The post Kunigai V. Poškus ir A. Valkauskas. Tikėjimas ir tautiškumas appeared first on LAIKMETIS.

Konferencijoje kalbėta apie krikščioniškosios kultūros ir šiuolaikinės valstybės suderinamumą, krikščionių veikimą pliuralistinėje visuomenėje, apie modernistinį siekį dorybes pakeisti teisėmis, laisvėmis ir vertybėmis bei dorybingos visuomenės būtinumą valstybės saugumui.

Renginys pradėtas Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro GRUŠO sveikinimo žodžiu, kurį perskaitė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos dvasinis palydėtojas kun. Algirdas TOLIATAS. Arkivyskupas pabrėžė, kad šių dienų pasaulyje, kur moralinės vertybės dažnai nublanksta asmeninių interesų sūkuriuose, mums svarbu prisiminti, kad dorybės nėra tik asmeninės gairės, bet esminiai pamatai, garantuojantys valstybės stabilumą ir saugumą. Pasak jo, be dorybių ugdymo, be pagarbos žmogaus prigimtiniam orumui ir laisvei, tikra laisvė ar stabilumas nėra įmanomi.

Dalyvius sveikino ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas ULEVIČIUS, pabrėžęs, kad didžiausius pokyčius lemia ne dramatiški įvykiai, bet vidinės nuostatos, susiformavę visuomenės įpročiai, kurių vaisiai pasidaro matomi visuomenės sukrėtimų laikotarpiais ir lemia jų rezultatą ateinančioms kartoms.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas ir Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas Audrius GLOBYS sveikinimo kalboje priminė pop. Benedikto XVI mintis apie „antropologinę revoliuciją“, kuria siekiama griauti „senąjį pasaulį“ ir kurios vaisius jau matome: vis agresyviau ideologizuojama kultūra, švietimas, mokslas, sportas, didėja visuomenių susiskaldymas, o demografinė krizė jau kelia grėsmę ištisų tautų išlikimui.

Pirmąjį konferencijos pranešimą apie gender ideologiją ir grėsmę nacionaliniam saugumui skaitė Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis KĖVALAS. Jo teigimu, „Krašto saugumą lemia piliečių vienybė, pasitikėjimas ir pagarba šalies valdžios institucijoms bei visų troškimas ginti esmines asmenį ir jo šeimą saugančias vertybes. Karo grėsmės akivaizdoje ši vienybė ir pasitikėjimas valdžios institucijomis tampa esminiu krašto išlikimo garantu. Gender ideologija neišvengiamai griauna šią vienybę, todėl ją drąsiai galima vadinti grėsme nacionaliniam saugumui.“

Arkivyskupas pateikė konkretų pavyzdį: „Nuo praėjusių metų bendrojo lavinimo mokyklose pradėta dėstyti Gyvenimo įgūdžių bendroji programa. Šioje programoje kalbant apie mokinių savęs pažinimą, emocijas ir santykius vartojami tik bendriniai apibūdinimai vengiant žodžių „vyras“, „moteris“, „vaikinas“, „mergina“ – nėra nė vieno žodžio, nurodančio asmens lytį. Šios programos įgyvendinimo rekomendacijose lytinis tapatumas priskiriamas pasirinkimo kategorijai, panašiai kaip teisė rinktis religiją ar kultūrinį tapatumą. [...] Gender ideologija neatitinka didžiosios visuomenės dalies Lietuvoje įsitikinimo, kaip turėtų būti auklėjami vaikai. [...]  Krašto valdžios institucijos turėtų būti suinteresuotos neaštrinti kultūrinių ir ideologinių konfliktų visuomenės narių tarpe. Tai itin svarbu nedidelių valstybių visuomenėms, kurios dėl savo dydžio yra labiau pažeidžiamos.

Konferenciją tęsė antisovietinio pogrindžio dalyvis, dukart politinis kalinys, Laisvės premijos laureatas Petras PLUMPA, kalbėjęs apie žmogaus gyvybę kaip visų dorybių pagrindą: „Žmogaus gyvybės branginimas yra visų kitų dorybių pagrindas. Netikras yra rūpestis šeima, žmonija, teisingumu, tautos ir politikos laisve, jeigu nesistengiama užtikrinti žmogaus gyvybės nuo pat jos pradėjimo. Tuo pačiu, nesant besąlyginės pagarbos piliečių gyvybei, negali būti saugi, vidinėms ir išorinėms grėsmėms atspari, laisva visuomenė. [...] Baisiausia, kad ne sovietiniai atėjūnai, o lietuviškieji sovietinės okupacijos šalininkai tapo aršiausiais ateistinės ideologijos skelbėjais, siekdami paneigti krikščioniškos pasaulėžiūros ir pomirtinio gyvenimo pagrįstumą, tuo norėdami pateisinti savo amoralų elgesį.

Vytautas Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentė dr. Lina ŠULCIENĖ pranešime analizavo šv. Augustino suformuluotas ištarmes „Mylėk ir daryk, ką nori“ ir inversiją „Meilė yra Dievas“ bei teigė, kad tada, kai yra netinkamai suvokiamos, jos taikliai įvardija šiandieninės „progresyviosios“ krikščionybės poziciją. Pasak prelegentės, šiandieninis visoms krikščionių bažnyčioms būdingas susipriešinimas yra dėl skirtingo supratimo, kas yra evangelinė meilė, o tiksliau – dėl prieštaravimų tarp paviršinės, individualistinę šiandienos kultūrą atitinkančios ir tūkstantmetės Bažnyčios tradicijos puoselėjamos, dorybių etikos modelį integruojančios meilės sampratos.

Pirmąją renginio dalį užbaigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Alvydas JOKUBAITIS, pabrėžęs, kad „Lietuva vis labiau išgyvena dvasinę krizę, susietą su didėjančiu moralinių nesutarimų gausėjimu. Liberalioji demokratija savo dabartiniu pavidalu moko džiaugtis ir mėgautis nesutarimais.“ Filosofas mūsų valstybę palygino su suskilusiu, avarinės būklės namu: „Suskilusiame, avarinės būklės name dažnai galima bandyti toliau gyventi, tačiau protingi žmonės dažniausiai griebiasi remonto. Ar šis paprastas sveiko proto reikalavimas neteko prasmės Vakarų civilizacijoje? [...] Neįsivaizduojamas visiškas sutarimas dėl moralės, tačiau kartu turi būti ribos nesutarimams.“

Antroje renginio dalyje į dalyvius kreipėsi Vašingtono etikos ir viešosios politikos centro vyresnysis mokslo darbuotojas, katalikų teologas ir politinis mąstytojas George‘as WEIGELIS. Prelegentas kalbėjo apie krikščionio būseną ir misiją moderniame pasaulyje. Pasak mąstytojo, vieša moralė ir tiesa paremti atramos taškai pliuralistinėje visuomenėje svarbesni nei bet kada anksčiau. Visuomenė be tiesos apie žmogaus prigimtį taptų nuolatinių konfliktų vieta. Laisvė, neorientuota į tiesą, galiausiai pražudo pačią laisvę. G. Weigelis pabrėžė, kad jeigu nėra atramos taškų, tuomet neįmanoma spręsti konfliktų tarp žmonių ir laimi tas, kuris stipresnis. Jeigu visuomenės gyvenimas neparemtas tiesa, jis paremtas galia.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas IDZELIS pranešime kalbėjo apie kognityvinę erdvę kaip mūšio lauką. Prelegentas pabrėžė, kad mūšio laukas yra pirmiausia mūsų galvose, o tik po to fizinėje sferoje. Prelegento teigimu, jeigu visuomenėje gyvenantys žmonės neturi moralės, yra dezorganizuoti, tuomet nebus ir kam kariauti. Tačiau kad kariautų, žmogus turi aiškiai žinoti, dėl ko tai daro. Karininko teigimu, kognityvinėje erdvėje visuomenę jungiančiais faktoriais tampa tradicija, panašus gyvenimo būdas, bendri papročiai, kultūra, etnografinis tautiškumas, ir jeigu visuomenėje šie dalykai žeminami, nepalaikomi, tuomet nebelieka pagrindo, įgalinančio jos narius ginti visiems jiems bendrus dalykus. Tokia visuomenė nebeturi valios kovoti ir gintis.

Paskutinį pranešimą skaitė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojas dr. Darius KUOLYS, kuris atsispyrė nuo filosofo Juozo Girniaus žodžių: „Ar galime žinoti, dėl ko verta gyventi, jeigu nežinome, dėl ko verta mirti?“ Prelegentas klausė, kas šiandien mus galėtų sieti į politinę bendruomenę, kokios dorybės ir idėjos? Kodėl, būdami skirtingų įsitikinimų, turėtume guldyti galvas vieni už kitus? Pasak D. Kuolio, čia esminiu tampa mūsų kaip tautos santykis su savo istorija. Būtent joje galime atrasti Lietuvos tradiciją ir intelektualinį savarankiškumą, aklai nekopijuojant kitų šalių praktikų. Turime įprasti į istoriją žvelgti kaip į savo istoriją, ją išjausti, priimti kaip savo savastį, o ne nuolatos ieškoti „atpirkimo ožių“ už nepasisekusius mūsų istorijos puslapius. Mąstytojas palinkėjo gyvo, sveiko santykio su istorija, nuo jos nebėgant, bet priimant ją kaip mūsų pačių dalį ir nuo jos atsispiriant kurti vieningesnę politinę bendruomenę.

Po pranešimų sekė diskusija, kurioje dalyvavo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Vytautas Jonas ŽUKAS, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. dr. Šarūnas LIEKIS, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dėstytojas dr. Vygantas MALINAUSKAS, o moderavo žurnalistas Virginijus SAVUKYNAS. Gen. ltn. Vytautas Jonas Žukas pasakojo, kaip stipriai keičiantis valdžioms keitėsi ir suvokimas apie stiprios kariuomenės reikalingumą, buvo laužomi dar pernai pasirašyti jos finansavimo susitarimai, todėl nebuvo nuoseklumo ir galimybės sukurti stiprios kariuomenės. Generolas pabrėžė konsolidacijos, bendros ambicijos ir tikslo svarbą, kad keičiantis valdžioms nesikeistų svarbiausi vardikliai.

Vygantas Malinauskas įvardino skirtumą tarp vertybių ir dorybių: dorybė nukreipta ne į tai, ką tu vertini ir kas tau patinka, o į tai, kas yra objektyvus gėris. Vertybė yra kiekvienam žmogui skirtinga – vieni vertina pinigus, kiti vertina šeimą. Vertybės neturi etinės, moralinės vertės, todėl negali būti valstybės pagrindas. O mus jungia kultūra, kurioje tam tikri dalykai yra net svarbesni už tavo gyvenimą. Dabar gi Lietuvos 2050 vizija nesiekia dorybingos visuomenės, o kalba tik apie materialiai apsirūpinusią visuomenę.

Savo ruožtu Virginijus Savukynas atkreipė dėmesį, kad mūsų istorijos programa – tai, kaip mokomi mūsų vaikai – yra labai fragmentiška, nepateikiami jokie įkvepiantys atvejai iš mūsų istorijos, kurie skatintų jaunuolius sekti jų dorybėmis. Tai dar labiau išplėtojo diskusijoje dalyvavęs VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis, kalbėjęs, kad klasikinėje tradicijoje karas ir valdymas ar kultūra nebuvo atskirti, senovės Graikijoje ar Romoje politikai buvo ir kariai. Dabartinėje visuomenėje karas yra tapęs svetimkūniu. Dėl to sunkiau matyti bendrą mūsų visų egzistavimo, vieningumo tikslą. Politikas turėtų būti dorybės pavyzdys, vadovauti pavyzdžiu.

Diskusijoje taip pat kalbėta apie tai, kad tam, jog būtų galima ugdyti dorybes, yra būtina ne visus pasirinkimus laikyti nevienodai vertingais. Jei visi pasirinkimai gerbiami, tuomet nebelieka pagrindo skleistis dorybei, nes dorybė yra geras įprotis, gebėjimas priimti gerus sprendimus gyvenimo situacijose. Jei skatinimas ugdyti dorybes yra laikomas diskriminaciniu, tai galiausiai yra grėsmė nacionaliniam saugumui, nes dorybių neugdanti visuomenė negebės ir kovoti.

The post Konferencija Šiluvoje: diskusija apie dorybes ir nacionalinį saugumą appeared first on LAIKMETIS.

Dešinės ir kairės apibrėžimų – tiek pat, kiek pačių dešiniųjų ar kairiųjų. Šįsyk apsistokime ties vienu. Dešinieji nuo pat pradžių teigė, jog žmonės yra skirtingi. Tiek vertikaliai, tiek ir horizontaliai. Kai kurie skirtumai reiškia skirtingą vertę, kai kurie – tiesiog įvairovę. Kairieji nuo pat pradžių linkę apibendrinti. Jie kalba apie vienodas žmogaus teises, visiems bendrą gėrio ir laimės siekį, vienodą žmogiškąją vertę. Nuoseklūs kairieji yra kosmopolitai ir apibendrina visą žmoniją, bet galima ir tautinė ar teritorinė kairė.

Dešinieji, gindami įvairovę, ją pripažįsta tiek asmeniniu, tiek bendruomeniniu lygiu. Skiriasi žmonės, skiriasi ir tautos, religijos, kultūros, valstybės. Ankstyviausia dešiniųjų stovykla – konservatoriai, vėliau kristalizavosi nacionalistai, lietuviškai – tautininkai. Liberalai gali būti kairesni ar dešinesni, bet istoriškai ir giliausios minties esmės atžvilgiu jie visada buvo arčiau kairės. Kai konservatoriai ir tautininkai kalbėjo apie anglų, prancūzų, vokiečių laisves ir bendruosius gėrius, liberalai manė žiną, ko reikia visai žmonijai.

Adolfas Hitleris su savo sėbrais šiandien laikomi radikaliosios dešinės provaizdžiu. Iš tiesų jie buvo kairieji, kuriems tautiškumas tebuvo priedanga jų socialistiniam-totalitariniam galios konstruktui. Fašizmo krikštatėvio Benito Musolinio šaknys – Socialistų partijoje, šį politiką ypač vertino Vladimiras Leninas. Pagrindinė fašizmo tezė – kad ne tauta kuria valstybę, o valstybė – tautą. Galios konstruktas iškeltas virš bendruomenės, virš kultūros, virš natūralių žmonių tarpusavio ryšių.

Tautiškumas pats savaime yra dešinysis principas, kaip ir asmens autentiškumas. Tikras dešinysis tautininkas atmes socializmą kaip politinį ar kultūrinį modelį, bet gali priimti socializmą kaip ekonominį modelį, tai – visai kas kita. Ūkis yra fizinės tikrovės erdvė. Fiziškai visi žmonės – išskyrus anomalijas – turi dvi rankas, dvi kojas ir vieną galvą. Visi nori valgyti. Ir tautinė valstybė turi pasirūpinti, kad visi tautos vaikai tilptų už bendro stalo. Bet politikoje ir kultūroje visi žmonės žengia savu keliu į tiesą ir laimę.

Nacionalsocializmas ir komunizmas turėjo daug pereinamųjų grandžių. A. Hitleriui oponavo broliai Štraseriai, kurį laiką su jais buvo ir Jozefas Giobelsas. Ši srovė pagimdė tai, kas vėliau praminta nacionalbolševizmu. Josifas Stalinas, oponuodamas Levui Trockiui, kalbėjo apie socializmą vienai šaliai – galima lyginti su A. Hitlerio socializmu vienai tautai.

Šiandien Vakarų Europoje kyla dar viena tautinės kairės atmaina, kur imperijų pavergtos tautos vienijasi su imigrantais ir lytiniais deviantais prieš dominuojančią imperijos tautą. Kur tai veda pavergtąsias tautas? Iš esmės – į išnykimą margaspalvėje jūroje. Multikultūralizmas vienoje teritorijoje reiškia įvairovės naikinimą ilgalaikėje perspektyvoje. Tikra įvairovė užtikrinama tik tada, kai kiekviena šeima, kiekviena bendruomenė, kiekviena tauta turi savo erdviškai apibrėžtus namus.

Mažai kam žinoma, bet didžiausi nacionalsocialistų oponentai buvo konservatyvūs tautininkai. Ne Spartako lyga, o Klausas fon Štaufenbergas paskutiniaisiais karo metais bandė išgelbėti Vokietiją ir Europą nuo raudonai rudos tironijos, o už K. Štaufenbergo pečių stovėjo pats vokiečių tautininkų vadas Karlas Frydrichas Giordeleris. Viena pirmųjų nacius teisusių valstybių buvo tautininko Antano Smetonos vadovaujama Lietuva. O vienas iš antihitlerinės koalicijos lyderių buvo tautininkas Šarlis de Golis.

Dešinė gali būti autoritarinė, kaip A. Smetonos Lietuva, Miklošo Horčio Vengrija ar Antonijo Salazaro Portugalija. Bet yra ribos tarp autoritarizmo ir totalitarizmo. Tam tikra prasme tai net priešingi principai. Autoritarizmas remiasi konservatyviu požiūriu į prigimtinę ir socialinę žmonių hierarchiją. Bet konservatyvus autoritarinis modelis pripažįsta kiekvieno asmens ar asmenų grupės sklaidą savame lygyje. Konservatyvus autoritarizmas gerbia kūrybinę laisvę. O totalitarizmas išskirtinumą tiesiog naikina.

Taigi, totalitarizmas – su labai retomis išimtimis – yra išskirtinė kairės savastis. Dešinysis autoritaras sėdi ir stebi, kuris želmenėlis išaugs aukštesnis už kitus. Kairysis totalitaras jį tiesiog nupjauna. Pirmasis ieško žmonių su išskirtine išmintimi ir išskirtinėmis dorybėmis. Pastarasis visą visuomenę modeliuoja pagal valdančiojo asmens ar valdančiosios grupės užgaidas, veikdamas minios vardu.

Žinoma, dešinėje įžvelgti vien šventuosius būtų naivu. Fransiskas Frankas, Atatiurkas, Romanas Dmovskis –  arčiau dešinės, bet ne viskas jų keliuose rožėmis klota. Būta ir personalinių, ir etninių aukų. Čia įsijungia kiti principai, o pirmiausiai – imperializmas. Imperializmas yra prieštara klasikiniam nacionalizmui, ar tas imperializmas būtų tradicinis, ar modernus. Klasikinis nacionalizmas pripažįsta kiekvienos tautos teisę savoje šalyje kurti savo valstybę ir santvarką. Imperializmas tam prieštarauja.

Imperializmas gali būti ir kairysis, ir dešinysis. Visgi konservatyvios imperijos paprastai būna tolerantiškesnės nei socialistinės. Paradoksalu, bet šiandien tie, kurie garsiausiai šaukia apie toleranciją, patys ja pasižymi mažiausiai. Jie reikalauja toleruoti jų pažiūras ir persekioja už kitokias. Demokratija taip pat gali pereiti į totalitarizmą, ir be jokio pučo. Nuo A. Hitlerio Vokietijos iki Džastino Trudo Kanados.

Klasikinis nacionalizmas pripažįsta kiekvienos tautos teisę savoje šalyje kurti savo valstybę ir santvarką. Imperializmas tam prieštarauja.

Ar nacionalizmas gali būti teroristinis? Deja, taip. Hutų ir tutsių, arabų ir kurdų, turkų ir kurdų, tamilų ir sinhalų atvejai liudija, kad ir tautiniai skirtumai gali įgauti konfliktinių formų. Tiesa, dauguma atvejų už tai tenka dėkoti buvusioms ar esamoms kolonijinėms imperijoms, sugrūdusioms į vieną katilą skirtingas tautas. Kiekvienos tautos siekis gyventi savoje šalyje pagal savo papročius yra natūralus. O kai kuriais atvejais, pradedant tamilais Šri Lankoje ir baigiant osetinais Sakartvele, konfliktai vyksta tarp vietinių ir atvykėlių.

Nacionalizmas gali būti konfliktiškas. Bet tik tada, kai pažeidžiamos natūralios, istorinės tautų ribos. Ne visur jas įmanoma nubraižyti vienodai teisingai. Kai kurios tautos išsidėsčiusios sporadiškai, persidengiančiomis salelėmis. Tada racionaliau kalbėti apie daugiatautes konfederacijas su plačia kultūrine autonomija visoms konfederaciją sudarančioms tautoms.

Tik laisvi žmonės gali sudaryti laisvą tautą. Ir tik laisvoje tautoje žmonės gali būti išties laisvi. Tad žmogaus ir tautos laisvės yra glaudžiai susijusios. Šiandien vyksta kova už nuomonių įvairovę, asmens saviraišką, tautinę valstybę. Visa tai skiria dešinę, kuri šias vertybes gina, nuo kairės, kuri siekia jas sunaikinti. Todėl tikrų tautinių patriotų kelias šiandien – į dešinę. Kuo toliau nuo totalitarinės kairės.

Žinoma, konstruktyvus dešinysis kelias nėra priimti visa, kas šiandien vadinama dešine. Ekonomikoje, o ypač – ekologijoje arčiau tiesos yra kairieji, išpažįstantys holistinį (visuminį) požiūrį į žmogaus vietą visuomenėje, valstybėje ir pasaulyje. Žmonės kaip biologinė rūšis yra gana panašūs. Didžiausi jų skirtumai glūdi dvasinėje plotmėje, tad grynoji politika, o ypač – kultūra yra sritys, kur arčiau tiesos yra dešinieji.

Žmogus kaip biologinė būtybė yra gamtos dalis ir turi siekti darnos su kitomis gyvybės formomis. Žmogus kaip dvasinė būtybė nuolat balansuoja tarp savasties ir objektyvios tiesos. Visgi vienintelis autentiškas santykis su tiesa yra paties atrastas santykis. Primesta tiesa tėra suvaidinta tiesa. Valstybė gali ir turi pateikti visuomenei tiesos gaires, bet dauguma atvejų įtikinimas yra geresnis kelias nei prievarta. Ir tai skiria dešinę nuo kairės. Dešinieji diskutuoja, kairieji – represuoja.

Kairieji pradeda nuo bendrybės, kurią patys susikuria savo galvose. Dešinieji pradeda nuo atskirybės ir nuo jos palaipsniui eina link vis didesnių bendrybių. Nuo asmens – prie šeimos, draugijos, tautos, civilizacijos, galiausiai – žmonijos ir viso gyvojo pasaulio. Ne visi dešinieji pasiekia galutinį bendrybių tašką, kai kurie sustoja pusiaukelėje. Todėl sveiko mąstymo dešinysis turi išgirsti, ką teisingo sako kairė.

Vis dėlto pats dešinės principas – nuo atskiro eiti prie bendro – yra, mažų mažiausiai, blaivesnis už priešingą kairės principą. Tik sužinoję, kad Sokratas yra mirtingas, po to – kad Platonas ir Aristotelis taip pat yra mirtingi, galime eiti prie išvados, kad visi žmonės (tikėtina) yra mirtingi. Nes tai liudija visi mums žinomi pavyzdžiai. Pradėti nuo to, kad visi žmonės – mirtingi, todėl mirtingas ir Sokratas, yra spekuliacija.

Atimkime iš žmogaus jo tautiškumą, kultūrą, religiją, individualius pomėgius, gabumus, dorybes ir svajones – ir kas liks iš žmogaus apibrėžimo? Ko bus verta iš tokių statistinių individų sudėliota žmonija? Kairieji žmonių visuomenę traktuoja kaip mechanizmą, dešinieji – kaip organizmą. Kur kiekvienas organas yra gyvas ir jį praradus kenčia visas kūnas. Kairieji geriau suvokia fizinę tikrovę, dešinieji – dvasinę.

Kairysis Karlas Marksas dvasią subordinavo kūnui, dešinysis Edmundas Berkas – priešingai. Tauta yra ir fizinė, bet pirmiausiai – dvasinė bendruomenė, tuo ji skiriasi nuo rasės. Tai – dar viena priežastis, dėl ko tautininkui artimesnė dešinė nei kairė. Dvasinė, idėjinė tikrovė – sudėtingesnė nei geometrija. Dešinės ir kairės sąvokos nėra vienareikšmės. Bet tik ten, kur esame aš, tu, jis ar ji, galima kalbėti apie sąvoką: mes.

The post Marius Kundrotas. Tautiškumas politiniame spektre appeared first on LAIKMETIS.

"Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai“

Jau pačioje Bažnyčios aušroje matome, kad joje užtenka vietos visiems. Apaštalas Paulius skelbia: „Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi“ (Rom 10, 12). Tuo norima pasakyti, kad visi yra Dievo vaikai, o Jis dalija savo malonę atsižvelgdamas ne į tautinę ar rasinę priklausomybę, bet į širdies šauksmą link Jo.

Būtent didžia dalimi apaštalo Pauliaus pozicija lėmė, kad krikščionys netapo uždara žydų sekta, bet atvira visoms tautoms ir įvairiems socialiniams sluoksniams bendruomenė. Šio atvirumo dėka krikščionys niekada neapsiribojo prisirišimu prie konkrečios žemės, tautos. Negana to, Kristaus sekėjas keliauja per šį gyvenimą į dangišką tėvynę, jis yra piligrimas, kaip sakė Bažnyčios Tėvai homo viator – „keliaujantis žmogus“. Biblija kalbėdama apie Abraomą, tuo pačiu įvardija ir šią krikščionio situaciją: „jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Žyd 11, 10).

Tačiau elgtis pagarbiai savo šalies atžvilgiu yra krikščionio priedermė. Jis negali paniekinti savo prigimties, kultūros, kurioje jis išaugo ir gyvena, savo tėvų kraujo. Tad viena vertus jis yra dangiškos tėvynės gyventojas, kita vertus šios žemės žmogus. Tokią krikščionio būseną puikiai iliustruoja nežinomo II a. autoriaus Laiško Diognetui ištrauka: „Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose. Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai. Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. (…) Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai.“ Ko gero, pastarasis sakinys mūsų pasirinkimuose dažnai būna keistai išskaidytas: tai pamirštame, kad esame Dangaus piliečiai, tai, – kad gyvename ant žemės ir turime pasirūpinti ja.

Istorijos Viešpats

Šią paradoksalią situaciją įvairūs šventieji įvairiai vertino. Visi žinome apie karštą Žanos d‘Ark meilę savo tėvynei, kuri jai padėjo tapti šventąja, o, pavyzdžiui, mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis 1926 metais rašė: „Šiandien iš tiesų galiu pasakyti, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė mano tėvynė, o aš vien tik jos patriotas”. Toks skirtingas žvilgsnis atsiranda dėl skirtingų tarnysčių Bažnyčios kūne. Juk palaimintasis Jurgis buvo vyskupas,o jo pirmoji užduotis buvo rūpintis Bažnyčios, o ne tėvynės gerove. Tuo tarpu šventoji Žana buvo pasaulietė, būtent pasauliečiams Bažnyčia paveda tvarkyti laikinuosius reikalus.

Kažkiek aiškumo mums turėtų įnešti mintis, kurią mėgo kartoti šviesios atminties kunigas Antanas Rubšys: Dievas yra istorijos Viešpats. Jis veikliai įsiterpia į žmonijos istoriją, dalyvauja jos peripetijose. Neveltui Senajame Testamente Dievas yra vadinamas Emanueliu, išvertus iš hebrajų kalbos, tai reiškia „Dievas yra su mumis“. Jis eina su žmogumi šalia jo kaip paslaptingas Pakeleivis pasakojime apie Emauso mokinius. Viešpats yra mūsų istorijoje ir būtent jis bus laikų pabaigoje istorijos Teisėjas, kiek kiekviena tauta atsiliepė į Kūrėjo planą jai. Apreiškimo knygoje Mozės ir Avinėlio giesmeje giedama: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave, nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai” (Apr 15, 3- 4).

Tad dalyvavimas tėvynės reikaluose reiškia bendradarbiavimą su Viešpačiu. Kiekvienas, kuris prisideda prie to, kad žmonėms šiame krašte būtų geriau gyventi vykdo Dievo valią.

Sena dorybė

Mūsų svarstymams turėtų pasitarnauti ir viduramžių teologų pamąstymai. Mes prisiminsime garsiausią jų – šv. Tomą Akvinietį. Jis rašė apie vieną dorybę, kuri lotyniškai yra vadinama žodžiu pietas, o lietuviškai ją esame išsivertę kaip „maldingumas“. Tuo tarpu lotynų kalboje šis žodis taip pat apima ir tokias reikšmes kaip „pareigos jausmas“, „meilė“, „pagarba“, „ištikimybė“, „teisingumas“, „gailestis“.

Kalbėdamas apie maldingumo dorybę, šv. Tomas sako, kad ji pasireiškia per pagarbą ir meilę tėvams bei tėvynei. Pirmiausia ji yra nukreipta į tėvo asmenį, kuris yra tartum vaikų egzistavimo pradas, todėl jam derama reikšti išskirtinį paklusnumą ir pagarbą.

Paklusnumas ir pagarba tėvui įpareigoja rodyti pagarbą ir meilę kiekvienam šeimos nariui, todėl lygiai taip pat maldingumo dorybė reiškiasi ir tėvynės atžvilgiu. Pagarba bei klusnumas tėvynei atitinkamai reikalauja pagarbos ir meilės tėvynainiams bei visiems draugiškai nusiteikusiems jų atžvilgiu. Taigi esminiai maldingumo (pietas) dorybės elementai yra pagarba, paklusnumas ir meilė, kuriais yra grindžiami žmogaus santykiai su šeimos nariais bei tėvynainiais. Tad tėvynės meilė nėra kažkoks diskusijų objektas, bet krikščioniui nesvetima dorybė.

Bažnyčia ir tautiškumas

Bažnyčios misija yra eiti į pasaulį ir evangelizuoti tautas bei kultūras. Visgi tai nereiškia, kad tuo ji siekia paminti tautas, jų tautiškumo apraiškas. Ji gerbia kiekvienos tautos savitumą ir papročius. Tai yra vadinama įkultūrinimo procesu. Bažnyčia nekuria kažkokios savo superkultūros, kurią ateidama į kiekvieną tautą atneštų jai. Tautoms Bažnyčia neša Evangeliją, tačiau ji gali atnaujinti ir perkeisti tautiškumo išraiškas pagal Evangelijos reikalavimus. Tuo Evangelija pranoksta konkrečią kultūrą ir išgrynina ją. Kaip tai vyksta?

Tėvynės meilė nėra kažkoks diskusijų objektas, bet krikščioniui nesvetima dorybė.

Pirmiausia Bažnyčia neleidžia susikurti tautinės religijos, tautinės Bažnyčios. Dabar žinoma, kad sovietams okupavus mūsų kraštą, Lietuvos Bažnyčios hierarchams buvo pasiūlyta steigti nacionalinę katalikų Bažnyčią, kuri nebūtų vienybėje su Roma. Vyskupai kategoriškai atmetė tokį variantą, ir užsitraukė represijas. Tai paliudija, kad katalikybė nėra tautinė lietuvių religija, o mūsų tautos pasirinkimas. Ją pasirenkame kaip tiesą, tokią, kokia ji yra. Juolab iš istorijos žinome, kad buvo ir kitų variantų: galėjome būti tiek stačiatikiais, tiek protestantais. Tai rodo, kad katalikais negimstama, bet tampama.

Bažnyčia  tautoje užima ir imuniteto vaidmenį, nes tam tikros tautinės nuostatos gali būti pavojingos, trypiančios žmogaus orumą (prisiminkime nacizmą). Savo ruožtu sveikas tautiškumas gali padėti ir Bažnyčiai atsilaikyti prieš kai kurias sekuliarizacijos įtakas.

Nei viena tauta neturi nuosavo dievo, kuris globotų tik šią tautą. „Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 6) – teigia apaštalas Paulius. Jis lygiai dosniai laimina visas tautas ir žmones. Tačiau neturėtume pamiršti, kad Tėvynė mums yra Dievo duota, jog rūpindamiesi ja galėtume oriai gyventi.

The post Tomas Viluckas. Tarp dviejų tėvynių appeared first on LAIKMETIS.

Gal iš tiesų teisūs tie, kurie mano, kad ir sudėtingiausių dalykų esmę galima išreikšti visai paprastai. Ar, jau beveik įkopus į 2023-ųjų viršūnę, atsivėrusį vaizdą galėtumėte nusakyti vienu žodžiu, viena fraze, viena kita eilėraščio eilute?

Vargu ar vienu žodžiu, kokia eilute ar net filmu galima nusakyti dabartinę pasaulio būseną, o su ja ir mūsų savijautą. Baimingas nerimas. Veriasi sumaišties bedugnė. Vėlei išgyvename karų ir marų metą, regėdami, kaip vyksta pasaulio persidalijimas. Daugėja skausmo ir siaubo, žiaurumo ir godumo. Tačiau ne tik mums, bet ir daugeliui europiečių vis dar norisi galvoti, kad pasaulis galįs sugrįžti į anas prieškarines vėžes. Tereikią įkalbėti vieną ar kitą pasaulio lyderį. Tačiau ar įmanoma, kad viso pasaulio žmonės sutartinai nurimtų nors valandai kitai pasimelsti, atsiprašyti už savas nuodėmes, skriaudas ir neteisybes?..

Šie metai turbūt daug kam prasidėjo nerimo jausmu, gali būti, kad su dar didesniu nerimu ir pasibaigs. Nejau istorija savaip kartojasi, ar galėtų būti, kad jaučiame tą patį, ką žmonės Lietuvoje jautė ir prieš 1939-ųjų Kalėdas, kai kaimynystėje kilo karas, netrukus visiškai pakeitęs Lietuvos, visos Europos ir didelės pasaulio dalies gyvenimą? Ar jus aplanko panašios mintys?

Rusijai užpuolus Ukrainą ne man vienam atėjo mintis, kad ir mums lemta išgyventi tėvų bei senelių patirtį. Naujomis sąlygomis, tačiau tokių pat baisumų ir mirčių, tremčių ir netekčių. Kol kas ukrainiečiai savo didvyriška kova saugo ne tik mus, bet ir visus europiečius nuo tiesioginio ordiškojo naikinimo tvano. Europa ilgokai gyveno džiaugsmingai pakibusi ant rusiškojo energetinių išteklių korupcinio kablio, kuris tarsi laidavo didžiųjų valstybių gerovę, o tam tikriems politiniams ir ekonominiams sluoksniams – pasakišką gyvenimą. Nenorėta suvokti, kad tas kablys – tai pats tikriausias geopolitinis ginklas, Europos pavergimo ją „narkotizuojant“ įrankis. Už tai tenka mokėti. Pirmiausia – ukrainiečiams savo krauju, baisingais naikinimais ir netektimis, milijonų išvarymu iš savųjų vietovių, iš savųjų gyvenimų.

Pergalingo Ukrainos kariuomenės puolimo, apie kurį vasaros kampanijos metu taip įkvėptai kalbėjo, nesulaukę Lietuvos politikai dabar metėsi į kitą kraštutinumą: viešai prabilo, kad Rusija ties Ukraina nesustos, puls Baltijos šalis, kad turime vos kelis metus karui pasiruošti. Tuo pačiu aiškiai pasakydami, jog netiki NATO atgrasymu. Kaip vertinate tokius perspėjimus? Gal politikai pagaliau įsidrąsino sakyti ne tai, kas reikia, o ką jie iš tikrųjų mano?

Nebuvau iš tų tikinčiųjų pergalingu puolimu. Maniau tą puolimą būsiant kur kas sudėtingesnį. Tačiau tikėjausi, kad ordiečiams bus suduotas rimtas smūgis. Abejones skatino keistokai teikiama karinė pagalba. Su išlygomis, tam tikromis porcijomis. Dideli įtarimai dėl pagalbos ukrainiečiams ir tą pagalbą grindžiančių politinių pasaulio pertvarkos vizijų kėlė jau praeitų metų ukrainiečių kovų patirtis. Juk tų metų rudenį ukrainiečiai turėjo galimybių išeiti prie Azovo, tačiau jiems nebuvo pagelbėta derama ginkluote. Tad akivaizdžiai Kremliui buvo suteiktas tam tikro atokvėpio laikas. Kodėl? Į šį klausimą nėra vieno atsakymo, galima tik įvairiai svarstyti.

Kitas akivaizdus dalykas tas, kad didžiajam šių metų ukrainiečių puolimui taip pat nebuvo suteikta derama parama. Joks tokios apimties strateginis puolimas neįmanomas be aviacijos ir kitos šiuolaikinės ginkluotės. O apie lėktuvų tiekimą kalbos sklando iki šiolei. Dabar kai kurie vakariečiai virkauja dėl vadinamojo kontrpuolimo nesėkmės, tačiau linkę užmiršti, kad tas puolimas buvo styguojamas kartu su aukščiausiais Jungtinių Valstijų generolais, kuriems kažkodėl neužkliuvo aviacijos ir kitokios ginkluotės stoka. Nederama stoka pagal visokius NATO operacijų rengimo standartus. O išteklių vakariečiai turėjo ir tuomet, turi ir dabar. Tik vėlei ukrainiečių, o su jais ir mūsų, laukia didelio nerimo žiema – ukrainiečiams jau dabar stinga artilerijos šaudmenų, dronų ir kitokios technikos bei amunicijos, ima strigti amerikietiškoji bei europietiškoji finansinė pagalba. Jau pats tos pagalbos „problemėjimas“ yra didžiausia dovana Kremliui – savaip patvirtinamas ordiškųjų geopolitikų įsitikinimas, kad Vakarai „neišlaikys ir atsitrauks“.

Mes kol kas išsivalstybiname ir išsilietuviname, taip pat naikiname prigimtinės, vyro ir moters kuriamos šeimos nuovoką pagal patvirtintos „Strategijos 2050“ gaires, tad sunku suvokti tų pačių politikų kalbas apie valstybės gynimą.

Kitas dalykas – nenorima prisiminti ir praeitą rudenį Kremliui suteikto atokvėpio: per žiemą ruošdamiesi ukrainiečių puolimui rusiškieji ordiečiai užminavo didžiulius plotus ir surentė įspūdingus gynybinius įtvirtinimus. Tad Moskovijos valdovas, pastaruoju metu pašiepdamas vakariečius, kartoja sklandančią amerikiečių geopolitinę idėją, esą „Vakarai nenori strateginio Rusijos pralaimėjimo“. Todėl dabartinę fronto būseną, naujas aplinkybes Juodojoje jūroje dera laikyti dideliu ukrainiečių laimėjimu, kurį išlaikyti nėra lengva. Juolab kad vakariečių ir kitų šalių verslininkų godumas padeda Rusijai sėkmingai apeidinėti įvairiausias įvedinėjamas sankcijas, kurios taip ir nedrįsta labai aiškiai nutraukti finansinių ir žaliavinių Vakarų pasaulio ir Rusijos bambagyslių. Kitaip tariant, padeda Rusijai stiprinti savo karinę ir geopolitinę galią.

Žvelgiant iš šalies, gali susidaryti įspūdis, kad geopolitinių šachmatų lentoje jau pliekiamasi kortomis, ir tas lošimas sunkiai besuprantamas. Vakarai prisiekinėja būsiantys su Ukraina iki pergalės, bet pabrėžtinai lėtai trupina jai karinę pagalbą. Nematyti ir didelio sujudimo NATO štabuose dėl rimto rytinės aljanso dalies stiprinimo. Lietuvos pasienis su Baltarusija po dvejus metus trunkančio karo Ukrainoje net neužminuotas, neįtvirtintas. Vakarų politikai jau atvirai kalba, kad JAV prezidento rinkimus kitais metais laimėjus Donaldui Trumpui, Amerika išstos iš NATO. Kas, kaip ir iš ko, jūsų manymu, čia lošia?

Vakarai sunkiai keičia geopolitinę mąstyseną. Jiems sunku įsivaizduoti pasaulį „be Putino“. Tad stengiamasi „tempti karo gumą“, kad Rusija nepatirtų staigios griūties, nenuspėjamai keisiančios didžiųjų geopolitinių pasaulio galių santykius. Svarbus atsargumo veiksnys – svarstymai, kokiems politiniams sluoksniams atitektų branduolinis ginklas. Tad vis dar puoselėjamos iliuzijos „susitarti su Putinu“. Aukščiausioje geopolitinių galių lygoje – Jungtinių Valstijų ir Kinijos varžytuvės. Rusijos byrėjimas gali padidinti Kinijos galią, tad amerikiečiai ir šiuo požiūriu turi savų sumetimų. Tačiau akivaizdžiai menkinama Rusijos keliama grėsmė visai Europai, ypač NATO rytiniam flangui.

Žvelgiant atgal, keistokai atrodo didžiųjų Europos valstybių nusiginklavimo politika „stiprinant“ strateginę partnerystę su Rusija, kai ši sistemingai gerą dešimtmetį vykdė Baltarusijoje karines pratybas „Zapad“, kuriose buvo grėsmingai išbandomi įvairūs Baltijos šalių užėmimo scenarijai, Rusijos aukščiausiems politikams stiprinant kalbas apie imperijos atkūrimą, imperinį žemių susigrąžinimą, būtinumą NATO trauktis iš Baltijos ir kitų šalių. Tos pratybos buvo matoma karinio revanšistinio aisbergo viršūnė – neabejotina, kad esama įvairiausių paruoštų sumanymų įgyvendinti šiose šalyse netikėtus hibridinius katastrofiškus „įvykius“. Patys galime tokių susigalvoti, tad būtina ruoštis atsakams. Mūsų politikai ir kariškiai turėtų remtis labai aiškia nuostata – ką jie gali sugalvoti blogiausio, Moskovijos jau sugalvota ir paruošta. Kol kas mes dar nedrąsiai svarstome kai kurias hibridinių antpuolių galimybes, nors laiko tarsi ir nebeturime – netikėtumai gali ištikti jau šiandien. Reikia atmesti iliuziją, kad rusams kariaujant Ukrainoje jie neturį jėgų kitoms šalims pulti. Hibridiniams „įvykiams“ didelių pajėgumų nereikia, tik gerai paruoštų specialiųjų būrių.

Rusija užpuolė Ukrainą 2014-aisiais, tad karas vyksta jau gerą dešimtį metų, tačiau iki 2022-ųjų pradžioje Rusijos įvykdytos atviros, Ukrainos valstybingumą siekiančios sunaikinti agresijos Vakarų didžiosios valstybės buvo linkusios tos agresijos nematyti. Visokiausiais būdais plėtojo ir karinį bendradarbiavimą, įsisavindamos rusų kariniam pramoniniam kompleksui skirtus trilijonus. Neteko girdėti, kad NATO jau būtų pasitvirtinusi aiškią Rusijos užpuolimo ir atsako apibrėžtį – kas laikoma užpuolimu, į kurį bus atsakoma visomis NATO galiomis? Kokie atsakų algoritmai, kas ir kokioms pajėgoms priima sprendimus? Pagal tai reikėtų planuoti ir karinių pajėgų pobūdį, ir jam tinkamus pirkimus. Norint deramai pasiruošti puolimui, reikia jį ar juos įsivaizduoti ir pagal tai stiprinti karines pajėgas. Juk suprantama, kad Lietuva nėra Ukraina, tad čia fronto linijų nebus. Tad, pavyzdžiui, klausimas – ar ordiečių tankus turėtume stabdyti savo brangiai kainuojančiais ir daug jėgų aptarnaujant reikalaujančiais tankais, ar prieštankinėmis ir raketinėmis pajėgomis.

Kalbame apie pilietinį pasipriešinimą, tačiau toks kalbėjimas remiasi prielaida, kad mes būsime nors kuriam laikui okupuoti. Tik nenorime įsivaizduoti okupacijos pobūdžio, nors visi regime Ukrainos miestų ir miestelių vaizdus. Ordiškoji okupacija būtų visiškas žmonių ir miestų naikinimas. Tad nebūtų kam priešintis. Arba sumaišties kėlimas hibridiniais katastrofiškais „įvykiais“, paskatinančiais ilgus diplomatinius bei politinius svarstymus, kas tai, kodėl, ar tai jau užpuolimas, ar žinoma, kas ir ką paleido, kodėl nukrito ar sprogo ne ten, kur lėkė ir pan. Neturime remtis galima okupacija, o privalome dirbti, kad apsigintume, kad nebūtume okupuoti ir sunaikinti. Tad vertėtų jėgas ir išteklius skirti civilinei saugai, žmonių mokymams, kaip elgtis ištikus įvairiems technogeniniams ar kariniams netikėtumams, imtis gydymo įstaigų pertvarkos, gerinti masinės evakuacijos kelius, stiprinti regionuose pirminės sveikatos priežiūros ir pagalbos teikimo tinklą bei kitus dalykus. Matome, kokia ginkluotė šiuo metų reikalinga ir veiksminga Ukrainoje. Pirmiausia mums reikalingi inžineriniai apsaugos statiniai pasienyje su Rusija ir Baltarusija. Nesuprantama, kodėl bijomasi ar delsiama imtis tokių darbų.

Niūri geopolitinė padangė akivaizdžiai sako, kad per lėtai ir siaurakaktiškai mąstome, pernelyg nedrąsiai imamės rimtų valstybės saugumą ir socialinę sanglaudą stiprinančių darbų. Tas mūsų ydas stiprina besaikis godumas.

Kitas akivaizdus dalykas – oro gynyba. Ar esame apsaugoję savo didžiausius strateginius „įrenginius“ nuo raketinių antpuolių? Neteko girdėti apie tai kalbant. O Vilnius ar apsaugotas? O Klaipėdos uostas? Būtina plėtoti įvairiausių dronų padalinius, taip pat specialiųjų pajėgų pajėgas, galinčias greitai nukenksminti priešo hibridinius karinius tikslinius išpuolius. Tačiau mes kol kas vis kalbame apie „vokiečių brigadą“, aiškindamiesi, kokius ir kaip įrengtus pastatus tai brigadai turime pastatyti. Ne tik kariškiams, bet ir jų artimiesiems. Atrodo, tarsi karių šeimos atvyktų ne į tikėtino mūšio vietą, o į kurortą. Pailsėti. Nesakau, kad ta brigada nereikalinga. Visko reikia, tačiau būtina pasitelkti ir karinę, ir geopolitinę vaizduotę. O svarbiausia – suvokti, kad ukrainiečių kovoje sprendžiasi likiminiai Vakarų pasaulio dalykai, ir visas jėgas sukaupti kuo greitesniam „strateginiam Rusijos pralaimėjimui“, kuris keistų ir vakariečių santykius su globaliaisiais, vis daugiau politinės galios įgaunančiais Pietumis.

Į ką, jūsų manymu, turėtume kreipti didžiausią dėmesį tamsėjant geopolitinei padangei – į išorines ar į vidines grėsmes? Kam dar turime laiko pasirengti, ką dar galima ištaisyti?

Juk nieko nekainuoja stiprinti socialinę ir nacionalinę sanglaudą, patriotiškumą, valstybingumo jauseną, šeimą, kaip kertinį nacionalinio saugumo akmenį. Mes kol kas išsivalstybiname ir išsilietuviname, taip pat ir naikiname prigimtinės, vyro ir moters kuriamos šeimos nuovoką pagal patvirtintos „Strategijos 2050“ gaires, tad sunku suvokti tų pačių politikų kalbas apie valstybės gynimą. Tiesa, ir pilietinio pasipriešinimo kalbos savaip užtemdo valstybės, jos stiprinimo svarbos suvokimą – juk kreipiamasi ne į tautiečius, o į betaučius piliečius. O juk valstybė yra tautos įsteigta savai laisvai egzistencijai laiduoti ir bendrystei gimtąja kalba tvirtinti. Kariniai ir kitokie iššūkiai primygtinai kreipia į tautiškumo ir valstybinės tautos savipratos svarbą.

Aršėjant geopolitinei padangei, Europoje vykstant didžiuliam karui, regint plėšomą ir niokojamą ukrainiečių žemę ir didvyrišką, pasaulinės reikšmės ukrainiečių pasipriešinimo rusiškajai ordai kovą, gaudome JAV ir Kinijos bendravimo atgarsius, tikėdamiesi pasaulį kiek apraminsiančio šių galių susikalbėjimo, galinčio uždėti apynasrį agresyviems imperiniams Rusijos tikslams. Laukiame Vakarų šalių, ypač amerikiečių, politinių elitų aiškaus apsisprendimo dėl Rusijos agresijos numaldymo, tad ir visokeriopos deramos paramos ukrainiečiams.

Ukrainiečių pergalę dera suvokti kaip pagrindinį dabartinės Vakarų civilizacijos egzistencinį tikslą. Mums reikia pirmiausia daryti savus namų darbus ir visomis išgalėmis remti ukrainiečių kovą, nes jų kova yra ir už mūsų laisvę bei valstybingumą. Vienas svarbiausių dalykų turėtų būti kuo spartesnis bendros Baltijos kraštų karinės ekonomikos ir bendrų karinių pajėgų kūrimas bei plėtojimas. Dera susirūpinti strateginių įmonių valstybiniu valdymu, kad ištikus bėdoms netaptume privataus kapitalo pelno siekių įkaitais. Politikoje ir geopolitikoje derėtų pasitelkti Baltijos šalių bendrystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kartografijos vaizdinius. Tad Baltarusiją turėtume ne stumti Moskovijos pusėn, o išmaniai traukti į LDK geopolitinius rėmus, nepaisant dabar susiklosčiusių aplinkybių. Aplinkybės keičiasi, o įsukti geopolitinio istorinio sąsajumo smagračiai išlieka ilgam. Matome, kaip vėlei tapo svarbi LDK ir Moskovijos kova, Rusijai įgyvendinant agresyvius imperinio atgimimo ir imperinio įsitvirtinimo sumanymus.

Likus mažiau nei metams iki naujo Seimo rinkimų, visuomenės pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, partijomis, svarbiausiais valdančiosios daugumos politikais beveik siekia dugną. Ar matote galimybę, kad po rinkimų į valdžią atėjusios politinės jėgos sugebės sutelkti visuomenę ir bent jau pradės ruošti valstybę galimiems išbandymams, apie kuriuos šiandien kalbama?

Mes vis tikimės, kad ateis nauja valdžia, o valdžia kaip senoji, taip senoji, kad ir kokių „laisvių“ beigi „demokratijų“ lapeliais nesidabintų. Mūsų valdžiai svarbiausia tampyti Seimo, prezidentūros ir Vyriausybės galių paklodę, neužmirštant „liberalizuoti“ valstybines įmones, sukuriant saviesiems pasakiško turtėjimo aruodus valstybės ir jos gyventojų sąskaita.

Mūsų politikai ir kariškiai turėtų remtis labai aiškia nuostata – ką jie gali sugalvoti blogiausio, Moskovijos jau sugalvota ir paruošta. Kol kas mes dar nedrąsiai svarstome kai kurias hibridinių antpuolių galimybes, nors laiko tarsi ir nebeturime – netikėtumų gali ištikti jau šiandien.

Niūri geopolitinė padangė akivaizdžiai sako, kad per lėtai ir siaurakaktiškai mąstome, pernelyg nedrąsiai imamės rimtų valstybės saugumą ir socialinę sanglaudą stiprinančių darbų. Tas mūsų ydas stiprina besaikis godumas – juk iš visokių nacionalinio saugumo programų stengiamasi išpešti naudos sau ir saviems vykdytojams. Stokojame geopolitinės vaizduotės, todėl niekaip nepajėgiame „įsipaišyti“ į didesnius geopolitinius žaidimus. Juolab kad stokojame ir ilgalaikių egzistencinių valstybės bei tautos interesų suvokimo. Pasitikime eurobiurokratinio sluoksnio valdymu, nors to sluoksnio geopolitiniai gebėjimai kelia vis didesnių abejonių. O juk laukia didieji rinkimai Jungtinėse Valstijose, nuo kurių priklausys ir ES ateitis, ką jau kalbėti apie ES ir Kinijos santykius. Rytinio NATO sparno saugumui būtinas JAV branduolinis skydas, tad klausimas – kaip jį užsitikrinti.

Ir ramiais, ir nelabai ramiais laikais Kalėdos – vilties ir tikėjimo metas. Gal tai jau skamba banaliai, bet vargu ar šviesos pergalė prieš tamsą, gėrio – prieš blogį galėtų būtų priskirta prie gyvenimiškos patirties diktuojamų banalybių. Ar vis dar turite viltį, kad tokia pergalė – neišvengiama?

Visiems žmonėms sunkiausiais metais lieka tikėjimas, viltis ir meilė. Tačiau gyvenimiška mūsų tėvų, o dabar ir kaimynų patirtis bei mūsų nuojautos sako – niekada nežinai, kokias kraujo jūras gali tekti perbristi, kokias netektis ir sunkumus pakelti. Nei karinių grėsmių, nei klimato kaitos iššūkių nenumaldysime klejonėmis apie „gerovės valstybę“ ar „žaliąją energetiką“ ir įvairiausių BVP skaičiukų manipuliacijomis.

Išgyvename ir savų vidinių visuomenės ligų ar epidemijų metą. Kad ir jaunimo narkomanizacijos bei keistalytizacijos. Tad rūpinkimės visuomenės gydymu, jos sveikata, šeima ir demografija, savosios žemės ūkiu ir ūkininkais, neužmiršdami pakelti akis į dangų ir paklausyti, ką mums gimtąja kalba byloja Kalėdų žvaigždė ir už ką skatina atgailauti. Juk visi turime už ką.

Dėkoju už pokalbį.

The post Filosofas Vytautas Rubavičius: mes kol kas išsivalstybiname ir išsilietuviname appeared first on LAIKMETIS.

Viena jų vadinosi „Čempionų pusryčiai“, bet buvo nei apie sportą, nei apie konditerijos meną. „Čempionų pusryčiai“ buvo niekingas vienos bendrovės prekės ženklas, nors tai, ką ji siūlė, čempioniška nebuvo. Net pusryčiams nelabai. Lyg kokia jūros kiaulytė – sūriam vandeny neplaukioja ir niekada niekada (kiek besistengtum) nepasiekia kepto paršelio stadijos. Kadangi paprastai rašau apie politiką, tai neabejokite – tie pusryčiai su visomis kiaulėmis – tai politika. Valgyti (politikoje ypač) galima viską, tačiau verta turėti galvoje, kad meluoja dažniausiai ne tai, kad etiketėje rašoma neįskaitomo mažumo raidelėmis. Meluojama pačiomis didžiausiomis. O šiaip jau žinotina, kad sveikas maistas yra tai, ką dažniausiai rekomenduoja valgyti tada, kai su sveikata ne viskas tvarkoje. Amerikiečiai valgo labai greiti ir labai nesveikai, žino tai, galėtų daryti kitaip, bet nedaro. Nes etiketė sako, kad jie vis dar čempionai visose gyvenimo sferose. Juk didžioji valstybė, ar ne?

Žinia, esame gyvi ne vien duona. Tai yra, ne vien kūnišku maistu. Yra dar daug dvasinio maisto, tame tarpe ir... politinio (politika juk savaip dvasios būsena). Ar jums skanu, gal esate kokie nors politikos veganai, gal vengiate politikos desertų, o gal jais piktnaudžiaujate. Proga pagalvoti. Amerikiečiai, minėjau, valgo daug, bet labai nesveikai (pasak „sveikuolių“), prancūzo maistas labai gražus, italo (pasak jų pačių) labai skanus, mūsų ne tik skanus, bet riebus ir turintis kitų gerų savybių. Mokslininkai sako, kad organizmas pats žino, ko jam reikia, ką valgyti, o ko - ne. Žinojimas išoriškai pasireiškia per skonį – jei neskanu, reiškia ir nereikia, jei skanu, dažniausiai ir sveika (neklausykime tų „dietologų“, kurie ragina valgyti neskaniai – tai bus veikiau maisto vartojimas, o ne malonus valgymas).

Pastarosiomis dienomis politinių diskusijų erdvėje mirga-marga klausimas, kodėl čia mums toje Europoje (o ir už „balos“ taip pat) šitaip nesiseka. Rinkimus laimi ne tiek, kurie pagal mūsų supratimą turėtų laimėti, koalicijas tenka sudaryti „iš bėdos“, visokie musulmonai gauna laisvę ir... renkasi ne liberalus, bet „hamasus“ o kiti net talibus. Minėtasis Vonnegutas sakydavo, kad prisikvėpavo kažkiosios blogus chemijos, mūsų padangėje mėgstama sakyti – „kažko ne tokio užvalgė“. Iš tiesų vis daugiau protingų žmonių sako, kad mūsų regiono politinio maisto virtuvė prasta ir tolydžio prastėja. Gyvenime ne kartą pietavau ar vakarieniavau su paties aukščiausio politikos lygio galvomis ir net jų kaklais. Lėkštėje būdavo kas nors gražaus, bet nelabi skanu, nes tokiais atvejais orientuojamasi ne į subtilų, o veikiau banalų, politiškai korektišką skonį, tinkantį visiems.

Žinomas politologas – bulgaras Ivanas Krastevas - pastebėjo, kad Europos Sąjunga iš savo politinio meniu išmetė visą druską ir prieskonius – ES politikoje nėra tautiško ir religinio faktoriaus, nors beveik visas pasaulis sudarytas iš tautinių bei tikėjimu paremtų valstybių. Maistas lyg ir sveikas, bet be skonio... Tai, ką šiandien siūlome aplinkiniam pasauliui, tikėdamiesi, kad jis vis dar žavisi mumis, darosi vis labiau neįdomu. Mūsų „dienos pietūs“ iš demokratijos, rinkos ekonomikos ir dar kažkokių žmogaus teisių deserto, užsakinėjamos vis rečiau. Ne atsitiktinai kalbama, kad demokratijos mažėja, rinką keičia protekcionizmas, o su tomis žmogaus teisėmis, daugiau nesusipratimų nei džiaugsmų.

Patys politkulinarai savo maistą vadina liberalizmu (kartais socializmu, bet ingredientai labai panašūs). Kitas žinomas (ir prieštaringai vertinamas) JAV politologas John Mearsheimer (teko su juo net gyvai pasiginčyti), nagrinėdamas vienos ar kitos šalies užsienio politikos nesėkmes, pastebėjo, kad tautiškumas (nacionalizmas) yra žmonėms priimtinesnis, nei liberalizmas, ypač kai pastarasis atgabenamas iš užsienio. Todėl, Europoje vis dar nesuprantama, kodėl vienintelis „teisingas“ maistas taip nevalgomas pasaulyje ne tik nuo Gazos iki Kabulo. Neskanus jis ir kokiose nors Balkanuose. Kuo toliau į Rytus nuo Briuselio, tuo labiau politinės druskos trūkumas atsiliepia rinkimų rezultatams, o kur nors piečiau... neįmanoma.

Minėtasis Krastevas savo rašiniuose per daug atsargus – tauta, tikėjimas ir šeima, nėra prieskoniai. Tai pagrindiniai patiekalai, be kurių organizmui gresia neišvengiama distrofija. Liberalizmas, socializmas, visokios lygybės ir individualios teisės iš žmonių pasiversti pasakų personažais. Kai kurie mano kolegos sako, kad tas liberalizmas, būdamas teoriškai sveikas ir pats savaime ne toks jau absoliutus blogis, praktiškai tampa nuodu, nes nuodija gyvenimą savo banalybėmis ir beskonybėmis. Man regis, lietuvis nėra tikro liberalizmo priešas, bet kaip ten bebūtų savas tautiškas cepelinas, kotletukas ar lašinių bryzas vis tiek skaniau. Ir gerai, kad taip. Nebijokime tų savo cepelinų. Ypač politinių.

O jei rimtai – kai girdžiu dejones, kad jaunimas nelabai nori ginti tėvynę, mergaitės bodisi motinystės ir dėl to esame išmirštanti tauta, nebemokame kartu gyventi ir sulaukti senatvės, nebežinome kur ta mūsų istorija ir dabartis, klausiu savęs, o kokiu politiniu maistu esame gyvi, ar ne vis dar tuo liberaliai socialistiniu, kuriame nėra ne tik druskos bet dar daug ko daugiau. Taigi, „nesveikas“ maistas yra varančioji jėga, politikoje tai tikrai taip. Beskonės idėjos miršta, nors ir vadinamos čempionų pusryčiais.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Čempionų pusryčiai appeared first on LAIKMETIS.

Kartu su didvyriškai susipratusiais protėviais eiliniais ir elitiniais lietuviais, kurie visi svajojo apie valstybę, jos ateitį, gerovės ir gėrio kūrimą senojoje mūsų Tėvynėje, šiandien apima nepaprastas jausmas, kad kartu esame kažkada gyvenusių mūsų Tėvynės patriotų protėvių svajonių svarbi dalis.

Kunigas R. Doveika, sutinkant brangiausią šimtmečio šventę, išsireiškia: „Nuskambėjo labai įdomi frazė – kad tamsos pasaulis šiais laikais ateina tvarkyti savo tamsių reikalų pasitelkęs žmogaus teises… Galima svarstyti, kiek joje yra tiesos, ir kiek ji diskutuotina, bet joje tikrai yra erdvės apmąstymams”...

Atrodo, kad šiandien  mūsų visų 3/4 kartų dalyvavimas valstybės kūrimo ir išsaugojimo procese privalo būti grindžiamas išminties, bendrojo gėrio, solidarumo, atjautos dorybėmis, tačiau visų pirma kiekvienas privalo atsakyti į klausimą: kas yra svarbiau – gyvybės vertė ar gyvenimo kokybė, branginant mūsų tautinį palikimą? Tų dalykų sukeisti vietomis negalima, nes gyvenimo kokybė negali tapti svarbesne už gyvybės vertę ir mūsų laisvės iškovojimą. 

kiekvienas privalo atsakyti į klausimą: kas yra svarbiau – gyvybės vertė ar gyvenimo kokybė, branginant mūsų tautinį palikimą?

Trisdešimt vieneri metai kasmet Vasario 16-ją prisimenu mūsų didvyriškai susipratusius protėvius – senąją Šveicarijos lietuvių išeivių kartą, kuri jau su šiuo pasauliu atsisveikino. Visada prieš akis iškyla jų išsaugoti archyviniai dokumentai, dienoraščiai, širdingai mums, naujai atvykusiems, papasakoti prisiminimai, kai sudėtingais pokario metais 1952 metų Vasario 16-17 dieną įkūrė pirmąją teisinę politinę, kultūrinę Šveicarijos lietuvių bendruomenę Alpių šalyje. Tada Lietuva buvo okupuota, ir, kurdama tokią bendruomenę pasaulio išeivija turėjo vienintelius tikslus: bendruomenių teisėtumą ir reikalingumą.

Teisėtumas reiškė turėti tarptautinės konvencijos, Lietuvių Chartos Konstitucijos ir Šveicarijos konfederacijos civilinio kodekso įstatymais pagrįstą organizaciją;

Reikalingumas reiškė pradėti kovą dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos, pratęsiant sovietų sunaikintos Lietuvos diplomatijos tikslus pasaulyje.

Pasaulio lietuvių išeivija 1952 vasario 17 d. datą laikė svarbiausiu teisiniu jų oficialios politinės kultūrinės veiklos Vakarų Europoje dokumentu - politiniu visrakčiu bendruomenės veiklai užsienyje.

Tądien bendruomenę įkūrė talentingi lietuviai, kurie vėliau tapo žymiais mokslininkais, garsino Lietuvos vardą, gynė nepriklausomybės idėjas, Tautos garbę, ir kūrė pasaulyje nepriklausomos Lietuvos viziją. Įstatuose įrašyta, kad bendruomenė laikosi Šveicarijos konfederacijos civilinio kodekso įstatymų. Bendruomenės Įstatai išlikę.

Esminiu lietuvių išeivijos organizaciniu ir ideologiniu posūkiu laikomi 1949-ji metai, kai Hütenfelde (Vokietijoje),įvykusi pasaulio Lietuvių Chartos konferencija priėmė Konstituciją, kurioje nutarta, kad nuo okupacijos pasitraukę karo pabėgėliai lietuviai kiekvienoje šalyje organizuodami savo bendruomenes, privalo laikytis tarptautinės konvencijos ir tos šalies, kurioje kuriama lietuvių bendruomenė, konstitucinių įstatymų, ir turi šiuos tikslus: padėti Lietuvai atkurti nepriklausomybę ir išlaikyti už Tėvynės ribų gyvenančių lietuvių lietuvybę.

Išeivijos istorinė veikla yra Lietuvos valstybės dokumentinio paveldo dalis. Įstatais patvirtintos bendruomenės įkūrimo datos niekas neturi teisės pakeisti.

Sveiku patriotišku protu mąstant, atrodo, kad mūsų garbingos išeivijos teisėtumo ir reikalingumo politinei ir kultūrinei veiklai vystyti okupacijos metais už Tėvynės ribų turėtų lydėti pagarbos ir brangaus atminimo jausmas visoms lietuviško pasaulio kartoms, bet pagarbios ištikimybės ir rūpesčio egzaminas liko neišlaikytas.

The post Janina Survilaitė. Brangiausios Vasario 16-osios akiračiuose appeared first on LAIKMETIS.

Šis mano „Įvadas“ ne istorija, aš tik seku J. Aisčio, A. Smetonos ir daugelio kitų lietuvių pėdomis ir agituoju už tai, kad istorija būtų ne tik objektyvi, mokslinė, bet ir išaiš­kinta lietuvybės interesų gynimo tikslu; net ir neigiami pra­eities dalykai, supratus jų priežastis, naudingi ateičiai, kaip kad patalogoanatominiai tyrimai gydant ligas. Tuo labiau naudingi teigiami dalykai, dažnai nutylimi arba iškraipomi lietuvybės nedraugų.

Istorijos žinovas man sakė, kad vieną geriausių istori­jų masiniam vartojimui yra parašęs Lenkijos lietuvis Bronius Makauskas. Joje yra įdomių, mažai žinomų dalykų. Pavyz­džiui, kad lenkai privertė lietuvius pasirašyti Liublino uniją grasindami karu. Ir lietuvių ponai pasidavė. Kitas pateikiamas faktas vokiečių okupantai Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvoje įkūrė apie tūkstantį pradinių mokyklų. Nustebino tik B. Makausko teiginys, kad „paspirti į šoną demokratiniai krašto valdymo principai tą nelemtą naktį (paskutinio Vy­riausybės posėdžio, okupuojant šalį sovietų kariuomenei, metu mano pastaba) atskleidė tiesą, kad „karalius yra nuo­gas“. O „karalius“ tada buvo A. Smetona...

Kartais tarpukario Lietuvai priekaištaujama, kad ji buvo „per griežta“ nusikaltėliams ir išdavikams. Bet juk neįmanoma buvo būti „demokratišku“ tarp Hitlerio, Stalino ir lietuvy­bės smaugėjo Pilsudskio. Gal kaip tik priešingai, „nedemo­kratiškumo“ tada stigo?

Kažin ar teisingi teiginiai, kad A. Smetona buvo ne­ryžtingas. Bepigu dabar kritikuoti. A. Smetonos veikla tuo kritiniu metu atitiko padėtį, agresoriaus akivaizdoje buvome palikti vieni, be didžiųjų pagalbos. Ir nederėjo to nutylėti. Priekaištus reikėjo pateikti krikdemams, valstiečiams liaudi­ninkams ir kitiems „demokratams“.

Toliau galite skaityti visą Jono Gedimino Siauruko knygą „Mes viską apie jus žinome".

The post Jonas Gediminas Siaurukas. Mes viską apie jus žinome appeared first on LAIKMETIS.

„Šiandien ypatinga diena, kai švenčiame vienybę. Kiekvienas iš mūsų yra unikalus ir kartu esame susieti bendrystės, kuri padeda jaustis namie, kur bebūtume. Tikiu, kad į mūsų visų įvairovę turėtume žvelgti ne kaip į problemą, bet kaip į turtą ir svarbų potencialą, kurio svarba labai išryškėjo dabartinių iššūkių akivaizdoje. Ši Vyriausybė yra pasiryžusi intensyviai bendradarbiauti su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Džiaugiamės kiekvienu grįžtančiu į Tėvynę, tačiau norime bendradarbiauti ir su visais kuriančiais gyvenimą svetur, kam rūpi Lietuva“, – teigia premjerė.

Pasak Vyriausybės vadovės, mūsų visų laukia pakartotinis referendumas dėl daugybinės pilietybės, taip pat norime stiprinti lituanistines mokyklas, stengiamės sudaryti tinkamesnes sąlygas, kad Lietuva būtų labiau pasirengusi priimti kiekvieną grįžtantį.

„Nepaisydami visų iššūkių, pasidžiaukime, kad galime semtis stiprybės iš istorijos. Dariaus ir Girėno skrydis, sujungęs Ameriką ir Europą, – tai drąsos ir pasiaukojimo Tėvynei simbolis, svarbus daugeliui kartų. Tačiau šiandien galime džiaugtis ir daugybe naujų istorijų apie lietuvių visame pasaulyje talentus, darbštumą ir inovatyvumą. Švęsdami lietuvių, gyvenančių visame pasaulyje, vienybės dieną, mokykimės matyti ne tai, kas mus skiria, bet tai, kas jungia. Vardan tos Lietuvos!“, – sakoma premjerės sveikinime.

The post I. Šimonytė: ši Vyriausybė yra pasiryžusi intensyviai bendradarbiauti su užsienyje gyvenančiais lietuviais appeared first on LAIKMETIS.

Prezidentas su PLB atstovais aptarė referendumą dėl daugybinės pilietybės, kuris turėtų įvykti 2024 m. kartu su Prezidento rinkimais. Šalies vadovas akcentavo, kad pilietybės išsaugojimas ir daugybinės pilietybės įteisinimas lieka vienu svarbiausių uždavinių ir kad turime aktyviau dirbti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje skatindami mūsų rinkėjų pilietinį aktyvumą.

„Kviečiu visas pasaulio lietuvių bendruomenes aktyviai įsitraukti tiek didinant pilietinį aktyvumą diasporoje, tiek vykdant švietėjišką kampaniją Lietuvoje“, – sakė šalies vadovas ir pabrėžė, kad yra svarbu susiderinti tinkamą referendumo formuluotę ir išspręsti iki galo balsavimo internetu galimybes, pirmiausia Pasaulio lietuvių apygardoje.  

Susitikime skirta dėmesio lituanistinio švietimo klausimams aptarti. Šalies vadovas akcentavo, kad nors užsienyje veikia daugiau nei 200 lituanistinių mokyklų, neoficialiais duomenimis, tik 6 proc. užsienyje augančių lietuvių vaikų sistemingai mokosi kalbos ir Lietuvos istorijos.

Šalies vadovas pabrėžė lituanistinių mokyklų mokytojų, mokyklų kūrėjų pasišventimą steigiant ir išsaugant lituanistines mokyklas, perduodant paveldėto ryšio su Lietuva vertybę jaunajai kartai ir pažymėjo, kad lituanistinės mokyklos ne tik padeda diasporos vaikams išlaikyti ryšį su Lietuva, o grįžus į Lietuvą  integruotis, bet ir skatina burtis suaugusiųjų bendruomenes, tampa svarbiu lietuvybės centru, telkia tautiečius bendrai lietuviškai veiklai.

Susitikime taip pat kalbėta apie valstybės santykį su išeivija, kultūrinius projektus, lietuvybės palaikymą ir skleidimą.

The post Prezidentas pasaulio lietuviams: mes visi – viena Lietuva appeared first on LAIKMETIS.