Remiantis DBK duomenimis, šiuo metu Katalikų Bažnyčiai Vokietijoje priklauso apie 19,8 mln. narių. Visai neseniai šis skaičius pirmą kartą nukrito žemiau 20 mln. ribos.

Pagal DBK statistiką, katalikai Vokietijoje sudaro 23,7 % visos šalies populiacijos. 2023 m. Bažnyčios atsisakė 402 694 žmonės. 2022 m. buvo užfiksuotas didžiausias iki šiol žinomas atsisakymų skaičius – tais metais Bažnyčią paliko daugiau nei 520 000 katalikų.

Atsižvelgdamas į šią statistiką, Vokietijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Limburgo vyskupas Georgas Bätzingas savo vyskupijos svetainėje paragino neatmesti šių skaičių kaip nereikšmingų.

„Geroji naujiena neišnyko, tačiau ją būtina perteikti žmonėms naujais, patikimais būdais. Todėl reikia ieškoti naujų kelių, drąsių sprendimų ir, svarbiausia, tvirto pasiryžimo atsižvelgti į realybę“, – teigė vyskupas Bätzingas.

Pasak jo, žmonės vis dar turi didelių lūkesčių Katalikų Bažnyčiai, ypač švietimo, auklėjimo, labdaros ir socialinės atsakomybės srityse. Šie lūkesčiai turėtų lemti Bažnyčios veiklą, net jei ištekliai tampa vis labiau riboti.

„Svarbu nustatyti būsimas sritis, kurios atliepia tikrąjį žmonių gyvenimą, ypač jaunimo ir jų šeimų“, – sakė Bätzingas.

2024 m. prie Katalikų Bažnyčios Vokietijoje prisijungė 1 839 žmonės – šiek tiek daugiau nei 2023 m., kai buvo priimti 1 559 nauji nariai. Be to, pagal statistiką, 2024 m. buvo sugrąžinti 4 743 žmonės, palyginti su 4 127 2023 m.

2024 m. Vokietijos Katalikų Bažnyčioje buvo pakrikštyti 116 222 žmonės (2023 m. – 131 245). Santuokų skaičius siekė 22 504, palyginti su 27 565 metais anksčiau. Šiek tiek daugiau vaikų priėmė Pirmąją Komuniją: 152 280 (2023 m. – 151 835).

Pagal katalikišką tradiciją palaidotų žmonių skaičius siekė 212 970 (2023 m. – 226 179).

Taip pat pastebėtas nedidelis bažnytinių pamaldų lankomumo padidėjimas – 6,6 %, palyginti su 6,2 % 2023 m.

Dėl struktūrinių pertvarkymų vyskupijose parapijų skaičius sumažėjo iki 9 291 (2023 m. buvo 9 418). Be to, visoje šalyje buvo įšventinti 29 kunigai.

Remiantis „Annuario Pontificio 2025“ ir „Annuarium Statisticum Ecclesiae 2023“ ataskaitomis, kurios pateikia išsamią Katalikų Bažnyčios pasaulinę analizę, katalikų populiacija pasaulyje pasiekė 1,4 milijardo žmonių.

The post Praėjusiais metais Katalikų Bažnyčia Vokietijoje neteko virš 321 tūkst. narių appeared first on LAIKMETIS.

Ispanijos vyskupų konferencijos seminarijų pakomisė šį padidėjimą aiškino tuo, kad Bažnyčia atgaivino jaunimo ir pašaukimų sielovadą po to, kai ji buvo sustojusi pandemijos metu.

Kaip antraeilį veiksnį jie nurodė 2023 m. Lisabonoje vykusias Pasaulio jaunimo dienas: „Šie neeiliniai bažnytiniai įvykiai paprastai pažadina susidomėjimą pašaukimais, ir tinkamai lydint vyrai gali įstoti į svarbiausias seminarijas.

Iš tiesų, tokia yra kai kurių Ispanijos vyskupijų, kuriose šiemet atsirado naujų klierikų, patirtis“.

Vyskupai pridūrė, kad trečiasis ir pagrindinis, „neapsiribojantis statistika ir faktais“, veiksnys, lėmęs pašaukimų skaičiaus didėjimą, yra tai, kad „Dievas ir toliau vykdo savo pažadą duoti mums ganytojų pagal savo širdį“.

Pavyzdžiui, 1968 m. Ispanijoje buvo 7 000 klierikų.

The post Ispanijoje išaugo naujų klierikų skaičius appeared first on LAIKMETIS.

Pavyzdžiui, nepaisant to, kad valdantieji giriasi, kad Lietuvoje miškų daugėja, visuomenė ir specialistai mato, kad blogėja miškų kokybė, daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų bei juose sugeriamas CO₂ kiekis, o dabartinės miškų valdymo praktikos (plynieji kirtimai, ūkinė veikla net ir saugomose teritorijose) kelia grėsmes daugeliui augalų, gyvūnų buveinių ir rūšių.

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ teigia Konstitucijos 53 straipsnis. Lietuvos 20-ies metų narystė Europos Sąjungoje yra sėkmės istorija, tačiau šalies pažanga visuomenės sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse vyksta lėtai. Vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo keleriais metais (2021 m. vyrų buvo 61 m., moterų - 67 m.), bet yra viena trumpiausių Europoje. Lietuvoje be ligų vyrai gyvena 6 metais trumpiau nei moterys ir net 10 metų trumpiau nei vyrai Švedijoje, kur vyrų ir moterų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė - 71 m. Lietuvos gyventojų sergamumo lėtinėmis ligomis bei mirtingumo nuo jų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

Dažniausia mirties priežastis Lietuvoje - išeminė širdies liga, nuo kurios kasmet miršta apie 12 000 žmonių (100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia mirčių ES - 237, ES vidurkis – 60). Taip pat, registruojami dideli vyrų sergamumo ir mirtingumo nuo vėžio rodikliai (trečia vieta Europoje, 1 pav.), 51% šauktinių nėra tinkami dėl sveikatos, oro tarša Lietuvoje viršija saugų lygį tris kartus, tarp vaikų ir paauglių itin paplitęs elektroninių cigarečių vartojimas: bent vieną kartą per paskutinį mėnesį vartojo 31% mokinių (ES vidurkis – 14%).

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną. Tačiau, dėl neveiksmingos prevencijos daug gyventojų miršta per anksti arba serga išvengiamomis ligomis, kurių gydymui valstybė išleidžia milijonus eurų. Vien tik širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvai kainuoja 1,4 mlrd. Eurų per metus - daugiau nei 2,5% BVP.

Deja, buvusių ir naujų Lietuvos politikų pastangos stiprinti gyventojų sveikatą apsiriboja siūlymais skirti daugiau lėšų gydymo įstaigoms, pastatams, diagnostikai ir vaistams. Paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbu, tačiau nutylima, kad lėtinių ligų prevencija yra veiksmingesnė už bet kurį gydymą.

COVID-19 pandemijos metu daug dėmesio buvo skiriama šios infekcinės ligos prevencijai. Lietuvos Mokslų Akademijoje 2024 m. vasario mėn. vyko konferencija „COVID-19 pandemijos pamokos: moksliniai ir praktiniai aspektai“. Deja, tarp pranešėjų nebuvo nė vieno visuomenės sveikatos specialisto ar duomenų analitiko, prisidėjusio suvaldant pandemiją Lietuvoje. Jų patirtis galėtų būti naudinga ir kovoje su lėtinėmis ligomis. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti spragą ir aptarti kai kurias COVID-19 pandemijos pamokas lėtinių ligų prevencijai.

Kad ligų prevencija būtų efektyvi, svarbūs tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek politiniai sprendimai, bei jų pagrįstumas duomenimis ir moksliniais įrodymais. Būtini keturi esminiai komponentai:

Patikima, šiuolaikinė duomenų kaupimo sistema

Ši sistema turėtų centralizuotai kaupti duomenis, skaičiuoti statistinius rodiklius bei teikti informaciją sveikatos priežiūros organizatoriams, politikams ir visuomenei.

COVID-19 pandemijos pradžioje Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė kasdien pranešdavo apie praėjusios paros naujų COVID-19 atvejų ir mirčių skaičių, informuodavo apie numatomas pandemijos valdymo priemones. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad skelbiami duomenys buvo klaidingi. Tik kai duomenų kaupimą ir skelbimą iš NVSC perėmė Lietuvos Statistikos departamentas, primityvi tvarka buvo patobulinta, pasitelkus skaitmenines technologijas, pradėti rinkti svarbūs duomenys iš Mirties atvejų ir jų priežasčių registro, diagnostinių testų, vakcinavimo centrų ir pan. Tai leido kaupti kiekvienos dienos, savaitės, mėnesio duomenis, juos analizuoti, skelbti ir naudoti pandemijos valdymui.

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną.

Lėtinių ligų veiksmingai prevencijai taip pat būtina visuomenės sveikatos stebėsena - duomenų apie gyventojų sveikatą, ligų rizikos veiksnius ir sveikatos būkles sistemingas kaupimas, analizavimas, interpretavimas ir sklaida.

Sveikatos duomenys - tai sveikatos priežiūros įstaigų informacija; demografinė statistika (gimimai, mirtys ir jų priežastys), ligų registrų, gyventojų apklausų ir tyrimų duomenys bei įvairių kitų institucijų duomenys (aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, policijos). Lietuvoje sveikatos duomenis kaupia Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Statistikos departamentas, Valstybinė ligonių kasa, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas, Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras, kai kurių ligų (pvz., profesinių ligų, vėžio) registrai ir kitos institucijos. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėseną vykdo Statistikos departamentas, Higienos institutas, mokslo įstaigos ir pan.

Sukaupti duomenys gali būti naudojami formuojant ir planuojant valstybės sveikatos politiką, valstybės programų, strategijų, intervencijų efektyvumo vertinimui, galimų naujų grėsmių sveikatai nustatymui, sveikatos politikų, sveikatos priežiūros administratorių ir suinteresuotų institucijų įrodymais grįstų sprendimų priėmimui bei moksliniams tyrimams. Taip yra Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kuriose reguliariai vykdomi nacionaliniai gyvensenos ir gyvenimo sąlygų tyrimai (angl. surveys), veikia kokybiška lėtinių ligų stebėsenos sistema (registrai).

Lietuvoje pasigendama patikimų ir reguliariai atnaujinamų populiacinių duomenų apie šalies žmonių sveikatą, gyvenseną, lėtinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą. Kelia klausimų visuomenės sveikatos duomenų kaupimo, analizės ir pristatymo metodai, jų reprezentatyvumas. Neretai duomenys yra neatnaujinami, 5-7 metų senumo, arba, atvirkščiai pateikiami tik paskutiniųjų 5 metų duomenys. Tai apsunkina visuomenės sveikatos stebėseną, sveikatos rizikos veiksnių ir kritinių situacijų monitoravimą ir reagavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi vieni didžiausių pasaulyje mirtingumo rodikliai nuo ligų, kurių galima išvengti.

Rūkymas Pasaulio Sveikatos Organizacijos įvardijamas didžiausia visuomenės sveikatos grėsme. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidos dėl rūkymo sukeltų ligų 2013 m. viršijo 37 mln. eurų. Todėl, svarbu monitoruoti jo paplitimą visuomenėje. Statistikos departamentas nurodo, kad 2019 m. tarp vyrų buvo 29% rūkančių, tarp moterų - 9,5%, tuo tarpu Eurostat duomenimis 2020 m. rūkė net 45% vyrų ir 14% moterų. Skirtumų priežastis svarbu analizuoti, tačiau akivaizdu, kad rūkymas Lietuvoje yra labai paplitęs, ypač tarp vyrų - tai yra visuomenės sveikatos problema, kuri lemia daug išvengiamų ligų, daug per ankstyvų mirčių, dideles valstybės išlaidas.

Pastebėtina, kad Europos komisijos Kovos su vėžiu plane numatyta iki 2040 m. sumažinti vartojančių tabaką iki 5%. Tačiau, sudėtinga monitoruoti rūkymo (taip pat – nutukimo, fizinio aktyvumo ir kt.) paplitimą Lietuvoje, kai nėra vieno patikimo duomenų šaltinio, detalūs duomenys (miesto/kaimo, amžiaus, išsilavinimo grupėse) sunkiai randami institucijų tinklapiuose ir leidiniuose, tobulintini jų kaupimo, analizės metodai, nuoseklumas ir reguliarumas.

Skaitmenizuota COVID-19 registravimo sistema padėjo monitoruoti epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir, remiantis duomenimis, priimti sprendimus ligai valdyti. Siekiant sumažinti lėtinių ligų naštą, sveikatos informaciją tvarkančios sistemos turi būti tobulinamos tam, kad tinkamai kauptų duomenis visuomenės sveikatos stiprinimui. Gyvensenos, aplinkos ir kiti su sveikata susiję gyventojų tyrimai turi būti efektyvūs, lankstūs ir patikimi, jų duomenų analizė, interpretacija ir sklaida - tobulesnė, siejant ją su politikų bei visuomenės poreikiais.

Kompetentingi visuomenės sveikatos specialistai

Visuomenės sveikata - tai ligų prevencijos, gyvenimo prailginimo ir sveikatos stiprinimo mokslas ir menas pasitelkiant visuomenės organizuotas pastangas. Visuomenės sveikatos specialistai yra viena iš pagrindinių profesijų, dalyvaujanti sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos darbe.

Covid-19: Nors NVSC atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė (beje, turinti reikalų su teisėsauga) kasdien pateikdavo praėjusios paros COVID-19 statistiką, trūko duomenimis pagrįstos analizės apie infekcijos plitimą ar atsitraukimą, taikomų priemonių efektyvumą. Patobulinus duomenų rinkimo procesą pandemijos eigoje, padidėjo galimybės šiai analizei, tačiau klausimas, ar visuomenės sveikatos specialistai, politikai ir administratoriai, atsakingi už pandemijos valdymą Lietuvoje, visuomet priėmė optimalius sprendimus.

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ribojimai buvo daugiau nei du kartus didesni nei Latvijoje ir Estijoje ir daugiau nei šešis kartus nei Suomijoje ir „(...) tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu sukeliant mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams“. Mirtingumas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje.

Lėtinės ligos: Visuomenės sveikatos darbuotojo universitetinės studijos, profesinis tobulėjimas, mokymai ir kompetencijų vertinimas yra esminiai elementai, padedantys  efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas ir tinkamai vertinti veiksmų naudą šioje srityje. Visuomenės sveikatos specialistus Lietuvoje rengia net 4 universitetai. Tačiau, kvalifikuotų visuomenės sveikatos specialistų trūksta. Tik 17% visuomenės sveikatos studijas baigusių absolventų įsidarbina visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, jose dirbantiems specialistams trūksta žinių ir įgūdžių, jų kvalifikacijos tobulinimas – netolygus ir neatitinka esamų poreikių.

Štai vadovauti vienai svarbiausių Visuomenės sveikatos institucijų Lietuvoje - Nacionalinam visuomenės sveikatos centrui - paskirtas buvęs Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojas, be visuomenės sveikatos srities išsilavinimo. 2014 m. Nacionalinė sveikatos taryba pažymėjo būtinybę sustiprinti visuomenės sveikatos specialistų ruošimo kokybę: universitetams, rengiantiems visuomenės sveikatos specialistus - koreguoti studijų programas ir užtikrinti specialistų tinkamo lygmens kompetencijas.

Kas padaryta per 10 metų? Ar visuomenės sveikatos studijų programos atitinka tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Visuomenės Sveikatos Mokyklų Europos Regione (ASPHER) gaires? Ar visose Lietuvos aukštosiose mokyklose visuomenės sveikatos specialistų ruošimas pagrįstas mokslu, įrodymais, dirba kompetentingi dėstytojai? ASPER svetainėje nurodomos trys Lietuvos institucijos, tačiau tik viena jų prisistato anglų kalba – tai, tikėtina, parodo specialistų rengimo lygį.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir Vyriausybė turėtų atlikti auditą ir įvertinti visuomenės sveikatos specialistų įgūdžius bei tinkamumą pagal veiklos sritis, identifikuoti spragas. Turėtų būti užtikrinta, kad specialistų rengimo programose būtų pagrindinės kompetencijos, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktualiems visuomenės sveikatos iššūkiams (sveikatos netolygumams, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui, aplinkos taršai). Stiprinant visuomenės sveikatos indėlį svarbu, kad visuomenės sveikatos darbuotojai įgytų išsilavinimą tik akredituotose institucijose, kad visuomenės sveikata būtų įtraukta į medicinos, socialinio darbo, švietimo, miestų planavimo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, turizmo ir ekonomikos studijas.

Kompetentingi ekspertai ir vadovavimasis jų rekomendacijomis

COVID-19. Įsibėgėjus pandemijai, buvo sudaryta Sveikatos ekspertų taryba, į kurią įtraukti įvairių sričių mokslininkai ir praktikai, taip pat ir visuomenės sveikatos srities mokslininkai, duomenų analitikai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, buvo taikomos kompleksinės epidemijos valdymo priemonės. Buvo suprasta, kad edukacijos, prašymų, įtikinėjimų nepakanka - būtinas teisinis reguliavimas ir ribojimai (kaukės, socialinis atstumas, kelionių ribojimas, vakcinavimas).

Lėtinės ligos. Už gyventojų sveikatos stiprinimą atsakingos daugelis institucijų Lietuvoje, pavyzdžiui, SAM Visuomenės sveikatos departamentas, VU MF Visuomenės sveikatos katedra, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Higienos institutas, Visuomenės sveikatos centrai ir biurai, Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas ir pan. Tačiau, kaip ir COVID-19 pandemijos pradžioje, didelis institucijų skaičius neužtikrina efektyvios lėtinių ligų prevencijos.

Toliau bus aptartos kelios sritys, kuriose tinkamai taikomas visuomenės sveikatos mokslas ir menas galėtų padėti sumažinti lėtinių ligų naštą.

Prevencija yra ekonomiškai efektyviausia strategija ilgalaikiam vėžio naštos sumažinimui. Apytiksliai 40% vėžio atvejų galima išvengti, įgyvendinus reikšmingus gyvensenos pokyčius. Europos kodeksas prieš vėžį pateikia 12 įrodymais pagrįstų rekomendacijų, kaip galima sumažinti savo riziką susirgti vėžiu. Svarbiausi rizikos veiksniai, kurių reikėtų vengti - cigarečių rūkymas, nutukimas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas. Rūkymas sukelia daugiausia - apie 30% - vėžio atvejų. Lietuvoje rūkymas yra paplitęs, ypač tarp vyrų, todėl, kad būtų išvengta tūkstančių naujų vėžio atvejų, būtina skatinti nerūkymą.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad yra efektyvių mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių, kurios, vyriausybių sistemingai taikomos, yra veiksmingos. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybių taikytos sveikatos politikos intervencijos per 70 metų sumažino rūkančiųjų nuo 50% iki 14%, JAV - nuo 42% iki 14% ((1965 m. – 2019 m.), Skandinavijos šalyse - iki 6-12%. Kitas svarbus vėžio rizikos veiksnys yra nutukimas, sukeliantis apie 13 vėžio tipų. Nors daug kalbama, Lietuvoje pasiekta mažai pažangos mažinant nutukimą - daugiau kaip 50% gyventojų turi per didelį svorį (kai KMI ≥25).

Kad sumažėtų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų lėtinių ligų našta visuomenėje, būtina kovoti su rūkymu, nutukimu, fiziniu neaktyvumu ir alkoholio vartojimu. Reikalingi ilgalaikiai gyvenimo būdo pokyčiai. Kad jie vyktų, svarbūs ir individualūs pasirinkimai, ir vyriausybių veiksmai. Tačiau, žmonėms dažnai sunku laikytis rekomendacijų dėl aplinkos, socialinių ar ekonominių veiksnių bei dėl gamintojų ir prekybininkų interesų, veikiančių priešingai prevencijos tikslams.

Pavyzdžiui, nekontroliuojamai plintanti prekyba greituoju maistu gresia taip vadinamų maisto „dykumų“ arba maisto „pelkių“ atsiradimu, ši tendencija stebima JAV ir JK miestuose ir siejama su nutukimo, diabeto padaugėjimu. Skatinant pokyčius visuomenėje, švietimo ir įtikinėjimo nepakanka. Geresnių rezultatų pasiekiama vyriausybių taikomomis kompleksinėmis priemonėmis – edukacija, efektyvia socialine reklama, pagalba norintiems pakeisti įpročius bei teisiniu reguliavimu ir ribojimais (sistemingu kainų didinimu nesveikiems produktams; reklamos ir rėmimo draudimu; prieinamumo ribojimu; griežta kontrabandos kontrole).

Kovojant su ligomis, valdžios vaidmuo yra esminis, tačiau dažnai atrodo, kad valdininkams svarbiau verslo interesai nei žmonių sveikata ir gerovė. Pagerėję visuomenės sveikatos statistiniai rodikliai dažnai nėra pakankamas pagrindas ribojimų ir draudimų tęsimui. Pavyzdžiui, siaučiant pandemijai, buvo nuspręsta atšaukti daugelį ankstesnės valdžios įvestų prekybos alkoholiu ribojimų: vėl prailginti prekybos alkoholiu laiką, sumažinti įsigijimo amžiaus ribą, atšaukti alkoholio reklamos draudimą. Tai siūlyta, nepaisant tyrimų duomenų, kad ribojimai duoda laukiamą rezultatą - alkoholio sukelta žala visuomenės sveikatai sumažėjo.

Panašiai, akcizų didinimas alkoholiui bei tabakui veiksmingai sumažina vartojimą, tačiau akcizai keliami pernelyg lėtai (lyginant su infliacija), dėl to alkoholis bei tabakas tapo įperkami labiau nei bet kada anksčiau. Lietuvoje cigarečių pakelio kaina (apytiksliai 5 Eur) 2025 m. turėtų padidėti ne 26 centais, bet 2-3 kartais (Jungtinėje Karalystėje cigarečių pakelio kaina - 17 Eur, Prancūzijoje - 11,5 Eur).

Mokslu pagrįsta išankstinė patikra yra kita svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Lietuvoje vykdomos valstybės finansuojamos prevencinės programos (gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų), diegiami programų patobulinimai, siūlomos naujos. Kad visuomenės sveikatos intervencijos būtų naudingos visuomenei, svarbu suprasti dabartinių prevencijos strategijų trūkumus. Tam reikalingi patikimi duomenys, moksliniai tyrimai, kompetentingi ekspertai, būtinas programų koordinavimo centras, organizuota populiacinė kvietimų-priminimų sistema, sistemingas rodiklių monitoravimas ir kokybės kontrolė.

Nuo 2004 m. šios esminės sąlygos nebuvo užtikrintos. Tai lėmė, kad nepaisant kasmet prevencinėms programoms skiriamų lėšų, jos neduoda laukiamos naudos - mirtingumo rodikliai išlieka dideli, ypač nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) (2023 m.  skirta 26,9 mln. eurų) ir prostatos vėžio (4 didžiausias mirtingumas Europoje, 2023 m. skirta 2,8 mln. Eur). Todėl yra svarbus šių nevienareikšmiai vertinamų prevencinių programų (ŠKL¹ ir priešinės liaukos vėžio) efektyvumo, ekonominio pagrįstumo, naudos/žalos įvertinimas. Nuo 2025 m. planuojama plaučių vėžio ankstyvosios patikros programa, kuri kvies dalyvauti visus 50-70 m. amžiaus žmones.

Mokslinių tyrimų duomenimis, ši programa efektyvi tik didelėje rizikoje esantiems žmonėms (daug rūkantiems arba rūkiusiems praeityje). Klausimas, kuo pagrįstas nerūkiusių žmonių kvietimas tyrimui, kokią naudą tai duos, ar ji nusvers žalą, ar valstybės lėšos nebus švaistomos? Stebina, kad randama lėšų brangioms abejotinos vertės programoms, tačiau ignoruojamos paprastesnės įrodymais pagrįstos efektyvios priemonės, pavyzdžiui, ženklus akcizų tabakui didinimas ar profesionali pagalba visiems norintiems mesti rūkyti.

Šiuo metu kova su klimato kaita, jos neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai yra vienas iš pasaulio sveikatos politikų prioritetų. Lietuvoje ir Europoje 97% miestų gyventojų yra veikiami oro taršos kietosiomis dalelėmis PM₂.₅, viršijančiomis PSO rekomenduojamą saugų lygį 5 µg/mᵌ. Dėl oro taršos padidėja rizika sirgti kvėpavimo organų ligomis, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, piktybiniais navikais, plaučių vystymosi sutrikimais ir daugeliu kitų ligų. Viena iš 10 per ankstyvų mirčių Europoje siejama su aplinkos tarša. Nustatyta, kad sveikoje ir neužterštoje aplinkoje žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni.

Mokslas pateikia vis daugiau duomenų, kad daugiausia karščio bangų, karščio salų ir karščio sukeltų mirčių įvyksta tankiai apgyvendintuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose mažai žalumos ir didelė oro tarša. Siūlomos efektyvios priemonės oro taršos, klimato kaitos poveikio švelninimui - viešasis transportas, miestų planavimas su žaliosiomis zonomis, išmetamo CO₂ kiekio bei iškastinio kuro naudojimo mažinimas.

Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 µg/mᵌ sumažinus oro taršą kietosiomis PM₂.₅ dalelėmis, sumažėja bendras mirtingumas bei kasmetiniai naujų susirgimų skaičiai miokardo infarktu, insultu, lėtine obstrukcine plaučių liga, plaučių vėžiu, diabetu, vaikų astma, nėščiųjų hipertenzija ir priešlaikinių gimdymų. Lietuvoje vykdomas aplinkos oro monitoringas, moksliniai tyrimai. Mokslo premijos laureatai (2020 m.) prof. R. Gražulevičienė ir prof. A. Dėdelė tyrė urbanistinės aplinkos, psichosocialinių ir epigenetinių veiksnių poveikį sveikatai nuo kūdikystės iki brandos. Sukaupti duomenys ir rekomendacijos galėtų būti naudingi miestų planuotojams, savivaldybių specialistams, politikams, visuomenei.

Deja, miestų planavimas yra viena iš sričių, kur nepaisoma mokslinių tyrimų ar ekspertų rekomendacijų, siekiant kuo didesnio pelno. Institucijos, vietoje efektyvių ir sistemingų priemonių, kurios mažintų oro taršą, švelnintų karščių poveikį ir saugotų miestų gyventojų sveikatą (nėščiųjų, kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir visų, pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais vykstančių į darbus, mokyklas, gydymo įstaigas, sportuojančių, žaidžiančių lauke), pasitenkina raginimais neiti į lauką ir užsidaryti langus. 

Duomenys ir moksliniai įrodymai turėtų būti visuomenės sveikatos strategijų pagrindas. Lietuvoje vykdoma daug mokslinių tyrimų, rezultatai skelbiami tarptautiniuose mokslo leidiniuose; dalyvaujama Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose (PreventNCD, JACARDI, CanCon ir kt.). Tačiau, tyrimų duomenys ir rekomendacijos dažnai keliauja į valdininkų stalčius, o politikų ir institucijų sprendimai priimami remiantis viešąja nuomone, fragmentiška informacija, emocijomis ar grupių interesais. Viešumoje visuomenės sveikatos specialistai neįtraukiami į diskusijas ir sprendimų priėmimą, manipuliuojama rodikliais. Nauja SAM Mokslo ir inovacijų patarėjo pareigybė turėtų paskatinti visuomenės sveikatos srities mokslininkų ir sveikatos politikų bendradarbiavimą, deja kelia abejonių šio specialisto kompetencija mokslinių tyrimų srityje.

Kompetentinga nešališka žiniasklaida

Siekiant stiprinti visuomenės sveikatą, svarbu, kad žurnalistai ieškotų ir skleistų tiesą, nešališkai informuotų ir patikrintų faktus. Netikslus ar sensacijų besivaikantis informavimas apie mokslo atradimus žiniasklaidoje gali dezinformuoti ir sukelti visuomenės nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Visuomenės sveikatos nepadeda stiprinti neturintys universitetinio išsilavinimo sveikatos mokslų srityje, bet sveikatos patarimus dalijantys įvairūs receptų kūrėjai, sveikos gyvensenos konsultantai, taip pat  ir vaistininkai nevengiantys pareklamuoti papildų ar paslaugų.

Žurnalistikos studijų programose turėtų būti ne tik verslo, politikos, sporto ar kultūros žurnalistikos kursai, bet ir Mokslo ir/ar Sveikatos žurnalistikos ir komunikacijos studijos. Žurnalistams būtinos biomedicinos mokslų žinios tam, kad jie gebėtų pasirinkti kompetentingus pašnekovus, užduoti tinkamus klausimus, tikrinti faktus, atskirti faktus nuo nuomonės, patikimus duomenis nuo nepatikimų, arba išsiaiškinti valstybės finansuotų mokslinių tyrimų realią naudą.

Apibendrinimas. Sprendžiant sveikatos iššūkius Lietuvoje, svarbu siekti pažangos visuomenės sveikatos srityje ir stiprinti visuomenės sveikatos sistemą. Sveikatos politika sprendimų priėmime turėtų remtis duomenimis ir įrodymais. Tam būtina stiprinti sveikatos duomenų infrastruktūrą, gerinti duomenų kokybę, tobulinti populiacinių ir sveikatos mokslinių tyrimų infrastruktūrą. Būtina stiprinti visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas tokiose srityse kaip sveikatos pokyčių monitoravimas, intervencijų vertinimas ir tyrimų duomenų sklaida. Svarbu užtikrinti tik įrodymais paremtų intervencijų taikymą bei visuomenės sveikatos specialistų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą. Mokslo įrodymų sėkmingas įgyvendinimas yra sudėtingas procesas - intervencijos visuomenėje paprastai neduoda greito, aiškiai matomo gero rezultato, kuris motyvuotų gyventojus ir sveikatos politikus tinkamai taikyti veiksmingas profilaktikos priemones. Nepaisant to, mokslinių tyrimų ir įrodymų ilgalaikė svarba ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai yra nediskutuotina ir turėtų būti sveikatos politikų sprendimų pagrindas. Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia tai supras.

The post Rūta Everatt. Lėtinių ligų prevencija: COVID-19 pandemijos pamokos appeared first on LAIKMETIS.

Portretas sudarytas pagal duomenis, kuriuos naujai išrinkti politikai VRK pateikė kandidatuodami Seimo rinkimuose. Į portretą neįtraukti keturių mandatų atsisakiusių politikų duomenys.

Keturioliktajame parlamente dirbs vienas buvęs meras ir 28 buvę savivaldybių tarybų nariai.

Perrinkimo dar vienai Seimo kadencijai siekė 128 praėjusios kadencijos Seimo nariai, rinkėjų 62 iš jų suteikė naujus įgaliojimus.

VRK duomenimis, Seimo nario mandatus turės 103 vyrai ir 38 moterys – lygiai tiek pat, kiek ir prieš ketverius metus, kai 2020 metų lapkritį darbą pradėjo praėjusios kadencijos Seimas.

Parlamentarų amžiaus vidurkis pirmojo naujos kadencijos posėdžio dieną buvo 50 metų ir septyni mėnesiai. 2020 metais šis vidurkis siekė 49,5 metų, 2016-aisiais – 51,6.

Dauguma – 34,75 proc. – Seimo narių priklauso 40–49 metų amžiaus grupei. 3,5 proc. yra sulaukę 70 ir daugiau metų, o jauniausioje, 18–29 metų amžiaus grupėje, yra 1,4 proc. parlamentarų.

Bendras visų 2024–2028 metų kadencijos Seimo narių turtas siekia 39 mln. 524 tūkst. 28 eurus. 

Turtingiausias Seimo narys yra politinės partijos „Nemuno aušra“ gretose dirbsiantis Dainoras Bradauskas. Kukliausias – savo turto ir pajamų deklaracijoje nulius deklaravęs parlamentaras – su Lietuvos socialdemokratų partija į Seimą išrinktas Ruslanas Baranovas. 

VRK duomenimis, šiemet dėl Seimo nario mandatų varžėsi 25 milijonieriai. Rinkėjų sprendimu į Seimą pateko aštuoni jų. Po du yra Lietuvos socialdemokratų ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos gretose, po vieną – partijos „Laisvė ir teisingumas“, Liberalų sąjūdžio, „Nemuno aušros“ ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų.

Daugiau kaip 92 proc. arba 133 Seimo nariai VRK pateiktose biografijose nurodė turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Penki pažymėjo, kad yra įgiję aukštąjį, du – aukštąjį neuniversitetinį, vienas – aukštesnįjį.

21 šios kadencijos Seimo narys teigė turį mokslo daktaro laipsnį. 

Dešimt Seimo narių savo anketose įrašė mokantys penkias ir daugiau užsienio kalbų.

Didžiausi poliglotai – Simonas Gentvilas ir Valdas Rakutis, jie abu nurodė įvairiais lygiais mokantys po septynias užsienio kalbas. 

Šešiomis užsienio kalbomis susikalbėtų Žygimantas Pavilionis. Po penkias kalbas yra įvaldę Vaida Aleknavičienė, Linas Balsys, Dainoras Bradauskas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Laurynas Šedvydis, Agnė Širinskienė ir Tomas Tomilinas.

Daugiausiai Seimo narių nurodė mokantys anglų (130), rusų (113), lenkų (40), vokiečių (31), prancūzų (22) kalbas. Keletas parlamentarų susikalbėtų ispaniškai (7), itališkai (6), latviškai, švediškai, ukrainietiškai, baltarusiškai ir lotyniškai (po 3), norvegiškai ir portugališkai (po 2).

Seime taip pat dirbs politikų, mokančių japonų, turkų, danų, rumunų ir jidiš kalbas.

Tuo metu socialdemokratas Antanas Nedzinskas savo biografijoje pripažino nemokantis nė vienos užsienio kalbos.

Daugiau kaip 80 proc. arba 113 Seimo narių nurodė, kad yra susituokę. Penki deklaravo esantys partnerystėje, 14 – kad nevedę ir netekėjusios, aštuoni – kad išsiskyrę, o vienas nurodė našlystės statusą.

2024-2028 metų Seimo kadencija darbą pradėjo ketvirtadienį.

The post VRK atskleidė statistinio naujos kadencijos parlamento nario portretą appeared first on LAIKMETIS.

Statistikos analuose neradau tyrimo ir atsakymo į klausimą, kurių žmonių yra daugiau – už mokslą ar už melą, tad mano akimis statistika yra mokslas ir melas viename. Jei manote, kad tai neįmanoma, nusiraminkite, XXI amžiuje niekas negali tvirtinti, kad mokslas yra tiesa. Mokslas yra nuomonė, melas – taip pat nuomonė, tad – viskas gerai. Man regis, statistika yra menas, o mene tiesa ir pramanas dera kuo puikiausiai.

Neseniai lietuviai turėjo progos dalyvauti statistiniame tyrime, pavadintame rinkimais. Viso šito tyrimo tikslas, kalbant moksliškai, buvo atlikti statistinę politinių simpatijų analizę. Tikslas pasiektas, skaičiukų daug, ir jie turėtų tapti tiesos kriterijumi, formuojant šalies valdžią...

Bet bet bet. Suskaičiavus kokių tik bebuvo rinkimų balsus, tiesiog negali nesistebėti politikų sugebėjimais juos interpretuoti. Jei jums atrodo, kad reiktų „žvelgti tiesai į akis“, tai atrodo labai keistai. Rinkimų dažniausiai niekas nepralaimi. Kas gavo daugiau, dėkoja „visiems sąmoningiems Lietuvos žmonėms“, nors tokių dažnai yra vos procentu kitu daugiau nei „nesąmoningų“. Siūlantys izoliuoti kokią nors „mažą“ partiją ir besijaučiantys dideli, turėtų matyti, kad statistiškai gavo vos šeštadaliu daugiau nei „mažiukai“.

Statistikos melai leidžia bet kuriam „paskaičiuoti“, kad „savo rinkėjus“, tai jis susirinko, kad neprarado „savo miesto“ ar „savo kaimo“, o jei ką, tai kaltas ruduo, keliai, saulė, šešėlis, feisbukas, kaimynas, ruso propaganda ar briuselėnų klastos. Ir viskas pagrįsta statistika. Gerai pagalvojus, rinkimai išties neblogas išradimas – visiems puiku šiame pasaulyje, galima meluoti ir tuo pat metu pasiremti... objektyviais skaičiais. Viskas viename.

Po statistikos paprastai ateina metas aritmetikai. Pagal politologijos vadovėlius (įtariu, labai pasenusius) politinės koalicijos - valdančios ar opozicinės - yra formuojamos ideologiniu pagrindu, jos gali būti kairės dešinės liberalios konservatyvios... Pagal tai, kas vyksta dienos diskusijose, suprantu, kad pagrindinis koalicijų formavimo kriterijus yra ... aritmetika, kas čia kam kokį skaičių pridės atims, net rinkėjai jau agituojami balsuoti ne už idėją, bet už tai - leisti ar neleisti kokai nors potencialiai koalicijos partnerei gauti reikiamą skaičių. Ideologijos? Kur jau ten... jei dėl skaičiaus sutarsime, ideologiją parašysime... Kažkada Šančiuose kortomis žaisdavome žaidimą, kuriame svarbiausias skaičius buvo 21. Dabar svarbus - 71.

Suskaičiavus kokių tik bebuvo rinkimų balsus, tiesiog negali nesistebėti politikų sugebėjimais juos interpretuoti.

Yra sakančių, kad visa demokratija ir politika yra ne kas kita, kaip taikomoji statistika. Apie valdžios ir statistiko aktualijas jau kalbėjome, bet statistika pasako mums dar daug kitų dalykų – su kuo kurti verslą, iš ko skolintis, su kuo draugauti, su kuo kariauti. Po Pirmojo Pasaulinio karo valstybių sienas pradėjo nustatinėti plebiscitais – pagal gyventojų statistiką. Bet nieko gero iš to neišėjo, nes po kurio laiko Hitleris įrodė, kad pagal statistiką dalis Čekoslovakijos yra Vokietija. Dalis Lietuvos su visa Klaipėda – taip pat.

Prieš kelis metus toks vienas Maskvos administratorius „rado“ statistikos, rodančios, kad ukrainiečiai yra rusai... Iš savo praeities menu kelių dešimčių metų epizodus, kurių personažai „briuseliuose“ sakė, kad mūsų nepriklausomybe neabejoja, bet jiems reikia statistikos, suprask, kokio nors referendumo, kad skaičiai bylotų, jog lietuviai tikrai nori būti lietuviais, o ne maskvėnais. Jau kuris laikas pasaulis susinervinęs laukia, kokius statistikos skaičiukus lapkričio pradžioje gaus iš Amerikos. Daug to skaičiukų žinoma ar beveik žinoma ir dabar, galutinį ir neapskundžiamą žodį pasakys „svyruojančios“ Pensilvanijos rinkėjai, kurių skaičius, lyginant su visa Amerikos statistika, labai nedidelis. Bet tai bus jau aritmetika...

Jau sakiau, kad vieni statistiką laiko mokslu, kiti melu. Pirmieji save dažniau vadina realistais, o antrieji – visokiais keistais vardais – idealistai, išsišokėliai, vizionieriai, brakonieriai... Realistai siūlo žvelgti į pasaulį objektyviai, remiantis racionaliomis išvadomis, kylančiomis iš, dažniausiai, statistiškai patikimo realybės vertinimo. Lyg ir viskas teisingai. Bet kai klausau realistų, vis prisimenu savo kaip mokslininko praeitį. Tyrimus kažkada darėme su triušiais, ir gerai žinau, kad narvelyje tupinčiam ilgaausiui gyvenimas pagal statistinį vertinimą ženkliai geresnis nei jo giminaičiui miške. Bet jei leistum rinktis... tas mūsų „narvelinis“ lėktų į mišką.

Kur čia suku? Ogi noriu pasakyti, kad svarbiausius mūsų gyvenimo pasirinkimus lemia ne statistika ir ne racionalumas. Ne paslaptis, kad normaliame gyvenime nėra. Kai imame pasaulį kurti pagal statistiką, pasekmės būna apverktinos. Gal ir todėl, kad skaičiai pasako, ką turime, o ne apie ką svajojame.

Žinomas istorijos filosofas Arnold Toynbee kažkada pastebėjo, kad visos civilizacijos pergyvena tarytum savotiškus metų laikus, naujos idėjos atsiskleidžia „pavasariais“, gi „rudenį“ labiau norisi nieko nekeisti ir palengva užmigti žiemos miegu. Šiandien ne tik paprastas ruduo, šiandien mūsiškė Vakarų civilizacija, nebeturinti naujų idėjų ir vizijų, nori veikiau remtis statistika ir aritmetika, kaip stabilumo garantais. Ir nieko nekeisti. Tas pats Toynbee sakė, kad pasaulį keičia ne statistinė dauguma, o kuriančioji mažuma, žmonės, atsirandantys lyg iš šalies, dažnai pradžioje visai nesuprantami ir laikomi išsišokėliais ar keistuoliais. Bet būtent jie ir keičia pasaulį. Ne visada „pataiko“, būna baisių chuliganų ir niekšų, plėšikų bei griovėjų, tokių reikia saugotis, bet, galisiai, be rizikos pergalių nebūna.

Tad į rinkimus, plebiscitus, apklausas ir analizes žiūriu savaip – ieškau civilizacinio pavasario pranašų, ieškau tų visokių „nerealistų“, kurie keičia pasaulį jo negriaudami. Keičia atnaujindami. O kadangi čia apie rudenį, tai rudens įvykių kalendorius priminė, kad seniai labai seniai - 1978 metų rudenį toks Karolis Wojtyla buvo išrinktas popiežiumi. Daug kam buvo netikėta, kad Dievo vietininku tapo ne italas, labai nestatistiškai.

Karolis Wojtyla, tapęs Jonu Pauliumi II, o dabar jau ir Šventuoju, be kitų gerų dalykų primygtinai kvietė atnaujinti Žemės veidą, tikiuosi, prisiminate tą 104 psalmę... Tais laikais daug kas nesuvokė, kokia nauda iš netipinio popiežiaus, iš taip pat rudenį Amerikoje prezidentu išrinkto aktoriaus, iš daug ko, kas visiškai netilpo į tipinio gyvenimo statistiką. Ukrainos komikas irgi netiko. Visi mano minėtieji sulaukdavo daugiau patyčių nei padrąsinimo (statistiškai paskaičiuota), bet jie jau buvo tokie.

Šiandien sakome, kad pasaulyje yra kažkas tokio nežmogiško, gal net antižmogiško, žalojantis ne tik mūsų dvasią, bet ir kūną, kažkas, kam, jaučiame, turi ateiti pabaiga. Žemės veidas vėl yra ne toks, kaip norime, ne toks, kaip jį kūrė minėtasis Wojtyla. Tai nėra laimingo pasaulio veidas, kartais labai savanaudis ir ciniškas, kartas visai praradęs viltį, kad gėris gali nugalėti blogį. Vis dažniau regis, kad nori su tuo blogiu sutarti... O jei jau ką, tai, visai statistiškai paskaičiavus, realizmas ir protas galiausiai kainuoja brangiau nei idealizmas ir netikėtos vizijos

The post Dr. Egidijus Vareikis. Statistinis realizmas ir laimingosios vizijos appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius siekia dialogo

Penktadienį vykusio susitikimo metu Roma pareikalavo, kad vokiečiai pakeistų šios institucijos pavadinimą ir sutiktų, kad ji negalėtų būti viršesnė už Vyskupų konferenciją ar jai prilygti, pranešė „CNA Deutsch", CNA naujienų partnerė vokiečių kalba.

Susirinkimas įvyko kritiniu metu: pagal ketvirtadienį Vokietijos vyskupų konferencijos paskelbtus oficialius statistinius duomenis, 2023 m. iš Bažnyčios oficialiai pasitraukė daugiau kaip 400 tūkst. žmonių. Nors šis skaičius yra mažesnis nei 2022 m., kai iš Bažnyčios išstojo 522 tūkst. žmonių, ši tendencija ir toliau kelia nerimą tiek Bažnyčios vadovams, tiek katalikams.

„Vatican News" pranešė, kad Vatikano ir Vokietijos episkopato atstovai bendrame komunikate informavo apie Vatikane praėjusią savaitę įvykusį Šventojo Sosto kardinolų ir Bažnyčios Vokietijoje hierarchų susitikimą, kurio pagrindinė tema buvo nacionalinės sinodinės institucijos Vokietijoje steigimas.

Susitikimas birželio 28 d., šv. Petro ir Pauliaus liturginės iškilmės išvakarėse, surengtas pagal popiežiaus išsakytą norą tęsti dialogą, pradėtą 2022 m. per Vokietijos vyskupų vizitą ad Liminą apostolorum ir atnaujintą dar keliuose susitikimuose, iš kurių paskutinis įvyko kovo 22 d.

Paskutinieji pokalbiai taip pat šį kartą pasižymėjo teigiama, atvira ir konstruktyvia atmosfera, pabrėžiama bendrame komunikate. Pokalbio atsparos pagrindą sudarė kovo 22 d. susitarimas, kuriuo numatyta vystyti konkrečias Bažnyčios Vokietijoje sinodiškumo formas pagal Vatikano II susirinkimo mokymą apie Bažnyčią ir visuotinės Bažnyčios sinodo rezultatus, jas pristatyti Šventajam Sostui ir gauti jo pritarimą.

Ypatingas susitikimo dėmesys buvo skirtas santykiui tarp vyskupystės tarnystės vykdymo, visų tikinčiųjų atsakomybės ugdymo bei konkrečios sinodinės institucijos įsteigimo Vokietijoje kanoniniams aspektams. Klausimus, susijusius su sinodiškumu ir sinodiškos institucijos struktūra, spręs Sinodinio komiteto sušaukta komisija. Ji glaudžiai bendradarbiaus su atitinkama Romos kurijos dikasterijų atstovų komisija, kuri parengs projektą.

„CNA News" teigia, kad Romos kurijos atstovai siekia, kad būtų pakeistas siūlomas nacionalinės sinodinės institucijos vardas ir kai kurie jos aspektai. Abi pusės susitarė, kad minėtoji institucija neviršys episkopato kompetencijos, nei bus joms tolygi.

Anot informacinio komunikato, abi pusės tęs dialogą po visuotinės Bažnyčios Vyskupų sinodo asamblėjos. Būsimuose pokalbiuose bus aptariamos antropologinio, ekleziologinio ir liturginio pobūdžio temos.

Liūdinančios tendencijos

Šiuo metu Vokietijoje registruota 20 345 872 katalikai. Jei tendencijos išliks, 2024 m. jų skaičius gali sumažėti iki 20 mln.

Be to, tik 6,2 % katalikų reguliariai dalyvauja Mišiose. Tai reiškia, kad daugiau nei 80 mln. gyventojų turinčioje šalyje yra maždaug 1,27 mln. praktikuojančių katalikų, pažymėjo „CNA Deutsch".

Nauji oficialūs skaičiai taip pat atskleidžia didelius Mišių lankomumo skirtumus visoje Vokietijoje.

Su Lenkija besiribojanti Giorlico vyskupija pirmauja su 13,9 % lankomumu, nors yra mažiausia vyskupija, turinti mažiau nei 30 tūkst. katalikų bendruomenę. Tuo tarpu Acheno vyskupijoje, esančioje prie Reino upės Vakarų Vokietijoje, tik 4,2 % katalikų reguliariai praktikuoja savo tikėjimą.

Vyskupų konferencijos paskelbtas 20 metų palyginimas rodo niūrų Bažnyčios nuosmukio vaizdą: nuo 2003 m. katalikų skaičius sumažėjo beveik 6 milijonais, o sekmadieninių Mišių dalyvių skaičius sumažėjo nuo 15,2 % iki 6,2 %.

Sumažėjo ir aktyvių kunigų skaičius: 2023 m. pastoracinę tarnystę vykdė 7593 kunigai, o praėjusiais metais - 7720. Žymiai sumažėjo kunigų šventimų - nuo 45 šventimų 2022 m. iki 28 šventimų 2023 m.

2021 m. „CNA Deutsch" ataskaitoje pažymima, kad kas trečias katalikas Vokietijoje svarstė galimybę pasitraukti iš Bažnyčios. Pasitraukimo priežastys skiriasi: vyresnio amžiaus žmonės nurodo Bažnyčios reagavimą į piktnaudžiavimo krizę, o jaunesni - prievolę mokėti bažnytinį mokestį, rodo vienas ankstesnis tyrimas.

Vokietijos vyskupų konferencija šiuo metu nustato, kad išstojimas iš Bažnyčios reiškia automatišką ekskomuniką. Tai sukėlė teologų ir kanonų teisininkų ginčus.

Freiburgo universiteto mokslininkai 2019 m. prognozavo, kad iki 2060 m. krikščionių, mokančių bažnytinį mokestį, skaičius Vokietijoje sumažės perpus.

Įspėdamas apie naujos schizmos grėsmę iš Vokietijos, Vatikanas dar 2022 m. liepą įsikišo prieš Vokietijos Sinodo tarybos planus.

Besitęsiančio dramatiško nuosmukio ir vidinio susiskaldymo fone Vatikanas praėjusį penktadienį įsitraukė į dar vieną diskusijų ratą su Vokietijos Sinodinio kelio atstovais.

Kaip pranešė „CNA Deutsch", birželio 28 d. vykusiame susitikime dalyvavo aukšti Vatikano pareigūnai ir Vokietijos vyskupų konferencijos atstovai.

Iš Vatikano pusės dalyvavo valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas ir keturi prefektai: kardinolas Viktoras Manuelis Fernandezas, Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas, kardinolas Kurtas Kochas, Krikščionių vienybės skatinimo dikasterijos prefektas, kardinolas Robertas Prevostas, Vyskupų dikasterijos prefektas, ir kardinolas Arthuras Roche'as, Dievo kulto ir sakramentų tvarkos dikasterijos prefektas.

Prie kardinolų prisijungė arkivyskupas Filippo Iannone, Įstatymų tekstų aiškinimo dikasterijos prefektas.

Iš Vokietijos pusės Sinodiniams keliui atstovavo vyskupai Georgas Bätzingas, Stephanas Ackermannas, Bertramas Meieris ir Franzas-Josefas Overbeckas. Prie jų prisijungė Vyskupų konferencijos generalinė sekretorė Beate Gilles ir komunikacijos direktorius Matthias Koppas.

Pokalbiuose daugiausia dėmesio buvo skiriama pasiūlytai Sinodinei tarybai, kuri iš pradžių turėjo nuolat prižiūrėti Bažnyčią Vokietijoje, tačiau Vatikanas ją atmetė.

Kaip rašoma bendrame pranešime spaudai, abi šalys nori „pakeisti prieštaringai vertinamos institucijos pavadinimą ir įvairius ankstesnio projekto aspektus". Abi pusės taip pat sutarė, kad Sinodo taryba nebus „viršesnė ar lygiavertė vyskupų konferencijai".

Susitikime vyravo „pozityvi, atvira ir konstruktyvi atmosfera", sakoma pareiškime. Taip pat priduriama, kad diskusijose daugiausia dėmesio skirta vyskupų tarnystės ir visų tikinčiųjų bendros atsakomybės suderinimui, pabrėžiant kanoninius „konkrečios sinodalumo formos" sukūrimo aspektus.

Po ankstesnių pakartotinių popiežiaus Pranciškaus ir Vatikano įsikišimų vykstantis dialogas gali reikšti svarbų žingsnį Vatikano ir Vokietijos Sinodinio kelio organizatorių derybose.

Abi pusės susitarė tęsti derybas po spalio mėnesį pasibaigsiančio pasaulinio Sinodo apie sinodiškumą, planuojant aptarti tolesnes antropologines, ekleziologines ir liturgines temas.

Šeštadienį paskelbtame vaizdo pranešime Kelno kardinolas Raineris Maria Woelki paragino Vokietijos katalikus rimtai atsižvelgti į Vatikano susirūpinimą. Arkivyskupas priminė tikintiesiems, kad popiežius Pranciškus prieš penkerius metus istoriniame laiške Vokietijos katalikams pasakė „viską, ką turėjo pasakyti".

Popiežius Pranciškus 5700 žodžių laiške perspėjo dėl susiskaldymo. Jis taip pat įspėjo Vokietijos katalikus vengti „sekuliarizacijos nuodėmės ir pasaulietinio mąstymo prieš Evangeliją".

R. Woelki savo vaizdo įraše klausė: „Būkime sąžiningi: kas iš tikrųjų perskaitė šį laišką?"

Pažymėjęs, kad popiežius paragino Vokietijos katalikus evangelizuoti, Woelki sakė: „Turėtume įvykdyti jo taip skubiai išreikštą pageidavimą - ne tik dėl mūsų pačių, bet ir dėl Bažnyčios Vokietijoje, nes tik tada ji turės ateitį [čia]."

The post Vokietija Sinodinio kelio fone: Bažnyčią 2023 m. oficialiai paliko daugiau kaip 400 tūkst. katalikų appeared first on LAIKMETIS.

Tuo metu specialistai uždirbo 2,4 tūkst. eurų prieš mokesčius – 31 proc. daugiau nei šalies vidurkis, jaunesnieji specialistai – 1,8 tūkst. eurų, arba 2 proc. mažiau.

Mažiausiai uždirbo nekvalifikuoti darbininkai – vidutiniškai 1 tūkst. eurų, bei paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai – 1,2 tūkst. eurų. Jų darbo užmokestis buvo atitinkamai 44 proc. ir 32,5 proc. mažesnis nei vidutinis užmokestis šalyje.

Moterų darbo užmokestis buvo mažesnis nei vyrų visose pagrindinėse profesijų grupėse. Vadovės moterys uždirbo 6,8 proc. mažiau nei vadovai vyrai, specialistės – 22,3 proc. mažiau. Nekvalifikuotų darbininkių darbo užmokestis buvo 11,1 proc. mažesnis nei šios profesijos vyrų.

Darbuotojai su aukštuoju išsilavinimu 2022 metais sudarė 48,1 proc. visų darbuotojų ir per mėnesį uždirbo daugiausia: 2,3 tūkst. eurų prieš mokesčius, arba 27,4 proc. daugiau už vidutinį mėnesinį darbo užmokestį šalies ūkyje, taip pat 1,8 karto daugiau už pradinį arba pagrindinį išsilavinimą turinčius darbuotojus (1,3 tūkst. eurų), 1,7 karto daugiau už vidurinį išsilavinimą turinčius darbuotojus (1,4 tūkst. eurų).

2022 metais daugiausia uždirbo 30–39 metų amžiaus darbuotojai (2 tūkst. eurų), jų atlyginimas buvo 14 proc. didesnis nei vidutinis mėnesinis darbo užmokestis. Šie darbuotojai sudarė 25 proc. visų šalies ūkio darbuotojų).

Daugiausia uždirbantys 30–39 metų amžiaus darbuotojai su aukštuoju išsilavinimu uždirbo 23,6 proc. daugiau nei vidutiniškai visi darbuotojai toje amžiaus grupėje.

2022 metais daugiausia uždirbo darbuotojai, turintys 20–29 metų darbo stažą vienoje įmonėje (2 tūkst. eurų arba 8,4 proc. daugiau nei vidutiniškai), šie darbuotojai sudarė 6,8 proc. visų šalies darbuotojų.

Darbuotojai, dirbantys įmonėje trumpiau nei vienus metus, gavo mažiausią vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį (1,7 tūkst. eurų arba 8,9 proc. mažiau nei vidutiniškai), šie darbuotojai sudarė 19 proc. visų šalies darbuotojų.

2022 metaus darbo užmokesčio (prieš mokesčius) mediana sudarė 1,5 tūkst. eurų, arba 17,2 proc. mažiau nei vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalyje.

The post 2022 metais mažiausiai uždirbo nekvalifikuoti darbininkai appeared first on LAIKMETIS.

Nuo 2021 iki 2022 m. - naujausių metų, kurių skaičiai yra prieinami, - pastebimas kunigų ir seminaristų skaičiaus mažėjimas.

Nors apskritai pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą sumažėjo, kai kuriose pasaulio dalyse - ypač Afrikoje ir Azijoje - Bažnyčia rodo augimo ženklus.

Pakrikštytųjų katalikų skaičius išaugo maždaug 1 proc. - 14 milijonų - nuo 1,376 mlrd. 2021 m. iki 1,390 mlrd. 2022 m.

Kaip ir ankstesniais metais, Katalikų Bažnyčia Afrikoje toliau auga. Afrikoje katalikų padaugėjo labiausiai - 3 proc., Amerikoje - 0,9 proc., Azijoje - 0,6 proc..

Europoje katalikų skaičius nuo 2021 iki 2022 m. išliko stabilus ir siekė apie 286 mln.

Kunigų skaičius ir toliau mažėjo nuo 2012 m.

Visame pasaulyje nuo 2021 iki 2022 m. kunigų skaičius sumažėjo 142 kunigais - nuo 407 872 iki 407 730.

Tačiau Afrikoje ir Azijoje kunigų skaičius toliau auga, o kituose žemynuose pašaukimų skaičius yra stabilus arba mažėja.

Afrikoje ir Azijoje kunigų skaičius padidėjo atitinkamai 3,2 proc. ir 1,6 proc., o Amerikoje išliko nepakitęs. Okeanijoje kunigų sumažėjo 1,5 proc., o Europoje - 1,7 proc.

Pasaulyje taip pat sumažėjo seminaristų. Vatikano duomenimis, 2022 m. kunigystei rengėsi 1,3 proc. mažiau vyrų nei 2021 m.

Šis mažėjimas labiausiai pastebimas Europoje, kur nuo 2008 m. pastebima pašaukimų krizė. Nuo 2021 m. iki 2022 m. seminaristų skaičius sumažėjo 6 proc. Seminaristų skaičius taip pat sumažėjo Amerikoje - 3,2 proc. ir Azijoje - 1,2 proc.

Tačiau Afrikoje seminaristų skaičius padidėjo 2,1 proc., o Okeanijoje pastebimas 1,3 proc. augimas.

2022 m. Afrikoje buvo daugiausia seminaristų - beveik 35 tūkst. vyrų, o Okeanijoje (kuri sudaro tik 0,6 proc. pasaulio gyventojų) - mažiausiai, beveik 1 tūkst.

Azijoje ir Amerikoje buvo atitinkamai apie 30 tūkst. ir 27 tūkst. klierikų, o Europoje, kuri sudaro beveik 10 proc. pasaulio gyventojų, buvo tik 14 461 klierikas.

Skaičiai rodo ryškų nuolatinių diakonų skaičiaus augimą: nuo 2021 iki 2022 m. jų padaugėjo 2 proc.

Nors Katalikų Bažnyčioje 2021-2022 m. sumažėjo 142 kunigais, nuolatinių diakonų visame pasaulyje padaugėjo 974.

Vyskupų skaičius nuo 2021 m. iki 2022 m. padidėjo ketvirtadaliu, nuo 5 340 iki 5 353 vyskupų, daugiausia jų padaugėjo Afrikoje ir Azijoje.

Amerikoje vyskupų skaičius išliko stabilus - apie 2 tūkst., o Europoje vyskupų skaičius šiek tiek sumažėjo - mažiau nei 1 proc.

Pasirinkusių vienuolystę vyrų, neskaitant kunigų, skaičius sumažėjo 360 - nuo 49 774 2021 m. iki 49 414 2022 m.

Azija ir Amerika buvo vieninteliai regionai, kuriuose vyrų vienuolinių pašaukimų skaičius išaugo, o Azijoje jis išaugo labiausiai.

Nors vienuolių moterų yra beveik 50 proc. daugiau nei kunigų, jų skaičius taip pat mažėja. Naujausiais 2021-2022 m. duomenimis, jų skaičius sumažėjo 1,6 proc. - tai reiškia, kad visame pasaulyje beveik 10 tūkst. sumažėjo vienuolių moterų.

Šis mažėjimas labiausiai pastebimas Okeanijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kur jų skaičius sumažėjo atitinkamai 3,6 proc., 3,5 proc. ir 3 proc. Pietų ir Centrinėje Amerikoje jų taip pat šiek tiek sumažėjo - daugiau kaip 2 tūkst. vienuolių moterų.

Tačiau Afrikoje vienuolių moterų skaičius padidėjo labiausiai - 1,7 proc., t. y. padaugėjo daugiau kaip 1 tūkst. pašaukimų. Pietryčių Azijos skaičiai taip pat atspindėjo nedidelį 0,1 proc. padidėjimą - beveik 200 vienuolių daugiau.

The post Visame pasaulyje sumažėjo kunigų, seminaristų ir vienuolių moterų skaičius appeared first on LAIKMETIS.

Tokius rezultatus rodo platformos „Visipsichologai.lt“ užsakymu „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa.

Atitinkamai sumažėjo šiek tiek padidėjusias neigiamas emocijas jaučiančių žmonių dalis – nuo 44 proc. iki 40 proc., tad bendras emocinių iššūkių turinčiųjų rodiklis išlieka beveik nepakitęs – 65 proc.         

Kaip skelbiama pranešime, nuo 2022 metų pavasario, kai buvo pradėta dukart per metus matuoti gyventojų emocinė savijauta, bendras blogai besijaučiančių rodiklis siekė 87 proc.. Pagerėjimas pastebėtas šių metų pavasarį – neigiamas emocijas jaučiančių gyventojų dalis sumenko iki 64 proc. Tačiau rudenį emocinės sveikatos indekso kreivė ėmė vėl kilti aukštyn, rodo apklausa.

„Šį rudenį padidėjusios įtampos, nerimo ar streso priežastimi dažniausiai įvardijamas Rusijos vykdomas karas Ukrainoje, naujas karas Izraelyje, Gazos ruože, įvairūs kiti neramumai pasaulyje. Šią priežastį nurodė net 39 proc. respondentų, kai pavasarį karas neigiamas emocijas kėlė 17 proc. gyventojų“, – komentavo „Visipsichologai.lt“ vadovas Paulius Tamulionis.

Rusijos vykdomas karas Ukrainoje, naujas karas Izraelyje, Gazos ruože, įvairūs kiti neramumai pasaulyje. Šią priežastį nurodė net 39 proc. respondentų, kai pavasarį karas neigiamas emocijas kėlė 17 proc. gyventojų

Pasak jo, darbas, įvairūs nesklandumai darbe yra antroje vietoje po karo. Šiuo metu jaučia įtampą, stresą, nerimą darbe jaučia penktadalis (19 proc.) gyventojų, panašiai, kaip ir prieš pusmetį (22 proc.).

Trečia blogos savijautos priežastis – kainų augimas, infliacija, tai, kaip nerimo priežastį įvardijo 14 proc. respondentų (anksčiau – 13 proc.), ketvirtoje vietoje įvardijami finansiniai rūpesčiai, skurdas  (10 proc. dabar ir pavasarį).

Labiau stresuoja moterys

Psichologė Vilma Šimaitienė atkreipė dėmesį, kad padidėjusi nerimo, įtampos, streso lygį labiau jaučia moterys nei vyrai. Pasak jos, moterys labiau nerimauja dėl karo ir kainų augimo, infliacijos, bendros ekonominės padėties, o vyrai labiau įtampą jaučia dėl ateities, politinės situacijos, didelio tempo, geopolitikos pasaulyje.

Tyrimas rodo, kad labiau nerimauti linkę ir didesnį stresą jaučia jaunesnio amžiaus respondentai (25- 35 metų). Juos neramina darbas, nestabilumas jame, darbo krūvis ir didelis tempas. Vyresnio amžiaus žmonės labiau nerimauja dėl karo, kainų augimo, infliacijos, bendros ekonominės padėties.

Mažiausiai nerimauja ir stresą jaučia vidurinio išsilavinimo neturintys žmonės. Pastebima, kad kuo išsilavinimas didesnis, tuo streso lygis dėl karo didesnis. Taip pat pastebima, kad žmonės su aukštuoju išsilavinimu ar nebaigtu aukštuoju labiau nerimauja, jaučia didesnį stresą dėl kainų augimo, darbo, nestabilumo darbe, darbo krūvio ir neramumų pasaulyje.

Kaip rodo apklausa, daugiausiai įtampos jaučia mažiausiai, iki 300 eurų. uždirbantys gyventojai. Smulkūs verslininkai labiausiai nerimauja dėl ateities, o vadovaujančias pareigas užimantys žmonės ar tarnautojai jaučia stresą dėl darbo, nestabilumo darbe, darbo krūvio. Tuo tarpu darbininkai jaučia įtampą dėl kainų augimo ir infliacijos, juos taip pat neramina geopolitika.

Kadangi stresas dažnai kyla dėl pokyčių, psichologai pataria ugdyti gebėjimus valdyti pokyčius, keisti savo įsitikinimus ir gebėjimus. Taip pat svarbu kurti darnius santykius su savimi ir kitais – didinti savęs pažinimą, pasitikėjimą savimi, vidinę darną, tokiu būdu stiprinti emocinę psichinę sveikatą.

Tyrimas taip pat rodo, kad 40 proc. gyventojų yra linkę kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą, jei jaučia stresą, įtampą, nerimą. Šis bendras rodiklis kiek sumažėjo nuo šių metų pavasario, kai kreiptis linkusių buvo 44 proc., tačiau pastebima ilgalaikė augimo tendencija, nes 2022 metų pavasarį specialisto pagalbą būtų pasirinkę 35 proc. respondentų.

Bendrovės „Spinter tyrimai“ vykdytos apklausos metu nuomonės teirautasi 1016 respondentų, kurių amžius nuo 18 iki 75 metų. 

The post Nerimą ir stresą jaučia ketvirtadalis gyventojų, priežastis – karai Ukrainoje ir Izraelyje appeared first on LAIKMETIS.

Pasak naujausio Bažnyčios statistikos žinyno, viso pasaulio gyventojų skaičius 2021 m. gruodžio 31 d. siekė 7 785 769 000, kurių 1 375 852 000 buvo priėmę Krikšto sakramentą Katalikų Bažnyčioje. Per vienerius metus katalikų skaičius padidėjo 16 240 000 ir šio skaičiaus kaita atitiko bendrą pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tendenciją. Katalikų padaugėjo beveik visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Europą, kur jų skaičius sumažėjo 244 000.

Paskutinę 2021 m. dieną visame pasaulyje buvo 5 340 vyskupų. Per metus jų skaičius liko nepakitęs. Kunigų buvo 407 872 (per metus sumažėjo 2 347). Vien Europoje per metus kunigų skaičius sumažėjo 3 632 ir Amerikoje – 963, tačiau mažėjimą šiuose žemynuose iš dalies kompensavo augimas kituose žemynuose, ypač Afrikoje. Nuolatinių diakonų buvo 49 176 ir jų skaičius per metus išaugo 541.

Labai sumažėjo moterų vienuolių skaičius – daugiau kaip 10,5 tūkst. Paskutinę 2021 m. dieną jų visame pasaulyje buvo 608 958. Didžiausias mažėjimas (beveik 8 tūkst.) nustatytas Europoje.

The post Pasaulyje auga katalikų skaičius - statistika appeared first on LAIKMETIS.