Pirmojo advento sekmadienio Evangelija mums kalba apie kosminius sukrėtimus, žmonijos nerimą ir baimę.

Šiame kontekste Jėzus kreipiasi į mokinius vilties žodžiais: „Pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk 21, 28). Jam rūpi, kad mokinių širdys nebūtų sunkios (plg. 34 eil.) ir kad jie budriai lauktų Žmogaus Sūnaus atėjimo.

Pranciškus aiškino, kad iš tiesų daug Jėzaus amžininkų, matydami to meto tragiškus įvykius – persekiojimus, konfliktus, stichines nelaimes – buvo apimti nerimo ir manė, kad artėja pasaulio pabaiga. Jų širdis slėgė baimė.

Tačiau Jėzus nori išlaisvinti juos iš klaidingų įsitikinimų ir moko, kaip išlikti budriems savo širdyse, kaip žiūrėti į tuos nerimą keliančius įvykius neišleidžiant iš akių Dievo plano. Todėl Jėzus ir siūlo kelti akis į dangų, nes tik taip galima iki galo suprasti ir žemiškus dalykus.

Pasak Pranciškaus, labai svarbus ir Jėzaus patarimas saugotis, kad neapsunktų mūsų širdys. Iš tiesų gali atsitikti taip, kad nerimas, baimės ir nuogąstavimai dėl mūsų asmeninio gyvenimo ar dėl to, kas šiandien vyksta pasaulyje, gali mus prislėgti ir nublokšti į neviltį.

Jei rūpesčiai slegia mūsų širdis ir verčia mus užsidaryti savyje, Jėzus, priešingai, kviečia pakelti galvas, pasitikėti jo meile. Jei surasime jam vietos mūsų širdyse, mes vėl atgausime viltį.

Popiežius prašė paklausti savęs: ar mano širdį slegia baimė, rūpesčiai, nerimas dėl ateities? Ar atsimenu Dievą žvelgdamas į kasdienius įvykius ir istoriją? O gal leidžiu, kad mane užvaldytų nusiminimas?

Tegul šią dieną prasidedantis adventas būna brangi proga pakelti žvilgsnį į tą, kuris suteikia šviesos mūsų širdims ir palaiko mus kelyje, linkėjo Pranciškus ir paragino malda kreiptis į Mergelę Mariją, kuri ir per sunkius išmėginimus visada buvo pasirengusi priimti Dievo planą.

The post Popiežius Pranciškus: Jėzus siūlo kelti akis į dangų appeared first on LAIKMETIS.

Ignacas namuose gydėsi mūšyje sužeistą koją. Norėdamas išsklaidyti nuobodulį, jis paprašė atnešti ką nors paskaityti. Labai mėgo pasakojimus apie riterių žygdarbius, bet, deja, namuose tokių knygų nebuvo. Buvo tik šventųjų gyvenimai. Šiek tiek nenoromis jis ėmė juos skaityti. Ir kaip tik skaitydamas iš pradžių nuobodžias šventųjų istorijas, jis atrado kitą pasaulį, kuris jį užkariavo ir pradėjo konkuruoti su anksčiau taip mėgtais pasakojimais apie riterius. Ignacą sužavėjo šv. Pranciškaus ir šv. Dominyko asmenybės, jis panoro jais sekti. Žinoma, ir riterių istorijos jį toliau žavėjo, tačiau palaipsniui jis pradėjo jausti savyje kaitą; pradėjo pastebėti esminius skirtumus tarp riterių ir šventųjų.

Autobiografijoje jis trečiuoju asmeniu rašo apie save: „Mąstymas apie pasaulio dalykus jam teikė daug malonumo, tačiau, kai tas mintis atidėdavo į šalį, jausdavosi tuščias ir nusivylęs. O kai imdavo mąstyti apie kelionę į Jeruzalę basomis, apie pasninką ir kitas šventiesiems įprastas asketines praktikas, šios mintys ne tik guodė jį tada, kai jis jomis gyveno, bet ir po to palikdavo jį patenkintą ir kupiną džiaugsmo“.

Šioje patirtyje galime pastebėti du aspektus, sakė popiežius Pranciškus. Pirmasis – tai laiko svarba. Iš pradžių mintys apie pasaulį yra patrauklios, bet paskui jos praranda savo spindesį ir palieka žmogų tuščią, nepatenkintą. Priešingai, mintys apie Dievą iš pradžių sukelia pasipriešinimą, bet kai jas priimame, jos nelauktai atneša ramybę, kuri tęsiasi ilgai.

mintys apie Dievą iš pradžių sukelia pasipriešinimą, bet kai jas priimame, jos nelauktai atneša ramybę, kuri tęsiasi ilgai.

Antrasis aspektas – tikslas, į kurį veda ši kaita. Dvasinės įžvalgos būdu gaunamas atsakymas  – tai ne orakulo ištarmė ir ne burtų metimas pasirenkant vieną iš dviejų galimybių. Kad suprastume tikslą, turime būti jau nuėję tam tikrą gyvenimo kelio atkarpą. Ir turime ramiai peržvelgti tą kelią, kad suprastume, ko ieškome.

Ignacas, gulėdamas sužeistas namuose, iš pradžių visai negalvojo apie Dievą ar apie tai, kaip pakeisti savo gyvenimą. Pirmąją Dievo patirtį jis išgyveno įsiklausydamas į savo širdį, kuri parodė jame vykstančią jam pačiam įdomią kaitą: iš pirmo žvilgsnio patrauklūs dalykai jį nuvilia, o kiti, ne tokie patrauklūs, jam teikia ilgalaikę ramybę. Ignacas pajuto Dievą įsiklausydamas į savo širdį. „Štai ko turime išmokti! – sakė popiežius. – Turime įsiklausyti į savo širdį.“

Iganco pavyzdys mus moko dar vieno svarbaus dalyko – Dievas veikia ir per visiškai atsitiktinius įvykius. Iš tiesų atrodo, kad viskas kilo iš banalaus atsitiktinumo: nebuvo knygų apie riterius, o buvo tik šventųjų gyvenimai. Dievas veikia per įvykius, kurių neįmanoma suplanuoti.

Dvasinė įžvalga padeda atpažinti ženklus, kuriais Viešpats pasirodo per netikėtas, net nemalonias situacijas, kaip kad Ignacui buvo su sužeidimu. Jie gali vesti į susitikimą su tuo, kuris visiems laikams pakeis mūsų gyvenimą.

„Tegul Viešpats padeda mums įsiklausyti į savo širdis ir suprasti, kada kalba jis, o kada – ne jis, o kas nors kitas“, – baigė popiežius trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę.

The post Popiežius: pajuskime Dievą įsiklausydami į savo širdį appeared first on LAIKMETIS.

Istorine vadinama operacija įvyko penktadienį, sakoma pirmadienį paskelbtame Merilando universiteto medicinos mokyklos pranešime. Nors paciento būklės prognozė dar toli gražu nėra aiški, ši procedūra žymi svarbų pasiekimą bandant persodinti gyvūnų organus žmonėms.

Pacientas Davidas Bennettas (Devidas Benetas) buvo pripažintas netinkamų gauti donoro širdį. Toks sprendimas dažnai priimamas, kai paciento bendra sveikatos būklė labai prasta.

Dabar jis sveiksta po operacijos ir yra atidžiai stebimas, aiškinantis, kaip veikia transplantuotas organas.

„Reikėjo arba mirti, arba rinktis šį persodinimą. Norėjau gyventi. Žinau, kad tai žingsnis į nežinią, bet jis man yra paskutinė išeitis“, – operacijos išvakarėse sakė šis Merilando gyventojas.

D. Bennettas kelis pastaruosius mėnesius buvo prijungtas prie dirbtinės kraujo apytakos ir plaučių vėdinimo aparato.

„Laukiu, kada galėsiu atsikelti iš lovos, kai atsigausiu“, – sakė vyras.

Naujųjų metų išvakarėse Maisto ir vaistų administracija (FDA) suteikė išskirtinį leidimą šiai operacijai kaip paskutinę priemonę pacientui, pripažintam netinkamu gauti įprastą transplantą.

„Tai buvo proveržį atnešusi operacija – ji mus atvedė vienu žingsniu arčiau prie organų trūkumo krizės sprendinio“, – sakė kiaulės širdį persodinęs kardiochirurgas Bartley Griffithas (Barlis Grifitas).

„Žengiame atsargiai, bet taip pat esame nusiteikę optimistiškai, kad ši pirmoji pasaulyje operacija ateityje pacientams suteiks naują svarbią galimybę“, – pridūrė jis.

„Tai buvo proveržį atnešusi operacija – ji mus atvedė vienu žingsniu arčiau prie organų trūkumo krizės sprendinio“

Vienas iš Merilando universiteto širdies ksenotransplantacijos programos įkūrėjų Muhammadas Mohiuddinas (Muhamadas Mohiudinas) pridūrė, kad ši operacija vainikavo daug metų trukusius tyrimus. Be kita ko, per bandymus kiaulės širdį persodinus babuinams, kai kurie jų išgyveno ilgiau kaip devynis mėnesius.

„Ši sėkminga procedūra suteikė vertingos informacijos, padėsiančios medikų bendruomenei tobulinti potencialiai gyvybes gelbėsiantį metodą ateities  pacientams“, – kalbėjo M. Mohiuddinas.

Dešimt unikalių genų korekcijų

D. Bennettui buvo persodinta vienos iš kiaulių, kurių genomas buvo specialiai pakoreguotas, širdis.

Anot mokslininkų, buvo „išjungti“ trys genai, dėl kurių žmogaus organizmas atmestų kiaulės organus. Taip pat buvo blokuotas genas, kuris lemtų per didelį kiaulės širdies audinių augimą.

Į kiaulių genomą buvo įterpti šeši žmonių genai, lemiantys audinių suderinamumą. Iš viso buvo atlikta 10 unikalių genų korekcijų.

Genetinę modifikaciją atliko Virdžinijoje įsikūrusi biotechnologijų įmonė „Revivicor“. Šios bendrovės modifikuota kiaulė pernai spalį taip pat buvo panaudota revoliucingai operacijai, kai gyvūno inkstas buvo persodintas pacientui Niujorke, kurio smegenys buvo mirusios.

Ta operacija buvo tik naują koncepciją turintis patvirtinti eksperimentas, o inkstas buvo prijungtas atskirai nuo žmogaus organizmo. Tuo metu naujasis širdies persodinimas turi išgelbėti paciento gyvybę.

Prieš persodinant širdis buvo laikoma specialiame įrenginyje. Medikai taip pat su ja išbandė naują eksperimentinį preparatą, sukurtą bendrovės „Kiniksa Pharmaceuticals“, kartu su įprastais imuninę sistemą slopinančiais vaistais, turinčiais apsaugoti nuo organo atmetimo.

Šiuo metu organų persodinimo operacijų laukia apie 110 tūkst. amerikiečių. Kasmet daugiau kaip 6 000 pacientų miršta, taip ir nesulaukę tokios operacijos, rodo oficiali statistika.

Kad patenkintų paklausą, gydytojai jau seniai domisi vadinamosios ksenotransplantacijos galimybėmis, kai recipientui persodinamas kitos rūšies gyvūno organas. Pirmieji tokie eksperimentai buvo atlikti dar XVI amžiuje.

Per ankstyvuosius tyrimus daugiausiai dėmesio skirta primatų organams. Pavyzdžiui, 1984 metais naujagimei „mažylei Fei [Fae]" buvo persodinta paviano širdis, bet mergytė išgyveno tik 20 dienų.

Mūsų dienomis žmonėms plačiai persodinami kiaulių širdies vožtuvai, o kiaulės odos transplantai naudojami gydant smarkiai apdegusius pacientus.

Kiaulės laikomos idealiais donorais dėl panašaus į žmonių dydžio, spartaus augimo ir vislumo, taip pat fakto, kad jos jau yra plačiai auginamos mėsai.

The post JAV chirurgai per istorinę operaciją persodino kiaulės širdį žmogui appeared first on LAIKMETIS.

Spalio 31 dienos vidudienio maldos susitikime Šventasis Tėvas komentavo dienos skaitinį iš Evangelijos pagal Morkų: vienas Rašto aiškintojas pasiteiravo Jėzaus, koks yra pirmasis, svarbiausias Dievo įsakymas. „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei“, – konstatavo Rašto aiškintojas, išgirdęs Jėzaus atsakymą, kurį pakartojo beveik pažodžiui. Šis pakartojimas krenta į akis, ypač žinant taupų Morkaus stilių. 

Vienuolinė tradicija vartoja drąsų, bet konkretų terminą – Dievo žodis turi būti „gromuliuojamas“. Jis toks maistingas, kad gali pasiekti kiekvieną gyvenimo sritį, visą širdį, visą protą, visas jėgas, visą dvasią. Jis turi skambėti ir atsimušti aidu mumyse. Kai girdime tokį vidinį aidą, reiškia Viešpats gyvena mūsų širdyje. Ir sako mums kaip tam šauniam rašto aiškintojui: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ (žr. Mk 28). 

nepakanka skaityti, reikia mylėti Dievą ir artimą.

„Brangūs broliai ir seserys, Viešpats ieško ne tiek sumanių Rašto komentuotojų, kiek paklusnių širdžių, kurios, priimdamos jo Žodį, leidžiasi jo keičiamos iš vidaus“, – sakė popiežius. Todėl, pasak jo, labai svarbus artimas, familiarus Evangelijos pažinimas, jos turėjimas visada po ranka, kad Dievo žodis įžengtų į mūsų širdį ir duotų vaisių. Tai sakoma sekmadienio Evangelijoje: nepakanka skaityti, reikia mylėti Dievą ir artimą. Būtina, kad šis didysis įsakas mumyse skambėtų, kad mes jį sugertume, kad jis taptų mūsų sąžinės balsu. Tada jis neliks negyva raidė, Šventoji Dvasia iš Žodžio sėklos išaugins želmenį. Kiekvienas iš mūsų gali tapti gyvas, skirtingas, originalus šio vienintelio Dievo Žodžio vertimas. 

„Tad šiandien pasimokykime iš Rašto aiškintojo. Pakartokime Jėzaus žodžius, leiskime jiems suskambėti mumyse: „mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“. Ir paklauskime savęs – ar šis įsakas iš tiesų kreipia mano gyvenimą? Ar paliečia mano kasdienybę? Mums bus į gera, jei vakare, prieš užmigdami, atliksime sąžinės sąskaitą pagal šį Žodį, kad pamatytume, ar mylėjome Dievą, ar dovanojome šiek tiek gerumo tiems, kuriuos sutikome? Tegu Mergelė Marija, kurioje Dievo Žodis tapo Kūnu, mus išmoko širdimi priimti gyvuosius Evangelijos žodžius“, – sakė popiežius Pranciškus.

The post Popiežius Pranciškus: Viešpats ieško ne sumanių skaitytojų, o paklusnių širdžių appeared first on LAIKMETIS.

„Viešpatie, mūsų Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje! Savo didingumu apklojai dangaus aukštybes. (...) Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe“, – byloja 8-oji psalmė, kurios ištraukos buvo perskaitytos audiencijos pradžioje.

„Kontempliatyvus žmogiškos būtybės matmuo, kuris dar nėra kontempliatyvi malda, yra tarsi gyvenimo druska: teikia skonį, pagardina mūsų dienas. Galima kontempliuoti stebint ryte kylančią saulę, pavasarį žaliais lapeliais pasidengiančius medžius. Galima kontempliuoti klausant muzikos arba paukščių giesmių, skaitant knygą, apžiūrint meno kūrinį ar tokį šedevrą, kaip žmogaus veidas“, – sakė popiežius Pranciškus, priminęs ir prieš keletą metų mirusį Milano arkivyskupą Carlo Maria Martini, kuris savo pirmąjį sielovadinį laišką skyrė kontempliacijai. Gyvenant dideliame ir triukšmingame mieste, kur viskas yra dirbtina, funkcionalu, galima prarasti gebėjimą kontempliuoti. Kontempliuoti visų pirma reiškia buvimo būdą, o ne kažko darymą.

Buvimas kontempliatyviu priklauso ne nuo akių, bet nuo širdies. Štai čia įsiterpia ir malda, kaip tikėjimo ir meilės veiksmas, kaip mūsų santykio su Dievu kvėpavimas. 

Malda nutyrina širdį ir tuo pat metu žvilgsnį padaro skaidresnį, galintį pamatyti tikrovę iš kitos perspektyvos. Katekizme ši širdies transformacija aprašoma cituojant garsųjį šv. Arso klebono liudijimą:

„Kontempliacija yra į Jėzų nukreiptas tikėjimo žvilgsnis. „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane“, – pasakė prieš tabernakulį besimeldžiantis vienas Arso kaimietis šventojo klebono laikais. (...) Jo šviesa apšviečia mūsų širdies akis ir moko viską matyti Jo tiesos ir užuojautos visiems žmonėms šviesoje“ (žr. KBK, 2715).

Viskas gimsta čia: širdyje, kuri jaučiasi regima su meile.

Viskas gimsta čia: širdyje, kuri jaučiasi regima su meile. „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane“. Tokia yra meilės kontempliacija, susijusi su gilia vidine malda: jau nebereikia daug žodžių. Pakanka žvilgsnio, pakanka įsitikinimo, jog mūsų gyvenimą supa didelė ir ištikima meilė, nuo kurios niekas ir niekada mūsų negalės atskirti. 

Jėzus buvo tokio žvilgsnio mokytojas. Jo gyvenime niekada netrūko tylos ir susikaupimo momentų, tos meilės bendrystės, kuri leidžia gyvenimui atsilaikyti prieš neišvengiamus išbandymus ir išsaugoti grožį nepaliestą. Jo paslaptis buvo ryšys su dangiškuoju Tėvu. 

Pagalvokime apie Atsimainymą. Pasak Evangelijų, tai įvyko kritiniu Jėzaus misijos metu, kai jis vis labiau buvo kritikuojamas ir atstumiamas. Daug nesupratimo buvo ir tarp jo mokinių, kai kurie atsitraukė, o vienas iš Dvylikos pradėjo galvoti apie išdavystę. Jėzus pradėjo atvirai kalbėti apie Jeruzalėje jo laukiančias kančias ir mirtį. Taip besiklostant įvykiams Jėzus užlipo į kalną su Petru, Jokūbu ir Jonu. 

„Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje“, – pasakoja evangelistas Morkus. Tai Tėvo meilės šviesa, pripildžiusi Sūnaus širdį ir permainiusi visą Asmenį.  

Kai kurie dvasingumo mokytojai kadaise suvokė kontempliaciją kaip veiksmo priešpriešą ir aukštino pašaukimą atsidėti vien maldai kaip atsitraukimą nuo pasaulio ir jo problemų. Iš tiesų Evangelijoje ir Jėzaus mokyme nėra priešpriešos tarp kontempliacijos ir veiksmo. Ji galbūt kilo iš neoplatonizmo srovės įtakos. Tačiau šis dualizmas nėra krikščioniškos žinios dalis, pabrėžė popiežius Pranciškus.

„Evangelija perduoda kvietimą sekti paskui Jėzų meilės keliu. Tai visko viršūnė ir centras. Šia prasme kontempliacija ir artimo meilė yra sinonimai, jie kalba apie tą patį. Šv. Kryžiaus Jonas tvirtino, jog mažas grynos meilės veiksmas Bažnyčiai naudingesnis už visus kitus darbus kartu paėmus. Tai, kas gimsta iš maldos, o ne iš išpuikusio aš, kas ištyrinta nuolankumo – nesavanaudiškas ir tylus meilės veiksmas  – yra didžiausias stebuklas, kurį krikščionis gali padaryti“, – sakė popiežius Pranciškus. – „Toks yra kontempliatyvios maldos kelias: Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane. Šis meilės veiksmas, tylus dialogas Bažnyčiai davė labai daug gera.“ 

The post Popiežius Pranciškus: buvimas kontempliatyviu priklauso ne nuo akių, bet nuo širdies appeared first on LAIKMETIS.

Tu esi ir nesi. Nuo šiol, diena po dienos, petys į petį su broliais, tu pradėsi tapti tuo, kas esi Dievo Širdy, tikruoju savo veidu.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Tapk savimi appeared first on LAIKMETIS.

Ši giesmė, trykštanti iš tavo širdies, virs tavuoju išlaisvinimu ir  pagijimu. Visados savo sieloje palik erdvės šiai maldai. Nelauk, kol tapsi šventuoju, kad galėtum pradėti melstis. Prašyk Dovydo, kad pamokytų, kaip reikia išdrįsti. Tada iš visos širdies giedok Jo meilę ir Jo gailestingumą.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Giedok gailestingumą appeared first on LAIKMETIS.

Klausinėk jos, gilinkis į ją tol, kol tau bus duota išgirsti Gerąją naujieną. Kartais ji pasislėpusi, o kartais – tiesiog ranka pasiekiama. Ji visada čia glūdi. Jei priėmęs žodį, jauti kaip virpa tavo širdis, džiūgauk. Jei versdamas puslapį po puslapio, imi teisti savo brolį, žinok, kad nusidėjai. Evangelija niekam nėra blogoji naujiena. Tam, kuris ten ieško ginklų ar bausmių, ji lieka užantspauduota knyga.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Atrask Gerąją naujieną appeared first on LAIKMETIS.

Imi suprasti, kad keliaudamas savosios širdies link, turi nusimesti nereikalingą naštą. Atlik tai. Leisk Dievui tai įvykdyti. Vienas po kito laisvėja tavo raiščiai, žingsnis po žingsnis lengvesnės darosi tavo kojos, skaidrėja tavo žvilgsnis. Ar nepastebėjai, kad ir tavo balsas šiltėja? Tu jau kelyje į savo širdį.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Leisk Dievui veikti appeared first on LAIKMETIS.

Mylėti galvotrūkčiais skubant – tai ne meilė. Ženk ilgųjų žygių žygeivių žingsniu ir leiskis savo širdin. Psalmės apsakys tau žmogaus širdies menkystę ir taurumą. Ji dviveidė, sukta, tamsi, uždara. Dievui ją aplankius, ji dūžta į šipulius, kad geriau atsivertų, ir tada džiūgauja, krykštauja, gieda, šokinėja, kibirkščiuoja. Tedžiūgauja Viešpaties ieškančiųjų širdis!

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Nusileisk į savo širdį appeared first on LAIKMETIS.