Biblija liudija apie trumpalaikę žmonių atmintį ir iš to atsirandantį Dievo užmiršimą. Todėl psalmininkas nuolat drąsina: „nepamiršk, koks jis geras!“ (Ps 103,2). Gavęs dovaną nepamiršk dovanotojo. Jėzus pasakoja įspūdingą istoriją apie dešimt ligonių, kurie sutikę Jėzų pasveiko, bet tik vienas iš jų nepamiršo jam padėkoti. Santykiu devyni/vienas žmogiškas užmaršumas nusveria gebėjimą atsiminti. Širdies dėkingumas savaime neplūsta, bet turi būti sąmoningai prisimintas tam, kad spontaniškas pojūtis laikui bėgant išaugtų į dorybę, taptų gyvenimo stiliumi. Turime išugdyti savyje svarbiausią nuostatą – būti dėmesingi Dievui ir kitiems žmonėms.

Dėkoti – reiškia atminti meilę

Kiekvienas žmogus, aiškiai apmąstydamas didelius ir mažus gerus įvykius, nutinkančius kasdien, labai nustebs. Tiek daug dalykų priimame kaip savaime suprantamus ir tikrąją jų vertę pajaučiame tik tada, kai turime be jų apsieiti, ir kai mūsų gyvenimas darosi nebe toks, kokį įsivaizduojame: kai viduržiemį sugenda šildymas, kai anksti ryte neužsiveda automobilis arba streikuoja kompiuteris, kai prarandame darbą arba sveikatą.

Žmogus, kuris visus dalykus priima kaip savaime suprantamus, nebesijaučia niekuo apdovanotas ir nebežino, kaip džiugu gauti dovanų? Josephas Saueris tokią situaciją taip apibūdino: „Dievui, kurį vadiname viso gero davėju, mes negalime atsidėkoti jokiomis dovanomis. Tačiau mes galime padaryti kai ką tokio, ko negali pats Dievas: galime jam padėkoti. Padėka ir pašlovinimas yra vieninteliai dalykai, kuriuos iš tikrųjų galime dovanoti Dievui. Taip savaiminiai mūsų pasaulio dalykai pavirs ypatingais mūsų gyvenime, tikrai dieviškomis dovanomis“.

Kai tai pasakome jauniems žmonėms, kartais jie atsako labai skeptiškai: „Kodėl turiu dėkoti, jeigu man nėra gera? Ar tai ne veidmainystė?“

Šiandien mums atrodo, kad tikra ir sąžininga yra tai, kas gali būti paremta jausmais: jeigu nejaučiu jokio dėkingumo, tai kam jį rodyti?

Tačiau dėkojimas yra daugiau nei tik jausmas – dėkojimas yra atsakymas į Dievo veikimą, už kurį esu dėkingas. Tai ryšio su Juo, mano pasitikėjimo Juo išraiška. Jėzus, stovėdamas priešais penkių tūkstančių išalkusiųjų minią, dėkojo Tėvui už penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis – jis dėkojo už menkas dovanas, laikomas rankose, ir vertino jas kaip garantą, kaip ženklą kitų, daug didesnių dovanų.

Dėkoti reikia išmokti

Dėkojimas yra svarbiausias tikėjimo pratimas. Tokia nuostata turi formuotis ir atsirasti treniruojantis, geriausia tai pradėti kuo anksčiau. Nesvarbu, kad kai buvome vaikai ne per labiausiai džiaugiamės, kai ir vėl tekdavo rašyti padėkos laišką močiutei ar krikšto tėvams už kalėdines ar gimtadienio dovanas… Tačiau auklėjimo priemonė turėjo įtakos, juk šiandien tai tapo savaime suprantamu dalyku mūsų gyvenime.

Izraelio tauta irgi turėjo tai praktikuoti. Tokios šventės, kaip paschos avinėlio valgymas, yra dėkingo atminimo ritualai, per kuriuos kiekviena nauja karta įtraukiama į Dievo veikimą tautos istorijoje.

dėkojimas yra daugiau nei tik jausmas – dėkojimas yra atsakymas į Dievo veikimą, už kurį esu dėkingas.

Mes iš to mokomės ir bendruomenėje susikūrėme savų atsiminimo ritualų. Pavyzdžiui, iš ryto melsdamiesi „renkame“ padėkas, net ir tada, kai mums nėra gera. Visuomet atsiras dalykų, už kuriuos galime būti dėkingi: geras miegas, sveikata, ištikimi draugai, pavykęs darbas, netikėtas svečias vakar, taika ir nuomonių laisvė mūsų šalyje… Meldėjų maldos ir šlovinimo giesmės lyg sparnai, pakeliantys suglebusią širdį ir atveriantys ją padėkai savais žodžiais. Padėkai duoti didžiuliai pažadai, nes „kas aukoja padėkos auką, mane pagerbia, ir tam, kuris taiso savo kelią, aš parodysiu Dievo išganymą“ (Ps 50,23).

Mūsų bendruomenė kartais susirenka į šlovinimo ir padėkos šventę. Kartu prisimename praėjusius įvykius ir pasakojame vienas kitam apie dovanas, kurias esame gavę, – apie didelius ir mažus stebuklus. Taip nukreipiame savo žvilgsnius nuo savęs, nuo savo ribotų galimybių Dievo ir jo begalinių galių link. Anksčiau neturėjau didelio noro būti didelėje kompanijoje ir klausytis ilgų pasakojimų. Vėliau supratau, kad nedalyvaudama ten, kai ką prarasdavau. Juk dėkojimas yra sielos higiena. Jis apvalo mano gyvenimą nuo nepasitenkinimo, nedėkingumo ir baimės, kad kas nors nepavyks. Jis atveria akis Dievo gerumo pilnatvei, kurioje gyvename.

Padėka neleidžia susvyruoti

Aš pati galiu nuspręsti,į ką man žiūrėti, kam ir kiek leisti save kontroliuoti.

Jeigu nukreipsiu akis „žemyn“, pamatysiu, kaip man nesiseka, kur mano lūkesčiai neišsipildo, kas man dabar sunkiai sekasi, ir kas man dar turėtų priklausyti. Jeigu žiūrėsiu „aukštyn“,į Dievo gerumo pėdsakus mano gyvenime, tuomet suprasiu, kur mano žaizdos buvo išgydytos, kur buvau apsaugota, kas man pasisekė, ir kur buvau netikėtai apdovanota.

Pateiksiu vieną pavyzdį. Mano gyvenime įvyko stebuklingas lūžis, kai rimtai pažiūrėjau į 139 psalmę ir pritaikiau ją praktikoje. Joje parašyta: „Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas… aš tai gerai žinau. Tu sukūrei mano inkstus, numezgei mane motinos įsčiose“.Šiuo aspektu peržvelgusi visą savo gyvenimą supratau, kad manyje slypintis NE sau pačiai yra neteisingas, kad turiu atsikratyti nihilistinės laikysenos ir pritarti Dievo TAIP mano gyvenimui.

Dėkingumo praktikavimas nepakeičia sunkių gyvenimo aplinkybių, tačiau jis pakeičia požiūrį į jas. Tai leidžia suvokti, kad gyvename faktų sąsajose, kurios pranoksta tai, ką mes tuo momentu pajėgūs priimti. Tai neleidžia būti suklaidintam ir apsaugo nuo susikoncentravimo į save.

Bonhoefferis knygoje „Gyvenimas kartu“ primena: „Tik tas, kuris dėkoja už mažus dalykus, gauna didelius“. Nedėkingumas, skundai dėl skurdo, silpnumo, mažo tikėjimo,įspūdingos patirties ir dovanų troškimas kaip tik trukdo Dievui patikėti mums daugiau ir didesnių dalykų.

Šlovinimas pakylėja

Prancūzų filosofas Gabrielius Marcelis dėkingumą vadina mūsų sielos vartų sargu, saugančiu mus nuo griaunančių jėgų. Kaip tai atrodo praktiškai, parodysiu pateikdama kelis pavyzdžius.

Viena jauna moteris įtikinamai pasakojo, kaip dėkingumo kupini prisiminimai labai konkrečiai sunkiomis dienomis jai tapo dvasiniais ginklais: „Kai išgyvenu ką nors labai gražaus – pavyzdžiui, nuostabūs susitikimai arba pasisekęs darbas – visuomet per ramybės laiką vėl viską detaliai permąstau ir pasidžiaugiu kiekviena smulkmena, kaip kokiu vertingu lobiu, ir pakalbu apie tai su Dievu. Savo fantazijoje sukūriau vidinę lobių skrynią, kurioje saugoju šiuos prisiminimus. Aš nuolat sugrįžtu prie jos ir ištraukiu lobius, kad galėčiau jais pasidžiaugti ir pasakyti Dievui, kaip man patinka. Kelias mano prisiminimų ir padėkos link ilgainiui praktikuojantis vis trumpėja ir tampa įprastu dalyku. Net kai sunkiais laikais man sekasi blogai, ir čia ir dabar negaliu rasti nieko, verto padėkos, aš turiu šį lobį. Jeigu sąmoningai jį išsitraukiu, pasidžiaugiu, siedama tai su šviesiais ir padėkos vertais prisiminimais, tuomet man tampa lengva pasitikėti Dievu, nes man kartu su juo jau pavyko“.

Viena bendradarbė pirmaisiais įtikėjimo metais nusprendė padaryti tokį eksperimentą ir patyrė, kaip pasikeitė jos širdis ir pagerėjo santykiai su kitu žmogumi. Apmąstydama Dievo akivaizdoje šiuos santykius ji staiga suprato, kad jai reikia nuolat ieškoti aname žmoguje meilės vertos savybės ir už ją dėkoti. Ir tai ji turi daryti keturias savaites! Po to ji patyrė tris stebinančius dalykus: 1. Apie save: kokia kerštinga ir nepatenkinta yra jos širdis, nenorinti pamatyti kitame gera; 2. Apie kitą asmenį: pamažu ji galėjo visai kitaip jį matyti; 3. Apie Dievą: kitam žmogui jis rodo tokią pat meilę ir kantrybę.

Įvesti naujovių

Vienas senas mano draugas sunkiausios gyvenimo krizės metu suprato, kokia gyvybiškai svarbi gali būti padėka.

„Po keturiasdešimt devynerių be galo laimingų metų mano žmona netikėtai mirė po, rodos, sėkmingai praėjusios operacijos. Tada jaučiausi kaip kokia būtybė, kuriai ką tik amputavo tris ketvirtadalius jos esybės. Likęs ketvirtadalis bandė kažin kaip išgyventi. Vieną dieną aš nebenorėjau gyventi. Tuomet į rankas papuolė 109 psalmės 30 eilutė: ‘Visu balsu dėkosiu VIEŠPAČIUI, giesme šlovinsiu jį žmonių spūstyje…‘ Iki tol negalėjau nei melstis, nei dalyvauti pamaldose, ir Dievas man buvo pasidaręs visai blogu. Ir štai pajutau, kad kuo daugiau dėkoju, tuo daugiau jėgų gaunu nenusakomą kančią iškęsti. Aišku, mano padėka buvo pilna dejonės lyg katės, kuriai užmynė ant uodegos, kniaukimas. Padėka ir šiandien diena po dienos teikia man naujų jėgų nugyventi likusį gyvenimą su džiaugsmu“.

Psalmėse meldėjai atveria Dievui širdį ir pasako tai, ką jie jaučia – su visu bejėgiškumu, baimėmis, pykčiu ir skundu, kad turi kentėti. Bet čia jie nesustoja. Jie prisimena, kas yra Dievas, ir ką jie iš jo jau yra patyrę, ir tada įvyksta pasikeitimas: „Dėkoju tau, nes tu išgelbėjai mane nuo priešų“ (Ps 18,49); „…nes jis išgirdo mano pagalbos šauksmą. VIEŠPATS mano stiprybė ir mano skydas“ (28,6-7). Pasitikėjimas ištikimuoju Dievu išsklaido netikėjimo rūką ir horizontas vėl laisvas ir tolimas.

Vertė Vilija Ulienė

The post Angela Ludwig. Dėkojimas – gyvenimo stilius appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau ir tai nėra absoliutus maldos poveikio įrodymas. Medicina, kaip pripažįsta visi garbingi gydytojai, nėra tikslusis mokslas. Kad paneigtume onkologų prognozes, mums nebūtina griebtis antgamtinių argumentų. Visai nebūtina tikėti priežastiniu ryšiu tarp maldos ir išgijimo, nebent kas šito norėtų. Taigi iškyla klausimas: koks turėtų būti maldos veiksmingumo įrodymas? Tai, ko meldžiame, gali atsitikti; tačiau kaipgi žinoti, ar tai nebūtų atsitikę ir be maldos? Net jei dalykas būtų neginčijamas stebuklas, negalėtume iš to daryti išvados, jog stebuklas įvyko todėl, kad išgirsta mūsų malda. Be abejo, pateikti įtikinančio empirinio įrodymo, kaip kad galėtų gamtos mokslai, neįmanoma.

Tam tikri dalykai įrodomi nenuginčijamos mūsų patirties. Traukos dėsnis suformuluotas remiantis patirtimi, kad visi kūnai be išimties jam paklūsta. Tačiau netgi tuomet, jei įvyktų visa, dėl ko žmonės meldžiasi – o taip nėra – vis vien nebūtų įrodyta tai, ką krikščionys vadina maldos veiksmingumu. Nes malda yra prašymas. Prašymo esmė, kitaip nei prievartos, yra ta, kad jis gali būti išpildytas arba ne. Ir kai be galo protinga būtybė girdi riboto ir kvailo padaro prašymą, žinoma, kartais jį patenkins, o kartais ne. Nuolatinė „sėkmė“ maldoje anaiptol nepatvirtintų krikščioniško mokymo teisingumo. Veikiau įrodytų kažką panašaus į stebuklingą galią – tam tikros žmogiškos būtybės galią užvaldyti natūralią eigą, panaudoti prieš ją jėgą.

Naujajame Testamente yra vietų, kurios iš pirmo žvilgsnio, regis, žada, kad mūsų maldos bus be išimties išklausytos. Tačiau tai negali būti tikroji jų esmė. Nes tikroji Evangelijos esmė mums aiškiai rodo priešingą dalyką. Alyvų kalne meldėsi švenčiausiasis iš visų prašytojų, kad kančios taurė aplenktų jį. To neįvyko. Todėl galime atsisakyti idėjos, kad malda rekomenduotina kaip kokia patikima gudrybė.

Nuolatinė „sėkmė“ maldoje anaiptol nepatvirtintų krikščioniško mokymo teisingumo.

Yra dalykų, kurie įrodomi ne paprasta patirtimi, o dirbtinai sukeltais patyrimais, vadinamais eksperimentu. Ar tai tiktų ir maldai? Nekreipsiu dėmesio į priekaištą, kad krikščionis negalėtų dalyvauti tokiame projekte, nes jis jam uždraustas: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo, eksperimentais“. Tačiau uždrausta ar ne, – ar toks dalykas išvis galimas?

Pažinojau vieną žmogų, kuris pasiūlė, kad grupė tikinčiųjų – kuo daugiau, tuo geriau – imtųsi šešias savaites kiek įmanoma karščiau melstis už visus ligoninės A, bet ne už ligoninės B pacientus. Tada jie susumuotų rezultatus ir pažiūrėtų, ar ligoninėje A būta daugiau išgijimų ir mažiau mirties atvejų. Tą eksperimentą jie būtų galėję pakartoti dar ir įvairiu laiku skirtingose vietose, kad būtų pašalinta neesminių veiksnių įtaka.

Sunkumas tas, kad tokiomis aplinkybėmis neįsivaizduoju tikros maldos. „Žodžiai be minties niekad nepasiekia dangaus“, – sako karalius „Hamlete“. Tiesiog kalbėti maldą nereiškia melstis; kitaip atitinkamai dresiruotų papūgų grupė tiktų taip pat gerai kaip ir žmonės. Galima melstis už ligonių sveikimą tik tada, kai tau rūpi, kad jie pasveiktų. Negalima norėti, kad vienoje ligoninėje visi pacientai pasveiktų, o kitoje – nė vienas. Tai būtų daroma ne tam, kad būtų palengvintos kančios, o kad būtų nustatyta, kas įvyksta. Tikrasis maldos ketinimas skirtųsi nuo tariamojo. Kitaip tariant, kad ir ką gali padaryti liežuvis, dantys ir keliai, tai nėra malda. Eksperimentas reikalauja neįmanomo dalyko.

Taigi empiriniu keliu įrodymo ir paneigimo negalima gauti. Tačiau ši išvada ne taip atima drąsą tada, kai prisimename, jog malda yra prašymas, ir kai palyginame ją su kitais atvejais, kuriais ko nors prašome.

Į savo artimuosius su prašymais mes kreipiamės lygiai taip kaip į Dievą: prašome druskos, algos padidinimo, prašome draugų per atostogas pašerti katę, prašome moterį tekėti už mūsų. Kartais gauname, ko prašome, o kartais ne. Jei gauname, moksliškai įtikinamai įrodyti priežastinį ryšį tarp prašymo ir gavimo yra lygiai taip pat sudėtinga.

Galbūt tavo kaimynas geros širdies ir neleistų tavo katei alkti, jei pamirštum su juo susitarti. Tavo darbdavys niekad nebus labiau linkęs išpildyti tavo prašymo padidinti atlyginimą kaip tada, kai spėja, jog pas konkurentą galėtum uždirbti daugiau, ir todėl tikriausiai bet kokiu atveju padidintų tau algą, kad tik tave išsaugotų. Kai dėl moters, kuri sutinka tekėti už tavęs – ar tu tikras, jog ji tam nebuvo pasiryžusi jau iš anksto? Tavo pasiūlymas galėjo būti jos sprendimo pasekmė, o ne priežastis. Galbūt tam tikras svarbus pokalbis niekad nebūtų įvykęs, jei nebūtų buvęs jos sumanytas.

Taigi, ar prašome Dievo, ar savo artimojo, tam tikru mastu dėl mūsų prašymo poveikio iškyla tos pačios abejonės. Kad ir ką gauname, galbūt būtume gavę bet kokiu atveju. Tačiau, kaip sakiau, tik tam tikru mastu. Gali būti, kad mūsų draugas, viršininkas arba žmona sako, jog jie taip pasielgė todėl, kad to jų prašėme; ir galbūt juos pakankamai gerai pažįstame, kad būtume įsitikinę, jog pirma, jie sako vien tai, ką laiko teisinga, ir antra, pakankamai gerai pažįsta savo pačių motyvus, kad jaustųsi teisūs.

Tačiau reikia pastebėti, jog šiuo atveju savo įsitikinimą pasiekėme ne moksliniais metodais. Nesurengėme kontrolinio eksperimento, kurio metu atsisakome algos padidinimo arba nutraukiame sužadėtuves ir paskui pakartojame savo prašymą naujomis sąlygomis. Mūsų įsitikinimas yra visai kas kita nei mokslinė išvada. Jis atsirado iš mūsų asmeninio santykio su partneriais, iš asmeninės pažinties, o ne iš to, jog sužinojome apie juos tam tikrų faktų.

Mūsų įsitikinimas, kad Dievas visada girdi mūsų maldas ir kartais jas išklauso ir kad tariami išklausymai nėra vien atsitiktinumas, – tik taip ir gali atsirasti, jei, žinoma, tą įsitikinimą iš viso pasiekiame. Reikalas ne tas, kad suvestume sėkmių ir nesėkmių sąskaitą ir aptiktume, jog tam, kad sėkmės būtų laikomos atsitiktinumu, jų per daug. Tas, kuris geriausiai pažįsta žmogų, geriausiai žino, ar jis prašymą įvykdo todėl, kad buvo to prašomas. Taigi aš manau, kad tie, kurie geriausiai pažįsta Dievą, taip pat geriausiai žinos, ar jis mane pasiuntė į kirpyklą dėl to, kad kirpėjas meldėsi.

Iki šiol šį klausimą bandėme spręsti pasirinkę neteisingą išeities tašką. Jau pats klausimas, ar malda veikia, iš pat pradžių iškelia neteisingas prielaidas. „Veikti“,– tarsi būtų kalbama apie burtažodį ar mašiną, funkcionuojančią savaime. Malda yra arba gryna saviapgaulė, arba asmeniškas santykis tarp netobulų asmenų (mūsų pačių) ir visiškai konkretaus Asmens. Malda pareiškimo, ko nors prašymo prasme tėra maža šio santykio dalis; išpažintis ir atgaila yra jos slenkstis, šlovinimas yra jos šventoji vieta, o Dievo buvimas, jo patyrimas yra maldos duona ir vynas. Taip Dievas mums pasirodo. O tai, kad jis išklauso maldą, yra tik papildoma šio apreiškimo forma, nebūtinai svarbiausia. Ką jis daro, patiriame iš to, koks jis yra.

Vis dėlto prašyti malda mums leidžiama ir net paliepta. „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.“ Ir, be abejo, iš to kyla teorinė problema. Ar galime tikėti, kad Dievo veikimui žmogus daro kokią nors įtaką savo iniciatyvomis? Nes begalinei išminčiai nereikia, kad kas nors pasakytų, kas geriausia, o begalinis gerumas neturi būti verčiamas daryti gera.

Kita vertus, Dievui nereikia ir nieko iš to, kas veikiama baigtinių jėgų, – gyvų ar negyvų. Jei norėtų, jis galėtų stebuklingai be maisto atnaujinti kūną; arba mums be ūkininkų, kepėjų ir mėsininkų pagalbos duoti maisto; arba žinių be mokytų žmonių pagalbos; arba be misionierių atversti pagonis. Vietoj to, realizuodamas Savo valią, jis leidžia bendradarbiauti dirvožemiui, orui, žvėrims ir raumenims, protui bei žmogaus valiai.

„Dievas, – sako Pascalis, – įvedė maldą, kad savo kūriniams suteiktų priežastingumo orumo.“ Tačiau ne tik malda; šio orumo Dievas mums suteikia, kada tik imamės veikti. Juk teigti, kad mano maldos turėtų daryti įtaką dalykų eigai, nėra keisčiau kaip kad tvirtinti, kad tą įtaką daro kiti mano veiksmai.

Vertė Zigmantas Ardickas

The post C. S. Lewis. Ar įrodomas maldos veiksmingumas? appeared first on LAIKMETIS.

Australijos vandens polo žaidėja Matilda Kearns, įsikūrusi netoli pastato, kuriame buvo apsistojusios Okeanijos šalių komandos, instagrame pasidalijo vaizdo įrašais, kuriuose užfiksuota, kaip sekmadienio popietę Fidžio sportininkai susirinko į pamaldas.

„Turiu geriausią vietą kaimelyje, nes esu šalia Okeanijos pastato", - rašė ji įraše, kurį pamėgo daugiau kaip 559 tūkst. žmonių. Vis dar nepavargstu nuo to!"

Penkiomis dienomis anksčiau ji pasidalijo dar vienu vaizdo įrašu iš savo kambario, kuriame ji klausėsi Fidžio šlovinimo giesmių, kuris sulaukė daugiau kaip 600 tūkst. patiktukų.

Taip gražu, - sakė ji. - Visi išėjo į savo balkonus jos klausytis".

The post Fidžio komanda per olimpines žaidynes išpopuliarėjo šlovinimo giesmėmis appeared first on LAIKMETIS.

Pilną renginio programą rasite Kristusuola.lt

The post Anykščiuose vyks šlovinimo šventė "Uola" appeared first on LAIKMETIS.

Susitikimas prasidės 18 val. ir vyks 2 valandas, kaip rašoma skelbime.

„Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė“ (Iz 35, 1). Kviečiame visus prie Gyvybės šaltinio!" - rašoma bažnyčios kvietime.

The post Kretingos tikintieji kviečiami į šlovinimo vakarus appeared first on LAIKMETIS.

Renginys vyks Kauno jėzuitų gimnazijos fojė, Rotušės a. 9. Mokymus apie šlovinimą ves Scott’as ir Donna Underwood’ai, kurie jau daugelį metų bendradarbiauja tiek su redemptoristais, tiek su Slovakijos pasauliečių bendruomenėmis „Gyvenimo upė“ ir „Kalvarija“. Tai bus pirmas kartas, kai jie tarnaus Baltijos šalių regione.

Šlovinimo seminare kviečiami dalyvauti visi, kurie norėtų pagilinti supratimą apie šlovinimo, kaip gyvenimo būdo, dvasingumą bei išmokti praktinių šlovinimo tarnystės Bažnyčioje niuansų. Apie šlovinimo tarnystę mokysimės kaip apie integraliai apimančią tikinčiojo širdį, protą ir kūną. Tai bus mokymų, maldos, muzikos, bendravimo ir diskusijų laikas", - rašo organizatoriai.

Daugiau.

The post Kaune vyks praktinis šlovinimo seminaras appeared first on LAIKMETIS.

Kunigas Allanas Phanas (Alanas Fanas) iš Nebraskos per 2020 m. pandemijos COVID-19 suvaržymus pradėjo kurti kasdienius viešus internetinius apmąstymus, tikėdamasis, kad parapijiečiams tokiu būdu suteiktų dvasinio peno. Po kurio laiko, kurdamas vaizdo įrašus vienas, jis nusprendė į savo apmąstymus įtraukti ir savo augintinę auksaspalvę pudelę Daisy.

„Pagalvojau, kad Daisy labiau patrauks dėmesį nei mano veidas", - juokavo kunigas A. Phanas. Jis taip pat manė, kad streso ir nerimo metu šuniukas įžiebs šypseną žmonių veiduose.

Parapijiečiai kunigui sakė, kad jiems patinka „pamaldos su Daisy", tad taip kilo vaizdo įrašų pavadinimas.

Kunigas pasakojo: „Tikrai nemaniau, kad daug žmonių tai žiūrės, jau nekalbant apie tai, kad jiems tai patiks! Buvo beprotiška matyti, kiek daug žmonių atpažįsta Daisy arba sustabdo mane ir klausia: ,Ar jūs esate tas kunigas, kuris meldžiasi su savo šunimi?'"

2019 m. kunigui buvo diagnozuotas storosios žarnos vėžys, todėl jis įsigijo Daisy, kad ši padėtų jam išgyventi chemoterapijos ir švitinimo gydymą.

Dabar Daisy vis dar džiugina kunigą, kai jis pasijaučia prasčiau.

„Prieš leisdamas Daisy valgyti, meldžiuosi su ja, ir kiekvieną kartą širdyje jaučiu džiaugsmą kreipdamasis į Dievą kartu su Jo kūriniu. Daisy taip pat padeda man netinginiauti, nes su ja einu į naktinius pasivaikščiojimus! Man jie patinka, nes primena, kad reikia matyti ir priimti Dievo meilę per viską, ką Jis sukūrė, tiesiogine to žodžio prasme, kad Jo vaikai galėtų džiaugtis".

Po to, kai buvo perkeltas į naująją parapiją, kunigas Phanas nustojo kurti vaizdo įrašus, bet galiausiai, atsižvelgęs į populiarų poreikį ir po kelis mėnesius trukusių svarstymų, vėl juos tęsė.

„Manau, kad mano charizma yra padrąsinimas, todėl kurdamas šiuos vaizdo įrašus norėjau visus padrąsinti, suteikti džiaugsmo ir vilties. Noriu padėti žmonėms pagilinti savo ryšį su Dievu, ypač per kasdienio gyvenimo patirtis, net nepaisant mūsų nesėkmių", - sakė jis.

„Pamaldos su Daisy" jų žiūrovams ir pačiam kunigui Phanui daug davė; ypač jos suteikia taip reto pozityvumo, esant dideliam negatyvumui socialiniuose tinkluose.

The post Vėžiu sergantis amerikietis kunigas skleidžia džiaugsmą tikintiesiems kartu su savo augintiniu appeared first on LAIKMETIS.

„Džiaugsmo lyderystė dažniausiai vedama lyderio, kuris eina priekyje ir prisiima atsakomybę ir kuriuo dažniausiai norime sekti. Man toks tinkamiausias lyderis yra Jėzus Kristus. Lyderis, kuris prisiėmė atsakomybę už mus visus ir mirė ant kryžiaus“, – dalijosi kunigas Petras Pichas pokalbyje su kauniečiais, kurie vakarą pasirinko praleisti susitikime su kunigu „Miesto sode“ Laisvės alėjoje ir pasišnekučiuoti. Pokalbį moderavo Domas Antanas Raižys. 

Tačiau ar kančia dera su džiaugsmu? Kunigas Petras sakė: iš kančios galima ištraukti gėrį. „Kančia – tai auksinė proga išeiti iš savo egocentriškumo. Dėl kančios mes labiau stengiamės dėl kitų, padedam jiems ir atnešam džiaugsmą“, – dalijosi dvasininkas – laimingas kunigas, kuris savo ispanišku akcentu ir temperamentu neleido nuobodžiauti.

Pakilia nuotaika „Miesto sode“ žmonės klausėsi minčių apie džiaugsmą, kuris nėra vien „gražūs blizgučiai“. Apie džiaugsmą, kuris perkeičia gyvenimą.

„Gera buvo klausytis Nerijaus ir jo žmonos sukurtų dainų. Toks akustinis ir ramus laikas“, – dalijosi klausytojai po atlikėjo ir autoriaus Nerijaus Sadausko koncerto arkivyskupijos salėje, kuris prasidėjo po vakaro kavinėje.

Viešpaties šlovinimas, malda už Kauno miestą, už mūsų arkivyskupiją, už visa, už ką šiandien galime ir turime dėkoti, vėliau tęsėsi Šv. Jurgio (pranciškonų) bažnyčioje – su grupe NATUS, jaunaisiais šlovintojais iš Garliavos parapijos, su jų širdžių ir maldos karščiu.

Trečiadienio programa.

The post Kaune vyksta šlovinimo vakarai appeared first on LAIKMETIS.

Visų keturių dvasinis pamatas - ilgametė formacija, kurią jie gavo katalikų vienuolinėje bendruomenėje.

Nuo 2011 m. brolių ir seserų ketvertukas buvo pašauktas evangelizuoti per sakralinę muziką. Šia prasme „Harpa Dei" stengiasi surinkti gražiausias įvairių tradicijų giesmes, kad šlovintų Dievą ir, kita vertus, perduotų žmonėms Viešpaties grožį, kuris taip ryškiai spindi sakralinėje muzikoje.

Nuo to laiko jų misija nuvedė juos į daugelį pasaulio šalių, įskaitant Meksiką, Izraelį, Vokietiją, Rusiją, Ekvadorą, Lietuvą, Jungtines Amerikos Valstijas ir kt.

„Harpa Dei“ tikisi, kad galės prisidėti prie Visuotinės Bažnyčios muzikinės tradicijos, kuri, pasak Vatikano II Susirinkimo žodžių, „yra neįkainojamos vertės turtas, pranokstantis kitas meno formas", atgaivinimo ir jautrumo jai ugdymo. (Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 112).

Ši jų adventinė giesmė yra unikalus projektas, nes jame gieda dvylika kunigų iš dvylikos pasaulio šalių. Tarp jų girdimas ir lietuvio kunigo balsas. Tai – Šv. Jono kongregacijos brolis Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus Nekrošius. Jis daug metų tarnavo Vilniuje Šv. Jono Teologo vienuolyne, o šiuo metu gyvena JAV kaip atsiskyrėlis.

The post Advento giesmę gieda 12 kunigų iš 12 šalių – tarp jų ir lietuvis appeared first on LAIKMETIS.

„Dievas mane tikrai palaimino! Šiandien sukanka trisdešimt metų, kai gyvenu su ŽIV, todėl ši žinia man sukėlė didžiulį atgarsį. Dėkoju Viešpačiui už tai, kad mane saugojo, teikė jėgų ir vedė 62- ejus metus, bet ypač pastaruosius trisdešimt metų“, - rašė Johnsonas keliose „Tviterio“ žinutėse.

Per visa tai išmokau pasitikėti Jėzumi, išmokau pasitikėti Dievu!

Kai 1991 m. lapkričio 7 d. Johnsonas paskelbė apie pasitraukimą, jis buvo viena didžiausių NBA žvaigždžių. Džonsonui ŽIV diagnozė buvo nustatyta tuo metu, kai ši liga dar buvo išsamiai nesuprantama, o apie užsikrėtimo ja ir jos plitimo būdus buvo atlikta nedaug tyrimų.

Pasitraukęs iš sporto, 1991 m. E. Johnsonas įsteigė „Magic Johnson“ fondą, kad informuotų visuomenę apie ŽIV ir AIDS. Kaip teigiama fondo interneto svetainėje, fondas „kuria programas ir remia bendruomenines organizacijas, kurios tenkina etniškai įvairių miesto bendruomenių švietimo, sveikatos ir socialinius poreikius“.

Johnsonas yra Vakarų Andželo Dievo Kristaus bažnyčios Los Andžele narys. 2019 m. jis pasitraukė iš „Lakers“ prezidento pareigų, kad kartu su žmona galėtų atsidėti tarnystei savo bažnyčios bendruomenėje.

„Tikra palaima, kai žinai, kokia kryptimi eini... Man tai toks pokytis, nes dabar, kai einu kalbėti korporacijoms, pradedu tai šlovindamas Viešpatį“, - teigė Johnsonas.

The post NBA legenda Magicas Johnsonas: dėkoju Dievui, kad mane saugo appeared first on LAIKMETIS.