Šį interviu iš gyd. Alekseičiko ėmiau praėjusių metų rugpjūtį, daugiausia savo istorinio tyrimo tikslais. Mano tyrimas siekia suprasti homoseksualių žmonių patirtis ir homofobijos apraiškas sovietmečiu. Kadangi pokalbio metu buvo aptarti visuomenei mažai žinomi faktai – tokie kaip konversijos terapijos taikymas, homoseksualių žmonių išgyvenimai psichiatrų priežiūroje, – šį pokalbį publikuoju ir viešai, su gyd. Alekseičiko sutikimu.

Man pačiai, kaip homoseksualiam žmogui ir nestandartinės išvaizdos moteriai, šis pokalbis buvo labai sunkus ir ilgai negalėjau grįžti prie interviu įrašo, kad jį sutvarkyčiau ir publikuočiau. Ilgai galvojau, ką susidūrimas su psichiatrais sovietmečiu, tuomet, kai beveik neegzistavo jokia pozityvi informacija apie homoseksualumą, galėjo padaryti tokio žmogaus kaip aš savijautai ir savivertei. Šiandien daugelyje pasaulio šalių konversijos terapija yra uždrausta, o homoseksualumas psichikos sveikatos specialistų yra laikomas normalia žmogiškojo seksualumo išraiškos dalimi.

Šis pokalbis vyko Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, gyd. Alekseičiko kabinete. Pokalbio metu kabinete buvo dar trys žmonės, pakviesti gydytojo iniciatyva: katalikų kunigas, viena moteris ir vėliau prisidėjęs stačiatikių kunigas. Sėdėdami ant sofos, jie klausėsi mūsų pokalbio, o pabaigoje į jį ir įsitraukė. Jų tapatybės čia neatskleidžiu privatumo apsaugos sumetimais.

– Vakarų valstybėse praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmetyje buvo gana plačiai paplitęs homoseksualių žmonių psichiatrinis „gydymas“. Jis buvo įgavęs įvairias formas: buvo taikoma konversijos terapija, naudojami įvairūs vaistai, elektrošoko terapija, net lobotomija. Vakaruose tik aštuntajame dešimtmetyje, kaip turbūt žinote, buvo atsisakyta homoseksualumo kaip psichiatrinės diagnozės. Amerikoje tai įvyko 1974-aisiais, o Pasaulio sveikatos organizacija homoseksualumą iš psichikos ligų klasifikacijos išbraukė 1990-aisiais. Mes žinome, kad ir Sovietų Sąjungoje buvo „gydomi“ homoseksualūs žmonės, tačiau šis fenomenas yra mažai ištirtas. Norėjau jūsų paklausti, kaip Sovietų Sąjungoje buvo „gydomi“ homoseksualūs žmonės ir kaip tai vyko sovietinėje Lietuvoje, jei žinote apie tai.

– Pirma, ką aš noriu pasakyti, tai yra gerai, kad jūs pradedate tirti šią problemą iš medicininio taško. Jūs suprantate, kad apskritai lyties problema yra milžiniška, pilna visokių energijų, priešingų požiūrių. Sunku iš viso pasakyti, kas yra žmogus – tai biologinė, psichologinė, sociologinė, visuomeninė, politinė ir, svarbiausia, lytinė dviejų lyčių būtybė. Čia viskas labai sudėtinga. Lyties esmės suvokimas yra labai sudėtingas. Aš linkęs kalbėti iš medicininės pusės.

gerai, kad jūs pradedate tirti šią problemą iš medicininio taško.

– Na, atvirai pasakius, galvojau gal kiek vėliau pasikalbėti apie patį lytiškumo fenomeną, bet pirmiausia norėjau konkrečiai paklausti, ar buvo gydomi žmonės, jaučiantys potraukį tai pačiai lyčiai, Sovietų Sąjungoje ir sovietinėje Lietuvoje.

– Turėkite omenyje, čia sudėtingas ir neaiškus dalykas. Vieni į tai žiūrėjo iš grynai medicininės, psichopatologinės pusės, kiti iš psichologinės pusės, vieni iš vyriškosios, kiti iš moteriškosios pusės. Dar į tai žiūrėjo ir iš juridinės pusės (vyrų homoseksualumas Sovietų Sąjungoje buvo baudžiamas kaip kriminalinis nusikaltimas – R. N.). Tuo metu, kai aš tuo domėjausi, netgi, sakyčiau, buvau priverstas tuo užsiimti, daugelis žmonių nenorėjo, kad kas nors žinotų. Ne visi norėjo būti gydomi – vieni tik konsultavosi, kiti gydėsi. Viskas buvo gana paslėpta. Aš negaliu pasakyti, kaip buvo visoje Sąjungoje... Nors, be abejo, savo laiku daug kuo domėjausi ir buvau, pavyzdžiui, Maskvos gydytojų tobulinimo institute, kur buvo seksologijos katedra ir joje į tai buvo žiūrima iš psichopatologijos taško. Kai vykdavo kursai, tai būdavo galima paprašyti, kad suorganizuotų susitikimą su šiais specialistais. Jie kalbėjo, kad galimas hormoninis gydymas, pavyzdžiui, o nuteistuosius galima ir priverstinai gydyti.

Daugiau galėčiau papasakoti apie tai, kas buvo Lietuvoje. Aš buvau pakankamai kompetentingas, nes buvau vienintelis oficialus psichoterapeutas ir jau prieš 60 metų turėjau oficialų psichoterapinį kabinetą. Akcentai tuomet buvo dedami ant sugestijos, hipnozės – tuomet tikrai buvo manoma, kad šiuos dalykus galima gydyti hipnoze. Tais laikais psichoterapinių priemonių buvo desetkos, o dabar jų yra šimtai. Esu tikras, kad paslapčia žmonės turbūt įvairiai bandė gydytis. Ir tie, kurie norėjo keisti savo orientaciją, norėjo tai daryti dėl to, kad visgi kentėjo. Kaip visuomenė žiūrėjo, kaip medicina žiūrėjo, kaip politikai žiūrėjo, taip ir jie žiūrėjo į savo orientaciją – kad tai yra liguista.

Esu tikras, kad paslapčia žmonės turbūt įvairiai bandė gydytis.

Jūs suprantate, dauguma žmonių ir tada, ir iki šiol mano, kad yra normalu būti arba vyru, arba moterim ir turėti priešingos lyties partnerį. Ir jeigu tavo polinkis yra nukreiptas ne ten, kur reikia, – reikia pasidomėti, ką galima dėl to padaryti... Tu turbūt esi nepilnavertis, turint omeny, kad tu negalėsi turėti šeimos, negalėsi turėti vaikų. Na, o jeigu žmogus neturi vaikų, tai dauguma žmonių ir tuomet, ir dabar mano, kad „jeigu aš nesu pilnavertis tėvas, tai aš nesu ir pilnavertis žmogus“. Arba „jeigu moteris manęs nesužavi kaip vyro, tai aš nesu vyras“. O jeigu moteris jautė, kad neturi potraukio prie vyrų, kad ji nenori būti moterimi ir nenori pereiti visus šituos etapus – nėštumo, gimdymo ir t. t., – tai palyginus su visom kitom ji jautėsi nuskriausta. Žodžiu, šie žmonės jautėsi tikri ligoniai, kenčiantys žmonės, todėl ir kreipdavosi.

Aš taip pat į juos žiūrėjau ir iki šiol žiūriu kaip į žmones, kurie turi problemų, nuo kurių jie kenčia, ir kuriems reikia padėti. Aš iki šiol žiūriu iš pagalbininko pusės.

– Mhm, supratau...

– Turėkite omenyje, kad tuomet literatūros buvo labai mažai. Aš visoje Lietuvoje turbūt buvau vienintelis turėjęs trijų tomų seksualinę enciklopediją, išleistą lenkų kalba dar prieš karą. Taigi aš jaučiausi šioje srityje pakankamai kompetentingas. Toje enciklopedijoje buvo žiūrima į visus šiuos nukrypimus nuo normos kaip į liguistą dalyką, taigi aš nuo to laiko taip ir linkęs žiūrėti. Tuo labiau kad aš tuomet turėjau palyginus neblogą praktiką... O dabar jau pastaruosius trisdešimt metų neturiu geros praktikos – pas mane ateina tik tie žmonės, kurie jaučia, kad jie kenčia dėl šito.

– Pas jus iki šiol dėl šito ateina žmonės?

– Taip. Tarp kitko, ir anais laikais pas mane ateidavo žmonės, kurie dėl šito nenorėjo gydytis, o tik tikrinosi. „Daktare, aš jaučiu, kad tai yra mano savybė, tačiau ar tai nėra kokios nors rimtos psichinės ligos požymis? Ar man negresia psichozė, šizofrenija, depresija?..“

– Ir ką atsakydavote?

– ...noriu pasakyti, kad, be abejo, ateidavo žmonės, o tai gresia privačiais nemalonumais. Jie nenorėjo, kad būtų kur nors užfiksuota, jog žmogus kreipėsi dėl to, kad jis yra homoseksualus.

– Norite pasakyti, kad konfidencialiai ateidavo žmonės?

– Taip, konfidencialiai. Jie sakydavo: „Daktare, aš noriu su jumis pasikonsultuoti...“ Aš klausdavau: „Ar turite siuntimą?“ Jie atsakydavo: „Jeigu aš gausiu pas jus siuntimą, tai aš prarasiu darbą.“ Taip būdavo su pedagogais, mokytojais, teisininkais... O kariškiai ir milicininkai, pavyzdžiui, neturėjo teisės pas mus gydytis, turėjo savo polikliniką. Dar man žmonės sakydavo: „Daktare, aš atėjau, nes man ant kaklo yra kilpa, nors ji ir nematoma. Labai prašau skirti man savo laiko.“ Tuo metu aš pirmas turėjau oficialiai savo psichoterapinį kabinetą ir tokiems žmonėms sakydavau: „Viskas tvarkoje. Aš dirbu iki aštuonių vakaro, ateikite po aštuonių ir mes apie tai pakalbėsime.“

Mano praktika tuomet buvo labai įvairi ir davė man geresnį supratimą apie visą psichopatologiją, kuri tuo metu buvo Lietuvoje tiek oficialiai, tiek neoficialiai. Turėkite omenyje, kad pas mane ateidavo ir tikri psichiniai ligoniai, kurie ateidavo su siuntimu dėl šizofrenijos, depresijos ar psichopatijos ir klausdavo manęs (apie savo homoseksualumą – R. N.), ar čia yra jų ligos požymis, ar visgi toks tiesiog... asmenybės variantas.

– Tai kokia visgi buvo jūsų nuomonė apie tai? Kad tai yra ligos simptomas ar labiau charakterio savybė?

– Na, jeigu žmogus nenorėjo gydytis ir žiūrėjo į mane įtartinai, sakydavau, kad šiuo metu ligos, pavyzdžiui, šizofrenijos, požymių nerandu ir negalvoju, kad čia yra susiję su liga. Bet tiems, kurie nenorėjo tokie pasilikti... Na, tuomet aš su jais... Žinote, nebuvo tuomet tokių turtingų žmonių, su kuriais norėtum turėti privačią praktiką. Tai dažniausiai aš sakydavau, kad galiu jiems padėti, jeigu jie oficialiai užsiregistruos ir vaikščios. Nereikės nieko mokėti. O diagnozę aš jums paskirsiu „įkyrių minčių neurozė“.

Aš nerašiau, kad čia kažkoks fiksuotas neurotinis potraukis, bet, pavyzdžiui, kad čia yra „įkyrių būklių neurozė apie savo per didelį jautrumą“ arba „nepilnavertiškumo kompleksas“. Fiksavau ligos istorijoje „nepilnavertiškumą“, „nepakankamą drąsumą“, „bailumą“ ar „silpnavališkumą“, bet visuomet turėjau omenyje (homoseksualumą – R. N.)... Ir duodavau paskaityti – „prašom, va ką apie jus rašau“.

– Jūs esate anksčiau minėjęs, pavyzdžiui, savo interviu knygoje „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną“ (2014), kad jums teko gydyti ne vieną homoseksualų asmenį. Kaip suprantu, pas jus savanoriškai ateidavo daug pacientų – arba kankinami tų minčių, arba bandydami išsiaiškinti, ar jie yra ligoniai, ar ne. Tad jeigu jau nuspręsdavote, kad štai žmogus iš tikrųjų kankinasi ir prašo jūsų pagalbos, tai kaip tuomet vykdavo „gydymas“?

– Ne tik šitoj ligoninėj, bet ir visoj Lietuvoj nebuvo kito tokio psichoterapinio kabineto, kur buvo užsiiminėjama psichoterapija ir hipnoze, – aš tuomet buvau vienintelis. Tarybų laikais hipnozė buvo labai žinoma ir labai populiari ir žmonės žinojo, koks gali būti stiprus psichologinis poveikis. Gal jūs girdėjote apie Wolfą Messingą, Kašpirovskį, kitus tokius stebukladarius, dar buvo toks gydytojas Mesmeris... Tai buvo žinoma ir dvidešimtame, ir jau devynioliktame amžiuje. Kai kurie žmonės buvo tam pasiruošę ir įsitikinę, kad jiems galima įteigti potraukį prie, na... normalios lyties.

– Tai gydėte hipnozės ir įtikinėjimo būdu?

– Taip.

– Tai būdavo, vadinasi, tiesiog kalbos terapija ar kažkokia psichoterapija?..

– Na ne... Žinote, reikėjo išaiškinti žmogui, pavyzdžiui, per racionaliąją psichoterapiją... Dabar galiu jums kalbėdamas supaprastinti. Reikėjo išaiškinti, kad neatsitiktinai visoje gamtoje, net pas skruzdėles ir taip toliau, visur yra vyrai ir moterys. Taip yra neatsitiktinai ir taip vis dėlto yra normalu. Taigi va, jūs einate per gatvę ir atrodote kaip visi kiti – jūs atrodote kaip vyras ar kaip moteris. Taip iš tikrųjų ir turėtų būti... Ir žmonėms patikti turi... Dažniausiai jūs patinkat (kreipiasi į R. N.), o ypač jeigu einate ir jūsų gražios kojos, o jeigu dar nuogos kojos... Va mano laikais, aš atsimenu, kada moterys su kelnėmis nevaikščiojo, čia buvo nemadinga. Dabar jums gal stebėtina...

– Atsiprašau, o jūs čia bandote savo argumentaciją paaiškinti ar tos racionaliosios psichoterapijos?

– Be abejo, aš turėjau taip paaiškinti žmogui, kad jis turi labai didelį potencialą, pavyzdžiui, būti vyru. Arba būti moterimi.

– Tai jūs norite pasakyti, kad, pavyzdžiui, homoseksualiam vyrui jūs mėgindavote sustiprinti jo vyriškumą ar pasitikėjimą savimi?

– Taip taip. Aš sakiau taip, kaip ir dabar sakau. „Jūsų vyriškumas yra užgniaužtas, užspaustas, jis dar nepradėjo vystytis...“ Vaikas vystosi ir auga. (Rodo ranka aukštyn) Vyriškumas ir moteriškumas yra nematomi, bet jie irgi vystosi. Tiesiog sakydavau, kad jis savo laiku nepradėjo šioje srityje vystytis, o visokie dalykai užgniaužė šiuos skirtumus.

– Mhm...

– Aš žmonėms turėjau paaiškinti, kad, na, žinote, yra protinis neišsivystymas, emocinis neišsivystymas, jutiminis, jausminis...

– Tai čia kaip lytinis neišsivystymas?

– Taip taip. Aš sakydavau, kad mes pabandysime pasijusti kitaip. Na, aš savo laiku buvau drąsus, nes pas mane savu laiku gydėsi ir dideli viršininkai. Ministrai ir net aukščiau... partiniai... prokurorai gydėsi...

– Nuo šitos, mhm... silpnybės?..

– Taip, tai visur buvo tos silpnybės. Bet, žinote, buvo tokia sistema, kad... galbūt net girdėjote, buvo toks lozungas, kad „Tarybų Sąjungoje sekso nėra“. Taip?.. Tai aš ir sakydavau (pacientams – R. N.), kad „jūs esate nedasivystęs“. Kiti vystėsi, o jūs buvote kuklus, nedrąsus...

– Tai čia kur jūs minėjote tas neurozes, kurias įrašydavote į ligos istoriją... čia šitos charakterio savybės – kuklumas, nedrąsumas – tarsi ėjo kartu su homoseksualumu?

– Taip taip. Na, jeigu paimtume schematiškai, tai hipnozė pas mane buvo sudėtinga. Ne taip, kad įteigiu, jog „jūs esate vyras, jūs supervyras, supermacho“ arba „jūs esate moteris, jums patinka vyrai, jūs pradedate kreipti dėmesį į visus ūsuotus vyrus, jie jums atrodo gražesni“... Čia buvo sudėtingiau. Ne tik kad „jums patinka vyrai“, bet ir „jūs jaučiatės daugiau moteris“, „jums malonu, kad jūs esate moteris, o ne vyras“, „jums malonu, kada vyras į jus žiūri...“ Čia buvo tokios sudėtingos įtaigos...

Tik noriu pasakyti, kad kuomet jiems pagerėdavo, mūsų pacientai būdavo nedėkingi. Na kaip čia prisipažinti, kad psichiatras jiems padėjo.

– O tai čia visose srityse nedėkingi buvo ar tik homoseksualumo?

– Žinote, manau, kad visose srityse. Ir mano tėvas, jis buvo chirurgas, sakydavo: „Išgelbėjau žmogų, o kai einu gatve, jis mane pamatęs iš tolo pereina į kitą gatvės pusę...“

– Tai, įsivaizduoju, su psichiatrais juo labiau?.. (Juokiasi)

– Taip. Taip yra dėl to, kad jis jaučiasi labai skolingas. O tarybų laikais, žinote, gi mes visi buvome neturtingi, visi gaudavom po šimtą rublių atlyginimą, tai, žinote, jis negalėjo man atsidėkoti, nei man, nei chirurgui.

– O tai jūs manote, kad padėdavo tos terapijos, kad žmonės pasikeisdavo?

– Taip. Ir paskui dingdavo. Tai konkrečiai pasakyti negaliu, gal paskui ir atkrisdavo. Mačiau, kad kiti buvo tokie fiksuoti šioje srityje, kad net nenorėjo gydytis. Nors būdavo, kad labai kentėjo nuo to... Ten taip pat meilė, meilužiai...

Žinote, aš ir jums galiu pasakyti... galiu parodyti, kaip atrodė gydymas. Parodysiu jums. Va tuoj, parodysiu jums, kad jūs esate nepilnavertė ir homoseksualistė.

– Mhm?..

– Taip. Parodysiu. (Padeda ant stalo tušinuką) Noriu. Kad Jūs. Mano. Tušinuką. Paimtumėte. Vienu pirštu.

– Vienu pirštu?

– Taip...

– Kodėl man reikia jį paimti vienu pirštu? Čia jau vyksta gydymas?

– Oo... jau aiškina ji... Kol kas vyksta tik diagnostika. Aš noriu parodyti, kad jūs esate...

– Nepavyko. (Paima tušinuką paprastai) Matot, net trimis pirštais paėmiau.

– Trimis... Na, iš karto. Iškrypėlė. Jauna... o negali paimti... Aš jums parodysiu. (Paima tušinuką vienu pirštu)

– Aha...

– Va paėmiau, vienu pirštu. O jūs trimis. Neišsivysčiusi esate. Jums patinka tik savo kūnas. Taip...

– O ką jūs čia norėjote parodyti?

– Norėjau parodyti, kad jūs imate trimis pirštais. Kad būtumėte pilnavertė moteris, jūs turite turėti ir šukuoseną tokią... (Rodo) Ir šypseną tokią... (Rodo) Ir krūtinę tokią... (Rodo) Instinktyviai... O jūs va taip... (Paima vėl tušinuką trimis pirštais) Ypač čia tinka vyrams, galvojate, kad galima save įtvirtinti tik vienu organu... jeigu norite būti muzikantė, jūs turite va taip... (Groja pirštais)

– Tai jūs norite pasakyti, kad man... Arba jūsų pacientui ar pacientei, kuris yra homoseksualus... reikėtų save vystyti...

– Taip taip taip... Pianinu jūs turite groti va tokiu būdu (groja pirštais), o ne vienu pirštuku. Ir jeigu jūs grojate vienu pirštuku, dėl to jūsų gyvenimas bus nepilnavertis. Jums trimis ar dviem pirštais žymiai lengviau paimti nei vienu pirštu... Aš žinau, kaip paimti vienu pirštu, man tai ne problema. Bet tai šimtą kartų sudėtingiau.

– Žodžiu, jūs norit pasakyti, kad reikia pasistengti.

– Ne, reikia būti visapusiškam. Jums... ir dėl to hipnozė tuomet tikrai buvo efektyvi... Jums turi patikti vyriškas balsas! (Kalba garsiau) Ir ne tik, kad grubus toks, bet yra garsus. Na va, o moteriškas balsas turi būti švelnus... (Šneka tyliau ir švelniau) Na aš tą ir įteiginėjau žmonėms, ir, man atrodo, tai buvo efektyvu. Dirbau ir su žinomais aktoriais ir režisieriais, tik negaliu sakyti, su kuo ir kada... Kai pradėjau dirbti, tai beveik penki procentai mano pacientų buvo meno žmonės. Taigi suprantate, kaip buvo sudėtinga... Paskui dirbau ir grupėje...

– O tai žmonės psichoterapinėje grupėje pasisakydavo, kad jie kenčia nuo potraukio tai pačiai lyčiai?

– Nebūtinai.

– O kartais?

– Be abejo... Aš sakiau jiems: „Jūsų jausmai yra silpnoki“, na, o lengviausia ant ko yra pasitreniruoti? Ant erotinių jausmų. Kad jūs pasijaustumėte daugiau vyru, pavyzdžiui... „Kas šioje moteryje jums patinka?“ Žiūrėkite į ją, ir kad bežiūrint į ją jums patiktų vis daugiau ir daugiau...

(Sugirgžda durys, pro jas įeina stačiatikių kunigo sutana vilkintis barzdotas vyras)

– Sveiki.

A. A. (rusiškai): Sveiki... Sėskite, įsitaisykite. Jūs lietuviškai suprantate, ar ne?

Popas (rusiškai): Taip.

A. A. (rusiškai): Taip, na tai nėra problemų.

– Galvojau, kad imsiu interviu iš vieno psichiatro... (Juokiasi) O štai dabar, atrodo, vedu pokalbių laidą su psichiatru, dviem kunigais ir dar viena dalyve...

A. A. (rusiškai): Na čia sudėtingi... (Pereina į lietuvių) Čia sudėtingas dalykas, aš noriu pasakyti, kad jūs žinotumėt... (Rodo į knygų lentyną) Štai knyga apie kvapus. Vyrai kvepia vienaip, moterys kvepia kitaip.

– Taip...

– Na va... Meilė kvepia vienaip, baimė kvepia kitaip, agresija kvepia dar kitaip. Va, visa monografija. Turėkite omeny, aš jums rodau neatsitiktinai... (Varto lapus) Žiūrėkim, kas čia parašyta, taip, „uoslė praturtina gyvenimą“, „uostau, vadinasi, gyvenu“... Jūs rusiškai turbūt net pavadinimo nelabai suprasit, taip?

– Suprasčiau... bet aš turiu jums dar keletą klausimų...

– Taip, tai noriu pasakyti, kad taip, jeigu aš uostau, tai, vadinasi, jaučiu. Uoslė veikia ir jausmus. Jeigu mano bloga nuotaika, tai aš nukabinu nosį, taip? Viskas yra susiję. Tada tokių knygų nebuvo, bet aš iš visokių enciklopedijų šį tą žinojau. Aš turbūt tik po dvidešimt trisdešimt metų pamačiau tokį filmą... „Moters kvapas“, yra žinomas toks filmas...

– Taip. Taigi gal dar galėčiau paklausti jūsų apie tą gydymą. Taigi jūs sakote, kad daugiausia su seksualine orientacija jūs dirbdavote kalbėjimo, įtikinėjimo, hipnozės ir kitais būdais, kaip čia pasakojote...

– Na, žinote, ne tik įtikinėjimo būdu, čia su visu žmogišku organizmu... Čia yra įtaiga.

– Mhm, įtaiga...

– Taip, įtaiga. Hipnotinė įtaiga būna ypatingai stipri. Įtikinėji žmogų ne tik, kad „tu jautiesi toks“ ar kad „tau norisi pabučiuoti šitą moterį“, o kad „tu jautiesi vyru ir jauti pagarbą moteriai“. Tu supranti, kad čia tokia būtybė, kuri tave ir pagimdė, be kurios tu negali būti ir kuriai tu jauti pagarbą... Dievo motina ir t. t.

(Kambaryje esanti moteris ima fotografuoti pokalbį)

– Atsiprašau, jūs fotografuojate? (Juokiasi) Jeigu mane fotografuojate, tai be leidimo prašome niekur nedėti. Taigi grįžtant prie mano klausimų... Savo 1980 metais išleistoje knygoje „Žmogaus silpnybių psichologija“ jūs nemažai rašote apie homoseksualumą: ten rašote, cituoju, kad „homoseksualumas yra neatitikimas tarp fizinių ir psichinių lyties požymių“ ir kad tai yra tokia būsena, kuri kelia disharmoniją, kančią, dėl kurios sunku gyventi, turėti darnius santykius. Visgi jūs ir kritikuojate kriminalizavimą, nes, jūsų manymu, tokiems žmonėms reikia dirbti su psichoterapeutu ir kad galima seksualinę orientaciją pakeisti, ypač jauname amžiuje. 

– Taip, prieš keturiasdešimt metų aš jau buvau išminčius. (Juokiasi)

– Taip... (Juokiasi) Tai norėjau dar paklausti, kaip jūs susiformavote šią nuomonę, kuo rėmėtės ir ar ji keitėsi vėliau?

– Tuomet ši sritis nebuvo plačiai žinoma ar praktikuojama. Vyravo tokia, kaip sakoma, „karalienės Viktorijos laikų moralė“... Bet praktika yra praktika, ir žmonės su manimi bendradarbiavo. Aš pirma klausdavau: „Kaip jūs pati sau bandėte padėti?“

– Bet jūs ne tik praktikas, bet ir teoretikas. Jeigu rašėte apie tai, tai gal rėmėtės kažkokiomis knygomis?

– Žinote, knygų tais laikais buvo nedaug. Iki šiol didžiuojuosi trijų tomų seksualine enciklopedija, 1930 metais išleista Lenkijoje, dar iki tarybų valdžios. Buvo dar galima nueiti į Mokslinę medicinos biblioteką ir paimti Freudo kūrinius, jie buvo išleisti rusiškai. Buvo galima skaityti, nors ir žymiai sunkiau, Jungą. Buvo galima skaityti mokslinėse bibliotekose apie meilę. Ir kad ir kaip keista, apie krikščionišką meilę... Suprantate, krikščioniškoje meilėje buvo pakankamai daug psichologijos. Mūsų laikais mus mokino, kad psichologija buvo teologijos tarnaitė.

– Tai ar galima sakyti, kad skaitėte ir klasikinius psichologijos veikalus, Freudą, Jungą, ir turėjote krikščionišką požiūrį, kuris persmelkė jūsų psichoterapijos filosofiją, jeigu galima taip sakyti, ir, kita vertus, jūsų studijos Maskvoje formavo jūsų požiūrį į homoseksualumą, ar ne?..

– Žinote, aš labai daug išmokau iš savo mokytojų. Turėjau jų ir Maskvoje, ir Varšuvoje, ir Berlyne. Tarybiniais laikais turėjau tokių pacientų, dėl kurių galėjau važiuoti per socialistinį lagerį – į kapitalistinį manęs neišleido. Daug išmokau ir iš savo mokinių...

– Žinote, aš labai daug išmokau iš savo mokytojų. Turėjau jų ir Maskvoje, ir Varšuvoje, ir Berlyne. Tarybiniais laikais turėjau tokių pacientų, dėl kurių galėjau važiuoti per socialistinį lagerį – į kapitalistinį manęs neišleido. Daug išmokau ir iš savo mokinių...

– Norėjau paklausti, gal ne visai tradiciškai: o gal jūs ko nors išmokote ir iš savo homoseksualių pacientų?

– Be abejo.

– Ko būtent? Ką sužinojote, supratote?

– Visų pirma tai sužinojau, kaip manimi galima žavėtis.

– Mhm?

– Sėdi žmogus prieš mane ir žiūri į mane įsimylėjusiomis akimis.

– Būtent homoseksualūs vyrai?

– Taip. Ir dalinai dėl to aš galiu jį stipriai ir paveikti.

– Mhm...

– Dar ko išmokau... Va, pavyzdžiui, kaip jūs jutimo srityje suvokiate... Ypač homoseksualūs vyrai. Sako: „Einu per Lenino prospektą, dabar Gedimino, ir apytikriai kas penkiasdešimtas... Va visos juodos varnos, o čia balta – mano žmogus.“

– Sužinojote, kad galima, kad yra tas... pojūtis tarp homoseksualių žmonių?

– Taip. Šitokį žmogų, aišku, išgydyti sudėtinga todėl, kad visuose lygiuose jis jau toks... Taip... Na dar išmokau, kaip žmogus gali kentėti dėl savo homoseksualizmo. Galiu jums pavyzdį pasakyti. Vyras išsirinko moterį, turi su ja vaikų, myli ją kaip moterį, paskui kaip savo vaikų motiną, paskui ji dalinai ir jam yra motina... Moteriai būna atvirkščiai, vyre ji pradeda jausti dalinai savo tėvo vyriškumą...

– Atsiprašau, grįžtant prie homoseksualumo, tai homoseksualūs žmonės nepatiria to savo santykiuose?

– Taip, jis nepatiria. Jis nei meilės vaikams nepatiria, nei žmonai dėkingumo nepatiria. Ir nepatiria, kaip vaikai dievina mane, kaip vaikai mane myli... Homoseksualus žmogus negali mylėti vaikų, neturi šansų jų pamilti... Ten taip pat, žinoma, sudėtinga, jie gali svetimus vaikus kažkiek mylėti, bet čia jau kitokia meilė. Tai kadangi jie to nepatiria, jie tada susikoncentruoja, va, į šitą vyrą. Ir, bent jau tuomet man taip atrodė, kad vyrui, kuris myli moteris, tokia meilė net nesusisapnavo. Ten tokia meilė...

– Didelis intensyvumas?

– Taip. Energinis intensyvumas... Ne turtingumas, ne spalvų visokiausių, o blyksnis... (Rusiškai ieško žodžio, pasitaria su kunigu)

Kunigas (lietuviškai): Žaibo ir griaustinio...

A. A.: Taip... O paskui šitas žmogus pereina pas kitą... Ir jam tada su tuo nauju rodosi šimtą kartų didesnė meilė. Kaip kai kurie vyrai sako, „žmona kaip tramvajus – išėjo šita, ateis kita“. O šitas jau ne – jis gali sėdėti ir laukti būtent to vieno tramvajaus, nors tas ir išvažiavo pas kitą. Ir jie dažnai kenčia labai stipriai. Ir santykiai tarp jų sudėtingesni... Ir va, kaip čia pasakius. Jausmo aukštumos gal ir yra, bet gilumos – nėra. (Padeda ant stalo tušinuką) Va moteris, priešinga vyrui būtybė, va jūs taip imat... O jis va ima taip arba kitaip... (Visaip bando vienu pirštu paimti tušinuką) Gauna malonumą, kaip nuo cigaretės, bet ne nuo kūrybos.

– Labai įdomu... Jūs 1968 metais žurnale „Jaunimo gretos“ publikavote straipsnį „Meilės psichologija“, kur pasakojote apie jaunuolį, užaugusį vaikų namuose, kuris neturėjo kontakto su mergaitėmis ir dėl to, pasak jūsų, neturėjo potraukio prie moterų. Ir kad, cituoju, „jį vargino ir kankino atsiradę potraukio prie vyrų simptomai. Gydyti jį buvo labai sunku.“ Tai yra gal pats ankstyviausias įrodymas, kad sovietmečiu Lietuvoje egzistavo homoseksualių žmonių gydymas. Man įdomu būtų išgirsti daugiau apie tą žmogų – ar tai buvo pats pirmas žmogus, su kuriuo susidūrėte, kaip jam sekėsi paskui?

– Na, tuo metu aš jau turėjau penkerius metus praktikos. Tai jau tikrai buvo daugiau, nors dabar konkrečiai atgaminti aš negaliu. Na, žinote, gydžiau aš turbūt tūkstančiais žmonių, konsultavau turbūt penkiolika ar dvidešimt tūkstančių... Na, bet apytikriai tai grupinė terapija prasidėjo tik 1965-aisiais, tai turbūt buvo kombinuotas toks gydymas: ir hipnozės, ir įtaigos, ir biblioterapijos... Va skaitydavo pacientai apie tai, kas yra meilė. Ne kokie ten straipsniai apie seksą, o... (Rodo knygas savo knygų lentynoje)

– Tai dar šiek tiek pasitikslinant dėl tos terapijos, kaip ji atrodė...

– O terapija tai galėjo būti taip... Norite sužinoti, kaip aš jiems padėdavau? Sakydavau: „Jūs norite būti tėvu? Suprantate, kada gimsta vyras? Tada, kai gimsta jo sūnus.“ Na, būna ir dukra... Bet sūnus auga, tai ir tėvas auga. Taigi buvo tokie gana sudėtingi dalykai. Konkrečiai to žmogaus aš dabar neatgaminu...

– Ar galima sakyti, kad šimtais gydėte homoseksualius žmones?..

– Galima sakyti, kad šimtais gydžiau. Tik aš negaliu pasakyti, kiek aš jų išgydžiau ir iki kokio laipsnio.

– Mhm... Dar norėjau paklausti, kadangi homoseksualumas per tą laikotarpį išliko tabu ir oficialiai nelabai buvo kalbama apie tai, net ir psichiatrų bendruomenėje, ar neatsitiko taip, kad žmonės žinojo, jog būtent jūs galite šiuo klausimu padėti? Na, kad kolega pas jus siųstų, jeigu kas nors turi tokį nusiskundimą? Ar kad žmonės tarpusavyje kalbėtų, va, eikite pas daktarą Alekseičiką?

– Na, siaurai, bet žinojo. Aš visada taip juokaudavau, kad esu plačiai žinomas siauruose ratuose. Žinojo tie, kurie norėjo sužinoti. Tuo metu psichoterapija išvis nebuvo plačiai paplitusi, visi labiau galvojo, kad ras tokį vaistą... kad išgers vieną tabletę ir nustos traukti prie moterų ar prie vyrų. Juo labiau kad yra tokios tabletės, kurių gavus nustoja traukti ir prie vyrų, ir prie moterų, ir prie Dievo, ir prie visko... Esi tada toks... (Rusiškai ieško žodžio)

Aš visada taip juokaudavau, kad esu plačiai žinomas siauruose ratuose. Žinojo tie, kurie norėjo sužinoti. Tuo metu psichoterapija išvis nebuvo plačiai paplitusi, visi labiau galvojo, kad ras tokį vaistą... kad išgers vieną tabletę ir nustos traukti prie moterų ar prie vyrų.

Visi choru (lietuviškai): Daržovė.

A. A.: Taip, daržovė.

– O norėjau dar paklausti, nebūtinai iš jūsų tiesioginės patirties. Ar buvo taip, kad žmones per prievartą paguldydavo į psichiatrinę, tarkime, tėvai?

– Kiek girdėjau, atsitikdavo. Bet aš dažniausiai prie šitų dalykų neprisidėjau.

– Dažniausiai? Bet kažkiek susidurdavot?

– Yra mano toks senas posakis. Jeigu jums skauda dantis, tai nėra taip, kad prisilieti ir pagis. Reikia jį ir gręžti, ir vaistus uždėti, ir užplombuoti. O jeigu jūs pas mane ateinat ir neatveriat burnos... (Kalba pro sukąstus dantis) Neįmanoma jums padėti.

– Mhm mhm...

– Jeigu apie prievartą, tai čia visam pasauly buvo, pavyzdžiui, jeigu pagauna žmogų, kuris su vaikais užsiiminėja...

– Tai čia pedofilija.

– Taip, kai pagauna tokį žmogų, tai pasirinkimas – arba dešimt metų kalėjime, arba kastruoti tave. Tokia prievarta. Bet arti prie šito aš nebuvau, man apie tai tik Maskvoj pasakojo.

– Taip, dar grįžtant prie homoseksualių žmonių „gydymo“ sovietmečiu, tai jūs manote, kad buvo tokių atvejų, kai jaunus žmones tėvai paguldydavo? Kokia diagnozė tuomet jiems galėdavo būti nustatyta? Kokie vaistai jiems galėjo būti duodami? Ar elektrošokas, insulino terapija?.. Ar galėjo būti tokie dalykai taikomi?

– Galėjo būti tokie dalykai taikomi, bet tikrai čia tik „viena ponia sakė“. Jeigu kas nors tokio ir buvo, apie tai net mūsų konferencijose negalėjai kalbėti. Tik privačiai susitarę...

– Ką turite galvoje? Kad tarp psichiatrų apie tai nebuvo kalbama?

– Ne.

– Net jokioje konferencijoje to niekas nebūtų minėjęs, toks buvo tabu?

– Neturėjom patyrimo šitoje srityje. Ir kad ir kiek blogų žodžių būtų pasakyta apie tarybinius psichiatrus, joks psichiatras negalėjo... Na, išskyrus Maskvoj Serbskio institutas buvo, gal jie leisdavo sau ką nors daryti... Bet čia, Lietuvoje, tai niekas negalėjo to daryti, čia buvo tik spec. psichiatrinėse, spec. ligoninėse, kaip pas mus dabar yra Rokiškyje. O mes čia (Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre – R. N.), Naujojoje Vilnioje, Kaune nieko tokio per prievartą negalėjom daryti. „Gal padės, gal išmušim su elektros impulsu...“ čia yra nemoksliškai ir neprofesionaliai. Netikiu, kad mūsų ligoninėje kas nors tokio galėjo būti, būčiau girdėjęs.

– Mhm...

– Gerai... (Rodo į kunigus) Tai yra žmonės, kurie taip pat šioje srityje turi savo nuomonę. Galbūt jūs jų ko nors paklaustumėte... iš religinio, teologinio taško. Gal jie turėtų ką pasakyti. Ir kartu žmonės sužinos, kad ir Bažnyčios tarnai, kunigai, gali padėti, palengvinti... Kad malda gali padėti... Gali pastiprinti vyro ir moters šeimą... Žinote, yra toks posakis, kad jeigu yra geras kunigas, tai jo parapijoje psichoterapeutas nereikalingas.

– Tai jūs rekomenduotumėte šiais laikais homoseksualiems žmonėms ieškoti pagalbos religijoje?

– Be abejo, taip. Jeigu nėra bandę, tegul pabando.

The post Noriu, kad jūs mano tušinuką paimtumėte vienu pirštu appeared first on LAIKMETIS.

Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė BNS teigė, kad komisija panaikinti skvero pavadinimą apsisprendė dar kovo pradžioje, šį sprendimą dar turės patvirtinti miesto taryba.

„Mes komisijoje nutarėme naikinti Petro Cvirkos skvero pavadinimą, skveras neturės pavadinimo“, – sakė tarybos narė.

Nors komisijos posėdyje nuskambėjo keletas pasiūlymų dėl naujo skvero pavadinimo, diskusijas dėl to ketinama tęsti vėliau.

„(Grįšime – BNS), kai jau turėsime skvero atnaujinimo koncepciją, kai žinosime, kaip jis atrodys, kaip jis jungsis su Tauro kalnu ar Reformatų skveru. Kai turėsime visą tą vaizdą, grįšime prie pavadinimo suteikimo. O dabar skveras liks bevardis“, – pasakojo K. Šeraitė-Gogelienė.

Istorikas Norbertas Černiauskas siūlė pavadinimą sieti su primirštais vietovardžiais, paminėjo Uosto ir Bufalo pavadinimus. Istorikas Marius Ėmužis siūlė neskubėti suteikti skverui naujo pavadinimo, jis užsiminė, kad Lietuva turi valstybės vadovų, kuriuos ateityje reikės įamžinti.

K. Šeraitės-Gogelienės teigimu, sulaukta pasiūlymų ir iš visuomenės, tarp idėjų – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Karžygių.

Seimo Laisvės frakcijos atstovė Monika Ošmianskienė pernai lapkritį kreipėsi į komisiją ir pasiūlė skverui suteikti Mikalojaus Konstantino ir Sofijos Čiurlionių pavadinimą.

Visgi K. Šeraitės-Gogelienės nuomone, M. K. Čiurlionio atminimas sostinėje jau pakankamai įamžintas.

„Mes turime ir Čiurlionio gatvę, Vingio parko takai pavadinti Čiurlionio kūrinių vardais, ne už ilgo minėsime Čiurlionio metus ir tų iniciatyvų atsiras visokių. Tai to įamžinimo, manau, kad atsiras galbūt dar daugiau, bet (kalbant – BNS) būtent apie šį skverą, nemanyčiau, kad tai yra reikalinga, juo labiau, kad turime gatvę, o turint gatvę, dubliuoti skvero pavadinimą nėra pats išmintingiausias variantas“, – sakė komisijos pirmininkė.

Vadinamoji Desovietizacijos komisija, vertinanti nuo sovietmečio likusius viešuosius užrašus ir simbolius, sausio pradžioje nusprendė, kad P. Cvirkos aikštė propaguoja totalitarinį režimą bei turi būti pervadinta.

2021 metais Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu buvo nukeltas P. Cvirkos paminklas.

Speciali ekspertų komisija yra pripažinusi, kad P. Cvirka buvo aktyvus okupacinės valdžios organizuoto rinkimų farso aktyvistas, Lietuvos komunistų partijos narys ir suklastotų rinkimų rezultatų pagrindu išrinktas Liaudies Seimo deputatas, jo prezidiumo sekretorius (1940 metų birželį–liepą).

Jis nuo pat 1940-ųjų, pirmosios sovietų okupacijos, palaikė ją, šlovino sovietinę valdžią, kariuomenę, jos lyderį Josifą Staliną, iki mirties 1947-aisiais išliko Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nariu, be politinių pareigų 1945–1947 metais buvo ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

The post Sostinėje Petro Cvirkos skveras kol kas liks bevardžiu appeared first on LAIKMETIS.

Kaip skelbė policija, apie incidentą pranešta penktadienį 12.30 valandos.

Vilniuje, Justiniškių gatvėje, daugiabučio namo trečiame aukšte, pastebėta, kad pro buto langą iškelta sovietinė vėliava.

Vėliava paimta. Vėliavą iškėlusiam 1981 metais gimusiam vyrui surašytas protokolas.

The post Vilniuje pro buto langą iškelta sovietinė vėliava appeared first on LAIKMETIS.

Visus žmogaus gyvenimo įvykius galima suskirstyti į dvi dalis: tai, ką Dievas duoda, ir tai, ką Jis leidžia. Tačiau koks žmogaus vaidmuo visame tame?

Jo pašaukimas – siekti gėrio ir vengti blogio. Ir šiame gėrio siekyje ir kovoje prieš blogį žmogus laisvai pasirenka, kiek ir kokio gėrio jis sieks ir kiek blogiui priešinsis. Vienas savo krikščioniško gyvenimo tobulybe laikys tai, kad jis nieko nepavogė ir neužmušė. Kitas graušis praleidęs net mažą progą padaryti gera ar nesigrūmęs su nuodėme iki kraujų.

Kunigas Juozas Zdebskis nenuleido sau šventumo kartelės iki lengvai įveikiamo lygio. Jis daug reikalavo iš savęs. Sakė, kad nieko neįmanoma pasiekti be pastangos, be prievartos sau. Sakė, kad akys, kuriose nespindi noras visus padaryti laimingais, visada yra tuščios.

Jūs, pažinoję Zdebskį, galėtumėte įvardinti daug būdų, kaip kunigas Juozas siekė šventumo. Kaip jis, nors ir vėliausiai grįžęs, imdavo bažnyčios raktus ir apeidavo Kryžiaus kelią. Kaip pirmaisiais penktadieniais ištikimai aplankydavo ligonius. Kaip praktikavo mąstomąją maldą. Kaip niekada nesiteisindavo. Kaip ištikimai buvo pavedęs save Švč. Mergelei Marijai šv. Grignion de Montfort pavyzdžiu. Žmogus yra laisvas kurti savo gyvenimą tokį, kokį nori, ir siekti šventumo ar tenkintis vidutiniškumu.

Jaunuoliui karaliui Saliamonui Dievas sako: „Prašyk, ko nori, ir aš tau duosiu“. Saliamonas paprašo išminties ir tampa išmintingiausiu žmogumi žemėje. Kaip būtų gera, jei viskas būtų taip paprasta. Jeigu turėtume sąrašą žmogaus tobulumui ir šventumui reikalingų dalykų, maldoje jų paprašytume, Dievas juos duotų, ir per trumpą laiką taptume tobulais, šventais žmonėmis. Tai paprasta tik pasakose. Gyvenime kiek sudėtingiau.

Žvelgiame į kunigą Juozą Zdebskį. Žavimės juo. Kitaip nebūtume čia atvažiavę po 38 metų nuo jo žūties, už 100 kilometrų. Kuo jis toks žavus ir patrauklus? Turbūt tuo, kad žvelgdami į jį mes aiškiau suprantame, koks galėjo būti Jėzus. Atrodo, kad jeigu Jėzus gyventų šiandien, gyventų panašiai kaip Zdebskis, bendrautų panašiai, kaip Jis, jo pastoracija būtų panaši. Prie jo taip pat liptų žmonės.

Evangelijoje rašoma, kad Jėzus su mokiniais plaukia truputį pailsėti, o žmonės, sužinoję, kur galima Jį rasti, ežero krantu tikriausiai bėga, nes aplenkia apaštalus, plaukiančius tiesiai per ežerą. Išlipęs iš valties Jėzus patenka tiesiai žmonėms į glėbį. Jie Jo ieško, jiems Jo reikia. Kodėl? Nes Jis juos myli. Nes Jam jie rūpi. Jie tai jaučia. Ir Zdebskio žmonės nelabai norėdavo paleisti. Gal dėlto Jis visur vėluodavo...

Bet pažiūrėkime į šio žmogaus, panašaus į Kristų, gyvenimą. Kaip jis tokiu tapo? Ar, kaip Saliamonas, prašė teisingų dalykų, juos gavo ir tapo gražiu žmogumi? Zdebskio gyvenime buvo dalykų, kurių jis tikrai neprašė, bet kurie jį darė tokiu, koks jis mums ir Dievui labiausiai patinka.

Jis tikrai neprašė sesutės žūties, sukrėtusios visą šeimą ir jo vaikystę, sunkaus santykio su mama, melancholiško ir depresyvaus savo charakterio. Jeigu pats būtų galėjęs rinktis, jis nebūtų pasirinkęs mėtymo iš parapijos į parapiją kas keli metai, persekiojimo, būrio šnipų, apdeginimo radioaktyviomis priemonėmis, šmeižto, kalėjimų, nužudymo.

Jeigu žmogui būtų leista pačiam rinktis visas gyvenimo aplinkybes, mes neturėtume šventųjų. Nes žmogus nėra pajėgus pasirinkti to, kas jį viršija, ko nesuvokia esąs reikalingas. Ir mes neturėtume šiandien Zdebskio ir nebūtume čia susirinkę.

Jeigu žmogui būtų leista pačiam rinktis visas gyvenimo aplinkybes, mes neturėtume šventųjų.

Jeigu savo dvasinio tobulumo klausimą jis būtų sprendęs pats vienas, gal šiandien būtume kažkur girdėję, kad buvo toks kunigas pavarde Zdebskis, tarnavo geroje parapijoje – Sobore ar kitur, parašė romaną, gal ne vieną, išvertė knygų iš vokiečių kalbos, kurią gerai mokėjo. Bet tai nebūtų tas pats Juozas Zdebskis, tas pats Akiplėša, nutrūktgalvis Dievo karalystės riteris.

Tai yra geroji žinia, kad Dievas mūsų gyvenime veikia ir neatsiklausęs mūsų. Kad Jis dėl mūsų šventumo ir žmogiško tobulumo leidžia sau šiek tiek daugiau, negu mes jam leistume. Kaip gera, kad tai, ką netikintys pavadintų likimo smūgiu ar kritusia bloga korta, mes galime vadinti mylinčia Dievo ranka, kuri nepailstamai veda vis aukščiau ir aukščiau, tolyn nuo savimi susirūpinusio šventumo, jeigu jį išvis šventumu galima vadinti. Ir mūsų gyvenime vykstantys dalykai, kurių nepasirenkame ir niekada nesirinktume, yra tos pačios Dievo rankos dovanos. Jeigu turi gerą širdį, sieki gėrio ir vengi blogio, nenusimink, net jei baisiausi dalykai nutiktų. Niekas nevyksta be Dievo žinios ir Jo valios.

O būti žmogumi, panašiu į Jėzų, kas, beje, yra kiekvieno krikščionio pašaukimas, kainuoja. Ir, tiesą sakant, mes net nežinome, kaip tas panašumas realizuosis mūsų gyvenime. Staiga ar pamažu, – Dievas žino, kaip tai padaryti.

Yra tokia istorija, kaip žmogus, ūkininkas, mokė Dievą užauginti javą. Jis priekaištavo:

- Dieve, aš pasėjau javus rudenį, o Tu taip juos kankini per žiemą šalčiu, speigais ir visokiais atšiauriais orais.

Dievas jam atsakė:

- Gerai, tu nuspręsk, ko jiems reikia.

Ir žmogus pats ėmė rūpintis pasėtais grūdais. Neleido jokio speigo, tik labai švelnią žiemą. Kad grūdai nesušaltų, apklojo juos sniegu. Pavasarį javai sparčiai augo, ir vasarą jau bolavo nunokę.

- Štai, Dieve, pažvelk, kokius gražius javus užauginau, – pasakė žmogus.

- Bet tu pažiūrėk įdėmiau, – tarė Dievas.

Gražios javų varpos buvo tuščios.

Gal javai ir gali užaugti be didelių sunkumų, bet žmogus – vargu.

Visus dalykus galima suskirstyti į tuos, kuriuos Dievas duoda, ir tuos, kuriuos leidžia. Žmogaus uždavinys – siekti gėrio ir vengti blogio. Ir tame nėra ribų. Visgi šventumas nėra vien žmogaus siekis ir pastangos. Šventumas neįmanomas be Dievo pagalbos ir prisidėjimo. Jeigu sakoma, kad žmogus yra savo likimo kalvis, tai apie šventumą reikėtų sakyti kitaip. Dievas yra mūsų šventumo Kalvis. Mes tik gizeliai, kuriems svarbu klausyti Kalvio ir kiek galima daugiau prisidėti. Tada iš mūsų gyvenimo gali gautis kažkas daugiau negu šnipštas.

Kai Dalai Lamos paklausė, kas jį labiausiai stebina žmonijoje, jis atsakė: „Žmogus. Nes jis aukoja sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Po to jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada jis taip rūpinasi savo ateitimi, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas yra tas, kad žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena tarsi niekada nemirtų. O tada miršta taip ir negyvenęs.“

Ir negi pamokslą užbaigsi Dalai Lama? Užbaikime mūsų mielo, brangaus kunigo Juozo Zdebskio mintimis. Jis primindavo paprastą ir labai brangią tiesą sakydamas: „Vaikeliai, Dievas yra geras“. Ir dar: „Į savo gyvenimą žvelkite, kaip į Amžinojo gyvenimo pradžią. Ir pagal šio kelio tikslą orientuokite savo širdį. Gyvenkite ne šia diena ir ne sau, bet Amžinybei, Dievui ir savo broliui žmogui.“

Amen.

The post Kunigas Mindaugas Martinaitis. Kunigui Juozui Zdebskiui atminti appeared first on LAIKMETIS.

Pasak vienos iš projekto sumanytojų, Bažnyčios Kronikos fondo vadovės Dianos Adomaitienės, šiuolaikinių technologijų pagalba istorija atgis per konkrečias vietas, vaizdus, autentiškus garsus. Patyriminio Kronikos kelio išbandymas.

Sąjūdžiui dirvą purenusi Kronika pradėta leisti prieš 50 metų, gūdžiausiais sovietmečio laikais. Kaip sakė viena iš šių metų Laisvės premijos laureačių sesuo Bernadeta Mališkaitė, vienas Kronikos numeris kainavo vienerius nelaisvės metus konkretiems pogrindyje veikusiems, Kroniką leidusiems ir platinusiems žmonėms.

Virtualiame kelyje „pajusime“ sąlygas, kuriomis rezistentai buvo kalinami. To meto nuotaiką priartins šiuolaikinėmis technologijomis apdorotos autentiškos įvykių, vietovių, žmonių nuotraukos-piešiniai ir, žinoma, pačių istorijos liudytojų balsai.

Net 17 metų sovietmečiu nelegaliai leistos ir, nepaisant milžiniškų KGB pastangų, nesunaikintos Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjai ir bendradarbiai okupacijos sąlygomis skleidė žinią apie Lietuvos nepriklausomybės siekį, žodžio ir tikėjimo laisvės pažeidimus sovietijoje.

Dėl KGB persekiojimo ir būtinos konspiracijos Kronika negalėjo pasiekti plačių visuomenės sluoksnių Lietuvoje, tad vienas svarbiausių uždavinių buvo naujai išleistus numerius perduoti laisvam pasauliui, JAV.

Virtualus Kronikos kelias jaunajai kartai ir visiems besidomintiems leis susipažinti su atkaklia rezistencija. Kronikos istorija bus pasiekiama ir angliškai kalbantiems žmonėms.

Projektą „Virtualus Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos kelias“ inicijavo fondas „Bažnyčios kronika“, rėmė Vyriausybės kanceliarija iš dalies finansuodama valstybės biudžeto lėšomis, talkino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Marijos Radijas ir, be abejo, patys Kronikos žmonės.

The post Baigtas „tiesti“ virtualus LKB Kronikos kelias appeared first on LAIKMETIS.

Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje, kurioje, be jo, augo dar du broliai, vyresnysis Antanas (g. 1945 m.) ir jaunesnysis Arvydas (g. 1958 m.). Iki 1963 m. R. Kalanta su tėvais ir broliais gyveno Alytuje, tuomet šeima persikėlė gyventi į Kauną, Vilijampolę. Romo tėvas dirbo Kauno politechnikumo direktoriaus pavaduotoju, vėliau sandėlininku, mama – Kauno 13-oje vidurinėje mokykloje, aptarnavimo sferoje.

1963–1968 m. R. Kalanta mokėsi Kauno 6-ojoje aštuonmetėje mokykloje, vėliau nuo 1968 m. Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Jo mokyklinėse charakteristikose nurodoma, kad „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe“.

R. Kalantai rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje. Buvo vienas iš to meto daugelio jaunuolių, kurie, protestuodami prieš sovietinį saviraiškos laisvės varžymą, nešiojo ilgus plaukus. Mėgo „The Beatles“ muziką.

Religinga motina vaikus auklėjo katalikiška dvasia, todėl jis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų ir visuomeninių pažiūrų mokykloje kildavo tam tikrų nesutarimų, 1971 m. jis buvo pašalintas iš komjaunimo.

1971 m. R. Kalanta turėjo baigti vidurinę mokyklą, tačiau jos nebaigė, neišlaikęs istorijos egzamino, nes nesirėmė marksistinėmis-lenininėmis istorijos dogmomis. Tikėtina, kad Romas jau buvo patekęs į KGB akiratį ir dėl to jam buvo sutrukdyta baigti mokyklą. Tuomet Romas perėjo mokytis į Kauno 5-ąją vakarinę (pamaininę) vidurinę mokyklą.

R. Kalantos biografai pabrėžia, kad mokslai jam „nelabai sekėsi“. Kiek tai patikima informacija, šiandien sunku patvirtinti. Tačiau jo paskutinio trimestro pažymiai penkiabalėje sistemoje buvo tokie: lietuvių k. ir literatūra – 4, rusų k. ir literatūra – 4, algebra – 3, geometrija – 3, istorija – 3, visuomenės mokslai – 3, biologija – 5, fizika – 4, astromonija – 4, chemija – 4, užsienio kalba – 4. Tai liudija, kad R. Kalanta mokėsi vidutiniškai.

1972 m. gegužės 14 d. sekmadienio vidurdienį Kauno miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, netoli anuometinio Kauno m. vykdomojo komiteto, esančio Laisvės alėjoje, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu iš trijų litrų stiklainio ir, šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“, padegė save.

Atskubėję greitosios pagalbos medikai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno II, III ir IV laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d., apie 4 val. ryto. Jo užrašų knygelėje, kuri pateko į KGB rankas, liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

To meto Lietuvos patriotiškas jaunimas iš užsienio radijo stočių žinojo, kad 1969 m. Prahoje protestuodamas prieš politinę santvarką susidegino Janas Palachas. Protestuodamas prieš Ukrainos rusifikaciją 1969 m. vasario 10 d. Kijeve bandė nusižudyti Nikolajus Bereslavskis.

1969 m. balandžio 13 d. Rygoje protestuodamas prieš žydų diskriminaciją ir reikalaudamas suteikti nepriklausomybę Čekoslovakijai susidegino žydų tautybės studentas Ilja Ripsas. Visa tai galėjo ir R. Kalantą pastūmėti tokiam sprendimui.

Nujausdama galimą R. Kalantos poelgio įtaką antisovietinių veiksmų proveržiui, ypač tarp jaunimo, sovietinė valdžia siekė užkirsti kelią viešam visuomenės pasipiktinimui per R. Kalantos laidotuves ir informacijos patekimui į užsienį. Todėl, įsikišus sovietiniam saugumui, laidotuvės įvyko gegužės 18 d., 14 val., dviem valandomis anksčiau, nei buvo numatyta, ir kitose, nei planavo artimieji, kapinėse – Romainiuose.

1972 m. gegužės 18 d. į 16 val. numatytas laidotuves prie R. Kalantos namų Panerių g. 34 susirinko gausus būrys žmonių. Paaiškėjus, kad laidotuvės jau įvyko, žmonės iš Panerių gatvės patraukė į Kauno miesto sodą, laidotuvėms skirtas gėles padėjo R. Kalantos žūties vietoje, iš tulpių sudėliojo žodį LIETUVA. Kauno politechnikumo pirmakursis Rimantas Baužys gegužės 18–osios pavakare susideginimo vietoje perskaitė prieš dieną parašytą Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą, kuriame kaltino jaunimą persekiojančią KGB ir sovietinę miliciją.

R. Kalantos susideginimas sukėlė spontanišką antisovietinį pasipiktinimą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška patriotine dvasia, rado tinkamą terpę. Tuo metu Lietuvos jaunimui darė įtaką vinilinės plokštelės su kitokiais, alternatyvios roko muzikos įrašais, sunkai pagaunami užsienio radijo stočių signalai, pasipiktinimą kėlė sovietinė nomenklatūra su savo beveik neribotomis galiomis, spec. poliklinikomis, spec. parduotuvėmis ir kitomis privilegijomis.

Jaunimo protesto žygis nuo R. Kalantos namų iki jo susideginimo vietos išsiplėtė į dvi dienas – gegužės 18-ąją ir 19-ąją – trukusias masines demonstracijas, susirėmimus su milicijos pareigūnais. Žinoma, kad šiose demonstracijose dalyvavo jaunimas ne tik iš Kauno ar Vilniaus, bet ir bendraamžiai iš Latvijos ir Estijos.

Prasiveržė ilgai slopintas protestas dėl Lietuvos pavergimo, rusinimo, žmogaus laisvių suvaržymo. Susirinkusieji, kurių buvo daugiau nei trys tūkstančiai, skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“, „Rusai, lauk iš Lietuvos“.

Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“ Šie antisovietiniai protestai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių SSRS mastu. Sovietų okupacinė valdžia prieš manifestantus, be milicijos, panaudojo ir SSRS kariuomenės desantininkų, ir Vidaus reikalų ministerijos specialius karinius būrius. Protestų malšinimų metu daugelis buvo žiauriai sumušti.

Gegužės 20-ąją į „Laisvės“ kino teatrą Kaune buvo sukviesti aukštųjų ir vidurinių mokyklų vadovai, partorgai, komjaunimo lyderiai, profsąjungų aktyvistai. KGB pareigūnai jiems keletą kartų demonstravo 5–7 minučių juostą, kurioje buvo užfiksuotas jaunimas Laisvės alėjoje ir miesto sodelyje, ir užsirašinėjo atpažintų jaunuolių duomenis.

Vėliau šie kadrai tokiu pačiu tikslu buvo rodomi „Planetos“ kino teatre įmonių vadovams. Per pačias protesto demonstracijas ir po šių atpažinimų iš viso buvo suimti 402 asmenys. KGB pareigūnai analizavo juos socialiniu lygmeniu, nustatė, kad iš šių suimtų 351 vyro ir 51 moters 97 buvo komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. Iš jų 33 buvo patraukti administracinėn atsakomybėn.

Aktyviausiems 1972 m. gegužės 18−19 d. Kauno įvykių dalyviams iškelta baudžiamoji byla, kurioje vykdyti tardymą buvo pavesta iš LSSR KGB Tardymo skyriaus sudarytai tardytojų grupei.

Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1972 m. spalio 3 d. nuosprendžiu aktyviausi Kauno protesto įvykių dalyviai ‒ Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas, Virginija Urbonavičiūtė – pagal LSSR baudžiamojo kodekso (BK) 193 straipsnį (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba dalyvavimas juose), 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas), 99 straipsnio 1 dalį (tyčinis valstybinio ar visuomeninio turto sunaikinimas arba sužalojimas) buvo nuteisti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų, bausmes atliekant pataisos darbų kolonijoje. Be to, dalis protesto demonstracijose dalyvavusių studentų buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ir paimti į sovietinę kariuomenę.

1972 m. susidegino ir daugiau asmenų, tikėtina, R. Kalantos pavyzdžiu. 1972 m. gegužės 29 d. Varėnoje, prieš tai iškėlęs Trispalvę, susidegino V. Stonys. Tų pačių metų birželio 3-iąją Kaune susidegino Andrius Andriuškevičius.

Birželio 22-ąją Šiauliuose susidegino keturiasdešimtmetis Juozapas Baracevičius. Tačiau šie faktai buvo jau nuslėpti nuo visuomenės ir didesnio atgarsio nesulaukė. Ši kraštutinė protesto forma – savižudybė susideginant – neišnyko ir vėliau. 1976 m. rugpjūčio 10 d. sovietų kariuomenėje, kareivių akivaizdoje, susidegino Antanas Kalinauskas.

Dėl laisvos Lietuvos siekio 1989 m. kovo 3 d. Klaipėdoje, prie Lenino paminklo, susidegino liaudies meistras, dailininkas marinistas Vytautas Vičiulis. 1990 m. balandžio 26 d., protestuodamas prieš Sovietų Sąjungos paskelbtą ekonominę blokadą, Maskvoje, Revoliucijos aikštėje, susidegino Stanislovas Žemaitis. Dėl tų pačių priežasčių žinomas skulptorius Rimantas Daugintis 1990 m. gegužės 9 d. susidegino prie SSRS ir Vengrijos sienos.

Siekiant sumenkinti R. Kalantos poelgį, 1972 m. KGB iniciatyva buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, kad neva jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suprasti tikrosios savo veiksmų prasmės. Tačiau tai įrodo tik tiek, kad dalis Lietuvos psichiatrų buvo verčiami bendradarbiauti su KGB, nusižengiant Hipokrato priesaikai.

Jei R. Kalanta būtų sirgęs šizofrenija, jis jokiu būdu nebūtų galėjęs gauti leidimo lankyti treniruotes DOSAAF (sovietinė sukarinta visuomeninė organizacija) šaudymo sekcijoje. 1989 m. sudarytai psichiatrų komisijai nepavyko rasti jokių duomenų, kad jis būtų sirgęs psichikos liga.

Kauno demonstracijų aidas nuvilnijo per visą Lietuvą. Miestuose ir miesteliuose KGB fiksavo padidėjusį skaičių išplatintų antisovietinių atsišaukimų ir Trispalvės iškėlimo atvejų. 1972 m. birželio naktį prie Kauno–Klaipėdos plento, netoli Ariogalos, prie šaltinio ant Dubysos šlaito, Vilniaus studentai pastatė metalinį kryžių su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą.“ Šis kryžius labai greitai sovietų valdžios nurodymu buvo sunaikintas. Lietuvos mokyklose moksleiviai švarko atlapų vidinėse pusėse ėmė segėti nepriklausomos Lietuvos simboliką, tokiais ir panašiais būdais tapatindamiesi su laisva Lietuva.

Šie įvykiai nuaidėjo ir per pasaulį, buvo plačiai nušviesti Vakarų spaudoje, kartu primenant ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS aplinkybes. Jau 1972 m. gegužės 20 d. pasaulį pasiekė žinios apie Romo žūtį, neramumus Kauno mieste. Vėlesniais metais JAV lietuvių bendruomenės nariai kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga priminti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį.

Įsidėmėtinas, bet dar menkai pabrėžiamas istorinis faktas, kad 1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo JAV prezidento Ričardo Niksono vizitas. R. Kalantos susideginimas ir antisovietiniai protestai Kaune JAV Prezidento vizito SSRS išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją, supurtė jos valdžios institucijas.

Šis politinis įvykis skatino Lietuvos išsivadavimo siekį. Pasaulyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta tapo neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo simboliu.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Laisvės šauklys, nacionalinis didvyris R. Kalanta, buvo deramai pagerbtas. 1990 m. gruodžio 27 d. buvo išleistas potvarkis jo kapą Kaune Romainių kapinėse laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. Apie R. Kalantą ir vadinamąsias Kalantines 1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), Egidijaus Aleksandravičiaus ir Kastyčio Antanaičio „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.). Neramumai, vykę Kaune po R. Kalantos susideginimo, ekranizuoti filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017 m.)

Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. birželio 30 d. dekretu R. Kalanta (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). 2002 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Romo Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena. 2002 m. gegužės 14 d. Kaune atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).

The post Nuo Romo Kalantos aukos praėjo 50 metų appeared first on LAIKMETIS.

1) Laikas tam buvo 90-aisias ir jis praleistas. Dabar tai jau seni arba labai seni žmonės, kurių veikla tiesiogiai KGB gretose baigėsi prieš 30 metų: viskas, ką jie bloga galėjo padaryti dabartinei Lietuvai, yra JAU padaryta – ir padaryta būnant nebe KGB agentais.

2) Daugiau jie dėl savo amžiaus jau nebe labai padarys, o atsakomybėn juos galima patraukti dėl daugybės pagal esamus įstatymus padarytų (jeigu padarė) nusikalstamų veikų – ne todėl, kad buvo KGB agentais, o kad, pavyzdžiui, pasirašė LR kenksmingas sutartis, klastojo dokumentus, šnipinėjo, buvo korumpuoti etc.

Tuo tarpu kažką atleisti tik dėl to, kad prieš 30 metus buvo formaliai susijęs su KGB, jei daugiau jokio kenkimo valstybei įrodyti nepavyksta, nebūtų teisinga: vien dėl buvimo anais laikais KGB rezervistu, vis dėlto, automatiškai nereiškia, kad, pavyzdžiui, tas žmogus ir toliau visą laiką dirbo ar tebedirba Rusijos žvalgybininku.

3) Svarbiausi archyvai, kaip žinia, griūvant SSSR, išvežti į Rusiją. Tad jų mes vis tiek sava sėkminga liustracija nepasiektume – pasiektume tik smulkesnes, nereikšmingas žuveles, bet ne galimus jų prižiūrėtojus (jei, tarkime, kad jie tebetampo šiuos už virvučių).

Vadinasi, nubaustume palyginti mažai kaltus. Dėl ko tiksliai? Dėl to, kad jie buvo KGB užverbuoti? Čia dabar atsiranda elementari senatis ir, pagal to meto įstatymus, būti KGB agentu nusikaltimu nebuvo, o naujų įstatymų dar nebuvo. Nusikaltimas, kad slėpė? Tačiau neprivalėjo neslėpti pagal dabar galiojančius įstatymus, o naujai priimtas įstatymas atgaline tvarka netaikomas.

4) KGB archyvuose taip pat atsidūrė ir daug niekuo dėtų arba minimaliai dėtų žmonių, kurie patys apie tai nuoširdžiai nežino: tiesiog buvo mėginti verbuoti, apie juos rinkta informacija, arba jie minimi kokioje nors KGB ataskaitoje.

Niekas šiandien nebežino, kaip buvo iš tikrųjų, ir kokio masto buvo kiekvieno iš jų realus indėlis bei kaltė – tad atsirastų proga persekioti taip pat ir nekaltus, vien dėl formalaus trumpučio įrašo kokiame nors raporte, anaiptol nebūtinai teisingo (raportų rašytojai irgi meluodavo, šmeiždavo, ne taip suprasdavo).

5) Ką darytume su šia informacija? Ar atleistume tuomet jų vaikus, anūkus, tetas ir dėdes, sūnėnus ir dukterėčias iš pareigų? Kitaip tariant, taikytume šeimyninę kolektyvinę atsakomybę? Asmeniškai nepasitikėti šiais žmonėmis, be abejo, turime pagrindą, ir galime taip elgtis, tačiau bausti ir socialiai sankcionuoti vien todėl, kad jie yra kažkieno giminės, automatiškai atmesdami kandidatūras į valstybines pareigas?

Tai reikštų sukūrimą ištisos klasės „antrarūšių piliečių“, kurių buvimas keltų įdomių teisinių kazusų, pavyzdžiui, iki kelintos kartos galioja senelio „nuodėmė“? Anūkams galioja, o pusseserėms, svainiams, proanūkiams?

Kalbama ne tik apie kolektyvinę atsakomybę, bet ir apie kaltumo prezumpciją: įrodyk, kad tikrai tikrai nesi kaip senelis, įrodyk ir pasmerk viešai, atsižadėk. Visai ta pati logika, kaip reikalaujančiųjų įrodyti, kad tikrai palaikai Ukrainą ir neremi Putino, ar ne? Kartu dar ir konsoliduotume juos, ištiktus bendros grėsmės, labiau, nei jie konsoliduojasi patys.

6) Apie kai kuriuos daugiausia nerimo keliančius ypatingai įtakingus asmenis seniai sklando ne tik gandai, bet ir įkalčių pririnktos pilnos knygos: visi besidomintys žino, kad jie tikrai buvo entuziastingi idėjinai kėgėbistai. Ir ką? Tai kaip nors padėjo juos pašalinti? Kodėl manoma, kad padės pašalinti, atradus dar vieną pageltusį lapą archyve su jų pavarde?

7) KGB agentų išviešinimas kenktų tam tikram skaičiui labai įtakingų asmenų. Ar manome, kad jie yra visą šį laiką įtakingi todėl, kad į tą įtaką juos iškėlusi ir joje palaikanti terpė lig šiol nežino apie jų galimą KGB praeitį, o, sužinojusi, nuoširdžiai nuo jų nusigręžtų? Jeigu taip būtų, tai nebūtų, kaip yra: Lietuvą valdytų būtent nieko bendra su KGB neturintys ir nuoširdžiai KGB agentus smerkiantys žmonės, o ne buvę KGB agentai ir jų giminaičiai.

Būtent todėl man šis entuziazmas liustracijai atrodo naivoka viltis „pagerinti Lietuvą“, nematant, kad taip tik sukurtume daug naujų problemų ir perimtume kaip tik tas antiteisines ir amoralias nuostatas, kuriomis mus šie KGB įpėdiniai ir piktina.

man šis entuziazmas liustracijai atrodo naivoka viltis „pagerinti Lietuvą“, nematant, kad taip tik sukurtume daug naujų problemų.

Persekiojimo mechanizmas būtų lengvai atgręžtas ir prieš bet kurį iš mūsų: fiktyviai apkaltinant (TS-LKD tai daro meistriškai) arba surandant kokį tolimesnį giminaitį ar sovietinę dėmę artimesnio giminaičio biografijoje, o Lietuva maža, beveik kiekvienam žmogui būtų galima, gerai paieškojus, tokį giminaitį parinkti. Taip būtų galima nuo kaltės dėl atsidūrimo KGB sąrašuose lengvai pereiti prie kaltės buvimo partijoje ar komjaunime, o pastarajame, norom ar nenorom, buvo absoliuti dauguma.

„KGB agentas“ nėra specifinis unikalus žmogaus tipas, atsiradęs sovietmečiu, kurį tereikia išgaudyti, ir sovietmetis pagaliau pasibaigs – toks galvojimas yra to paties konservatorių mito, esą už visa, kas dabar Lietuvoje bloga, atsakingas ir kaltas sovietmetis, dalis.

Veikiau, tai žmogaus tipas, kuris tampa KGB agentu „prie sovietų“, gestapininku „prie vokiečių“, sąmoningu „tikiu mokslu“ užingridu nepriklausomoje Lietuvoje ir Šventosios inkvizicijos informantu katalikiškoje baroko Ispanijoje.

Saugotis jo ir sankcionuoti reikėtų už tai, ką jis (jis pats, o ne jo tėvai ar seneliai) daro čia ir dabar – to visiškai pakanka. Ir nesvarbu, ar „Jorkšyro elfų“ niekšybė kyla iš jų giminės sovietmečiu išpuoselėtos tradicijos, ar užgimė nauja – svarbu, kad niekšybė. Buvimas „Jorkšyro elfu“ pakankamai inkriminuoja pats savaime.

Tai kodėl konservatoriai taip liustracijai priešinasi?, – jaučiu kirbant klausimą. Ar tikrai iš baimės, kad vien jos pakaktų, ir jų ilgametei valdžiai ateitų galas?

Nejau žmonės, gebėję sunaikinti nepriklausomą žiniasklaidą, „pyrago ir botago“ principu sukurti ištisą efektyvaus šantažo ir protekcionizmo aparatą, tiesiog išgaruotų paviešinus pageltusius archyvinius įrašus?

Kas priverstų juos išgaruoti? Įsiutusi minia? Prabudusi sąžinė? O gal galios tinklas, kuriuo remdamiesi visą laiką valdė ir kurį patys į valdžią atvedė, pagal tas pačias archyvines afiliacijas?

Nei viena, nei kita, nei trečia: taip paprastai tokiais neatsikratoma.

Tai dar kartą: kodėl jie taip priešinasi?

Manyčiau, vien iš tyro noro trepsėti padispaną ant aukų kaulų, iš cinizmo. Ne iš baimės, o kad smagu ir neina susivaldyti – iš noro paerzinti ir pasityčioti, iš džiugesio signalizuoti „Taip, mes tokie, hi-hi [seniokiškas kikenimas], bet nieko jūs mums nepadarysite“. Šis jausmas tikrai yra garbiosios partijos unikali specifika, jos venomis tekantis kraujas.

The post Dr. Nida Vasiliauskaitė. Apie liustraciją appeared first on LAIKMETIS.

1979 m. įstojo į pogrindinį jėzuitų ordino noviciatą Bijutiškyje (Molėtų r.), po kelerių metų tapo jėzuitų vienuolijos nariu. 1978–1988 m. buvo vikaras Prienuose, Alytuje, 1988 m. – Sangrūdoje (Marijampolės r.). 1978 m., paskirtas vikaru į Prienus, iš karto pradėjo darbą su jaunimu ir šeimomis.

Rengė sovietinės valdžios draudžiamus jaunimo susirinkimus, rekolekcijas, katechezės pamokas, tautinių ir religinių švenčių minėjimus. Jaunimo susitikimus ne kartą išvaikydavo sovietiniai pareigūnai. Dėl to kai kurie susitikimai buvo organizuojami Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje.

Šioje veikloje dalyvavęs jaunimas vykdė ir aktyvią antisovietinę veiklą – Vasario 16-osios proga slapta iškeldavo trispalves, rinkdavo parašus po įvairiais protesto pareiškimais, talkino naktimis statant kryžius. Vėliau kunigaudamas Alytaus ir Sangrūdos parapijose kun. A. Gražulis taip pat organizavo katalikiško jaunimo religinį ir patriotinį švietimą.

Nuo 1978 m. kun. A. Gražulis rinko medžiagą pogrindinei spaudai, su kitais daugino ir platino „Aušrą“, „LKB kroniką“, „Tiesos kelią“ ir kitus pogrindinius periodinius leidinius bei religinę literatūrą. Nuo 1983 m. kun. Jonui Borutai SJ padėjo organizuoti „LKB Kronikos“ spausdinimą, aprūpindavo reikiama technine įranga – rašomosiomis mašinėlėmis, šriftu, nes tai dėl konspiracijos reikėdavo dažnai keisti.

Rūpinosi parengtų perduoti į Vakarus „LKB Kronikos“ mikrofilmų slėpimu suvenyruose, kurie būdavo perduodami į Lietuvą atvykstantiems JAV lietuviams. Pogrindžio leidiniui „Aušra“ parūpindavo popieriaus. Didelį dėmesį skyrė religinei spaudai.

Savo tėviškėje, tėvų sodyboje, įkūrė pogrindinę spaustuvę. Čia kun. A. Gražulio rūpesčiu pogrindžio sąlygomis 10 000 egz. tiražu išleistas tikybos vadovėlis – katekizmas „Tikybos pirmamokslis“. Kardinolo Sigito Tamkevičiaus teigimu, anuo metu tokie katekizmai buvo ne mažiau svarbūs už antisovietinę literatūrą, nes ugdė ateities Lietuvą.

1983 m. areštavus ir įkalinus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (toliau – TTGKK) narius kunigus A. Svarinską ir S. Tamkevičių, buvo sustabdyta vieša šio komiteto veikla. Tuomet kunigai J. Zdebskis ir A. Gražulis organizavo analogišką pogrindinį komitetą. Šio komiteto susirinkimuose be jų dalyvaudavo kunigai Gvidonas Dovidaitis, Petras Dumbliauskas Jonas Boruta ir Lionginas Kunevičius.

Pogrindinio TTGKK nariai susirinkę aptardavo „LKB Kronikos“ ir „Aušros“ leidybos, jos perdavimo į Vakarus problemas. Taip pat buvo rengiami pareiškimai pogrindinio TTGKK vardu ir pasirašant slapyvardžiais siunčiami sovietų valdžiai. Su šiuo pogrindžio komitetu kun. A. Gražulis pasirašė keliolika pareiškimų dėl tikinčiųjų teisių pažeidimų, taip pat aktyviai dalyvavo disidentų teismuose, išreikšdamas jiems palaikymą.

Sovietinė valdžia prieš kun. A. Gražulį vykdė aktyvią šmeižto kampaniją, jį persekiojo ir baudė, LSSR KGB labai aktyviai jį sekė ir rinko įkalčius prieš jį. Iš pradžių jam buvo užvesta operatyvinio patikrinimo byla. 1980 m. KGB agentai pranešė, kad A. Gražulis savo namuose turi paskutinį „LKB Kronikos“ numerį.

1980 m. sausio 26 d. fiksuotas A. Gražulio apsilankymas Birštone pas Povilą Buzą, kur veikė nelegali spaustuvė. 1980 m. vasario 16 d. buvo iškrėsta kun. A. Gražulio mašina ir rasta 12 kg tipografinio šrifto. Po dviejų dienų buvo atlikta krata kunigo bute ir paimta 12 numerių pogrindžio leidinio „Tiesos kelias“ bei kita spausdinta ir rankraštinė medžiaga.

KGB pareigūnai nustatė, kad kai kurie iš A. Gražulio konfiskuoti rankraščiai buvo publikuoti „LKB Kronikoje“ Nr. 41. Tolesnei kun. A. Gražulio pogrindžio veiklos operatyvinei dokumentacijai ir įrodymų paieškai buvo paskirti trys KGB agentai. 1980 m. gegužės 7–8 d. Prienų vikaras kun. A. Gražulis buvo tardomas Vilniaus KGB tardytojų.

Už religinę ir tautinę veiklą kun. A. Gražulis buvo baudžiamas administracinėmis baudomis, 1983 m. vėl tardomas KGB rūmuose Vilniuje. 1983 m. rugsėjo 8 d. Prienų prokuratūroje oficialiai įspėtas dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės. KGB pareigūnai jam užvedė operatyvinio tyrimo bylą, suteikė slapyvardį Lunatik. KGB dokumentuose jis vadintas kunigu ekstremistu.

Taip pat prieš jį buvo vykdoma aktyvi šmeižto kompanija. Tačiau nuo sovietinės valdžios persekiojimo kun. A. Gražulį labai aktyviai gynė Prienų tikintieji, kurie po protesto pareiškimais dėl savo parapijos kunigo persekiojimo surinkdavo maždaug po 1500 parašų.

1987 m. Alytaus r. laikraštyje „Komunistinis rytojus“ išspausdintame straipsnyje kun. A. Gražulis kaltinamas tarybinių įstatymų pažeidinėjimu bei antitarybinių nuotaikų kurstymu. Protestuodami alytiškai parašė pareiškimą, kur pareikalavo, kad redaktorius atšauktų minėtą straipsnį, po pareiškimu pasirašė 1609 asmenys.

Kun. A. Gražulio pavardė figūravo 1987 m. KGB iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl „LKB Kronikos“ leidybos ir platinimo. Ši byla, prasidėjus Sąjūdžiui, nutraukta 1988 m. birželio 29 d.

Nuo 1989 m. kun. A. Gražulis SJ buvo Lietuvos skautų dvasios tėvas, Vilniaus arkikatedros vikaras, Lietuvos kariuomenės pirmasis kapelionas, Vilniaus mokyklų tikybos mokytojas. Grąžinus Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią tikintiesiems, nuo 1991 m. buvo jos kunigas rezidentas.

Aktyviai dalyvavo 1995 m. atkuriant Vilniaus jėzuitų gimnaziją, iki 2003 m. buvo šios gimnazijos direktorius. Nuo 2003 m. Čikagoje (JAV) buvo Šiaurės Amerikos jėzuitų Lietuvos ir Latvijos provincijos rezidencijos vyresnysis, jėzuitų bažnyčios prefektas, lituanistinės mokyklos kapelionas, Maironio mokyklos Lemonte (Ilinojaus valstija) mokytojas. Nuo 2017 m. Kulautuvos ir Paštuvos (Kauno raj.) parapijų klebonas.

Kun. A. Gražulis 1992 m. birželio 10 d. apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, 2000 m. birželio 30 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2010 m. kovo 24 d. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

The post Kunigo Antano Gražulio disidentinė veikla appeared first on LAIKMETIS.

„Labai norėtųsi, kad tai nebūtų vajus, kad nebūtų mados reikalas. Su didžiule pagarba palaidotiems, kurie daugelis nesuprato turbūt nei už ką kovoja, dažnai, kaip minėjau, nušauti į nugaras ar paguldę galvas dėl savo blogo vadovavimo, ką netgi ir dabar matome Ukrainoje“, – Seimo Kultūros komitete trečiadienį sakė V. Bezaras.

„Pagarbą turime išlaikyti ir visam pasauliui pasakyti: esame tauta, kuri su mirusiais nekovojame, bet tie simboliai, kurie propaguoja ir dabartinį režimą, ir tą buvusį, mūsų, kaip tautos, netenkina“, – akcentavo jis.

V. Bezaras: dalis paminklų įkūnija agresiją

KPD vadovo teigimu, iš viso registruose fiksuojama 160 palaidojimo vietų, apie pusėje jų yra sovietinių paminklų. Tačiau gali būti dar apie 200 tokiu objektų, arba žyminčių sovietų karių palaidojimo vietas, arba pastatytų jiems pagerbti. 

„Jie visi skirtingi, bet dalyje jų yra tikrai agresijos dalis, kuri yra netoleruotina, ypatingai dabartiniu metu“, – teigė V. Bezaras.

46 atvejais palaidojimo vietose yra saugomi tik palaikai bei reljefas, 114 Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietų vertingosios savybės yra ir paminklai, obeliskai, atminimo lentos, plokštės, įrašai su pavardėmis, išplanavimo sprendiniai, taikai ir pan.

Anot V. Bezaro, tik keturios palaidojimo vietos yra nacionalinio lygmens, tad daugeliu atvejų sprendimus galėtų priimti pačių savivaldybių vertinimo tarybos. Tokias tarybas turi tik kelios savivaldybės – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos. Periodiškai tokias tarybas suburti galėtų Joniškis, Ukmergė, Šilutė.

Savo ruožtu neturinčios tokių tarybų, savivaldybės turi kreiptis į KPD ar tiesiogiai į prie Departamento sudaromas vertinimo tarybas.

Į vertybių registrą objektai, anot KPD vadovo, yra patekę dėl Ženevos konvencijos nuostatų, taip pat ir dėl to, jog „atsirado grėsmė, kad Rusijos Federacija, ar atskiri fiziniai ir juridiniai asmenys nepradėtų kurti tų palaidojimo vietų savaip – perdaryti, užrašų pridėti“.

Patys kapai apsaugos nepraras

Jis pabrėžė, kad kapinės, kapai ir kitos laidojimo vietos neprarastų Ženevos konvencijos garantuojamos apsaugos.

„Jei kalbame apie tai, kad vietos bendruomenės yra nepatenkintos paminklais ar kitomis išraiškos priemonėmis, kurios propaguoja agresiją, sovietinius, nacistinius simbolius, vėliavas, automatus ir taip toliau – kalbėtumėme tik apie tą dalį. Ir dabar daugelis raštų sako ir prašo nukelti paminklus arba panaikinti tam tikrus esančius ženklus“, – akcentavo jis.

Anot V. Bezaro, tarp sovietinių paminklų ir „dėmesio vertų dailės kūrinių“, kuriuose nėra ar beveik nematyti propagandos ženklų, bet didžioji dalis jų išlieti pagal 1948-1950 sukurtus tipinius modelius, dalis jų pastatyti vietose, kur veikė aktyvi rezistencija prieš sovietų režimą, kaip Merkinė, ir žeidžia gyventojus.

V. Bezaras teigė, kad kai kurie paminklai galėtų likti su papildoma informacija. Kaip pavyzdį jis pateikė Kauno Šančių kapines. Čia, anot KPD vadovo, be didelės pompastikos laidoti kariai nuo Carinės Rusijos iki Pirmojo pasaulinio karo laikų, taip pat tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo.

Jei ant klūpinčio kario to postamento būtų užrašyta: „Atleiskite mums už karą Ukrainoje“, ta ideologinė žinia, ko gero, būtų didesnė, nei paprastas nukėlimas ir išmetimas

„Variantų turbūt yra labai daug. Jei ant klūpinčio kario to postamento būtų užrašyta: „Atleiskite mums už karą Ukrainoje“, ta ideologinė žinia, ko gero, būtų didesnė, nei paprastas nukėlimas ir išmetimas“, – kalbėjo jis.

V. Bezaras teigė, kad jei savivaldybės turi vertinimo tarybas, ji pati kreipiasi į šiuos ekspertus, o taryba, priėmusi sprendimą naikinti teisinę apsaugą paminklui kreipiasi į KPD, kuris ir pataiso įrašus Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre.

Sovietinių ženklų – dešimtys tūkstančių 

Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis teiravosi dėl Palangoje esančios palaidojimo vietos su postamentu, ant kurio – buvusios SSRS herbas su uždraustais sovietiniais simboliais.

„Jei ten būtų svastika ar Vermachto koks simbolis, turbūt, niekas neabejotų, kad jis neturi teisės ten būti. Kaip su tokiomis žvaigždėmis, nepaisant to, kad tai gali būti ir antkapiai?“, – svarstė V. Juozapaitis.

V. Bezaras patikino, kad tokių paminklų yra „dešimtys tūkstančių“, tad iki šiol nebuvo praktikos sistemiškai šalinti tokius simbolius.

„Dar kažkaip buvo vilties negadinti santykių su „didžiąja kaimyne“. Bet dabar turbūt nebetulime vilčių ir pirmiausia tuos herbus reikia nuimti. Esame susiskambinę su Palangos meru – jis turi jau pasirengęs projektą aikštės sutvarkymo, šio postamento nuėmimo. Būtų aikštė išlyginta, atskleista“, – sakė KPD vadovas.

Anot jo, aikštėje yra ir paminklas Lietuvos partizanams. 

Bunkerių Palangoje nesiūlo saugoti

V. Bezaras taip pat patvirtino paradoksalią situaciją, kai Palangoje žemės sklypą nusipirkęs asmuo nustumdė supiltą kalną rado 1940-ųjų gynybinės linijos bunkerį, užimantį apie keliasdešimties metrų plotą. KPD paprašė šį objektą įvertinti Palangos savivaldybės.

„Taip, yra visame pasaulyje šios gynybinės linijos daugelyje šalių įpaveldintos, ir Lietuvoje turime – nelabai daug, atmintyje sukasi skaičius 240. Tiek buvo įvairiausių gynybinių įrenginių palei Lietuvos-Vokietijos sieną (...). Vertinimo taryba turi įvertinti bendrame kontekste“, – sakė V. Bezaras.

„Nedarysime spaudimo. Objektas yra vidutinės vertės, vienas iš daugelio“, – pridūrė KPD direktorius.

Anot jo, Palangoje yra penki tokie objektai, vieną jų pernai savivaldybės vertinimo taryba pripažino nesaugotinu.

Oro uosto skulptūrose neįžvelgia propagandos 

Komitete trečiadienį vėl kilo diskusijos dėl Vilniaus oro uosto pastato teisinės apsaugos – šį pastatą išbraukti iš vertybių registro siekia Lietuvos oro uostai, norėdami pritaikyti keleivių terminalą šiuolaikiniams poreikiams. Be kita ko, komiteto nariams ir oro uosto atstovams kliuvo ir pastato fasade esančios skulptūros, sakant, kad jos gali įprasminti Rusijos, kaip Sovietų Sąjungos paveldėtojos, „minkštąją galią“.

V. Bezaro nuomone, bent dalį pastato reikėtų išsaugoti, kaip tai daro kai kurios kitos buvusios Sovietų Sąjungos valstybės, Vokietija.

„Dėl skulptūrų – ten tikrai nieko nematau. Parašiutininkas yra. Bet tuo metu, kaip sakė, vienas seniausių rytinės Europos oro uostų šioje vietoje buvo ir aeroklubas. Tai vienas mato čia Lietuvos aeroklubo funkcijų įamžinimą, kitas – sovietinio laikmečio“, – sakė jis.

„Aišku, tai turbūt daugiau primenantis tipines sovietines skulptūras – ir vaikai su sklandytuvais, ir panašiai. Tai jei ryžtųsi pradėti oro uostas tą idėjų svarstymą, tuomet sprendimas turbūt ir atsirastų“, –  kalbėjo departamento vadovas.

The post KPD vadovas viliasi, kad nekils sovietinių paminklų šalinimo vajus appeared first on LAIKMETIS.

Netgi 17 metų (1972-1989 m.) leistas ir platintas pogrindinis metraštis buvo tautos žiburys, kurstęs patriotiškumo, laisvės dvasią, registravęs bei viešinęs sovietų nusikaltimus, Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktus. Ir nors dėl Kronikos leidimo, platinimo ir dauginimo buvo suimta bei kitaip represuota 17 kronikos bendradarbių, iš viso išleistas netgi 81 kronikos numeris.

Kronikos platinimas nebūtų buvęs sėkmingas be didelio būrio sesių vienuolių ir pasauliečių, vis dėlto ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas kardinolui Sigitui Tamkevičiui – pirmajam Kronikos redaktoriui ir leidinio organizatoriui.

Kunigas Tamkevičius net 11 metų redagavo ir platino Kroniką įvairiuose pasaulio kampeliuose, todėl turi sukaupęs daugybę įdomių, džiaugsmingų bei kiek liūdnesnių pasakojimų apie pogrindinę veiklą.

Kviečiame artimiau susipažinti su kardinolo, pirmojo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktoriaus Sigito Tamkevičiaus patirtimi leidžiant išskirtinį tautos metraštį.

The post „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ jubiliejinis interviu su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi appeared first on LAIKMETIS.