Vieną dieną turi viską, kitą – viską prarandi

„Buvo laikas, kada gerai gyvenau, tačiau taip atsitiko, kad du kartus iš eilės patyriau persileidimus ir pasidarė labai blogai tiek emociškai, tiek fiziškai. Tas potrauminis laikotarpis buvo labai sunkus. Tada pašlijo mano sveikata, praradau ir darbą, ir butą, ir santykius, ir draugus. Viskas taip supuolė į vieną vietą“, – prisimena Agnė.

Tuo metu moteris gyveno Klaipėdoje, o buvusi draugė pasiūlė jai atvykti į Vilnių bei apsistoti pas ją. „Atvykau į Vilnių, bet nebuvau iki galo atsigavusi po psichologinio smūgio, neatsistačiusi ant kojų. Čia įsidarbinau šeimininkute vienoje iš mokyklų, tačiau išdirbau tik mėnesį. Teko išeiti dėl sveikatos problemų, buvo fiziškai per sunku dirbti, nors darbas tarp vaikų ir patiko“, – pasakoja Agnė.

Ji kurį laiką gyveno pas draugę, tačiau netrukus tarp jų kilo konfliktas, kuris baigėsi tuo, kad moteris buvo priversta išeiti į gatvę. „Kai pagyveni ilgiau su žmogumi, geriau supranti, koks jis yra. Apsižodžiavome, draugė buvo neblaivi, pavartojusi psichotropinių medžiagų ir jai tiesiog susišvietė mane žiemą prie minus penkiolikos laipsnių šalčio išmesti į gatvę“, – skaudžią išdavystę atsimena Agnė. 

Kaip teigia moteris, buvo sunku net įsivaizduoti, kad gyvenimas gali taip staigiai apvirsti aukštyn kojom: „Supratau, kad nebeturiu, kur pernakvoti, todėl pradėjau ieškoti ir netikėtai atradau, kad Carito Laikinieji namai teikia tokias paslaugas. Pasiskambinau ir susitariau, kad jie mane priims.“

Pokyčiai – akivaizdūs
 
Po sunkių traumų ir sudėtingų išgyvenimų atsidūrusi Laikinuose namuose, Agnė iš pradžių buvo įsitempusi, nervinga, jautė baimę bei nepasitikėjimą savimi ir kitais. Ši vieta po vienu stogu talpina daug įvairių gyvenimų, tarp kurių ir kova su priklausomybėmis ar sugrįžimas iš kalėjimo. Agnė pasakoja, kad susidūrimai su kitais čia gyvenančiais žmonėmis jai kėlė įtampą. „Papildomai, kas man buvo blogai, prisidėjo ir stresas, nes aš supratau, tarp kokių žmonių aš atsiradau. Labai visko bijojau ir gal pusę metų jaučiau nuolatinį stresą nuo šitos aplinkos“, – pasakoja Agnė, kuriai su kitomis moterimis teko dalintis vienu kambariu.

Tuo tarpu Laikinuose namuose dirbantys socialiniai darbuotojai priėmė Agnę su didžiule atjauta, suteikė pagalbą ir palaikymą, kurio taip reikėjo, padėjo atkurti pasitikėjimą gyvenimu ir moteris pradėjo stotis ant kojų: „Labai didžiuojuosi čia dirbančiais socialiniais darbuotojais. Man atvykus, jie labai empatiškai sureagavo į situaciją. Aš tikrai nesitikėjau, kad sureaguos taip supratingai ir humaniškai, bet jie sureagavo ir labai tuo džiaugiuosi. Čia darbas yra be galo sunkus, reikia prie kiekvieno žmogaus prisitaikyti. Jie atiduoda visą save, o žmonės būna to neįvertina.“

Bet pagalba moteriai tuo nesibaigė. Vilniaus arkivyskupijos Carito Laikinieji namai žmonėms, netekusiems namų, suteikia laikiną prieglobstį ir skatina patekusius į benamystės situaciją siekti užsibrėžtų teigiamų pokyčių gyvenime. Tad Laikinieji namai tampa ne tik prieglobsčiu, bet ir tikru gyvenimo persilaužimo tašku. Čia atvykstantys asmenys, patyrę sunkius išgyvenimus, gauna ne tik pastogę, bet ir emocinę, materialinę, socialinę bei psichologinę paramą, kuri padeda vėl atsistoti ant kojų ir žvelgti į gyvenimą su viltimi.

„Man buvo tikrai labai blogai, tai čia gavau ir nemokamą psichologo konsultaciją. Tada po truputį man ši vieta padėjo nugalėti baimes, nukreipė tinkama linkme gyvenime ir aš esu už tai labai dėkinga. Kokia buvau prieš ateinant čia ir išėjus – skirtumas akivaizdus. Dabar jaučiuosi daug tvirtesnė ir stipresnė tiek emociškai, tiek dvasiškai ir fiziškai“, – sako Agnė.

Rizikos pasiliekant vienam krizės metu

Tačiau kelias buvo ilgas ir pati Agnė prisipažįsta, kad tam prireikė laiko ir didžiulės kantrybės. Ji Laikinuose namuose pragyveno virš dvejų metų. „Kad viskas gyvenime taip sugriūtų, tai man buvo pirmas toks kartas. Smūgis po smūgio, net šeima neturėjo, kuo man padėti. Tiesiog taip atsitiko. Nutolau dėl šitų problemų tiek emociškai, tiek psichologiškai ir nuo savo šeimos, nutraukiau su ja ryšius. Bet praėjus kiek laiko, kai jau pagerėjo, pasisakiau šeimai – ji supratingai į tai reagavo, priėmė. Juk būna, kad žmonės atsitraukia dėl sunkumų nuo kitų“, – sako moteris.

Kartu su socialiniais darbuotojais Agnė nusprendė, kad norėtų gultis į ligoninę, kurioje paskirti vaistai ir poilsis padėjo susitvarkyti su situacija. Iš ligoninės grįžusi į Laikinuosius namus, moteris pradėjo dėliotis gyvenimo siekius.

Dažnas patyręs asmenines krizes nori kuo greičiau ir pats vienas pasiekti nusistatytus tikslus ir tas greičiausiai palaužia. „Kad ir kaip bebūtų gėda ar nedrąsu, vis tiek turi žengti tą žingsnį, jei nori gyvenime kažką pasiekti, kažką turi dėl to ir daryti. Turi eiti priimti pagalbą, nes vienas nieko nepadarysi. Aš jau iš to pasimokiau. Laikinieji namai priėmė mane tokią, kokia buvau, ir padėjo atsitiesti. Niekada nesi vienas, net kai taip atrodo“, – dalinasi Agnė.

Ji pasakoja, kad visada ieškojo geresnio gyvenimo, nuolat kažką veikė, mokėsi, bandė siekti karjeros. „Gyvendama Klaipėdoje buvau papuolusi ir į ne kokias rankas, bet kapanojausi, stvėriausi. Aš viską pati gyvenime dariau, ir žinote būna, kai pati ir pati viską darai – ateina tas momentas, kada viskas subliūkšta, įvyksta perdegimas, išsekimas.“

Naujas gyvenimas – nauji tikslai

Agnė sako, kad jos požiūris į pačią Laikinųjų namų aplinką ir žmones, kurie čia apsigyvena, labai pasikeitė: „Dabar jau nebeimu taip aštriai, taip giliai ir asmeniškai visko. Kad ir empatiškas bei jautrus esu žmogus, bet išmoksti nepriimti taip asmeniškai dėl savęs ir savo gerovės. Dabar į šią vietą aš žiūriu iš dėkingumo prizmės“. 

Šiuo metu Agnė – nebe Laikinųjų namų gyventoja, o savanorė. Ji grįžta į vietą, kuri kažkada buvo jos paskutinė viltis, ir padeda kitiems: „Aš tiesiog pati panorėjau sugrįžti. Iš pradžių gavau pasiūlymą, ar galiu pabudėti, ir mielai sutikau, nes ir pati budėtojos darbą norėčiau susirasti. Savanoriaudama čia galvoju gauti rekomendaciją ir su ja toliau darbo ieškoti.“

Dabar Agnė gyvena savarankiško gyvenimo namuose, tačiau, kaip pati sako – nežada juose užsibūti. „Einu į savanorystę Laikinuose namuose kaip į darbą, noriu ramiai viską susidėlioti ir be streso ieškotis darbo. Turiu antrą pusę, tai jau pradedame galvoti ir apie šeimą. Norėtųsi labai greitai pilnai atsistoti ant kojų, bet žinau, kad viskam reikia laiko ir tikiu, kad po truputį eisiu tik į priekį.“

The post Agnės istorija apie gyvenimą iš naujo: niekada nesi vienas, net kai taip atrodo appeared first on LAIKMETIS.

Vis dėlto 2020 m. prasidėjusi COVID-19 pandemija ir ją sekę sprendimai, tarp kurių karantinas, kontaktinių paslaugų ribojimas ir nuotolinis ugdymas, staiga visiškai pakeitė socialinio darbuotojo veiklos pobūdį. Jį atitolino nuo tų, kuriems reikalinga socialinė pagalba, nors socialinių problemų ne tik kad nesumažėjo, bet atvirkščiai – jų radosi dar daugiau. Pažvelkime giliau į šias karantino metu išryškėjusias socialines problemas ir socialinių darbuotojų darbą tokiu išskirtiniu laikotarpiu.

Socialinės pagalbos nuasmeninimas

Socialinio darbuotojo profesija yra nuolat besikeičianti ir keičianti formą, priklausomai nuo to meto visuomenės ar asmens poreikių, stengiantis atliepti didžiausias kiekvieno laikmečio problemas. Vis dėlto 2020 m. prasidėjusi COVID-19 pandemija ir su jos valdymu susiję sprendimai sukėlė neeilinių iššūkių socialinių darbuotojų veiklai ir kuriam laikui atėmė iš šio darbo bene svarbiausią jo įrankį – asmeninį pažinimą tų, kuriems teiki pagalbą. Socialinis darbas buvo nuasmenintas.

Apribotas lankymasis namuose labai apsunkino šeimų stebėseną bei socialinių įgūdžių stokojančių šeimų kasdienių gyvenimo įgūdžių ugdymą.

Iki tol atrodė akivaizdu, kad socialinei pagalbai suteikti būtinas asmeninis kontaktas su asmenimis, kuriems tokios pagalbos reikia. Vis tik valdant pandemiją apribojus kontaktines paslaugas socialiniai darbuotojai netikėtai turėjo pradėti teikti socialines paslaugas dar niekada nebandytu būdu – telefonu. Apribotas lankymasis namuose labai apsunkino šeimų stebėseną bei socialinių įgūdžių stokojančių šeimų kasdienių gyvenimo įgūdžių ugdymą.

Iki karantino socialinis darbuotojas lankydamasis namuose stebėjo gyvą šeimų gyvenimą ir joje vykstančius procesus. Specialistai galėjo atkreipti dėmesį į daugybę kasdienių šeimų gyvenimo detalių: vaikų emocinę būseną, sveikatą, jų aprangą ir mitybą. Nuotolinis darbas galimybes pamatyti realų šeimos gyvenimą apribojo. Be to, dažnai šeimos ėmė net neatsiliepinėti  į socialinio darbuotojo skambučius.

Negalint gyvai aplankyti šeimų, teko suintensyvinti bendravimą su ugdymo įstaigų specialistais, siekiant išsiaiškinti, ar vaikai dalyvauja pamokose, ar tėvai užtikrina jų dalyvavimą ugdymo procese.

Tačiau tuo metu įvestas nuotolinis ugdymas sukėlė papildomų problemų ir apsunkino šeimų stebėseną bei socialinės ir psichologinės pagalbos teikimą joms net ir ugdymo įstaigų specialistams, dėl ko kartais ši pagalba apskritai tapo sunkiai įmanomas. Tai atvėrė daugybę skaudulių ir paliko ilgalaikių pasekmių, kurios išliko ir pasibaigus karantinui ir kurias socialiniai darbuotojai spręsti turės dar ne vienerius metus.

Nuotolinio mokymosi keliami iššūkiai

Viena iš pirmųjų problemų, su kuriomis susidūrė mokyklinio amžiaus vaikus auginančios socialinės rizikos veiksnius patiriančios šeimos, – sunkumai naudojantis informacinėmis technologijomis. Motinos, kurios niekada anksčiau nedėjo didelių pastangų padėdamos savo vaikams ruošiant namų darbus, dabar turėjo mokytis naudotis nuotoliniam mokymuisi reikalingomis programėlėmis ir to išmokyti vaikus. Netikėtinai jos pačios tapo mokymosi proceso dalyvėmis, o nuo jų pagalbos ėmė esmingai priklausyti vaikų galimybė mokytis.

Deja, labai dažnai tinkamos suaugusiųjų pagalbos ir priežiūros tokiose šeimose nebuvo. Kai kuriose šeimose geriausiu atveju būdavo tik sudaromos galimybės prisijungti prie nuotolinių pamokų, tačiau nesuteiktos kitos nuotoliniam mokymui būtinos sąlygos – tinkama erdvė bei rami aplinka, kurioje būtų galima susikaupti. Negalėdami teikti kontaktinių paslaugų, čia ne visada galėjo padėti ir socialiniai darbuotojai, dėl ko socialinių įgūdžių stokojančios šeimos tarsi būdavo paliekamos tvarkytis pačios.

kai kurie tėvai, padėdavę vaikams mokytis, dažnai ėmė užduotis atlikinėti už vaikus.

Yra ir kita medalio pusė – kai kurie tėvai, padėdavę vaikams mokytis, dažnai ėmė užduotis atlikinėti už vaikus. Tokiais atvejais vaikai netekdavo galimybės savarankiškai atlikti paskirtas užduotis, klysti bei mokytis iš savo klaidų. Tai taip pat lėmė mokymosi spragas, kaip ir iškėlė klausimą, kiek objektyviai galima įvertinti vaikams suteikiamos mokomosios medžiagos įsisavinimą.

Visa tai kai kuriais atvejais lėmė dideles mokymosi spragas, kurias sunku pašalinti ir pasibaigus karantinui, tad tai lemia ilgalaikes suprastėjusių mokinių rezultatų pasekmes. Ypač daug mokymosi nesėkmių patyrė mažesnių gabumų mokiniai, kurie nebegalėjo gauti tiek individualaus dėmesio, kiek kontaktinių pamokų metu. Su atsiradusiomis didesnėmis mokymosi spragomis susijęs ir padažnėjęs vengimas lankyti mokyklą, motyvacijos stoka.

Karantinas ir nuotolinis ugdymas sumažino mokinių motyvaciją bei gebėjimą mokytis dar ir dėl to, kad pasikeitė pats jų gyvenimo ir mokymosi ritmas – nebereikėjo anksti keltis, susiruošti į mokyklą, dažnu atveju užtekdavo gulint lovoje prisijungti į pamoką ir toliau snausti arba žaisti kompiuterinius žaidimus. Visa tai negalėjo neturėti ilgalaikių pasekmių vaikų elgesiui, mokymosi rezultatams.

The post Karantinas ir nuotolinis mokymasis išryškino socialines problemas - socialiniai darbuotojai appeared first on LAIKMETIS.

„Džiugu, kad nepaisant oro sąlygų ir aplink siaučiančių ligų atvyko kolegos iš Alytaus, Pravieniškių, Panevėžio ir Kauno įstaigų", - rašoma pranešime.

Susitikimo metu aptartas bendradarbiavimas ir veiklų sąlyčio taškai įgyvendinant nuteistųjų pirmąjį ir antrąjį socialinės integracijos etapus pagal tvarkos aprašą „Dėl iš pataisos įstaigų paleidžiamų (paleistų) asmenų socialinės integracijos“.

Taip pat pasidžiaugta glaudaus pataisos namų socialinių darbuotojų ir Caritas socialinių darbuotojų bendro darbo sėkmėmis, aptarti kylantys iššūkiai ir jų sprendimo galimybės. Susitikimo metu pristatytos ir kitos Kauno arkivyskupijos nuteistųjų integracijos programos vykdomos veiklos teikiant pagalbą nuteistiesiems ir jų artimiesiems.

The post Kaune - pataisos namuose dirbančių socialinių darbuotojų susitikimas appeared first on LAIKMETIS.

Anot jos, penktadienį apie 11.30 val. gautas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos raštas, kad Alytuje, bendruomeniniuose šeimos namuose, prieš tris mažamečius vaikus, įtariama, smurtavo socialinis darbuotojas.

The post Paradoksas - Alytuje prieš vaikus smurtavo socialinis darbuotojas appeared first on LAIKMETIS.

„Mūsų projektu siūloma, kad valstybės lygio ekstremalios situacijos ar karantino metu, kai yra prieinamos vakcinos, tam tikri darbuotojai galėtų dirbti tik pasiskiepiję pilna schema plius sustiprinančia doze. Skiepytis privalės darbuotojai, dirbantys darbus ir užsiimantys veikla dviejose srityse, tai asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir socialinės paslaugos ir veikla“, – per Vyriausybės posėdį sakė sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.

Jis pažymėjo, kad skiepai būtų privalomi ne tik sveikatos priežiūros ir socialinės globos įstaigų darbuotojams, bet ir teikiantiems paslaugas šiose įstaigose.

„Turima mintyje ne tik pačių įstaigų, kurios veikia socialinės ar sveikatos priežiūros srityje, darbuotojai, bet ir valymo, maisto tiekimo, kitos paslaugos, jei jos teikiamos būtent šiose įstaigose“, – sakė ministras.

Vyriausybei pritarus pataisų projektui, jis bus teikiamas Seimui, kuris ir priims gautinį sprendimą. Premjerė Ingrida Šimonytė pasiūlė pataisas svarstyti skubos tvarka, kad jos galėtų būti pateiktos per pratęstą Seimo sesiją sausio 11 dieną ir jos metu priimtos.

Projektu siūloma nustatyti, kad dėl užkrečiamos ligos paskelbus ekstremalią situaciją ar karantiną tam tikrų sričių darbuotojai galėtų dirbti tik pasiskiepiję nuo tos užkrečiamosios ligos ir tik tol, kol bus laikomi įgijusiais imunitetą nuo minėtos ligos.

Siūloma, kad pataisos įsigaliotų vasario 14 dieną.

Anksčiau Sveikatos apsaugos ministerija buvo parengusi projektą, kuris numatė privalomą skiepijimą ir švietimo, viešojo administravimo sektorių darbuotojams bei kariuomenei, tačiau jų naujausioje versijoje atsisakyta.

„Mes buvom aptarę įvairias sritis, kurias tai galėtų liesti, bet po gruodžio 21 dienos papildomo aptarimo tarpinstituciniame pasitarime buvo nuspręsta pradėti nuo tų sričių, kur vykdant veikla yra labai sudėtinga arba praktiškai neįmanoma išvengti tiesioginio kontakto su pacientais arba asmenimis, kuriems yra teikiamos paslaugos“, – sakė A. Dulkys.

Premjerės duomenimis, šiuo metu sustiprinančiąja vakcinos nuo COVID-19 doze yra pasiskiepiję apie 50 proc. medicinos darbuotojų, socialinės globos sferoje – apie 40 procentų.

„Tas nėra blogai, bet turint minty, kad dauguma medikų buvo skiepijami prioriteto tvarka, tikimybė, kad jau yra praėjęs septynių mėnesių laikotarpis, yra didelis“, – sakė I. Šimonytė.

Išimtis dėl privalomų skiepų būtų taikoma darbuotojams, kurie negali pasiskiepyti dėl medicininių priežasčių bei tiems, kurie yra persirgę koronavirusu, kol bus laikomi įgijusiais imunitetą.

Nepasiskiepiję ir išimtims nepriklausantys darbuotojai negalės dirbti kontaktiniu būdu: jei darbo pobūdis leidžia, jie galės būti skiriami dirbti nuotoliniu būdu, jei ne – perkeliami į kitas pareigas, kurioms nereikia skiepytis, o jei tokios galimybės nėra – nušalinami nuo darbo nemokant atlyginimo. 

Praėjus trims mėnesiams nuo nušalinimo pradžios darbdavys galės nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėdamas išeitinės išmokos.

The post Vyriausybė nusprendė: privalomi skiepai medikams ir socialiniams darbuotojams appeared first on LAIKMETIS.