Pavyzdžiui, nepaisant to, kad valdantieji giriasi, kad Lietuvoje miškų daugėja, visuomenė ir specialistai mato, kad blogėja miškų kokybė, daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų bei juose sugeriamas CO₂ kiekis, o dabartinės miškų valdymo praktikos (plynieji kirtimai, ūkinė veikla net ir saugomose teritorijose) kelia grėsmes daugeliui augalų, gyvūnų buveinių ir rūšių.

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ teigia Konstitucijos 53 straipsnis. Lietuvos 20-ies metų narystė Europos Sąjungoje yra sėkmės istorija, tačiau šalies pažanga visuomenės sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse vyksta lėtai. Vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo keleriais metais (2021 m. vyrų buvo 61 m., moterų - 67 m.), bet yra viena trumpiausių Europoje. Lietuvoje be ligų vyrai gyvena 6 metais trumpiau nei moterys ir net 10 metų trumpiau nei vyrai Švedijoje, kur vyrų ir moterų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė - 71 m. Lietuvos gyventojų sergamumo lėtinėmis ligomis bei mirtingumo nuo jų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

Dažniausia mirties priežastis Lietuvoje - išeminė širdies liga, nuo kurios kasmet miršta apie 12 000 žmonių (100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia mirčių ES - 237, ES vidurkis – 60). Taip pat, registruojami dideli vyrų sergamumo ir mirtingumo nuo vėžio rodikliai (trečia vieta Europoje, 1 pav.), 51% šauktinių nėra tinkami dėl sveikatos, oro tarša Lietuvoje viršija saugų lygį tris kartus, tarp vaikų ir paauglių itin paplitęs elektroninių cigarečių vartojimas: bent vieną kartą per paskutinį mėnesį vartojo 31% mokinių (ES vidurkis – 14%).

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną. Tačiau, dėl neveiksmingos prevencijos daug gyventojų miršta per anksti arba serga išvengiamomis ligomis, kurių gydymui valstybė išleidžia milijonus eurų. Vien tik širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvai kainuoja 1,4 mlrd. Eurų per metus - daugiau nei 2,5% BVP.

Deja, buvusių ir naujų Lietuvos politikų pastangos stiprinti gyventojų sveikatą apsiriboja siūlymais skirti daugiau lėšų gydymo įstaigoms, pastatams, diagnostikai ir vaistams. Paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbu, tačiau nutylima, kad lėtinių ligų prevencija yra veiksmingesnė už bet kurį gydymą.

COVID-19 pandemijos metu daug dėmesio buvo skiriama šios infekcinės ligos prevencijai. Lietuvos Mokslų Akademijoje 2024 m. vasario mėn. vyko konferencija „COVID-19 pandemijos pamokos: moksliniai ir praktiniai aspektai“. Deja, tarp pranešėjų nebuvo nė vieno visuomenės sveikatos specialisto ar duomenų analitiko, prisidėjusio suvaldant pandemiją Lietuvoje. Jų patirtis galėtų būti naudinga ir kovoje su lėtinėmis ligomis. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti spragą ir aptarti kai kurias COVID-19 pandemijos pamokas lėtinių ligų prevencijai.

Kad ligų prevencija būtų efektyvi, svarbūs tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek politiniai sprendimai, bei jų pagrįstumas duomenimis ir moksliniais įrodymais. Būtini keturi esminiai komponentai:

Patikima, šiuolaikinė duomenų kaupimo sistema

Ši sistema turėtų centralizuotai kaupti duomenis, skaičiuoti statistinius rodiklius bei teikti informaciją sveikatos priežiūros organizatoriams, politikams ir visuomenei.

COVID-19 pandemijos pradžioje Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė kasdien pranešdavo apie praėjusios paros naujų COVID-19 atvejų ir mirčių skaičių, informuodavo apie numatomas pandemijos valdymo priemones. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad skelbiami duomenys buvo klaidingi. Tik kai duomenų kaupimą ir skelbimą iš NVSC perėmė Lietuvos Statistikos departamentas, primityvi tvarka buvo patobulinta, pasitelkus skaitmenines technologijas, pradėti rinkti svarbūs duomenys iš Mirties atvejų ir jų priežasčių registro, diagnostinių testų, vakcinavimo centrų ir pan. Tai leido kaupti kiekvienos dienos, savaitės, mėnesio duomenis, juos analizuoti, skelbti ir naudoti pandemijos valdymui.

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną.

Lėtinių ligų veiksmingai prevencijai taip pat būtina visuomenės sveikatos stebėsena - duomenų apie gyventojų sveikatą, ligų rizikos veiksnius ir sveikatos būkles sistemingas kaupimas, analizavimas, interpretavimas ir sklaida.

Sveikatos duomenys - tai sveikatos priežiūros įstaigų informacija; demografinė statistika (gimimai, mirtys ir jų priežastys), ligų registrų, gyventojų apklausų ir tyrimų duomenys bei įvairių kitų institucijų duomenys (aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, policijos). Lietuvoje sveikatos duomenis kaupia Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Statistikos departamentas, Valstybinė ligonių kasa, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas, Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras, kai kurių ligų (pvz., profesinių ligų, vėžio) registrai ir kitos institucijos. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėseną vykdo Statistikos departamentas, Higienos institutas, mokslo įstaigos ir pan.

Sukaupti duomenys gali būti naudojami formuojant ir planuojant valstybės sveikatos politiką, valstybės programų, strategijų, intervencijų efektyvumo vertinimui, galimų naujų grėsmių sveikatai nustatymui, sveikatos politikų, sveikatos priežiūros administratorių ir suinteresuotų institucijų įrodymais grįstų sprendimų priėmimui bei moksliniams tyrimams. Taip yra Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kuriose reguliariai vykdomi nacionaliniai gyvensenos ir gyvenimo sąlygų tyrimai (angl. surveys), veikia kokybiška lėtinių ligų stebėsenos sistema (registrai).

Lietuvoje pasigendama patikimų ir reguliariai atnaujinamų populiacinių duomenų apie šalies žmonių sveikatą, gyvenseną, lėtinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą. Kelia klausimų visuomenės sveikatos duomenų kaupimo, analizės ir pristatymo metodai, jų reprezentatyvumas. Neretai duomenys yra neatnaujinami, 5-7 metų senumo, arba, atvirkščiai pateikiami tik paskutiniųjų 5 metų duomenys. Tai apsunkina visuomenės sveikatos stebėseną, sveikatos rizikos veiksnių ir kritinių situacijų monitoravimą ir reagavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi vieni didžiausių pasaulyje mirtingumo rodikliai nuo ligų, kurių galima išvengti.

Rūkymas Pasaulio Sveikatos Organizacijos įvardijamas didžiausia visuomenės sveikatos grėsme. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidos dėl rūkymo sukeltų ligų 2013 m. viršijo 37 mln. eurų. Todėl, svarbu monitoruoti jo paplitimą visuomenėje. Statistikos departamentas nurodo, kad 2019 m. tarp vyrų buvo 29% rūkančių, tarp moterų - 9,5%, tuo tarpu Eurostat duomenimis 2020 m. rūkė net 45% vyrų ir 14% moterų. Skirtumų priežastis svarbu analizuoti, tačiau akivaizdu, kad rūkymas Lietuvoje yra labai paplitęs, ypač tarp vyrų - tai yra visuomenės sveikatos problema, kuri lemia daug išvengiamų ligų, daug per ankstyvų mirčių, dideles valstybės išlaidas.

Pastebėtina, kad Europos komisijos Kovos su vėžiu plane numatyta iki 2040 m. sumažinti vartojančių tabaką iki 5%. Tačiau, sudėtinga monitoruoti rūkymo (taip pat – nutukimo, fizinio aktyvumo ir kt.) paplitimą Lietuvoje, kai nėra vieno patikimo duomenų šaltinio, detalūs duomenys (miesto/kaimo, amžiaus, išsilavinimo grupėse) sunkiai randami institucijų tinklapiuose ir leidiniuose, tobulintini jų kaupimo, analizės metodai, nuoseklumas ir reguliarumas.

Skaitmenizuota COVID-19 registravimo sistema padėjo monitoruoti epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir, remiantis duomenimis, priimti sprendimus ligai valdyti. Siekiant sumažinti lėtinių ligų naštą, sveikatos informaciją tvarkančios sistemos turi būti tobulinamos tam, kad tinkamai kauptų duomenis visuomenės sveikatos stiprinimui. Gyvensenos, aplinkos ir kiti su sveikata susiję gyventojų tyrimai turi būti efektyvūs, lankstūs ir patikimi, jų duomenų analizė, interpretacija ir sklaida - tobulesnė, siejant ją su politikų bei visuomenės poreikiais.

Kompetentingi visuomenės sveikatos specialistai

Visuomenės sveikata - tai ligų prevencijos, gyvenimo prailginimo ir sveikatos stiprinimo mokslas ir menas pasitelkiant visuomenės organizuotas pastangas. Visuomenės sveikatos specialistai yra viena iš pagrindinių profesijų, dalyvaujanti sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos darbe.

Covid-19: Nors NVSC atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė (beje, turinti reikalų su teisėsauga) kasdien pateikdavo praėjusios paros COVID-19 statistiką, trūko duomenimis pagrįstos analizės apie infekcijos plitimą ar atsitraukimą, taikomų priemonių efektyvumą. Patobulinus duomenų rinkimo procesą pandemijos eigoje, padidėjo galimybės šiai analizei, tačiau klausimas, ar visuomenės sveikatos specialistai, politikai ir administratoriai, atsakingi už pandemijos valdymą Lietuvoje, visuomet priėmė optimalius sprendimus.

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ribojimai buvo daugiau nei du kartus didesni nei Latvijoje ir Estijoje ir daugiau nei šešis kartus nei Suomijoje ir „(...) tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu sukeliant mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams“. Mirtingumas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje.

Lėtinės ligos: Visuomenės sveikatos darbuotojo universitetinės studijos, profesinis tobulėjimas, mokymai ir kompetencijų vertinimas yra esminiai elementai, padedantys  efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas ir tinkamai vertinti veiksmų naudą šioje srityje. Visuomenės sveikatos specialistus Lietuvoje rengia net 4 universitetai. Tačiau, kvalifikuotų visuomenės sveikatos specialistų trūksta. Tik 17% visuomenės sveikatos studijas baigusių absolventų įsidarbina visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, jose dirbantiems specialistams trūksta žinių ir įgūdžių, jų kvalifikacijos tobulinimas – netolygus ir neatitinka esamų poreikių.

Štai vadovauti vienai svarbiausių Visuomenės sveikatos institucijų Lietuvoje - Nacionalinam visuomenės sveikatos centrui - paskirtas buvęs Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojas, be visuomenės sveikatos srities išsilavinimo. 2014 m. Nacionalinė sveikatos taryba pažymėjo būtinybę sustiprinti visuomenės sveikatos specialistų ruošimo kokybę: universitetams, rengiantiems visuomenės sveikatos specialistus - koreguoti studijų programas ir užtikrinti specialistų tinkamo lygmens kompetencijas.

Kas padaryta per 10 metų? Ar visuomenės sveikatos studijų programos atitinka tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Visuomenės Sveikatos Mokyklų Europos Regione (ASPHER) gaires? Ar visose Lietuvos aukštosiose mokyklose visuomenės sveikatos specialistų ruošimas pagrįstas mokslu, įrodymais, dirba kompetentingi dėstytojai? ASPER svetainėje nurodomos trys Lietuvos institucijos, tačiau tik viena jų prisistato anglų kalba – tai, tikėtina, parodo specialistų rengimo lygį.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir Vyriausybė turėtų atlikti auditą ir įvertinti visuomenės sveikatos specialistų įgūdžius bei tinkamumą pagal veiklos sritis, identifikuoti spragas. Turėtų būti užtikrinta, kad specialistų rengimo programose būtų pagrindinės kompetencijos, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktualiems visuomenės sveikatos iššūkiams (sveikatos netolygumams, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui, aplinkos taršai). Stiprinant visuomenės sveikatos indėlį svarbu, kad visuomenės sveikatos darbuotojai įgytų išsilavinimą tik akredituotose institucijose, kad visuomenės sveikata būtų įtraukta į medicinos, socialinio darbo, švietimo, miestų planavimo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, turizmo ir ekonomikos studijas.

Kompetentingi ekspertai ir vadovavimasis jų rekomendacijomis

COVID-19. Įsibėgėjus pandemijai, buvo sudaryta Sveikatos ekspertų taryba, į kurią įtraukti įvairių sričių mokslininkai ir praktikai, taip pat ir visuomenės sveikatos srities mokslininkai, duomenų analitikai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, buvo taikomos kompleksinės epidemijos valdymo priemonės. Buvo suprasta, kad edukacijos, prašymų, įtikinėjimų nepakanka - būtinas teisinis reguliavimas ir ribojimai (kaukės, socialinis atstumas, kelionių ribojimas, vakcinavimas).

Lėtinės ligos. Už gyventojų sveikatos stiprinimą atsakingos daugelis institucijų Lietuvoje, pavyzdžiui, SAM Visuomenės sveikatos departamentas, VU MF Visuomenės sveikatos katedra, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Higienos institutas, Visuomenės sveikatos centrai ir biurai, Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas ir pan. Tačiau, kaip ir COVID-19 pandemijos pradžioje, didelis institucijų skaičius neužtikrina efektyvios lėtinių ligų prevencijos.

Toliau bus aptartos kelios sritys, kuriose tinkamai taikomas visuomenės sveikatos mokslas ir menas galėtų padėti sumažinti lėtinių ligų naštą.

Prevencija yra ekonomiškai efektyviausia strategija ilgalaikiam vėžio naštos sumažinimui. Apytiksliai 40% vėžio atvejų galima išvengti, įgyvendinus reikšmingus gyvensenos pokyčius. Europos kodeksas prieš vėžį pateikia 12 įrodymais pagrįstų rekomendacijų, kaip galima sumažinti savo riziką susirgti vėžiu. Svarbiausi rizikos veiksniai, kurių reikėtų vengti - cigarečių rūkymas, nutukimas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas. Rūkymas sukelia daugiausia - apie 30% - vėžio atvejų. Lietuvoje rūkymas yra paplitęs, ypač tarp vyrų, todėl, kad būtų išvengta tūkstančių naujų vėžio atvejų, būtina skatinti nerūkymą.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad yra efektyvių mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių, kurios, vyriausybių sistemingai taikomos, yra veiksmingos. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybių taikytos sveikatos politikos intervencijos per 70 metų sumažino rūkančiųjų nuo 50% iki 14%, JAV - nuo 42% iki 14% ((1965 m. – 2019 m.), Skandinavijos šalyse - iki 6-12%. Kitas svarbus vėžio rizikos veiksnys yra nutukimas, sukeliantis apie 13 vėžio tipų. Nors daug kalbama, Lietuvoje pasiekta mažai pažangos mažinant nutukimą - daugiau kaip 50% gyventojų turi per didelį svorį (kai KMI ≥25).

Kad sumažėtų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų lėtinių ligų našta visuomenėje, būtina kovoti su rūkymu, nutukimu, fiziniu neaktyvumu ir alkoholio vartojimu. Reikalingi ilgalaikiai gyvenimo būdo pokyčiai. Kad jie vyktų, svarbūs ir individualūs pasirinkimai, ir vyriausybių veiksmai. Tačiau, žmonėms dažnai sunku laikytis rekomendacijų dėl aplinkos, socialinių ar ekonominių veiksnių bei dėl gamintojų ir prekybininkų interesų, veikiančių priešingai prevencijos tikslams.

Pavyzdžiui, nekontroliuojamai plintanti prekyba greituoju maistu gresia taip vadinamų maisto „dykumų“ arba maisto „pelkių“ atsiradimu, ši tendencija stebima JAV ir JK miestuose ir siejama su nutukimo, diabeto padaugėjimu. Skatinant pokyčius visuomenėje, švietimo ir įtikinėjimo nepakanka. Geresnių rezultatų pasiekiama vyriausybių taikomomis kompleksinėmis priemonėmis – edukacija, efektyvia socialine reklama, pagalba norintiems pakeisti įpročius bei teisiniu reguliavimu ir ribojimais (sistemingu kainų didinimu nesveikiems produktams; reklamos ir rėmimo draudimu; prieinamumo ribojimu; griežta kontrabandos kontrole).

Kovojant su ligomis, valdžios vaidmuo yra esminis, tačiau dažnai atrodo, kad valdininkams svarbiau verslo interesai nei žmonių sveikata ir gerovė. Pagerėję visuomenės sveikatos statistiniai rodikliai dažnai nėra pakankamas pagrindas ribojimų ir draudimų tęsimui. Pavyzdžiui, siaučiant pandemijai, buvo nuspręsta atšaukti daugelį ankstesnės valdžios įvestų prekybos alkoholiu ribojimų: vėl prailginti prekybos alkoholiu laiką, sumažinti įsigijimo amžiaus ribą, atšaukti alkoholio reklamos draudimą. Tai siūlyta, nepaisant tyrimų duomenų, kad ribojimai duoda laukiamą rezultatą - alkoholio sukelta žala visuomenės sveikatai sumažėjo.

Panašiai, akcizų didinimas alkoholiui bei tabakui veiksmingai sumažina vartojimą, tačiau akcizai keliami pernelyg lėtai (lyginant su infliacija), dėl to alkoholis bei tabakas tapo įperkami labiau nei bet kada anksčiau. Lietuvoje cigarečių pakelio kaina (apytiksliai 5 Eur) 2025 m. turėtų padidėti ne 26 centais, bet 2-3 kartais (Jungtinėje Karalystėje cigarečių pakelio kaina - 17 Eur, Prancūzijoje - 11,5 Eur).

Mokslu pagrįsta išankstinė patikra yra kita svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Lietuvoje vykdomos valstybės finansuojamos prevencinės programos (gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų), diegiami programų patobulinimai, siūlomos naujos. Kad visuomenės sveikatos intervencijos būtų naudingos visuomenei, svarbu suprasti dabartinių prevencijos strategijų trūkumus. Tam reikalingi patikimi duomenys, moksliniai tyrimai, kompetentingi ekspertai, būtinas programų koordinavimo centras, organizuota populiacinė kvietimų-priminimų sistema, sistemingas rodiklių monitoravimas ir kokybės kontrolė.

Nuo 2004 m. šios esminės sąlygos nebuvo užtikrintos. Tai lėmė, kad nepaisant kasmet prevencinėms programoms skiriamų lėšų, jos neduoda laukiamos naudos - mirtingumo rodikliai išlieka dideli, ypač nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) (2023 m.  skirta 26,9 mln. eurų) ir prostatos vėžio (4 didžiausias mirtingumas Europoje, 2023 m. skirta 2,8 mln. Eur). Todėl yra svarbus šių nevienareikšmiai vertinamų prevencinių programų (ŠKL¹ ir priešinės liaukos vėžio) efektyvumo, ekonominio pagrįstumo, naudos/žalos įvertinimas. Nuo 2025 m. planuojama plaučių vėžio ankstyvosios patikros programa, kuri kvies dalyvauti visus 50-70 m. amžiaus žmones.

Mokslinių tyrimų duomenimis, ši programa efektyvi tik didelėje rizikoje esantiems žmonėms (daug rūkantiems arba rūkiusiems praeityje). Klausimas, kuo pagrįstas nerūkiusių žmonių kvietimas tyrimui, kokią naudą tai duos, ar ji nusvers žalą, ar valstybės lėšos nebus švaistomos? Stebina, kad randama lėšų brangioms abejotinos vertės programoms, tačiau ignoruojamos paprastesnės įrodymais pagrįstos efektyvios priemonės, pavyzdžiui, ženklus akcizų tabakui didinimas ar profesionali pagalba visiems norintiems mesti rūkyti.

Šiuo metu kova su klimato kaita, jos neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai yra vienas iš pasaulio sveikatos politikų prioritetų. Lietuvoje ir Europoje 97% miestų gyventojų yra veikiami oro taršos kietosiomis dalelėmis PM₂.₅, viršijančiomis PSO rekomenduojamą saugų lygį 5 µg/mᵌ. Dėl oro taršos padidėja rizika sirgti kvėpavimo organų ligomis, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, piktybiniais navikais, plaučių vystymosi sutrikimais ir daugeliu kitų ligų. Viena iš 10 per ankstyvų mirčių Europoje siejama su aplinkos tarša. Nustatyta, kad sveikoje ir neužterštoje aplinkoje žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni.

Mokslas pateikia vis daugiau duomenų, kad daugiausia karščio bangų, karščio salų ir karščio sukeltų mirčių įvyksta tankiai apgyvendintuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose mažai žalumos ir didelė oro tarša. Siūlomos efektyvios priemonės oro taršos, klimato kaitos poveikio švelninimui - viešasis transportas, miestų planavimas su žaliosiomis zonomis, išmetamo CO₂ kiekio bei iškastinio kuro naudojimo mažinimas.

Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 µg/mᵌ sumažinus oro taršą kietosiomis PM₂.₅ dalelėmis, sumažėja bendras mirtingumas bei kasmetiniai naujų susirgimų skaičiai miokardo infarktu, insultu, lėtine obstrukcine plaučių liga, plaučių vėžiu, diabetu, vaikų astma, nėščiųjų hipertenzija ir priešlaikinių gimdymų. Lietuvoje vykdomas aplinkos oro monitoringas, moksliniai tyrimai. Mokslo premijos laureatai (2020 m.) prof. R. Gražulevičienė ir prof. A. Dėdelė tyrė urbanistinės aplinkos, psichosocialinių ir epigenetinių veiksnių poveikį sveikatai nuo kūdikystės iki brandos. Sukaupti duomenys ir rekomendacijos galėtų būti naudingi miestų planuotojams, savivaldybių specialistams, politikams, visuomenei.

Deja, miestų planavimas yra viena iš sričių, kur nepaisoma mokslinių tyrimų ar ekspertų rekomendacijų, siekiant kuo didesnio pelno. Institucijos, vietoje efektyvių ir sistemingų priemonių, kurios mažintų oro taršą, švelnintų karščių poveikį ir saugotų miestų gyventojų sveikatą (nėščiųjų, kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir visų, pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais vykstančių į darbus, mokyklas, gydymo įstaigas, sportuojančių, žaidžiančių lauke), pasitenkina raginimais neiti į lauką ir užsidaryti langus. 

Duomenys ir moksliniai įrodymai turėtų būti visuomenės sveikatos strategijų pagrindas. Lietuvoje vykdoma daug mokslinių tyrimų, rezultatai skelbiami tarptautiniuose mokslo leidiniuose; dalyvaujama Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose (PreventNCD, JACARDI, CanCon ir kt.). Tačiau, tyrimų duomenys ir rekomendacijos dažnai keliauja į valdininkų stalčius, o politikų ir institucijų sprendimai priimami remiantis viešąja nuomone, fragmentiška informacija, emocijomis ar grupių interesais. Viešumoje visuomenės sveikatos specialistai neįtraukiami į diskusijas ir sprendimų priėmimą, manipuliuojama rodikliais. Nauja SAM Mokslo ir inovacijų patarėjo pareigybė turėtų paskatinti visuomenės sveikatos srities mokslininkų ir sveikatos politikų bendradarbiavimą, deja kelia abejonių šio specialisto kompetencija mokslinių tyrimų srityje.

Kompetentinga nešališka žiniasklaida

Siekiant stiprinti visuomenės sveikatą, svarbu, kad žurnalistai ieškotų ir skleistų tiesą, nešališkai informuotų ir patikrintų faktus. Netikslus ar sensacijų besivaikantis informavimas apie mokslo atradimus žiniasklaidoje gali dezinformuoti ir sukelti visuomenės nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Visuomenės sveikatos nepadeda stiprinti neturintys universitetinio išsilavinimo sveikatos mokslų srityje, bet sveikatos patarimus dalijantys įvairūs receptų kūrėjai, sveikos gyvensenos konsultantai, taip pat  ir vaistininkai nevengiantys pareklamuoti papildų ar paslaugų.

Žurnalistikos studijų programose turėtų būti ne tik verslo, politikos, sporto ar kultūros žurnalistikos kursai, bet ir Mokslo ir/ar Sveikatos žurnalistikos ir komunikacijos studijos. Žurnalistams būtinos biomedicinos mokslų žinios tam, kad jie gebėtų pasirinkti kompetentingus pašnekovus, užduoti tinkamus klausimus, tikrinti faktus, atskirti faktus nuo nuomonės, patikimus duomenis nuo nepatikimų, arba išsiaiškinti valstybės finansuotų mokslinių tyrimų realią naudą.

Apibendrinimas. Sprendžiant sveikatos iššūkius Lietuvoje, svarbu siekti pažangos visuomenės sveikatos srityje ir stiprinti visuomenės sveikatos sistemą. Sveikatos politika sprendimų priėmime turėtų remtis duomenimis ir įrodymais. Tam būtina stiprinti sveikatos duomenų infrastruktūrą, gerinti duomenų kokybę, tobulinti populiacinių ir sveikatos mokslinių tyrimų infrastruktūrą. Būtina stiprinti visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas tokiose srityse kaip sveikatos pokyčių monitoravimas, intervencijų vertinimas ir tyrimų duomenų sklaida. Svarbu užtikrinti tik įrodymais paremtų intervencijų taikymą bei visuomenės sveikatos specialistų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą. Mokslo įrodymų sėkmingas įgyvendinimas yra sudėtingas procesas - intervencijos visuomenėje paprastai neduoda greito, aiškiai matomo gero rezultato, kuris motyvuotų gyventojus ir sveikatos politikus tinkamai taikyti veiksmingas profilaktikos priemones. Nepaisant to, mokslinių tyrimų ir įrodymų ilgalaikė svarba ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai yra nediskutuotina ir turėtų būti sveikatos politikų sprendimų pagrindas. Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia tai supras.

The post Rūta Everatt. Lėtinių ligų prevencija: COVID-19 pandemijos pamokos appeared first on LAIKMETIS.

2021 metų gyventojų surašymo duomenimis, pernai Lietuvoje nuolat gyveno 1,3 mln. 15 metų ir vyresnių moterų, iš jų 76,5 proc. arba 996,6 tūkst. buvo gimdžiusios. Jos pagimdė 1 mln. 962 tūkst. vaikų.

Palyginti su 2011 metų surašymo rezultatais, šio amžiaus moterų sumažėjo 8,3 proc. (117,4 tūkst.), pagimdžiusių moterų – 6,6 proc. (70,7 tūkst.), o pagimdytų vaikų – 11,3 proc. (249 tūkst.).

Palyginti su pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo surašymo, kuris įvyko 2001 metais, rezultatais, pagimdžiusių moterų ir pagimdytų vaikų skaičius sumažėjo atitinkamai 13,1 proc. (150,5 tūkst.) ir 19,8 proc. (485,5 tūkst.).

Jauniausios kartos vidurkis – vienas vaikas

Statistikos departamentas pastebi, kad su kiekviena jaunesne karta moterys gimdo vis mažiau vaikų. Moterų, gimusių 1980–1984 metais, vidutinis pagimdytų vaikų skaičius nesiekia dviejų vaikų, o jauniausios kartos moterų – artimas vienetui.

Gimstamumas mieste ir kaime skiriasi. 689 tūkst. miesto moterų (69,1 proc. visų pagimdžiusių moterų) pagimdė 1 mln. 263 tūkst. vaikų (64,4 proc. visų pagimdytų vaikų). 307,6 tūkst. kaimo moterų (30,9 proc.) pagimdė 699,1 tūkst. vaikų (35,6 proc.).

Palyginti su 2011 metų surašymo rezultatais, pagimdžiusių miesto moterų sumažėjo 4,3 proc., kaimo – 11,4 proc., jų pagimdytų vaikų skaičius – atitinkamai 6,5 ir 18,7 proc.

Palyginti su 2001 metų duomenimis, pagimdžiusių miesto moterų sumažėjo 10,1 proc., kaimo – 19,2 proc., jų pagimdytų vaikų skaičius – atitinkamai 12,8 ir 30,1 proc.

2021 metų surašymo duomenimis, tūkstančiui 15 metų ir vyresnių moterų teko 1 tūkst. 506 pagimdyti vaikai (2011 metais – 1 tūkst. 557, 2001 metais – 1 tūkst. 607).

Daugiausia pagimdytų vaikų tūkstančiui 15 metų ir vyresnių moterų teko Rietavo (2 tūkst. 19)

Daugiausia pagimdytų vaikų tūkstančiui 15 metų ir vyresnių moterų teko Rietavo (2 tūkst. 19), Pagėgių (1 tūkst. 987), Šilalės rajono (1 tūkst. 977), Skuodo rajono (1 tūkst. 894), Alytaus rajono (1 tūkst. 875) ir Kalvarijos (1 tūkst. 872) savivaldybėse.

Santykinai mažai moterų gimdė savivaldybėse, kuriose yra didieji miestai: Vilniaus (1 tūkst. 255), Kauno (1 tūkst. 314), Panevėžio (1 tūkst. 392), Klaipėdos (1 tūkst. 393), Šiaulių (1 tūkst. 405), taip pat Neringos (1 tūkst. 385) ir Palangos miesto (1 tūkst. 459) savivaldybėse.

Dažniausiai moteris gimdo vieną–du vaikus

Kaip skelbia Statistikos departamentas, aštuonios iš dešimties pagimdžiusių moterų pagimdė vieną arba du vaikus. Miesto moterys dažniausiai buvo pagimdžiusios du (51,9 proc.) arba vieną (34,6 proc.) vaiką.

Moterys iki 29 metų dažniausiai buvo pagimdžiusios po vieną vaiką. Daugiausia du vaikus pagimdžiusių moterų buvo 60–64 metų amžiaus grupėje, tris vaikus ir daugiau – 70 metų ir vyresnių.

Surašymų duomenimis, 2021 metais vidutinis vienos moters pagimdytų vaikų skaičius sudarė 1,97 vaiko, 2011 metais – 2,07, 2001 metais – 2,13 vaiko.

Miesto moterų vidutinis pagimdytų vaikų skaičius išliko beveik toks pats kaip ir 2011 metais – atitinkamai 1,83 ir 1,88. Palyginti su 2011 metų rezultatais, kaimo moterys gimdė mažiau vaikų – vidutiniškai viena kaimo moteris pagimdė 2,27 vaiko, o 2011 metais – 2,47.

2021 metų surašymo duomenimis, dažniausiai moterys pirmą kartą gimdė 20–24 metų – 48,4 proc. visų pagimdžiusių moterų.

Palyginti su 2011 metais, pirmą kartą gimdančių tarp 20–24 metų moterų buvo 51,4 procento.

Kas trečia pirmą kartą gimdžiusi moteris buvo 25–29 metų (2011 metais pirmą kartą gimdžiusių 25–29 metų moterų buvo 27,9 proc.). Kas dešimta (2011 metais – kas devinta) moteris, gimdžiusi pirmą kartą, buvo 30–39 metų.

Kaimo moterys gimdo jaunesnės

Miesto ir kaimo moterys pagal amžiaus grupes ir pirmojo gimdymo metus pasiskirstė netolygiai. Kaimo moterys pirmą kartą gimdo jaunesnės negu miesto.

Iš visų pagimdžiusių kaimo moterų būdamos 15–19 metų ir 20–24 metų pirmą kartą gimdė atitinkamai 12,8 proc. ir 52,9 proc., iš visų pagimdžiusių miesto moterų – atitinkamai 7,4 proc. ir 46,4 proc.

Iš visų pagimdžiusiųjų tarp miesto moterų pirmą kartą gimdžiusių 25 metų ir vyresnių daugiau nei tarp gimdžiusių kaimo moterų. 2021 metais, palyginti su 2011 metais, ir kaimo, ir miesto moterys pirmą kartą gimdė būdamos vyresnės.

2021 metų surašymo duomenimis, beveik ketvirtadalis (23,5 proc.) visų 15 metų ir vyresnių moterų buvo nepagimdžiusios nei vieno vaiko (2011 metais – 24,5 proc., 2001 metais – 22,5 proc.).

Daugiau nei pusė (56,6 proc.) negimdžiusių moterų buvo 15–29 metų amžiaus.

The post Statistikos departamentas: su kiekviena karta moterys gimdo vis mažiau vaikų appeared first on LAIKMETIS.

STI teigia, jog Į COVID-19 vakcinų klinikinius tyrimus buvo draudžiama įtraukti persirgusius asmenis, „tą nustatė klinikinių tyrimų protokolai".

„Tai reiškia, kad COVID-19 vakcinų nauda persirgusiesiems yra neįrodyta, o rizikų yra. Tuo tarpu ne vienas mokslinis tyrimas parodė, kad žmonėms, pasveikusiems nuo COVID-19 ir turintiems anti-SARS-CoV-2 antikūnų, pakartotinio užsikrėtimo SARS-CoV-2 tikimybė yra maža", - teigiama pranešime.

Taip pat STI pasidalino „The Lancet“ informacija, jog daug epidemiologinių ir klinikinių tyrimų, įskaitant atliktus vyraujant delta atmainai, parodė, kad persirgus COVID-19 rizika juo vėl susirgti sumažėja 80,5–100 proc.

Taip pat pastebima, kad „Maccabi Healthcare Services“ duomenų bazės analizė parodė, kad sausio ir vasario mėnesiais paskiepytiems žmonėms birželį, liepą ir rugpjūčio pirmoje pusėje užsikrėtimo tikimybė buvo 6–13 kartų didesnė negu neskiepytiems, kurie anksčiau buvo užsikrėtę koronavirusu.

„Mūsų žiniomis, persirgusiųjų vakcinacija kol kas nėra moksliškai pagrįsta", - teigia STI, todėl ir kreipėsi į SAM ir Lietuvos statistikos departamentą dėl detalesnės informacijos.

The post STI kreipėsi į SAM ir statistikos departamentą dėl persirgusių COVID-19 vakcinacijos tikslingumo appeared first on LAIKMETIS.

Pirmadienį A. Gedvilas socialinio tinklo paskyroje pasidalijo įrašu, kuriame nurodė, kad „Statistikos departamento atvirų duomenų suvestinėje apie COVID-19 vakcinavimą amžiuje iki 15 metų matoma, kad buvo paskiepyta 13 vaikų“.

„Generalinės prokuratūros paprašiau įvertinti, ištirti, ir, jei buvo padarytas nusikaltimas mažamečių bei nepilnamečių vaikų atžvilgiu, pradėti ikiteisminį tyrimą bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis“, – rašė politikas.

Statistikos departamentas aiškina, kad dalis šių įrašų yra paprasčiausia klaida, o dalis yra išties paskiepyti vaikai, tačiau su tėvų sutikimu ir medikų žinia.

„Seimo narys kreipėsi į Lietuvos statistikos departamentą. Jam buvo paaiškinta, kad tai, tikėtina, yra klaidos, ir paprašyta palaukti, kol bus peržiūrėtas kiekvienas atvejis iš minėtų 13-os“, – nurodo departamentas.

A. Gedvilas: duomenis skelbė pats departamentas

Vėliau pirmadienį išplatintame pranešime A. Gedvilas teigė, kad šią informaciją viešai prieinamuose duomenyse pateikė pats Statistikos departamentas, ją galėjo matyti „visi Lietuvos žmonės kelis mėnesius ir jokių šios informacijos patikslinimų arba paneigimų iki šios dienos nebuvo“.

„Argi tai galima vadinti klaidinančia informacija?“ – klausė politikas.

Anot parlamentaro, dėl šios informacijos į Statistikos departamentą jis kreipėsi dar praėjusią savaitę, tačiau paaiškinimo negavo iki šiol.

„Pateikti detalius paaiškinimus dėl oficialioje statistikoje pateikiamų duomenų Sveikatos apsaugos ministerija ir Statistikos departamentas sugebėjo per vieną dieną tik po to, kai kreipiausi į prokuratūrą. Tiesa, jų sulaukiau ne asmeniškai, kaip žadėta, o viešoje erdvėje, kartu bandant sumenkinti mano asmenį“, – teigė A. Gedvilas.

„Per šį laiką informacija nebuvo atnaujinta, jos niekas nekomentavo, prie jos neatsirado užrašas, kad ji yra tikslinama“, – pridūrė jis.

Generalinės prokuratūros atstovė Elena Martinonienė BNS patvirtino, kad prokuratūra pirmadienį gavo A. Gedvilo kreipimąsi. Anot jos, prašymas „bus išnagrinėtas įstatymų numatyta tvarka ir tuomet bus priimtas sprendimas, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą“.

Dali duomenų statistikoje atsirado per klaidą

Statistikos departamento teigimu, iš atvirų duomenų išfiltravus paskiepytų 0–14 metų amžiaus vaikų grupę, išties pateikiama 13 įrašų, tačiau ne visi jie yra susiję su vaikų skiepijimu.

Amžiaus grupėje nuo 0 iki 4 metų atsidūrė keturi įrašai.

„Trys iš jų atsirado Klaipėdoje paskiepijus Lietuvoje dirbančius užsieniečius, neturinčius lietuviškų asmens kodų. Skiepijanti įstaiga, norėdama pažymėti, kad amžius nežinomas, amžiaus skiltyje įrašė nulius. Vienas klaidingas įrašas buvo iš Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro: dokumento forma nepasirašyta, asmuo be asmens kodo, įstaiga patvirtino, kad tai klaida“, – nurodė departamentas.

Vienas vakcinacijos įrašas buvo 5–9 metų grupėje.

„Įrašas rodė, kad paskiepytas 6 metų asmuo. Skiepijanti įstaiga Šiaulių centro poliklinika patvirtino, kad tai klaidingas duomenų suvedimas“, – rašoma pranešime.

Statistikų teigimu, aštuoni vakcinacijos įrašai buvo 10–14 metų grupėje.

„Du iš jų 12-os metų: dėl vieno skiepijanti įstaiga jau patvirtino, kad tai suvedimo klaida, kito patvirtinimo dar laukiame“, – nurodė departamentas.

Paskiepyti sportininkai, sunkiai sergantys vaikai

Tuo metu šeši įrašai apie 14 metų paskiepytus vaikus, anot Statistikos departamento, yra teisingi.

„Šie skiepijimo atvejai susiję su sportininkais, norinčiais dalyvauti varžybose, sunkiai sergančiais vaikais, kurių skiepijimui tėvai davė raštiškus sutikimus“, – teigiama pranešime.

Departamento teigimu, antradienį „atvirų duomenų lentelė jau atnaujinta“.

Europos vaistų agentūra (EVA) gegužės pabaigoje paskelbė, kad pritaria 12–15 metų vaikų skiepijimui bendrovių „Pfizer“ ir „BioNTech“ vakcina nuo pandeminio koronaviruso. Iki šiol šia vakcina leista skiepyti žmones nuo 16 metų, o visomis kitomis patvirtintomis vakcinomis – nuo 18 metų.

Kaip BNS informavo sveikatos apsaugos ministro patarėja Aistė Šuksta, Lietuvai, kaip ir kitoms Europos Sąjungos šalims narėms, šie pakeitimai įsigalioja automatiškai.

„Lietuva kol kas nepradėjo šio proceso masiškai, tačiau jei ir buvo pavienių vakcinacijos atvejų, jie atitinka teisinį reglamentavimą. Lietuvai nereikia keisti teisės aktų dėl šio proceso“, – sakė ministro atstovė.

Savo ruožtu A. Gedvilas atkreipė dėmesį, kad beveik visi vaikai paskiepyti iki EVA sprendimo, o dalis jų – ne „Pfizer“, o „AstraZeneca“ vakcina. Tačiau A. Šuksta teigė, kad ir toks variantas yra įmanomas.

„Jei vakcinacija buvo atlikta prieš EVA sprendimą, toks modelis taip pat yra įmanomas gydytojų konsiliumo sprendimu, kuomet šis preparatas, kaip ir bet kuris kitas vaistas, gali būti naudojamas off-label (ne pagal gamintojo nurodymus – BNS)“, – pridūrė ji.

Iš viso Lietuvoje nuo COVID-19 pirma vakcinos doze paskiepyta 1 mln. 120 tūkst. 111 asmenų, abiem dozėmis – 678 tūkst. 83 žmonės.

The post Statistikos departamentas: A. Gedvilas platina klaidingą informaciją apie vaikų skiepijimą appeared first on LAIKMETIS.

„Anketą užpildė apie 60 tūkst. gyventojų. Kalbant apie tuos, kurie neužpildė anketos, balandžio – gegužės mėnesiais atrankos (imties) būdu mes dar apklausime 40 tūkst. gyventojų“, – BNS informavo Statistikos departamento komunikacijos skyriaus atstovė Birutė Stolytė.

Tyrimas pradėtas sausio viduryje, kartu su šiemet vykdomu visuotiniu gyventojų surašymu. Pats gyventojų surašymas šiemet atliekamas valstybės turimų duomenų, administracinių šaltinių pagrindu ir surašinėtojai gyventojų nebelanko.

Statistikos departamento sprendimu apklausą vykdyti internetu nepatenkinta Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) inicijavo atskirą lenkų tautinės mažumos surašymą elektroniniu, telefoniniu ir tiesioginiu būdu.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija skyrė įspėjimą LLRA-KŠS, įvertinusi kylančias rizikas dėl asmens duomenų tvarkymo, taip pat atkreipė dėmesį, kad ši iniciatyva, vykdoma tuo pat metu, kaip ir gyventojų surašymas, gali klaidinti žmones.

Statistikos departamento vykdyto 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 84,2 proc. visų Lietuvos gyventojų buvo lietuviai, 6,6 proc. – lenkai, 5,8 proc. – rusai, 1,2 proc. – baltarusiai, 0,5 proc. – ukrainiečiai, 0,6 proc. – kitų tautybių gyventojai.

The post Surašymo anketas apie tautybę, gimtąją kalbą ir religiją užpildė apie 60 tūkst. gyventojų appeared first on LAIKMETIS.