Tikėjimo išpažinime kalbame: „Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo. <...> Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.“ Šia malda išpažįstame vieną Triasmenį Dievą.

Mus supa nuostabus pasaulis. Protu suvokiame, kad toks pasaulis negalėjo atsitiktinai atsirasti, bet buvo sukurtas be galo išmintingo ir galingo Kūrėjo. Įvairiose pasaulio religijose aptinkame tikėjimą į Dievą Kūrėją. Vienoje iš pačių seniausių pasaulio religijų – induizme Dievas apibūdinamas trimis žodžiais: būtis, išmintis ir palaima. Dievas yra visatos kūrėjas, begalinė išmintis ir tobula laimė. Visa tai šiek tiek mums primena Švč. Trejybės slėpinį: Tėvas – Kūrėjas, Sūnus – Tėvo Išmintis, Šventoji Dvasia – iš Tėvo ir Sūnaus kylanti Meilė.

Senajame Įstatyme apie Triasmenį Dievą nekalbama; čia pasakojama apie pasaulio sukūrimą ir Dievo veikimą globojant išrinktąją tautą. Anuomet izraelitams, gyvenusiems pagoniškų tautų apsuptyje, buvo didelis pavojus pasiklysti ir garbinti ne vieną, bet daugelį dievų, kaip tai darė pagonys, todėl labai įsakmiai buvo skelbiamas tikėjimas į vieną Dievą – Kūrėją. Dievas, apsireiškęs Mozei ir paliepęs išvesti tautą iš Egipto nelaisvės, pasakė savo vardą: „Aš esu, kurs esu. Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (Iš 3, 14.15).

Laiške romiečiams apaštalas Paulius yra užrašęs gražius žodžius apie Dievą kaip mūsų Tėvą: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve! Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 15–16). Naujasis Įstatymas į Dievo suvokimą pažėrė naujos šviesos. Į žmonių tarpą atėjo ilgai lauktas Mesijas Jėzus Kristus – Dievo Sūnus: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Jėzus Kristus nebuvo tarsi kitas Dievas; skelbdamas Evangeliją, Jėzus save tapatino su dangiškuoju Tėvu. Vakarienbutyje, atsisveikindamas su mokiniais, Jėzus kalbėjo: „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!“ (Jn 14, 11). Jėzus išmokė kreiptis į Dievą malda: „Tėve mūsų, kuris esi danguje!“

Prieš savo kančią Jėzus kalbėjo apie didelius išbandymus, laukiančius jo mokinių, bet drauge pažadėjo atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 16–17.26).

Šis pažadas buvo ištesėtas per Sekmines, kai Šventoji Dvasia nužengė ant Jėzaus mokinių. Šventoji Dvasia nebuvo tarsi trečias Dievas, bet iš Tėvo ir Sūnaus meilės bendrystės kylanti Meilės Dvasia. Mes tikime į vieną Dievą, besireiškiantį trijuose Asmenyse: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Švč. Trejybė išlieka mūsų protui neįžvelgiamas tikėjimo slėpinys.

Svarbiausias mūsų uždavinys – ne perprasti Švč. Trejybės slėpinį, bet susikurti su ja meilės ryšį. Dangaus Tėvas, mylėdamas žmones, pašaukė mus į gyvenimą. Dievas Sūnus, mus mylėdamas, mirė ant kryžiaus. Šventoji Dvasia, mus mylėdama, veda per gyvenimą ligi laimingos amžinybės.

Mūsų pareiga – atsiliepti į šią Dievo meilę. Mes tai darome, kiek leidžia mūsų silpnumas, laikydamiesi Jėzaus parodyto kelio ir melsdamiesi, ypač kalbėdami maldą: „Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius.“

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Švč. Trejybės slėpinys appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau žmogus gali būti gundomas pasinerti jį supančioje medžiaginėje tikrovėje, savo begaliniuose noruose ir mąstyti, kad egzistuoja tik tai, ką jis mato ir nieko daugiau. Tuomet, kaip sakė F. Dostojevskis, „jei Dievo nėra, viskas leidžiama“. Tuomet žmogus pasijunta galintis laisvai ir be atsakomybės tenkinti savo egoistinius norus. Žmogus, kaip liudija istorija, atmetęs Dievą, susikurdavo jo pakaitalus – stabus. Primityvus žmogus juos pasigamindavo iš medžio ar akmens; mūsų gi amžiaus žmogus garbina kitokius stabus: pinigus, juslinius malonumus ir turimą ar įsivaizduotą savo didybę.

Švč. Trejybės sekmadienis yra proga pamąstyti apie Dievo slėpinį. Matydami gražią gamtą, protingus žmones, planetas ir žvaigždynus, susimąstome: iš kur visa tai? Jei žmogus neturi išankstinio nusistatymo netikėti, protas tiesiog reikalauja pripažinti be galo protingą ir galingą Kūrėją. Todėl visais amžiais tikėjimas į Dievą buvo neatskiriama žmogaus egzistencijos dalis.

Dievas nepaliko žmogaus tamsoje, bet apreiškė save, kaip jis kūrė pasaulį, kaip leido žmogui naudotis pasaulio gėrybėmis, kaip žmogus bandė pabėgti nuo Dievo – gyventi laikant save dievu ir pagaliau – kaip Dievo meilė surado būdą žmogų išgelbėti. Šį Dievo apreiškimą turime Šventajame Rašte; jame rašoma: „Ieškosi Viešpaties, savo Dievo, ir jį rasi, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela. Su nerimu, kai ateityje visa tai bus tave ištikę, Tu sugrįši pas Viešpatį, savo Dievą, ir jo klausysi. Kadangi Viešpats, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas, jis tavęs nepaliks ir nesunaikins“ (Įst 4, 29–31).

Be Dievo apreiškimo mes nežinotume, kad Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Senasis Testamentas mums pasakoja apie Dievą Kūrėją – jo išmintį ir kūrybą; pasakoja apie Dievo meilę žmogui: jį ne tik sukuria, bet juo ir rūpinasi. Dievas nurodo kelią, kuriuo žmogus turi eiti, jei nori būti laimingas; prie Sinajaus kalno duoda Dekalogą, kurio esmė yra meilė: „Mūsų Dievas Jahvė yra vienintelis Viešpats. Mylėk tad Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos aš tau šiandien sakau, giliai tau širdin teįsminga“ (Įst 6, 2–6).

Šventoji Dvasia, jei tik leidžiame jai veikti, mus veda per gyvenimą ir mus padaro Dievo vaikais.

Naujojo Testamento knygos mums pasakoja apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą, jo gyvenimą, Evangelijos skelbimą, mirtį ir prisikėlimą. Apaštalas Jonas kalba apie Jėzų, kaip amžinąjį Dievo Žodį, per kurį yra sukurtas pasaulis: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1,1.14).

Naujasis Testamentas pasakoja ir apie Šventąją Dvasią, kurią Jėzaus vardu siunčia Tėvas ir kuri pasilieka su Jėzaus draugais iki amžių pabaigos, iki susitikimo pas dangaus Tėvą.

Šventoji Dvasia, jei tik leidžiame jai veikti, mus veda per gyvenimą ir mus padaro Dievo vaikais. Dėl to apaštalas Paulius rašo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 14–15). Ši apaštalo nuoroda nusako, kad žmogaus santykis su Dievu turi būti panašus į vaiko ir tėvo santykį, kuris grindžiamas ne baime, bet meile.

Dėkokime Dievui už jo Apreiškimą; dėkokime už triasmenio Dievo vardu gautą krikštą ir amžinojo gyvenimo pažadą.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Švč. Trejybės slėpinys - Švč. Trejybės sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Jėzus mums atvėrė dangaus vartus, kelią ryšiui su Dievu. Apaštalas Jonas sako, jog „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Mes iš tiesų nežinojome, kaip reikia melstis, kokie žodžiai, jausmai priimtini Dievui, kaip į jį kreiptis. Popiežius prisiminė, jog katechezėse apie maldą buvo daug kartų minimas mokinių kreipimasis į Jėzų, kad išmokytų, kaip melstis. Už šio jų prašymo slypi visos žmogaus dvejonės, pakartotini ir dažnai nepavykę bandymai kreiptis į Kūrėją.

Ne visos maldos vienodos ir ne visos naudingos, Dievas galbūt kartais nėra patenkintas mūsų maldomis, o mes to net nepastebime. Tačiau Dievas žvelgia į žmogaus rankas: reikia ne jas plauti, kad būtų švarios, bet susilaikyti nuo blogų darbų. Apie tai šv. Pranciškus „Saulės giesmėje“ sako: „Joks žmogus nėra vertas Tave minėti“.

Galbūt patį jautriausią mūsų nesugebėjimo melstis pavyzdį davė romietis šimtininkas iš Mato evangelijos, kartą kreipęsis į Jėzų, kad išgydytų jo sergantį tarną (Mt 8, 5 – 13). Jis buvo ne žydas, o neapkenčiamos okupacinės kariuomenės karininkas. Tačiau labai susirūpinęs tarno sveikata jis išdrįso ištarti: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks“. Tai ta pati frazė, kurią kartojame ir mes per kiekvienas Mišias. Kalbėtis su Dievu yra malonė, o mes nesame to verti, negalime reikšti pretenzijų, sulig kiekvienu žodžiu, kiekviena mintimi šlubuojame... Bet Jėzus yra durys, kurios mus atveria dialogui su Dievu, sakė Pranciškus.

Jis pakartojo vieną iš dažniausiai girdimų žmonių keliamų klausimų: „Kodėl žmogus turėtų būti Dievo mylimas?“ Esą tam nėra aiškių priežasčių... Beje, daugumos mitologijų dievybės nesirūpina žmogaus reikalais. Kai kurie filosofai tvirtina, kad Dievas gali galvoti tik apie save. Greičiausiai tai mes, žmonės, bandome sukilninti dievybes, kad joms įsiteiktume. Dėl to mums reikia religijos, kad be perstojo aukotume aukas ir maldas nebyliam ir abejingam Dievui. Tačiau dialogo nėra. Tik Jėzus, o prieš jį Mozė ir Šventasis Raštas mums atvėrė kelią į dialogą su Dievu.

„Niekada nebūtume išdrįsę įtikėti žmogų mylintį Dievą, – kaip gi gali būti kad Dievas myli mane?! – jei nebūtume pažinę Jėzaus. Susitikimas su Jėzumi mums tai atskleidė. Tai, ką girdime palyginime apie gailestingąjį tėvą arba palyginime apie ganytoją, išeinantį ieškoti paklydusios avies (Lk 15) yra skandalas. Skandalas“, – pakartojo Pranciškus. Tokių pasakojimų nebūtume galėję suvokti nei suprasti, jei nebūtume sutikę Jėzaus. Kuris Dievas pasiryžtų mirti už žmones? Kuris Dievas myli be paliovos ir kantriai, be pretenzijų, kad ir jis būtų pamiltas? Kuriam Dievui priimtinas didžiausias akibrokštas jam nedėkingo sūnaus, kuris prašo jam skirti palikimą anksčiau laiko, o paskui, palikęs namus, jį visą iššvaisto?

Kuris Dievas myli be paliovos ir kantriai, be pretenzijų, kad ir jis būtų pamiltas?

Jėzus mums atskleidžia Dievo širdį. Jėzus savo gyvenimu šitaip mums parodo, iki kiek Dievas yra Tėvas. Tam Pater nemo – „nėra kito tokio Tėvo“. Dievo tėvystė reiškia artumą, atjautą, švelnumą, – neužmirškime šių žodžių, jie apibūdina Dievo būdą: artumas, atjauta, švelnumas. Mes vargiai ir tik iš tolo įsivaizduojame meilę, kurios yra kupina Švenčiausioji Trejybė, ir koks begalinis gerumas jungia Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Rytų krikščionių ikonos kažkiek leidžia nutuokti apie šį slėpinį, kuris yra visos visatos pradžia ir džiaugsmas, patikino popiežius Pranciškus.

Mums sunku patikėti, kad šioji didžiulė dieviškosios meilės banga pasiekė ir mūsų žmonijos krantą, kad mes esame tikslas meilės, kuriai nėra lygios šioje žemėje. Mums tai suprasti padeda Katalikų Bažnyčios katekizmas, sakantis, kad „kelias, kuriuo Šventoji Dvasia mus veda, mokydama melstis Dievui, mūsų Tėvui, yra šventoji Jėzaus žmogystė“. Tai mūsų tikėjimo malonė. Mes tikrai negalėjome tikėtis kilnesnio pašaukimo: Jėzaus žmogystė suteikė mums galimybę gyventi Švenčiausioje Trejybėje. Jis atvėrė mums Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios meilės slėpinio duris!“ 

Prieš suteikdamas palaiminimą bendrosios audiencijos dalyviams, virtualiai dalyvavusiems susitikime, popiežius lotyniškai su visais sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą, kuri buvo paminėta šio trečiadienio katechezėje, ir pasveikino kalbines tikinčiųjų grupes. Popiežius vienus paragino gavėnios laikotarpiu kiekvieną dieną skirti laiko ilgesnei ir gilesnei maldai, kad Velykas galėtume pasitikti Šventosios Dvasios nuskaidrintomis ir atnaujintomis širdimis, prašė neužmiršti sakramentų, vykdyti pasninką ir meilės darbus, kad visi galėtų dar stipriau pajusti ir išgyventi Tėvo gailestingąją meilę, kurią mums apreiškė Sūnus ir paskleidė Šventoji Dvasia. Pranciškus taip pat prisiminė Bažnyčioje švenčiamus Šv. Juozapo metus, padrąsino jį pagerbti – Šv. Juozapo globa yra kasdienė, diskretiška, paslėpta. Visi mes su savo artimaisiais galime kliautis juo sunkumo momentuose kaip savo užtarėju, rėmėju ir vadovu, kad niekuomet neišsisemtų tikėjimo ir džiaugsmo aliejus, trykštantis iš bendrystės su Dievu kupino gyvenimo. 

The post Popiežiaus katechezė apie maldą: Jėzus yra dialogo su Dievu durys appeared first on LAIKMETIS.