Todėl nenuostabu, kad ji buvo vienas pagrindinių visų užkariautojų taikinių, tiek carinės, tiek sovietinės priespaudos metais. Mūsų tautos pavergimas buvo suprantamas ne tik kaip teritorinės bei politinės okupacijos klausimas, bet ir dvasinio, vertybinio tautos stuburo perlaužimo būtinybė, kuri visuomet prasidėdavo nuo kovos su Bažnyčia.

Nepaisant grėsmių, mūsų dvasininkai ir tikintieji rinkosi tiesos kelią.

Caro valdžios bei represijų nepabūgęs vyskupas Motiejus Valančius padėjo pamatus 1918 Vasario 16-ajai, kadangi suprato, kad lietuvių kalba ir katalikiška tapatybė – tai tautos stuburas. Todėl jis drąsiai priešinosi oficialiai Rusijos imperijos nutautinimo, stačiatikinimo bei alkoholizmo skatinimo politikai, įkūrė Blaivybės sąjūdį, organizavo bei finansiškai rėmė knygnešių veiklą, ragino tautiečius laikytis lietuvių kalbos, tikėjimo, papročių.

Ši kryptinga kultūrinė ir religinė gynyba formavo žmonių savimonę. O Blaivybės sąjūdis buvo pirmas masinis judėjimas, leidęs lietuviams suprasti, kad jie yra bendruomenė, turinti galią veikti – kurti savo valstybę.

Sovietmečiu, kai kalbėti tiesą reiškė rizikuoti gyvybe, Bažnyčios balsas taip pat nenutilo.

Vienas ryškiausių pasipriešinimo simbolių – palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis. Jis buvo tris kartus kalintas už atsisakymą bendradarbiauti su sovietų valdžia, o grįžęs iš lagerių, net ir sekamas KGB, toliau dirbo tiesos darbus. 1962 m. po kratų jo bute jam buvo suleista neaiškios kilmės injekcija – po kelių dienų vyskupas mirė.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys – intelektualas, diplomatas, tarpukario užsienio reikalų ministras ir vėliau arkivyskupas – 1947 m. buvo suimtas už „antisovietinę veiklą“, nes atsisakė kolaboruoti su režimu. Kalintas Vladimiro kalėjime Rusijoje, jis ten ir mirė 1953 m. po daugybės sunkių fizinių ir psichologinių kankinimų.

Vyskupai, kunigai, vienuoliai buvo tremiami, kalinami, žudomi – kartais atvirai, kartais per inscenizuotas nelaimes (kaip kun. Bronius Laurinavičius ar kun. Juozas Zdebskis). Tačiau jų vieton vis stodavo kiti, pasiryžę liudyti tiesą.

Vienas jų – kunigas Sigitas Tamkevičius SJ ėmė leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Tai buvo pogrindinis leidinys, dokumentavęs tikinčiųjų persekiojimą, sovietinės valdžios vykdytus žmogaus teisių pažeidimus. Kronika pasiekdavo Vakarus ir veikė kaip informacinė bomba – sklaidė sovietinę propagandą ir kartu kėlė okupacinio režimo įtūžį.

Dvasininkai veikė ne tik pogrindyje, bet ir viešai. 1978 m. įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas reikalavo, kad sovietų įstatymai atitiktų tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos Sovietų Sąjunga buvo prisiėmusi. Komiteto įkūrėjai – kunigai  Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas – tapo ne tik režimo priešais, bet tautos sąžinės saugotojais, padėję išlaikyti tiesos ir laisvės trokštančią tautos dvasią iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Nepriklausomybė atkurta, tačiau dvasinė kova už tiesą tęsiasi.

Marksistinė – komunistinė ideologija niekur nedingo ir toliau tarpsta su ja kadaise sėkmingai kovojusiose Vakarų visuomenėse prisidengdamos demokratijos teikiamomis galimybėmis, įgavusios naujus „modernius“ pavidalus ir iš pagrindų naikindamos Vakarų civilizacijos pagrindus.

Neatsitiktinai šviesios atminties popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus šiuos procesus pavadino „reliatyvizmo diktatūra“ ir  „ideologine kolonizacija“. 

O J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, savo gyvenimą paskyręs kovai už tiesą komunistinio melo ir priespaudos sąlygomis, puikiai atpažįsta šiuos reiškinius šiandienoje ir konkrečiai įvardina kaip tai reiškiasi šiame laikmetyje: „Politikų siekis įteisinti visuomenėje pasirenkamą lytiškumą, homoseksualius santykius, negimusios gyvybės žudymą yra pavojingas siekis ištrinti lietuvio sąmonėje krikščioniškos šeimos sampratą. Iš tikrųjų, tai dvasinė okupacija, ir ji pavojingesnė už fizinę, nes pastarąją lengviau pastebėti“.

Paradoksalu, tačiau nepaisant istorinės patirties tragizmo, dabartinių grėsmių, dalis nepriklausomos Lietuvos politikų pasiduoda šiai ideologijai ir bando įgyvendinti marksistines-komunistines idėjas praktiškai.

Šiemet Gavėnios metu, kai krikščionys minėjo svarbiausią savo tikėjimo įvykį, Šv. Velykas – Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą,  „atsitiktinai“ viena paskui kitą sekė gyvybės kultūrai ir prigimtinei šeimai priešingos iniciatyvos bei sprendimai.

Balandžio 10 d. pasirodė Konstitucinio Teismo (KT) galutinis ir neskundžiamas nutarimas, leidžiantis dirbtinį apvaisinimą vienišoms moterims – taip paminama kiekvieno vaiko prigimtinė teisė gimti biologinių tėvų šeimoje bei palengvinamas būdas susilaukti vaikų homoseksualių moterų poroms, sudaromos sąlygos surogatinei motinystei.

Tas pat KT balandžio 17 d. (Didįjį Ketvirtadienį) galutine ir neskundžiama nutartimi paskelbė, jog pagal LR Konstituciją partnerystę privaloma leisti sudaryti tos pačios lyties poroms.

2025 balandžio 17 d. (Didįjį Ketvirtadienį) Seimui pateiktas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, kuriuo būtų dar labiau liberalizuota nėštumo nutraukimo procedūra, o aborto prieinamumas būtų didinamas kompensuojant jį iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Galima stebėti, kad dažnai tokias Bažnyčios mokymui prieštaraujančias iniciatyvas lydi ir komunikacinės kampanijos, kurios cente – puolimas prieš Katalikų Bažnyčią – instituciją ir dabar aiškiai apibrėžiančią gėrį ir blogį bei viešai ne kartą aiškiai pasisakiusią prieš aukščiau minėtas iniciatyvas .

Įdomu, kad puolant Katalikų Bažnyčią „atsitiktinai“ naudojami net tie patys propagandos metodai, kuriuos buvo įvaldę sovietai. Štai keli pavyzdžiai:

Bene geriausiais žinomas propagandos metodas – etikečių klijavimas.

Šis metodas taikomas metant viešus melagingus kaltinimus tam, ką norima diskredituoti ir patraukti iš viešos erdvės. Svarbu svaidytis kuo skandalingesniais kaltinimais.

Kas iš tikinčiųjų šiandien negirdėjo, kad, pavyzdžiui, nepritardami vienalytėms partnerystėms jie remia Rusijos karą Ukrainoje? Ir kad krikščioniškos vertybės šiandien yra putiniškos vertybės, inspiruotos Kremliaus?

Nesvarbu, kad Bažnyčios mokymas siekia daugiau nei 2 tūkstančius metų –  Lietuvos viešoje erdvėje dominuoja naratyvas, neva, esi prieš vienalytes partnerystes, surogatinę motinystę ar abortų liberalizavimą – automatiškai tampi rašistu ir Putino sąjungininku.

Kas iš tikinčiųjų šiandien negirdėjo, kad, pavyzdžiui, nepritardami vienalytėms partnerystėms jie remia Rusijos karą Ukrainoje? Ir kad krikščioniškos vertybės šiandien yra putiniškos vertybės, inspiruotos Kremliaus?

Beje, propagandistai, kurie taip mėgsta sieti krikščioniškas vertybes su Putino Rusija, pamiršta paminėti statistiką. Rusija – viena bedieviškiausių šalių pasaulyje, kurioje net per Šv. Velykas į cerkves ateina vos keli procentai tikinčiųjų, o patriarchas yra valdžios ruporas, bet ne ganytojas. Žinoma, jie ignoruoja ir faktą, kad Rusijos stačiatikių cerkvė neturi nieko bendra nei su Romos Katalikų Bažnyčia, nei su Konstantinopolio patriarchatu. Beje, abortai pirmą kartą legalizuoti ne kur kitur, bet sovietų Rusijoje.

Labai panašus ir vadinamasis „supuvusios silkės“ metodas, kuris pasitelkiamas siekiant diskredituoti tikinčiuosius, ypač, kontraversiškų politinių iniciatyvų fone. Šio propagandos metodo esmė – tai ne šiaip svaidytis etiketėmis, bet pateikti tokį kaltinimą, kuris būtų kuo bjauresnis, šlykštesnis ir nenuplaunamas, ir visai nesvarbu, kad tas kaltinimas netikras ar jame tik dalis tiesos. Net jį paneigus, pirminė itin negatyvi informacija pasilieka ilgam.

Na, pavyzdžiui, seksualiniai dvasininkų nusikaltimai puikiai suveikia kaip „supuvusi silkė“, kuri išteplioja ir pasilieka nenuplaunamą kvapą visai Katalikų Bažnyčiai.

Tokio propagandos triuko naudotojai „pamiršta“ pasakyti, kad turbūt nėra didesnės organizacijos, politinės partijos ar verslo įmonės, kurioje nepasitaikytų tokių atvejų. Katalikų Bažnyčia čia, deja, jokia išimtis. Tačiau būtent į jos narių nuklydimus kreipiamas didžiausias dėmesys. Viena vertus, tai suprantama, juk žiūrima ne tik į Bažnyčios mokymą, bet ir į jos atstovų elgesį, kuris turėtų jį reprezentuoti.

Deja, Bažnyčia nėra šventųjų sambūris žemėje ar rojaus prieangis. Ją sudaro paprasti, nuodėmingi žmonės, ateinantys iš šeimų, mokyklų, universitetų. Kokius dorinius ir etinius pagrindus ten gauna, tokius atneša ir į bendruomenę. Ir kunigai ar vyskupai čia jokia išimtis. Jie irgi žmonės, neretai klystantys ir nuodėmingi. Ir privalantys už savo nusižengimus atsakyti pagal teisės ir/ar moralės normas. Nereiktų pamiršti ir fakto, kad sovietmečiu KGB aktyviai verbavo dvasininkus, apie tai liudija ir J. Em. kardinolas S. Tamkevičius: „nelemtas dalykas buvo KGB verbavimas. Jie verbavo ir kunigus, ir klierikus. Vieniems žadėjo aukso kalnus, kitiems grasino. Manau, kad šie varžymai buvo svarbiausi.“

Priklausymas Bažnyčiai niekada nebuvo ir nėra jokia indulgencija. Tačiau ar dėl jos tarnų nuodėmių pats Bažnyčios mokymas tampa mažiau vertingas?

Taip, viešinti nusikaltimus ir nusižengimus būtina, tai padeda apsaugoti žmones ir nubausti kaltuosius. Tačiau ką matome žiniasklaidoje? „Žinomų žmonių“ pasipiktinimą, nuomones, bei emocijas.

Tokios publikacijos puikiai atitinka kitą propagandinį metodą, liudijimą, kai „žinomo žmogaus“, „eksperto“ ar „autoriteto“ nuomonės pateikiamas tik tam, kad sustiprintų paskleistos žinutės patikimumą. Neapykantos ar pasibaisėjimo srautas paprastai nukreipiamas ne aiškintis konkrečią situaciją, bet juodinti visą organizaciją.

Pavyzdžiui, šiemet prieš pat Šv. Velykas vyko tikra komunikacinė kampanija. Kontraversiškos, prieštaraujančios gyvybės politinės iniciatyvos nesulaukė jokio kritiškesnio „ekspertų“ vertinimo (pavyzdžiui, ar tikrai moterims sudaromos lygios galimybės, siūlant nemokamą abortą, bet ne psichologinę, socialinę pagalbą?) tačiau  geriausiose portalų vietose, skaitomiausiu laiku publikuotos žinutės, skirtos aptarti atskirų kunigų nejautrius pasisakymus.

Bandos jausmas – dar vienas propagandinis metodas, kuriuo siekiama eliminuoti savarankišką mąstymą. Tai socialinio spaudimo forma.

Koks doras žmogus šiandien norės būti apkaltintas Putino agresijos rėmimu? Arba tamsumu, atsilikimu, neapykantos skatinimu? Ir matyti savo pavardę valkiojamą visose žiniasklaidos priemonėse pačiuose kontraversiškiausiuose kontekstuose? Tuomet ir savo nepritarimą vienalytėms partnerystėms, aborto ar dirbtinio apvaisinimo vienišoms moterims ar vienalytėms poroms finansavimui iš savo sumokėtų mokesčių turi pasilaikyti sau ir apie tai jokiu būdu garsiai ir viešai nekalbėti.

Kai 2022 metų kovą Nepriklausomybės akto signatarė Z. Šličytė Seime Kovo 11-osios minėjimo metu Seime piktinosi, esą visuomenei bandoma įteigti, kad LGBT eitynės Kaune yra grožio paradas, o „Šeimų maršas“ Vingio parke yra tamsuolių sambūris, ji sulaukė išskirtinio medijų puolimo.

Čia visa plejada „žinomų žmonių“ ir „ekspertų“ komentavo, kodėl gi taip galvoti ir kalbėti nevalia.

Taigi, buvo pasitelktas ne tik bandos jausmo, bet ir baimės žadinimo bei etikečių klijavimo propagandiniai metodai.

Baimės žadinimas – dar vienas iš sovietmečio atėjęs propagandistų triukas, kai bauginama galimais neigiamais padariniais, jei nebus imtasi tam tikrų veiksmų arba nebus pritarta siūlomai idėjai. Pamenate liaudies priešo sąvoką? Juk visi žinojo, apie ką ir kaip reikia kalbėti ir apie ką ir kaip – negalima.

Panašu, grįžtame į cenzūros ir savicenzūros laikus. Ir kaip anuomet, taip ir šiandien, Katalikų Bažnyčia tampa kliuviniu ir todėl antikrikščioniškos propagandos taikiniu.

Juk dauguma Lietuvos gyventojų turi aiškų savo tapatybės suvokimą, jų pasaulėžiūrą suformavo krikščioniška Vakarų civilizacijos etika, kur lemiamą vaidmenį apibrėžiant dorinę ir etinę žmogaus teisų sampratą turėjo būtent Katalikų Bažnyčia ir jos mokymas.

Beje, ypač aktyvūs Katalikų Bažnyčios ir jos narių puolėjai yra buvę komunistai šiandien tapę progresyviais šio laikmečio mainstream‘o apaštalais.

Jiems kaip carinės ir sovietinės okupacijos metais, taip ir dabar, norint sulaužyti žmonių vis dar turimą tiesos ir gėrio supratimą, būtina diskredituoti jį suformavusią ir palaikančią Katalikų Bažnyčią.

Ir šiandien Lietuvoje pagrindinė problema yra ne tik vienas ar keli įstatymai, kuriems nepritaria dauguma visuomenės, bet ir politikų bei žiniasklaidos angažuotumas vienam požiūriui, kitus stumiant į paraštes bei marginalizuojant.

Tai jau ne atviros ir laisvos visuomenės požymiai, tai regresyvus grįžimas į ideologinės cenzūros laikus. Ir kuo ilgiau vadinsime sąžinės kontrolę laisve, žmogaus prigimties niekinimą – žmogaus teisėmis, tuo sunkiau bus išvengti pasekmių.

Juk lietuviai visuomet gindavo laisvę, nes turėjo dorovinį ir vertybinį pamatą. Kaip ginsime laisvę šį kartą, kai tą pamatą paplausime ir sunaikinsime patys?

The post Audrius Globys. Kam ir kodėl vėl trukdo Katalikų Bažnyčia Lietuvoje? appeared first on LAIKMETIS.

Papusryčiavus Jėzus tris kartus klausė Petrą: „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16). Pakartotinai klausiamas Petras sutriko, nes jam atrodė, kad Jėzus abejoja jo meile ir todėl net kelis kartus klausia, ar jis mylįs savo Mokytoją. Gal tuo metu Petras prisiminė, kaip jis Kajafo kieme triskart išsigynė suimto Jėzaus. Išgirdęs Petro atsakymą: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 17), Jėzus paliepė: „Ganyk mano avis!“ Paliepimas ganyti avis reiškė, kad Jėzus paveda Petrui vadovauti Jėzaus draugų bendruomenei – Bažnyčiai.

„Ar myli mane?“ Tai Jėzaus klausimas kiekvienam iš mūsų, kurie save laikome jo draugais ir sekėjais. Tik neskubėkime, kaip Petras, tuojau atsakyti, kad tikrai mylime Jėzų.

Tikra meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet kur kas daugiau. Ji reikalauja ištikimybės Evangelijai, kai tai daryti yra sunku, kai sekti paskui Jėzų reiškia nešti kryžių. Jėzus šitai yra aiškiai įvardijęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35).

Tikra meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet kur kas daugiau.

Apaštalas Petras šitai gerai suvokė. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Petras buvo atvestas į teismo tarybą ir vyriausiasis kunigas metė jam kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.(Apd 5, 28). Šį kartą Petras neapgailestaus dėl savo elgesio, bet drąsiai kalbės: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio“ (Apd 5, 29–30). Už šį Jėzaus liudijimą apaštalai buvo nuplakti, bet „jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Tradicija skelbia, kad apaštalas Petras 67-ais mūsų eros metais buvo nukryžiuotas buvusiame Nerono cirke.

Pirmaisiais amžiais už savo ištikimybę Jėzui kankiniais mirė daugybė krikščionių. XX amžiuje krikščionys ėjo Gulago keliais per lagerius ir Sibirą. Ačiū Dievui, kad mums nereikia bijoti būti nukryžiuotiems ar atiduotiems sudraskyti žvėrims, bet ir šiandien už ištikimybę Jėzui, už gyvybės ir šeimos gynimą ne kartą užsitarnaujame panieką. Tačiau meilė Jėzui reikalauja visiškos ištikimybės Evangelijai, nepaisant to, ar būtume giriami, ar niekinami.

„Ar myli mane?“ Jei nesu tik tradicinis katalikas, aplankantis bažnyčią per Kalėdas ir Velykas, bet kasdien palaikau su Jėzumi maldos ryšį, jei branginu Mišias, jei saugojuosi nuodėmių, o suklydęs skubu pasinaudoti Atgailos sakramentu, tuomet mano atsakymas bus: taip, myliu tave, Jėzau!

„Ar myli mane?“ Minėdami Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, kiekvienas pabandykime sąžiningai atsakyti į šį jo klausimą. O jei reikėtų, turėkime drąsos pakoreguoti savo gyvenimo kryptį, kad ištikimybė Jėzui būtų visiška ir nors šiek tiek panašesnė į apaštalo Petro ištikimybę savo Mokytojui.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16) - 3 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Jėzaus nukryžiavimo išgąsdinti mokiniai užsirakinę duris aptarinėjo tragiškus paskutinių dienų įvykius. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kokia slogi nuotaika slėgė jų širdis ir ką jie šįkart aptarinėjo, suvokę, jog su jų Mokytojo mirtimi sudužo visos jų viltys. Tuščias kapas, kurį Petras matė šios dienos rytą, dar neteikė tikrumo, kad Jėzus tikrai prisikėlė. Mokiniai pilni baimės. Ir staiga jų tarpe pasirodo Jėzus, linki ramybės, rodo savo žaizdas ir siunčia į pasaulį su misija nešti įtikėjusiems žmonėms Dievo gailestingumą, atleidžiant jų nuodėmes.

Tomas, kuris šio Jėzaus pasirodymo metu nebuvo, negalėjo patikėti draugų pasakojimu ir norėjo asmeniškai įsitikinti, kad Jėzus tikrai prisikėlė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20,25). Jėzus pasirodė antrą kartą, paliepė Tomui paliesti jo žaizdas ir tarė: „Jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27). Jėzus nepriekaištavo Tomui dėl jo netikėjimo, nes žinojo, kaip nukryžiavimas sukrėtė mokinių tikėjimą. Jėzus myli savo silpnus mokinius, ir ruošia juos didelei misijai eiti į pasaulį, skelbti mirusį ir prisikėlusį jų Mokytoją ir burti žmones į Jėzaus draugų bendruomenę.

Savo mirtimi ant kryžiaus Jėzus sumokėjo mūsų nuodėmių kainą, ir dabar, kai nuolankiai pasinaudojame Atgailos sakramentu, jos visiškai sunaikinamos

„Apaštalų darbų“ knygoje pasakojama apie šios bendruomenės pirmuosius žingsnius. Apaštalas Petras skelbia nukryžiuotąjį ir prisikėlusį iš mirties Jėzų, gydo ligonius ir išlaisvina piktųjų dvasių varginamus žmones. Pamažu augo įtikėjusiųjų žmonių bendruomenė. Šiandien ši bendruomenė, vadinama Bažnyčia visame pasaulyje priskaičiuoja per milijardą savo narių.

Labai greitai krikščionių bendruomenė susidurs su priešišku pasauliu ir jos nariai bus kruvinai persekiojami. Beveik visi apaštalai, išskyrus Joną, mirs kankiniais už mirtį nugalėjusiojo Jėzaus skelbimą. Apaštalas Jonas bus ištremtas į Patmos salą. Čia Jonui apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1,17-18). Šio apreiškimo metu Jonui buvo apreikšta, kad paskutinį žodį tars ne Bažnyčios persekiotojai, bet Dievas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,3-4).

Šie Viešpaties apreiškimo žodžiai šiandien drąsina krikščionis, kurie yra persekiojami ir net žudomi, bet jie nemažiau yra reikalingi ir mums, kurie nepatiriame dėl savo tikėjimo prievartos, bet labai dažnai paniekinamai nurašomi, kaip atsilikę nuo modernaus pasaulio. Mums taip pat yra labai reikalingas Jėzaus padrąsinimas: „Nebijok!“.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,29) - 2 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Tėvo namuose sūnui nieko netrūko. Drauge su vyresniu broliu darbavosi ir viskuo buvo aprūpintas, bet jam vis ateidavo mintis, kad tėvo namuose per sunku: reikia dirbti ir tėvo klausyti. Ar negeriau būtų turėti daugiau laisvės ir mažiau dirbti bei linksmintis su draugais? Vieną dieną sūnus tėvui pasakė, kad jis palieka gimtuosius namus ir laimės ieškos pasaulyje. Tėvas su skausmu išlydėjo sūnų, atidavęs jam priklausančią turto dalį.

Palikęs tėvo namus jaunėlis susirado draugų ir su jais linksmai leido laiką. Tačiau linksmybės baigėsi sulig pasibaigusiais pinigais. Tuomet neliko ir draugų: kam esi reikalingas, jei nieko neturi! Vargo verčiamas jaunas vyras tapo kiaulių prižiūrėtoju ir turėjo tenkintis joms duodamu jovalu.

Ganantis kiaules yra Dievą palikusio ir nuodėmės šalyje gyvenančio žmogaus paveikslas. Pirmą kartą savo gyvenime panašių žmonių sutikau, kai, būdamas jaunas seminaristas, buvau pašauktas į karinę tarnybą. Iki tolei aš nebuvau girdėjęs bjaurių rusiškų keiksmų, juo labiau negirdėjęs pačių bjauriausių pasakojimų apie iškrypusį seksualinį žmonių gyvenimą. Vėliau panašių žmonių sutikdavau etapuose, kai buvau vežamas į Uralo ir Mordovijos lagerius. Vien būti šalia tokių žmonių buvo moralinė kančia.

Didelis vargas ne vieną žmogų priverčia susimąstyti ir iš naujo pasverti savo elgesį.

Jėzaus palyginime pasakojama, kaip jaunėlis išeikvojo iš tėvo gautus pinigus ir atsidūręs kiaulių apsuptyje pradėjo mąstyti, kad tėvo namuose buvo visai neblogai gyventi. Didelis vargas ne vieną žmogų priverčia susimąstyti ir iš naujo pasverti savo elgesį. Pamažu pasiklydęs vyras pradėjo vis dažniau mąstyti apie tėvo namus ir vieną dieną ryžosi palikti kiaules ir grįžti į gimtuosius namus. Širdyje kirbėjo nerimas, ar tėvas priims jį, išeikvojusį gautą turtą ir paniekinusį tėvo namus. Tačiau vargas buvo didesnis už nerimą; vyras nutarė, kad jei tėvas nepriims jo kaip sūnaus, gal priims kaip samdinį.

Tėvas iš tolo pažino grįžtantį sūnų; pasitiko jį ne su priekaištu, bet su meile, ir tarnams paliepė: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 22–24).

Jėzus, pasakodamas šį palyginimą, norėjo jį klausančius žydus įtikinti, kad dangaus Tėvas panašiai laukia kiekvieno nusidėjėlio, kuris apsisprendžia palikti nuodėmės kelią ir grįžti pas Dievą.

Gavėnios metas yra skirtas rimtam savo gyvenimo įvertinimui. Daugiau melsdamiesi, ypač atlikdami Gavėnios rekolekcijas permąstome savo gyvenimą ir bandome gerai susiorientuoti, kas jame buvo gera, o kas taisytina. Net ir skaudžiausiai klydusius turi raminti mintis, kad dangaus Tėvas neatstums nė vieno, kuris ruošiasi keisti savo gyvenimą į gera. Atlikdami velykinę išpažintį, mes, kaip tas paklydėlis sūnus, puolame į dangaus Tėvo glėbį ir tikime, kad viskas bus atleista ir iš naujo galėsime pradėti gyvenimą Jėzaus artumoje. O jei nebuvome vaikai paklydėliai, tuomet dėkokime Dievui už jo vedimą šios žemės keliais.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20) - 4 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Vaizdžiai papasakota Jėzaus gundymo istorija yra svarbi ir pamokanti, kaip mes turime elgtis gundymų metu, kurių neišvengia nė vienas žmogus.

Keturiasdešimt dienų nieko nevalgęs Jėzus buvo labai alkanas. Prisiartinęs gundytojas pasiūlė, jei jis yra Dievo Sūnus, tepaverčia tuomet akmenį duona ir turės ką valgyti. Žmogus taip pat dažnai būna alkanas. Jo kūniška prigimtis trokšta ne tik valgio ir gėrimo, bet ir meilės, seksualumo, poilsio, įdomių kelionių ir kitokių pramogų. Kai troškimai išpildo, žmogus jaučiasi laimingas, ir atvirkščiai.

Jėzus atmetė pirmąjį velnio gundymą, sakydamas: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ (Lk 4, 4). Žmogui reikalinga ne tik duona, bet ir Dievo žodis, kuris maitina jo dvasią. Todėl Gavėnios metu esame kviečiami dažniau atsiversti Šventąjį Raštą ir pamaitinti savo dvasią Dievo žodžiu, kuris padės nugalėti bet kokius piktojo gundymus.

Evangelistas pasakoja, kaip velnias toliau gundė Jėzų. Parodė Jėzui visas pasaulio karalystes ir pažadėjo padovanoti valdžią ir jų didybę, jeigu parpuolęs ant žemės pagarbins jį. Velnias melagingai tvirtino, kad visos karalystės jam priklauso, ir kam nori, tam gali padovanoti.

Evangelijos pasakojimas mus nukelia į dykumą

Jėzus nedvejodamas atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4). Gundymas valdžia, o kartu ir galimybe iškilti virš kitų ir kitiems vadovauti yra labai stiprus. Valdžios turėjimas sudaro galimybę jaustis saugiai šiame nesaugiame pasaulyje ir apsirūpinti viskuo, ko geidžia širdis. Tačiau turėti valdžią visuomet yra pavojinga, nes lengva užmiršti, kad tai įpareigoja žmogų tarnauti. Ar nematome, kaip dažnai žmonės, įsigiję valdžią, užmiršta tarnavimą ir pradeda rūpintis tik savo egoistiniais interesais?

Velnias atkaklus. Jis pastatė Jėzų ant šventyklos šelmens ir pakvietė jį, angelų nešamą, nusileisti į apačioje esančią žmonių minią ir tokiu būdu apreikšti savo dievybę. Velnias gundydamas cituoja net Šventąjį Raštą: „Parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“ (Lk 4,10–11).

Jėzus atmetė ir šį gundymą. Savo viešajame gyvenime Jėzus nepadarys nė vieno stebuklo vien dėl to, kad apreikštų savo dievišką didybę, bet leisis net nukryžiuojamas, o stebuklingai gydys tik sergančius ir piktųjų dvasių kamuojamus žmones.

Mes taip pat galime būti gundomi rodyti savo didybę, siekdami iškilti virš kitų žmonių. Gundymas puikybe yra labai stiprus, ir tik rimtai pažengęs dvasinėje kelionėje žmogus su Dievo pagalba gali būti nuolankus ir sėkmingai atmesti visus šios rūšies gundymus.

Prieš akis turime šventąjį Gavėnios metą, skirtą mūsų dvasiniam augimui. Dvasiškai augsime tik tuomet, kai leisimės būti Dievo Dvasios vedami. Tepadeda Dievas kiekvienam iš mūsų sulaukti Velykų – Kristaus Prisikėlimo šventės dvasiškai atsinaujinusiems ir prisikėlusiems savo dvasia.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jis buvo velnio gundomas“ (Lk 4, 2) - 1 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Jėzus kalbėjo: „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 43–44). Tie vaisiai geriausiai pažįstami iš mūsų kalbų. Niekas kitas taip akivaizdžiai neatskleidžia, kokie mes esame, kaip mūsų kalbos.

Jei kalbėdami save aukštiname, o kitus niekiname, ir jei su šia kalbos yda nekovojame, tuomet turėkime drąsos pripažinti, jog, Kristaus žodžiais tariant, esame tarsi usnis ir erškėtis. Siracido knygoje skaitome: „ Sijojant rėčiu, atsiskiria pelai, žmogui kalbant, atsiskleidžia jo ydos.<...> Negirk nė vieno, kol neišgirdai jo kalbant“ (Sir 27, 4.7).

Dažniausia žmonių kalbos yda yra apkalbėjimai, kai, kalbėdami apie kitus, iškeliame ne pozityvias žmogaus puses, bet tai, kas juose yra neigiamo. Neigiamai kalbėdami apie kitus, netiesiogiai aukštiname save, – aš ne toks, kaip jie! Apkalbėdami žmones, mes tampame jų teisėjais.

Už apkalbas dar bjauresnė yda yra polinkis skleisti apie mums nepatinkančius žmones šmeižikiškas kalbas. Dažniausiai tai būna neigiamų ir nepatikrintų gandų perpasakojimas. Kažkas paskleidžia piktą įtarimą, o kiti tą įtarimą perpasakoja kaip tikrą tiesą.

Evangelijose daugelyje vietų sutinkame fariziejų figūras. Fariziejai buvo ano meto žydų elitas. Jie save laikė teisuoliais ir nekentė Jėzaus; apie jį skleidė visokiausius neigiamus gandus, net tai, kad jis yra velnio apsėstas. Tokiais fariziejais galime tapti ir mes, jeigu nekontroliuosime savo kalbų ir apie mums nepatinkančius žmones pasakosime bet kokius nugirstus gandus.

Dievo žodis šį sekmadienį kviečia padaryti rimtą sąžinės sąskaitą ir pasitikrinti, kokios yra mūsų kalbos. Per maža neapkalbinėti ir nenešioti apie žmones neigiamų gandų. Mūsų kalbos turi pasižymėti dviem būtinomis savybėmis: turi būti teisingos ir nestokoti meilės. Jeigu esame įpratę apie kitus žmones kalbėti tik pozityviai, mums tinka Jėzaus pasakyti žodžiai: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera. <...> Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45).

Mūsų kalbos turi pasižymėti dviem būtinomis savybėmis: turi būti teisingos ir nestokoti meilės.

Menu iš seminarijos laikų profesorių monsinjorą Pranciškų Tamulevičių. Šis kunigas apie jokį žmogų nepasakydavo ko nors neigiamo. Jei pašnekovas pradėdavo ką nors apkalbinėti, kun. Pranciškus tuojau kalbą nukreipdavo į pozityvią pusę. Nei pats neigiamai kalbėdavo, nei klausydavosi neigiamų kalbų.

Galima drąsiai teigti, kad žmogus, apie kitus kalbantis tik pozityviai, yra aukštos dvasinės kultūros. Šventas žmogus. Šioje srityje mums visiems reikia nuolat save kontroliuoti, nes pagunda apkalbėti ir pasakoti gandus yra labai didelė. Bet su Dievo pagalba galime išmokti meilės nestokojančio kalbėjimo būdo, kad iš jo būtų galima spręsti, jog esame, Jėzaus žodžiais tariant, geras medis, duodantis gerų vaisių. Tepadeda mums Dievas augti meile.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44) - 8 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Dauguma jų rankose nešėsi deglus, Lietuvos trispalves, Vyčio vėliavas, buvo pasipuošę tautine simbolika. Žmonės gieda giesmes, o prieš eiseną pasimeldė.

Vilnietė Asta BNS sakė, jog eitynėse dalyvauja jau ne pirmą kartą, nes lietuvybė jai – labai svarbi. „Mano senelis Smetonos laikais buvo savanoris, gavęs iš Smetonos rankų apdovanojimą, (...) mano sūnus Vytis, mama vardu Laisvė. Jau tie vardai įpareigoja“, – BNS sakė Asta.

„Augau politinių kalinių šeimoje, tautiška giesmė pas mus skambėdavo švenčių metu, žinoma, tyliai, kad kaimynai negirdėtų“, – BNS pasakojo kitas eitynių dalyvis, iš Alytaus atvykęs pensininkas, Gintaras.

23-ejų metų kaunietis Adomas sakė sekmadienio vakarą atėjęs į Vilniaus centrą, nes tiki Lietuva kaip tautine valstybe. „Kaip tauta nusprendėme, kad norime turėti  savo valstybę. Didžiuojuosi tuo sprendimu, jaučiu pasididžiavimą ir noriu minėti šią datą“ , – BNS pasakojo Gintaras.

Eitynėse taip pat dalyvavo Lietuvoje autobuso vairuotoju dirbantis Ganos pilietis Princ'as, nusprendęs būti Vasario 16-osios renginių dalimi. „Atvykau, nes noriu pajusti šį įvykį“, – teigė Princ'as.

Eitynes rengė jaunimo organizacija „Pro Patria“. Vienas jos lyderių, „Nacionalinio susivienijimo“ atstovas Seime Vytautas Sinica tikino, jog eitynės turi ir politinę potekstę – jomis norima ne tik paminėti Valstybės atkūrimo dieną, bet ir atkreipti dėmesį į migracijos politikos, krašto apsaugos problemas.

„Eitynės turi ir politinę žinią, kad reikia išsaugoti lietuvišką Lietuvą. Masinė imigracija yra tas kontekstas, kuris verčia priminti šitą dalyką, kad tai nėra savaime suprantama. Antras akcentas – gynyba. Gyvename Miuncheno konferencijos kontekste, (...) bręsta lemtingi sprendimai. Europai bei Lietuvai reiks rinktis, kaip užtikrinti savo valstybingumo išsaugojimą“, – BNS kalbėjo V. Sinica.

LANDSBERGIS. Minėjime prie Signatarų namų pirmasis šalies vadovas atkūrus nepriklausomybę Vytautas Landsbergis aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus buvo pristatytas kaip „pirmasis nepriklausomos Lietuvos valdovas“.

V. Landsbergis ragino gyventojus „nebūti pliuškiais“, puoselėti patriotiškumą: „Dažniau telkimės Baltijos kelyje ir Pilies gatvėje (...). Žodyje Lietuva slypi meilė. Jeigu pavyks mums to nepamiršti, netapti planetos dvikojais be meilės, tai gal dar jusime širdyse gyvybę, slaptą žmogiškumo matricą. Jausime tėvynės meilę kaip senovės pilėnai.“

APDOVANOJIMAI. Valstybės atkūrimo dienos proga prezidentas Gitanas Nausėda beveik 70 Lietuvos ir užsienio piliečių apdovanojo valstybės ordinais bei medaliais.Tarp jų žinomos Lietuvos katalikams asmenybės – kardinolas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius, diakonas Arūnas Kučikas, filosofas Alvydas Jokubaitis, kunigas, vienuolis salezietis, misionierius, Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos klebonas Alessandro Barelli.

Aukščiausias apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius – skirtas kardinolui Sigitui Tamkevičiui. Jis įvertintas „už reikšmingą indėlį į kovą už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, už nuolatinę pagalbą silpniausiems visuomenės nariams, už reikšmingą indėlį į socialiai jautrios ir dvasiškai tvirtos visuomenės kūrimąsi“.

SVEIKINO. Vasario 16-osios dienos proga Lietuvą sveikino Europos ir pasaulio šalių lyderiai.

Prezidentą Gitaną Nausėdą ir Lietuvos žmones pasveikino popiežius Pranciškus, JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas), Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas), taip pat Baltijos šalių, Italijos bei kitų valstybių prezidentai, Jungtinės Karalystės (JK), Ispanijos, Švedijos, Japonijos monarchai, pranešė Prezidentūra.

Taip pat Lietuvą vaizdo įrašu pasveikino princas Haris.

MOKSLEIVIAI. Keli tūkstančiai moksleivių vasario 16-osios rytą rinkosi Katedros aikštėje paminėti 107-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines.

KARDINOLAI. Vilniaus arkikatedroje pirmą kartą Lietuvos istorijoje Mišias aukojo trys lietuviai kardinolai: Rolandas Makrickas, Audrys Juozas Bačkis ir Sigitas Tamkevičius.

„Jėzus skelbia palaimintais vargšą, alkaną, nuskriaustąjį, persekiojamąjį ir įspėja tuos, kurie yra turtingi tik sau, sotūs savimi, patenkinti bei žmonių liaupsinami. Šio mums neįprasto ir paradoksalaus palaiminimo priežastis slypi tame, kad Dievas yra arti tų, kurių gyvenimas neglosto. Jėzus mato palaimą anapus neigiamos laikinos tikrovės.“, – šv. Mišių homilijoje kalbėjo kardinolas Rolandas Makrickas.

The post Lietuva atšventė Vasario 16-ąją appeared first on LAIKMETIS.

Šalies vadovo teigimu, apdovanoti asmenys „su didžiuliu užsidegimu kiekvieną dieną puoselėja amžinai žaliuojančią Lietuvos valstybę“.

„Kurie nenuilstamai darbuojasi mokslo, kultūros, švietimo, sporto ar kitose srityse, rūpinasi dvasiškai tvirtos visuomenės augimu, užtikrina šalies gynybą ir saugumą, nepailsdami kuria tarptautinės bendrystės tiltus, stiprina ne tik savo bendruomenės, šalies, bet ir viso pasaulio architektūrą. Rizikuodami savo pačių gyvybe, didvyriškai aukojasi gelbėdami kitus“, – apdovanojimų įteikimo ceremonijoje pasakytoje kalboje sakė G. Nausėda.

Aukščiausias apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius – skirtas kardinolui Sigitui Tamkevičiui.

Jis įvertintas „už reikšmingą indėlį į kovą už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, už nuolatinę pagalbą silpniausiems visuomenės nariams, už reikšmingą indėlį į socialiai jautrios ir dvasiškai tvirtos visuomenės kūrimąsi“.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi už ypatingą indėlį į Lietuvos fotografijos meną, humanistinių idėjų puoselėjimą ir Lietuvos vardo garsinimą apdovanotas fotomenininkas Antanas Sutkus.

Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius skirtas šiemet kadenciją baigsiančiam Valstybės saugumo departamento direktoriui Dariui Jauniškiui.

Jis apdovanotas „už profesionalumą, asmeninį indėlį ir ypatingus nuopelnus vystant Lietuvos žvalgybą bei kritinėse situacijose laiku priimtus ir įgyvendintus sprendimus, sustiprinusius Lietuvos Respublikos saugumą“.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi įvertintas fizikas, chemikas Arūnas Ramanavičius – už reikšmingus nuopelnus Lietuvos mokslui ir visuomenei bei Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.

Tarp apdovanotųjų – ir du vokiečių generolai bei Vokietijos gynybos ministerijos darbuotojas.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius skirtas Vokietijos kariuomenės Sausumos pajėgų vadui generolui leitenantui Alfonsui Maisui (Alfonsui Maizui), Vokietijos gynybos ministerijos strategijos ir operacijų direktoriui generolui leitenantui Gunteriui Schneideriui (Giunteriui Šnaideriui) ir Vokietijos gynybos ministerijos saugumo ir gynybos politikos direktoriui Jasperiui Wieckui (Jasperui Vikui).

Jie pagerbti už nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Vokietijos valstybių santykius, Lietuvos saugumo stiprinimą, už indėlį į dvišalį strateginį gynybinį bendradarbiavimą.

Skirtingus valstybės apdovanojimus taip pat gavo dailininkas, grafikas Stasys Eidrigevičius, sociologas, kriminologas Aleksandras Dobryninas, chemikas Vytautas Getautis, architektūros istorikas Vaidas Petrulis, šachmatininkas Jonas Sidabras, gydytojas psichiatras Emilis Subata, filosofas Alvydas Jokubaitis, aktoriai Virginija Kochanskytė ir Andrius Kaniava, pianistė Rita Bieliauskienė, dirigentas Robertas Šervenikas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinė direktorė Laima Vilimienė, egzistencinės krypties terapeutė Dalia Puidokienė, Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius Arūnas Kučikas.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai skirti Krašto apsaugos savanorių pajėgų vyriausiajai specialistei Julijai Ašmenienei, pernai spalį išgelbėjusiai smarkiai susižalojusį karį savanorį, Šiaulių apskrities Viešosios tvarkos tarnybos Specialiosios parengties skyriaus specialistui Andriui Karpui, liepą Sujainių tvenkinyje išgelbėjusiam skendusį žmogų.

Po mirties apdovanotas Rolandas Gelčys, tragiškai žuvęs 2024 metų birželio 2 dieną gelbėdamas dvi Baltijos jūroje skendusias nepilnametes mergaites.

Sekmadienį Lietuvoje minimos 107-osios valstybės atkūrimo metinės. 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Prezidento teigimu, tuomet pasirašytas Nepriklausomybės Aktas buvo drąsus ir vizionieriškas dokumentas, tapęs valstybės pamatu.

„Ištisoms Lietuvos žmonių kartoms Vasario 16-oji buvo amžinas įkvėpimo šaltinis. Nei vėlesnės tremtys, nei barbariškos žudynės, nei penkiems dešimtmečiams užslinkusi sovietizacijos tamsa nenumarino tautos balso. Neužčiaupė istorinio teisingumo troškimo ir noro eiti tiesiu laisvės keliu“, – savo kalboje akcentavo G. Nausėda.

The post Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi apdovanotas kardinolas Sigitas Tamkevičius appeared first on LAIKMETIS.

Pranašo Jeremijo knygoje skaitome: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo Viešpaties nusigręžia. <...> Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats (Jer 17, 5. 7). Pranašas skelbia žmonėms pačią svarbiausią tiesą, ką reikia daryti, kad būtum laimingas – nesudėti savo vilčių į trapius žmones ir visiškai pasitikėti tik Dievu, kuris niekuomet neapvilia.

Jėzus, skelbdamas Evangeliją, mokė, koks turi būti laimingas žmogus. Evangelistas Lukas pateikia vieną iš tokių Jėzaus kalbų: „Palaiminti jūs vargdieniai... Palaiminti, kurie alkstate.... Palaiminti, kurie verkiate... Palaiminti, kai žmonės jūsų nekenčia, niekina ir atmeta dėl Žmogaus Sūnaus“ (Lk 6, 20–26). Neįsigilinus į šiuos Viešpaties žodžius, galima tiesiog pasipiktinti. Nejaugi, norint būti laimingam, būtinai reikia būti vargstančiam ir kenčiančiam visokias negandas?

„Palaiminti jūs vargdieniai.“ Ne dėl to palaiminti, kad daug ko stokojate, bet dėl to, kad labiausiai vertinate ne medžiagines, bet dvasines vertybes, ir Dievą. „Palaiminti, kurie alkstate.“ Ne dėl to palaiminti, kad neturite ko valgyti, bet kad labiausiai alkstate gyventi tiesoje ir vienybėje su Dievu. „Palaiminti, kurie verkiate.“ Ne dėl to palaiminti, kad sunkus jūsų gyvenimas, bet kad liūdite, matydami klestintį blogį. „Palaiminti, kai žmonės jūsų nekenčia... dėl Žmogaus Sūnaus.“ Buvimas krikščioniu neužtikrina, kad visuomet būsime vertinami; dažniau tai sukelia pasaulio vaikų priešiškumą.

Viešpaties palaiminimai yra tikros žmogaus laimės chartija. Juos turėtume dažnai apmąstyti, ypač kai būname gundomi ieškoti laimės kūriniuose.

Evangelijoje pagal Matą randame Jėzaus kalno pamokslą, kuriame plačiau gvildenama mums rūpima tema, kokie turime būti, kad būtume tikrai laimingi. Jėzus kalbėjo: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią. Palaiminti romieji..., alkstantys teisumo..., gailestingieji..., tyraširdžiai..., taikdariai..., persekiojami dėl teisumo. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 3–12). Šie Viešpaties palaiminimai yra tikros žmogaus laimės chartija. Juos turėtume dažnai apmąstyti, ypač kai būname gundomi ieškoti laimės kūriniuose.

Pasaulio vaikai mano, jog bus laimingi, jei bus turtingi, nestokos kūniškų malonumų ir išsipildys visi jų troškimai. Šito siekdami jie išvaikščioja visus klystkelius, bet tikros laimės taip ir nesuranda.

Šventasis Raštas moko, kad žmogus, trokšdamas būti laimingas, visų pirma turi mylėti Dievą ir žmones. Mylime Dievą, kai laikomės jo įsakymų; mylime žmones, kai jiems linkime ir darome gera, kartais net rizikuodami savo asmenine gerove. Pavyzdys galėtų būti mūsų tautiečiai, kūrę laisvą Lietuvą.

Prieš 107 metus Vasario 16-ąją Lietuva atkūrė savo valstybę. Lietuvos šviesuoliai įkūnijo ilgaamžį siekį – gyventi laisvoje valstybėje, išsaugoti ir puoselėti tautines vertybes — kalbą, kultūrą, tradicijas. Tačiau dėl Lietuvos laisvės reikėjo sudėti dideles aukas. Tai pirmaisiais Nepriklausomybės metais padarė mūsų savanoriai, gynę Lietuvą. Tai mūsų pokario partizanai. Tai neginkluoto pasipriešinimo dalyviai. Tai mūsų sąjūdiečiai, po penkiasdešimt nelaisvės metų atkūrę laisvą Lietuvą. Šių žmonių bendras vardiklis – meilė Tėvynei ir jos žmonėms. Jų gyvenimo kelias nebuvo lengvas, bet jie buvo laimingi, nes ėjo tikros meilės keliu. Pasitikrinkime, ar šiuo keliu einame ir mes. Ar mums tinka Viešpaties palaiminimai?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Palaiminti jūs...“ (Lk 6, 20) - 6 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

2024 m. gruodžio 8 d. Rolandas Makrickas buvo įvesdintas į kardinolų kolegiją. Šis įvykis sukūrė precendento neturintį atvejį, kai Lietuvos istorijoje pirmą kartą galime džiaugtis net trimis kardinolais iš Lietuvos.

„Džiaugiuosi, kad tokią ypatingą dieną, kaip Vasario 16-oji, kuri labai svarbi ne tik Bažnyčiai, bet ir visai Lietuvai, galėsime išvysti visus tris Lietuvos kardinolus aukojant šv. Mišias už Lietuvą ir jos žmones“, – sako Vilniaus arkivyskupas, metropolitas Gintaras Grušas.

Kardinolą A. J. Bačkį į kardinolus 2001 m. paskyrė šv. Popiežius Jonas Paulius II. Jėzuitas, Kauno arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius kardinolu tapo 2019 m. Popiežiaus Pranciškaus dėka. Šis titulas jam buvo suteiktas už nuopelnus Bažnyčiai.

Iš Biržų, Panevėžio vyskupijos, kilęs R. Makrickas yra jau antrasis popiežiaus Pranciškaus paskirtas kardinolas lietuvis. 2004 m. Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete R. Makrickas įgijo Bažnyčios istorijos daktaro laipsnį. Po poros metų jis buvo priimtas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą, dirbo nunciatūrose Sakartvele, Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Gabone ir Valstybės sekretoriato bendrųjų reikalų skyriuje. R. Makrickas 2024 m. kovą buvo paskirtas Popiežiškosios Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos arkikunigu koadjutoriumi.

Iki XXI a. – vos 2 kardinolai

Iki šių laikų buvo vos du kardinolai, kilę iš Lietuvos. Tai iš kilmingos Radvilų giminės kilęs, Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Jurgis Radvila. Tiesa, iš pradžių Jurgis Radvila buvo protestantas, tačiau vėliau pradėjo mokytis pas jėzuitus ir, sulaukęs 18 m., tapo katalikas. Būdamas vos 23-jų metų, pradėjo eiti Vilniaus vyskupo pareigas. 1583 m. Jurgis Radvila sulaukė popiežiaus Grigaliaus XIII rašto, kuris skelbė jį tampant Šv. Romos Bažnyčios kardinolu. Juo Jurgis Radvila tapo 1586 m.

Vincentas Sladkevičius 1957 m. popiežiaus Pijaus XII slapta buvo nominuotas vyskupu ir paskirtas Kaišiadorių vyskupo, dabar jau palaimintojo, Teofiliaus Matulionio augziliaru. Vis dėlto, SSRS valdžia jam neleido eit pareigų, jis buvo atliestas iš kunigų seminarijos, sovietinio saugumo sekamas ir tardomas, galiausiai ištremtas į Nemunėlio Radviliškį, vėliau – į Pabiržę. Tačiau 1988 m. V. Sladkevičiui popiežius Jonas Paulius II suteikė kardinolo titulą. V.Sladkevičius buvo aktyvus Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo rėmėjas. Būtent jo namuose 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo paslėptas Nepriklausomybės atkūrimo aktas.

Vasario 16 d. 12:30 val. Vilniaus Arkikatedroje Šv. Mišioms vadovaus J. Em. kardinolas R. Makrickas. Transliaciją bus galima stebėti per LRT televiziją ir portale LRT.lt.  

The post Istorinis įvykis: trys lietuviai kardinolai aukos Šv. Mišias Vilniaus arkikatedroje appeared first on LAIKMETIS.