Pranciškus atkreipė Mišių dalyvių ir klausytojų dėmesį į keletą Evangelijos žodžių, girdėtų skaitiniuose. Vienas jų – tai angelo kvietimas įkalintam Petrui: „Kelkis greičiau!“ (Apd 12, 7) ir Pauliaus žodžiai, kuriais jis apžvelgia savo paties gyvenimą, – „Iškovojau gerą kovą“ (2 Tim 4, 7). Ką šie žodžiai gali pasakyti mūsų bendruomenei tuo metu, kai vyksta sinodinis procesas?

Susiduriame su dideliu vidiniu pasipriešinimu, kuris mums neleidžia judėti pirmyn, pažymėjo popiežius. Kartais mus, kaip Bažnyčią, užvaldo tinginystė ir mieliau liekame sėdėti bei kontempliuoti tuos kelius saugius turimus dalykus, užuot pakilę ir žvelgę į naujus horizontus, leidęsi į atvirą jūrą. Dažnai liekame įkalinti įpročių kalėjime, bijome pokyčių. Tada nuslystame į dvasinį vidutiniškumą, prarandame gyvybingumą, kūrybingumą, tampame drungni ir inertiški. Didysis naujumo ir gyvybės srautas – Evangelija – virsta, citavo popiežius teologą H. de Lubacą, formalia, dekoratyvia, klerikaline, nuobodžia ir kieta krikščionybe. 

Sinodinis kelias kviečia mus tapti Bažnyčia, kuri atsistoja, atsikelia, neužsidaro savyje, geba žvelgti toliau, išeiti iš savo kalėjimų ir sutikti pasaulį, drąsiai atverti jam duris. 

Pasak popiežiaus, dabartinis Sinodinis kelias kviečia mus tapti Bažnyčia, kuri atsistoja, atsikelia, neužsidaro savyje, geba žvelgti toliau, išeiti iš savo kalėjimų ir sutikti pasaulį, drąsiai atverti jam duris. Bažnyčia be grandinių ir sienų, kurioje kiekvienas gali jaustis laukiamas ir lydimas, kurioje puoselėjamas klausymosi, dialogo ir įtraukimo menas, vadovaujant Šventajai Dvasiai. Laisva ir nuolanki Bažnyčia, kuri greitai keliasi, neatidėlioja, neužsisklendžia sakraliuose aptvaruose, bet leidžiasi gaivinama Evangelijos skelbimo aistros ir troškimo pasiekti ir priimti, kaip rašoma palyginime apie dangaus karalystės puotą, kiekvieną: aklus, kurčius, luošus, ligonius, teisiuosius, nusidėjėlius – visus!

Apžvelgdamas visą savo gyvenimą Paulius sako: „Iškovojau gerą kovą“. Jis užsimena apie daugybę nelengvų situacijų, išgyvenimų, kančių, persekiojimų, patirtų skelbiant Jėzaus Evangeliją visomis jėgomis. Gyvenimo pabaigoje jis mato, kad kova tęsiasi. Daug kas nenori priimti Jėzaus, nes seka paskui kitus mokytojus, siekia savo interesų, nori eiti, kur patogiau ar lengviau. Baigęs savo lenktynes Paulius prašo Timotiejų ir kitų bendruomenės brolių tęsti pradėtą darbą.  

Tai ir mums skirtas gyvenimo žodis, žadinantis supratimą, kad Bažnyčioje kiekvienas yra pakviestas būti mokiniu, liudytoju, įnešti savo indėlį.

„Ką galiu padaryti dėl Bažnyčios? Nesiskųsti dėl jos, bet įsipareigoti dėl Bažnyčios. Dalyvauti aistringai ir nuolankiai: aistringai, nes negalime likti pasyvūs žiūrovai. Nuolankiai, nes įsitraukti į bendruomenės veiklą niekada nereiškia užimti centrinę vietą, jaustis geresniems ir trukdyti prisiartinti kitiems. Sinodinė Bažnyčia reiškia tai: visi dalyvauja, niekas nėra aukščiau kitų ir neužima kitų vietas. Nėra pirmos ir antros klasės krikščionių, kviečiami visi“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. 

Esame kviečiami tęsti gerąją kovą, apie kurią kalba Paulius, nes Evangelija nėra neutrali ir turime vengti ją tokią padaryti. Evangelija įžiebia Dievo karalystės ugnį ten, kur vyrauja žmogiški galios, blogio, prievartos, korupcijos, neteisingumo ir atskirties mechanizmai. Ji nesileidžia į kompromisus su jais.

Sinodinė Bažnyčia reiškia tai: visi dalyvauja, niekas nėra aukščiau kitų ir neužima kitų vietas.

Nuo tada, priminė popiežius vieną kardinolo M. Martinio homiliją, kai Kristaus prisikėlimas tapo istorijos lūžiu, prasidėjo didelis mūšis tarp mirties ir gyvenimo, nevilties ir vilties, pasidavimo blogiausiam ir kovos už geriausia, kuris nesiliaus, kol neapykantos ir griovimo jėgos nebus nugalėtos.   

Kitas klausimas: ką mes, kaip Bažnyčia, galime padaryti, kad pasaulis, kuriame gyvename, taptų žmogiškesnis, teisingesnis, palankesnis, atviresnis Dievui ir žmonių brolybei? Tikrai neturime užsidaryti savo bažnytiniuose rateliuose ir nevaisingose diskusijose, pabrėžė popiežius ir perspėjo dvasininkus ir pasauliečius vengti nukrypimo į klerikalizmą.

Vietoj to reikia būti raugu pasaulio tešloje: rūpintis žmonių, kūrinijos apsauga, šeimų problemomis, apleistais, vienišais ir senais žmonėmis, atstumtaisiais. Kitaip tariant, skleisti rūpesčio, švelnumo ir atjautos kultūrą, kovoti su kiekviena degradavimo forma, kad visur spindėtų Evangelijos džiaugsmas. Tai mūsų geroji kova, kurią kovojant reikia žvelgti į priekį, o ne atgal.

Neužmirškite Ukrainos, ragina popiežius

Popiežius trečiadienio, birželio 29-osios, vidudienį, prašė neužmiršti kenčiančios Ukrainos. Popiežius sakė, kad kiekvieną dieną prisimena brangią ir kankinamą Ukrainą.

„Kiekvieną dieną širdyje nešiojuosi brangią ir kankinamą Ukrainą, kurią ir toliau siaubia barbariški išpuoliai, kaip kad tas, kuris smogė Kremenčuko prekybos centrui“, – sakė popiežius. Pranciškus užtikrino, kad meldžiasi už tai, kad šis beprotiškas karas netrukus baigtųsi ir dar kartą paragino ištvermingai, nepavargstant melstis už taiką.

„Viešpats teatveria dialogo kelius, kurių žmonės nenori ar neįstengia rasti. Ir nepamirškime ateiti į pagalbą Ukrainos gyventojams, kurie taip kenčia!“, – pasakė trečiadienį popiežius.

The post Nesiskųskime dėl Bažnyčios, o įsipareigokime jai - popiežius appeared first on LAIKMETIS.

„O neprotingi galatai! Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus? Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar paklusdami tikėjimo skelbimui? Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?“ (Gal 3, 1–3)

Žodžiai, kuriais apaštalas kreipiasi į galatus, tikrai nėra mandagūs, pastebėjo popiežius. Kituose Pauliaus laiškuose dažnai skamba kreipiniai „broliai“ ar „brangieji“, bet ne čia. Šioje laiško dalyje Paulius du kartu galatus pavadina neprotingais žmonėmis arba tiesiog kvailiais. Jis tai sako ne dėl to, kad manytų, jog iš tiesų galatai yra neprotingi žmonės, bet norėdamas juos įspėti, kad jie, patys to nesuvokdami, neprarastų tikėjimo į Kristų, kurį dar neseniai su tokiu entuziazmu priėmė. Paulius juos vadina neprotingais, nes jie nemato pavojaus prarasti brangų lobį – Kristaus žinios naujumo grožį. Apaštalas stebisi ir liūdi. Ne be kartėlio jis ragina Galatijos krikščionis atsiminti jo pirmąjį skelbimą, kai jis pasiūlė jiems galimybę įgyti iki tol neregėtą laisvę, kalbėjo popiežius.

Norėdamas supurtyti sąžines, Paulius pakeltu balsu galatams užduoda keletą klausimų. Tai retoriniai klausimai, nes galatai puikiai supranta, kad jų tikėjimas į Kristų yra malonės, gautos per Evangelijos skelbimą, vaisius. Jie priėmė Pauliaus skelbimą apie Dievo meilę, kuri aukščiausiu laipsniu buvo parodyta Jėzaus mirtimi ir priskėlimu. Galatai turi žvelgti į šį įvykį ir neleisti, kad juos blaškytų kiti skelbimai.

Kitaip tariant, pridūrė popiežius, Paulius nori sukelti galatų sąžinėse krizę, kad jie suprastų, kas jiems gresia, ir neklausytų tų, kurie nori juos suvilioti religingumu, pagrįstu vien tik skrupulingu įsakymų laikymusi.

Kita vertus, galatai puikiai supranta, ką apaštalas jiems nori pasakyti. Jie neabejotinai patyrė Šventosios Dvasios veikimą. Kaip ir kitose Bažnyčiose, taip ir tarp jų pasireiškė meilė ir įvairios charizmos. Dabar, susidūrę su savo tikėjimo išmėginimu, jie turi atsiminti, kad tai, ką jie patyrė, yra Dvasios veikimo vaisiai. Taigi jų tikėjimas gimė iš Dievo, o ne žmonių iniciatyva. Šventoji Dvasia buvo pagrindinė jų tikėjimo skatintoja. Tad dabar viso to atsisakyti, kaip įspėja Paulius, būtų paprasčiausiai neprotinga.

Šventasis Paulius ir mus ragina pamąstyti, kaip mes gyvename savo tikėjimu.

„Šventasis Paulius ir mus ragina pamąstyti, kaip mes gyvename savo tikėjimu“, – sakė Pranciškus. „Ar nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus meilė, kaip išganymo šaltinis, išlieka mūsų kasdienio gyvenimo centre, ar pasitenkiname tik kai kuriais religiniais formalumais, kad nuramintume savo sąžinę? Ar esame prisirišę prie brangaus lobio – prie Kristaus naujumo grožio, ar mieliau renkamės kažką, kas šiuo metu mus traukia, bet paskui palieka vidinę tuštumą?", - klausė Šventasis Tėvas.

„Labai dažnai ir į mūsų gyvenimą beldžiasi įvairūs nevertingi dalykai, tačiau jie tėra tik iliuzijos, kurių vaikydamiesi mes plūduriuojame paviršiuje ir nesugebame suprasti, dėl ko iš tiesų verta gyventi. Tačiau būkime tikri, kad net ir tada, kai esame gundomi nusigręžti nuo Dievo, jis toliau negaili mums savo dovanų. Net jei mes trukdome jam veikti, net jei nusidedame, Dievas mūsų nepalieka, bet visada mus lydi savo gailestinga meile. Dievas visada mums geras“, – sakė popiežius ir paragino melsti išminties malonės, kad sugebėtume visada tai suprasti.

The post Popiežius Pranciškus: Dievas mūsų nepalieka appeared first on LAIKMETIS.

Paulius su nepaprastu entuziazmu kalba apie Evangeliją, sakė Pranciškus. Atrodo, kad jis nemato nieko kito, kaip tik šią Viešpaties jam patikėtą misiją. Jis visiškai atsiduoda skelbimui ir jam nerūpi niekas kita, tik Evangelija. Jis netgi sako, kad jis esąs Kristaus siųstas ne krikštyti, bet skelbti Evangeliją (plg. 1 Kor 1, 17). Visą savo gyvenimą Paulius suvokia kaip pareigą evangelizuoti: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16), tvirtina jis, rašydamas Korinto bendruomenei, o laiške Romos krikščionims jis prisistato: „Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas gerąją Dievo naujieną“ (Rom 1, 1). Jis žino, kad yra paskirtas nešti Evangeliją visiems ir negali nieko kito, kaip tik iš visų jėgų atsiduoti šiai misijai.

Todėl galima suprasti apaštalo susirūpinimą matant, kad galatai eina klaidingu keliu. Jiems skituose Pauliaus žodžiuose galime įžvelgti liūdesį, nusivylimą ir netgi karčią ironiją. Laiške galatų bendruomenei jis rašo: „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią Evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1,6-8).

Komentuodamas šią Pauliaus laiško ištrauką popiežius pirmiausia atkreipė dėmesį, kad Paulius negalvoja apie keturias evangelijas, kaip mums įprasta. Iš tiesų, kai jis rašė šį laišką, dar nebuvo parašyta nė viena iš keturių evangelijų. Jam Evangelija yra tai, ką jis skelbia – kerigma, Jėzaus mirties ir prisikėlimo žinia. „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5), – tai Evangelijos esmė. Evangelija – tai visų pažadų išsipildymas ir visiems žmonėms siūlomas išganymas.

Evangelija – tai visų pažadų išsipildymas ir visiems žmonėms siūlomas išganymas.

Šitaip suvokdamas Evangeliją ir suprasdamas, kokia tai didelė dovana žmogui, apaštalas negali suprasti, kodėl galatai galvoja priimti kitą evangeliją. Antra vertus, sakė Pranciškus, galatai yra naujokai, ką tik išgirdę žinią apie Kristų, tad jų pasimetimas suprantamas. Jie su entuziazmu nori priimti tikėjimą į Kristų, o tai juos skatina klausytis naujų pamokslininkų.

Tačiau Paulius nesutinka su jokiais kompromisais. Evangelija yra tik viena ir negali būti jokios kitos. Popiežius čia atkreipė dėmesį, kad Paulius nesako, jog Evangelija yra tikra dėl to, kad tai jis ją paskelbė. Ne! Tai būtų arogantiška ir pasipūtėliška. Jis tvirtina, kad jo skelbta Evangelija yra ta pati, kurią kitur skelbė kiti apaštalai. Tai vienintelė autentiška Evangelija, nes ji yra Jėzaus Kristaus Evangelija. Paulius rašo: „Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių. Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu“ (Gal 1, 11–12).

Gindamas tikrąją Kristaus žinią Paulius vartoja griežtus žodžius, net du kartus nuskamba žodis „anatema“, reiškiantis prakeikimą, atskyrimą nuo bendruomenės tų, kurie kelia grėsmę jos pamatams. Trumpai  tariant, šiuo klausimu apaštalas nepalieka vietos jokioms deryboms. Negalima derėtis dėl Evangelijos tiesos: arba priimame Evangeliją tokią, kokia ji yra, kokia buvo paskelbta, arba priimame ne Evangeliją, bet ką nors kita. Negalima eiti į kompromisus: tikėjimas į Jėzų nėra derybų objektas, bet išgelbėjimas, susitikimas, atpirkimas.

Sielovadinis rūpestingumas verčia Paulių būti griežtu, nes jis mato, kad naujiems krikščionims gresia pavojus. Pranciškus pridūrė, kad daug kartų istorijoje matėme, o ir šiandien matome, judėjimų, kurie Evangeliją skelbia savaip, kartais gal ir turėdami tikras charizmas, tačiau jie pernelyg patys susireikšmina ir Evangelijos žinią sutapatina su savo judėjimu. Ir tai jau nėra Kristaus Evangelija, tai yra judėjimo steigėjo ar steigėjos žinia, kuri galiausiai neduoda vaisių. Dėl šios priežasties aiškus ir ryžtingas Pauliaus žodis buvo išganingas galatams. Jis yra išganingas ir mums. Evangelija – tai Kristaus dovana mums, Jis pats ją mums apreiškia. Ir tai mums suteikia gyvybę. 

The post Popiežius Pranciškus: Evangelija yra viena appeared first on LAIKMETIS.

Kardinolas atkreipė dėmesį, jog abu apaštalai – ir Petras, ir Paulius – buvo užsidegę Evangelijos skelbimu, ir abu buvo už tai nukankinti.

Kai kas šiais laikais pasako: tikiu į Dievą, o Bažnyčia man nereikalinga. Tačiau būtent Bažnyčioje išmokstame gyventi kaip tikri Kristaus mokiniai. Daugybė žmonių, jau prieš mus buvusių joje, rūpinosi perteikti ir brandinti tikėjimą. Tai mūsų seneliai, tėvai, katechetai. Pasak kardinolo, mus gali trikdyti Bažnyčios narių klaidos, tačiau ne šventieji, bet nusidėjėliai sudaro Bažnyčią, ir blogiausia, kai klystantys nedaro atgailos.

Homiliją užbaigdamas kardinolas paragino būti Jėzaus rankomis ir kojomis, širdimi ir balsu skelbiant žmonėms Jo Karalystės Evangeliją.

The post Kardinolas S. Tamkevičius SJ Kauno arkikatedroje: būkime Jėzaus rankomis ir kojomis, širdimi ir balsu appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus Apaštalų šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias antradienį aukos prie vadinamosios Konfesijos, t. y. pagrindinio, Šv. Petro bazilikos altoriaus, pastatyto ant šv. Petro kapo. Popiežius pastaruoju laiku dėl epidemiologinės situacijos, kai apeigose galėjo dalyvauti tik simboliškas tikinčiųjų skaičius, joms vadovavo prie kito – katedros altoriaus.

Šv. Petro bazilika iškilmės Mišių proga po ilgesnės pertraukos atveria duris gausesniam tikinčiųjų dalyvavimui popiežiaus Mišiose. Jos prasideda 9.30 val., po Mišių popiežius vadovaus iškilmės vidudienio maldai Šv. Petro aikštėje.

Taip pat šiemet Romoje Apaštalų šv. Petro ir Paulius iškilmės proga pagal nusistovėjusią ilgametę ekumeninę tradiciją lankosi oficiali Ortodoksų Ekumeninio patriarcho delegacija. Jos narius popiežius Pranciškus pirmadienį priėmė audiencijoje. Delegacijos, vadovaujamos Kalcedono metropolito Emanuelio, sudėtyje – Buenos Airių graikų ortodoksų metropolitas Josifas ir diakonas Barnabas Grigoriadisas.

Ekumeninio patriarcho Baltramiejaus delegacija taip pat susitiko su kardinolu Kurtu Kochu, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininku. Kardinolas lydės delegaciją antradienį, per popiežiaus Pranciškaus Šv. Petro bazilikoje vadovausimas Apaštalų šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias.

Pirmasis oficialus Konstantinopolio ortodoksų patriarchato delegacijos vizitas Romoje Apaštalų šv. Petro ir Pauliaus iškilmės proga įvyko 1969 metais. Tais pačiais metais įvyko ir pirmas oficialus Romos bažnyčios delegacijos vizitas Konstantinopolio patriarcho būstinėje Stambule lapkričio 30 d. minimos Apaštalo šv. Andriejaus iškilmės proga. Nuo tada abi Bažnyčios – Romos ir Konstantinopolio – savo dangiškųjų globėjų šv. Petro ir šv. Andriejaus švenčių progomis paliudija ekumeninį atsivėrimą viena kitai kasmet pasiųsdamos delegacijas.

Kaip apaštalai šv. Petras ir šv. Andriejus buvo tikri broliai, taip Romos ir Konstantinopolio Bažnyčios yra seserys, patikino 2019 metais laiške popiežiui Pranciškui Konstantinopolio ortodoksų arkivyskupas, ekumeninis patriarchas Baltramiejus.

The post Minime šv. apaštalus Petrą ir Paulių - Popiežius vėl aukos Mišias prie Konfesijos altoriaus appeared first on LAIKMETIS.

„Šiandien, artėjant šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmei, prašau jus melstis už popiežių. Melskitės ypatingu būdu: popiežiui reikia jūsų maldų! Ačiū. Žinau, kad tai padarysite“, – sakė Pranciškus.

Pagal visuotinį Bažnyčios liturginį kalendorių, šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmė švenčiama birželio 29 dieną.

Galima priminti, kad abu apaštalai yra palaidoti Romoje, jų kapus gaubiančios Šv. Petro  ir Šv. Pauliaus už mūrų bazilikos nuo amžių yra piligrimų iš viso pasaulio traukos centrai. 

„Šventųjų Petro ir Pauliaus kapų aplankymas tesustiprina jumyse meilę Kristui ir Bažnyčiai“, – Šv. Petro aikštėje buvusiems piligrimams iš įvairių kraštų palinkėjo popiežius. 

Galima pridurti, jog per Petrines arba artimiausią iškilmei sekmadienį visoje Bažnyčioje renkama vadinamoji Šv. Petro skatiko rinkliava, skirta Šventojo Tėvo vykdomiems artimo meilės darbams ir apaštališkajai misijai remti.

Popiežius Pranciškus priminė, kad Artimųjų Rytų katalikai mini specialią taikos dieną. „Kviečiu visus melsti Dievą gailestingumo ir taikos šiam regionui. Tegu Viešpats remia visus, kurie stengiasi vardan dialogo ir broliško sugyvenimo Artimuosiuose Rytuose, kur krikščioniškas tikėjimas gimė ir yra gyvas nepaisant kančių. Ten gyvenančioms brangioms tautoms Dievas tesuteikia stiprybės, ištvermės ir drąsos“, – sakė Šventasis Tėvas. 

Jis paminėjo ir Čekijos pietryčių regioną nusiaubusį uraganą. „Meldžiuosi už mirusius ir sužeistuosius, už visus, kurie buvo priversti apleisti smarkiai nukentėjusius namus“, – sakė Pranciškus.

The post Popiežius Pranciškus prašo tikinčiųjų maldų už jį appeared first on LAIKMETIS.

Šiame laiške yra ir biografinių nuorodų, padedančių mums geriau suprasti Pauliaus atsivertimą ir sprendimą visą gyvenimą paaukoti Kristui. Laiško autorius taip pat kalba tokiomis temomis, kaip laisvė, malonė, krikščioniškojo gyvenimo savitumas, kurios yra labai aktualios ir mūsų laikų Bažnyčiai. Susidaro įspūdis, sakė popiežius, kad šis laiškas parašytas mums, dabartiniams krikščionims.

Galatų kraštą šv. Paulius per savo misionieriškąsias keliones aplankė ne mažiau kaip du kartus. Tiksliai nežinome, kurios konkrečios vietos gyventojams laiškas adresuotas. Nežinome nė tikslios jo parašymo datos. Žinome, kad galatai – tai keltų kilmės gentis, kuri, po įvairiausių peripetijų, apsigyveno tame Anatolijos regione, kurio pagrindinis miestas buvo Ancyra, dabartinė Turkijos sostinė Ankara. Paulius užsimena, kad tame regione jis turėjo laikinai apsigyventi dėl ligos (plg. Gal 4, 13).

Šv. Lukas Apaštalų darbuose duoda dvasingesnį paaiškinimą: „Jie perėjo Frygiją ir Galatijos šalį, nes Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje“ (Apd 16, 6). Pasak Pranciškaus, šie du skirtingi Pauliaus sprendimo lakinai apsistoti Galatijoje aiškinimai vienas kitam neprieštarauja. Tai veikiau dar vienas patvirtinimas, kad Evangelijos skelbimo būdai ne visada priklauso nuo žmonių projektų ir valios, kad visada reikia būti atviriems, nebijoti kelių, kurie nebuvo numatyti.

Popiežius pridūrė, kad ir šio trečiadienio bendrosios audiencijos pradžioje jį pasveikino misionierių šeima, kuri dabar mokosi latvių kalbos, nes keliaus į tą šalį. Šventoji Dvasia mus veda ir šiandien. Misionieriai palieka savo tėvynes ir keliauja į kitas šalis. Žinome, kad šv. Paulius galatų krašte įkūrė keletą mažų bendruomenių. Jis, atvykęs į miestą, nesiėmė statyti katedros, bet kūrė mažas bendruomenes. Mažos bendruomenės ir šiandien yra krikščioniškosios kultūros raugas visuomenėje.

Mažos bendruomenės ir šiandien yra krikščioniškosios kultūros raugas visuomenėje.

Popiežius taip pat paminėjo šią savaitę gautą misionieriaus laišką iš Papua Naujosios Gvinėjos. Jis rašo, kad skelbia Kristų apie jį nieko negirdėjusiems džiunglėse gyvenantiems žmonėms. Viskas prasideda nuo mažų bendruomenių, pakartojo Šventasis Tėvas. Ir šiandien tai pagrindinis evangelizavimo metodas.

Grįždamas prie Pauliaus veiklos Galatijoje popiežius tęsė, kad, įkūręs pirmąsias bendruomenes, apaštalas gana greit pastebėjo, kad jo evangelizavimo darbą gali paversti niekais kai kurie prie galatų prisišlieję iš judaizmo kilę krikščionys. Jie ėmė skleisti Pauliaus mokymui prieštaraujančias teorijas ir šmeižti patį apaštalą. Šitie Pauliaus priešininkai teigė, kad ir iš pagonių kilę krikščionys privalo laikytis Mozės įstatymo normų, visų pirma apipjaustymo, kad galatai turi išsižadėti savo kultūrinės tapatybės ir paklusti normoms, priesakams ir papročiams, kurie yra būdingi žydams. Dar daugiau – tie priešininkai netgi teigė, kad Paulius nesąs tikras apaštalas ir neturįs teisės skelbti Evangelijos. Galatus ištiko krizė. Ko jiems klausyti? Pauliaus ar jo kaltintojų? Nesunku įsivaizduoti jų sugluminą.

Pasak popiežiaus, panašiose situacijose dažnai atsiduria ir mūsų dienų krikščionys. Ir mūsų dienomis nestinga pamokslautojų, kurie, naudodamiesi naujomis komunikavimo priemonėmis, drumsčia bendruomenių ramybę. Jie ateina ne tam, kad skelbtų Nukryžiuotame Jėzuje Kristuje visus žmones mylinčio Dievo Evangeliją, bet norėdami įsitvirtinti kaip vieninteliai tikrieji tiesos saugotojai. Jie tvirtina, kad tik jie išpažįsta tikrąją krikščionybę ir kad grįžimas į praeitį yra vienintelis būdas išspręsti dabartines krizes ir neprarasti tikėjimo. Kaip anuomet, taip ir šiandien susiduriame su pagunda įsikibti į tai, kas teikė saugumą praeityje. Kaip atpažinti šituos ramybės drumstėjus? Pasak Pranciškaus, vienas pagrindinių požymių yra griežtumas. Evangelija skelbia laisvę ir džiaugsmą, o šitie yra griežti.

Sekdami mokymu, kurį apaštalas Pauliaus skelbia laiške galatams, suprasime, kuriuo keliu mums eiti. Paulius mums rodo laisvę mums žadantį nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus kelią; liudijimo kelią, kuris reikalauja nuolankumo ir broliškumo. Tie kiti skelbėjai nežino, kas yra nuolankumas ir broliškumas. Paulius mums rodo romumo ir klusnumo kelią. Tie kiti skelbėjai nežino, kas yra romumas ir klusnumas.

Eikime romumo ir klusnumo keliu, būdami tikri, kad Šventoji Dvasiai visais laikais veikia Bažnyčioje, sakė popiežius, užbaigdamas pirmąją katechezės dalį. Tikėjimas į Bažnyčioje veikiančią Šventąją Dvasią mus išgelbės. 

The post Popiežius pradėjo katechezių ciklą apie Pauliaus laišką galatams appeared first on LAIKMETIS.