Vatikanas nurodė, kad popiežius yra budrus ir sėdi savo krėsle, tačiau jam taip pat reikia „didelio srauto deguonies“ ir kraujo perpylimo.

„Šventojo Tėvo būklė tebėra kritinė, todėl, kaip paaiškinta vakar, pavojus popiežiui dar nepraėjo“, - pranešė Vatikanas savo įprastiniame ankstyvą vakarą atnaujintame pranešime.

„Šį rytą popiežiui Pranciškui prasidėjo užsitęsusi astminė kvėpavimo takų krizė, dėl kurios taip pat prireikė didelio srauto deguonies“, – sakoma pareiškime.

Pareiškime priduriama, kad kasdien atliekami kraujo tyrimai parodė su anemija susijusią būklę, „dėl kurios prireikė kraujo perpylimo“.

„Šventasis Tėvas tebėra budrus ir dieną praleido krėsle, nors kentėjo labiau nei vakar. Šiuo metu prognozės yra rezervuotos“, – priduriama jame. 

Pranciškus vasario 14 dieną buvo paguldytas į Romos Gemelli (Džemelio) ligoninę dėl bronchito, tačiau vėliau jis išsivystė į abiejų plaučių uždegimą. Pontifiko sveikatos būklė sukėlė didelį nerimą.

Penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje vienas iš popiežių gydančių gydytojų sakė, kad pavojus 88 metų pontifikui dar nepraėjo. 

The post Popiežiaus Pranciškaus būklė kritinė - Vatikanas appeared first on LAIKMETIS.

Kaip jau buvo skelbta vizito programoje, kardinolas susitiko su Rusijos prezidento patarėju užsienio politikos klausimais Jurijumi Ušakovu ir Rusijos vaiko teisių komisare Marija Lvova-Belova. Šių susitikimų metų itin akcentuotas humanitarinis aspektas ir būtinybė siekti taikos.

Kardinolas M. Zuppi aplankė Šv. Mikalojaus cerkvę ir pasimeldė prie Vladimiro Dievo Motinos ikonos, susitiko su Maskvos patriarchu Kirilu ir taip pat kalbėjo apie humanitarines iniciatyvas, kurios gali palengvinti taikos siekį.

Rusų vaiko teisių komisarė Marija Lvova-Belova, kuriai dėl priverstinio ukrainiečių vaikų perkėlimo į Rusiją Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) yra išdavęs arešto orderį, ketvirtadienį sakė, kad Maskvoje susitiko su Vatikano pasiuntiniu.

„Susitikau su kardinolu Matteo Zuppi, – sakoma M. Lvovos-Belovos pareiškime. – Aptarėme humanitarinius klausimus, susijusius su karinėmis operacijomis ir vaiko teisių apsauga. Esu tikra, kad krikščioniška meilė ir gailestingumas padės rasti dialogą ir tarpusavio supratimą.“

Hagoje įsikūręs TBT kovą išdavė M. Lvovos-Belovos ir V. Putino arešto orderius.

Teismas teigė, kad orderiai susiję su kaltinimais karo nusikaltimais – neteisėta ukrainiečių vaikų deportacija.

Kyjivas sako, kad nuo 2022 metų vasario, kai Maskva pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, į Rusiją buvo deportuota daugiau kaip 16 tūkst. ukrainiečių vaikų. Daugelis jų apgyvendinti institucijose ir globėjų namuose.

Kremlius ir M. Lvova-Belova atmetė kaltinimus ir nurodė, kad Rusija nepripažįsta teismo jurisdikcijos.

Galiausiai kardinolas M. Zuppi susitiko su Rusijos katalikų vyskupų konferencijos nariais, vėliau kartu su jais aukojo Mišias Dievo Motinos katalikų katedroje Maskvoje, tikintiesiems perdavė popiežiaus artumą.  

Komunikate priduriama, jog Šventasis Tėvas bus supažindintas su vizito rezultatais, toliau svarstant apie humanitarinės pagalbos ir taikos kelių paieškas.

Primename, kad kardinolo M. Zuppi kelionė į Maskvą įvyko po analogiškos kelionės į Kijyvą birželio pradžioje, kur popiežiaus pasiuntinys buvo priimtas prezidento Volodymyro Zelenskio.

The post Popiežiaus pasiuntinys baigė savo misiją Rusijoje appeared first on LAIKMETIS.

Šventasis Tėvas taip pat priminė gegužės 1-ąją Šv. Petro bazilikoje pradėtą visą mėnesį Marijos šventovėse tęsiamą maldą, kad kuo greičiau pasibaigtų pandemija. Šiame kontekste popiežius paminėjo Mianmaro Bažnyčios prašymą, kad kasdien kalbant Rožinį viena „Sveika, Marija“ būtų skirta Mianmarui. „Prašykime Mariją, kad prabiltų į Mianmaro vadovų širdis, kad jie surastų drąsos siekti santarvės ir taikos", sakė popiežius.

The post Šventasis Tėvas pasveikino Ortodoksų ir Rytų Katalikų Bažnyčias su Velykomis appeared first on LAIKMETIS.

Galima pridurti, kad su gegužės mėnesiu susijusios pamaldumo Dievo Motinai tradicijos siekia viduramžius, tačiau sutinkama, kad jų kontūrai organiškai apibendrinti jėzuito Annibale Dionisi (1679–1754) publikacijoje „Marijos mėnuo, ar tebūna gegužės mėnuo pašvęstas Marijai, praktikuojant įvairias dorybių gėleles, jai atsidavusių tikinčiųjų pasiaukojimus“, paskelbtoje 1725 metais.

„Kadangi atsidavusieji Marijai dienos eigoje triskart – ryte, vidudienį ir vakare – ją pagerbia; panašiai vieną dieną savaitės eigoje, šeštadienį, tad atrodo pagrįsta ir metų eigoje jai skirti vieną mėnesį. Ir norėdami dovanoti tai, kas geriausia, išsirinko gegužės mėnesį, gražiausią per visus metus, kad, žydėjimo sezono metu, galėtų ją karūnuoti gražiaisiais dorybių žiedeliais“, – rašė prieš tris amžius gyvenęs jėzuitas. Jis pateikė patarimus, kaip derinti išorines ir vidines pamaldumo formas, visų pirmą – papuošti namuose turimą Marijos paveikslėlį tiek gėlių, tiek maldų, tiek dorybingų veiksmų puokštelėmis. Arba kasdien, kas gali, aplankyti Marijai skirtą bažnyčią ar altorių, tuo pat metu jungti savo širdį su Dievo Motinos, taip pat ją mylėjusių šventųjų širdimis, nes Marijos širdis yra tarsi tiltas arba takelis į Jėzaus širdį.

Šios pamaldumo praktikos visų pirma gyvavo šeimose, vienuolijose, tikinčiųjų asociacijose. Tarp jų rėmėjų ir skleidėjų išsiskyrė jėzuitai. Verta paminėti t. Alfonso Muzzarelli (1749–1813) publikaciją „Gegužės mėnuo“, kuri buvo perleista keliasdešimt kartų įvairiomis kalbomis. 19 amžiaus viduryje Marijai skirto gegužės mėnesio tradicija buvo plačiai praktikuojama visoje Italijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje. Matant gerus šios tradicijos vaisius, ji tapo bendruomeninės maldos bažnyčiose dalimi, buvo stiprinama popiežių mokymu ir specialiais gestais, kaip liudija 1815 metais Pijaus VII, 1833 metais Grigaliaus XVI, 1859 metais Pijaus IX suteiktos indulgencijos.

1969 balandžio 29 dieną popiežius Paulius VI paskelbė trumputę encikliką Mense maio („Gegužės mėnuo“).

„Artėjant gegužės mėnesiui, tikinčiųjų pamaldumu pašvęsto Švč. Marijai, vien pagalvojus apie jaudinantį tikėjimo ir meilės, kurie netrukus kiekviename žemės krašte bus dovanojami dangaus Karalienės garbei, reginį, mano dvasia džiūgauja. Tai mėnuo, per kurį šventovėse ir šeimų namuose iš krikščionių širdies karštai ir meiliai kyla Marijai skirtos maldos ir pagarba. Tai mėnuo, per kurį nuo jos sosto mums paskirstoma daug ir didelių dieviško gailestingumo dovanų“, – rašė šis popiežius ir tęsė: „Todėl man tokia maloni ir guodžianti ši gegužės mėnesio praktika, taip pagerbianti Mergelę ir duodanti tiek dvasinių vaisių krikščionims – Marija visada yra link Jėzaus vedantis kelias. Susitikimas su ja negali nevirsti susitikimu su pačiu Kristumi. Ką kita reiškia nuolatos kreiptis į Mariją, jei ne ieškoti – jos rankose, joje, su ja, per ją – mūsų Išganytojo Kristaus, į kurį mes, žmonės, savo žemiškuose pasimetimuose ir pavojuose privalome ir jaučiame nepertraukiamą poreikį kreiptis, kaip į išgelbėjimo uostą, transcendentinį gyvenimo šaltinį.“

Po kelerių metų, 1974–aisiais, Paulius VI taip pat paskelbė apaštalinį paraginimą Marialis cultus, kuriame, kaip sako pats jo pavadinimas, išsamiai aptarė pamaldumo Marijai vertę ir prasmę, tarp kitų dalykų nurodydamas, jog „pamaldumo istorija liudija, kaip įvairios pamaldumo Dievo Motinai formos, kurias Bažnyčia pripažino esant sveikos ir tikros doktrinos ribose, vystosi ir yra harmoningai subordinuotos, sukasi palink Kristui skirtą kultą, natūralų ir būtiną atsparos tašką“.

tai mus dar labiau suvienys kaip dvasinę šeimą ir padės įveikti dabartinį išbandymą.

Dėl nuo 2020 metų pavasario įvestų pandeminių ribojimų ar draudimų teko atsisakyti kai kurių tradicinių gegužės mėnesio praktikų – bendruomeninių gegužinių pamaldų, Marijos šventovių lankymo. Tačiau, kaip tų metų balandžio 25 dieną paragino popiežius Pranciškus, Marijos mėnesį buvo galima švęsti namų Bažnyčios – šeimos – rate. Šventasis Tėvas paragino kalbėti Rožinio maldą. 

„Brangūs broliai ir seserys, visiems kartu kontempliuoti Kristaus veidą su Marijos, mūsų Motinos, širdimi – tai mus dar labiau suvienys kaip dvasinę šeimą ir padės įveikti dabartinį išbandymą“, – parašė popiežius Pranciškus. 2020 gegužės pabaigoje didžiausios Marijos šventovės iš visų penkių kontinentų nuotoliniu būdu susijungė bendrai Rožinio maldai, kuriai vadovavo pats popiežius iš Vatikano soduose esančios Lurdo grotos. 

Ir šiais metais Šventasis Tėvas savo pavyzdžiu ragina visus tikinčiuosius prisidėti prie gegužės mėnesio pamaldumo tradicijos, kartu su juo Rožinio malda pradėti ir užbaigti Marijos mėnesį. Kaip nurodo Popiežiškoji naujojo evangelizavimo taryba, kiekvieną gegužės dieną Rožinis bus kalbamas iš vis kitos Marijos šventovės. Šiame Tarybos rengiamame „maldos maratone“ tiesiogiai dalyvaus 30 šventovių iš viso pasaulio. Rožinio malda bus transliuojama tiesiogiai kiekvienos dienos 18 val. (Romos laiku) Šventojo Sosto komunikacijos kanalais.

The post Marijos mėnuo: Šventasis Tėvas ragina tikinčiuosius jį pradėti ir užbaigti Rožinio malda appeared first on LAIKMETIS.

Šventojo Tėvo žinia „Urbi et orbi“

Brangieji broliai ir seserys, linksmų Šventų Velykų!

Šiandien visame pasaulyje aidi Bažnyčios skelbimas: „Jėzus, Nukryžiuotasis, prisikėlė, kaip buvo sakęs. Aleliuja“.
Velykų žinia nekalba apie miražą, neatskleidžia magiškos formulės, neparodo pabėgimo kelio susidūrus su mus slegiančiais sunkumais. Pandemija vis dar nesibaigia; socialinė ir ekonominė krizė yra labai sunki, ypač neturtingiausiems; tačiau, nepaisant visko, – ir tai skandalinga – ginkluoti konfliktai dar nesiliauja ir vis didinami ginklų arsenalai.

Susidūrus su šia sudėtinga tikrove, ar, tiksliau sakant, esant joje, Velykų žinia vos keliais žodžiais mums paskelbia nenuviliančią viltį: „Jėzus, Nukryžiuotasis, prisikėlė“. Čia kalbama ne apie angelus ar vaiduoklius, bet apie žmogų, žmogų iš kūno ir kraujo, su veidu ir vardu – apie Jėzų. Evangelija liudija, kad šis Jėzus, Poncijaus Piloto laikais nukryžiuotas dėl to, kad sakė esąs Kristus, Dievo Sūnus, trečią dieną prisikėlė, kaip skelbė Raštai ir kaip jis pats buvo pasakęs savo mokiniams.

Nukryžiuotasis, o ne kas kitas, prisikėlė. Dievas Tėvas prikėlė savo Sūnų Jėzų, nes šis iki galo įvykdė jo išganingąją valią: jis prisiėmė mūsų silpnumą, mūsų negalias, netgi mūsų mirtį; jis kentėjo mūsų skausmus, nešė mūsų nedorybių naštą. Dėl to Dievas Tėvas jį išaukštino ir dabar Jėzus Kristus yra gyvas amžinai. Jis yra Viešpats.
Liudininkai kalba apie svarbią detalę – žaizdas ant prisikėlusio Jėzaus rankų, kojų ir šono. Šios žaizdos yra amžinas jo meilės mums antspaudas. Kiekvienas, kenčiantis sunkias kūno ir dvasios negalias, šiose žaizdose gali rasti prieglobstį, gauti per jas nenuviliančios vilties malonę.

Prisikėlęs Kristus yra viltis tiems, kurie vis dar kenčia nuo pandemijos, ligoniams ir netekusiems artimųjų. Viešpats juos tepaguodžia ir tepalaiko gydytojus ir slaugytojus. Visiems, ypač pažeidžiamiausiems žmonėms, reikia pagalbos ir jie turi teisę gauti būtiną priežiūrą. Tai dar akivaizdžiau šiuo metu, kai mes visi turime kovoti su pandemija, o vakcinos yra būtina šios kovos priemonė. Vakcinas suvokdamas kaip tarptautinį gėrį, raginu pasaulio tautų bendruomenę suvienijus pastangas įveikti vakcinų platinimo vėlavimus, kad jos pasiektų visus, ypač vargingiausių šalių gyventojus.

Prisikėlęs Nukryžiuotasis tepaguodžia tuos, kurie neteko darbo arba išgyvena rimtus ekonominius sunkumus ir neturi tinkamos socialinės apsaugos. Tegul Viešpats įkvepia valdžios institucijų veiksmus, kad visos, ypač neturtingiausios šeimos, gautų pagalbą, reikalingą pragyvenimui. Deja, pandemija labai padidino neturtingųjų skaičių ir tūkstančius žmonių pastūmėjo į neviltį.

„Būtina sugrąžinti viltį visiems vargstantiesiems“, – sakė šventasis Jonas Paulius II, nukeliavęs į Haitį. Šią dieną atsimenu ir drąsinu brangius Haičio gyventojus, kad jų neparklupdytų sunkumai, bet jie su pasitikėjimu ir viltimi žvelgtų į ateitį.

Prisikėlęs Jėzus yra viltis daugybei jaunų žmonių, kurie jau ilgą laiką negali lankyti mokyklos ar universiteto, bendrauti su draugais.

Prisikėlęs Jėzus yra viltis daugybei jaunų žmonių, kurie jau ilgą laiką negali lankyti mokyklos ar universiteto, bendrauti su draugais. Mums visiems reikia tikrų žmogiškųjų santykių, o ne tik virtualaus bendravimo, tai ypatingai svarbu brendimo amžiuje, kai formuojasi charakteris ir asmenybė. Esu artimas viso pasaulio jaunuoliams, o šiuo metu ypač Mianmaro jaunuoliams, kurie aukojasi siekdami demokratijos, norėdami, kad jų taikūs balsai būtų girdimi, suprasdami, kad tik meilė gali išsklaidyti neapykantą.

Tegul Prisikėlusiojo šviesa suteikia atgaivą migrantams, bėgantiems nuo karų ir skurdo. Jų veiduose atpažįstame žaizdotą ir kenčiantį Viešpaties, kopiančio į Kalvariją, veidą. Jie tesulaukia konkrečių solidarumo ir žmogiškosios brolybės ženklų, liudijančių apie gyvybės pergalę prieš mirtį, kurią šiandien švenčiame. Dėkoju šalims, kurios dosniai priima prieglobsčio prašančius kenčiančiuosius, ypač Libanui ir Jordanijai, kur gavo prieglobstį daugybė žmonių, pabėgusių nuo karo Sirijoje.

Tegul Libanas, išgyvenantis sunkumų ir netikrumo laikotarpį, sulaukia Prisikėlusiojo Viešpaties paguodos. Tarptautinė bendruomenė Libanui tepadeda būti susitikimo, darnaus sambūvio ir pliuralizmo šalimi.

Kristus, mūsų taika, tenutildo ginklų žvangesį mylimoje iškankintoje Sirijoje, kur milijonai žmonių gyvena nežmoniškomis sąlygomis, taip pat Jemene, kurio gyvenimo įvykius gaubia kurtinanti ir skandalinga tyla, ir Libijoje, kur pagaliau pradedame matyti išeitį po dešimtį metų trunkančių nesutarimų ir kruvinų susirėmimų. Visi rimtai tesistengia nutraukti karo veiksmus ir teleidžia išvargintoms tautoms atkurti taiką bei pradėti savo šalių atstatymą.
Velykos savaime mus nuveda į Jeruzalę.

Meldžiame Viešpatį, kad jai suteiktų taiką ir saugumą (plg. Ps 122), kad ji galėtų vykdyti savo pašaukimą būti susitikimo vieta, kur visi galėtų gyventi kaip broliai, izraeliečiai ir palestiniečiai atkurtų dialogą ir pasiektų tvarų sprendimą, pagal kurį viena šalia kitos gyvuotų dvi taikios ir klestinčios valstybės.
Šią šventės dieną mano mintys grįžta ir į Iraką, kurį aplankiau praėjusį mėnesį.

Meldžiuosi, kad jis ir toliau eitų susitaikinimo keliu ir taptų Dievo išsvajota svetinga žmonių šeima, mylinčia visus savo vaikus.

Prisikėlusiojo galia tepalaiko Afrikos gyventojus, kurių ateitį griauna vidinis smurtas ir tarptautinis terorizmas, ypač Sahelyje ir Nigerijoje, taip pat Tigrajų ir Cabo Delgado regionuose. Tebūnie stengiamasi rasti taikius konfliktų sprendimus, gerbiant žmogaus teises ir gyvybės šventumą, palaikant brolišką ir konstruktyvų dialogą, susitaikinimo ir solidarumo dvasią.

Pasaulyje vis dar per daug karų ir per daug smurto! Viešpats, kuris yra mūsų taika, tepadeda nugalėti karo mentalitetą, teleidžia karo belaisviams, ypač Rytų Ukrainoje ir Kalnų Karabache, saugiai sugrįžti pas savo šeimas, teįkvepia viso pasaulio valstybių vadovus sustabdyti naujas ginklavimosi varžybas.

Šiandien, balandžio 4-ąją, minima Pasaulinė kovos su priešpėstinių minų naudojimu diena, klastingus ir siaubingus įrenginius, kurie kasmet nužudo ar sužaloja daugybę nekaltų žmonių ir neleidžia žmonijai kartu vaikščioti gyvenimo keliais, nejaučiant sunaikinimo ir mirties pavojaus. Koks geresnis būtų pasaulis be šių mirties įrankių!

Brangieji broliai ir seserys, šiais metais įvairiose šalyse daugybė krikščionių Velykas švenčia su įvairiais apribojimais, kartais net negalėdami dalyvauti liturginėse apeigose. Melskimės, kad šie suvaržymai, kaip ir bet kokie kiti kulto ir religijos laisvės apribojimai pasaulyje, būtų pašalinti ir visiems būtų leidžiama laisvai melstis ir šlovinti Dievą.

Tarp daugybės dabartinių sunkumų niekada neužmirškime, kad esame pagydyti Kristaus žaizdomis (plg. 1 Pt 2, 24). Prisikėlusysis perkeitė mūsų kančias. Kur buvo mirtis, ten dabar yra gyvybė, kur buvo gedulas, dabar yra paguoda. Leisdamasis nukryžiuojamas, Jėzus suteikė prasmę mūsų kančioms. Melskimės, kad šio pagydymo palaima pasklistų po visą pasaulį. Visiems – džiugių Velykų!

The post Šventojo Tėvo žinia „Urbi et orbi“ Velykų dienos Mišiose appeared first on LAIKMETIS.

Homilijoje Šventasis Tėvas priminė evangelisto Morkaus pasakojimą: moterys ėjo tepalais ištepti Jėzaus kūno, o rado tuščią kapą. Ėjo gedėti, o išgirdo gyvenimo žinią. Jos išsigando, bet taip pat nudžiugo, išgirdusios angelo žodžius: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė (...) Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją“.

„Priimkime ir mes šį kvietimą, Velykų kvietimą: eikime į Galilėją, kur Viešpats jau eina. Tačiau ką reiškia eiti į Galilėją?“ – klausė popiežius Pranciškus. 

Eiti į Galilėją visų pirma reiškia pradėti iš naujo. Mokiniams tai reiškia sugrįžti ten, kur pirmą kartą sutiko jų ieškojusį Viešpatį ir buvo pakviesti sekti paskui Jį. Tai pirmojo susitikimo ir pirmosios meilės vieta. Nuo to momento jie paliko savo tinklus, sekė Kristumi, klausėsi jo žodžių, stebėjo nepaprastus darbus. 

Vis dėlto, būdami su juo, jie jo nesuprato iki galo, blogai suprato jo žodžius, galiausiai pabėgo, paliko vieną. Nepaisant to prisikėlęs Viešpats vėl iš naujo kreipiasi į mokinius ir prisistato kaip tas, kuris pirmiau jų eina į Galilėją. Vėl ir vėl, iš naujo kviečia juos. Tarsi sakytų: „Pradėkime iš naujo ten, kur susitikome pirmą kartą. Pradėkime iš naujo. Noriu, kad jūs vėl būtumėte su manimi, nepaisant visų jūsų nesėkmių, palūžimų“. Taigi, Galilėjoje vėl su nuostaba patiriame begalinę Viešpaties meilę, kuri mūsų pralaimėjimuose nubrėžia naujus kelius. 

pirmoji velykinė žinia, kurią norėčiau jums perduoti: visada įmanoma pradėti iš naujo.

„Štai pirmoji velykinė žinia, kurią norėčiau jums perduoti: visada įmanoma pradėti iš naujo“, – sakė popiežius. Dievas, nepaisant nieko, parodo mums naują kelią. 

Net ir iš mūsų širdies griuvėsių Dievas gali sukurti meno kūrinį, net ir iš mūsų žmogiškumo nuolaužų Dievas rengia naują istoriją. Jis eina pirma mūsų – nešdamas kančios, nevilties ir mirties kryžių, žengdamas į prikelto gyvenimo šlovę. 

Eiti į Galilėją taip pat reiškia eiti nauju keliu, priešinga kapui kryptimi. Moterys ėjo link kapo, norėdamos atsiminti tai, ką patyrė su Viešpačiu ir ką, rodos, prarado amžinai. Tai įvaizdis tokio tikėjimo, kuris atsimena gražius, tačiau pasibaigusius dalykus. Yra daug gyvenančių pagal tokį atsiminimų tikėjimą, tarsi Jėzus būtų praeities personažas, tolimas jaunystės draugas, sutiktas katekizmo pamokėlėje. Iš įpročių, praeities dalykų, gražių atsiminimų sudarytas tikėjimas nebeveikia gyvenimo. Tad eiti į Galilėją reiškia vėl išmokti tikėti: kad tikėjimas būtų gyvas, jis turi būti kelionė.

Eikime į Galilėją, kad atrastume, jog Dievas negali būti supakuotas tarp vaikystės atsiminimų, tačiau yra gyvas, visada stebinantis. 

„Štai antroji velykinė žinia: tikėjimas nėra praeities sąvadas, Jėzus nėra praėjusių laikų personažas. Jis gyvas, čia ir dabar. Eina su tavimi kiekvieną dieną, yra kartu kiekvienoje išgyvenamoje situacijoje, kiekviename patiriamame išbandyme ir kiekvienoje svajonėje. Atveria naujus kelius, kai tau atrodė, kad jų nėra, skatina tave eiti prieš apgailestavimų ir „jau viskas matyta“ srovę. Net jei viskas tau atrodo prarasta, su nuostaba atsiverk jo naujumui: jis tave nustebins“, – sakė popiežius. 

Eiti į Galilėją, pasak jo, taip pat reiškia eiti į pakraščius, link sienų. Galilėja buvo tolimiausias regiono kraštas, kuriame gyveno Jeruzalės ritualinio grynumo nepraktikavę žmonės. Jėzus būtent čia pradėjo skelbti savo žinią, kreipdamasis į tuos, kurie neša sunkią kasdienio gyvenimo naštą, į atmestuosius, vargšus, trapiuosius, kad parodytų pasimetusių ir drąsą praradusiųjų nenuilstamai ieškančio Dievo veidą ir buvimą: jam nei vienas nėra atmestas. 

Ten Jėzus savųjų prašo eiti ir šiandien. Tai kasdienio gyvenimo vietos, kiekvieną dieną kertami keliai, mūsų miestų užkampiai, namai, darbo vietos, nuovargis ir lūkesčiai – visur Viešpats eina pirma mūsų. Jeigu nueisime į Galilėją, išmoksime atrasti Prisikėlusįjį brolių veide, svajojančių entuziazme, viltį praradusiųjų liūdesyje, besidžiaugiančių šypsenoje, kenčiančių ašarose, ypač vargšuose ir nustumtuosiuose į paribius. Nustebsime, kaip Dievo didumas atsiskleidžia mažume, o jo grožis spindi paprastuose ir vargšuose. 

Štai trečioji velykinė žinia: Jėzus, Prisikėlusysis, mus myli nepaisant sienų ir lanko kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Jis įsikūrė pasaulio širdyje ir kviečia mus peržengti barjerus, įveikti nusistatymus, prisiartinti prie tų, kuriuos matome kiekvieną dieną, kad atrastume kasdienybės malonę. Atpažinkime Jį savo galilėjose, visose gyvenimo dienose. Gyvenimas su Jėzumi pasikeis. 

„Broli, sese, jei šią naktį tavo širdyje tamsi valanda, neišaušusi diena, užgesinta šviesa, sudaužyta svajonė, atverk širdį Velykų kvietimui: „Nebijok, jis prisikėlė! Jis laukia tavęs Galilėjoje!“ Tavo lūkesčiai neliks neišpildyti, tavo ašaros bus nušluostytos, tavo baimes įveiks viltis. Nes Viešpats eina pirma tavęs, eina priešais tave. Su juo gyvenimas prasideda iš naujo“, – Šv. Velykų vigilijos homilijoje sakė popiežius Pranciškus.

The post Popiežius Velykų vigilijoje: visada įmanoma pradėti iš naujo appeared first on LAIKMETIS.