turėjo palikti po skundų ir kaltinimų piktnaudžiavimu. Čia jis atvyko iš Ukrainos, kurioje iki tol dirbo.

„Radio Free Europe“ pateikia aktorės liudijimą, jog L. Zaikauskas atvykęs į teatrą, kuriame ji dirbo, turėjo režisuoti kelis spektaklius. Pasiūlęs aktorei dirbti individualiose repeticijose, jis liepė jai drauge repetuoti erotišką sceną ir per kelnes liesti jo lytinius organus.

L. Zaikauskas kaltinimus priekabiavimu atmetė.

BNS primena, kad 2018 metais L. Zaikauskas buvo pripažintas kaltu dėl seksualinio priekabiavimo Lietuvoje, jam skirtas 44 parų areštas. 

Nukentėjusiai aktorei Erikai Račkytei priteista 3 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 100 eurų turtinei žalai atlyginti.

Buvęs J. Miltinio teatro vadovas kaltės dėl seksualinio priekabiavimo nepripažino.

The post Buvusį Panevėžio J. Miltinio teatro vadovą priekabiavimu šįkart apkaltino Moldovos aktorė appeared first on LAIKMETIS.

„Liūdna žinia – mirė aktorius Jonas Čepulis. Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius“, – rašoma teatro feisbuke.

J. Čepulis Panevėžyje įsikūrusio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriumi buvo nuo 2010-ųjų.

Aktorius yra atlikęs daug įvairių vaidmenų, tarp jų ir Mindaugo vaidmuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų šiuolaikinio teatro spektaklyje pagal Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“.

The post Eidamas 36-uosius metus mirė aktorius Jonas Čepulis appeared first on LAIKMETIS.

Ši žinia sukėlė atgarsį tarp katalikų, o kai kurie iš jų ėmė piktintis tviteryje sakydami, kad tokia interpretacija menkina didvyrišką Joanos Arkietės gyvenimą ir naikina moterišką orumą.

Apie savo sprendimą „Globe" paskelbė ketvirtadienį tviteryje: „Mūsų naujajame spektaklyje „Aš, Joana" Joana vaizduojama kaip legendinė lyderė, kuri vartoja įvardžius „jie/jos". Nesame pirmieji, kurie taip pristato Joaną, ir nebūsime paskutiniai. Negalime sulaukti, kada galėsime pasidalyti šiuo spektakliu su visais ir atrasti šią kultūros ikoną". Žinią teatras paskelbė rugpjūčio 11 d.

Savo pareiškime spektaklio meno vadovė Michelle Terry (Mišelė Teri) teigė: „Istorija pateikė nesuskaičiuojamą daugybę nuostabių pavyzdžių, kai Joana buvo vaizduojama kaip moteris. Šis pastatymas tiesiog siūlo galimybę pažvelgti į ją kitu kampu".

M. Terry teigė, kad pjesių adaptacijos viską daro įmanoma, nes „teatrai nesusiduria su istorine tikrove".

Spektaklis, kurį teatras apibūdina kaip „keistą ir kupiną vilties", pradedamas rodyti rugpjūčio 25 d. Pagrindinį vaidmenį atliks aktorė Isobel Thom (Izobel Tom). Ji save identifikuoja kaip nebinarinę asmenybę.

Spektaklyje bus vaizduojamas Joanos vaidmuo Šimtamečiame kare tarp Prancūzijos ir Anglijos, tačiau neaišku, kokie istoriniai įvykiai bus įtraukti.

Katalikams šventoji Joana Arkietė yra skaistumo ir drąsaus moteriškumo simbolis - tai moteris, kuri paaukojo savo gyvybę dėl tiesos siekio, todėl kai kurie pasisakė prieš tai, kad spektaklyje būtų naudojamasi menine laisve.

„Prašome liautis sakyti, kad nuostabios moterys nėra tikros moterys", - rašė katalikė profesorė, lyčių studijų ir feministinės literatūros kritikos ekspertė Abigail Favale (Abigailė Favalė). Ji yra knygos „The Genesis of Gender: A Christian Theory” (liet. „Lyčių genezė: Krikščioniška teorija" (Ignatius Press, 2022) autorė. Joje į lytį žvelgiama iš perspektyvos, pagrįstos Bažnyčios mokymu.

Teatre teigiama, kad pats Šekspyras „nerašė istoriškai tikslių pjesių" ir „žaidė su tapatybe, galia, malonumo idėja ir visomis diskusijos pusėmis".

Teatro „Globe" žingsnis perrašyti Joanos Arkietės istoriją yra dalis siekio skatinti LGBTQ temas scenos menuose. Niujorke Brodvėjaus teatras „Roundabout" paskelbė, kad mėgstamas Brodvėjaus miuziklas „1776" iškeliaus į tarptautines gastroles, kuriose Amerikos revoliucijos tėvus įkūrėjus vaizduos tik „aktoriai, kurie identifikuoja save kaip moteris, translyčiai ir nebinariniai asmenys".

„Tebūnie prakeikta istorija", - rašė vienas kritikas.

The post Nebinarinė Žana d'Ark garsiame Londono teatre? appeared first on LAIKMETIS.

Pastarosiomis dienomis Prancūzijoje vis labiau protestuojama prieš kultūros įstaigų uždarymą, aktyvistai ir studentai užėmė kelis teatrus.

Šis nusivylimas buvo pagrindinė tema ir per penktadienio „Cezarių“ ceremoniją. Aktorė Corinne Masiero (Korin Masjero), teikdama apdovanojimą už geriausius kostiumus, scenoje išsirengė nuoga ir pademonstravo užrašą ant pilvo „Nėra kultūros, nėra ateities“.

Ir kiti užlipę į sceną naudojosi proga pareikšti prieštaravimą vyriausybės politikai nuo spalio neleisti dirbti kino teatrams, nors dauguma kitų kompanijų jau galėjo vėl atsidaryti.

„Mano vaikai gali eiti į „Zara“, bet ne į kiną... Tai nesuvokiama“, – sakė Stephane'as Demoustier (Stefanas Demustjė), atsiimdamas geriausio scenarijaus „Cezarį“ už „Merginą su apyranke“ (La fille au bracelet).

Tonas buvo nustatytas jau per ceremonijos pradžios monologą, kai vedėja Marina Fois (Marina Fua) užsipuolė kultūros ministrę Roselyne Bachelot (Rozlin Bašlo).

„Ministrė nepadarė nieko... Madam Bachelot, jūs išleidot knygą su savo makaronų ir gorgoncolos receptu“, – pajuokavo aktorė, o paskui liūdnai pridūrė: „Pasiilgstame to, kas mus vienija – drauge išgyvenamų emocijų.“

Ceremoniją taip pat temdė prisiminimai apie praėjusių metų renginį, kai sprendimas apdovanoti lenkų režisierių veteraną Romaną Polanski (Romaną Polanskį), kaltinamą lytiniais užpuolimais ir lytiniais santykiais su 13-mete, paskatino žvaigždes išeiti iš ceremonijos, o policijai lauke teko ašarinėmis dujomis tramdyti protestuotojus.

Kilus triukšmui dėl R. Polanski nominacijų už filmą „Pareigūnas ir šnipas (pranc. „J'accuse“, angl. „An Officer and a Spy“), prieš 2020-ųjų „Cezarių“ įteikimo ceremoniją atsistatydino visa Akademijos valdyba. R. Polanski nominacijas daug kas laikė įrodymu, kad Prancūzijos kino industrija nereaguoja į moterų teisių judėjimą „#MeToo“.

„Žaisti sąžiningai“

Pirmieji šių metų apdovanojimai parodė, kad Akademija nori paisyti raginimų dėl didesnės etninės įvairovės. Perspektyviausių aktoriaus ir aktorės apdovanojimai buvo paskirti Jeanui-Pascaliui Zadi (Žanui Paskaliui Zadi) ir Fathiai Youssouf (Fatijai Jusuf).

J.-P. Zadi filmas „Tout simplement noir“ vaizduoja rasistines klišes apie juodaodžius Prancūzijoje, o 14-metė F. Youssouf vaidino prieštaringai vertinamame srautinio transliavimo paslaugų milžinės „Netflix“ filme „Mignonnes“ apie paaugles, jaučiančias spaudimą iš Senegalo visuomenės ir socialinės žiniasklaidos.

„Žaidimo taisyklės keičiasi; ne taip, kad žaidimas baigtųsi, bet taip, kad šįkart būtų galima žaisti sąžiningai“, – prasidedant vakarui sakė vedėjas Roschdy Zemas (Rošdi Zemas).

Tačiau vakaro triumfas laukė komiškos dramos „Sudie, kvailiai!“ (Adieu les cons) apie sunkiai sergančią moterį, ieškančią seniai prarasto vaiko. Filmas gavo septynis apdovanojimus, tarp jų geriausio filmo ir geriausio režisieriaus – Albert'ui Duponteliui (Alberui Diuponteliui).

Užsienio filmo apdovanojimas atiteko danui Thomas Vinterbergui (Tomui Vinterbergui) už filmą „Dar po vieną“ (Druk) su Madsu Mikkelsenu (Madsu Mikelsenu), vaidinančiu girtuokliaujantį mokytoją.

Tokių kontroversijų, kurios prilygtų pernykščiam triukšmui dėl R. Polanski, nebuvo, tačiau kai kas atkreipė dėmesį, kad dar reikia nemažai pasistengti dėl lygybės, nes geriausio filmo ir geriausio režisieriaus kategorijose buvo nominuota tik po vieną moterį.

Didelė dramos dalis šiemet vyko užkulisiuose, Akademijai stengiantis atsigauti ir atgauti savo reputaciją su nauja valdyba, vadovaujama buvusios kultūros televizijos „Arte“ vadovės Veronique Cayla (Veronik Kaila) ir režisieriaus Erico Toledano (Eriko Toledano).

The post Prancūzijos „Cezario“ apdovanojimų metu - nepasitenkinimas kovos su pandemija priemonėmis appeared first on LAIKMETIS.

Jauna moteris buvo atleista iš darbo dėl „Facebook“ paskelbto įrašo, pasisakančio prieš homoseksualumą. Omooba turėjo vaidinti moterį lesbietę vardu Celie spektaklyje „Purpurinė spalva" (angl. „The Color Purple“). Šio spektaklio siužetas pasakoja apie neturtingą ir skriaudžiamą afroamerikietę moterį Celie iš JAV gyvenusią 1930-aisiais. Siužetui plėtojantis, ji užmezga intymius santykius su bliuzo dainininke Shug Avery.

2019 m. aktorę teatras atleido, nes viename iš savo socialinių tinklų dar 2014 m. ši paskelbė: „Aš netikiu, kad gimstama gėjumi ar lesbiete, ir nemanau, kad homoseksualumas yra teisingas, nors mano šalies įstatymas padarė jį legaliu “.

Teismas pripažino, kad teatras atsisakė jos vaidmens dėl visuomenės reakcijos į neigiamas jos pažiūras, o ne dėl to, kad ji yra krikščionė. Taip pat teatras bijojo, kad dėl įvykusio incidento socialiniame tinkle naujas jo spektaklis patirs nesėkmę. Teismas atmetė aktorės teiginius apie diskriminaciją ir darbo sutarties sulaužymą dėl jos religinių įsitikinimų, taip pat jos reikalavimus teatrui atlyginti už jos nedarbo metu prarastas pajamas ir sugadintą reputaciją agentūrai nutraukus sutartį.

Teismo metu buvo paminėta, kad Omooba savo agentams anksčiau buvo sakiusi, kad nevaidins homoseksualių moterų seksualinio pobūdžio scenose.

The post Aktorė Seyi Omooba, atleista dėl savo esą homofobiško įrašo „Facebook“, pralaimėjo bylą appeared first on LAIKMETIS.

FPA įkūrė aktorius Max McLean (Maksas Maklynas) ir siekia „sukurti krikščioniškos pasaulėžiūros teatrą, kad pritrauktų įvairią auditoriją“.

Filmas sukurtas pagal McLean monospektaklį, pasakojantį apie anglų autoriaus kelionę nuo ateizmo iki krikščionybės. „Pirmą kartą FPA kuria filmą pagal vieną sėkmingiausių mūsų teatro kūrinių“, - sako McLean.

„Mes neabejodami įsipareigojame kurti teatrą, tačiau teatrai buvo uždaryti nuo kovo ir vargu ar atsidarys šiais metais. Galimybė dabar sukurti šį filmą, kurio ekranizacija buvo numatyta 2022 ar 2023 m., tapo dovana, kuriai jautėmės įkvėpti “, - pabrėžia jis.

Juostos filmavimas prasidėjo Anglijoje praėjusių metų rugsėjo 21 d. ir baigėsi spalį, o filmo režisieriumi tapo du kartus BAFTA apdovanojimo laureatas Norman Stone (Normanas Staunas).

„Užuot buvęs monospektakliu, filmas taps kelių aktorių pasirodymu. Trys aktoriai vaidina Lewisą trijuose gyvenimo etapuose, o aš vaidinsiu jį jau pagyvenusio amžiaus“, - sako McLean.

Taip pat McLean pabrėžia, kad filmo versija yra „mūsų pjesės permąstymas ir išplėtimas. Keli aktoriai ir vietos padeda įsivaizduoti pagrindinius įvykius, lemiančius Lewiso posūkį iš ateisto į visiškai tikintį krikščionį“.

„Tikimės, kad kurdami šį filmą galėsime pasiekti  nuo dešimčių tūkstančių žiūrovų, kurie stebi teatro pastatymą, iki šimtų tūkstančių, o gal net milijonų, kurie žiūrės šį filmą“, - apibendrina jis.

The post Pavasarį žiūrovus turėtų pasiekti filmas apie C. S. Lewiso atsivertimą appeared first on LAIKMETIS.