Vaikystėje Kazimieras gavo labai gerą išsilavinimą. Mokymo programoje vienodai dėmesio buvo skiriama ir proto, ir kūno lavinimui. Reikalauta anksti keltis, daug sportuoti. Svarbią vietą užėmė iškalbos pratybos.

Trylikametis Kazimieras buvo numatytas Vengrijos karaliaus sosto paveldėtoju, tačiau nesėkmingai susiklosčius 1471–1472 m. karo žygiui, jaunasis karalaitis grįžo į tėvynę tęsti mokslų ir talkinti tėvui įvairiuose valstybės reikaluose.

Gyvendamas prabangiuose karaliaus rūmuose, kuriuose turėjo daug progų išsiblaškyti ir pramogauti, Kazimieras pasižymėjo nepaprastu tyrumu, neturto meile, darbštumu ir jautrumu vargšams. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: rytą – šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas.

Intensyviai melsdavosi, būdamas ypač pamaldus Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai. Lūpose ir širdyje nuolat kartodavo numylėtą giesmę Omni die dic Mariae – „Meilės himną tau, Marija“. Ypatingas savo gyvenimo taisykles šv. Kazimieras buvo suformulavęs taip: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti teisingumą ir tiesą“; „Nieko nėra garbingiau pasaulio vadovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje“; „Verčiau mirti, negu susitepti“.

Šv. Kazimieras sirgo džiova. Atsisakęs siūlomo neskaistaus būdo pratęsti savo gyvenimą, jis mirė 1484 m. kovo 4 d., Mišių metu, būdamas tik 25-erių metų amžiaus. Šv. Kazimieras buvo kanonizuotas 1604 m.

Truputį vėliau, 1634 m., popiežius Urbonas VIII paskelbė jį Lietuvos globėju; tuo pačiu metu jo kūnas buvo perkeltas į Vilniaus katedrą ir čia iki šiol gerbiamas puošniausioje koplyčioje. 1948 m. Pijus XII taip pat paskyrė šv. Kazimierą Lietuvos jaunimo globėju.

Lietuvos globėjo šv. Kazimiero iškilmės liturgija pabrėžia dvi pagrindines jo dorybes: Dievo bei artimo meilę ir skaistumą, jo puoselėtas gyvenant karalaičio gyvenimą bei tarnaujant savo tautai.

Skaitiniai gvildena Meilės temą. Jau Senasis Testamentas įsakė: „mylėk savo artimą kaip save patį“, o Evangelija pagal šv. Joną iškelia Kristaus meilę kaip broliškos meilės etaloną; Kristaus mokinių ženklas – tai vienas kito meilė (Komunijos priegiesmis 1). Šv. Paulius laiške filipiečiams kalba, kad Kristų reikia sekti visą gyvenimą.

Kiti tekstai patikslina: meilė remiasi teisingumu (psalmė), jos esmė – tai klausyti Dievo teisia ir tyra širdimi (Pradžios malda 1) bei vykdyti jo įsakymus (Komunijos malda), galiausiai ji maitinama dalyvaujant šv. Mišiose (Atnašų malda).

Skaistumo tema iškyla primenant tyraširdžių palaimą (Įžangos priegiesmis), brangaus perlo palyginimą (Komunijos priegiesmis  2) ir pradžios maldoje; tyrumo grožis skatina jo trokšti.

Jei visa tauta sektų savo karalaičiu, kuriam gyvenimo pavyzdys buvo Marija (Įžangos priegiesmis 2), gyventų šia meile ir šiuo tyrumu, ji atrastų taiką ir gerovę (Pradžios malda 2).

The post Lietuvos Bažnyčia švenčia savo dangiškojo globėjo Šv. Kazimiero iškilmę appeared first on LAIKMETIS.

The post Vilniaus arkikatedra paskelbė šv. Kazimiero atlaidų programą appeared first on LAIKMETIS.

Konkurso tema: „Šv. Kazimieras - ko galėčiau iš jo pasimokyti šiandien?"

Darbų bus laukiama iki vasario 26 d.

The post Vilniaus arkikatedra kviečia dalyvauti Šv. Kazimiero konkurse appeared first on LAIKMETIS.

Renginyje dalyvavo jaunimas (virš 80 dalyvių) iš įvairių Klaipėdos miesto parapijų, bei svečiai iš Priekulės. Su jaunimu meldėsi ir naktiniame žygyje lydėjo Klaipėdos dekanas Šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Rolandas Karpavičius, Priekulės klebonas kun. Viktoras Ačas, br. Paulius Vaineikis OFM, kun. Rolandas Kazlauskas, kun. Vidmantas Daugėla.   

Renginyje, kurį organizavo Klaipėdos miesto tikybos mokytojų iniciatyvinė grupė, jaunimas aplankė Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centrą, garbino Švč. Sakramentą, klausėsi įžvalgų apie šv. Kazimierą, dalyvavo agapėje.

Dalyviai išreiškė viltį, kad šis renginys ateityje taps tradiciniu. 

The post Klaipėdoje įvyko renginys jaunimui „Naktis su šv. Kazimieru" appeared first on LAIKMETIS.

Apie dangiškąjį Lietuvos (taip pat ir Panevėžio vyskupijos) ir Lietuvos jaunimo globėją bei jo svarbą šiandieniniame pasaulyje biržiečiams ir svečiams iš įvairių Panevėžio vyskupijos dekanatų mintimis ir įžvalgomis dalinosi Dievo Gailestingumo koplyčios Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose kapelionas, Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro sielovadininkas, Vilniaus krašto ateitininkų dvasios vadas kunigas Gabrielius Satkauskas.

Iškilmės pradžioje šv. Kazimiero dienos programą ir svečius pristatė Biržų dekanas, Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Jonas Morkvėnas.

Sveikinimo žodį tarė Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Ganytojas pasidžiaugė, kad įsteigus Panevėžio vyskupiją, jos globėju buvo paskirtas šv. Kazimieras, nes jis - pirmasis lietuvių šventasis, iškeltas į altoriaus garbę už ypatingai skaistų ir sąžiningą krikščionišką gyvenimą.

Šv. Dvasios įkvėpimo, kad širdimi pajaustume šv. Kazimiero gyvenimą ir pasiryžtume juo sekti, tądien meldė Bažnyčios jaunimo šlovinimo grupė.

Kunigas G. Satkauskas susirinkusiems priminė jaunojo Kazimiero, gimusio karališkoje Vavelio pilyje Krokuvoje, mirusio Gardine ir amžino poilsio atgulusio Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, trumpo, bet Dievui pašvęsto gyvenimo kelią. Kaip ir Jėzui Kristui, kurį žmonės norėjo paskelbti savo karaliumi, Kazimierui buvo siūlomos karūnos, princesės ir didi ateitis. Bet jis nesiekė karjeros. Būdamas kilmingo kraujo ir apsuptas prabangos, jis nesibodėjo pasiūlyti vargšui valgio ar kitos pagalbos, kalbėti su juo kaip lygus su lygiu. Būdamas vos 14 metų, jis vadovavo 12 tūkst. vyrų kariuomenei, o septyniolikos – sprendė valstybinius ir politinius reikalus.

Pavaduodamas tėvą, Kazimieras sugebėjo įvesti valstybėje tvarką, sudrausminti karaliaus pavaldinius ir daryti jiems didžiulę moralinę įtaką. Jis siekė teisingumo ir socialinio jautrumo, niekuomet nemanė, kad būnant politiku galima piktnaudžiauti savo galia ar daryti, ką nori. Viena iš jo gyvenimo taisyklių buvo tokia: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti teisingumą ir tiesą“.

Jaunasis Kazimieras kasdien dalyvaudavo šventosiose Mišiose, meldėsi Mergelei Marijai – nes suprato, kad pirmiausia svarbu malda, ir tik paskui iš Dievo malonės kyla veikla. Būdamas princu, jis galėdavo suklupti ir prieš Dievą Švč. Sakramente, ir maldai net ir prie užvertų šventovės durų.

Galima neabejoti, kad toks žmogus lemiamą akimirką turės jėgų tvirtai stovėti prieš bet kokią negandą ar net mirtį. Kazimiero dvasingumas nebuvo atitrūkęs nuo artimo meilės - jis slaugė ligonius, šelpė pavargėlius, globojo našles ir našlaičius. Jo pavyzdys rodo, kad tikinčiojo gyvenimas neturėtų apsiriboti tik poteriais ar bažnyčios lankymu per šventes.

Kazimiero dvasingumas nebuvo atitrūkęs nuo artimo meilės - jis slaugė ligonius, šelpė pavargėlius, globojo našles ir našlaičius.

Kaip ir Jėzus, Kazimieras buvo klusnus tėvams, bet vykdė savo dangiškojo Tėvo valią ir pasirinkdavo tai, kas pirmiausia teikia garbę Dievui. Visas jam tekdavusias pareigas, kurios toli gražu nebuvo paprastos, jis stengėsi atlikti išmintingai ir teisingai, bet ne dėl garbės ar karjeros, ne dėl pinigų, bet dėl tikrojo žmonių gėrio. Gyvendamas renesansinio dvaro aplinkoje, kurioje buvo apstu gašlumo ir tuštybės, karalaitis leisdavo aiškiai suprasti, kad šie dalykai yra nederantys ir jų netoleravo.

Didžiausią įtampą Kazimiero vidinis gyvenimas pasiekė, jam susirgus džiova. Renesanso epochoje buvo galvojama, kad vaistas nuo šios ligos yra lytinė meilė. Kai Kazimierui jo giminaičiai pasiūlė šį „vaistą“, jis kategoriškai atsisakė tardamas: „Geriau mirti, negu nusidėti!“ Paleistuvauti jam neleido tikėjimas ir Jėzaus pavyzdys, jo mokslas, ne žmonių nuomonė. Stojęs akistaton su mirtimi, jis laimėjo savo moralinę kovą.

Mūsų dienomis šv. Kazimieras dažnai vadinamas „skaisčiuoju jaunuoliu“, netgi pamirštant visas kitas jo dorybes, todėl prasminga, kad antrąją šv. Kazimiero dienos konferenciją kun. G. Satkauskas skyrė skaistumui, nekaltybei ir tyrumui, juo labiau, kad renginyje dalyvavo nemažai jaunų žmonių.

„Žemiškus malonumus Dievas sukūrė kaip ženklus, kaip pavyzdžius, kaip kvietimą į didįjį amžinybės džiaugsmą, bet kai jų ieškome nusigręždami nuo Dievo, nekreipdami dėmesio į jų tikslą, jie tampa kliūtimi“, - kalbėjo kunigas. Pateikdamas faktą, kad tik 10 procentų besituokiančių bažnyčioje gyvena atskirai, G. Satkauskas atkreipė dėmesį į tai, ką praranda poros, iki santuokos pradėję lytinį gyvenimą. Nesantuokinio lytinio gyvenimo priežastis kunigas įžvelgia meilės ir žmogaus orumo sumenkinimu, skaistumo ir nekaltybės nuvertinimu, kontraceptinių priemonių prieinamumu ir skatinimu jomis naudotis, pornografija, abortų įteisinimu, jaunimo auklėjimo spragomis.

„Demografinė padėtis Lietuvoje blogėja dėl santuokos ir šeimos naikinimo, kuris prasidėjo 1955 metais, įteisinus abortus“, - kalbėjo kunigas. Jauniems žmonėms ypač vertingi buvo G. Satkausko patarimai, kaip nepasiduoti pagundai, kaip ugdyti savo charakterį, kaip atsikratyti blogų minčių, pakeičiant jas geromis ir, be abejo, apie maldos, išpažinties ir Eucharistijos vaidmenį, laikantis dorovės principų.

Demografinė padėtis Lietuvoje blogėja dėl santuokos ir šeimos naikinimo, kuris prasidėjo 1955 metais, įteisinus abortus.

„Šiandien kaip niekad anksčiau žmonėms reikia šv. Kazimiero, nes jo laikų dvaro aplinka persikėlė į pasaulį. Jauno vyro elgesys gali būti padrąsinimas jaunimui nepasiduoti aplinkos spaudimui, kuris verčia elgtis taip kaip visi“, - kalbėjo G. Satkauskas.

Norint susidraugauti su kokiu nors žmogumi, neužtenka žinoti jo gyvenimo faktų ar ką jisai mėgsta – pirmiausia reikalingas širdies ryšys. Kiekviena karta savaip išgyveno ryšį su šventuoju Kazimieru: baroko epochoje jis buvo idealaus valdovo ir tikinčiojo pavyzdys, okupacijų ir neramumo metais jo buvo šaukiamasi kaip kovotojo su prispaudėjais.

Deja, bet šiandien šventasis Kazimieras daugumai lietuvių siejasi su klumpėmis, mediniais šaukštais ir riestainiais Kaziuko mugėje, o puošniausią Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčią, kurioje ilsisi žemiškieji šventojo palaikai, daugiausia lanko užsieniečiai. Tad ko reikia, kad šv. Kazimieras prakalbėtų mūsų dienų žmogui?

„Šiandien jis būtų keistas ir nesuprantamas, prieštaravimo ženklas dėl savo įsitikinimų ir kai kurių poelgių, kurie taip, rodos, nesiderina su dabartiniu malonumų pasauliu. Tačiau jis lieka įkvepiančiu pavyzdžiu jaunuoliams, kurie uoliai seka Kristaus idealu bei dorybėmis ir nori užkariauti pasaulį Kristui. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? (Mt 16, 26)“, - savo mintis kun. G. Satkauskas tęsė šv. Mišių, kurioms vadovavo vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, homilijoje.

„Per krikštą visi esame pašaukti į šventumą. Tik Dievas yra šventas, bet jei esame Jo vaikai, žiūrėdami į Jį ir mokydamiesi -panašėjame. Juk vaikai, mėgdžiodami savo tėvus, sekdami jais išmoksta vaikščioti ir kalbėti“, - teigė G. Satkauskas.

Pasak kunigo, šventieji yra patys normaliausi žmonės, žmogiškumo idealas. Jie nepasiduoda, ir gali padėti mums, gyvenantiems čia, žemėje. Prisiminkime juos, esančius mūsų tikrojoje Tėvynėje – danguje, melskime jų užtarimo.

Darykime mažus savo darbus su didele meile, aukokime juos ir savo laiką Dievui, leiskime šventumui išauginti mūsų džiaugsmą ir „tegu mūsų džiaugsmui nieko netrūksta“, - homiliją viltingai užbaigė kunigas.

The post Biržuose paminėta Panevėžio vyskupijos globėjo šv. Kazimiero diena appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Ka­zi­mie­ras gi­mė Va­ve­lio pi­lies rū­muo­se Kro­ku­vo­je 1458 m. spa­lio 3 d., bu­vo trečias vai­kas šei­mo­je (iš vi­so tu­rė­jo 10 bro­lių ir se­se­rų). Abu tė­vai ber­niu­kui tar­na­vo ge­ru pa­vyz­džiu, motina bu­vo iš­si­la­vi­nu­si, raš­tin­ga, tvir­ta ka­ta­li­kė, tė­vas – tai­kus, san­tū­rus, bet tvir­tas sa­vo nu­si­sta­ty­muo­se.

Mo­ky­to­jais bu­vo pa­kvies­ti Kro­ku­vos ka­nau­nin­kas, įžy­mus met­raš­ti­nin­kas Jo­nas Dlugošas bei ita­las hu­ma­nis­tas Ka­li­ma­chas (Fi­lip­po Buo­nac­cor­si), ge­ras lo­ty­nų kal­bos ir re­to­ri­kos ži­no­vas, po­etas ir di­plo­ma­tas. Iš jų Ka­zi­mie­ras ge­rai pra­mo­ko lo­ty­niš­kai, len­kiš­kai ir vo­kiš­kai skai­ty­ti, ra­šy­ti bei kal­bė­ti.

Karo sūkury

1471 m., kai Ka­zi­mie­rui su­ka­ko 13 me­tų, mo­ti­na, Veng­ri­jos ka­ra­liau duk­tė, pa­no­ro, kad sū­nus už­im­tų Veng­ri­jos sos­tą. Ša­lį tuo me­tu val­dė iš­rink­tas, o ne sos­tą paveldėjęs di­di­kas Mo­tie­jus Kor­vi­nas, ku­rio val­dy­mu ne vi­si bu­vo pa­ten­kin­ti.

1471 m. rug­sė­jo 20 d. Kro­ku­vo­je Ka­zi­mie­ras, kaip Veng­ri­jos sos­to įpė­di­nis, pa­skel­bė ka­rą sos­tą už­ėmu­siam Mo­tie­jui Kor­vi­nui ir su ka­riuo­me­ne iš­vy­ko į Veng­ri­ją. Ta­čiau karas ne­pa­vy­ko. Men­kai pa­reng­ta len­kų ka­riuo­me­nė tu­rė­jo trauk­tis, ka­riai iš­kri­ko ir plė­ši­ka­vo.

Ka­rą nu­trau­kė po­pie­žius Siks­tas IV, pa­gra­si­nęs Len­ki­jos ka­ra­liui eks­ko­mu­ni­ka. Šis žygis jau­na­jam Ka­zi­mie­rui bu­vo pir­mo­ji ir pas­ku­ti­nė ka­ri­nė eks­pe­di­ci­ja, ne­sa­va­ran­kiš­ka ir ne­nu­si­se­ku­si.

Grį­žęs iš ka­ro žy­gio jis dar du me­tus mo­kė­si pas Dlu­go­šą ir Ka­li­ma­chą. Aug­da­mas kara­liš­ko­je pra­ban­go­je Ka­zi­mie­ras iš­li­ko tvir­tas ir iš­tver­min­gas. Nors Kro­ku­vos rūmuose ne­sti­go pra­mo­gų, ta­čiau jam vi­sa tai bu­vo sve­ti­ma. Čia, o vė­liau ir Vil­niu­je bu­vo pra­tęs vi­dur­nak­čio ty­lo­je slap­ta lan­ky­ti šven­to­ves bei baž­ny­čias. Ka­dan­gi nakties me­tu jų du­rys bu­vo už­ver­tos, jį il­gai be­si­mel­džian­tį, daž­nai už­klup­da­vo mies­to sar­gai ir pa­nak­ti­niai.

Prie valstybės vairo

Ei­da­mas 17 me­tus šv. Ka­zi­mie­ras ta­po nuo­la­ti­niu tė­vo pa­ly­do­vu ke­lio­nė­se ir pa­gal­bi­nin­ku dar­buo­se. 1474 m. jis pir­mą kar­tą at­vy­ko į Lie­tu­vą. Kazimieras drau­ge su tė­vu da­ly­vau­da­vo sei­mo po­sė­džiuo­se, tar­da­vo­si su di­duo­me­nės at­sto­vais, su­tik­da­vo sve­čius, tai­gi bu­vo nu­ma­ty­tas už­im­ti tė­vo sos­tą.

Pir­mo­jo­je šv. Ka­zi­mie­ro biog­ra­fi­jo­je pa­sa­ko­ja­ma, kad „Ka­zi­mie­ras kas­dien ra­gi­no tė­vą lai­ky­tis teisin­gu­mo val­dant ka­ra­lys­tę ir pa­val­džias tau­tas. O jei kart­kar­tė­mis dėl ne­rū­pes­tin­gu­mo ar žmogiško sil­pnu­mo val­dant kas nors bū­da­vo apleidžia­ma, nie­ka­da ne­veng­da­vo ra­miai nu­ro­dy­ti ka­ra­liui“.

1481 m. at­sklei­dus kai ku­rių ku­ni­gaikš­čių ren­gia­mą są­moks­lą, ka­ra­lius il­ges­niam lai­kui pa­si­li­ko Lietuvo­je, o sos­to įpė­di­nį Ka­zi­mie­rą iš­siun­tė į Lenki­ją. 1481–1483 m. jis gy­ve­no Ra­do­mo mies­te ir pa­va­da­vo tė­vą, svar­bes­niais klau­si­mais teirauda­ma­sis jo nuo­mo­nės. Pa­si­žy­mė­jo iš­ma­ny­mu ir tei­sin­gu­mu, su­ma­ži­no vals­ty­bės iž­do sko­las, page­ri­no Len­ki­jos san­ty­kius su Ro­ma.

Po dvie­jų me­tų Ka­zi­mie­ro svei­ka­ta pra­dė­jo sil­pnė­ti, at­si­ra­do pir­mie­ji džio­vos po­žy­miai. 1483 m. pa­va­sa­rį jis iš Ra­do­mo po­il­siui at­vy­ko į Lie­tu­vą. Čia pa­va­da­vo tė­vą, bet dides­nių dar­bų ne­si­ė­mė. Vals­ty­bės raš­ti­nės do­ku­men­tų kny­go­se yra iš­li­ku­sių jo ran­ka da­ry­tų įra­šų.

Svarbūs pasirinkimai

Vil­niu­je, o anks­čiau ir Kro­ku­vo­je bei Ra­do­me, jis rū­pi­no­si tų mies­tų varg­šais, bu­vo dos­nus baž­ny­čioms ir vie­nuo­ly­nams, rė­mė tė­vo įkur­tus ber­nar­di­nus.

Gy­ven­da­mas Vil­niu­je, ne­ma­žą die­nos da­lį Ka­zi­mie­ras skir­da­vo mal­dai. Kol svei­ka­ta leido, jis ten­ki­no­si kie­tu guo­liu. Mė­go ty­lią mal­dą vie­nat­vė­je. Vo­kie­čių ra­šy­to­jas Hansas Hu­em­me­le­ris at­krei­pė į tai dė­me­sį, taik­liai pa­va­din­da­mas šv. Ka­zi­mie­rą „ty­laus mal­din­gu­mo įsi­kū­ni­ji­mu“.

Vil­niu­je ir Tra­kuo­se Ka­zi­mie­ras pra­lei­do dau­giau kaip pu­sę me­tų, ta­čiau svei­ka­ta nege­rė­jo. Kai gy­dy­to­jai ir net ar­ti­mie­ji kaip vais­tą nuo sun­kios lė­ti­nės li­gos siū­lė gyve­ni­mą su mo­te­ri­mi, Ka­zi­mie­ras at­sa­kė, kad „no­rė­tų ver­čiau pra­ras­ti šį lai­ki­ną ir pra­ei­nan­tį gy­ve­ni­mą, ne­gu ne­tek­ti am­ži­no­jo bei ne­nyks­tan­čio dan­gu­je, ir vi­siems prie­kaiš­ta­vo, kad ne­si­gė­di siū­ly­ti ne­leis­ti­no da­ly­ko“, – pa­sa­ko­ja pir­ma­sis jo biog­ra­fas.

1484 m. pra­džio­je, po Ka­lė­dų, ka­ra­lie­nė Elž­bie­ta su sū­nu­mi iš­vy­ko į Kro­ku­vą. Ro­gių ke­liu per Merkinę jie pa­sie­kė Gar­di­ną ir ten su­sto­jo, nes Ka­zi­mie­ro svei­ka­ta la­bai pa­blo­gė­jo. 1484 m. ko­vo 4 d. Gar­di­ne jis mi­rė. Tė­vai mi­ru­sį sū­nų par­ve­žė į Vil­nių ir pa­lai­do­jo Vil­niaus ka­ted­ros kop­ly­čio­je, kurią bu­vo įren­gę sa­vo šei­mai.

Šventumo link

Mus pa­sie­kę 1501 m. do­ku­men­tai pa­liu­di­ja, kad jau nuo pat ka­ra­lai­čio Ka­zi­mie­ro pa­lai­do­ji­mo prie jo ka­po bu­vo iš­klau­so­mos ti­kin­čių­jų mal­dos ir vy­ko ste­buk­lai. 1516–1517 m. po­pie­žių Le­o­ną X pasiekė vi­sas pluoš­tas pra­šy­mų pa­skelb­ti Kazimierą šven­tuo­ju.

Pir­miau­sia po­pie­žius pa­si­rū­pi­no Ka­zi­mie­ro gyvenimo ty­ri­mu. Su­rink­ti ži­nias bu­vo pa­ves­ta vys­ku­pui ita­lui be­ne­dik­ti­nui Za­ka­ri­jui Fer­re­rui. 1502 m. rug­sė­jo mėn. jis at­vy­ko į Vil­nių ir apklausęs liu­di­nin­kus su­kau­pė duo­me­nis apie šven­to­jo gy­ve­ni­mą, ap­ra­šė su juo sie­ja­mą stebuk­lin­gą Po­loc­ko ap­gy­ni­mą 1518 m., ki­tus stebuk­lus ir ty­ri­mo me­džia­gą iš­siun­tė į Ro­mą, o 1521 m. Kro­ku­vo­je iš­lei­do trum­pą šv. Ka­zi­mie­ro biog­ra­fi­ją.

Po­pie­žius Le­o­nas X mi­rė tais pa­čiais me­tais, to­dėl ne­spė­jo Ka­zi­mie­rą pa­skelb­ti šventuo­ju. Vil­niu­je žmo­nės ir to­liau lan­kė Ka­zi­mie­ro ka­pą, mel­dė­si prie jo ir pra­šė užta­ri­mo, tai­gi bu­vo tik­ri ka­ra­lai­čio šven­tu­mu.

Ofi­cia­liu Ka­zi­mie­ro šven­tu­mo pri­pa­ži­ni­mu ir jo kul­to su­tvar­ky­mu pa­si­rū­pi­no Vil­niaus vys­ku­pas Be­ne­dik­tas Vai­na 1602 m. į Ro­mą pa­siųs­da­mas ka­ted­ros ka­nau­nin­ką Grigalių Sven­tic­kį.

1602 m. lap­kri­čio 7 d. po­pie­žius Kle­men­sas VIII sa­vo bre­ve lei­do švęs­ti šv. Ka­zi­mie­ro šven­tę Lietu­vo­je ir Len­ki­jo­je ir pa­tvir­ti­no šven­ta­jam skirtus li­tur­gi­nius teks­tus. 1603 m. į Lie­tu­vą sugrį­žęs ka­nau­nin­kas Sven­tic­kis par­ve­žė popiežiaus raš­tą ir rau­do­no ak­so­mo vė­lia­vą su Ka­zi­mie­ro pa­veiks­lu.

1604 m. ge­gu­žės 10–12 d. Vil­niu­je įvy­ko di­de­lės iš­kil­mės jau ofi­cia­laus šven­to­jo Ka­zi­mie­ro gar­bei. Iš­kil­min­ga ir džiu­gi pro­ce­si­ja, ku­rio­je da­ly­va­vo beveik vi­sas mies­tas iš šv. Ste­po­no baž­ny­čios per Rū­di­nin­kų var­tus į ka­ted­rą ne­šė šv. Ka­zi­mie­ro vė­lia­vą. Šven­tės me­tu taip pat bu­vo pa­dė­tas ker­ti­nis ak­muo Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čiai.

Šven­to­jo kū­nas 1636 m. bu­vo per­kel­tas į Vil­niaus ka­ted­ro­je pa­sta­ty­tą ba­ro­ki­nę kop­ly­čią.

Po­pie­žius Ur­bo­nas VIII tais pa­čiai me­tais lei­do Lie­tu­vos Di­džio­jo­je ku­ni­gaikš­tys­tė­je šv. Ka­zi­mie­ro šven­tę švęs­ti to­kiu bū­du, kaip bu­vo įpras­ta valsty­bių glo­bė­jų šven­tė­se. 1948 m. bir­že­lio 11 d. po­pie­žius Pi­jus XII šv. Ka­zi­mie­rą pa­skel­bė „vi­sos lie­tu­vių jau­nuo­me­nės ypa­tin­gu, dan­gu­je esan­čiu, Glo­bė­ju pas Die­vą“.

1953 m. už­da­rius Vil­niaus ka­ted­rą, šven­to­jo kū­nas bu­vo iš­neš­tas į Šv. Pet­ro ir Pauliaus baž­ny­čią ir grą­žin­tas tik 1989 m.

Dė­ka iš­spaus­din­tų šv. Ka­zi­mie­ro gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mų ir per jį ger­bu­sius vie­nuo­lius šv. Ka­zi­mie­ro kul­tas pa­skli­do po vi­są pa­sau­lį: Ka­lab­ri­ją ir Tos­ka­ną Ita­li­jo­je, Vo­kie­ti­ją, Belgi­ją. Ve­ne­su­e­lo­je yra San Ca­si­mi­ro mies­te­lis, jo var­do baž­ny­čia ir pa­ra­pi­ja.

Lie­tu­vo­je pa­sta­ty­ta 15 Šv. Ka­zi­mie­ro var­do baž­ny­čių, ne­ma­žai jų ir Len­ki­jo­je. Į Ameri­ką šven­to­jo ger­bi­mą nu­si­ve­žė ir pla­čiai pa­sklei­dė emig­ran­tai iš Lie­tu­vos ir Lenkijos, ten įsteig­ta jo var­do mo­te­rų vie­nuo­li­ja. Šv. Ka­zi­mie­ro at­mi­ni­mas pa­skli­do po ša­lį krikš­to var­dais, įau­go į liau­dies kū­ry­bą. Jo sta­tu­las ir pa­veiks­lus ran­da­me bažnyčio­se, kop­ly­tė­lė­se, mies­tų her­buo­se. Daž­niau­siai jis vaiz­duo­ja­mas su kryžiu­mi ir trižie­de le­li­ja ran­ko­se.

Parengta pagal Piero Lazzarin. NAUJOJI ŠVENTŲJŲ KNYGA. MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011)

The post Kovo 4 d. - Šv. Kazimieras, Lietuvos dangiškasis globėjas appeared first on LAIKMETIS.

Šventė vyks Biržų pilies arsenalo salėje (J. Radvilos g. 3). Dienos svečias ir konferencijų pranešėjas kun. Gabrielius Satkauskas.

11.00 – Sveikinimo žodis ir šlovinimas

11.15 – I Konferencija

12.00 – Kavos pertrauka

12.30 – II Konferencija

14.00 – Šv. Mišios Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Šv. Mišioms vadovaus Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

The post Biržuose vyks šv. Kazimiero paminėjimas appeared first on LAIKMETIS.

Vasario 26 – kovo 5 d. Vilniuje vyks šv. Kazimiero atlaidų šventė „Šv. Kazimieras – Dievo meilės žiburys“, į kurią kviečia Vilniaus arkikatedros bazilikos bendruomenė.

Atlaidų dienomis Vilniaus arkikatedroje bazilikoje kiekvieną dieną šv. Mišios aukojamos 8, 12.30 ir 17.30 val. Kasdien 19 val. (išskyrus kovo 4 d. – 15 val.) bus aukojamos šv. Mišios užsienio kalba (ukrainiečių, prancūzų, baltarusių, anglų, italų, lenkų k.).

Kovo 2 dieną tarp 12.30 ir 17.30 val. šv. Mišių vyks Švč. Sakramento adoracija, kviečianti melstis už pašaukimus.

Pagrindinę atlaidų dieną – kovo 4 d., šeštadienį – po 12.30 val. šv. Mišių vyks Šv. Kazimiero statulėlių, piešinių, filmukų konkurso nugalėtojų apdovanojimai. Tradicija tapusio konkurso darbus galima apžiūrėti Katedroje, o vaizdo filmukus čia.

15 val. šv. Mišios bus aukojamos lenkų kalba. Prieš vakaro 17.30 šv. Mišias, nuo 16.45 val. vyks Gavėnių rekolekcijų susitikimas, kun. Vytautas Sadauskas kalbės apie gašlumo ydą.
Vakare švęsti Lietuvos globėjo šventės jaunus žmones kviečia Katedros jaunimo bendruomenė. Programa jaunimui prasidės 18.45 ir tęsis iki 22 val.

Kovo 4–5 dienomis Katedros aikštėje veiks Šv. Kazimiero palapinė, į kurią užsukti kviečiami į Kaziuko mugę atvykę vilniečiai ir miesto svečiai. Palapinėje vysk viktorina, bus galima sutikti šventąjį Kazimierą. Sekmadienį, kovo 5 dieną, 12.30 šv. Mišiose bus meldžiamasi mugės dalyvių prašytomis intencijomis.

Šv. Kazimieras, antras Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės sūnus, gimė Krokuvoje. Jis buvo auklėjamas kaip būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valstybės karalius ir pasižymėjo puikaus valdovo bruožais – išmintimi, teisingumu, drąsa, tačiau taip pat pamaldumu, prabangos vengimu, rūpinimusi vargšais. Mirė susirgęs džiova, vos 25-erių metų amžiaus. Netrukus karalaitis pradėtas vadinti šventuoju, tikintieji ėmė pasakoti apie jo užtarimu įvykusius stebuklus. Šiandien daugybė vietų Vilniuje primena šv. Kazimierą ir miestiečių pagarbą jam. Šv. Kazimiero palaikai ilsisi Vilniaus Katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje.

Daugiau informacijos katedra.lt

The post Kovo 4-ąją bus minima Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena - renginiai appeared first on LAIKMETIS.

Šventė vyks Biržų pilies arsenalo salėje (J. Radvilos g. 3). Dienos svečias ir konferencijų pranešėjas kun. Gabrielius Satkauskas.

11.00 – Sveikinimo žodis ir šlovinimas

11.15 – I Konferencija

12.00 – Kavos pertrauka

12.30 – II Konferencija

14.00 – Šv. Mišios Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Šv. Mišioms vadovaus JE Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

The post Biržuose vyks šv. Kazimiero šventė appeared first on LAIKMETIS.

„Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas esu šventas“ (Kun 19, 2)

Šiais pirmojo šiandienės liturgijos skaitinio žodžiais drauge su jumis, Broliai ir seserys, mintimis ir širdimi persikeliu prie šv. Kazimiero kapo Vilniuje. Šiemet sueina penki šimtmečiai nuo dienos, kai to šventojo visai Bažnyčiai brangios relikvijos buvo padėtos tarp savo tautiečių gimtojoje žemėje. Jau penkis šimtmečius Lietuvos globėjas šv. Kazimieras gyvena savo tautoje su visu šventumo paveldu – gyvena kaip Atpirkimo paslapties liudytojas ir kaip ženklas tos vilties, kuria esame išgelbėti (Rom 8, 24). Jau penki šimtmečiai, kai jis kalba savo tautiečiams ir drauge savo broliams ir seserims per tikėjimo ir švento krikšto malonę: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“.

Vakar Bažnyčia Lietuvoje pradėjo šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejaus minėjimą, jos vyskupams dalyvaujant iškilmingoje koncelebracijoje ant šio šventojo kapo. Norime šio jubiliejaus minėjimą pradėti ir čia, Šv. Petro bazilikoje, kuri yra regimas Bažnyčios vienybės centras. Tokiu būdu visuotinė Bažnyčia išreiškia savo katalikiškąją vienybę su ta Bažnyčia, kuri Lietuvoje susitelkia ties per penkis šimtmečius išaugusia šv. Kazimiero tradicija. Galima sakyti, kad visa visuotinė Bažnyčia drauge su Romos vyskupu ir šv. Petro įpėdiniu pradeda dvasinę maldos kelionę į tą Vilniaus šventovę, kur ilsisi šventasis Lietuvos globėjas. Tai tikėjimo ir meilės kelionė, kuri mus sujungia ir vienija Jėzuje Kristuje, Dievo Sūnuje ir Marijos Sūnuje; sujungia kaip Dievo Tėvo įsūnius, kaip tos pačios didžiosios Tiesos liudytojus – Tiesos, kuri išlaisvina žmogų Šventosios Dvasios jėga.

Šv. Kazimiero prisiminimas yra brangus sūnums ir dukterims tos žemės, kuri kitados vystėsi Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių ir Jogailaičių dinastijos valdžioje. Mane patį iki širdies gelmių jaudina prisiminimas to fakto, kad šis šventasis yra gimęs Krokuvos karališkoje pilyje 1458 metais ir kad jis yra didžiojo Jogailaičio Kazimiero, Lenkijos karaliaus ir drauge didžiojo Lietuvos kunigaikščio, sūnus; kad jo motina buvo Elzbieta Habsburgaitė, vadinama „karalių motina“. Kazimieras iš tėvo paveldėjo vardą. Jis buvo kilęs iš tos didžiosios giminės, kuri pakrikštijo Lietuvą 1386 m.

Kiek daug pasako jau vien faktas, kad to krikšto paveldas per trumpą laiką išaugino tokį brandų šventumo vaisių! Kiek daug pasako tai, kad toj pačioj vietoj, kur protėviai priėmė tą istorinės reikšmės krikštą – tai yra Vilniuje – nepraėjus nė šimtmečiui, buvo palaidotas šventasis! Jame pasitvirtino tas pašaukimas į šventumą, kuris yra perduodamas visai Dievo Tautai ir per kartų kartas spinduliuoja į visus šv. Kazimiero tautiečius. Be to, Lietuvoje, Lenkijoje, taip pat ir kitose krikščioniškose tautose netrūksta tokių, kurie per krikštą priima Kazimiero vardą, trokšdami, kad jis būtų jiems vadovas ir pavyzdys krikščioniškojo gyvenimo kelyje.

Žemiškasis Kazimiero kelias buvo trumpas – 26 metai. Bet galima guostis Šv. Rašto žodžiais, kad tas neilgas gyvenimas „tapęs tobulas per trumpą laiką“ (Išm 4, 13). Žmogaus gyvenimo matas juk iš tikrųjų yra moralinis subrendimas, o ypač Dievo ir artimo meilės laipsnis, meilės, kuria žmogus įstengia pripildyti visas savo gyvenimo dienas. Apie tai mums kalba šiandieninės liturgijos skaitiniai: tiek psalmės autorius, tiek apaštalas šv. Paulius laiške filipiečiams, tiek pagaliau šv. Jonas savo Evangelijoje.

Žmogaus gyvenimo matas juk iš tikrųjų yra moralinis subrendimas, o ypač Dievo ir artimo meilės laipsnis, meilės, kuria žmogus įstengia pripildyti visas savo gyvenimo dienas.

Jogailaičių šeimos atžalai šv. Kazimierui teisingai galima taikyti psalmės žodžius: štai „tasai, kurs nesuteptas vaikšto, kas elgiasi teisingai, kas iš širdies kalba tiesą“ (Ps 15, 2), tuo nurodant didelį jo gyvenimo kilnumą. Jo vardan jis – kaip liudija istorikai –nevengdavo paveikti savo tėvą karalių, kai to reikalaudavo teisingumas valdinių atžvilgiu.

Kazimieras pirmiausia buvo Jėzaus Kristaus mokinys ir sekėjas, kuris apie save galėtų pasakyti apaštalo šv. Pauliaus žodžius: „Aš ryžausi netekti visko ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (Fil 3, 8–9). Šis didis troškimas buvo apėmęs visą jo sielą tarytum kokia vidinė liepsna. Jis buvo kaip tasai Evangelijos atletas, kuris be paliovos „veržiasi į ateitį“, bėga į tikslą... (plg. Fil 3, 13–14). Kazimieras vėlesniųjų kartų atmintyje išliko kaip uolus asketas, kuris pasitenkina mažais dalykais ir pats iš savęs daug reikalauja.

Šventumo, kuriuo ta jauna siela priartėjo prie Dievo Jėzuje Kristuje, pagrindinė versmė buvo meilė. Jėzaus Kristaus duotasis meilės įsakymas Kazimierui buvo tarytum maistas, kuriuo jis nuolat maitino savo mintis, jausmus ir darbus.

„Pasilikti Jėzaus Kristaus meilėje“ Kazimieras diena iš dienos išmoko iš savo Dieviškojo Mokytojo, kuris sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 9–11).

Taigi, Kazimieras pasiliko Kristaus, Dievo Sūnaus, meilėje, tapdamas kaskart vis tobulesniu savo Mokytojo bičiuliu. Taip pat jame vis stiprėjo tas apsisprendimas ir tvirtas nusistatymas, apie kurį ir pats Mokytojas kalba apaštalams: „Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte ir duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų“ (Jn 15, 16).

„... kad jūs mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 15, 12–17), sako Mokytojas; ir mokinys bei sekėjas stengiasi parodyti šią meilę visu savo gyvenimu. Būdamas karaliaus sūnus, Kazimieras ypač parodo šią meilę nuolankiu tarnavimu kitiems, labiausiai vargšams, ligoniams, stokojantiems. Štai ką apie tai skaitome jo gyvenimo aprašyme, kurį yra palikęs vienas autorius, beveik Kazimiero bendraamžis: gynė ir laikė tiesiog savais beturčių ir vargšų reikalus. Dėl to žmonės jį vadino vargšų gynėju. Nors buvo karaliaus sūnus, iš tėvų paveldėjęs kilmingumo garbę, jis nei savo elgesiu, nei kalba net ir su pačiais skurdžiausiais žmonėmis niekada neparodydavo tarytum būtų viršesnis. Kazimieras visada prieš akis laikydavo mokinių kojas plaunančio Kristaus paveikslą ir jo žodžius: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14).

Štai su kokiu šventumo paveldu karaliaus sūnus Kazimieras pasiliko Dievo tautos tarpe savoje žemėje. Pasiliko kaip Lietuvos globėjas! Šiandien mūsų širdys ir mūsų malda ypatingu būdu krypsta į tą žemę ir į tą tautą. Su meile apkabinkime visus Lietuvos sūnus ir dukteris. Nors geografiškai būdama Rytuose, Lietuva jau keli šimtmečiai tikėjimo ir katalikiškos vienybės ryšiais yra susijusi su Šv. Petro sostu Romoje.

Mintimis ir malda trokštu pasiekti kiekvieną tos tautos sūnų ir dukterį: Jus, brangieji broliai vyskupai, kurie rūpestingai kaip Gerasis Ganytojas, nepaisant daugelio kliūčių, turite vesti lietuvių tautą išganymo keliu, stiprinami šviesaus ir ne kartą herojiško ištikimybės bei meilės Kristui ir Bažnyčiai liudijimo, kurį yra palikę daugelis vyskupų ir kunigų jūsų tėvynėje.

Jus, kunigai, uolūs ir ištikimi „Kristaus tarnai ir Dievo slėpinių tvarkytojai“ (1 Kor 4, 1): jūsų tikėjimo šviesa, tikėjimo, kuris buvo užgrūdintas daugelio bandymų, iškentėtų kartu su savo tikinčiaisiais, tešviečia be paliovos žmonių akivaizdoje. Su ypatinga meile prisimenu senelius ir ligonius kunigus, kurie nenuilstamai, iki paskutinio atodūsio dirba Viešpaties vynuogyne. Jus, kurie esate pasiaukoję Dievui Evangelijos patarimų įžadais: savuoju visiško pasiaukojimo Dievui liudijimu ir tyliu, dažnai niekieno nepastebimu, bet kupinu artimo meilės darbų gyvenimu – jūs statote Jėzaus Kristaus Kūną.

Jūs, seminaristai, kurie, kupini uolumo ir drąsos, ištvermingai nugalėdami visas kliūtis, išmokite atsiliepti į Viešpaties kvietimą. Mintimis ir malda trokštu apkabinti krikščioniškąsias šeimas, kad jos pasaulyje, kuris nepripažįsta religinių vertybių, sugebėtų perteikti savo vaikams brangiąsias gyvenimo vertybes: per krikštą gautąjį tikėjimą, dorybes, kurios sudaro žmogiškojo orumo pagrindą ir gražias krikščioniškas tradicijas, kurios per ilgus šimtmečius yra persunkusios lietuvių tautos kultūrą. Prisimenu ypač jus, jaunime, kad sektumėte šv. Kazimiero pavyzdžiu, būdami ištikimi Dievui ir siekdami gyvenimo šventumo.

Mano ir jūsų malda tegu tampa šauksmu už ligonius; už tuos, kurie kenčia išmėginimus; už visus, kurie gyvena Kristaus palaiminimų dvasia: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 11).

Visose šio pasaulio tautose yra įsišaknijusi viena Dievo Tauta, nes Dievas iš visų giminių pašaukia savo ne žemiškosios, bet dangiškosios karalystės piliečius. . . Šio katalikiškumo ir visuotinumo dėka atskiros dalelės teikia savo dovanas kitoms ir visai Bažnyčiai. Tokiu būdu sustiprinama tiek visuma, tiek atskiri jos vienetai (Plg. Lumen gentium, 13).

O, Bažnyčia Lietuvos žemėje! Šiandien šv. Petro sostas su dėkingumu mini tą ypatingą dovaną, kurią tavosios žemės Dievo tauta yra atidavusi dvasinei Bažnyčios vienybei. Toji dovana yra šv. Kazimieras!

O, Bažnyčia Lietuvos žemėje!

Dvasinėje katalikų Bažnyčios vienybėje tu esi dėl šios dovanos ir dėl viso tikėjimo, vilties ir meilės paveldo, kuris per penkis šimtmečius  – ir ypač dabartiniais laikais – susitelkė apie Lietuvos globėją šv. Kazimierą. Atsiklaupę prie šv. Kazimiero relikvijų, su pasitikėjimu kreipiamės į Gailestingumo Motiną Vilniaus Aušros Vartuose ir šaukiamės jos, kupini to paties rūpestingumo, tos pačios vilties ir tos pačios meilės, kurios buvo kupina šv. Kazimiero širdis: „Sveika, mūsų viltie! Tavęs šaukiamės! Tavo pagalbos laukiame, Gailestingumo Motina!“

The post Šv. Jonas Paulius II: meilės įsakymas Kazimierui buvo tarytum maistas appeared first on LAIKMETIS.