Nuo krikšto pradžios Lietuva tris kartus buvo paaukota Mergelei Marijai, tad natūralu, jog šiandien yra vadinama Marijos žeme (Terra Mariana). Lietuvos ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras Lvove 1656 m. balandžio 1 d. dvasininkų, senatorių bei vietinių žmonių akivaizdoje pagal nustatytą tvarką, t. y. atsiklaupęs prieš altorių, sukalbėjo Lietuvos ir Lenkijos paaukojimo Marijai aktą. Antrąjį kartą Lietuva buvo paaukota Marijai 1951 m. gegužės 13 d. Romoje, Šv. Kazimiero kolegijos koplyčioje, minint bažnytinės provincijos įsteigimo Lietuvoje 25 metų sukaktį.¹ Atkūrus Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. Mergelei Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas.

Šiandien, nepaisant sociologinių prognozių, kuriose buvo skelbiama apie sacra praradimą industrinėje visuomenėje, verta kalbėti apie Mergelės Marijos garbinimo svarbą. Šis atgimimas ypač pasireiškia per maldingas keliones į Marijos šventoves, įvairias maldingumo apraiškas, tęsiasi votų (ženklų, žyminčių gautas malones) praktika.

Religinio mentaliteto kitimas ir nauji pamaldumo prioritetai, ypač pasiruošimas 2008 m. švenčiant Šiluvoje įvykusio Apsireiškimo 400 metų jubiliejų, pastarojo laikmečio tyrinėtojus skatino vis daugiau dėmesio skirti Švč. Mergelės Apsireiškimui Šiluvoje. Dr. Liudas Jovaiša konstatavo, kad „Šiluvos istorija, perpasakota ir perrašyta ne vieną kartą, tarsi suskirstė autorius į dvi – „pamaldžių entuziastų“ ir „skeptikų racionalistų“ – stovyklas. Iš lūpų į lūpas sklindantys pasakojimai, įtaigumo siekiantis meniškas polėkis ilgainiui taip pakoregavo pirmosios apsireiškimo istorijos turinį, kad, matydami galus nesueinant, kai kurie istorikai apsireiškimą apskritai „nurašė“.²

Atkūrus Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. Mergelei Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas.

Visgi, nepaisant to, XVII a. pradžioje atsitiko tai, kas reikšmingumu peržengė net Lietuvos ribas. Tuomet į sunkią ir painią istoriją įsiterpė pati Dievo Motina. 1608 m. piemenims ganant bandą, ant didelio akmens Šiluvos laukuose netikėtai ir nelauktai apsireiškė Mergelė Marija. Apsireiškimo pasakojimas, pradėjęs plisti tarp valstiečių įvairiose vietose, pasiekė ir Žemaičių vyskupijos oficijolą kunigą J. M. Kazakevičių. Jis, susirūpinęs šios žinios plitimu, nuvyko į Šiluvos valsčių ir rūpestingai apklausė visus tą apsireiškimą mačiusius. Po to atidžiai peržiūrėjo Žemaičių kunigaikštijos žemių registrą, ieškodamas fundacijos aktų. Ilgai ieškojęs ir neradęs, ne iš karto pastebėjo dvi šiek tiek suklijuotas korteles. Labai rūpestingai jas atskyręs, negalėjo įskaityti paties rašto, tik šiuos išlikusius aiškius žodžius: „O aš, Morkienė Vnučkienė, Maršalkienė ir ... ir tas stabmeldžių žemes visiems laikams prijungiu prie savo Šiluvos surinkimo |kalvinistų bažnyčios]“.³

Paėmęs aktų išrašą, J. M. kun. Kazakevičius vėl nuvyko į Šiluvos valsčių ir primygtinai prašė senojo ūkininko parodyti vietą, kurioje, kiek šis atmena, stovėjusi katalikų bažnyčia. Senukas leidosi prikalbinamas ir liepė nuvesti jį į tą dirvą, kuri tais metais buvo apsėta rugiais. Jis tikino, kad nors ir aklas, apčiuopomis parodysiąs senosios bažnyčios bei užkasto lobio vietą. Vos atvestas į vietą senolis staiga praregėjo. Padėkojęs Viešpačiui Dievui už stebuklingą regėjimo sugrąžinimą, jis nurodė vietą, kur reikia kasti. Kasant buvo surasta skrynia su Šiluvos bažnyčios lobiu, o šiame – fundacijos aktas. Paskatintas sėkmės ir tokių aiškių Dievo pagalbos ženklų, viltingai nusiteikęs, J. M. kun. Kazakevičius stengėsi teisiškai atgauti Šiluvos bažnyčios žemę, kurijai priklausė pagal fundaciją.⁴ 1623 m. birželio 6 d. teismo raštu katalikai galiausiai atgavo kalvinistų nusavintas žemes.⁵

Istorija baigiama liudijimu apie Dievo gerumą ir maloningumą – Šiluvoje Dievui garbinti atgautos ne tik bažnytinės žemės, bet ir žmonių širdys. Kan. M. Sviekauskas rašo: „didėja Dievo gerumas ir Jam ištikimų žmonių pamaldumas“.⁶ Būriais plūstantys maldininkai Šiluvoje patiria Viešpaties malonių, atgauna kūno ir dvasios sveikatą.

Nustatyta, kad Marijos apsireiškimą matė tikri istoriniai asmenys – kalvinistų seminarijos rektorius, bakalauras Saliamonas Gracijus ir Šiluvos kalvinistų katechetas Mikalojus Fiera. Tyrinėjant kalvinistų archyvus paaiškėjo, kad pastarasis dėl neaiškių priežasčių po Apsireiškimo gana greitai (1609 m.) išsikėlė iš Šiluvos. 1614 m. kalvinistų Vilniaus Sinodas jį grąžino į Šiluvą. Paprastai Sinodas tirdavo pamokslininkų pasitraukimo priežastis, netgi juos dėl to peikdavo, bet šį sykį to nepadarė ir po metų M. Fierai leido iš Šiluvos pasitraukti. M. Fieros pasitraukimas, nuo 1609 m. ėmusi krikti kalvinistų seminarija leidžia spėti, kad kalvinistus tikriausiai paveikė koks nors neįprastas įvykis.⁷

Vadovaujantis istoriku L. Jovaiša, pasakojimas apie Šiluvos bažnyčią surašytas praėjus maždaug pusei amžiaus nuo paties įvykio. Istoriją aprašo žmogus, girdėjęs ją iš kanauninko Kazakevičiaus ir kitų kunigų; Kazakevičius, savo ruožtu, apie apsireiškimą veikiausiai girdėjo iš pačių įvykio dalyvių. Taigi pasakojimas buvo iš trečių lūpų ir praėjus gerokam laikotarpiui. Pasakojimo autorius, matyt, pats atliko pirmąją girdėtų versijų analizę (nes girdėjo ne iš vieno asmens) ir pateikė mums apibendrintą, jo nuomone, patikimą versiją. Anot L. Jovaišos, tokios pasakojimo surašymo aplinkybės leidžia suprasti, kodėl tekste atsirado įvairių istorinių detalių netikslumų, kurių autorius neturėjo galimybės patikrinti. Kai kuriems tyrinėtojams tai davė pagrindo abejoti paties įvykio autentiškumu.⁸

Vis dėlto, Mergelės Marijos apsireiškimo garsas nuaidėjo per visą Lietuvos kraštą, žadindamas katalikų savimonę. Taip tolydžio Lietuvoje atgimė Katalikų Bažnyčia, tiesėsi ir lietuvių tautos dvasia, nualinta bado, maro ir karų su švedais bei rusais. Apie tuos įvykius vyskupas M. Valančius rašė: „Paskelbtas Švč. Marijos apsireiškimas ant akmens ir įstatytas į didįjį altorių stebuklingas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas patraukė iš visos Žemaitijos daugybę žmonių, kurie plūdo į Švč. M. Marijos Gimimo atlaidus“.⁹

Marijos apsireiškimo Šiluvoje tikrumą patvirtina ir nenutrūkstama tradicija, kurioje Šiluva toliau garsėjo malonėmis ir stebuklais. Svarus Marijos apsireiškimo liudijimas yra ir vysk. Jono Lopacinskio prašymas, kuris, galima sakyti, greitai buvo patenkintas (1775 m.): 1774 m. spalio 31 d. prašyme vyskupas išdėstė Šventajam Sostui, kad Šiluvos bažnyčios prepozitūra būtų Apaštalų Sosto malone pakelta ir taptų infulatine prepozitūra¹⁰, nes Šiluvos bažnyčia atgauta „ypatinga Dievo malone bei nuostabia Dievo Gimdytojos pagalba... aiškiam stebuklui tarpininkaujant (mediante evidenti miraculo)“.¹¹

XVII a. pradžioje Šiluvoje įvykęs Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas, be abejonės, buvo didelė Dievo dovana istorijos audrų blaškomai mūsų tautai. Galbūt tik šiandien galima visapusiškiau suvokti įvykio reikšmę, labiau suprasti ir įvertinti jo poveikį istorijos eigai ir Lietuvoje vyravusiai jėgų pusiausvyrai. Ištisus šimtmečius šio įvykio prisiminimas ir gausios, Mergelei Marijai užtariant, gaunamos malonės gaivino Lietuvos žmones. Marijos apsireiškimo Šiluvoje žinia – tai kvietimas atverti savo gyvenimą Kristui, turėti drąsos tikėti, būti laisvam ir atsakingam, puoselėti žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes.

1 Juozas Vaišnora, Marijos Garbinimas Lietuvoje (Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1958), p. 152.

2 Liudas Jovaiša, Švč. Mergelės apsireiškimas Šiluvoje: liudijimai, tradicija, kritika, Naujasis židinys-Aidai. 2007, Nr. 11–12, p. 511.

3 Liudas Jovaiša, Švč. Mergelės apsireiškimas Šiluvoje: liudijimai, tradicija, kritika, Naujasis židinys-Aidai. 2007, Nr. 11–12, p. 512.

4 Juozas Vaišnora, Marijos Garbinimas Lietuvoje (Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1958), p. 349.

5 Stasys Yla. Šiluva Žemaičių istorijoje. Kaunas: Kauno arkivyskupija. 2007, p. 374.

6 Nicolaw Swechowski,Historya zagubionego od heretikow kosciola Szydlowskiego... Vilniaus universiteto mokslinė biblioteka (VUMB). F. 1. E. 289. L. 75 (3).

7 Juozas Vaišnora, Marijos Garbinimas Lietuvoje (Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1958), p. 351.

8 Liudas Jovaiša, Švč. Mergelės apsireiškimas Šiluvoje: liudijimai, tradicija, kritika, Naujasis židinys-Aidai. 2007, Nr. 11–12, p. 512.

9 Motiejus Valančius, Žemaičių vyskupystė. In Valančius M. Raštai, t. 2. Vilnius: Vaga, 1972, p. 73.

10 Stasys Yla. Šiluva Žemaičių istorijoje. Kaunas: Kauno arkivyskupija. 2007, p. 227–229.

11 Stasys Yla. Šiluva Žemaičių istorijoje. Kaunas: Kauno arkivyskupija. 2007, p. 382–384.

The post Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje ir jo įtaka Lietuvai appeared first on LAIKMETIS.

Žinia iš Šiluvos per tiesiogines transliacijas pasiekė žmones visur, kur jie buvo tą valandą, – darbovietėse, gydymo įstaigose ar namuose, ypač kai jų negali palikti dėl negalių, ligų, kitų sunkių aplinkybių.

Piligrimai meldėsi prašydami sveikatos Šventajam Tėvui Pranciškui, prieš 12 metų, 2013-ųjų kovo 13 dieną, išrinktam į Apaštalų Sostą. Arkivyskupas pakvietė malda palydėti ir šiuo metu besigydantį ir sveikstantį mūsų kardinolą Sigitą Tamkevičių SJ.

Katechezėje vyskupas Saulius Bužauskas pasidalijo mintimis Gavėnios metui – 40-čiai dienų, per kurias keliaujame į Velykas. Pasak ganytojo, žvelgiant į Šventąjį Raštą, keturiasdešimtimi skaičiuojamas paties Dievo numatytas laikas sugrįžti prie Jo.

Iškilmingai Eucharistijai vadovavęs Šiaulių vyskupas Darius Trijonis homilijoje maldos tema padrąsino tikrumui, jog Dievas visad pasirūpina savo vaikais ir suteikia tai, ko iš tiesų mums reikia.

Svarbu ne mūsų lūkesčiai maldoje, bet laikas maldai.

Vyskupas išskyrė Rožinio maldą kaip žmonijai parodyto Dievo gailestingumo santrauką.

Piligrimams patarnavo Kėdainių dekanato kunigai. Giedojo Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios choras.

Atvykusieji lankė parodą Šiluvos piligrimų centre. Čia užsukę jie turi galimybę išgerti arbatos, įsigyti piligrimystės lauktuvių.

The post Marijos diena Šiluvoje appeared first on LAIKMETIS.

„Grožio troškimas yra neatsiejamas nuo pačio žmogiškumo. Galbūt todėl, norime atskleisti gėrį ir per grožį, nuo amžių pradžios statydami ištaigingas bažnyčias, freskomis puošdami interjerus. Juk prasmingai ir meditatyviai išgyvenamas grožis savotiškai pakylėja Dievop“, – rašo parodos kuratoriai. – O Šv. Kalėdos – viena gražiausių švenčių, kurių priderėtų laukti susikaupus, ramiai, tačiau džiugia širdimi. Būtent į tokį laukimą, prisimenant, jog tą naktį gimsta žmonijai Sūnus Atpirkėjas kviečia paroda, kurioje prieš jūsų akis atsiskleidžia skirtingų sukurtų Betliejų variacijos. Įdomu, jog čia išvysite dialogą tarp jau žinomų liaudies meistrų – Kazimiero Martinaičio ir Adolfo Teresiaus darbų bei Garliavos gimnazijos moksleivių kurtų prakartėlių. Išvysite kelių tūkstančių metų senumo ąžuolo drožinių ir vaikų rankų darbo nuoširdumo rezultatus:.

Parodos lankytojai kviečiami išgyventi ne tik meninio grožio, tačiau ir asmeninio santykio svarbą, organizatoriams prisimenant, kad nuo mažiausio iki didžiausio čia yra laukiami, nes ne trys Karaliai pirmieji, o paprasti piemenys įžengė į prakartėlę.

„Renkas piemenėliai, gieda Kūdikėliui – jam didi garbė tebūna! Džiaugias Marija, Juozapas globėjas: gimė žmonijai Sūnus Atpirkėjas. Dievo galybė skleidžia šviesybę,  dangus atvėrė žemei ramybę.“

The post Šiluva kviečia pasigrožėti prakartėlėmis appeared first on LAIKMETIS.

Atpirkėjas žmonijos;

Šiam Karaliui visagaliui

Nėr vietelės tinkamos.

Šiluva, kaip ir visa Lietuva bei krikščioniškas pasaulis, Kalėdas, Jėzaus gimimo šventę, pasitinka prakartėlėmis – jų paroda veikia Šiluvos piligrimų centre.

Kristaus gimimui atminti jau III a. Betliejaus grotoje būdavo inscenizuojamas tvartelis. Gimimo vaizdų esama ir IV–VI a. Italijos bei Galijos sarkofagų reljefuose.

Prakartėlių tradicijos pradžia laikoma 1223 m. Grečio, Italijoje, šv. Pranciškaus Asyžiečio sukurta gyva prakartėlė. Vėliau tokios Kristaus gimimo inscenizacijos paplito ir kitose Europos šalyse. Apie XVII a. jas pakeitė iš įvairių medžiagų sukurtos skulptūros, prakartėlės tapo ne tik Jėzaus gimimo prisiminimu, bet ir Kalėdų liturgijos dalimi.

Manoma, kad į Lietuvą Prakartėles atnešė pranciškonai: ir gyvas inscenizacijas, ir skulptūras. Bažnyčiose jos buvo rengiamos net okupacijos metais. Pabrėždamas prakartėlių prasmę, popiežius Pranciškus ypatingai skatina šeimas jas rengti namuose.

Prakartėlę sudaro iš skulptūrėlių sukomponuota scena. Tai grota, kuri Lietuvoje dažnai vaizduojama kaip kaimiškas tvartelis, kūdikis ėdžiose, Marija, Juozapas, asilas ir jautis, piemenys, avys, Rytų išminčiai, arba karaliai, angelai, stebuklinga žvaigždė. Skulptūros dažniausiai drožiamos ar kalamos iš medžio, molio ar akmens.

Šioje parodoje – garliaviškių liaudies menininkų Adolfo Teresiaus, Augustino Teresiaus, a. a. Dovydo Teresiaus, Kazimiero Martinaičio darbai. Taip pat Juozo Lukšos gimnazijos mokinių (vadovė Alina Vitkauskienė), Betygalos 2 kl. mokinių (vadovė Alma Kisnieriūtė), „Akadenija gamtoje" Kaulakių mokyklos bei Šiluvos gimnazijos „Jaunųjų kūrėjų“ būrelio narių (vadovas mokytojas Algirdas Bingelis) sukurtos Prakartėlės.

...Triukšmo prisotintame advento ir Kalėdų laike prakartėlės kviečia nurimti ir pažvelgti į save Kristaus gimimo šviesoje.

Kviečiame į prakartėlių parodą.

Kur? Šiluvos piligrimų centre, M. Jurgaičio a. 17 A, Šiluvoje;

Kada? Atidarymas gruodžio 13 d. 14 val., paroda veiks iki vasario 2 d.;

Parodos kuratorė: ses. Regina Teresiute SJE.

The post Šiluva Jėzaus gimimo šventę pasitinka prakartėlėmis appeared first on LAIKMETIS.

Drauge susivienijusios organizacijos – VšĮ Šiluvos piligrimų centras, Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenė, Šiluvos parapija, Raseinių rajono savivaldybė, Šiluvos seniūnija, Raseinių rajono kultūros centras, vietos bendruomenė, kviečia atkeliauti į Advento miestelį, kuriame lauks ne tik eglė, gyva prakartėlė, prakartėlių paroda, advento vainiko pynimas, savaitgalio piligrimystės, Kalėdų senelio dirbtuvės, vietinių gyventojų gaminta produkcija, tačiau ir laikas, skirtas kiekvienam atvykusiam asmeniškai.

Savaitgaliais Šiluvos piligrimų centre kiekvieno norinčio pokalbiui ar išpažinčiai lauks vienuolės sesės eucharistietės ir kunigai.

Galbūt trokštate patys Kūčių stalui pasigaminti kalėdaitį? Galbūt, laikas uždegti intencijos žvakę? O gal vaikai nekantrauja susitikti Kalėdų senelio dirbtuvėse ar kelionės su karieta po Šiluvą?

Jau gruodžio 3 dieną pradėsime literatūrine – muzikine impresija „Advento kelio šviesa“, kurios metu kviesime drauge pinti advento vainiką, o gruodžio 9 d. trauksime į Advento piligrimystės kelią.

Gruodžio 13-ąją, Mergelės Marijos dieną, Šiluvą užplūs ne tik minios piligrimų, tačiau ir įstaigos, kurios kviečiamos registruotis ir papuošti 12 eglučių aikštėje, o gruodžio 14 d. bus įžiebta Kalėdų eglė.

Visas gruodis pilnas susitikimų, nes visi keliai veda į šventovę, visi keliai veda į Šiluvą. O kiekvieną kviečiame nepamiršti, jog Kalėdų laukimo laikotarpiu įžiebtume ne tik egles, bet ir širdį.

Daugiau informacijos.

The post Šiluvos šventovėje tikinčiųjų lauks Kalėdų miestelis appeared first on LAIKMETIS.

O. E. Paliečiate bei gilinatės į tokias temas kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, Adelės Dirsytės asmenybė. Kodėl toks pasirinkimas?

D. G. Mintis parašyti knygą apie Adelę Dirsytę kilo labai seniai, kai keliavau į Vorkutą ir su ekspedicijos grupe sustojome netoli Vorkutos tundroje, tiksliau Čumoje, ten 1947 m. buvo ištremta Adelė. Gal pirma mintis buvo apie knygą suaugusiems – apie įkvepiančią vienos moters pasaulietės, mokytojos, ateitininkės biografiją. Bet 2021 m. sulaukiau netikėto Bažnyčios kronikos fondo direktorės D. Adomaitienės skambučio, ji mane pakvietė sukurti „kažką“ vaikams apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Šis pakvietimas nukrito nuobodžiame pandemijos kontekste, todėl iškart sutikau. Paskui to „kažko“ idėją išrutuliojome kartu su dailininke Jūrate. Gimė knyga vaikams, o dabar jau pradėjome ir knygų apie neginkluotą pasipriešinimą seriją.

J. T.-K: Man Adelės Dirsytės istorija pasirodė ir asmeniškai aktuali, kadangi mano tėvai tuo laikotarpiu buvo šiuose lageriuose. Taip atgijo vaizdiniai, kuriuos pasakojo mama ir tėtis. Įdomu buvo žiūrėti s. Danguolės darytas šiandienos Vorkutos nuotraukas. Tačiau tuo metu pradėjome rengti knygą skirtą Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai. Taigi, supratome, kad po Kronikos tikrai ruošime knygą apie A. Dirsytę. Ėmiau galvoti apie knygos stilių – yra istorinių nuotraukų, bet nenorėjau, kad knyga būtų vien piešta arba, tarkim, fotografijų albumas. Norėjau įdomumo, patrauklumo ypač jaunimo akims.

O. E. kodėl būtent knygos vaikams?

D. G. Esu dirbusi žurnalo jauniems „Lux“ redaktore, vėliau – sielovadoje, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje dėsčiau tikybą. Vaikų ir paauglių pasaulis man pažįstamas ir įdomus. Esu įsitikinusi, kad vaikai supranta daug daugiau, negu mes manome, o jų vertybinis pagrindas, įsitikinimai taip pat formuojasi vaikystėje ir paauglystėje. Vaikams patinka herojai, jiems reikia idealų, įkvepiančių pavyzdžių, „supermenų“.

Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo istorija yra pilna superherojų, o jų žygdarbiai ir nuotykiai gniaužia kvapą. Šias tikras istorijas reikia skubėti surinkti ir užrašyti, nes jie jau yra „iškeliaujanti“ karta, bet gali tapti įkvėpimu ateinančioms kartoms. Dažnai sakau, jog šios knygos yra skirtos šeimai. Jas gali skaityti vieni vaikai ir istorija bus suprantama, skaitant kartu su suaugusiais gali gimti pokalbis apie tėvų, senelių vaikystę, pasidalinimas tarp kartų. Jaunesniems tėvams, Nepriklausomybės kartos žmonėms, tai gali būti irgi istorijos atradimas kartu su vaikais.

J. T.-K. Vaikai ir jaunimas – mūsų ateitis. Privalome jiems palikti informaciją, vaizdinius, su kuriais mes, karta, kuri vienokiu ar kitokiu būdu prisilietė prie istorijos dalies, kurią išgyveno mūsų tėvai.

O. E. Didvyrių – užmirštų, ar menamų yra ne vienas, tačiau įdomus jūsų pasirinkimas - kodėl būtent ji – iš Šėtos apylinkių kilusi mergaitė?

D. G: Pirmą kartą į Šėtą apžiūrėti vietovių atvažiavau 2018 m., susiradau jos gimtinę Aukštuosiuose Kapliuose, apžiūrėjau Šėtos bažnyčią. Bet į tikrą ekspediciją kartu su Jūrate ir Konstantinu leidomės tik praėjusią vasarą, kai jau kryptingai rinkome medžiagą knygai. Mane ji žavi kaip atsidavusi mokytoja, kuri laišką dukterėčiai pasirašydavo „vaikų draugė“. Taip pat įkvepianti yra jos ištikimybė ir ištvermė Magadane.

J. T.-K. Man Adelė labai jautri ir tuo pačiu tvirta asmenybė. Atrodo visai paprasta kaimo mergaitė, siekianti žinių, mokslo, kokių Lietuvoje pilna. Svajojanti apie keliones, pamatyti pasaulį. Taip ji pamatė pasaulį tik ne savo noru o per prievartą ir kančią. Jos pasaulis tikrai ne malonumų kupimas, o kančios, prievartos. Žiūrint į žemėlapį, kuris pateiktas ir knygelėje, matyti kaip toli ji buvo prievarta išvežta. Ir kokia ji stipri tiek iškentėjusi.

O. E. Kaip manote, kuo Adelė Dirsytė galėtų įkvėpti šiandienos jaunimą?

D. G: Šiandieniniame karo Ukrainoje kontekste ne tik jaunimą, bet visus mus ji gali įkvėpti  savo be kompromisine laikysena tremtyje, giliu tikėjimu ir atsidavimu Dievui. Sunkiomis sąlygomis ji rūpinosi kitais. Pavyzdžiui, mane labai jaudina istorija, kai Adelė būdama Magadane izoliatoriuje, tai yra kalėjimo ligoninėje, grįžtančiai į Lietuvą draugei nori perduoti siuntinuką varganų dovanėlių, kad ji nuvežtų giminaičiams į Lietuvą. Adelė nėra mums tolima, mes turime jos nuotraukas, laiškus. Prieš kelis metus man dar teko susitikti ir kartu su ja kalėjusiomis gimnazistėmis. Jos visos teigė, kad Adelė buvo paprasta ir kartu ypatinga moteris.

J. T.-K: Išties, šiandienos karo fone Adelė yra itin aktuali asmenybė. Stiprybė ir meilė jai padėjo nepasiduoti iki galo, neišduoti savęs, savo įsitikinimų. Ji buvo ne tik mokytoja, bet ir jaunimo globėja. Tokia išliko iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Ji – pavyzdys jauniems mokytojams, įkvepianti būti ne tik mokytojais savo dalyko, bet būti jaunimo globėjais.

O. E. Šiluvoje balandžio 13 d. susitinkame knygos apie Adelę Dirsyte pristatyme. O kas toliau? Galbūt Jūsų mintyse jau gimsta nauja tema naujai knygai?

D. G: Sakyčiau, kad jau pagavome pagreitį. Šiuo metu dirbame nebe prie atskirų knygelių, bet prie serijos „Perskaitęs duok kitam“ ir trečioji knyga bus apie Šiluvą. Tai yra knyga iš dviejų dalių: apie senąją Šiluvos istoriją, Mergelės Marijos Apsireiškimą, paslėptą skrynią, bažnyčių statymus. O paskui – apie Eucharistijos bičiulių organizuotas piligrimines keliones į Šiluvą Sovietmečiu. Labai tikimės šią knygelę išleisti 2023 m. Šilinėms.

Kviečiame drauge jungtis į akciją „Šiluvoje skaitome“.

Knygos „Adelė. Slapta vaikų draugė“ pristatymas įvyks balandžio 13 d. 14 val. Šiluvos piligrimų centre.

The post Didvyriai Lietuvoje: Adelės Dirsytės istorija appeared first on LAIKMETIS.

Šiluvos piligrimų centras drauge su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetu kviečia mokslininkus dalyvauti trečiojoje tarptautinėje konferencijoje Šiluvoje, kurios 2023 m. tema „Krikščionybė ir kūrybiškumas". 

III tarptautinė mokslinė konferencija Šiluvoje bus skirta nagrinėti fundamentalią kūrybos ir kūrybiškumo sampratą teologijos ir kitų mokslų požiūriu, tarpdiscipliniškai pažvelgti į kūrybos problematiką įvairiose žmogaus gyvenimo ir veiklos sferose.

„Būti kūrybiškam – Dievo pašaukimas žmogui. Pradžios knygoje skaitome, jog Viešpats Kūrėjas sukuria žmogų kaip mažąjį kūrėją, pašauktą bendradarbiauti didžiajame ir besitęsiančiame kūrinijos kūrimo akte. Būti žmogumi savaime reiškia atspindėti Dievo kūrybiškumą savuoju kūrybiškumu", rašo organizatoriai.

Jie teigia, kad vis dėlto „kūrybiškumas tarsi įkalina. Postmodernioje visuomenėje elgtis kūrybiškai tampa ne tik mados šauksmu, bet ir imperatyvu kiekvienam žmogui. Susiformuoja tokios sąvokos kaip kūrybinės industrijos, kūrybos ekonomika, dėl kurių kūrybiškumas tampa privalomas".

Pranešime užduodami šie klausimai:

Gyvenant informacijos amžiuje, socialiniai tinklai įgalina kiekvieną būti kūrėju. Tačiau ar tai nemenkina pačios kūrybos kaip išimtinės ir pakylėtos veiklos sampratos? Ar kūryba netampa vienadiene, profaniška, nenešančia ilgalaikių gyvenimo pokyčių?

Taip pat pasakojama, kad kai katalikų filosofas vyskupas Juanas Caramuelis y Lobkowitzius, o kiek vėliau Gottfriedas Leibnizas atrado dvejetainę skaičiavimo sistemą, kuri po maždaug 300 metų tapo žmonijos gyvenimo pagrindu, jie, nepaisant savo genialumo, nenumatė visų šio atradimo rezultatų.

„Panašiai nutiko su daugybės atradėjų ir kūrėjų pasiekimais. Tai atveria galimybę vertinti žmogiškąją kūrybą kaip fragmentą, išnyrantį žemiškojoje tikrovėje nedideliu pavidalu, tačiau šaknimis besiremiantį į neaprėpiamą Dievo kūrybingumą", - teigia organizatoriai.

„Čia atsiveria kūrybiškumo gelmė krikščioniškuoju požiūriu – žmogus geba būti tikrai kūrybingas tik nugalėjęs individualistines paskatas ir atsivėręs Dievui – Kūrėjui, apdovanojančiam savo kūrinius kūrybingumu. Būdamas kūrybingas, žmogus atranda save kaip kūrėją Dievo ir kūrinijos visumos kontekste. Priėmęs tikrovę kaip sukurtą, žmogus ir pats geba kūrybingai siekti vaisingų žemiškųjų rezultatų", - sako jie.   

Konferencijos temos

• Kūrybos reikšmė žmogaus ir žmonių bendruomenių gyvenime;
• Kūrybiškumas ir teleologija: ilgalaikių ir trumpalaikių kūrybos rezultato įtakų istorijai (ne)suderinamumas;
• Kūrybiškumo ir atsitiktinumo santykis;
• Žmogaus kūrybiškumas bibliniu požiūriu;
• Krikščionybės potencialas ir įtaka dabarties ir ateities kūrybiškumo percepcijoje;
• Kūrybiškumo perspektyvos ir krikščionybės vaidmuo sprendžiant klimato kaitos, dirbtinio intelekto ir kitus didžiuosius šiandienos žmonijos klausimus;
• Kūrybiškumas ir vartotojų visuomenė. Ar iš vartotojų tapsime dvasiniais kūrėjais?

Pranešimų santraukos (iki 200 žodžių) priimamos iki 2023 m. balandžio 20 d. el. p. info@siluva.lt

Konferencijos vieta: M. Jurgaičio a. 17 A. Šiluvos šventovė, Raseinių raj.

Dalyvio mokestis* - 70 Eur. Į mokestį įskaičiuota: nakvynė, kavos pertrauka, pietūs, susitikimų vakaras, pusryčiai ir ekskursija po Šiluvą, dalyvio diplomas. Į mokestį neįskaičiuota – atvykimas iki Šiluvos.

Dalyvio mokestis pranešėjams, kuriems neaktuali nakvynės paslauga – 30 Eur

Mokslinis komitetas:

Pirmininkas: doc. dr. Benas Ulevičius

Pavaduotojas: dr. Kastytis Rudokas

Nariai: prof. dr. Žanete Narkēviča, prof. dr. Marek Chmielewsky, doc. dr. Piotr T. Nowakowski, prof. dr. Birutė Obelenienė, prof. dr. Artūras Lukaševičius

Organizacinis komitetas:

Pirmininkė: Silvija Čižaitė-Rudokienė

Nariai: Kun. Robertas Urbonavičius, dr. Kastytis Rudokas

Organizatoriai: VšĮ Šiluvos piligrimų centras ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas

Konferencijos globėjas: arkivyskupas Kęstutis Kėvalas

Konferencijos partneriai: Kauno arkivyskupija, Raseinių krašto istorijos muziejus

Informaciniai rėmėjai: Marijos Radijas, internetinis portalas Raseinių naujienos, internetinis portalas Mano Raseiniai

The post Šiluvoje vyks jau III tarptautinė konferencija - kvietimas mokslininkams appeared first on LAIKMETIS.

Gruodžio 10 ir 17 d. 10.30 val. visi norintys laukiami Šiluvos piligrimų centre kartu su komanda bei sese Regina Teresiūte leistis į advento dirbtuves, „giliau išgyventi šį laiką, drauge kepant kalėdaičius, gaminant žvakes ir ruošiant širdis Viešpaties užgimimo šventei".

Dirbtuvių organizatoriai primena, kad mažais žingsniais įsibėgėjus adventui neretai net nepastebime kaip „ištinka šventės". Tuomet skubame į bažnyčią įsigyti kalėdaičių Kūčių stalui, prie kurio sėsime su visa šeima. Nepastebime, kaip užsisukame į namų ruošos ir dovanų pirkimo bei pakavimo vajų. O širdy, anot dirbtuvių sumanytojų, kiekvienas trokštame neskubant išgyventi šį pasiruošimo laikotarpį, besiruošiant Viešpaties užgimimui ne tik gražioje prakartėlėje, bet ir mūsų širdyse.

Tačiau kaip šiame laikotarpyje stabtelėti ir iš tiesų, neskubant permąstyti, kas gi yra adventas, ką simbolizuoja keturios žvakės, kurias įžiebiame kiekvieną advento sekmadienį, kokia simbolika kalėdaičio - išskirtinio bei unikalus mūsų Kūčių stalo elemento? Atsakymas - dirbtuvių metu.

Data ir laikas: gruodžio 10 d. ir 17 d. 10.30 val. iki 12.00 val.

Dalyvio kaina – 5 Eur

Būtina registracija el. paštu info@siluva.lt

Dalyvių skaičius ribotas.

Daugiau informacijos galite rasti Siluva.lt

The post Šiluva kviečia į advento dirbtuves appeared first on LAIKMETIS.

Ši vieta ypatinga tuo, jog knygos skaitytojams renkamos pagal kriterijus nebūdingus madai, tendencijoms ar naujumui.

Knygos kruopščiai atrenkamos konsultuojantis su leidyklomis, profesionalais ir, be abejo, pačiais skaitančiais piligrimų centro darbuotojais ir Šiluvos šventovės dvasininkais.

Tad kviečiame panirti į naują potyrį – Šiluvoje skaitome – tai kasmėnesinės knygų rekomendacijos iš Šiluvos šventovės. Lapkričio mėnesį kviečiame drauge skaityti Pawel Krupa OP „Išpažintis kaip ant delno“ ir pateikiame Šiluvos vikaro, kunigo Roberto Urbonavičiaus knygos rekomendaciją.

Beprasidedantis Adventas ir besiartinančios Šventosios Kalėdos yra metas, kuomet prie klausyklų nusidriekia ilgesnės eilės norinčių atlikti išpažintį. Nesvarbu ar einame išpažinties tik per Kalėdas ir Velykas, ar kas dvi savaites, - visus daugiau ar mažiau kamuoja klausimai kaip tinkamai pasiruošti išpažinčiai, ką išpažinti ir kaip.

Į visus šiuos ir kitus klausimus labai paprastai, be teologinės poezijos ir įmantrių aiškinimų ir su lengvo humoro doze, atsako šios knygelės autorius, - lenkų Domininkonų vienuolis. 

Knygelė suskirstyta į penkis skyrelius, pagal penkias Atgailos dalis (proga jas prisiminti), kur glaustai aptariama su kiekviena dalimi susiję klausimai.

Perskaitę šią knygą, sužinosime, kodėl emocijos ir jausmai nėra svarbiausi ruošiantis išpažinčiai ir ją atliekant. Rasime patarimų kaip atlikti gerą sąžinės sąskaitą pasinaudojant penkiais pirštais. Galiausiai bus paguosti tie, kurie eidami išpažinties žino, kad ir vėl nupuls į tą pačią nuodėmę.

Išpažintis kaip ant delno - tikrai puiki dovana pirmiausia sau ir kiekvienam, kuris trokšta, kad jo išpažintis būtų vaisingas susitikimas su Kristumi, o ne prievolė, kurią reikia atlikti.

The post Lapkričio mėnesio knygos rekomendacija iš Šiluvos appeared first on LAIKMETIS.

Šiluvos šventovė išsiskiria iš kitų vietų tuo, kad joje vykstantis veiksmas įsilieja į žmonių buvimą čia ir dabar, atliepia jų giliausią poreikį – susitikti kitą žmogų, o taip kartu ir Dievą. Fotografas Mindaugas Meškauskas pasidalino savuoju kūrybiniu stebuklu – šlapiojo kolodijaus ferotipų originalais ir vietoje sukūrė fotografijos studiją.

Įprasta, jog parodose paprastai matome kūrybinio proceso rezultatą, o ne procesą. Tačiau būtent čia, Šiluvoje, kūrybinis procesas autentiškai įsiliejo į buvimą drauge.

Šiluvos šventovė išsiskiria iš kitų vietų tuo, kad joje vykstantis veiksmas įsilieja į žmonių buvimą čia ir dabar.

Kiekvieno mėnesio 13 d. į Šiluvą suplūsta piligrimai iš visos Lietuvos švęsti Švč. Mergelės Marijos dienos ir, kaip įprastai, po šv. Mišių susirenka piligrimų centre gerti arbatos ar kavos bei pasidalinti įspūdžiais.

Šiame šurmulyje išnyra fotografas su medine neįprasta dėžute ir ant jos esančiu užrašu ,,ambrotipai“ (pozityvai ant stiklo) bei pradedami rodyti parodos ,,Piligrimo pėdos portretas“ ferotipijų (ant skardos) originalai. Kelios piligrimės, prieš pusantro mėnesio buvusios parodos atidaryme ir girdėjusios apie šį, itin retai šiais laikais sutinkamos fotografijos procesą, prasitaria: ,,Štai, dėl šito ir važiavome“.

Neįtikėtina, kiek paslaptingumo turi fotografijos atsiradimo technika bei koks visa apimantis Dievo stebuklas yra meno gimimas.

Apžiūrėjus parodos skaitmeninių kopijų trapius, vienetinius originalus, kuriuos į rankas paima tik jų kūrėjas (galbūt vieną dieną galėsime pamatyti jas eksponuojamas parodoje), išgirstama tai, kas pranoksta žiūrovų lūkesčius – kūrėjas pakviečia sudalyvauti fotografijos gimimo procese.

kūrėjas pakviečia sudalyvauti fotografijos gimimo procese.

Eucharistinio Jėzaus sesuo Agnė Birutė Gučaitė, gyvenanti Šiluvoje jau daugiau nei dešimt metų, sutinka visų akivaizdoje pozuoti ir tapti šio kūrybos įvykio protagoniste. Piligrimų centro virtuvėlė tampa tamsiuoju fotografijos kambariu, kuriame įvyksta paslaptingi cheminiai procesai, o salėje dumplinė kamera sugeria šviesą ir fiksuoja atvaizdą žiūrovų akyse.

Dėkojame Mindaugui, jog vienai vakaro akimirkai piligrimų centrą transformavo į fotografijos studiją, taip priartindamas fotografiją prie kiekvieno kasdienybės.

Šiame procese visi drauge galėjo pabūti vaikais ir išgyventi Dievo Motinos stebuklą per meno išraišką. Tą dieną fotografija Šiluvos piligrimų centro lankytojams tapo sava ir įsikūrė visų širdies namuose.

The post Šiluvoje įvyko unikalus „Piligrimo pėdos portretas“ parodos uždarymas appeared first on LAIKMETIS.