Šiemet pasistenkime sustoti ir pažvelgti giliau. Galbūt geriausia dovana artimiesiems – tai mūsų laikas, nuoširdumas ir rūpestis. Vietoj kalno dovanų, kurios netrukus gali būti pamirštos, galime investuoti į šiltesnį pokalbį, ranka rašytą laišką ar mažą, bet apgalvotą gestą.

Svarbu prisiminti ir tuos, kurie Kalėdas sutinka kitaip – be šeimos, šilumos ar netgi būtiniausių dalykų. Vietoj papildomo nereikalingo pirkinio galime paaukoti labdaros organizacijoms, kurios rūpinasi vaikais, vienišais senoliais ar žmonėmis, susiduriančiais su skurdu. Juk net mažas mūsų indėlis gali tapti tikru stebuklu kitam žmogui.

Šventės nėra apie materialumą – jos apie dalijimąsi. Tad šią Kalėdų dvasią galime atskleisti ne per didelę vartojimo puotą, o per kilnius darbus, bendrystę ir rūpinimąsi tais, kuriems mūsų šilumos labiausiai reikia.

„Aukojimas turi prasmę, jis mus moko ir kviečia dalintis. Ne iš savo pertekliaus, bet iš atjautos. Gal man pačiam labai reikia, tačiau turiu lyg ir pakankamai, o štai kitas nieko neturi. Dievas mums save padovanojo per Jėzų Kristų, kuris tapo žmogumi dėl kiekvieno iš mūsų. Dievas savo „turtingumo“ nepasilaikė sau, bet tai, kas brangiausia, o ne tai, kas atlieka, atidavė žmogui. Iš šio Dievo veiksmo, o ir iš Jėzaus pasiaukojimo dėl mūsų – mokomės dovanoti, aukoti, būti, pabūti, išgirsti, neburbėti, nemoralizuoti“, – sako Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas, kunigas Rytis Baltrušaitis. 

Kunige Ryti, ar laukiate švenčių? Kas Jums yra jų laukimas? O gal šventė yra kiekviena gyvenimo diena? 

Taip, švenčių laukiu. Dažnai laukimas man labiau patinka nei pati šventė, nes laukimas padeda stabtelti, prisiminti, reflektuoti. Džiaugiuosi, kad prieš Jėzaus Gimtadienį turime adventą, prieš Jėzaus Prisikėlimo iškilmę – gavėnios kelionę. 

Šventų Kalėdų laukimas, kadangi labai arti ir metų pabaiga, man sukelia daug minčių apie laikinumą, prabėgantį laiką ir kviečia pasvarstyti, koks tame laike buvau aš, kas mano gyvenime įvyko, ko nesuspėjau, ką dar turėčiau nuveikti. Ir kartu turiu progą padėkoti – Dievui ir žmonėms.
Kiekviena gyvenimo diena yra dovana, kurią mokausi išgyventi kaip vienintelę. Sekasi įvairiai, tačiau nedrįsčiau teigti, kad kiekviena diena yra šventė.

Kaip šiandien Jums apskritai atrodo Kalėdų laukimas? Vis anksčiau puošiame namus, eglutes. Ar mes neišbarstome Kalėdų, kai į jas panyrame dar lapkričio mėnesį? O gal čia viskas gerai, juk keičiasi laikai?

Kad laikai keičiasi – tai faktas. Nemažai žmonių šv. Kalėdas švenčia niekaip neprisimindami Dievo, kad tai Jėzaus gimimo diena, neparuošia Susitaikinimo sakramentu savo širdies, todėl tikriausiai dvasinį vakuumą reikia kažkuo užpildyti, širdies dykumą staiga apželdinti tinkamais ir netinkamais augalais.

Ir aš pastebiu, kad tik po Vėlinių jau pilna kalėdinių prekių, jau puošiami namai, valstybinės institucijos bei įvairaus profilio privataus sektoriaus pastatai ir interjeras.

Ar ne per anksti? Sunku pasakyti. Kai kas sako, kad tai pats tamsiausias ir niūriausias metų laikas. Bet kodėl mes turime ignoruoti tamsą, kodėl norime tai, kas vyksta natūraliai, staiga išsklaidyti, sumažinti? Ar žmogus viduje niekada neišgyvena tamsos? Išgyvena. Ir psichologai sako, kad nereikia skubėti staiga uždegti kažkokią vidinę lemputę, bet pabūti toje patirtyje, pažinti ją, suprasti, ką man tai reiškia, ar aš pajėgiu ištverti, ar turiu kantrumo.

Manau, kad tai nekantrumo laikas, kai viskas padaroma prieš patį įvykį. Žmogus, lapkričio pradžioje išpuošęs savo namus, po pusantro mėnesio, Kūčių vakarą, vargu ar gali nustebti, kad jo namai pasikeitė, kad akimirka neeilinė, kad namai nekasdieniški, o šventiški, kitokie. Kai puošmenos tampa kasdienybės rutina, kas nustebina šventės metu? Kai viską padarome iš anksto, kas lieka šventės turinyje? Kažkokia kiaurymė. Ir šventė praeina panašiai kaip ir visos kitos dienos, tik dažnuose namuose daugiau šurmulio.

Atrodo, kad neatsiejama šventės esmė yra dovana. Ar šventei būtinai reikia dovanų? Kokių?

Jūsų straipsnio įžangoje paminėta – buvimo vienas su kitu dovana, laiko skyrimo vienas kitam dovana. Nors dažnai bendraujame, matomės, bet ar tikrai mūsų pokalbiai yra apie esmę? Dažnai taip ir nučiuožiame paviršiumi pasakodami apie planus, orus, problemas, įterpiame vieną kitą paskalą, nes be jų pokalbis... liesas. 

Gauti svarbu ir fizinę dovaną, bet tikrai ne pirmą pasitaikiusį kinišką puodelį iš „Maximos“ su kalėdiniu elniu, bet kažką, kas būtų apie tą žmogų, kuriam dovaną dovanosime. Kad pirkdamas dovaną, praktišką ir suvartojamą, skirčiau laiko, o padovanojimas suteiktų galimybę apie tai pasikalbėti, ramiai, neskubant, prie puodelio arbatos. 

Gal nedrąsumą atvirai kalbėtis net su pačiais artimiausiai žmonėmis norime tiesiog užkimšti dovanomis? O gal ir ne…

Per Kalėdas pasaulis dažnai prisiperka daug daiktų, maisto, dovanų, dalis jų lieka nepanaudota ir tenka išmesti. Ar žmonės turėtų būti atsargesni su vartojimu ir švaistymu, ypač šventiniu laikotarpiu? 

Biblija mus moko, kad yra saikingumas ir atsakomybė, pabrėžia, kad reikia tenkintis tuo, ką turime: „Nes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime.“ Ir ragina vengti švaistyti: Jėzus, maitindamas 5 000 žmonių, liepė mokiniams surinkti likučius, kad niekas nebūtų išmesta. Ir dosnumas turi būti protingas – dovanas reikia derinti su rūpesčiu aplinkai ir atsakomybe.

„Jei žmogus perka kitam dovaną ir nori jam gera padaryti, tai yra dvasingumo pradžia. Dovanos, ypač Kalėdų, esmė yra priminimas, kad aš noriu dovanoti dalelę savęs, tu man rūpi, kaip kad Dievas dovanoja save žmonijai iš meilės.“ Taip viename interviu yra sakęs vyskupas Kęstutis Kėvalas. 

Prie vyskupo žodžių nelabai ir norisi kažką pridėti. Dovanoju dalelę savęs. Manau – čia esmė.

Kaip šventinį dvasingumą ir Kalėdų prasmę atspindi aukojimas, dalijimasis? Ką Jėzus mokė apie aukojimą ir meilę artimui, kas galėtų įkvėpti šiai praktikai?

Aukojimas turi prasmę, jis mus moko ir kviečia dalintis. Ne iš savo pertekliaus, bet iš atjautos. Gal man pačiam labai reikia, tačiau turiu lyg ir pakankamai, o štai kitas nieko neturi.

Dievas mums save padovanojo per Jėzų Kristų, kuris tapo žmogumi dėl kiekvieno iš mūsų. Dievas savo „turtingumo“ nepasilaikė sau, bet tai, kas brangiausia, o ne tai, kas atlieka, atidavė žmogui. Iš šio Dievo veiksmo, o ir iš Jėzaus pasiaukojimo dėl mūsų – mokomės dovanoti, aukoti, būti, pabūti, išgirsti, neburbėti, nemoralizuoti.

Kaip įtraukti vaikus, kad jie taip pat suprastų aukojimo vertę?

Vaikai labai noriai aukoja, jei tik randamas tinkamas jiems būdas.

Ar yra kokių nors bažnyčios inicijuojamų akcijų, skirtų aukojimui per Kalėdas?

Taip. Šiais metais pirmą kartą buvo organizuota akcija „Dosnumo krepšelis“, kuri susilaukė didelio atgarsio, ir žmonės, iš parapijų bažnyčių ar „Carito“ skyrių paėmę tuščius akcijos maišelius, pripildė juos maisto produktų ir grąžino atgal.

Pati pirmoji „Carito“ akcija „Gerumas mus vienija“ gyvuoja ir šiandien, kuomet žmogus paaukoja auką ir kaip padėkos ženklą gauna žvakelę, kurią savomis rankomis pagamino „Carito“ savanoriai.

Daug kur rengiamos vakarienės nepasiturintiems žmonėms, kai kur parapijose yra „Pasninko vaisių“ pintinėlės.

Atskirose parapijose yra daug kilnių ir prasmingų iniciatyvų.

Ką ir kam dovanojate Jūs? Kokia Jums yra geriausia Kalėdų dovana? Gal esate sulaukęs kokios ypatingos dovanos, kurią prisimenate, saugote iki šiol?

Dovanoju ir kaip konkrečios šeimos narys, kažkam kaip draugas, parapijos žmonėms kaip klebonas. Šių metų dovanų leitmotyvas – bilietas į teatrą.
Kažkaip nepamenu išskirtinės dovanos, bet vis labiau džiaugiuosi, kai po tarnystės, šventinių pietų galiu klausytis ramios mėgiamos muzikos, uždegti žvakes ir svajoti, stebint kaip temsta, o jei dar sninga – nieko daugiau nereikia.

Ką daryti, jei esi vienišas, gal net benamis, gyveni skurdžiai. Ir Tave erzina ir kalėdinis šurmulys, ir raginimas aukoti. Kaip susikurti šventę tokiam žmogui?

Na, tiek Bažnyčia, tiek ir valstybė per savivaldybes tikrai pasirūpina vienišais žmonėmis, kad jie nesijaustų labai vieniši. Ir maisto, ir kokią dovanėlę parūpina. Vienišumas kartais yra žmogaus pasirinkimas, kviečia jį giminaičiai, nenori eiti, bažnyčios durys atviros, nenori ateiti ir melstis su bendruomene, kviečia parapijų „Carito“ valgyklėlė – irgi nenori eiti. Kartais dėl įvairių priežasčių žmogus pats save atitveria nuo kitų. Gal kitų vienatvė yra mūsų problema, nes žmogus, kuris ne vienus metus gyvena vienas – jis išmoksta būti, susikuria tam tikrą buvimo būdą, kartais tokį komfortabilų, kad šeimų žmonėms to net neįmanoma padaryti.

Tačiau jei erzina kitų džiaugsmas, vadinasi, aš pavydžiu, jei nervina raginimas aukoti – kažkas negerai su žmogumi, nes aukojimas yra meilės gestas, jei meilė erzina... tai besierzinančiojo meilė serga.

Kuo per Kalėdas žmogui pasotinti sielą?

Siela gali būti pasotinta tik Dievu, todėl jis per Šventas Kalėdas ir pabučiavo Žemę per Jėzų Kristų.

The post Kunigas Rytis Baltrušaitis: siela gali būti pasotinta tik Dievu appeared first on LAIKMETIS.

Jėzuitų vienuolis aiškina, kad dirbtinio intelekto sistemos, užuot mėgdžiojusios žmogaus intelektą, atlieka „manipuliavimo duomenimis operacijas“. Tačiau šie duomenys „nėra nei informacija, nei žinios, nei išmintis“. Kompiuteriai dirba tik su duomenimis, o populiariausi dirbtinio intelekto robotai, pavyzdžiui, ChatGPT, „atrodo panašūs į žmogų, nes į savo rezultatus įveda žmogiškus netikslumus ir klaidas“.

Mokslininkas paaiškino, kad „dirbtinio intelekto laboratorijos kuria smegenų veikimo žemėlapį, kaip ir ką jos veikia“. Tačiau tai, ką daro kompiuteriai, „neturi nieko bendra su intelektu“. Taigi kyla klausimas: „Ar žmonės kada nors sugebės sukurti ką nors, kas būtų apdovanota protu? Kažką, kas gebėtų būti išmintingas?“

Pasak jėzuito, „mūsų žmogiškasis protas niekada nesugebėjo išrasti naujos nuodėmės“.

„Godumas, pavydas, puikybė, godumas, geismas ir visa kita gundys kiekvieną laisva valia apdovanotą būtybę. O kiekviena protu ir savimone pasižyminti būtybė visada svarstys didžiuosius klausimus ir bus gundoma kokio nors slapto žinojimo ar desperatiško tikrumo ieškojimo", - pažymėjo jis.

Tokioje perspektyvoje „tikėjimo, vilties ir meilės dorybės visada bus įmanomos“.

Tad „net jei mašinos būtų pasiekusios tam tikrą savimonės laipsnį, ar tai turėtų kelti nerimą? Jei jos išvystytų žmogaus sielos savybes, tokias kaip intelektas ir laisva valia, tai nepadarytų jų nei geresnių, nei blogesnių už kitas sielas, nesvarbu, ar jos būtų žmogiškos, ar kitokios. Jos būtų pajėgios nusidėti ir mylėti. Kam bijoti, kad tai yra blogiausia, kas gali nutikti?“ - užbaigė Jėzaus draugijos mokslininkas.

The post Vatikano observatorijos direktorius ragina nebijoti dirbtinio intelekto raidos appeared first on LAIKMETIS.

Dvasinė įžvalga apima įvarius žmogiškuosius gebėjimus: atmintį, intelektą, valią, jausmus. Dažnai nemokame įžvelgti, kas yra gera ir vertinga, o kas – ne, nes nepakankamai gerai pažįstame save ir nežinome, ko iš tikrųjų norime. Pasak Pranciškaus, pažinti save nėra sunku, tačiau tam reikia laiko ir pastangų. Reikia kantriai tyrinėti savo sielą. O tam, savo ruožtu, reikia nurimti, sustoti ir pamąstyti, kaip mes elgiamės, kokie jausmai mus aplanko, kokios mintys mus veikia.

Sugebėti taip pažvelgti į save – tai malonė, sakė popiežius. Iš tiesų mums dažnai daro didelę įtaką klaidingi įsitikinimai apie tikrovę, pagrįsti ankstesne patirtimi, labai dažnai nesame visiškai laisvi siekti to, kas iš tikrųjų yra svarbu.

Gyvendami informacinių technologijų amžiuje žinome, kaip svarbu žinoti slaptažodžius, kad galėtume patekti į laikmenas, kuriose saugoma asmeninė ar kitaip vertinga informacija. Analogiškai yra ir su mūsų dvasiniu gyvenimu, jis irgi turi savo slaptažodžius. Yra žodžių, kurie paliečia mūsų širdį, kuriems esame jautriausi. Gundytojas, t. y. velnias, gerai žino šiuos raktažodžius ir moka jais pasinaudoti. Turime tai atsiminti, nes kitaip atsidursime ten, kur nenorime būti.

Nepakankamai gerai pažįstame save ir nežinome, ko iš tikrųjų norime.

Popiežius pridūrė, kad pagunda nebūtinai reiškia nedviprasmiškai blogus dalykus. Dažnai pagunda reiškia pernelyg didelį ne pačių svarbiausių dalykų sureikšminimą. Tai gali būti, pavyzdžiui, mokslinis laipsnis, karjera, ryšiai – visi tie dalykai, kurie patys savaime yra vertingi, bet, jei jų siekiame nebūdami laisvi, rizikuojame puoselėti nerealius lūkesčius.

Štai kodėl svarbu pažinti save, žinoti savo širdies slaptažodžius, žinoti, kam esame jautriausi, kad apsisaugotume nuo tų, kurie įtikinamais žodžiais mėgina mumis manipuliuoti. Tai padės atpažinti, kas mums iš tiesų svarbu, ir atskirti tai nuo laiko madų ar efektingų, paviršutiniškų šūkių.

Labai naudinga priemonė gali būti sąžinės patikrinimas. Pasak popiežiaus, tai iš tiesų labai vertinga ir patartina praktika. Vakare ramiai  peržvelkime, kas įvyko per dieną, mokykimės pastebėti, ką vertiname ir ką renkamės, kam teikiame didžiausią reikšmę, ko ir kodėl siekėme ir ką pasiekėme. O svarbiausiai – išmokime atpažinti, kas tikrai džiugina širdį.

Malda ir savęs pažinimas padeda augti laisvėje. Tai yra pagrindiniai krikščioniškos egzistencijos elementai, brangūs elementai, padedantys rasti savo vietą gyvenime, baigė katechezę Pranciškus.

The post Kantriai tyrinėkite savo sielą - Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Devinta dalis.

Dešimta dalis.

Vienuolikta dalis.

ABĖCĖLĖ — GYVI, GAIVINANTYS, SUDVASINANTYS GARSAI, ŽODŽIAI, KALBA

Spaudoje iki šiol niekada nekalbėjau apie ypač svarbią savo psichoterapijos sritį — gaivinančius gydomuosius garsus ir žodžius. Apie garsų ir žodžių pilnatvę, apie gyvus žodžius. Apie gimtąją kalbą. Apie geruosius psichoterapijos žodžius…

Nedėsčiau ant lygių baltų lapų… Nors, tikiuosi, mano darbe tai skamba darniai. Man, pacientams.

Jeigu šią psichoterapijos sritį, jos esmę mėginčiau išreikšti aforizmu, tai galėtų, kaip įprasta, skambėti taip: „Geriau vieną kartą išgirsti, negu šimtą kartų išklausyti. Geriau vieną kartą pasakyti, negu šimtą kartų išgirsti. Geriau vieną kartą pasakyti trumpai, negu šimtą kartų daugžodžiauti. Geriau vieną kartą pasakyti nuo savęs ir atvirai, negu šimtą kartų abejingai…“ Tačiau kaip tai padaryti? Kaip pakeisti mąstomą žodį skambančiu jau mintyse ir išvengti haliucinacijų? Literatūroje yra tokios patirties — tai poezija… Bet medicinoje, ypač psichoterapijoje būti poetu pavojinga.

Mes iš praėjusio amžiaus.
Mus atpažįsta visur.
Už tokius niūriuosius
Duoda du linksmuolius.

Genadijus Krasnikovas

Poezijoje genijų — vienetai. Iš tūkstančio, kurie mokėsi groti muzikos instrumentu — tik vienas talentas. Sugebėjimas kalbėti — ypač sudėtingas instinktas, susijęs su šimtais pojūčių, jausmų, prisiminimų, įgūdžių… Beveik visi turi genialų kalbos sugebėjimą. Šis genialumas sudėtingesnis už muzikinį. Žmogaus balso aparatas sudėtingesnis už bet kurį muzikos instrumentą. Balsas būtinas žmogui, žmonijai nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Kitaip jau nuo pirmųjų sutvėrimo dienų jis nebūtų galėjęs tapti artimas Dievui. Nebūtų pajėgęs suprasti Dievo (ir būti jo nubaustas). Suprasti ir priimti teismą bei nuosprendį. Rasti kelią atgal į Dievą. Į jo paveikslą savyje.

Įsivaizduokime šį kelią atgal… Iki babiloniškosios kalbų sumaišties žmonės apskritai mokėjo kur kas mažiau žodžių… Rojuje — dar mažiau. Pokalbiams su Dievu žodžių reikėjo labai nedaug. Pačių esmingiausių. Net ir ne tokie esminiai buvo patys artimiausi, savi žodžiai. Dievas leido žmogui viskam duoti vardus. Pavadinti ir gyvūnus, ir daiktus. Tai buvo šeimininko žodžiai. Žodžiai, teikę galimybę kviesti, prisišaukti…

Žodžiai teikė vaizdinius. Net garsai teikė vaizdinius. Teikė reikšmes. Tai galima suvokti iš daugelio reikšmingų, vaizdingų, dvasinius procesus kuriančių ir nukreipiančių žodžių…

Reikšmingi žodžiai skamba. Į juos norisi įsiklausyti ir kalbančiajam, ir klausantiems. Ne tiek suprasti, kiek „siurbti“ į save… Fiksuoti pojūčius, jausti, prisiminti žodį. Įžvelgti jų senovę, pirmapradę, biblinę, net „prieš-tvaninę“ prasmę… Jie, žodžiai, gyvena nuo Adomo iki gimtosios tėvų kalbos, „Gimtosios kalbos“ pradžios mokykloje. Iki gimtosios kalbos grožinėje literatūroje. Suvokti kalbą ne kaip bendravimo, gėrio ir blogio pažinimo instrumentą, o kaip kelionės vadovą kūno, sielos ir dvasios gyvenime. Kaip vadovą kelionės ne tik laikinajame, bet ir amžinajame gyvenime. Tuomet žodžiuose, kalboje mums atsiveria ne tiek žinojimas, kiek supratimas, regėjimas, kelias.

Mūsų laikais gyvenime vyrauja žodžiai apie begalinę faktų jūrą. Šitoje begalybėje pasimeta žodžiai, kurie keičia, lemia, vienija, teikia vaizdinį, supratimą, rodantį kelius į vientisumą, prasmę, giminystę, sūnystę, tėvystę… Į būtį pačiu savimi, bet ne tik…

Psichoterapiniame darbe su tuo susiduriame nuolat: ir diagnozuodami, ir dirbdami individualiai, ir grupėje, ir ambulatorinėje, ir stacionarioje psichoterapijoje. Tūkstančiai žodžių, tarp kurių pasimeta ir pats pacientas, ir psichoterapeutas… Pakaktų, tiesiog būtina apsieiti su keliomis dešimtimis… Kitaip pacientas (terapeutas) pereina visą psichoterapijos kursą, taip ir „neįgaudamas sąmonės“…

Kaip atrasti tuos gyvus, gaivinančius, gydančius, „senuosius“ žodžius? Žinoma, lengviau pasakyti, kur tokių žodžių rasti nesitikiu. Neteko „iškasti“ tokių žodžių nei psichoanalizėje, kalbos riktuose, laisvose asociacijose, nei „įžvalgose“, nei „performuluotuose“ teiginiuose, „transformacijose“, transakcinėje analizėje, specialiose pratybose… Ten gausu dirbtinumo elementų…

Man ir mano pacientams daugumą šių žodžių teikia gyvas praktinis darbas, gyvenimo sunkumai. Žinoma, tam pageidautinos sąlygos. Ir teoriniu lygmeniu, ir realiai čia geriausia remtis vaizdiniu. Žmogus „susideda“ iš neaprėpiamos daugybės esmių, kurias žymi labai daug žodžių. Tačiau jis „gyvas“ tais keliais, ant kurių laikosi jo vidinis pasaulis, ir tais, kurie remia jo išorinį pasaulį, ir dar tais, kurie vienija, „su-taiko“ šiuos abu pasaulius. Vietoj vieno „atramos taško“ sielos procesas gauna kelis ir dar skirtinguose „pasauliuose“ — ir fiziniame, ir dvasiniame, ir sename, ir naujame, ir tėvo, ir sūnaus…

Ir ne tik „atramos taškus“… Tarp šių pasaulių, kur išsidėstę tie taškai, atsiranda erdvė gyvai minčiai, gyvam jausmui, gyvam pojūčiui, sveikam santykiui…

Dar vienas labai gyvas, „amžinas“ paveikslas iš mano vaikystės. Man 10 metų. Susikivirčijome su draugu… Tėvas sako: „Tu turi nusileisti… Jis juk betėvis… (Draugo tėvas žuvo fronte.) Todėl jis nuo tavęs atsilieka. Berniukui be galo svarbu turėti tėvą. Tiestis į jį… Vis labiau elgtis kaip suaugusiam… Kaip augalas tiesiasi į saulę… Fiziškai jūs lygūs: jums abiem po 10 metų. Tačiau pagal dvasinį išsivystymą jam 6–7 metai. Jis dar į mokyklą neina, o tu jau penktoje klasėje.“

Nuo tol šitas Žodis, sąvoka, būtis — „Betėvystė“, „Tėviškė“, „Tėvynė“ — man amžinai gyvos, nuolat mane veikiančios esmės… Ir esu visai kitoks, kai į mane kreipiamasi „daktare“, „daktare Alekseičikai“, „Aleksandrai Jefimovičiau“, „Aleksandrai“… Iš dalies ir dėl to, kad dar ilgai vis įsivaizduodavau „Betėvystės šalį“, kur nėra tėvų… Ir „Tėvynę“ — šalį, kur kiekvienas turi tėvą…

Paciento kalboje stengiuosi rasti 5–10 tokių „Gyvųjų Žodžių“, kurių jam stinga, kad turėtų „Gyvąjį gyvenimą“, erdvę (o ne plokštumą), kur „žmogus laisvai alsuoja“. Žodžiai, kurie kaip žolės šaknys kalsis jo sieloje ir dvasioje… Pasaulio, streso, ligos „suartą lauką“ paversdami „pieva“, „gėlynu“, „veja“… gyva ir vientisa terpe tarp „dangaus“ ir „žemės“, kur šviečia saulė, pučia vėjai, lyja lietūs, čiurlena upeliai…, ir viskas gėriui, viskas kūrimui, o ne griovimui…

Net… „Pragaras namuose.“ „Pinigai svetimoje kišenėje.“ „Karti tiesa.“ „Beprotybė.“ „Laimė iš dalies.“ „Mano Aš ne mano Draugijoje.“ Tie žodžiai iškyla ir klausant paciento nusiskundimų, ir nagrinėjant, klausinėjant apie ligos istoriją, gyvenimą, o ypač per gydymo procesą. Šiems žodžiams rastis padeda mano prašymai.

Klausantis nusiskundimų: nurodyti greta jau minėtų skundų dar 5 „ne-aiškumus“, kurie ypač trukdo, trikdo („drumsčia vandenį“), kelia nerimą.

Aiškinantis sutrikimų, ligos istoriją: paminėti 5 pacientui svarbias sąvokas, 5 didžiausias pastaraisiais metais padarytas klaidas.

Per gydymo procesą: išsiaiškinti, atsirinkti iš jau pakankamai išryškėjusių, bet nepakankamai naudingų, panaudojamų ir gydančių esmingųjų Žodžių. Tokių kaip:

Liga. Kokia jūsų liga? Be-protybė? Silpna-protystė? Proto per­tek­lius, kliudantis kitiems sielos procesams? Su-trikimas? Su-maištis? Pojūčių silpnumas? Jautrumo perteklius? Silpnadvasiškumas? Dvasingumo perteklius, kliudantis sielai?

Sveikata. Kas yra sveikata, kai jums 23-eji? Kaip ja iki šiol piktnaudžiavote?

Meilė. Kas jums negerai su meile? Ypač su meile sau? Kaip kiti gali jus mylėti, jeigu pats save nepakankamai mylite? Ypač savo kūną?

Bausmė. Kas yra bausmė? Už ką baudžiate save ir kitus? Ir kodėl taip neteisingai? Kodėl baudžiate, nors pakaktų tik pasakyti ar parodyti?

Gydymui baigiantis: kokie žodžiai, sąvokos, nors mes su jumis nekreipėme į jas ypatingo dėmesio, patys savaime iškilo, išryškėjo, tapo savi, jums ypač naudingi? Paveikūs? Kokie pasikeitė? Ėmė jus skatinti keistis?

Dažniausiai pacientų minimi: Tikėjimas, Pasitikėjimas, Tikrumas (vietoj žinojimo). Gerumas (vietoj stiprumo). Draugas, kitas (vietoj „Aš“, toks pat). Meilė, Dėkingumas (vietoj užmokesčio). Atleidimas (vietoj pareigos, atlygio).

Toliau pateiksiu Žodžius-esmes, į kuriuos dažniausiai tenka skatinti pacientus gilintis ir gilintis pačiam; jie išdėstyti abėcėlės tvarka, kad būtų lengviau rinktis, bet ne pagal gydomąją svarbą pacientams (čia svarbiau subjektyvumas, negu objektyvumas).

Savaime suprantama, daugelį žodžių galima tik paminėti, nurodyti ir tik apie kai kuriuos truputėlį pakalbėti. Kaip jau minėjau skirsnyje apie biblioterapiją, „gyvenimą, ryškumą, jėgą, prasmę, dvasią atrasti, atkurti savyje, suieškoti žodžiuose slypintį dvasinį lobį“ privalo pats pacientas drauge su psichoterapeutu.

A. Tikriausiai pirmas žmogaus žodis. A-a-a-a-a… A. Tik vėliau — ma-ma, tė-tė. Pirmoji abėcėlės raidė. Reiškianti „Aš“… „Kaip dažnai jums norėtųsi panaudoti šį žodį vietoj „Aš“?.. „Kodėl jūs, mes taip toli atsitraukėme nuo šito pirmojo žodžio? Kaip ir nuo žodžių „mama“, „tėtė“?“

AČIŪ.

ADOMAS. Kas jis jums? Mums su jumis?.. Žmogus iš mito?.. Pirmasis žmogus? Ką reiškia „pirmasis žmogus“? Tas, kuriuo paprastai norime būti? „Pirmieji“ šeimoje. „Pirmieji“ profesijoje. „Žmogus rojuje“. „Gamtos valdovas“. „Žmogus, kuriam priklausė visas pasaulis“. „Žmogus, kalbėjęs su Dievu“. „Žmogus, kuris suvalgė obuolį ir panoro tapti lygiu Dievui. Akimirksniu. Dantimis“. „Žmogus, pirmasis apkaltinęs Dievą: Ta, kurią man davei, davė man obuolį. Ir mes jam iš paskos toliau dėl visų vargų kaltiname Dievą, žmoną, visus artimuosius…“

„Kodėl Adomas jums ne žmogus, neturėjęs motinos, brolių ir seserų, draugų? Kodėl ne žmogus, artimesnis jūsų tėvui, seneliui?.. Kodėl jūsų tėvas nenusipelno, jūsų akimis, didesnės užuojautos ir pagarbos kaip artimesnis nei jūs Adomo giminaitis?“ „Neretai žmonės savo senelius myli labiau, negu tėvus. Tolimesnius gimines labiau, negu artimus. Šia prasme koks jūsų santykis su Adomu ir Ieva?..“

AISTRA. Kančia. Patosas. Patologija.

APGAULĖ. Pojūčių, ypač klausos, apgaulės, apgaulingi jausmai, potraukiai, atminties, valios, proto apgaulės (perdėtai vertingos, netikros idėjos), sielos apgaulės. Saviapgaulė.

APLAIDUMAS.

ASMENYBĖ. Veidas. Fizinis, sielos ir dvasinis pavidalas. Natūralumas. Asmenybės tapatybė ir skirtumai sulaukus 5, 10, 15, 25, 50, 75 metų. Tai, kas laikina ir amžina. Pastovu ir kintama.

AŠ. Galima dirbti, vien remiantis, gaivinantis šiuo žodžiu, šia esme. Iš tiesų „Aš“ nėra prieštara „Tu“, „Mes“, „Jis“, „Ji“…, o jungia juos. Tai „Aš“ dalys. Lygiai taip ir didžiajame, išoriniame pasaulyje „Aš“ savo subjektyvumu neprieštarauja objektyvumui, o jungiasi su juo. Iš savo esmės.

Pasaulyje „Aš“ neretai išsiskaido dalimis — mano ir tavo, mūsų ir svetima, gera ir bloga…

ATGAILA. Kaltės pripažinimas. Elgesys pagal kaltę.

ATITIKIMAS. Bendrumas. Bendra ir atsakinga būtis. Būtis su…

ATLEIDIMAS. Prašyti atleidimo. Gauti atleidimą. Atleisti. Gauti atleidimo liudijimą… Atsisveikinti su kalte.

ATMINTIS. Pageidautinas atminties vaidmuo sielos procesuose. Normali. Nepakankama. Perteklinė. Amžina atmintis. Mirtina atmintis. Kenksminga atmintis…

BAIMĖ. Ar to bijome? Ar taip smarkiai? Jei bijome Dievo, kas atsitinka su kitomis baimėmis?

BAUSMĖ. Kryptis. Kelias.

BIBLIJA. „Tai tokia knyga“. „Kiek, kokia prasme ji apie mus? Apie mane?“

BLOGIS. Pyktis. Atskiria, griauna vidinį ir išorinį žmogaus pasaulį… Dalija į jėgą ir silpnumą. Balta ir juoda. Gera ir bloga. Sava ir svetima. Turtą ir skurdą. Dangų ir žemę. Talentą ir bejėgiškumą… Taip išmeta iš gyvenimo „aukso vidurį“, centrą, širdį… Labai protingų, kaip ir labai kvailų, yra maždaug 3 proc. Likusieji — „vidutiniokai“, „vidurinioji klasė“… Labai gero ir labai blogo žmoguje taip pat nėra tiek daug… Labai gražių ir bjaurių — taip pat mažai… Kaip ir sveikų… Versdamas siekti kraštutinumų, blogis griauna sugebėjimą patirti visumą, aukščiausią darną, kur silpnumas tarnauja jėgai, o jėga — silpnumui… Galų gale blogis bejėgis, nors laikinai gali būti stiprus, ryškus, aistringas…

Blogis negydomas blogiu. Jis gydomas gėriu.

DARBAS. Bendradarbiavimas. Bendradarbiauti — dalytis darbu, dalytis sunkumais… Bendradarbiauti galima net su Dievu. Dirbti — vargu. Visa, kas svarbiausia gyvenime, žmogui ateina per darbą, per vargą, bendradarbiaujant. Iš mano mėgstamų psichoterapinių priežodžių: „juo lengviau gyvenasi, juo neteisingiau gyveni!“. Darbas dažnai reikalauja ir daugelio žmogaus procesų vidinio bendradarbiavimo, juos treniruoja, sutelkia, daro žmogų vientisesnį. „Įveikti sunkumai — tai įgytos galimybės“, — sakė W. Churchillis.

DIEVAS. Apie Dievą jau nemažai kalbėjome ankstesniuose skirsniuose… Tačiau sunku praeiti pro šalį, net jei kalbame apie Žodžius. Ne apie Esmingiausia. Kaip šitas Žodis pats atgyja! Gaivina! DIEVAS. Mano Dievas! Dieve mano! Mūsų su tėvais Dievas! Mūsų su sūnum Dievas! Mūsų su dukra Dievas! Mūsų su žmona! Mūsų rusiškasis Dievas! Mūsų su ligoniu Dievas! Kiek gyvų Dievo paveikslų!.. Mūsų Dievas su kunigu… Mūsų, mano Dievas su kunigu Bronium!..

DIEVO BAIMĖ. Viena iš pagrindinių ne tik religijos, bet ir psichoterapijos esmingųjų sąvokų. Metropolitas Antonijus iš Surožo labai vaizdžiai kalba apie Dievo baimę kaip apie sumaištį, iš kurio gali rastis žvaigždė…

Dažniausiai dirbu su baime, rodydamas pacientui: jeigu jis įgaus Dievo baimę, vieną didelę baimę, tai galės atsikratyti daugybės mažų baimių…

DOVANA. Dovanos. Apdovanojimas. Dovanos iš sielos. Dvasios dovanos. Bet ne pusvelčiui. Ne veltui. Sunkumai priimti dovanas. Turėti dovanas. Dalytis dovanomis. (Palyginkime: „ati-duoti“, „par-duoti“. Ypač — atiduoti Sielą ir parduoti Sielą.) Mano dovanos priėmimas kaip dovanos man. Net teikiant materialines dovanas, galima gauti dvasines.

ENERGIJA. Gana populiari psichoterapijos ir ypač parapsichoterapijos sąvoka, tačiau abstrakti. Norėdamas pasiekti jos esmę, stengiuosi sukonkretinti, tikslinti, apie kokią energiją kalbame. Iš kur pacientas galės gauti energijos? Pojūčių, jausmų, potraukių, patirties (atminties), mąstymo, valios, sąmonės, veiklos, „Aš“, „Mes“, sielos, dvasios, asmenybės, tikėjimo energija… Kur dingsta energija iš „energingesnių“ sričių? Dirbu labai konkrečiai. Kiek energijos šios dienos pradžioje? Viduryje? Pabaigoje? O jeigu ne taip uoliai dirbtumėt? O jeigu su šiuo jausmu? Su šiuo noru? Su siela? Su šiuo bendradarbiu?.. O jei pripažintume savo negalią? O kas yra gėrio energija? Jūsų gėrio? Gerumo?

ESMĖ. ESYBĖ. ESATIS. Būtis, suvokiama krizinėse, „ribinėse“ situacijose, pavyzdžiui, mirties, išnykimo, sunaikinimo akivaizdoje, neapibrėžtumo, atvirumo akivaizdoje… Žmogui būtina save įgyvendinti.

FAKTAS. Toli gražu nėra teisybė, nėra tiesa. Ne visada net nuoroda į tiesą. Tačiau tai geriau už įsivaizduotus dalykus, svajonę. Psichoterapijai svarbūs ne tiek patys faktai, kiek tai, kad jie yra „atspindžiai“. Paprastai faktai — tik „atstovai“, tiesos dalys. Ir jos nepakeičia.

FONAS. Bet kurio psichologinio proceso atveju aplinkybės gali iš esmės keisti ir patį procesą, ir santykį su juo… ir su visu žmogum. Ypač dažnas pavyzdys — baimės „vienumoje“ ir su žmonėmis.

GEBĖJIMAS. Proto veikla. Bet ne tarnavimas jam. Proto praktika, o ne žaismė, gudravimas.

GĖRIS. Gerumas. Gėris vienija. Geradarystė, veikimas gėriu vienija dar labiau. Blogis skiria. Gėris vienija žmogų ir viduje, ir išorėje. Geradarystė, dorybė — nuodėmės priešingybė. Liaudies išmintis tvirtina: „Žmogaus dvasios stiprybė — iš gėrio.“ Daugeliu atveju praktinis darbas su paciento gerumu — tiesus kelias į gijimą. Tiesus, bet nelengvas. Panašus į darbą su pinigais (žr. žemiau) ar primena darbą su konkrečiomis dorybėms (žr. žemiau).

GYVENIMAS. Kūniškas. Sielos. Dvasinis. Jo pilnatvė. Gyvenimas su perteklium. Gyvenimo laikas ir amžinybė. Jų santykis konkrečiomis sąlygomis. Su konkrečiais žmonėmis. Vystymosi kryptis…

GODUMAS. Gyvenime sakyti daugeliui dalykų „Ne“ dėl vienintelio „Taip“ (pinigams).

IDĖJOS. Pačios bendriausios mintys, vienijančios atskiresnes mintis. Todėl neretai jas užvaldo ir įgauna nepagrįstai didelę reikšmę. Ypač liguistos, perdėtai vertingos idėjos. Svarbu jas teisingai įvertinti, nuvertinti, pervertinti (žr. Pinigai).

INDUIZMAS. Žmogaus ir jo 3000 pavidalų sudievinimas. Ne Dvasia, bet dvasios.

ISTORIJA. Žmogus istorijoje. Istorija žmoguje. Bendra. Šeimos. Asmeninė.

IŠMINTIS. Tai daugiau negu protas ir mąstymas. Tai gebėjimas taikyti gyvenime ne žinias, o tiesas. Jausti, regėti, girdėti, atminti, galvoti… ne tik jutimo organais, smegenų centrais, bet ir siela… Išminties, ko gero, neįmanoma išmokti, tačiau ją galima už-gyventi.

IŠPIRKIMAS. Ką išperkame? Iš ko? Kuo? Ar atitinkama kaina?

IŠSIGELBĖJIMAS.

ĮKŪNIJIMAS. Suteikimas savasties, veido, ypatingumo, atskirumo, buvimo pačiu savimi. Savęs suradimas.

ĮSITIKINIMAI. Jie žmonėms nelengvai ateina, todėl tikrus įsitikinimus žmonės vertina. Nelengva ir perteikti. Darbas su įsitikinimas — kelias per vargus. Ne tik svetimus, labiausiai — per savus.

ĮSTATYMAS. Išorinis ir vidinis. Visiems ir man. Aš įstatymui ar įstatymas man? Paklusti įstatymui ar jį vykdyti, galbūt papildyti įstatymą? Įstatymas su manimi, greta manęs ar prieš mane?

JĖGA. Labai dažnai ligoniai supaprastina savo ligą, apibūdindami ją kaip jėgų nebuvimą. Ir nesuvokia, kas yra jėga. Paprastai sukonkretinu jėgą — pojūčių, jausmų, potraukių, atminties, patirties, proto… Svarbiausia, kad jėga — visų šitų procesų vienybė, dvasingumas… Tuomet nustatome, kokia tvarka dirbsime su jėgomis…

Labai dažnai ligoniai supaprastina savo ligą, apibūdindami ją kaip jėgų nebuvimą. Ir nesuvokia, kas yra jėga.

JĖZUS. Dievas žmogus. Dievo žmogus (priešingybė žmogui dievui). Sūnus. Naujas žmogus. Visas žmogus. Ne atšaukiantis įstatymą, o vykdantis įstatymą, pripildantis įstatymą savo nauju turiniu. „Šeštadienis žmogui ar žmogus šeštadieniui?“ „Kas ciesoriaus — ciesoriui, kas Dievo — Dievui“. „Kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį“. „Dieviškasis psichologas“. Realus sekimas Jėzumi — būti sūnumi.

KAINA. Įvertinimas. (Žr. pinigai.) Viena iš pagrindinių esmingųjų psichoterapinio proceso sąvokų. Ypač siekiant, kad ligonis pasinertų į tikrovę, suvoktų vidinių ir išorinių procesų palyginamumą, jų tarpusavio ryšius… Labai mėgstu vertindamas asmenybę minėti garsų atvejį, kai save ir teisėjus įvertino Knutas Hamsunas…

KALBA. Tai psichoterapeuto, psichoterapijos „Aš“, savo trumpumu, romumu, esmingumu, aiškumu gali daryti stebuklus paprastame ir tokiame nuostabiame gyvenime.

KALTĖ. Tyčinė ir netyčinė. Kaltės matas. Sava ir bendra kaltė. Kaltės pažinimas. Kaltės pripažinimas. Kaltės priėmimas. Kaltės pasidalijimas…

KANTRYBĖ. Kantrumas. Romumas. Viena iš pagrindinių esmingųjų psichoterapijos sąvokų.

KLAUSIMAS. Būtini klausimai. Atviri ir uždari klausimai. Veiksmingi klausimai. Skambūs klausimai su įvairaus lygio atsakomybe. Klausimai, į kuriuos iš pradžių turi atsakyti pats pacientas. Klausimai, į kuriuos atsakyti neverta. Klausimo kaina paprastai turi būti didesnė už atsakymo kainą. Tikėtini ir neįtikėtini klausimai…

KNYGIAI. Žmogus ir knyga.

KŪNAS. Kūniškumas. Žmogaus fizinių savybių vienovė. Dažniausiai psichoterapijoje dirbame su sielos ir kūno santykiu, su rūpinimusi kūnu, meile kūnui, kūno rūpesčiu dėl sielos, su žmogaus kūniškumu.

KŪRYBA.

KVAILYSTĖ. Kaip proto lygmuo. Daryti kvailystes. Kalbėti kvailystes. Būti kvailam. Kvailystė kaip „Aš“ ir „Mes“ savybė. „Galvoti savo galva“. „Turėti proto“.

LAIMĖ.

LAISVĖ.

LIGA. Ne atskyrimas nuo įprasto gyvenimo, o iškilimas virš jo.

LIKIMAS. Gana dažnai mūsų pacientai skundžiasi likimu, jaučiasi prieš savo likimą bejėgiai, priima jį kaip lemtį, prakeikimą, kažką svetima… Depresiški ligoniai suvokia likimą kaip jau įvykusį ir jį jau pasmerkusį Paskutinįjį teismą.

Dažniausiai stengiuosi bendradarbiauti su likimu metropolito Antonijaus iš Surožo dvasia — kontempliacija. „Paskutinysis teismas reiškia, kad stosi tobulos meilės akivaizdoje ir pamatysi, kiek jos tavyje mažai, ir apims tave siaubas. Tačiau tai nereiškia, kad tučtuojau prasideda kančios… man atrodo, Dievas pasitiks mus su gailesčiu dėl to, kad ištisą gyvenimą nugyvenome — ir taip nevaisingai… posakis „sudegė iš gėdos“ labai raiškiai tai perteikia… Man regis, Paskutiniajame teisme baimė — tai tas pirmasis momentas, kai akis į akį susiduriame su Dievu ir su siaubu pamatome, kuo galėjome tapti ir netapome.“

Tačiau mes, gyvieji, dar galime tapti. Galime iš-kentėti sau kitą likimą. Kenčiant mums lengviau sulaukti atleidimo, priimti atleidimą, patiems atleisti. Mums atsiveria kelias į savo sielos gelmes. Ir į savo dvasios aukštybes. Jeigu atleidžiame, jeigu jau išmokome atleisti, nejaugi Dievas m u m s neatleis?.. Jeigu išmokome spręsti atlaidžiai, nejaugi Dievas nespręs apie mus atlaidžiai? Jeigu realiai išmoksime galvoti taikiai, mums neteks smerkti… Ir mūsų pačių neteis.

LIUDIJIMAS.

LYGYBĖ. Ne lygybė visur kur, su visais. Tokios lygybės negali būti. Lygybė prieš ką?

LYTIS. Gyvenimui, ligai, sveikimui gali turėti neproporcingai didelės reikšmės. Gerokai daugiau, negu turi „lyties psichologija“, „lytinė psichopatologija“, tyrinėjant ir gydant žmogų. Lytis — ne pusė žmogaus^[1]. Ne puselė šeimoje. Ne fizinė lytis: anatominė, kūniška. Ne pojūčių, jausmų, potraukių, atminties lytis. Lytis dvasinga. Jeigu tai tik pusė, tuomet ta pusė, kuri būna didesnė už visumą. Ta, kuri kitai pusei suteikia vientisumo. Kuri iš dviejų asmenybių, neatimdama individualybės, sukuria naują vienovę. Pusė, teikianti pilnatvę.

„Ar Dievas turi lytį?“ — tokiu klausimu neretai pradedu pacientų su lyties problemomis diagnostiką, terapiją… Ir, žinoma, niekada neapsiriboju atsakymu, kad Dievas turi viską.

MALDA. Ne vien pokalbis su Dievu, bet ir nusižeminimas. Savęs sumažinimas. Savo sunkumų sumažinimas. Išmeldimas.

MAMA. Motina. Motinystė. Kur kas sudėtingesnė sąvoka, negu paprastai atrodo jaunoms ir nelabai jaunoms moterims, vyrams, jų vaikams. Tai ir materialumas, kūniškumas, ir dvasingumas unikaliomis kiekvienam žmogui proporcijomis. Motina „gimsta“ kartu su vaiku. Ir auga kartu su juo. Ir drauge su ja auga jos atsakomybė. Ir pirmo, antro ir t. t. vaiko pretenzijos jai. Vyro pretenzijos. Močiučių ir senelių…

Tai, kad mama pati geriausia, pati mieliausia, kantriausia, pati… visų suvokiama kaip savaime suprantamas, pastangų nereikalaujantis dalykas… Visų. Net ir pačios motinos… Iš tiesų taip nėra… Labiau pavargstama nuo atsakomybės, o ne nuo darbo. Tuo tarpu ir vieno, ir kito vis daugiau… Ir pretenzijų tai pačių pačiausiai vis daugiau.

Neatsitiktinai krikščionybėje tiek pagarbos Dievo Motinai… Motinystė — Dovana, tačiau tokia, kuri labai daug reikalauja iš viso žmogaus ir aplinkinių. Neatsitiktinai Šventajame Rašte pasakyta: „Ir žmogaus priešai yra jo artimieji.“

Neįmanoma būti gera fizine motina, nebūnant sielos, dvasine motina. Tai priklauso ne tik nuo pačios motinos, bet ir nuo jos motinos, jos tėvo, vyro, vaikų. Vienas iš XX amžiaus atradimų — vaikai nėra angelai. Sukurti tinkamą materialumo, sielos ir dvasios santykį šeimoje — didelis darbas. Jis sudėtingesnis negu darbas su pinigais: pinigai man ar Aš pinigams? Motina vaikams ar vaikai motinai? Motinystės esmė — gilus tarpusavio ryšys ir supratimas. Berniukai nežaidžia „Tėvų ir sūnų“. Mergaitės žaidžia „Mamą ir dukrą“.

Neįmanoma būti gera fizine motina, nebūnant sielos, dvasine motina.

MEILĖ. Instinkto meilė. Sielos meilė. Dvasios meilė. Mylinčiojo skurdas ir turtas. „Be meilės subjekto esu vargšas, nesu brangenybės šeimininkas. Su juo — pilnatvė, laimė“.

MELAS.

MES. Dalis „Aš“. Paprastai mažesnė, negu pats „Aš“. Tačiau jei kai kuriomis sąlygomis ir didesnė, negu „Aš“, vis dėlto tai dalis, tarnaujanti „Aš“, sustiprinanti jį, apibrėžianti. Viena iš psichoterapijos sąvokų, su kuria ypač daug dirbama.

MILIJONAS.

MIRTIS. Viena iš terapiškiausių esminių sąvokų. Mirties akivaizdoje pasidaro aišku, kiek daug aplink mus ir mumyse buvo nereikšmingų, smulkių, laikinų, tuščių dalykų… Kiek mes orūs mirties akivaizdoje — savos, artimųjų ir tolimesniųjų; tiek mes orūs ir gyvenimo akivaizdoje…

Mirtis —ne tai, kas kada nors atsitiks su mūsų artimaisiais, su mumis. Tai jau buvo. Kiek jau esame praradę artimųjų. Kiek mirė mumyse… Išgyventi mirtį aplink save, savyje, be to, daugybę kartų tikrai nėra lengviau, negu išgyventi savąją… Žinoma, aplink mus, mumyse miršta daug kas bloga… Tačiau kur kas daugiau juk miršta gero… Tam, regis, galėtume ir pasipriešinti… Ir neleisti…

Kaip sunku priimti teologinį teiginį, kad mirtis — tai Dievo Dovana… Nuolatinio sielos atsimainymo paslaptis… Miršta mūsų savybės, o siela išsilaisvina… Tačiau savybės savos, nuosavos, užtarnautos, konkrečios kaip medaliai… O siela… Kol kas beveik nepastebima… Kaip ji išsilaisvina?.. Kaip rengiasi amžinajam gyvenimui?.. Kažkaip sunku pajusti… Su grūdu akivaizdu: miršta ir atgimsta… Sunku įsivaizduoti, kaip mūsų ori mirtis taps mūsų vaikams Dievo malone… O dar šitos orios mirties reikia nusipelnyti… Gyvename vieną kartą, bet kasdien…

Kam savyje galime leisti šiandien mirti? Ir padėti numirti oriai? Ir ką gausime mainais? Pavyzdžiui, aš vakar leidau numirti savo pykčiui… O toks geras buvo pyktis! Taip įaudrino… Pripildė piktdžiugiško humoro! Leido pasijusti ne didingu patriarchu, o jaunu karingu archangelu… Mano „senatorystė“, „senjorystė“, „patriarchatas“ gavo patvirtinimą, jie dar kupini jėgų… Ne aš tarnauju pykčiui, o jis man tarnauja… Patvirtinau savo geraširdiškumą…

Žinoma, sunkiau pasidalyti tuo, ką man davė artimųjų mirtis… Čia daug sunkumų. Tarkim, ir tokie: ar sugebėsiu pasidalyti?.. Ar supras mano kolegos, skaitantys šias eilutes?.. Ar patikės?.. Ar sugebu pasitikėti tokia gausa žmonių?..

Žinias perteikti nesunku… Kaip perduoti tai, ką gavau kaip Dovaną — bet ne dovanai — dėl savo artimųjų mirties. Juo labiau kad Dovanų daug… Viena iš jų vis dėlto pasidalysiu… Jau praėjo labai daug metų… O aš jiems esu už tai amžinai dėkingas… Ir vėl dvejoju: jei toliau pasakosiu (dabar jau esu tikras, kad daugelis galėtų suprasti tai, kuo čia mėginu pasidalyti), ar ne per daug skausmingos bus kai kam — regiu juos priešais save — mano dovanos?..

Pasirodo, ir čia mirtis ne tiek skiria mane nuo artimųjų ir tolimesniųjų, kiek jungia… Kai kurių jau seniai neregėjau… O dabar pabuvau su jais… Su kuo iš jų laikyčiau garbe mirti kartu?.. Ar išdrįsiu parašyti jų vardus?.. Už ką galėčiau mirti, kad ne mano mirtis, o gyvenimas taptų Dovana?

Pamenu vieno kariškio užrašus. Jis rašė apie vadą, su kuriuo eiti į mūšį ir kareiviai, ir jaunesnieji karininkai laikė garbe… Ne todėl, kad jis dažniau laimėdavo mūšius, ne todėl, kad jo dalinys patirdavo mažiausius nuostolius ar kad dažniau gaudavo medalių… Iš tiesų, jie suvokdavo mirties grėsmę ir pačią mirtį greta jo ne kaip mirtį, o kaip Garbę… Turėjau ir aš tokių vadų gyvenime… Ar tebeturiu?..

NE. Atsisakymas. Neretai kita „Taip“ pusė. Dauguma mūsų pacientų nemoka pasakyti „Ne“. Arba sako tai tarsi „Taip“. Didžioji psichoterapijos dalis — tai mokymas sakyti „Ne“, taip pat ir sau.

NERIMAS.

NORAI. Poreikiai. Priskaičiuojama apie 300 pagrindinių norų. Kita vertus, mūsų laikais vidutiniame prekybos centre gali pasireikšti tūkstančiai norų, pageidavimų. Ir ne tik maisto skyriuje. Darbas su norais gali būti labai efektyvus.

NUODĖMĖ. Smukimas nuo dvasinio lygmens į materialųjį. Nuo visumos prie smulkmenos. Septynios mirtinos nuodėmės. Jų tvarka.

NUOSAVYBĖ. Ypač svarbi gydomoji sąvoka, juo labiau, jei ji sudvasinta. Deja, dauguma žmonių ją suvokia vien tik materialiai. Ir ji žmones materializuoja bei pavergia. Kad ir kaip būtų keista, ir socialistinis, ir kapitalistinis materializmas yra priešingi pačiai nuosavybės ir bendrumo esmei. Kai mano yra mano tik juridiškai. Kai vien tik aš valdau ar leidžiu valdyti, naudoti tą nuosavybę. Ypač jeigu nuosavybės daug: dirbtuvės, gamykla, ligoninė, bankas… Tada nuosavybė tampa svarbesnė už darbuotojus, svarbesnė už savininką… Ne nuosavybė dirba žmogui, o žmogus nuosavybei, ne pinigai jam tarnauja, o jis — pinigams.

Nuosavybė svarbi, vertinga ne pati savaime, o tik kaip žmogaus išraiška, atspindys… Ta pati nuosavybė, tas pats jos kiekis įvairių žmonių rankose — tai skirtinga esmė: peilį rankose laiko virėjas, chirurgas, batsiuvys, chuliganas… Kaip ir pojūčių, jausmų, potraukių, žinių, patirties, gebėjimų nuosavybė…

Tikros nuosavybės negalima atiminėti. Tačiau ja galima dalytis. Negalima atimti nuosavybės, laisvės, gyvybės, laiko… Tačiau galima atiduoti laiką, gyvybę… Jais dalytis…

Ir turto, ir sielos gausa gali būti palaima, jeigu ją lydi teisingumas ir gailestingumas…

Nuosavybė šventa ir neliečiama todėl, kad duoti galima tik tai, kas sava. Ne svetima. Palaiminta duodančiojo ranka… Palaiminti gailestingieji… Žmogus sutvertas ne kaip vagis, vergas, darbininkas, samdinys. Sutvertas kaip Dievo sūnus.

Šeimoje viskas priklauso tėvui. Jam leidus — ir sūnui. Šeimoje nereikia vogti. Taip pat ir jausmų, norų, žinių, gebėjimų… Galima būti pačiu savimi. Savo pojūčių, jausmų, norų, minčių, patirties tėvu… O ne jų darbininku, samdiniu… Ne laiką, patyrimą, gerumą, dvasingumą reikia versti nuosavybe, pinigais, o nuosavybę, pinigus versti laiku, patirtimi, gerumu, gėriu…

PADARAS.

PAKENKIMAS. Ne beprotybė. Tik proto pakenkimas… Sielos pakenkimas.

PALAIMA.

PAPRASTUMAS. Faktiškai gali vesti į tiesumą, teisingumą.

PASAULIS. Dievo pasaulis. Esminis žodis. Susijęs labiau su materialiuoju pradu.

PASIEKIMAS.

PASITENKINIMAS. Viskas vyksta savaime. Jaučiuosi esąs pats savimi. Nepasiekiu tokios būsenos, kai reikėtų įtempti valią.

PATIRTIS. Patyrimas. Objektyvių ir subjektyvių išmėginimų, savotiškų kankinimų, tikrinimų pasekmė… Neretai klausimas pacientui „Kiek šitai išbandyta? Kokia bandymų kaina?“ keičia ne tik įsitikinimus, bet ir suvokimą.

PATS. Savastis. Savitumas. Savarankiškumas.

PAVEIKSLAS. Vaizdas. Pavidalas. Pavidalas ir schema. Paveikslai ir fragmentai. Vaizduotė. Atskirų sielos procesų pavidalas, sielos pavidalas. Paveikslas ir tapatybė. Pojūčių, jausmų, poreikių sujungimas į pavidalą…

PILNATVĖ. Kas yra pojūčių, jausmų, troškimų, gyvenimo pilnatvė?

PINIGAI. Vienas iš didžiausių žmogaus išradimų. Pirmasis — ugnis. Antrasis — ratas. Trečiasis — pinigai. Viena iš efektyviausių psichoterapijos priemonių. Kaip matas. Kaip palyginimo priemonė. Įvertinimo priemonė. Išraiškos priemonė. Veiksmo, materializacijos, ir atvirkščiai — gaivinimo ir sudvasinimo priemonė.

Kartais visa diagnostika ir visas grupės užsiėmimas gali „remtis“ pinigais. Dažniausiai: „Kiek uždirbate per valandą? Per minutę? O kiek verta jūsų darbo valanda, minutė? O triūso? O bendradarbiavimo? Kiek kainuoja jūsų laisvalaikio valanda, minutė? Jūsų pojūčių minutė? Jausmų? Troškimų? Atminties? Mąstymo? Veiksmo? Atsakingo veiksmo? Teigiamų pojūčių, jausmų, troškimų, apmąstymų, valingos įtampos minutė?.. Minutė neigiamų?.. Baimės minutė? Baimės valanda? Nerimo? Minimaliai ir maksimaliai? Minutė iš „aukso vidurio“?

„Kiek kainuoja jūsų žodis? Per paskutines 5 minutes ištarėte apie 200 žodžių. Kiek jie visi kainuoja? Vadinasi, vidutiniškai?.. Kuris iš jų pats brangiausias ir pats pigiausias? Išmeskite visus pigius žodžius, palikite tik vidutinius ir brangius. Palikite tik brangius… Tik vidutinius… Tik vidutinio brangumo, tačiau iš „aukso vidurio“… Tik „aukso“ žodžius ir laiku ištartus…“

„Kiek paprastai kainuoja jūsų klausimas? O kiek atsakymas?.. Kiek kainuoja jūsų užuojauta? Jūsų dosnumas?.. Kieno laikas jūsų šeimoje brangiausias? Pigiausias? Šitoje grupėje?.. Kiek kainuoja patys brangiausi ir patys pigiausi patarimai šioje grupėje?.. O kiek norėtumėte už juos mokėti?.. O kiek galite?.. Užmokėkite. Kodėl M. priima, o N. — ne?“

„Kiek kainuoja viena gydytojo laiko minutė? Valstybė jam moka 15 litų už valandą, vadinasi, 25 centus už minutę… Primenu: kainuoja — tai viena, o kiek galima sumokėti — kita… Už ką jums priklauso nuolaidos? Už ką gydytojui priedai? Jūs mokate ar dėkojate?“

„Kiek kainavo jūsų gyvenimo diena vaikystėje? Jaunystėje? Dabar? Kokią numatote kainą senatvėje? Kiek kainuos paskutinis jūsų gyvenimo mėnuo? Diena? Kiek šiandien sutinkate sumokėti už gyvenimo pailginimą viena diena? Kaip manote, kiek sutiksite už tai mokėti paskutinę dieną?.. Kaip manote, kiek sumokės jūsų artimieji už jūsų gyvenimo pailginimą viena diena? Už jūsų paskutinės dienos palengvinimą?“

Patys brangiausi jūsų Žodžiai? Patys brangiausi jums Žodžiai? Iš ko čia ir dabar norite paprašyti pinigų? Iš ko galite? Kiek šitame prašyme maldavimo, o kiek agresijos, kėsinimosi į patį intymiausią dalyką: išsiaiškinimą, kiek žmogus dosnus, geras, dorybingas?.. Kaip šita proporcija keičiasi pagal prašomą sumą? Jums? O kaip, jūsų nuomone, jūsų geradėjui?..“

„Kai mąstote apie pinigus, apie kurį žmogų galvojate? Apie ką galvojate, kai galvojate apie pinigus?“

„Ką Dievas mąsto apie pinigus? Kodėl Jis paskirsto žmonėms pinigus taip netolygiai?.. Kiek paprašytumėte pinigų, jeigu Dievas jums jų pasiūlytų? Kodėl tiek? Kas paskui pasikeistų jūsų fiziniame gyvenime? Sielos gyvenime? Dvasiniame? Kam jus tie pinigai įpareigotų?“

„Kaip suprantate patarlę: „Auksą išmėgina ugnimi, o žmogų — auksu“? Kaip jūs praėjote tokius išmėginimus? Kaip išlaikėte?.. Koks patyrimas jums neturi kainos?.. Gyvenime? Ligoje? Psicho­terapijoje?..“

PRADŽIA. Kodėl „gera pradžia — pusė darbo“?

PRAGARAS. Patys pacientai mini jį retai. Kaip ir rojų, Dievo Karalystę, kuri mūsų viduje… Jeigu jis nuskamba, tai abstrakčia, neapčiuopiama, besvore, neraiškia prasme. „Gyvenu kaip pragare“. Kai paklausi: „O koks jis, tas jūsų pragaras? Jeigu įsivaizduotume, kad galbūt jau buvo ar bus šimtaprocentis pragaras, tai jūsų kiek procentų?“, pacientas beveik niekada neatsako…

Paprastai paminiu savo mėgstamą aforizmą: „Kas žino kelią, tas ir pragare kaip namuose.“ „Ką jums tai reiškia?“ Kitas variantas: „Ar žinote, kas priešinga pragarui?“ Dažniausiai pacientai atsako: „Rojus“. Aš pratęsiu: „Atsakymas teisingas, bet nenaudingas, nepraktiškas. Priešingybė — „Taip“^[2]. Kodėl jūsų gyvenime tiek mažai „Taip“? Ir taip daug „Ne“?.. Ką galite padaryti jūs, jūsų artimieji, kad jums, su jumis, su jais būtų daugiau „Taip“ ir mažiau „pragaro“?..

PRASMĖ. Apie ją tiek daug pasakyta logoterapijoje…

PRAŠYMAS. „Jūs prašote ar kalbate apie savo norus? Ar apie savo teises?.. Kaip prašyti, kad „jums būtų duota“?.. Prašote kam? Dėl ko? Vardan ko?.. Ar galite paprašyti „vardan Kristaus“?.. Vardan to, kas duoda?.. Kad duodančiojo ranka nepavargtų?.. Galite paprašyti iš širdies, iš sielos? Sukaupus dvasią? Galite būti Prašytoju?“

PRIEŽIŪRA. Globa.

PROTAS. Mūsų laikais, atrodo, sumanių žmonių vis daugiau. Kvailų taip pat. (Pasak Vasilijaus Kliučevskio, kvailas ne tas, kuris nežino, bet tas, kuris nenori žinoti.) Protingų akivaizdžiai trūksta. Dar blogiau, kad sumanieji laiko save protingais. Daugeliui pacientų svarbu tai pamatyti.

Kuo skiriasi protas nuo sumanumo? Sumanumas remiasi informacija, knyginėmis žiniomis, intelektine medžiaga, vaizdiniais, samprotavimais, mąstymu, antrine, lengvesne medžiaga, atskirta nuo sielos ir dvasios. Nušlifuotas, mechaniškas, „kompiuterinis“ mąstymas. Ne matymas, o regimybė, tariamybė.

Galvoti — vesti iki proto. Sumanumas — taktika, protas — strategija. Jis remiasi patirtimi. Kurioje dalyvavo siela ir dvasia. Jo mąstymas gyvas. Vientisas. Priesakas „Būkite kaip vaikai“ — priesakas mąstyti gyvai, pasiremiant patirtimi. Toks mąstymas nuolat plėtojasi, todėl nėra nušlifuotas, koduotas.

REGĖJIMAS. Fizinis. Sielos. Dvasinis. Regėjimas ir supratimas. Regėjimas ir matymas. Įžvalga. Praregėjimas.

ROMUMAS. Trumpumas. Konkretumas. Kuklumas. Nuoširdi gelmė be blizgesio.

SANTYKIS.

SANTUOKA.

SAVYBĖ. Savitumas. Būti savyje. Būti savimi. Gerai jausti save.

SĄŽINĖ. Garbingumas. Garbė. Pagarba. Mūsų laikais mįslingas atrodo toks posakis: „Garbė — tai visas žmogus“. „Viskas prarasta, išskyrus garbę, — nieko neprarasta! Garbė prarasta — viskas prarasta!“ „Turiu garbės jums pasiūlyti…“ „Laikyčiau garbe!..“ Kas jumyse pasikeistų, jeigu paciento kreipimąsi į jus laikytumėte garbe? Jeigu jūsų sutikimą priimti jis laikytų sau garbe? Daugeliu atžvilgių taptumėte kitu žmogumi. Vadinasi, „garbė — tai visas žmogus“.

Kartais sąžinė gali būti svarbiausioji esmė, pagrindinė darbo su pacientu tema. Kita vertus, dauguma pacientų, net tie, kuriuos sąžinė skausmingai kamuoja ir jau „nukamavo“, ją įsivaizduoja kaip kažką mįslinga, nekonkretu, nerealu, „mistiška“, „metafiziška“. Kaip ir moralę, dorą, „būdą“, įprotį, įgūdį… Nors dauguma pacientų tiek iš artimųjų, tiek ir iš gydytojo, grupės nemėgsta moralizavimo, pamokslų…

Yra puikių sąžinės apibūdinimų — vidinis kompasas, moralinės intuicijos organas, savęs vertinimas per aukščiausių dorovės vertybių prizmę, žmogaus prisitaikymo prie savęs paties organas, vidinis teisėjas, žinia, balsas, šauksmas, kvietimas (Martinas Heideggeris), vidinis savo laisvės liudytojas, bet ne teisėjas…

Negaliu ištverti nepaminėjęs, kad Senajame Testamente nėra žodžio sąžinei pavadinti. Ten viešpatauja išorinis įstatymas.

Man asmeniškai ir darbe artimesnė krikščioniškoji, dar labiau — pravoslaviškoji sąžinės samprata: tai „Aš“ branduolys, krikščioniškojo gyvenimo pagal Dievo paveikslą kelio vadovas, jis duotas kiekvienam iš mūsų, kad siektume Dieviškojo pavidalo. Tai vadovas žengiant nuo išorinės ir vidinės sumaišties į vidinį ir išorinį kosmosą. Tai Dievo baimės nešėjas — ne baimės būti nubaustam, bet baimės nepakankamai „visa siela ir visa širdimi mylėti Dievą“, baimės nepakankamai „mylėti artimą kaip patį save“, baimės „prarasti save“…

Dirbdami su pacientu, stengiamės nesuvokti sąžinės kaip absoliuto, nepasiekiamo idealo. Kaip ir kitų esmingųjų sąvokų atveju, pradedame nuo sąžinės pilnatvės, jos pakenkimo nustatymo, lyginame jos būklę prieš ligą ir susirgus… Neretai ligoniams ypač palengvėja, kai jiems parodau, kad jų sąžinė pakenkta, kad ji serga ir nepelnytai juos kankina. Kad ji gali sveikti. Kad drauge su sveikstančia sąžine, su jos apsivalymu per atgailą pasikeičia ir įsitikinimai, ir jausmai… Siela išsivaduoja… Sąžinė liaujasi buvusi smerkiančiu teisėju, ji teisina, gina nuo neteisingų „antpuolių“ iš vidaus ir iš išorės… Pacientas nebėra teisiamasis… Jis nebėra sąžinės objektas, dabar jis — jos subjektas. Jam tampa prieinamos savos giluminės vertybės… Prieinamas ir paveikslas, ir tapatybė…

SĖKMĖ. Tai nėra toks jau didelis atsitiktinumas. Dažniau aplanko duodančius žmones.

SILPNUMAS. Tai toli gražu nėra jėgos priešingybė, ne jos nebuvimas. Dažniau vartoju kitokį silpnumo apibūdinimą — „negalia“. Nes „jėga manoji per negalią rodosi“ Ne-galėjimas… Labai dažnai mokau pacientus pa-būti tame silpnume, negalėjime… Kai silpsta mūsų „galiu“, „noriu“, „siekiu“, atsiranda galimybė pasireikšti mūsų sielai, dvasingumui, ne mūsų valiai, o Dievo… Ne sumanumo, o proto. Mūsų paveikslo išminčiai. Sūnystės, Tėvystės, Motinystės išminčiai…

Pavyzdžiui, esame silpni prieš savo vaikus… Ir ačiū Dievui!

SKAIČIUS. Sąskaita. Skaičiavimas. Skaičiai ir skaičiavimai gyvenime gali turėti lemiamos reikšmės, bet gali ir nieko nereikšti. Negalime rimtai vertinti to, kas prieštarauja aritmetikai. Tačiau gyvenime negalima orientuotis tik pagal aritmetiką. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad trečioji meilė bus triskart didesnė ar triskart mažesnė…

SKAITMUO. Įdomu, kad etimologiškai pirminė šio žodžio (rusų k. цифра) reikšmė — „nulis“. Psichoterapijoje, kaip ir fizikoje, visa, ko negalima išmatuoti, neegzistuoja, lygu nuliui. Vienetas ir nulis — patys svarbiausi skaičiai pacientui…

SKAUSMAS. Fizinis. Sielos. Dvasios. Bausmė ar dovana? Apie ką jis kalba? Kaip kalba? Kaip jo klausyti? Kodėl kūnas, siela, dvasia, Dievas prakalbo su mumis skausmo balsu?

STEBUKLAS. Apie stebuklą jau kalbėjau skyriuje apie Intensyvų Terapinį Tikėjimą. Tačiau šis žodis nusipelno didesnio psichoterapeuto dėmesio. Niekur stebuklai nėra taip laukiami kaip medicinoje, ypač psichoterapijoje. Niekur nežiūrima į stebuklus taip skeptiškai, kaip psichiatrijoje: kas dar, jei ne psichikos ligoniai, „regi“, „mato“, „vaizduojasi“, „mano“, „klaidingai prisimena“, „kliedi“, „protėja“, „esti visagaliai“…

Stebuklus itin mėgsta visokiausi šarlatanai, „chemikai“, „gydytojai“, maisto papildų, „mokyklų“, „natūralaus sveikatingumo sistemų“ propaguotojai, paramedicininiai hipnotizuotojai ir t. t.

Negana to, profesionalių psichoterapeutų dažnai laukia pagundos jei ne daryti stebuklus, tai bent juos rodyti — demonstruoti ligoniams jų „slaptus rezervus“, sukeliant, įteigiant viltį, raminant, palaikant, pakeliant nuotaiką…

Stebuklas iš tiesų yra viena iš pagrindinių esmingųjų psichoterapijos, apskritai dvasinio žmogaus gyvenimo sąvokų. Ir vis dėlto pats stebuklo apibrėžimas išbraukia jį ir iš daugumos specialistų profesionalios praktikos, ir iš sveikai mąstančių pacientų ir klientų interesų srities.

Stebuklas — tai įvykis, neįmanomas ir neįtikėtinas pagal mūsų žemiško pasaulio dėsnius ir tikimybių teoriją. Žmonėms, besiremianties vien žiniomis, išmanantiems gamtos, logikos, psichologijos dėsnius, įpratusiems naudotis šiais dėsniais, čia nėra ką veikti. Tačiau tikėjimo žmonės tvirtina, kad jie realiai išgyvena stebuklus. Jie teigia, kad stebuklai neina prieš gamtos dėsnius, jie yra aukščiau jų. Stebuklas neprieštarauja gamtai, jis kyla iš kitos būties plokštumos, todėl gali pažeisti šio pasaulio priežastingumo dėsnius.

XIX amžiaus prancūzų filosofas Cournoi pasiūlė tokią atsitiktinumo schemą. Tegu koks nors kūnas juda linija A–B.

ab

O kitas juda linija C–D.

c

d

Jie gali susitikti.

c

d

Ir pats jų susitikimo faktas, ir taškas, kuriame jie susitinka, neturi priežasties nė vienoje iš priežastinių sekų. Ir Dievas, ir siela, ir dvasia gali kurti tokius susitikimus, nepažeisdami priežastingumo dėsnio, nepanaikindami gamtos, „žemesnės sferos“ dėsnių. Tas poveikis kyla iš kitos būties sferos. Sielos, dvasios poveikis pojūčiams, jausmams, potraukiams, atminčiai, mąstymui, valiai neatšaukia pojūčių, jausmų, potraukių dėsnių, o praturtina juos…

Kaip neaprėpiamas dangus virš mūsų, tokia pat neaprėpiama ir mūsų siela. Dievas sukūrė dangų ir žemę, šį pasaulį ir tą. Rojuje nebuvo mirties. Ten veikė kiti įstatymai. Pagrindinis — meilės, pasitikėjimo įstatymas. Jie įmanomi sieloje, dvasioje, šių pasaulių susikirtimo, sąveikos realybėje… Stebuklas įmanomas. Ar galima ką nors padaryti dėl tokios galimybės? Galima. Labai daug ir bendrų, ir atskirų dalykų, kad tokių stebuklų būtų. Grįžtant į vaikystę, kur „kiekvienas vaikas — genijus“, leidžiant sau ir pacientams prisiminti, įsivaizduoti, pabūti vaikais savo pojūčiais, jausmais, norais, veiksmais, santykiais. Išreiškiant dvasingumą, meilę. Ypač meilę. Meilėje tampa įmanoma visa tai, kas „natūralioje“ būsenoje atrodo neįmanoma.

Tačiau stebuklus dar svarbu ir pastebėti. Pabūti su jais. Jais pasidalyti. Esminis kiekvieno tikro stebuklo požymis — kryptis į gėrį, geroji energija, kuria būtina dalytis. Tikras stebuklas išlaisvina, o ne daro žmogų priklausomą nuo „stebukladario“. Tikras stebuklas — ne atsitiktinumas. Ne iš tolo. Ne iš šalies. Ne svetimas. Netrikdo mano, mūsų įprasto gyvenimo. Netolina mūsų nuo kitų žmonių. Stebuklas nėra sėkmė kieno nors nesėkmės sąskaita…

Stebuklas — ne išorinis dėsningumo pažeidimas, bet super­dės­nin­gumas iš vidaus ir iš išorės. Savas. Mūsų. Įvykis, pa-pildantis, pri-pildantis mano gyvenimą.

Tikinčiajam — jo pasaulyje atsirandanti Dievo karalystė, ­Dievo žinia, valia, atlaidumas, veiksmas, prisijungiantys prie mano žinojimo, valios, veiksmo… Toks stebuklas nepaverčia žmogaus stebukladariu. Atvirkščiai, jis padaro žmogų žmogiškesnį, padeda jam labiau būti pačiu savimi. Toks stebuklas neapriboja žmogaus. Neverčia „užsiimti stebuklais“, bet plečia jo įprastas galimybes.

Dauguma tikrų stebuklų nepastebimi ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam žmogui, su kuriuo, kuriame, dėl kurio jie pasireiškia. Jie vyksta patys savaime. Juos pamatyti nelengva. Jiems išryškėti reikia laiko, dažnai jie būna akivaizdesni dėl savo pasekmių, negu tuo metu, kai įvyksta.

Stebuklo prasmė suvokiama dvasiniu regėjimu ir ne iš karto. Stebuklas rodo žmogui kažką neįprasta, iki tol nematyta. Mes geriau matome, jaučiame, suprantame tai, ką jau matėme, atpažįstame. Stebuklai gali įvykti, bet likti nesuprasti, kol žmogus neatranda savyje dvasingumo. Todėl psichoterapijoje specialiai užsiimti stebuklais nesinori. Na ir sunkus šis darbas… Tačiau, iš tikrųjų dirbant, giliai bendradarbiaujant su pacientu, stebuklų atsitinka, jie atveria pacientui bei terapeutui vieno ir kito dvasingumą.

SU. Kiek be galo svarbių žodžių prasideda šiais garsais.

SUDĖTINGUMAS. Neretai mūsų ligoniams tai reiškia netikrumą, painiavą. Reikalauja supaprastinimo, žvilgsnio iš šalies.

SUMAIŠTIS.

SUPRATIMAS. Supratimas ar žinojimas. Kas už supratimo? Kas — už žinojimo?

SUTARIMAS. Sutikimas, suderinamumas.

SUTRIKIMAS.

SVEIKATA. Kodėl sveikata viena, o ligų — 10 000? Ką reiškia: „Aš gerai jaučiuosi“? Sveikas pojūtis, jausmas, sveikas troškimas, sveikas protas, sveikas gyvenimo būdas? Ar galima sirgti siela, bet būti dvasiškai sveikam? (Anot Vladimiro Vysockio, „ne sielos, o dvasios aš ligonis“.) Fizinė, sielos, dvasios sveikata.

Kodėl sveikata viena, o ligų — 10 000?

ŠALTINIS. Mūsų jėgų ir silpnybių šaltiniai.

ŠEIMA. Kaip žinome, kai kurie psichoterapeutai įsitikinę, kad neverta gydyti vieno paciento, galima gydyti tik visą šeimą. Kitaip tie kiti, nepasikeitę „Aš“ grąžins „išgydytąjį“ „Aš“ (jeigu tik jį buvo galima išgydyti) į ankstesnę būseną… „Atskiro žmogaus nėra! Yra tik šeimos nariai!“ — tvirtina Carlas Whitakeris.

Labai dažnai, net neplanuodamas imtis šeimos terapijos, paciento klausiu arba rašau nupiešti tuos „septynis“ Aš, kokio dydžio jo „Aš“, palyginti su kitais jo šeimos „Aš“? Koks jis bus, jei vienas, du, trys „Aš“ iš šeimos „emigruos“, pasitrauks? Ar serga kiti „Aš“, ar smarkiai? Kiek jie serga dėl jo? Už jį? Su juo?..

ŠĖTONAS. ŠĖLSMAS. Be-protybė… „Be ko būname, kai mus užvaldo dvasios, o ne Dvasia?.. Kai ne pojūčiai, jausmai, troškimai, atmintis, mintys, idėjos, valia tarnauja mums, o mes — jiems? Ypač dažnai — idėjoms. Kodėl idėjos iš pradžių tampa itin vertingos, o paskui šėtoniškos? Kiek dvasios mus užvaldo?.. Kiek galime būti bepročiai ir dar nebūti šėtono valdžioje?“

ŠVENTUMAS. Daugeliui žmonių — įprastas žodis, kaip „Dieve mano!“, „Dievas nematė“, „Velnias griebtų“… Tačiau jei žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai jame, be abejonės, yra ir Dievo paveikslas, ir šventumo, Šventosios Dvasios užuomazgos… Šventoji Dvasia moko, kuria, dovanoja… Ir mes, paprasti žmonės, su amžiumi vis labiau linkstame mokyti, kurti, dovanoti… Šventumas nėra atskiras nuo tikrovės, nuo realaus kasdienio gyvenimo, jis persmelkia jį, vienija, aukština…

Su šventumu galima dirbti. Dauguma pacientų neigia savyje šventumą. Nesiginčiju su jais… „Jeigu būtumėt šventasis, tai ne jūs pas mane būtumėt atėjęs, o pas jus eitų žmonės… Tačiau vienokią ar kitokią šventumo dovaną kokioje nors srityje turi kiekvienas… Kokią šventumo apraišką galima kartais pastebėti jūsų mamos gyvenime? Močiutės? Tėvo?.. Nieko neperėmėte?.. Kiek procentų?.. Nereikalauju iš jūsų šventumo apskritai… Tačiau, norint pasveikti, reikės artėti prie šventumo valgant. Geriant… Čia ilgainiui jums reikės būti šventuoju… Jums reikės artėti prie šventumo per vyriškumą… Jums — per dosnumą… Viena maža dorybė taps jums „katalizatorium“ ne tik sveikstant, bet ir keičiant santykius su gyvenimu…“

ŠVIESA. Vienas iš pirmųjų Dievo veiksmų — atskirti Šviesą nuo Tamsos. Šviesa viską jungia. Tamsa dalija, atskiria. Šviesa — Dievo pasaulis^[3]. Sielos šviesa.

TAIKA. Taikumas. Romumas. Nuolankumas. Esmingas žodis. Iš tų pirmųjų, buvusių iš pat pradžių.

TAIP. Ypač svarbus ir todėl labai sunkus Žodis. Retas žodis. Žodis, neįmanomas be Ne.

TAMSA. Tai ne tik šviesos nebuvimas, skiriantis žmogų nuo pasaulio ir skaldantis jo vidaus pasaulį. Kita šito žodžio esmė daugybė, priešingybė vienovei. Mūsų laikais, kai žmogui „reikia“ tiek daug ir pojūčių, ir jausmų, dažnai pasirodo, kad jis neturi nieko savo, nieko esminga, svarbiausia, nieko sau, savyje… Dažnai jis „myli visus“ ir iš tiesų nemyli nieko. Visi jam turi pretenzijų…

Žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą ir tapatybę… Kodėl nepakako vien paveikslo? Kuo tapatybė papildo paveikslą? Kuo jums ypač svarbi tapatybė? Tapatybė su kuo?

TAPATYBĖ. Žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą ir tapatybę… Kodėl nepakako vien paveikslo? Kuo tapatybė papildo paveikslą? Kuo jums ypač svarbi tapatybė? Tapatybė su kuo?

TARIAMAS. Dėl tariamų esminių dalykų, procesų kyla visiškai realūs tiek vidinio, tiek ir išorinio pasaulio sunkumai ir sutrikimai. Kiek dabar pasitaiko tariamų pojūčių, jausmų, poreikių, įsitikinimų, veiksmų, santykių!

TEISYBĖ. Su teisybe. Teisingai. Taisyklingai. Neretai pacientams siūlau: „Pamėginkime išsiaiškinti, kiek teisybės jūsų pojūčiuose, jausmuose, noruose, žodžiuose. Palyginkime tiesumą, teisingumą… Kodėl pagal taisykles, bet neteisinga?..“

TĖVAS. Esminga sąvoka, kuria remiasi religijos, psichoterapijos kryptys (karalius Edipas), imperijos (nacijos tėvai)… Deja, daugumos mūsų pacientų problemos — nuo gimimo iki mirties… Ir dažnai — be dinamikos, plėtotės. Kaip „paminklas skersai kelio kiekvienoje sankryžoje“…

Viskas pasikeičia, jeigu gyvename su tėvu nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo… Ne tik todėl, kad tada su mumis gyvena Abraomas, Jokūbas (taip pat ir Erodas)… Ne tik todėl, kad Paskutiniajame teisme man liudininku bus mano tėvas… Todėl, kad mano tėtį man siuntė Dievas… Ir mane jam Dievas siuntė… Ir tai nėra tik „nuomonė“, tai „įsitikinimas“, ne vienąkart patvirtintas „gaunant tai, ko laukta“… Ir galbūt čia pat pakartotas ir patvirtintas ne mažiau akivaizdžiai, kaip ir tai, kad patirtis — ir Afrikoje patirtis. (Mano tėvas chirurgas, o man dar ir psichiatras Nr.1, kai išėjo į pensiją…) Kartą padėjau jam iš tikrųjų tapti psichiatru. Jis man nuolat padeda būti psichiatru, gydytoju…

TĖVYNĖ. Lietuva, Rusija — jums tėviškė ar tėvynė? Kas pirmiau? Kodėl?

TĖVYSTĖ. Giminė. Augimas. Nuo „Aš“ — į „Mes“, „Tu“, „Ji“, „Jis“. Dievas padarė viską. Sūnų — pagimdė.

TĖTIS.

TIESA. Ir tiesos. Gyvos tiesos. Kas teisingesnis?

TIKĖJIMAS. Ką? Kuo? Tikėjimas Dievą. Tikėjimas Dievu. Tvirtas tikėjimas. Ištikimybė. Klaidingas tikėjimas. Tikėjimo veiksmingumas, rezultatyvumas. Patikrintas, išmėgintas tikėjimas…

TURTAS. Turtingas. Koks turtas tikras? Fizinis? Kūniškas? Juslinis? Poreikių gausa? Gabumų? Atminties? Intelektinis turtas? Gebėjimų? Sielos? Dvasios?.. Kodėl palaiminti yra ne turtingieji, o vargšai? Ar vienpusis turtas yra tikras turtas? O gal bausmė? (Palyginkime vargšo skolas ir turtingo žmogaus skolas. Vargšo ir turtuolio įsipareigojimus. Kvailo žmogaus turtas. Šykštuolio turtas.)

Gimtoji kalba mums sako, kad tikras turtas yra tas, kuris skirtas Dievo, esantis pas tą, kuris priklauso Dievui: turtingas tas, kas turtą gauna šalia daugelio kitų dovanų, talentų, kuriems, kaip ir pačiam žmogui, tas turtas tarnauja, o žmogus tarnauja Dievui ir žmonėms, ir jis — Dievo žmogus… Visais kitais atvejais turtas — ne nuosavybė, o pasisavinimas, atsitiktinumas ar vagystė žmogaus, atsidūrusio reikiamoje vietoje reikiamu laiku su reikiamais žmonėmis. Su reikiamu žmogum. Ir gyvens jis skurde, o ne turte…

TVARINYS.

TVĖRĖJAS.

VALDŽIA. Valdininkas. Valdyti. Valdžios pakopos. Nuo eilinio iki generolo. Per gyvenimą ir profesiją. Klientai ir pacientai dažnai stebisi, kaip jų rangai, titulai nesutampa įvairiose gyvenimo srityse ar net tose pačiose srityse, bet esant kitoms aplinkybėms.

VALIA. Kaip sielos savybė. Kaip dvasios savybė. Kaip savi-valė. Kaip laisvės dalis.

VEIKSMAS. Esmė, jungianti daugybę procesų. Paverčianti juos tikrove. „Geriau vieną kartą padaryti, negu šimtą kartų panorėti“. Psichoterapija yra veiksmas, o ne atskirų pojūčių, jausmų, atsiminimų suminkštinimas, išjungimas… Veiksmas, vedantis į didesnį vientisumą, vienovę.

VERTYBĖS sielos ir dvasiniame, asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Mano terapijoje nuo gyvenimo vertybių dažnai pereinama prie tų, kurios neturi kainos, nors (panorėjus) jos galėtų būti įvertintos ir parduotos. Yra garsus posakis, kad žmogus, draugas neturi kainos, tačiau parduoti juos galima…

VIENALAIKIŠKUMAS.

VIENOVĖ. Vientisumas. Pakankama kūno ir dvasios vienovė, kai vienas kito neužgožia, nepajungia. Sielos ir dvasios vienovė.

VIRŠININKAS. Viršesnis žmogus. Kaltas tas, kas viršesnis, pirmesnis, kas pradėjo.

VYRAS. Ne tiek vyras, kiek vyriškumo įsikūnijimas. Šiais laikais tokia savybė vis reikalingesnė net moterims. Jų partnerystei su vyrais.

VYSTYMASIS.

ŽENKLAS. Prasmė. Paskirtis.

ŽINOJIMAS. Žinios. Mūsų laikais svarbi asmeninio ir visuomeninio gyvenimo savybė. Tačiau šiuolaikinio gyvenimo faktų jūroje pasimeta esmingiausios žinios… „Šiais laikais žmogus gali turėti viską. Tačiau nežinia, kur kas padėta… Ne visiems pasiekiama…“ Žinojimas užgožia tikėjimą… Įdomu, kad nė vienoje Evangelijoje žodis „žinojimas“ nepavartotas nė karto. Apaštalas Paulius pavartojo jį 8 kartus. Tikėjimas minimas daugybę kartų.

Psichoterapijoje pacientui reikia labai nedaug pačių esmingiausių žinių.

ŽMOGUS. Žmogiškumas. Dievo žmogus. Humanizmas… Būti žmogumi, būti žmogiškam — toli gražu nėra mažai, nėra lengva. Žmogus daugiau negu paprasta kūno, sielos ir dvasios suma… Žmogus egzistuoja, yra esminga būtybė, nes save įgyvendina, tampa daugelio esmių šeimininku. Iškyla aukščiau jų, tampa stipresnis už jas kaip atskirybes. Bet gali tapti ir mažesnis, prarasti savo žmogiškumą, ryšį su Dievu, jeigu tik ima pataikauti atskirybėms: jausmams, pomėgiams, idėjoms, interesams, žmonėms, žmonių grupei; taip jis atsisako savo žmogiškosios prigimties už „gardaus srėbalo šaukštą“…

Gana dažnai aš dirbu daugiau su žmogiškumu, negu su emocijomis, kompleksais, elgesiu… Su visuma, o ne su dalimis…

Gana dažnai aš dirbu daugiau su žmogiškumu, negu su emocijomis, kompleksais, elgesiu… Su visuma, o ne su dalimis… „Kas yra žmogaus klausa, regėjimas, jausmai, norai, supratimas, priėmimas, valia, veiksmas, santykis?.. Priešingai beveidiškumui, nežmogiškumui šioje konkrečioje bendroje būtyje?..“ Kaip padaryti jį žmogiškesnį? Kaip tapti žmogiškesniam? Kas jums teikia žmogiškumo? Jūsų artimiesiems? Į ką būtų galima išmainyti pusę šito jūsų žmogiškumo?

ŽMONA. Moteris. Moteriškumas. Tai tokia esmė, kai pusė gali būti daugiau už visumą, jos pagrindas, pradžia.

ŽODIS. Apie jį jau esu gana daug kalbėjęs. Tačiau sunku susilaikyti nepasakius dar kelių žodelių… Dažniausiai su pacientu ieškau žodžių, kitokių nei tas Pirmasis, todėl „daugiareikšmių“, „daugiaprasmių“, tolimų nuo paprastumo, trumpumo, romumo, gerumo… Todėl keliančių įtampą, žeidžiančių, nerimastingų, slegiančių, skiriančių… Vedančių prie pasimetimo, sutrikimo… Keičiu juos. Pagal galimybes grąžinu pacientus prie pirmapradžių šaltinių, prie tų žodžių geraširdiškumo, dvasingumo, žmogiškumo… (Tai kelias nuo esencialumo prie egzistencialumo.) Štai iliustracija: ne beprotybė, o pasimetęs savyje, per daug nuo savęs nutolęs… Kuo daugiau gyveni, remdamasis svetimu protu, tuo mažiau lieka savojo. O jeigu dar gyveni, remdamasis silpnu svetimu protu… Pametęs save… Pasinėręs savyje… Ne silpnaprotystė, o laikinas silpnadvasiškumas…

^[1]       Žodžių žaismas: rusų k. пол — lytis, половина — pusė.

^[2]       Žodžių žaismas: rusų k. pragaras — ад, taip — да.

^[3]       Žodžių žaismas: rusų k. свет — šviesa; pasaulis.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Gyvenimo poezija appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Devinta dalis.

Dešimta dalis.

Psichoterapinė bendruomenė kaip kūno, sielos ir dvasios dermė

Plačiai žinoma praktiška psichiatrijos išmintis: sienos gydo. (Deja, ne tik gydo, jungia ligonius ir gydytojus, bet ir atskiria nuo „kitų“, nuo artimųjų…)

Psichoterapinėje bendruomenėje, tokioje kaip mano (mūsų) skyrius, stengiuosi pabrėžti kitą išmintį: gydo veidrodžiai. Šis aforizmas atspindi labai svarbų skirtumą tarp psichoterapinio ir psichiatrinio skyriaus. Veidrodžiai, kaip ir sienos, gali mus atskirti nuo pasaulio. Tačiau kur kas dažniau jie rodo mums, kokie esame, iš pačių įvairiausių pusių, tereikia juos šiek tiek pastumti, pasukti kampu… Pasitaiko aklinų sienų. Veidrodis niekada nebūna „aklinas“. O jei prisiminsime dar vieną mano mėgstamą įvaizdį — norint pamatyti save fiziškai, reikia atsispindėti gerame veidrodyje, o norint pamatyti savo sielą, reikia atsispindėti gerame žmoguje — tada stacionarinio, bendruomeninio psichoterapinio gydymo esmė tampa dar aiškesnė.

Dar vienas įvaizdis. Kūnas sudaro fizinę visumą (įsivaizduokim žmogų be ausies, akies, nosies, rankos…); siela — psichinę visumą, net jeigu ji „vos gyva“. Bendruomenė, visuomenė, grupė, šeima, bažnyčia gydo dvasiškai… Negali būti „Aš“ be atspindžio „Tu“, „Mes“, „Jie“ veidrodžiuose. Negali būti tėvo be sūnaus, senelio be anūko. Senatvės — be jaunystės… Viso šito — be abipusės atsakomybės, atitikimo vienam kito… Aš turiu daug teisių… Tiek, kad visada galiu būti teisus… Tačiau kiek tos teisės realios, jeigu mano atžvilgiu niekas neturi pareigų? Jeigu tų pareigų nenusipelniau… Jeigu tos pareigos kam nors yra našta. Jeigu mano teisės man pačiam — našta?

Ar mano jausmai atitinka mano pojūčius? Mano troškimai — mano jausmus? Mano gabumai — mano valią? Laukimai — tai, ką moku? Ar atitinka žmonės vienas kitą? Ar nori atitikti? 95 proc. net subjektyvių, visiškai asmeniškų sunkumų galima pakankamai gerai išsispręsti tik tada, kai šalia yra realus, konkretus, įsikūnijęs dvasingumas — kai yra atitikimas.

Žinoma, daug gydančio atitikimo gali turėti ir individualūs paciento ir terapeuto santykiai. Tačiau jų realumo lygis dažnai kelia klausimų. Bent jau todėl, kad tie santykiai gana „vertikalūs“.

Tikri atitikimai su visu realumu ir įvairove randasi skyriuje, kur yra arba „kritinė masė“, arba daugybė gyvų asmenybių, santykių, „veidrodžių“, kuriuose galima ne tik atsispindėti, bet ir palyginti save ir statiškai, ir dinamiškai, pamatyti savo praeitį, dabartį ir ateitį… Matyti „tikrą praeitį“, „tikrą dabartį“, pakankamai tikrą, o ne tariamą ateitį. Matyti, jausti, išgyventi. Patirti, palyginti su kitais, savo atskirą silpnumą (atminties, valios, mąstymo…) ir bendrą dvasinę negalią. Tai reiškia — paversti juos objektyviu dalyku, iš individualaus — bendru. Iš „mano“ — į „mūsų“. Jeigu pacientas turi sunkumų su tėvais, skyriuje yra vyresnių už jį žmonių, turinčių sunkumų su vaikais. Jei sunkumų su vaikais — yra jaunesnių… Sunkumų su sutuoktiniu — aplink pakanka vyrų ir moterų… Galima ne atmintyje „sukti juostą“ su vis tomis pačiomis scenomis, bet rasti realų atitikmenį. Galima nesikapstytis praeityje, „kai buvau mažas ir silpnas“, o semti iš nesenkančio „mes“ šaltinio… Ne iš „vedybinio silpnumo“, „tėviško bejėgiškumo“, o iš moteriškumo, tėvystės, vyriškumo…

Jeigu pacientas turi sunkumų su tėvais, skyriuje yra vyresnių už jį žmonių, turinčių sunkumų su vaikais. Jei sunkumų su vaikais — yra jaunesnių… Sunkumų su sutuoktiniu — aplink pakanka vyrų ir moterų…

Galbūt visa tai taps dvasiškai konkretu, suprantama, jeigu pasidalysiu vienu labai asmenišku dvasiniu išgyvenimu. Kartą po įprastų nedidelių peštynių su keliais bendraamžiais, kai gavau į kailį, pasidalijau savo jausmais ir nuoskauda su tėvu. Buvau tuomet gal vienuolikos metų. Mano skriaudėjai — gal 9–10 metų. „Na, ko gi, sūneli, įsižeidi: juk jie vaikai!..“ Ir tapau labiau suaugęs… Įgavau daugiau „tėviškumo“: ir tėvo, ir savojo. Na, negi mes, aš ir tėvas, įsižeisim dėl vaikų? Juo labiau negi juos skriausime? Tad ten buvau jau ne tik aš, buvo tie vaikai su mano tėvu, Mes su tėvu… Mūsų šeima — pati smagiausia mūsų kvartale…

Kaip skyrius įkūnija pacientą, o pacientas — skyrių? Jau tada, kai pacientas atvyksta į skyrių ir siūlome jam tam tikrą palatą, planuojame pagal galimybes ir atitinkamą „veidrodinę“ aplinką. Tuo tikslu mūsų skyriuje tik dvi palatos yra dvivietės, t. y. su vienu „veidrodžiu“. Kitos — su penkiais „veidrodžiais“.

Neretai nuo pirmosios dienos rekomenduojame „apsidairyti“ ir pasakyti, kuriuose iš „namiškių“ pacientas atpažįsta savo charakterį, jausmus, mąstymo būdą, elgesį… Kur mato savo tėvų, vaikų, draugų ir priešų atvaizdus?.. Kas dar turi jo ligą? Kas jam yra „nuodas“, o kas — „vaistas“?.. Kas galėtų tapti pavyzdžiu, kaip išgyti? O kas gyvena su savo liga, skęsta joje?

Neatmetame galimybės „emigruoti“ į kitą palatą. Su tuo galima dirbti ir mažose grupėse, bet jau gerokai konkrečiau, su detalėmis, smulkmenomis, ir bendrai.

Psichoterapinio skyriaus (ne „skyriuje“) darbo paveikslą geriausia „tapyti“, pateikiant skyriaus Didžiosios grupės pavyzdį, kai kartą per savaitę viso skyriaus pacientai dalijasi tos savaitės sunkumais ir pasiekimais.

Šis aprašymas, kaip ir visi kiti čia pateikiami paveikslai, smarkiai sutrumpintas, pabrėžiant tai, kas visų svarbiausia — dvasinius darbo aspektus. Grupė dirbo 110 minučių. Buvo daug improvizacijos, spontaniškumo. Atsižvelgiant į tai, kad paskutinėmis savaitėmis daugiausia problemų kildavo dėl santykių tarp tėvų ir vaikų, terapeutai linkę labiau akcentuoti kaip tik šitų sunkumų išgyvenimus ir tokios patirties kaupimą.

T. (terapeutai — 1, 2, 3, 4 — atskirai nenurodomi): Tradiciškai pradedame nuo skyriaus seniūno. Kaip pragyvenote savaitę? Ką už-gyvenote? Kas iš pacientų trukdė gyventi? Kas padėjo? Kokie dalykai kliudė? Nuo ko pagerėjimas?..

V. (skyriaus seniūnas): Apskritai viskas neblogai… Blogi buvo atskiri dalykai… Dauguma daugiau ar mažiau gydosi… Tačiau yra du žmonės, kurie skyriuje veikia nežinia ką… Bet apie tai geriau kalbėti konkrečiai. Kai palatos prisistatinės…

T.: Nurodydamas kryptį, kaip suvokti, ką kai kurie veikia, priminsiu, kad vienas iš populiarių dvasinės ligos apibrėžimų yra toks: drumzlės galvoje, sudrumsta siela… Kai kurie iš mūsų čia turi teisę būti „drumzlini“, „tamsūs veidrodžiai“, kurie neatspindi visos spalvų vaivorykštės, bet juose ir raukšlių nematyti… Kai kas, tokių tikslų turėdamas, ir skyriuje, ir gyvenime „drumsčia vandenį“…

T.: A., kaip ir kodėl jūs sveikstate?

A.: Galvoju… Čia kažkada vedėjas tokį pavyzdį davė. Su liga reikia elgtis kaip su šunimi… Neerzinti jos… Nes ji ne tik sukels triukšmą, bet prikvies ir kitų šunų. O tada jau ir apkandžioti gali… Geriau ją pašerti… Galima net ir vaistais… Štai ir šeriu… Ir tikrai neerzinu…

T.: Abejoju, kad samprotavimai taip jau ir pašeria ligą…

A.: Tačiau pats nusiraminu…

T.: Bet ramybė — tai dar ne išgijimas…

A.: Aš ne tik svarstau, dar ir darau… Vakar buvo sūnaus gimimo diena… Žmona tokia užsiėmusi… Tad aš paruošiau šventinį stalą…

T.: Puiku… Tačiau turiu skyriui klausimą, ką gi darė A.? Kaip tai siejasi su jo vientisumu, gijimu?.. Tylite… Tada turiu kitą klausimą: paruošdamas šventinį stalą, A. padarė daug ar mažai?

(Tyla.)

Teks man pasakyti. Ir daug, ir mažai. Tiek mažai, kad kiekvienas tai galėtų padaryti… Ir daug: jis atstojo ir mamą, ir tėtį… Tapo atsakingas… Tapo tikru tėvu. Šeimininku, o ne viršininku namuose. Ant šeimininko šuo neloja…

R.: Kaip man tapti atsakingai ir drąsiai?.. Man nepatinka mano darbas, mokykla, vaikai… Nemėgstu, bijau atsakomybės…

A.: O reikia daryti ne sau, o kitiems…

T.: Puiku… Tačiau daugumai nesuprantama… Sunku imtis atsakomybės, o imi dar už penkis ir tampa lengviau?.. Kas paaiškins? Iš tiesų daryti būna lengviau, negu aiškinti… Sako, Dievas sukūrė žmogui pasaulį, o jo paaiškinti jam nesugebėjo…

Bet iš dalies paaiškinti galima… Jeigu prisiimu dalį atsakomybės (tik dalį) už kitus, tada jiems atsiranda noras imtis dalies atsakomybės už save… Taip pat ir vienam už kitą. Ir ima dalį mano atsakomybės už mane… Ir suteikia man teises…

Jeigu prisiimu dalį atsakomybės (tik dalį) už kitus, tada jiems atsiranda noras imtis dalies atsakomybės už save…

O jeigu elgiuosi su žmonėmis tėviškai, priartėju prie vienos iš žmogaus esmių — tėvystės, beveik nesenkančio dvasinių jėgų ir dvasingumo šaltinio. Jau esu nebe samdinys, o šeimininkas. Ne dirbu, o šeimininkauju. Kuriu… Ir savo „samdiniams“ nemoku. Jie ne samdiniai — namiškiai, giminaičiai… Vaikai, atžalos. Ir jiems darau gera. O jie — man…

R.: O kaip būti gera dukra, jeigu iš tėvo niekada nemačiau nieko gero?..

T.: Klauskite konkrečiai… Aplinkui tiek tėvų… Bet tėvų prašau ne šiaip atsakinėti, o atsakyti atitinkamai… Ne atsakyti, o dalytis.

L.: Man 79 metai… Vis dar tampu geresniu sūnum… Per gailestį: kiek praleidau galimybių daryti gera savo tėvams… Kitiems tėvams…

T.: Gerai dalijatės… Bet ar gali R. tai priimti kaip sava?..

R.: Kaip galima gailėtis, jeigu tėvo visiškai nemyli?

T.: Kiek jūs, R., mylite mamą?

R.: 100 procentų!

T.: Tėvą?

R.: 0 procentų.

T.: Kiek mama mylėjo tėvą?

R.: 0 procentų.

T.: Pageidautina mylėti tėvą ir už save, ir už mamą: taigi 200 procentų. Klausimas visiems: kaip?

R.: Kaip galiu mylėti, jeigu manyje nieko nėra?

T.: Teks papasakoti jums apie gerąjį burtininką. „Vienas žmogus vis skųsdavosi nieko neturįs: nuskurdęs, neišsilavinęs, gero darbo neturi, nėra artimų giminių, draugų… Burtininkas pasakė, kad gali duoti jam visa tai, mainais paimdamas tik vieną dalyką, pavyzdžiui, vieną akį… Žmogus nesutiko. Na, tai gal tada vieną ausį, vieną ranką, vieną koją?.. Žmogus vis atsisakinėjo. „Na, matai, — tarė burtininkas, — Dievas apdovanojo tave tokiomis brangenybėmis, kad nesutinki nė vienos jų keisti į visa tai, ko neturi, o tu skundiesi!..“

Dievas apdovanojo tave tokiomis brangenybėmis, kad nesutinki nė vienos jų keisti į visa tai, ko neturi, o tu skundiesi!

Štai E. verkia, padėkite jai…

(R. mėgina paduoti jai nosinę… Padainuoti… E. toliau verkia, ji taip pat turi problemų su tėvu.)

R.: Aš nieko negaliu…

T.: Galite… Galite pabūti seserimi nelaimėje: paverkti kartu su ja…

(R. verkia… Nosine dalijasi dviese…)

T.: Dar man atrodo, kad jums reikia pabūti L. dukra. Nors galima ir anūke…

R.: Kaip?

T.: Paprašykite to, kas jums dabar visų svarbiausia. Tėvai mėgsta dalytis…

L.: Žinai, kiek pasaulyje gėrio… Laikoma, kad susirgau prieš 11 metų… Man pasirodė, nustebau… Pamačiau skaidrų šešėlį ir išgirdau, kaip jis man pasakė: „Gyvenimo prasmė — tapti truputį geresniam“. Ir tai pasikartojo kelis kartus…

T.: Kuo jis, R., su jumis dalijasi?

R.: Gėriu…

T.: Kodėl ne ėjimu-iš-proto? Kaip jūs, ėjimu-iš-meilės? Ėjimu-iš-tikėjimo?

T.: Kodėl ne ėjimu iš proto, o gėriu?.. Būdamas piktas, baimingas, nedvasingas žmogus, galėjo nutarti, kad girdi ir mato haliucinacijas, kad, sulaukęs 70 metų, išsikraustė iš proto, po kontūzijų, traumų, nuo senatvės…

Bet jis nustebo. Susitiko su stebuklu. Buvo nuostabu. Ne kiekvienam pasitaiko susidurti su stebuklu. Ne viskas griūva… Ir būna šansas patirti tai, kas neįprasta. Jis sąmoningai tai patyrė. Dėl gėrio. Kad taptų geresnis. Kad pasidalytų su jumis, su mumis. Nebijodamas, kad šito nepriimsime. Kad palaikysime pamišėliu… Jeigu ir A. šitaip samprotavo, tai tokiomis mintimis jis gydosi. Bet ne tiek mintimis, kiek gėriu. Gerais poelgiais…

O kas dabar vyksta su jumis?.. O su mumis? Su jumis todėl, kad jūs ne viena… Jūs su mumis… O su mumis daug kas vyksta… Su tokiu „krikštatėviu“ galima nebijoti likti „meilės dykumoje“… Ten, kur rodosi, vaidenasi… Galime būti ten, kur pasirodo stebuklai.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Atsakomybė už save appeared first on LAIKMETIS.

„Viena yra atvesti migrantus prie sienos ir stumtelti, kitas dalykas, kurį mes šiuo metu matome – fizinio barjero fizinis niokojimas“, – Žinių radijui antradienį sakė šalies vadovo patarėjas.

Pasak jo, tokia situacija pastato Lietuvą į „labai pavojingą zoną“, nes Baltarusijos pareigūnai yra siunčiami į kitą šalį gadinti fizinio turto ir apsaugos priemonių.

„Mes atsiduriame ant labai plonos ribos ir pavojingos ribos, kaip mes kvalifikuosime tokius veiksmus (...). Tai yra kaip minimum provokacijos“, – sakė K. Budrys.

Pasienyje su Baltarusija praėjusios savaitės pabaigoje baigtas statyti fizinis barjeras – pjaunanti viela ir tvora.

Barjerą pasienyje nuspręsta įrengti po pernai kilusio neteisėtų migrantų iš Baltarusijos antplūdžio, kurį Lietuva vadina Minsko režimo hibridine ataka.

Nors migrantų srautai metų pradžioje buvo sumažėję, pastaruoju metu Lietuvos sieną bandančių kirsti užsieniečių skaičius vėl auga.

Pasak Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado Rustamo Liubajevo, taip pat padažnėjo ir bandymų sugadinti tvorą, o prie to prisideda ir ginkluoti bei uniformuoti Baltarusijos pasieniečiai.

Nors pats barjeras yra Lietuvos teritorijoje, gadinančių tvorą asmenų sulaikyti kol kas nepavyko.

Migrantų antplūdis

Per praėjusią parą pareigūnai pasienyje su Baltarusija apgręžė 92 migrantus, antradienį pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT).

Praėjusią parą iš Baltarusijos į Latviją neleistinose vietose bandė patekti penki migrantai. Lenkijos pareigūnai sekmadienį užkirto kelią iš Baltarusijos įžengti 20 asmenų.

Šeštadienį Lietuvos pasieniečiai apgręžė rekordinį migrantų skaičių – 125, anksčiau praėjusią savaitę per parą apgręžti 124, 122 migrantai.

VSAT teigia, kad Baltarusijos pareigūnai aktyviais veiksmais prisideda prie neteisėtos migracijos į Lietuvą ir ES – atgabena užsieniečius prie sienos ir nukreipia į kaimyninės šalies teritoriją.

Iš viso nuo praėjusių metų rugpjūčio 3 dienos, kai VSAT įgijo teisę apgręžti neteisėtus migrantus, jų iš Baltarusijos į Lietuvą neįleista apie 13,4 tūkstančio. Dalis iš statistikoje minimų migrantų į Lietuvą bandė patekti ne vieną kartą.

Praėjusiais metais iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai atvyko beveik 4,2 tūkst. migrantų.

Prieš metus kilusį migrantų iš Baltarusijos antplūdį Lietuva vadina Minsko režimo hibridine ataka.

The post Tvoros Baltarusijos pasienyje niokojimas veda prie pavojingos ribos - prezidento patarėjas appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Biblioterapija kaip skaitymas sielai ir dvasiai

Skaitymas. Apibendrinantis, vienijantis, teikiantis vienovę, gydantis, kuriantis vientisus, paveikius vaizdus, kuriuose atsispindi mūsų-mano vidinis ir mano-mūsų bendras ir vientisas išorinis pasaulis. Gaivinantis sielą iš vidaus ir teikiantis dvasios išorėje.

Kaip jau minėjau, kalbėdamas apie savo psichoterapiją, norėčiau parodyti ne tik vientisą, bet ir gydomąjį visos psichoterapijos vaizdą, drauge — paradoksaliai — ir vientisą gydomąjį jos atskirų dalių, sričių vaizdą. Tai įmanoma tik esant jų tiek vidaus, tiek išorės vienybei. „Krikštas“ vandeniu ir dvasia. Dvasia ir siela. Dalyvaujant tikėjimui.

Ir tuomet, net ir dėstant taip trumpai, bet akivaizdžiai veikiant sielai ir dvasiai, ši psichoterapijos sritis įgauna savarankiško vientisumo ir paveikumo, tuo atspindėdama visos psichoterapijos sistemos vienovę, viso santykių komplekso „psichoterapija-psichoterapeutas-psichoterapijos priemonės-pacientas“ vienovę.

Biblioterapija (BT) šiuo atžvilgiu — ypač dėkingas, ryškus pavyzdys. Mūsų įprastame, stresų kupiname, patogeniškame, liguistame pasaulyje ir skaitymas yra patogeniškas. Jis ne tiek skatina mūsų atskirų procesų, mūsų individualybės, mūsų bendruomenių vientisumą, bet ir labiau išryškina ir įtvirtina ribas. Vis daugiau sužinome. Dažniausiai apie įvairias gyvenimo detales, dalis, apie atskirus procesus. Tai atskirybių žinojimas. Žinojimas, atskiriantis mus nuo bendro žinojimo. Nuo žinojimo kartu, nuo su-si-žinojimo. Tai žinios, kurios mus tolina vieną nuo kito. Net ir nuo savęs. Nuo bendro žinojimo apie save. Nuo žinojimo, kuris mūsų vidinį pasaulį jungia į vienovę, į vaizdinį, į tapatybę. Nuo žinios apie išorinį pasaulį kaip vienovę.

Vis daugiau sužinome apie ligas ir beveik nieko — apie sveikatą…

Tačiau eikime arčiau prie mūsų temos. Vis daugiau sužinome apie ligas ir beveik nieko — apie sveikatą… Vis plačiau — apie ligų priežastis ir beveik nieko apie sveikimą… Kalbame apie neapykantos, bet ne apie meilės ir draugystės priežastis… Vis daugiau žinome apie „gėrio ir blogio pažinimo medį“… Bet faktiškai — apie blogio pažinimą…

Biblioterapija — gydomasis ir gydantis skaitymas. Kodėl? Nes tai skaitymas ne dėl žinojimo, nors kai kurios žinios ligoniams nepaprastai svarbios. Greičiau tai skaitymas sielai ir dvasiai, tiesai, kelionei…

Tad pažvelkime į BT kaip į gydomąjį ir gydantį skaitymą per dvasingumą, kurį randame Ivano Iljino, žodžio meistro, mąstytojo, rašytojo, skaitytojo, visuomenės veikėjo, raštuose.

„Kaip atsirado, kaip subrendo tai, kas parašyta?

Kažkas gyveno, mylėjo, kentėjo ir džiaugėsi; stebėjo, galvojo, troško — patyrė viltį ir neviltį. Ir panoro papasakoti apie kažką, kas mums visiems svarbu, ką mums būtina dvasiškai pamatyti, pajusti, apmąstyti ir suvokti. Vadinasi, ką nors reikšminga apie kažką svarbaus ir vertingo. Ir štai jis leidžiasi ieškoti tinkamų vaizdinių, aiškių ir gilių minčių, tikslių žodžių. Tai buvo nelengva, pavykdavo ne iš karto ir ne visada.

Atsakomybę jaučiantis rašytojas brandina savo knygą ilgai, ištisais metais, kartais net visą gyvenimą, nesiskirdamas su ja nei dieną, nei naktį; atiduoda jai geriausias savo jėgas, savo įkvėpimo valandas, „serga“ jos tema ir „gydosi“ rašydamas. Ieško tuo pat metu ir tiesos, ir grožio, ir „tikslumo“ (pasak A. Puškino), ir tinkamo stiliaus, ir tinkamo ritmo; ir visa tai tam, kad neiškraipydamas papasakotų, ką regėjęs širdimi…“

„Ir štai mes, skaitytojai, imamės šios knygos. Prieš mus — jausmų, įžvalgų, idėjų, vaizdų, valios pliūpsnių, raginimų, įrodymų sankaupa, ištisas dvasios statinys (paryškinta mano — A. A.), kuris mums pateikiamas ne atvirai, o tarsi užšifruotas. Jis glūdi už tų juodų negyvų kabliukų, už visiems žinomų, nuzulintų žodžių, už visiems suprantamų vaizdinių, už abstrakčių sąvokų. Gyvenimą, ryškumą, jėgą, prasmę, dvasią — visa tai iš tenai privalo ištraukti pats skaitytojas. Jis turi atkurti sau tai, ką sutvėrė autorius…“

„Tikrasis skaitymas — tai savotiška meninė aiškiaregystė.“^[1]

Tikiuosi, dauguma skaitytojų ne vien suprato, bet ir suvokė, priėmė kaip dovaną akivaizdų, gana tikslų, teisingą, gyvą, dvasingą paveikslą — štai netikras, suskaidytas, į atskirumus pabiręs ir mus į dalis trupinantis skaitymas, o greta — tikrasis skaitymas, vienijantis mūsų pojūčius, jausmus, potraukius, atmintį, mintis, valią į vientisus ir gydančius vaizdinius, tokius, kurie daro mus pačiais savimi ir grąžina mums mus pačius… Tampame mūsų kalbos, kultūros, mūsų visuomenės žmonėmis… I.Iljino žmonėmis. Susijusiais su juo giminystės ryšiais. Jo giminaičiais… Mes ne pasyviai mąstėme jo žodžius, bet sau ir savyje atkūrėme tai, ką sukūrė autorius. Ir išgyvenome ne kokią nors mistinę būseną, o realią, naudingą, mus keičiančią aiškiaregystę ir ją įsisavinome. Ir sieloje pajutome vienovės šilumą, kuri leidžia įžvelgti dvasingumą. Ir jau ne tik mūsų autoriaus, jo vaizdinių dvasingumą, bet ir jį patį kaip dalį mano „Aš“. „Aš“, „Mes“ netapome Ivano Iljino dalimi; mes įgijome dalį, dėl kurios tapome vieningesni, vientisesni. Nes ta „dalis“ sau, savyje, kitiems yra vientisa. Ir skleidžia tą vientisumą, dovanoja, veikia, teikia malonę, daro gera…

Kaip šituo skaitydamas gali užsiimti kiekvienas psichoterapeutas ir net pats pacientas? Vaizdingai tariant, galima pasiremti jau pažįstama aforizmų sistema: raidė marina — žodis gaivina (nes žodis — jau raidžių vienovė, jau vaizdas…). Knyga marina — tikėjimas gaivina (knyga marina, jeigu ji — pirmoje vietoje, pirmiau žmogaus, jeigu žmogus virsta „knygium“, „fariziejum“, tuo, kam Knyga tampa įstatymu). Geriau vieną kartą perskaityti, negu šimtą kartų pagalvoti. Geriau vieną kartą perskaityti kūrėją, negu šimtą kartų — informatorių. Geriau vieną kartą perskaityti dėl svarbaus reikalo, negu šimtą kartų — tam, kad žinotum. Geriau vieną kartą perskaityti kitam, negu šimtą kartų — sau. Geriau vieną kartą perskaityti sielai ir su siela, negu šimtą kartų — bedvasiškai. Geriau vieną kartą parašyti, negu šimtą kartų perskaityti.

Tiesa — tai išraiška to, kas yra, o ne pati tikrovė. Tiesa — ne žodžiai, o veiksmas. Tiesa ir tikrovė visiškai sutapo tik kartą per visą istoriją — Kristuje.

Tačiau kaip vaizdams, skaitomiems literatūros vaizdiniams, dar tiksliau — meninio žodžio vaizdiniams suteikti paveikumo, gydomosios galios? Kadaise „Psichoterapijos vadovui“ rašytame skyriuje apie biblioterapiją šitai išdėsčiau gana knygiškai, sistemiškai. Dabar norėčiau pasidalyti patirtimi, daugiausia sielos ir dvasine. Galima to siekti, kaip jau esu daręs, pasitelkus pagrindines biblioterapijos sąvokas, esmingiausius reiškinius: Žodį, Kalbą, Knygą, Literatūrą, Kūrybą. „Raktiniai“, „šerdies“ žodžiai, nedaugelis žodžių, ant kurių laikosi pasaulis ir žmogus… (Pabaigoje pateikiu gana platų sąrašą tokių žodžių, žodžių vaizdinių, žodžių, kurie egzistavo nuo pradžių greta to, Dievo turėto Žodžio, kuriais Dievas kalbėjo su Adomu ir Ieva, žodžių, šaknimis siekiančių tas amžių glūdumas.)

Skaitant tokių žodžių gali pasitaikyti labai nedaug. Tačiau jie būtini. Dažnai kaip tik nuo jų prasideda gijimas, vienovė, pilnatvė, vientisumas, persmelkiantys pojūčius, jausmus, mintis, troškimus, sielą. Ties tais esmingaisiais žodžiais pacientui būtina stabtelti tarsi prie bažnyčios slenksčio. Neretai be pagalbininko, psichoterapeuto žmogus nepajėgus tai padaryti. Pa-būti prie to žodžio. Pabūti su juo. Pagyventi… „Nuo aušros iki saulėlydžio…“

Taip, pavyzdžiui, kaip Intensyviame Terapiniame Tikėjime gyvenome su žodžiu „ėjimas-iš-proto“. Ne vienatvėje, o su žodžio, minties autorium… Taip dabar galima stabtelti, pabūti, pagyventi su žodžiu „knyga“. Pirmoji knyga, Svarbiausioji knyga, Visų knygų motina — Biblija. Ji per amžius gyvavo žodžiuose. Egzistavo lūpose, ją pasakojusiose vis iš naujo. Gyvai… Ji teikia mums galimybę gyventi ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutinio teismo… Tai tokia Knyga…

Pirmoji knyga, Svarbiausioji knyga, Visų knygų motina — Biblija. Ji per amžius gyvavo žodžiuose.

Pamenu kitados girdėtą istoriją. Šv. Joanas iš Kronštato viename pamoksle buvo supeiktas, kad jis tikįs, esą banginis prarijo Joną, nors mokslas nustatė — banginių gerklė tokia siaura, kad jis maitinasi tik planktonu… Pasakojama, kad jis atsakė: „Žinote, Biblija — tokia knyga, kad jei ten būtų parašyta, kad Jona prarijo banginį, aš nesuabejočiau!“ Nemažai knygų ar jų skyrių kai kuriomis aplinkybėmis gali žmogų veikti panašiai.

Negaliu susilaikyti neprisiminęs garsaus posakio: į rusų poeziją galima patekti vos dviem eilutėmis. Ir sunku neprisiminti tokių dviejų eilučių, tarkim, parašytų Boriso Sluckio:

Buvau, gyvenau tame kare.
Dabar karas gyvena manyje.^[2]

Prie kokių knygų pastaruoju metu dažniausiai apsistoju su savo ligoniais, norėdamas „šiuolaikiniam“ pacientui suteikti blaivumo, pagyvinti, sudvasinti jį? Nelengva rinktis iš mano viso keturiasdešimties metų „biblioreceptariumo“, kuriame — dvidešimt skyrių ir daugiau kaip du šimtai gydomųjų knygų… Net jeigu paliksime nuošalyje klasifikacijas — literatūros, asmenybių, gyvenimo laikotarpių, ligų. Trumpajame biblioreceptariume, ko gero, liktų penki skyriai: medicinos, specialus psichoterapijos, populiarus mokslinis psichoterapijos, religijos ir filosofijos.

^[1]       Иван Ильин. Я вглядываюсь в жизнь. Москва, 2000.

^[2]       Pažodinis vertimas.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Skaitymas - sielai ir dvasiai appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Laisvė. Kaip ir daugelis kitų sąvokų, taip pat ir laisvė Intensyviame Terapiniame Tikėjime mums reiškiasi kitaip: labiau dvasiškai, nei kūniškai. Tai turi gydomąją galią.

Paprastai sveiki žmonės, o juo labiau susirgę suvokia laisvę kaip savo valią. Viskas turi vykti pagal mūsų valią. Ir apskritai — „pasaulis kaip mūsų valia ir vaizdinys“. Savaime suprantama, šiuolaikiniame pasaulyje, tuo labiau sergančio žmogaus gyvenime, dauguma įvykių klostosi ne pagal jo norus, o pagal jo gyvenimo dėsnius. Gydomoji ir vienovę atkurianti laisvės esmė: „Tebūnie Tavo valia!“ (Dievo, o ne mano.)

Gydomoji ir vienovę atkurianti laisvės esmė: „Tebūnie Tavo valia!“ (Dievo, o ne mano.)

Žinoma, daugumai pacientų ši esmė dažniausiai pasiekiama per metaforą, per vaizdinius. Žmogui geriau, kai kiekviena atskira valia dera su kitų valia, su valia Tėvo, kuris negali linkėti savo vaikams blogo. Su Tėvu galime būti ne samdiniai, o viso šito pasaulio bendrasavininkiai. Mūsų valią riboja ne šeimininko, o Tėvo valia. Ir ne daugiau negu kitų namiškių. Tokie apribojimai, egzistuojančios „ribos“, apibrėžtumas mums daugiau duoda, negu atima — ir aplink mus, ir mumyse, mūsų sieloje. Labai daug suteikia tėvystės su Dievu, sūnystės su Dievu patirtis. Taip žvelgiant, mums nebaisus net amžinas „sūnaus palaidūno“, padrikų minčių, troškimų, minčių patyrimas… Turime kur sugrįžti. Pasak apaštalo, „man viskas leista, tačiau ne viskas naudinga“.

Laisvės neužgrobiame, neužkariaujame, negauname kaip dovanos, veltui. Laisvė gimsta kaip mūsų vidinių sielos procesų tarpusavio dermė ir vienovė, mūsų tarpusavio dermė šiame pasaulyje, mūsų dermė su Dievo pavidalu, mūsų sūnyste, tėvyste.

Ne aš esu laisvas nuo pareigų, bet aš „gaunu“ laisvę nuo savo pareigų tam, kad turėčiau galimybę atlikti pareigas… Tačiau ar tėvystė, sūnystė yra pareiga? Žinoma, ne. Tai Malonė, Geradarystė.

Intensyviame Terapiniame Tikėjime kelias į laisvę dažnai prasideda nuo psichoterapeuto pasiūlymų: kol kas imuosi atsakomybės, ir jums leista išgirsti, pamatyti, pajusti, panorėti, atsiminti, išsakyti, padaryti bet kokią bjaurastį, bet kokį gėdingą dalyką… Imkite šią laisvę… Duokite sau šią laisvę… Ar atskiriems savo sielos procesams… Iš tų, dėl kurių skundžiatės… Aišku, galite apriboti tą laisvę, kaip įprasta, tačiau ne tiek, kiek visada. Pažiūrėsime, kaip sutriks atitikmuo su kitais sielos procesais, su siela kaip visuma… Su kitais grupės vyrais.

Meilė. Tai, ką kalbėjau apie šiuolaikinį tikėjimą (ypač mūsų pacientų), visiškai tinka ir šiuolaikinei meilei. Ji suprantama kūniškai ir vartotojiškai. Žmonės nesiekia nei įsitikinti tuo, kas nematoma, nei tikėtis, nei nuolankiai, romiai gauti tai, ko tikimasi. Vietoj meilės jie regi potraukį, geismą, norą (prisiminkime žodį „įgeidis“), aistrą, ekstazę… Jie „užsiima meile“.

Visos šios sąvokos ir reiškiniai labai toli nuo meilės psichologijos. Prisiminkime garbingą psichologinį meilės apibrėžimą — tai būsena, kai dvi būtybės tampa viena, tačiau nė viena nepraranda individualybės, atvirkščiai, ją dar sustiprina. Arba: meilė — tai iš „Aš“ ir „Tu“ kuriamas realus „Mes“.

Natūralu, kad tokia meilė neteikia palaimos, iš jos kyla nusivylimai, pretenzijos, konfliktai.

Kai siela myli kūną — tai ne meilė, o geismas.

Intensyviame Terapiniame Tikėjime, kai dirbame su patologija, sutrikimais, meilės sunkumais ar gydymu meile, stengiuosi ir teo­riniu, ir praktiniu atžvilgiu būti kuo arčiau šventųjų tėvų meilės iš­gyvenimų.

„Kai siela myli kūną — tai ne meilė, o geismas“. Aistra, sukelianti vergiją. Meilė žmogų išlaisvina. Praktika sako: aistra neretai gąsdina ir atstumia tą, kuris taip mylimas. „Kai siela myli sielą, tai arba susižavėjimas, arba gailestis“. „Kai mūsų sieloje Dievas myli kitą žmogų — štai kas yra tikroji meilė“.

„Kai Kristus mokė: mylėk savo artimą kaip pats save, jis negalvojo, kaip daugelis mano, jog reikia mylėti tik gerus ir teisuolius, sveikus, žymius ir kilmingus; mylėti reikia ir piktus, ir neteisius, ir ligotus, ir kuprotus, ir aklus, ir negražius, ir atgrasius…“ Tikroji meilė leidžia kiekviename žmoguje, taip pat ir ligos suluošintame, įžvelgti Dievo pavidalą, tobulą asmenybę, tobulą gyvenimą. Vienam reikalingos žinios, kitam — turtai, trečiam — grožis, ketvirtam — jėga… Ir tik meilė reikalinga visiems. Visi nori būti mylimi…“

„Iš savo didžios meilės Kristus ieško ne to, kas mūsų, bet mūsų pačių. Žmonės, mylėdami nepakankamai, ieško jo teikiamų malonių, bet ne Jo paties. Nori gauti ir duonos, ir lietaus, ir vaisingumo, ir sveikatos, ir visko, kas žemiška. Ir Kristus su liūdesiu visa tai teikia. Užmiršome, kad, įgydami Dievą, su Juo įgyjame viską“ (Šv. Nik. Serbskis).

Taip ir Intensyviame Terapiniame Tikėjime parodome pacientams, kiek leidžia galimybės, jų praktiniu elgesiu, kad jie ieško meilės malonių, o ne pačios meilės. Ieško atskirai, o reikia kartu. Ieško paviršiuje, o reikia ieškoti gelmėje įžvelgiant pavidalą, vyriškumą, moteriškumą, tėvystę, teikiant galimybę kitam įžvelgti savyje tą pavidalą, regėti jo akimis tai, ko dar negalime pamatyti savosiomis. O meilės vargai, sunkumai? Jie reikalingi, kad įsitikintume nematomais dalykais, kad pasikeistų tai, kas mumyse ir aplink mus pikta, neteisinga, bjauru, atgrasu. Kad išgytume.

Liga. Kodėl, kalbėdami apie psichoterapiją, taip vėlai prieiname, atrodytų, patį svarbiausią dalyką — ligą? Nesu tikras, kad ir dabar sugebėsiu perteikti paveikią, ir pacientui, ir gydytojui „dirbančią“ ligos esmę gydančio tikėjimo požiūriu. Praktikai itin svarbi sielos ligos esmė.

Somatologams, kūno gydytojams — lengviau. Jie ligą apibūdina kaip ryškų organizmo funkcijos sutrikimą, dažniausiai lydimą skausmo. Liga, skausmas siejasi su žala, nelaime, kančia. Liga — tarsi platesnė sąvoka: tai, kas už skausmo…

Tikriausiai neišsiversiu be autoritetų paramos. Karlas Jaspersas, profesionalus psichiatras, filosofas egzistencialistas, tikintis žmogus, taip apibrėžia psichinę ligą: liga — tai ribinė būsena, prablaivanti, budinanti iš dvasinio miego, atskleidžianti tikrąją žmogaus esmę. Liga leidžia pažinti mūsų artumą „niekui“ (ne niekingumą), silpnumą, skatina ieškoti išsigelbėjimo Dieve. Kas mirties akivaizdoje lieka svarbu, tai — egzistencialu, tai, kas praranda vertę — „nuoga būtis“.

Toks apibrėžimas gana naudingas psichiatrams. Galima padaryti išvadą, kad nereikia skubėti ligonio gydyti, vėl grąžinti į neblaivumo būseną, į dvasinį miegą… Tačiau nuo tokio apibūdinimo daugelis pacientų didesnio aiškumo ir ramybės nepatiria. Aiškiau tampa, jeigu supažindiname juos su šventųjų tėvų požiūriu į ligą kaip į Viešpaties apsilankymą, padedantį suvokti silpnybes, nuodėmes, apsivalyti nuo jų, o įprastos būsenos žmogus šito nepajėgia.

Dievas siunčia ligą, kad apsaugotų nuo didesnės bėdos, į kurią žmogus patektų, jeigu liktų sveikas. Viešpats naudoja ligą kaip būdą bausti, taisyti, išmėginti, kad rastųsi dieviškieji darbai.

„Sveikas kūnas atveria žmogui duris į daugelį geidulių ir nuodėmių, bet kūno negalia jas užveria…“ „Ak, liga, kartus, bet sveikas vaistas!“ (Šv.Tichonas iš Uždonės). „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo Karalystę“ (apaštalas Paulius, Darbai, 14, 22). Toks samprotavimas, aiškinimas, „įvadas į sąmoningo gydymo procesą“ nepalyginti žmogiškesnis, labiau derantis, tausojantis, tikslingesnis, paveikesnis už mūsų medicinos diagnozes: psichikos liga, psichikos sutrikimas (girdžiu — suirimas), psichozinis sutrikimas, astenija, depresija, šizofrenija, psichopatija, manija…

Tokie pat gąsdinantys, esmės neatitinkantys būna ir dvasinių ligų pavadinimai kasdienėje kalboje: beprotybė, išsikraustė iš proto, maniakas… Vartoju švelnesnius žodžius, artinančius pacientą prie esmės: didesnis jautrumas, nepastovumas, jaudrumas, slopinimas, išsekimas, silpnadvasiškumas, pasimetimas, pusiausvyros stoka (kažkas kliudo dvasinei gerovei, pusiausvyrai).

Nevengiu pasinaudoti ir stereotipais, ypač jeigu ligoniai juos jau vartoja patys. Pavyzdžiui, išėjimas iš proto. Pasitikslinu: kokiu greičiu ir kuria kryptimi pacientas eina iš proto. Kodėl ne bėga, o eina, kur ir kada šis ėjimas baigsis, ar jis negalėtų pradėti eiti atgal į protą? Kaip jo ėjimą galėtų veikti pakeleiviai? Poilsis? Vaistai?

Instinktas gydo kūną. Kitaip tariant, kiekvienas gydymas — paties savęs gydymas.

Trumpą, tačiau vientisą ir gydantį ligos supratimą mums galėtų duoti didis rusų filosofas Ivanas Iljinas. „Liga… Ji — kaip koks lankytojas: ko jam iš manęs reikia? Kaip keliautojas: kur čia patekau? Ji — kaip draugas, kuris nori mane įspėti: saugokis, čia gyvenime padarei klaidą, čia su tavim gali atsitikti kažkas rimta. Dėkoju už įspėjimą, brangus drauge, už tai, kad lankai mane ir skatini imtis šitos kelionės. Kas nori keliauti, turi mokėti tylėti. Tad žiūrėk ir klausyk! Abu — instinktas ir dvasia — privalo apie save žinoti. Abu privalo papasakoti man kažką reikšminga; abiejų nuomonė turi būti vieninga. Instinktas turi išgydyti kūną, dvasia — išgydyti sielą… būti ligoniu reiškia, kad vienu metu reikia išgydyti ir sielą, ir kūną. Tik Kristus, mūsų Išvaduotojas, žinojo, kaip, padedant dvasiai, išgydyti ir sielą, ir kūną.

Instinktas gydo kūną. Kitaip tariant, kiekvienas gydymas — paties savęs gydymas. Šio paslaptingo darbo negali pakeisti nei gydytojas, nei vaistai. Jie gali tik padėti, palaikyti, paskatinti… Dvasia gydo sielą, ir čia išgijimas — tai išgijimas paties pastangomis, tik ne iš apačios, o „iš viršaus“…

Liga turi papasakoti man apie mano gyvenimą: kad nesugebėjau jo sutvarkyti, kad nevertinu sveikatos kaip Dievo dovanos, kad pats privalau mokėti už savo kaltę dėl susirgimo, kad sveikata — jau savaime laimė ir džiaugsmas. Apskritai apie gyvenimą — kad jis kupinas grožio, pro kurį iki šiol prabėgdavau aklas ir abejingas, kad jame nesuskaitoma gausa galimybių mylėti ir teikti gėrį… Ir dar apie kančias: kad jas reikia priimti kaip neatskiriamą dalyką, kad žmonija nuolatos kenčia ir kad kančios paskirtis — leisti žmogui suprasti sutvėrimo dėsnius ir Tvėrėjo valią, kad apskritai žmogus per kančias žengia blaivumo, šviesumo, tobulėjimo link, kad gyvenime svarbiausia — per kiekvieną kančią įgyti kruopelę tikrojo tikėjimo ir tikrosios išminties…“

Gydydamas darbą su liga dažniausiai pradedu nuo paprasčiausių dalykų: ką žinote apie savo ligą? Paprastai ligoniai, nors gydomi ir seniai, n i e k o nežino apie savo ligą. Kartais ką nors žino apskritai apie ligą pagal pavadinimą: depresija, astenija, schizofrenija… Tuomet klausiu: ką manote apie savo ligą? Ką sužinojote apie savo ligą iš mano apžiūros? Ką patyrėte, suvokėte kartu su manimi, juk aš tyriau jūsų ligą drauge su jumis? Ką įsisąmoninote?.. Kokį pavadinimą išrinktumėte: beprotybė, silpnaprotystė, ėjimas iš proto, ėjimas iš pojūčių, ėjimas iš jausmų, ėjimas iš valios?.. Iš sielos?..

Silpnadvasiškumas? Esate nervų ligonis, sielos ligonis ar dvasios ligonis?.. Ar jums ėjimas iš Aš, ėjimas iš Tu, ėjimas iš Mes?.. Su kuo jūs einate iš proto, išeinate iš savęs ir su kuo grįžtate į save? Nuo kokio dalyko ar žmogaus jūs išeinate į save ir negrįžtate?.. Į kokią ligą keistumėte savąją? Iš kurio artimo žmogaus sutiktumėte paimti tokią ligą, jeigu tuomet jis galėtų jos atsikratyti? Kas iš artimųjų sutiktų paimti jūsų ligą, jeigu tada liktų laisvas nuo jos? Kas iš artimųjų sutiktų paimti iš jūsų šitą ligą, kad išvaduotų jus? Kas iš artimųjų persirgtų šita liga 5 kartus lengviau už jus?.. Ką sužinojote, atsakydami į šiuos klausimus? Ką suvokėte? Ką įsisąmoninote kartu su manimi? Ką gavote? Kas pasikeitė?

Malda. Plačiai paplitęs toks posakis: kai žmogus kalbasi su Dievu — tai malda, kai Dievas kalbasi su žmogumi — tai šizofrenija. Puikus įvaizdis, tačiau ne tikintiesiems. Tikroje maldoje Dievas — mūsų pašnekovas. Tikrai maldai žmogui būtina ypatinga sielos būsena. Turėtų labiau išryškėti Dievo skirtas dieviškasis paveikslas. Mes rengiamės ne tik išsakyti klausimus, prašymus, bet ir gauti atsakymus, praregėjimus, tai, ko tikimės.

Tai pokalbis apie ypatingus dalykus. Ypatingi, gyvi, kuriantys žodžiai. Žodžiai, dėl kurių vietoj atsitiktinumų mumyse randasi bendri vidiniai išgyvenimai — pojūčių, jausmų, norų, prisiminimų, apmąstymų, sprendimų, veiksmų. Išorėje — bendri reiškinių, žmonių išgyvenimai. „Pasaulį palaiko tik nedaugelis kalbų, kurios buvo pasakytos reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje“.

Juk mūsų žodžiai, skirti sau patiems, ir vidui, ir išorei, ir artimiems, ir tolimiems, būtų kur kas paveikesni, jeigu ne šiaip tartume žodžius, o melstume save ir kitus „reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje“. Gyvais žodžiais. Savais, artimais ir mus artinančiais žodžiais. Jeigu kreiptumės ne tik į žmogaus žmogiškąjį, per daug žmogiškąjį pradą, bet ir į Dievą žmoguje. Ne dėl savęs, o dėl kitų. Dėl Kristaus. Dėl nuolankumo. Dėl išsigelbėjimo. Dėl Dievo paveikslo žmoguje.

Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, sąžinės balsu, o jei negirdime — skausmo riksmu. Žinoma, galbūt ir depresijos bei šizofrenijos balsu. Jeigu negirdime savo ir Jo balso maldoje.

Intensyviame Terapiniame Tikėjime su malda dažniausiai dirbu kuo paprasčiau. „Pamėginkite pasakyti turinčiam, galinčiam (padėti), kad jums reikia pagalbos“. Jeigu tai vyksta grupėje, prašančiajam primenu, kad tokių, kuriems reikia, labai daug… „Pamėginkite trumpai papasakoti…“ „Pamėginkite parodyti…“ „Pamėginkite nurodyti…“ „Mėginkite paprašyti…“ „Mėginkite paprašyti malonės…, maloningos pagalbos…“ „Prašykite malonės…“ „Prašykite išmaldos…“ „Maldaukite…“ „Melskite…“ „Maldaukite vardan…“ „Jei nežinote, ko prašyti, prašykite pinigų…“

Stebuklas. Teoriškai apibrėžti stebuklą paradoksaliai paprasta: tai reiškinys, laužantis gamtos dėsnius nuo fizinių iki psichinių ir atrodantis neįmanomas. Tačiau ne krikščioniui. „Nes Kristus atėjo ne laužyti įstatymų, o juos vykdyti, pa-pildyti, pri-pildyti prasmės“.

Prisiminkime: Žmogus Įstatymui ar Įstatymas Žmogui? Kristus ir nusidėjėlė. Kristus neatšaukė įstatymo apie užmėtymą akmenimis. Jis pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmasis meta akmenį…“ Ir pirmojo neatsirado… Ir akmenys nepradėjo kristi… Įstatymas prisipildė naujo turinio… Nuo tol visas gyvenimas stebuklingai pasikeitė. Tebegyvavo Mozės įstatymai, Romos imperijos įstatymai, biologiniai, fizikos dėsniai, tačiau daugelis ėmė gyventi ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo.

Pats Kristus, kitaip nei senovės ir naujieji stebukladariai, neatliko stebuklų. Juolab tam, kad jais stiprintų tikėjimą. Visi jo stebuklai buvo atsakas į tikėjimą. „Tavo tikėjimas tave išgydė!“

Aišku, gyvenimas remiasi daugybe įstatymų ir dėsnių — nuo paprasčiausių fizinių iki elektronikos, kompiuterijos, finansų… Tačiau iš esmės jis — stebuklingas. Jis nuolat „žengia už savęs“, už tų įstatymų ribų. Jis — aukščiau jų.

gyvenimas remiasi daugybe įstatymų ir dėsnių — nuo paprasčiausių fizinių iki elektronikos, kompiuterijos, finansų… Tačiau iš esmės jis — stebuklingas.

Žmogus žmogui gali būti gyvulys. Gali būti angelas. Ir būna. Žmogus gali susitikti su Dievu. Tačiau tam žmogus turi būti pasirengęs. Tai nėra kokia ypatinga parengtis: įtaigumas, patiklumas, lengvatikystė, egzaltacija… Greičiau tai — gyvenimo pilnatvė, laukimo ir tikėjimosi pilnatvė… Vienas jos požymių — sugebėjimas stebėtis gyvenimu. Laukti ir matyti stebuklą.

Praktikuodamas padedu pacientams atverti akis stebuklams tokiais klausimais: kiek kartų per mėnesį nusistebite? Kiek kartų galėtumėt? Kiek akivaizdžių stebuklų jums suteikia per metus jūsų tikėjimas? Jūsų vaikystė buvo paprasta ar stebuklinga? Kiek ir kokių stebuklų dar tikitės gyvenime? Į ką galėtumėte keisti dar laukiamus stebuklus: į pinigus, karjerą, grožį, protą, svarbiausio darbo sėkmę?

Gana vientisas, vienijantis ir gydantis tikėjimas savo konkretumu, paveikumu kaskart reiškiasi, žinoma, savitai. Dažnai dėl to savitumo, vidinės darnos jis ir tampa giliai, skvarbiai intensyvus ir efektyvus. Tačiau esti ir pakankamai, net per daug bendrų, visada paveikių vaizdinių ir pavidalų. Aišku, tai darbų pavidalai. Tikėjimas be darbo neturi gyvybės. Tai pavyzdiniai, ne itin ryškūs vaizdiniai. Esmė. Beveik be fono ir aplinkybių. Ir šis nekonkretumas, besąlygiškumas leidžia tikėjimui pasireikšti sąjungoje su tiesa, tėvyste, kūryba, meile, stebuklu…

Pradėdamas individualią, šeimos ar grupinę terapiją, diagnostinėje dalyje dažnai miniu savo mėgstamą aforizmą: „Jeigu Dievas mus baudžia, ačiū Dievui, jis mūsų dar nepamiršo“. Ir prašau paciento prisiminti kelis atvejus iš savo asmeninio, šeimos, giminės gyvenimo, grupės gyvenimo, kai teko patirti tokią bausmę, kurią ir tada ar dabar, ar numatomoje ateityje galės priimti kaip tik šitaip… Ačiū Dievui! Jis nepamiršo! Ir man primena… Įspėja… Apie ką? Tai skausmas? Sąžinės balsas? Meilės šnabždesys kaip bausmė? Ar taip Jis baudžia tik Jus? Ar su jumis drauge kentės ir artimieji? Bausmė dėl jūsų ar dėl artimųjų? Už artimuosius? O galbūt kas nors artimas kenčia už jus? Drauge su jumis? Kokia jums iš to nauda?

Dar vienas tipiškas „psichoterapinės bylos“ fragmentas, kur klausimai prilygsta klausimams per tardymą… Su pačiomis rimčiausiomis pasekmėmis, kai norisi patarti pacientui: „Kiekvienas jūsų žodis gali būti panaudotas prieš jus… Turite teisę atsakinėti į šiuos klausimus tik dalyvaujant jūsų dvasiniam globėjui…“

— Kiek jums liko gyventi?

— Žinau, kad nežinote! Tačiau galite spėti? Nujausti? Baimintis, kad nedaug… Viltis?.. Tikėti… Prašyti Dievo… O Jis duos jums pagal jūsų tikėjimą… Kiek!!!

— O jeigu už jus paprašys žmona?

— O jei vaikai?

— O jei kunigas?

— O vyskupas?

— O jeigu už dovanotus papildomus metus teks mokėti, tai kuo, kiek ir kam sutiktumėt?

— O jeigu už gautus senatvės metus teks „mokėti“ dabar brandžiais metais? Kiek tada? Tada kuo?

— O jeigu sunkios fizinės ligos metais? O jeigu fiziniu neįgalumu? O jeigu sunkia dvasine liga?

— O ar turite teisę mokėti dabar, sulaukę brandaus amžiaus, kai vyrui reikalinga sveika žmona, o vaikams — sveika mama?

— Ir galite šiandien tuo, ką čia išsakėte ir išpažinote, pasidalyti su savo artimaisiais? Ar jie pajėgs tai pakelti? Esate tikra?

— Ir bus jums duota pagal jūsų tikėjimą?.. Ir kas jau duota?..

— Džiaugiuosi už jus… Ir už jūsų artimuosius…

Žinoma, pacientas šiek tiek pasikeičia, tai priklauso nuo dvasinių pastangų — jeigu šitie klausimai jam sunkūs, jeigu sunkūs atsakymai, jeigu šitie klausimai ir atsakymai sunkūs ir man, psichoterapeutui, jeigu mums abiem (nebūtinai vienodai) sunku, jeigu čia būna pakankamai ir tiesos, ir kūrybos, tėvystės, meilės — tikėjimo esmės, apie kurią jau samprotavome anksčiau…

Ir dar vienas paveikslas iš gydomojo tikėjimo, gydomosios praktikos, kuris tikriausiai pareikalaus iš skaitytojų, kolegų asmeniško geranoriško, gana intensyvaus tikėjimo, iš pradžių gal net neįmanomo, kol visas įvykio paveikslas neįgaus visumos, kol pradžia ir pabaiga susijungs į viena…

Pradėdamas dar vieną intensyvų gydomąjį susitikimą, nors dažniau grupinės terapijos pradžioje, aš labai savotiškai pasveikinu pacientus: „Sveikinu jus, iš proto išėjusieji ponai ir ponios!.. Neabejoju, kad šiuos žodžius lengviausia priimti kaip įžeidimą… Ir visiškai neprieštarausiu, jeigu taip ir priimsite… Ir priimsite juos taip savo ir savo kaimyno atžvilgiu… Kaip dažniausiai ir atsitinka… Galite nuoskaudą nuryti… Galite „išspjauti“. Pavyzdžiui, ko čia norėti iš seno, iš proto išėjusio psichiatro!.. O dabar prašau jus priimti šiuos mano žodžius su Geruoju Tikėjimu. Įžvelgiant tai, kas nematoma, kas slypi už tų mano žodžių… Tai, ką sakiau jūsų labui… Ir pagal jūsų tikėjimą bus jums duota…

Palyginkite jūsų pirmą, neteisingą, neįtikinantį, nepatikrintą išgyvenimą nuo tada, kai išgirdote, suvokėte, protu priėmėte plokščią, besielę, išskaidytą žinią, iki pat besielio atsako… Ir antrą, patikrintą išgyvenimą ir atsaką…“

Kartais „tikėjimo triūsas“ tęsiasi ištisas dienas.

Kartais „tikėjimo triūsas“ tęsiasi ištisas dienas. Kartais, ypač grupėje, jau per 15–20 minučių išryškėja svarbiausios, keičiančiosios esmės… Išryškėja esmingais žodžiais ir poelgiais…

„Sutinku (-ame), manyje (mumyse) yra dalis minčių, posakių, teiginių „be pakankamo proto“ arba „su protu, bet be išminties“… Mes — ne „be-pročiai“, tačiau be tikrojo proto… Mes einame-iš-proto, einame-nuo-proto-prie-sielos, o reikėtų nuo sielos prie proto…“

„Gydytojas apie mūsų ėjimą-iš-proto pasakė, kad grįžome iš savo klajonių-klejonių prie ėjimo-iš-proto…“

„Kad statytume savo gyvenimą ant tikėjimo akmens, o ne ant mūsų nepastovių minčių smėlio…“

„Apie įžeidimą negali būti nė kalbos, nes tikiu gerais gydytojo ketinimais…“

Neretai čia išreiškiu savo nepasi-tikėjimą: „Tikėti gerais gydytojo ketinimais nereiškia statyti namą ant uolos…“ „Kaip tikėti pačiu gydytoju? Kaip tikėti pačiu savimi? Pačiu savimi tikinčiuoju? Savo gimine, kurioje per amžius išminties, sveiko proto buvo kur kas daugiau, negu nesveiko? Kaip tikėti savo vaiku, paveldėjusiu mano protą, kuris būdamas vos 2-3 metų, turėjo tiek sveiko proto, sveiko pasitikėjimo ir nepasitikėjimo. Ir sveiko Tikėjimo…“

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Jei negirdime, Dievas kalba skausmo riksmu appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Siela. Jeigu Dvasia vienija, jungia mus pirmiausia su išoriniu pasauliu (nors, aišku, ir su vidiniu, nes juk jis — visur), tai Siela labiausiai vienija mūsų vidinius procesus, kuria tą vidinę vienovę, kuri neišmatuojamai didesnė už dalių sumą. Ir kiekviena „dalis“, procesas, priklausydamas sielai, taip pat tampa neišmatuojamai didesnis, negu yra pats savaime. Tarkime, mūsų protas. Ko jis vertas be atminties? O ko verta atmintis be proto? Protas — be dėmesio? Tai neįtikėtinai sudėtinga vienovė, pusiausvyra. Labai gyva vienovė. Be tokio gyvumo neįmanoma įsivaizduoti nei sielos vienovės, nei jos pusiausvyros. Tad „mirusios sielos“ tėra tik valstybės, ataskaitų išradimas. Vos gyvą sielą dar galima įsivaizduoti, tačiau mirusios — ne.

Pasak Semiono Franko, Sielos iki galo pažinti neįmanoma, tačiau galima eiti pažinimo keliu. Kaip ir daug kas žmogaus gyvenime, ją lengviau suvokti per metaforas, vaizdinius. Siela — tai namas, be kurio šeima negali gyventi. O jame galima gyventi drąsiai, drauge, sugyventi, nes ten natūrali atmosfera, šilta, jauku, yra židinys, kuris ir šildo, ir šviečia, yra šeimininkė, „mama“. Ji kursto ugnį židinyje, rūpinasi visais. Visus nuramina. Vienija. Ji — visų. Nors ir vienintelė. Neretai susirenkama ne dėl šilumos ar maisto, o dėl jos. Kai ji yra, žmonės eina ne į namus, o namo.

Siela — tai namas, be kurio šeima negali gyventi. O jame galima gyventi drąsiai, drauge, sugyventi.

Vaizdinga iliustracija — „einam namo“. Galima sakyti: Siela — iš dalies įsikūnijusi Dvasia. Siela būna arčiau kūno negu dvasios. Kai žmogus sveikas — ji teikia naudą ir dvasiai, ir kūnui. Kai nesveikas — ima tarnauti kūnui.

Tikriausiai čia derėtų priminti dar vieną metaforą, kaip vėjas ir saulė susiginčijo, kuris stipresnis ir kuris nuvilks keleiviui apsiaustą. Vėjas, kaip ir daugelis atskirų sielos procesų, mėgino savo energija nuplėšti apsiaustą, priversti… O saulė sušildė keleivį, ir jis nusivilko pats. Taip ir žmogaus gyvenime daug kas vyksta savaime dėl sielos. Sakome — žmogus jaučiasi, jam norisi; užuot prisiminęs didžiausiomis pastangomis, jis pamena; jam dirbasi, gyvenasi. Ir, žinoma, negydome ligonio — jis gydosi. Ir net jam neblogai sergasi.

Iškelti, išryškinti paciento sielą — ypač svarbi psichoterapeuto ir ligonio užduotis. Deja, neretai ir psichoterapija, ir vaistais siela slopinama. Pabrėžiant atskirus sielos procesus, „gynybinius mechanizmus“, antidepresantų, trankviliantų pagalba siekiamą ramybę, siela užgniaužiama. Vietoje pusiausvyros, harmonijos gauname abejingumą, kai į įvairius dalykus siela reaguoja ne atitinkamai, o vienodai.

Tiesa. Itin svarbi psichoterapijos sąvoka.

Tiesa. Itin svarbi psichoterapijos sąvoka. Žinoma, ir čia sunku apeiti teologiją. Dievas yra tiesa. „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. „Jei privalau rinktis — su Tiesa prieš Kristų ar su Kristum prieš Tiesą — argi neaišku, ką pasirinkčiau?“

Deja, daugelis mūsų pacientų tiesą suvokia kaip lygybę: 2+2=4, 2×2=4. Kaip dviejų skirtingų žmonių vienodą to paties reiškinio suvokimą, kaip savą matytą vaizdą („mačiau savo akimis“), pojūtį („pati pajutau“), prisiminimą („gerai prisimenu!“), supratimą („pats supratau!“)… Nesunku įsivaizduoti, kaip toli nuo tiesos gali būti neuroze ar psichoze sergančiojo suvokimas, jausmai, troškimai, atmintis, mąstymas… Ir net psichiatro ir psichoterapeuto įprasti, kasdieniai jausmai, mąstymo stereotipai…

Aišku, psichoterapijoje neverta tiesos ieškoti taip giliai, aukštai, ilgai, kantriai, kaip gyvenime ir teologijoje. Nors, žinoma, neretai tenka, jeigu pas mus gydosi teologas, filosofas.

Tačiau nedažnai būna taip lengva, kad mūsų ligonių tiesos būtų „paprastos kaip teisybė“. Geriausia orientuotis pagal tai, kaip mūsų jutimai, jausmai, vaizdiniai, norai, atmintis, žodžiai atitinka savo pirminį, Dievo mums suteiktą pavidalą. Kaip atitinka mūsų sąžinę, Sielą, Dvasią.

Savo išgyvenimų tikrumą patiriame, užduodami pacientams ir sau maždaug tokius klausimus: kuriais pojūčiais, jutimais pasitikiu labiau? Kurie jutimai labiau artina mane prie tikėjimo? Kurie jausmai, atsiminimai, mintys, sprendimai? Su kuo čia jaučiuosi tvirčiau, su N. ar su M.? Kas tvirčiau jaučiasi su manimi? Su kuo esu tikresnis? Kuri tiesa gyvesnė? Kuri tiesa daro mane tikresnį, artimesnį Dievo skirtam pavidalui? Kaip daro? Kada esu arčiau tiesos: kai sergu ar esu sveikas? Kada geraširdiškesnis — kai sergu ar esu sveikas? Kodėl?

Tėvystė. Ypač svarbi gyvenimiška ir gydomoji esmė. Su ja glaudžiai ir artimai siejasi ir motinystė, sūnystė, pirmagimystė. Daugeliui pacientų ir psichoterapeutų mažai žinomos ir menkai įsisąmoninamos (tačiau ne pasąmonės) sąvokos. Aukščiausioji kūryba. Be jų žmoguje nėra vienovės.

Žmogui, asmenybei tapus tėvu, jam tenka visas įmanomas žmogiškumas, artumas Dievui ir panašumas į jį. Taip atsitinka ne tik tą dieną, kai gimsta jo vaikas, tačiau tęsiasi visą gyvenimą. Yra toks taiklus posakis, kad tėvams tiek pat metų, kiek ir jų vaikui. Vadinasi, jie — partneriai.

Tačiau dabar ypač aišku, kad turime kalbėti ne tik apie laiką, bet ir apie amžinybę. Žmogus negali sukurti, sutverti nieko, prilygstančio jam pačiam. Pagimdyti — taip. Dievas sutvėrė pasaulį. Tačiau sūnų pagimdė. Ir, norint tapti tėvu, Dievui reikėjo moters.

Žmogui, asmenybei tapus tėvu, jam tenka visas įmanomas žmogiškumas, artumas Dievui ir panašumas į jį.

Tas pat atsitinka ir žmogui. Visa, kas jame geriausia, gimsta. Bet negali gimti tik iš jo vieno, jo paties. Reikalingas ir kitas… Vyras — moteris — vaikas, Dvasia — siela — kūnas vienas kitam būtini, sudaro vienovę.

Šimtas merginų be vyro liks tik lytis, viena pusė. Tačiau vyras ir moteris gali tapti vienove. Ypač jeigu sutvirtina šią vienovę gimimu.

Kaip nedaug žmonių šiais laikais realiai išgyvena tokią vienovę! Vienovę dėl to, kad tu — kitas, kad tau būtini kiti, kad tu jiems esi būtinas. Būtinas jų labui. Ir visiškai nesi kliūtis. Ir jie tau padeda būti tėvu, ir tu jiems.

Ką darau pats, o kas manyje gimsta?

Ką mes darome, o kas gimsta tarp mūsų?

Ką reikia uždirbti, o kas duodama kaip dovana, dovanojama už tai, kad aš ne tik AŠ, bet ir MES, kad esame dviese, trise? Už tai, kad ne vien tai darome, bet tuo gyvename, veikiame, gyvename iš širdies, su dvasia, su įkvėpimu. Sergame ne tik patys, bet ir už kitus, su kitais. Kiti serga už mus. Serga su mumis. Kas dėl to gimsta mumyse? Realiai. Konkrečiai. Ką man teikia mano giminaičiai? Mano giminė? Ką aš jiems duodu? Į ką iš manyje gimusių, mano, mūsų pagimdytų dalykų žvelgiu nepakankamai tėviškai? Nesirūpinu? Neauklėju?

Amžinybė. Intensyviame Terapiniame Gyvenime aš ir pacientai pabrėžiame laiką, gyvenimo periodus: vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę. Ne gyvenimą papildome metais, o metus — gyvenimu…

Intensyviame Terapiniame Tikėjime akcentas — ties amžinybe. Padedame gyvenime atsirasti amžinybei ir su ja gyvename. Šioje srityje darbo šūkis yra aforizmas „Gyvename vieną kartą, bet kasdien“: tai reiškia suvokti gyvenimą kaip visumą, įsigyventi į amžinybę, auklėti save ir artimuosius amžinybės dvasia. Gyvenimą papildome amžinybe.

Žinoma, teisingiau būtų sakyti, kad ji prisideda pati… Tačiau psichoterapijoje tą procesą galime gerokai skatinti visur kur — nuo išklausymo, išsakymo, priėmimo, bendro jausmo, bendradarbiavimo iki bendros būties sergant ir sveikstant.

Dažniausiai pabrėžti amžinybę imu nuo labai paprastų, toli gražu ne „amžinųjų“ klausimų, po truputį pereidamas prie veiksmų, kurie „palieka pėdsaką“ amžinybėje, ne dabartyje.

Gyvenimą papildome amžinybe.

Kada akimirkas vertinate labiau nei valandas ar net dienas? Kokios tos akimirkos? Kaip dažnai jos atsitinka? Su kuo? Kaip jas galima atgaminti? Kaip jūs, vis ta pati būtybė, jaučiatės būdama 5, 10, 15, 30 metų? Kodėl? Kas jumyse nebijo mirties? Kodėl, bėgant laikui, vis mažiau bijome mirties?

Kas mumyse patikimiausia, amžina? Vyriškumas, tėvystė, moteriškumas, motinystė, sūnystė?.. Kieno mirtis mums būtų baisesnė nei savoji? Kieno gyvybė jums vertesnė už savąją? Kas jumyse vertingiau nei visas jūsų gyvenimas? Be ko gyvenimas netektų 90 proc. vertės? Jūsų artimiesiems?

Kurių jūsų savybių nunykimas, „mirtis“ jūsų nenuliūdintų ir net nudžiugintų? Ką gali teikti liga, grėsusi mirtimi? Ar vaikystėje, jaunystėje, brandžiame amžiuje, senatvėje pasitaikė „atliekamų“ metų? Nenorite gyventi ilgiau negu 40 metų. Kam iš artimų žmonių norėtumėte atiduoti tuos metus? (Kam iš palatos, grupės?)

Kuriuos organus galėtumėte palikti persodinimui: rageną, širdį, inkstus, kraujagysles?.. Kam konkrečiai? Kodėl iš trijų pretendentų išsirinkote kaip tik šitą žmogų, o kitus atmetėte? Dabar atmeskite, žiūrėdamas jam į veidą. Dabar atmeskite jo motinos prašymą… Kaip dabar jaučiatės? Šiame pasaulyje? O kaip laikysitės aname? Ką gavote mainais?

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Žmonės eina ne į namus, o namo appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

TEORINIAI PAGRINDAI

Gyvenimas aprėpia viską. Daugeliui žmonių jis aprėpia per daug. Neįtikėtinai daug. Net jeigu stengiesi suvokti tik abstrakčiai, protu, vis tiek lieka neaprėpiama, neįtikėtina. Net jei akivaizdu.

Gyvenimas aprėpia materialumą ir dvasingumą; realybę ir regimybę; daugialypiškumą ir vienovę; vaizdingumą ir atgrasumą; veiksmą ir neveiklumą; vientisumą ir išsiskaidymą; stebuklą ir dėsningumą; laisvę ir įstatymą; tiesą ir melą; tvarką ir sumaištį; nuosavybę ir bendrumą; pabaigą ir pradžią; amžinybę ir laikinumą; aukso vidurį ir kraštutinumus; paprastumą ir sudėtingumą; gėrį ir blogį; sveikatą ir ligą…

Štai pavyzdys: ligų yra apie 10 000, simptomų — apie 100 000, o sveikata — viena. Nesuvokiama. Nors akivaizdu. Kai esame sveiki, gydytojų mums nereikia. Kai susergame, tiriame savo sveikatą — reikia daugelio. Labai dažnai, kai tie tūkstančiai reiškinių paliečia mūsų širdingumą ir dvasingumą, daugybiškumas, neįtikėtinumas išauga dar labiau. Atsiranda naujų derinių, elementai jungiasi pačiais įvairiausiais santykiais, nesuskaitomais laisvės laipsniais. Ir tiesiog neįtikėtinai nepastebime reiškinių, procesų, asmeninių savybių vienovės, vientisumo.

ligų yra apie 10 000, simptomų — apie 100 000, o sveikata — viena.

Supaprastinę galime įsivaizduoti gyvenimą kaip sumą įvairiausių reiškinių — fizinių (mechaninis atomų judėjimas erdvėje), cheminių (atomų ir molekulių jungimasis į medžiagas su naujomis savybėmis), biocheminių (labai sudėtingos reakcijos, palaikančios ląstelių gyvybę), organinių (dar sudėtingesni procesai, užtikrinantys organų veiklą ir organizmo kaip visumos gyvybę), zoologinių, sielos, dvasios, socialinių, ekonominių, politinių, religinių…

Kiekvienos gyvos ląstelės gyvybę palaiko joje kas sekundę vykstantys milijonai medžiagų apykaitos, deguonies pasisavinimo procesų… Milijonai procesų audiniuose, organuose. Smegenyse — daugiau kaip šimtas milijardų nervinių ląstelių, tarp jų — ypač sudėtingi ryšiai. O smegenys tiesioginiais ir grįžtamaisiais ryšiais susijusios su organizmu…

Neįsivaizduojamai daug fizinių, cheminių, biocheminių, biologinių, fiziologinių, nervinių, hormoninių, psichinių procesų. Visi jie vyksta pagal savus dėsnius, ypatingus kiekvienai atomų, molekulių, ląstelių, audinių, organų rūšiai… Savi pojūčių, jausmų, potraukių, atminties, mąstymo, valios, veiksmų, sąmonės dėsniai. Savi šeimos dėsniai. Savi visuomenės dėsniai. Išlikimo ir vystymosi dėsniai. Vaikystės, jaunystės, brandos, senatvės dėsniai…

Atrodytų, tiesiog neįmanoma, kad tokia neaprėpiama gausa dėsnių, veikiančių organizme ir aplink jį, nesutraukytų žmogaus, šeimos, visuomenės vienovės.

Kodėl tie trūkiai atsitinka taip neįsivaizduojamai retai, palyginti su „neįveikiamu dėsniu“? Kodėl žmogus vis dėlto nėra dėsnių „auka“, „objektas“? Atvirkščiai, jis — dėsnių subjektas. „Ne žmogus šeštadieniui, o šeštadienis žmogui“. Ne žmogus — dėsniui, o dėsnis — žmogui. Todėl, kad greta neįsivaizduojamos, neaprėpiamos gausybės egzistuoja vienovė, vientisumas. Daugybiškumą lengva pamatyti, nes jį sudaro atskirybės, mažos dalys. Vienovė, jungianti šias atskirybes, nematoma. Kartais ją pavyksta įžvelgti — ją atspindi vyksmas, procesas, sąveika, bendrumas, bendralaikiškumas, vaizdai, tapatybės, dovanos. Tai, ką gauname dovanai, tiesiog šiaip sau, paprastai, per stebuklą.

Vis dėlto pačius universaliausius, vientisus esmingiausiųjų pagrindų vaizdinius galime rasti Šventajame Rašte. Taip pat ir susijusius su mūsų pagrindine tema — daugybiškumu ir vienove, dalimi ir visuma, irimu ir sveikimu, liga ir sveikata. Rojuje žmogus buvo nemirtingas, sveikas, laisvas, vientisas… Ne Dievo vergas, ne kitų būtybių vergas, greičiau vaikas.

Norint likti tokios būsenos, buvo tik viena sąlyga — nevalgyti vieno vaisiaus nuo vieno medžio, nepažinti gėrio ir blogio. Iš esmės — tik blogio, nepaklusimo, nes gėrį žmogus ne tik gerai pažino — jis gyveno gėryje, vienybėje su Dievo pasauliu. Su pačiu Dievu. Žmogui priklausė daugybė visko. Tačiau ne viskas. Buvo viena, kas nepriklausė… Galbūt jei tas viskas būtų priklausęs — faktiškai vienas obuolys — tai žmogus būtų tapęs lygus Dievui? Nors nebebūtų paklusnus sūnus. Imdamas regimą obuolį, prarado neregimą sūnystę. Gavo visą daugybę. Prarado viena: vienovę su Tėvu. Nuo dvasiškojo prado krito į materialųjį. Į blogį. Į ligas. Į mirtį. Daugumai tai nesuvokiama. Neteisinga. Nors iki šiol daugelis pasirengę aukoti daug ką, taip pat ir sveikatą, už viena — pinigus. Kartais net menkus pinigus…

Dvasinės sveikatos atžvilgiu toks vaizdinys ypač ryškus, paveikus. Siela vienija, teikia pusiausvyrą, apibrėžia atskirų dvasinių procesų ribas. Šie procesai tarnauja žmogui. Peržengdami tas ribas, jie gali priversti tarnauti sau (pataikauti) ir kai kuriuos kitus paties žmogaus procesus. Jau ne pojūčiai, tarkim, regėjimas, klausa, skonis tarnauja žmogui, o jis — jiems. Ne atmintis — žmogui, o jis — atminčiai. Ne baimė įspėja žmogų, o jis tarnauja savo baimei. Ne protas — žmogui, o jis — protui, kenkdamas sau ir savo sielai…

Žmogus tarnauja „obuoliui“, o ne Tėvui, ne sau kaip Tėvo sūnui, ne kitiems Dievo vaikams. Žmogus atitrūksta nuo dvasingumo, palinksta prie materialumo, atskirumo, dališkumo. Kaip tad jam grįžti prie svarbiausios vienovės? Čia mums gali padėti dar vienas universalusis Šventojo Rašto vaizdinys — žodis.

Žiniasklaidos viešpatavimo laikais žodžiai praranda vertę, nutolsta nuo dvasios, sielos, asmenybės, individualumo. Nedaugelis kalba tikrai savais žodžiais. Ar mūsų žodžiais. Kada paskutinį kartą girdėjome: „Duodu jums savo žodį. Atsakau už savo žodžius“? Kada girdėjome žodžius, kuriems galėtume visiškai pritarti? Pripažinti, kad tai mūsų žodžiai?

Žiniasklaidos viešpatavimo laikais žodžiai praranda vertę, nutolsta nuo dvasios, sielos, asmenybės, individualumo.

Nedaugelis suvokia, kuo skiriasi žodžiai mintyse ir žodžiai, ištarti garsiai. Ištarti ir duotieji žodžiai. Kada paskutinį kartą įvertinome savo žodžius? Ar bent jau apytikriai mėginome įvertinti? Kiek jie kainuoja mums patiems? Kiek jau kainavo? Kiek dar kainuos? Kaip juos vertina kiti? Ar visas pokalbis tų žodžių vertas? Ar pašnekovas vertas savo žodžių?

Kiek kainuoja tai, kas slypi už tų žodžių: mūsų suvokimas, jausmai, norai, patirtis, darbas? Kiek žodžiai paremti darbais?

Kiek vieningi mes ir mūsų žodžiai?

Kiek mano mintys „skaudesnės“, labiau iškreiptos, negu mano žodžiai?

Koks mano mintyse ištartas žodis nuskamba garsiai?

Kuo skiriasi žodis, ištartas Tau, Jam, Jai, Mums, Jiems?

Kuo skiriasi mano žodis, ištartas šiaip sau ir iš reikalo? Profesionaliai ir asmeniškai? Savo vardu ir atsakant į klausimą? Žinant, jaučiant? Žodžiai iš širdies? Iš sąžinės?

Koks skirtumas, jeigu tuos žodžius ištarsiu kitam akis į akį ar pasakysiu juos viešai?

Kaip pasikeisiu pats, jeigu tuos žodžius ištarsiu mintyse, pašnibždomis ir visu balsu?

Tai kai kurios pakopos, kaip žodis tampa veiksmingesnis, tikresnis, teisingesnis, savesnis, vieningesnis su mumis, su mūsų esme. Ir patys tuomet tampame vientisesni su žodžiu, su savimi, su artimaisiais, su pasauliu. Ir pasaulis žengia į mus… Žodis iš abstrakčiai dvasiško tampa realiai dvasišku. Atskiri procesai sieloje taip pat tampa realesni, raiškesni, širdingesni, dvasingesni, vieningesni. Jie darosi subjektyvesni, todėl vientisesni, visybiškesni, gydantys subjektai.

Visi šie procesai — nuo daugybiškumo, dalies prie vientisumo, vienovės — vyksta visada, kad ir kokią mano psichoterapijos rūšį paimtume. Ir Intensyviame Terapiniame Gyvenime, ir Intensyviame Terapiniame Tikėjime, ir Biblioterapijoje, ir Supervizijoje, ir Terapinėje Bendruomenėje, mąstant apie svarbiausiųjų, gydomųjų žodžių ir įvykių esmę, apie nuodėmes ir dorybes, aforizmus, anekdotus ir humoristinius piešinius. Kaip ir kiekviena tikra veikla šiame pasaulyje, tai — darbas, bet, ko gero, dar labiau — bendradarbiavimas.

Bendradarbiavimas, duodantis kur kas daugiau negu reikalaujantis. Ligonio bendradarbiavimas su savo sunkumais, silpnybėmis, gabumais, galimybėmis, vertybėmis, dorybėmis, su savo siela, dvasia… Su tuo, kas iki ligos ir be ligos jam gal ir nebūtų išryškėję. Su tuo daugybiškumu, kuris ir reikalauja, ir teikia vientisumą.

Ligonio bendradarbiavimas su panašiais į jį žmonėmis. Bendradarbiavimas su kitais, kurie tuo ir puikūs, kad kitokie, negu jis. Kuo nors stipresni, kuo nors silpnesni… Tuo jie reikalingi vienas kitam.

Bendradarbiavimas su artimais žmonėmis; tarp jų ir su tais, kurie galbūt buvo tų sunkumų priežastis.

Pagaliau tai bendradarbiavimas su psichoterapeutu. Bendradarbiavimas, kai psichoterapeutui taip pat sunku. Nes ligonis gyja realiame, o ne tariamame, specialiai sukurtame pasaulyje. Ir darbas realus. Ir ligonis ne gydomas, bet labiau pats gydosi.

Iš kur kilo, atsirado šie teoriniai mano psichoterapijos pagrindai? Spėju, kad iš praktikos. Iš mano klausimų ir pacientų atsakymų, iš mano pasiūlymų pacientams ne tik nupasakoti, bet ir parodyti savo normalius ir liguistus pojūčius, jausmus, potraukius. Žinoma, ir iš apmąstymų, veiklos, tikrovės prasmės paieškų.

Kaip tik tokia veikla padeda pastebėti, išskirti, numatyti, išvysti… Taip pat ir tai, kas dedasi sieloje ir dvasioje. Tačiau šioms numatomoms, įžvelgiamoms, sunkiai suvokiamoms esybėms didžiulę įtaką daro krikščioniškoji tradicija. Jos viduje — pravoslaviškoji tradicija.

Labai gerbiu katalikų tradicijos turtingumą, organizuotumą, hierarchiškumą, kanoniškumą, atsidavimą.

Labai gerbiu katalikų tradicijos turtingumą, organizuotumą, hierarchiškumą, kanoniškumą, atsidavimą. Labai gerbiu protestantiškosios tradicijos etiškumą, individualizmą, santykio su Dievu asmeniškumą… Neatsitiktinai kaip tik protestantiškose šalyse tiek daug psichoterapijos mokyklų. Profesionalios ir populiarios psichoterapijos literatūros ten tiek daug, ji tokia konkreti ir suprantamai parašyta. Tačiau ITG plėtodamasis daugiausia pasisėmė iš pravoslaviškosios šakos ir jos religinės mistinės pasaulėjautos.

Gyvenimas — tai, savaime suprantama, ir fizika, ir chemija, ir biologija, atitinkami dėsniai, tačiau visų pirma tai stebuklas. „Akivaizdus ir neįtikėtinas“… Psichoterapija — taip pat akivaizdus vyksmas, susijęs su paciento ir psichoterapeuto veikla, neįtikėtinas, tačiau tikras ir įtaigus stebuklas.

Išgijimas — ne tik individualus profesionalaus psichoterapeuto rūpestis, bet ir bendras reikalas. Kai visi kalti… Kai visi už visus atsakingi. Jei išsigelbėjimas (išgijimas) tikras, tai ir aplink tave neįtikėtinu būdu išsigelbsti tūkstančiai… Negali išsigelbėti pats vienas, jeigu aplinkui kiti žūsta…

Jeigu išsigelbėjo mano tėvas, tai kaip jis galėtų neišgelbėti manęs, būdamas tenai, greta Dievo Tėvo?.. Juk abu jie Tėvai…

O jeigu išsigelbėjau aš, tai kaip neišgelbėčiau savo Tėvo ir jo Tėvo, ir jo Motinos? Ir jeigu kenčia mano vaikas, tai gal tam, kad išsigelbėčiau aš ir Jie, kad turėčiau kuo „susimokėti“? Ir jeigu jo tikėjimas gyvesnis, negu mano, jeigu jis bijo Dievo labiau už mane, tai turbūt ir dėl manęs, dėl mano sielą vaduojančio darbo… Kad ir mano tikėjimas taptų gyvesnis ir kad būtų daugiau tos gelbstinčios baimės…

Psichoterapijoje neretai būtina patirti psichikos negalavimą — liguistą sutrikimą, pasimetimą, nerimą, nemigą — su visomis pasekmėmis, kad atsirastų dvasinis imunitetas… Negalima sveikti per daug lengvai, siaurai, vien tik todėl, kad išnyko nemiga, nerimas, baimė, sumaištis, be „gelbėjimosi“, nesirūpinant kitais sielos procesais, apskritai siela, dvasia… Visko nesupratus, nepriėmus, neapėmus…

Negalima sveikti per daug lengvai, siaurai, vien tik todėl, kad išnyko nemiga, nerimas, baimė, sumaištis, be „gelbėjimosi“, nesirūpinant kitais sielos procesais, apskritai siela, dvasia… Visko nesupratus, nepriėmus, neapėmus…

Galiu paminėti labai nedaug pravoslavų mąstytojų ir labai nedaug jų minčių, tačiau turiu vilties, kad skaitytojams ir patiems pavyks daug ką įžvelgti ir suvokti.

Pradėsiu nuo Semiono Franko. Nuo jo asmeninių prisiminimų, kurie puikiai išvaduoja mane nuo būtinybės daug kalbėti apie save, nes taip gerai sutampa su mano paties teorine evoliucija… Frankas gimė 60 metų anksčiau. Žvelgė į pasaulį iš visai kitos, nors ir dvasinės profesijos taško. Tačiau tiesa ir po 60 metų lieka tiesa. Žinoma, po kelerių metų ji gali atrodyti kitokia.

„Vakarų filosofijai […] pirminė, betarpiška, akivaizdi buvo ne būtis, o sąmonė arba žinojimas. Tačiau mąstymas teikia tik idealų ryšį tarp „Aš“ ir būties, o realus ryšys kyla iš gyvenimo.“^[1]

„Dvasinė būtis […] — tai ne daiktiškoji, baigtiniu pavidalu iš anksto esanti faktinė būtis, kurią tereikės išoriškai atpažinti ir konstatuoti (tokios yra tik dvasinio gyvenimo nuosėdos, jo produktai, bet ne jis pats), nėra ji ir subjektyvi arba subjekto būtis.

Tai išgyvenama, patiriama būtis, savimonėje atsiverianti kaip transsubjektyvi. Kuriančios, kovojančios, siekiančios, vertinančios asmenybės gyvenime ji reiškiasi kaip ją viršijančios tikrovės įžvalga. Tai dalis pirminės būties tenai, kur nebelieka skirtumų tarp subjekto ir objekto…

Besąlygiška absoliuti būtis yra ne esinys, o tiesiog pati būtis. Būtų beprasmiška apie ją kalbėti: „ji yra“, nes sudaro pagrindą, į kurį atsiremia bet kuris „yra“ ir bet kuris „Aš esu“. Tačiau kaip tik todėl tuo pat metu ji yra kai kas daugiau negu pati būtis, nes būčiai mes priešiname mąstymą apie būtį, jos išgyvenimą, supratimą. Tai pirminė tikrovė, ir tik iš jos gimsta mąstymas ir apmąstoma, numatoma būtis […] Kartu ji reiškia tobulą, absoliučią vienovę (­išskirta mano — A. A.) kaip vientisumo ir daugybiškumo plėtotės principą — tai vienovė ne kaip būties savybė, tai vienovė, pati lemianti būtį […].

Visi sąvokų apibrėžimai ir atitinkamos jas išreiškiančios gramatinės formos — kaip ir apskritai visi žodžiai — čia gali būti taikomos tik ypatinga, perkeltine prasme, prie kurios artėjame, iš dalies neigdami jų įprastas reikšmes.“^[2]

„Žmonija pamiršo nuodėmės realumą. Galima teigti — ir tai tiesiogiai juntama, akivaizdu — kad žmonija tapo savo apsimestinio optimizmo, tikėjimo savuoju gerumu ir protu auka […] Išminties esmė — išmintingas neišmanymas, kitaip tariant, abstraktaus mąstymo įveikimas mąstymu.“

„Kitaip nei vakarietiškojoje pasaulėžiūroje, rusiškojoje labai ryški „MES-filosofija“. Jos supratimu, galutinį dvasinio gyvenimo ir jo esmės pagrindą sudaro MES, o ne AŠ. MES suvokiamas ne kaip daugumos AŠ išorinė visuma, tik vėliau pasiekianti sintezę, bet kaip pirminė nedaloma vienovė, iš kurios ir tegali kilti AŠ ir kurios dėka šis AŠ tampa galimas. Trumpai tariant, MES yra organiška visuma, t. y. tokia, kurioje dalys glaudžiai su ja susijusios, jos persmelktos. Kiekvienoje dalyje yra MES kaip jos vidinis gyvenimas ir esmė. Tačiau tuo nėra paneigiamas AŠ su visa savo laisve ir savitumu… AŠ gyvybingumą lemia virš individualumo iškylanti žmonijos vienovė.

Žvelgiant tokiu aspektu, mėginimai sukurti individualią etiką ir individualią psichologiją — paprasčiausios chimeros. Beprasmiška ieškoti atskiros asmenybės gyvenimo, likimo ir gerovės jos pačios uždarume, ignoruojant jos ryšius su žmonija. Religiniame gyvenime kiekvienas privalo melstis už visus ir ne tik už gyvuosius, bet ir už mirusiuosius; kiekvienas privalo prašyti pagalbos visiems (išskirta mano — A. A.), ir tik šitaip įmanoma išsigelbėti — ši idėja sudaro Rytų bažnyčios ir žmonių pasaulietinio gyvenimo esmę.“

Sunku susilaikyti nepriminus, kad tai parašyta 1925 metais, taigi iki neopsichoanalizės, šeimos psichoterapijos dar laukė ne vienas dešimtmetis…

„Psichologija vadinama gamtos mokslu… Sielos gyvenimas suvokiamas kaip mažas pasaulėlis kažkur žmogaus kūno viduje… Gali egzistuoti visiškai kitokia psichologija, kuri nagrinėtų sielą ne iš išorės, per juslinio, daiktiškojo pasaulio reiškinius, o kita kryptimi — iš vidaus į išorę: kaip tik taip dvasinį išgyvenimą suvokia ne pašalinis stebėtojas, o pats žmogus, tas asmeniškai išgyvenantis AŠ. Ir tai principinė rusiškosios psichologijos pozicija… Faktiškai tas, apie kurį sakome „žmogus“, savyje ir sau yra kažkas neišmatuojamai daugiau ir kokybiškai kita negu maža pasaulio skeveldra; tai paslaptingas didžiulių, potencialiai beribių jėgų pasaulis, išoriškai įspraustas į mažą tūrį, ir jo neįžvelgiamos gilumos taip pat menkai nuspėjamos išorėje, kaip ir begaliniai neišmatuojami žemės gelmių turtai […] vos pastebimi paviršiuje […] Dostojevskiui žmogaus siela — ne atskira antrinė sritis; savo neaprėpiamomis gelmėmis ji leidžiasi iki paskutiniųjų būties bedugnių ir betarpiškai siekiasi su pačiu Dievu, o tikros aistros akimirkomis ją užlieja bendros metafizinės būties kaip pirminio prado jėgos.“

O dabar kitas puikus pravoslavų mąstytojas, padaręs ir iki šiol darantis didžiulę įtaką teoriniams mano darbo pagrindams, nuolat juos gaivinantis, teoriją paverčiantis gyva konkrečia veikla, įkvėpdamas ją, sudvasindamas ir man, ir mano pacientams. Tai metropolitas Antonijus iš Surožo.

„Ukrainiečių filosofas Grigorijus Skovoroda rašė, kad gyvenimas puikiai sutvarkytas: reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi — nereikalingi. […] Labai dažnai nesugebame gyventi, nes padarome savo gyvenimą perdėm sudėtingą. Stengiamės daryti tai, kas neįmanoma, bet praeiname nepastebėję pasiekiamų dalykų. Manome, kad mūsų verti yra tik tie tikslai, kurie tokie didingi ir tolimi, kad iki jų niekuomet neprisikasime. Pritaikę šį principą evangelijų priesakams, Šventajame Rašte galime rasti nurodymą, pažiūrėjus labai paprastą, tačiau nuo jo galėtume ir pradėti. Tai priesakas mylėti savo artimą kaip patį save (Mk 12, 31). Tai reiškia, kad reikia mylėti pačius save.

[…] Duoti galime tik tai, ką turime patys […] Negerbdami savęs, negerbiame ir kitų; be meilės sau — teisingai suprastos — negalime mylėti kitų.

Kai ką nors myli, linki jam gera; kuo labiau myli, tuo didesnio gėrio linki.

Žinoma, reikia suprasti, kas yra meilė sau. Tai nėra meilė plėšraus žvėries, kuriam atrodo, kad viskas aplinkui skirta jam, kuris kiekvieną žmogų regi kaip galimą grobį, visas aplinkybes vertina tik savo paties — savo naudos, pasitenkinimo ir t. t. — atžvilgiu. Meilė sau — tai kur kas daugiau. Kai ką nors myli, linki jam gera; kuo labiau myli, tuo didesnio gėrio linki. Kalbu apie didesnį gėrį, o ne apie didelį jo kiekį. Mylimiems žmonėms linkime pačių aukščiausių, pačių šviesiausių, džiaugsmingiausių dalykų. Nelinkime labai daug menko, priblėsusio džiaugsmo; linkime taip augti, kad jiems tektų didis džiaugsmas, kad lydėtų gyvenimo pilnatvė (išskirta mano — A. A.). Štai tokiu atžvilgiu reikia mokėti mylėti ir save.

Vienas dalykas mums labai kliudo mylėti save: kai kas mums kelia pasibjaurėjimą, nepatinka, dėl kai ko būna gėda. Jeigu norime save mylėti kūrybiškai, taip, kad iš tiesų taptume žmogumi tikrąjo prasme, įgyvendintume visas savo galimybes, turime priimti, tegu ir laikinai, visa, kas mumyse yra, nemėgindami rinkti, kas gera ar patrauklu, — visa, nieko nepalikdami nuošalyje. Kristus viename iš savo palyginimų kalba savo mokytiniams, manantiems, kad reikia išplėšti blogį ir liks tik gėris: ne, kviečius ir piktžoles žmonės palieka lauke augti kartu, kol bus galima juos aiškiai atskirti, kitaip, panorėję išrauti piktžoles, būtinai išrausite ir kviečius (Mt 13, 24–30).

Taip esti ir su mumis. Kartais turime savybių, kurios savaime nėra labai geros, tačiau jos — vienintelė mūsų gyvenimo atrama.“^[6]

Koks puikus paprastos, suprantamos ir visybiškos psichologijos įvaizdis; nuo jos galima „atsispirti“ ir ateiti iki gyvenimo pilnatvės, nedraskant asmenybės į geras ir blogas dalis, gerus ir blogus jausmus, gerus ir blogus norus, tačiau priimant save, žmones, pasaulį visą, „be jokių liekanų“… Ir šis paprastumas netrukdo gelmei ir mistiškumui.

„Galime […] išmatuoti prieštaros dalį mumyse pačiuose. Ėmęsi save tyrinėti, linkstame prie iš tiesų velniško samprotavimų būdo. Iš esmės jis yra toks: visa, kas manyje patrauklu, kas man patinka manyje, ir yra mano „Aš“. O tai, kas man atrodo bjauru, kas atstumia, ar tai, ką kiti laiko bjauriais ir atstumiančiais dalykais, kas kelia įtampą su aplinkiniais žmonėmis — tai suvokiu kaip dėmes, kaip kažką, kas atėjo iš išorės, tarsi prilipo iš šalies. Pavyzdžiui, žmonės dažnai sako: „Juk iš visos širdies siekiu gyventi geriau, tačiau aplinkybės daro mane kitokį“.

aplinkybės tik atskleidė, kad toks esate.

Netiesa, aplinkybės tik atskleidė, kad toks esate. Tarp Makarijaus, vieno iš Optinos vienuolių, laiškų yra keli rašyti pirkliui iš Peterburgo, kuris anksčiau klausė: „Mane paliko tarnaitė, ir vietoj jos man siūlo pasamdyti merginą iš kaimo. Ką man patartumėte — priimti ją ar ne?“ Vienuolis atsako: „Žinoma, reikia priimti“. Po tam tikro laiko pirklys vėl rašo: „Tėve, leiskite man ją išvyti, tai tikras šėtonas; nuo tada, kai ji čionai atsikraustė, nuolatos nirštu, nebeturiu jokios savitvardos“. O vienuolis atsako: „Nė nemėgink išvyti, tai Dievas tau iš dangaus pasiuntė angelą, kad pamatytum, kiek tavyje pykčio, kurio ankstesnė tarnaitė niekad nepajėgė iškelti paviršiun“.

Kiek daug kartų girdėjau per išpažintį: „Štai ir visos mano nuodėmės, — čia atgailaujantysis valandėlę stabteli, kad atsikvėptų (nuodėmes dažniausiai vardija greitai), ir gana sklandžiai puola įrodinėti, kad jeigu Dievo jam skirto gyvenimo aplinkybės būtų kitokios, tai apskritai neturėtų jokių nuodėmių. Tad kartais, kai žmogus, baigęs kalbėti, jau laukdavo išrišimo maldos, tardavau jam: „Apgailestauju, tačiau išpažintis — tai kelias susitaikyti su Dievu, bet susitaikymas turi būti abipusis. Todėl, prieš gaudamas išrišimą Dievo vardu, ar galite pasakyti, kad atleidžiate Jam už visą žalą, visą blogį, kurį jis jums padarė, už visas aplinkybes, kuriose Jis privertė jus būti ne šventuoju?“. Paprastai žmonėms tai nepatinka, tačiau tai tiesa ir tokia svarbi, tokia esminė: privalau priimti save visą tokį, koks esu. Tačiau elgiamės visai kitaip, jeigu manome, kad mes esame tai, kas gražu, o dėl viso kito kaltas Dievas (dažniausiai Dievas, o ne šėtonas, nes iš esmės Dievas turėtų sukliudyti velniui daryti pikta — bent jau mano atžvilgiu!).

Tad ką gi mums daryti?

[…] Su įkvėpimu yra pasakęs Joanas iš Kronštato savo dienoraštyje, kalbėdamas apie vidinę patirtį. Jis teigia, kad Dievas niekada neleidžia mums įžvelgti savyje blogio, jeigu nėra tikras, kad mūsų tikėjimas, mūsų viltis tokie stiprūs, kad ištvertų tokį matymą. Kol Jis mato, kad mums nepakanka tikėjimo, nepakanka vilties, palieka mus sąlygiškai nereginčius… Tačiau išvydęs, kad mūsų tikėjimas tapo stiprus ir gyvas, o viltis tokia tvirta, kad išsilaikys nesusvyravusi, pamačius savąją bjaurastį, Jis leidžia regėti tai, ką mato pats — bet tik sulig mūsų tikėjimu ir viltimi… Jis žino, kad dabar esu pajėgus įveikti problemą…

[…] Vidiniame gyvenime privalome išmokti žiūrėti protinga, įžvalgia akimi, kuo realistiškiau, su kuo gyviausiu dėmesiu tai medžiagai, kurią laikome rankose, nes tik iš jos galime statyti. Jeigu jūs — Petras, tai esate ne Antanas, ir kad ir kaip stengtumėtės, Antanu netapsite. Kartais sakoma: „Paskutiniajame teisme niekas tavęs neklaus, ar buvai šventasis Petras, bet klaus — ar buvai Petriukas“. Niekas nereikalauja, kad būtumėte tas, kas nesate, tačiau galima prašyti, galima net reikalauti, kad būtumėte savimi. Tai be galo svarbu: jeigu visapusiškai nepriimsite savosios medžiagos, nieko nesukursite. Nemanykite, kad lavindami protą, suvokimą, kitaip tariant, tik vieną savo individualybės pusę sugebėsite sukurti vientisą harmoningą žmogų. Kažkurią akimirką pastebėsite, kad nepajėgėte šito pasiekti, tačiau tuomet prieš save jau regėsite baidyklę, kažkokią nebaigtą statulą ir daugybę nepanaudotos medžiagos — ir viskas!

Štai čia prireiks tvirtybės ir tikėjimo. Tikėjimo pirmiausia ta prasme, kad, kaip jau minėjau, Dievas leidžia mums matyti tik tai, ką galime ištverti. Tvirtybės, nes tikrai nepatirsime malonumo, išvydę visą savo negražumą.“

Dievas leidžia mums matyti tik tai, ką galime ištverti.

„Tad turime du skirtingus, tačiau susijusius savęs pažinimo kelius: pažinti „Aš“ — individą, teigiantį save, priešinantį save kitiems, atmetantį ir neigiantį juos; tą „Aš“, kuris nenori matyti savęs tokio, koks yra iš tikrųjų, nes gėdijasi savo bjaurumo ir jo bijo; tą „Aš“, kuris niekada nepageidauja būti realistiškas, nes tai reikštų stoti prieš Dievo ir žmonių teismą; tą „Aš“, kuris nenori girdėti, ką apie jį kalba žmonės, juo labiau — ką teigia Dievas, Dievo žodis.

Kitoje pusėje — asmenybė, randanti pasitenkinimą, pilnatvę ir džiaugsmą tik atskleisdama savąjį pirmapradį, tobulą pavidalą, kuris atspindi ją tokią, kokia ji yra iš tiesų, kuris išsilaisvina, pražysta, atsiveria — kitaip tariant, tampa vis išoriškesnis ir kartu vis labiau naikina individą, kol pagaliau išnyksta bet kokia jo prieštara kitiems, bet koks savęs įtvirtinimas, lieka tik asmenybė — savastis, kurios esmė yra santykis. Asmenybė, kuri visada buvo tik meilės būsena to, kuris myli, ir to, kuris mylimas, dabar išsilaisvina iš individualumo varžtų ir pasiekia Dieviškosios Meilės harmoniją, aprėpiančią visus ir atsiveriančią kiekviename iš mūsų, kaip kituose, antruosiuose, pasauliuose, spinduliuojančiuose Dieviškąją šviesą.“

Nesunku pamatyti, koks didelis skirtumas tarp atskirumu, individualumu paremto žmogaus suvokimo, nukreipto į „Aš“, ir pravoslaviškojo, kur kas bendresnio, bendruomeniškesnio, drauge ir absoliutesnio, visybiškesnio vaizdinio, kurio centre — „Mes“, Dievas, dieviškasis matmuo.

Praktiniam sielos ir dvasios gydymui — terapijai psichoterapeutas, mano nuomone, pravoslavybėje, palyginti su „teorine psichologija“, gali rasti dar daugiau. Čia ypač daug konkrečios, betarpiškos, žmogiškos šilumos.

Pateiksiu kelis pavyzdžius.

„Prasideda nuo mažų dalykų: tiesiog išmokti matyti ir girdėti tą sąlygišką kančią, kuri gyvuoja aplink mus ir griauna svetimus gyvenimus. Ir staiga suvokti, kad jeigu tą kančią neša dviese, tai ji pasidalija perpus. Ir dar: nėra svetimos kančios, nes vienas kitam negalime būti svetimi. Pamenu, Šv. Trejybės vienuolyne ieškojau savo vietos prie stalo, o kažkuris iš vienuolių man tarė: „Sėskitės, kur norit!“. Atsakiau, kad nenoriu sėstis į svetimą vietą. Jis pažvelgė į mane nustebęs, nesuprasdamas, kaip čia galėtų būti, ir pasakė: „Juk čia svetimų nėra — visi mes savi!“

Yra toks pasakojimas apie vieną šventuolį, kuris meldė Dievą, kad jam atsiskleistų kiekvieno sutikto žmogaus blogis ir tada jis galėtų tam žmogui padėti. Kai Viešpats įvykdė prašymą, paaiškėjo, kad tai viršija jo jėgas, nes buvo dar menkai dvasiškai subrendęs, tad, išvydus blogį, žmogelį apimdavo siaubas, ir jis bėgdavo šalin nuo žmonių… Jaunasis šventuolis […] puolė prašyti seną vienuolį, kad išmelstų Dievą atimti šią regėjimo dovaną… Tačiau vienuolis atsakė: „Ne, ką Dievas davė, to neatims; tačiau prašysiu Jo, kad kiekvieną kartą, kai kitame žmoguje matai blogį, išgyventum jį kaip savą…“

Kaip viskas paprasta… Kaip paprasta — ir kaip sunku. Sunku atverti širdį ir ryžtis tapti beginkliam, pažeidžiamam. Sunku atsiduoti Dievui ir žmonėms; atsiduoti kartais ir su baime, su siaubu… Prisimenant apaštalo Pauliaus žodžius: Dievo galybė geriausiai pasireiškia silpnume (2 Коr 12, 9). Kad ir koks būtum nepajėgus — tik atsiverk, tik įsileisk į save gyvenimo alsavimą, kad tave pripildytų kaip burę, ir šis gyvenimo alsavimas nuneš tave ten, kur reikia — į Dievo Karalystę.

Kartais būna taip skaudu ir gaila: sėdite, tarkim, su ligoniu, su mirštančiu žmogum, kurį mylite visa savo meile, ir staiga pastebite, kad užmigote. Kaip galėjo šitaip atsitikti? Žmogus miršta, o aš užmigau — kūnas priveikė (išskirta mano — A. A.). Siela budėtų, o kūnas nepajėgė. Ne todėl, kad kūnas blogas, bet todėl, kad kūnas nėra persmelktas amžinojo gyvenimo ir negali išlaikyti manęs amžino gyvenimo lygiu.“

nejaugi norėtum, kad kiekvieną džiaugsmą man nuodytų mintis apie tai, kad kiekvieną akimirką jis gali būti sunaikintas?

„Bažnyčios tėvai senovėje sakydavo: Atmink esąs mirtingas. Kai šitai išgirsta šiuolaikinis žmogus, atsiliepia taip: nejaugi norėtum, kad kiekvieną džiaugsmą man nuodytų mintis apie tai, kad kiekvieną akimirką jis gali būti sunaikintas? Nejaugi visą gyvenimą turi lydėti siaubas dėl mirties, kuri staiga, nelauktai gali išsirinkti mane?.. Man atrodo (ir kalbu apie tai ne teoriškai), kad čia reikalas kitas. Jeigu negalime gyventi atsigręžę veidu į mirtį, tartum nuolat jausdami jos iššūkį, tai gyvensime kaip kokie šliužai, gal tik pusiau gyvi.

Žinote, vienas prancūzų rašytojas kažkuriame laiške sako: „Esu pasiruošęs laikytis savo įsitikinimų, tačiau tik iki kartuvių…“ Vadi­nasi, jis nėra pasirengęs laikytis savo įsitikinimų. Kai tik pasidarys per daug karšta, jis atsitrauks taręs: „Taip, žinoma, bet…“ Taip ir su kiekvieno mūsų gyvenimu. Jeigu nesame pasirengę mokėti už savo įsitikinimus ar nepasirengę tam, kad mūsų elgesys gali vesti iki mirties, tuomet gyvensime atsargiai, užgniaužę kvapą, kamuojami vidinės baimės — bet taip gyventi negalima, jeigu norime gyventi kūrybiškai… Tai kūryba, galinti kiekvieną iš mūsų paversti žmogumi, prilygstančiu Kristui, išauginti iki tikrojo Kristaus amžiaus, kaip sako apaštalas Paulius.“

Metropolitas Antonijus pasakoja apie vieną tikintįjį iš savo parapijos. „Pamenu, pačioje savo gyvenimo pabaigoje, kai jau buvo taip nusilpęs, sulysęs, kad negalėjo šaukšto pakelti iki burnos, o iškankintame veide buvo matyti tik didelės švytinčios akys, jis man tarė: „Tėve Antonijau, kūnu jau esu beveik miręs, bet niekada nesijaučiau toks tikrai gyvas, kaip dabar, nes visa, kas kamavo sielą — nuoskaudos, kartėlis, neapykanta… — pasitraukė“. Jame neliko nieko daugiau, tik gyvenimas, tačiau ne tas gyvenimas, kurį palaiko kūnas — tas jau buvo beveik pasibaigęs. Užtat liko gyvenimas, kurio niekas negali atimti: gyva siela, bendraujanti su Gyvu Dievu.“

Jame neliko nieko daugiau, tik gyvenimas, tačiau ne tas gyvenimas, kurį palaiko kūnas — tas jau buvo beveik pasibaigęs.

„Ir dar. Augdami, žengdami iš vieno amžiaus į kitą, ne tik paprastai išaugame… Kai kurios vaikiškos savybės mumyse turi sunykti, kad taptume paaugliais; kai kurios paaugliškos savybės turi sunykti, kad būtume jaunuoliai ar merginos. Mes ne vien tampame didesni — kai kurie dalykai tiesiog turi pasitraukti, antraip niekaip nesubręstume… Berniukui būti suaugusiam yra garbingiau, negu būti berniūkščiui, todėl jam negaila prarasti vaikiškųjų savybių; kodėl tuomet mes kitaip žvelgiame į tai, kad galime išaugti iš laikino būvio į amžinąjį?“

„Motina žinojo apie savo mirtį… Taip pragyvenome trejus metus, ir prieš pat mirtį motina man tarė: „Štai aš labai kenčiu, tačiau galėčiau kentėti šimtą metų, kad tik ilgiau gyvenčiau…“ Turiu be galo dėkoti Dievui, kad pasakiau jai apie mirtį, kad mirtis netūnojo tarp mūsų kaip vagis, kaip žudikas, galintis sugriauti viską, taip pat ir žmonių santykius; mirtis iškilo prieš mus — ir viskas išaugo sulig amžinybe. Kiekvienas žodis, judesys ar veiksmas siekė tokį mąstą“.

„Dažnai mums iškyla klausimas: mirė žmogus, kaip žemė gyvens be jo? Man atrodo, teisingas atsakymas toks, kad kiekvienas žmogus tarp kitų paliko pavyzdį ne žodžiais, o visa savo asmenybe ir gyvenimu; jis mums sako: jei grūdas nenukris į žemę ir nenumirs, jis nepaliks vaisiaus… Grūdas — tai aš, aš kritau į žemę ir miriau, o dabar jūsų eilė brandinti derlių. Kiekvienas jūsų ką nors rado manyje. Vienas pamatė tvirtumą, kitas — protą, trečias — atsidavimą… Gyvenkite tuo, ko iš manęs išmokote, ir tada mano gyvenimas — anksčiau tik vienas grūdelis — pražys dešimčia gyvenimų, ir kiekvienas brandins didesnį ar mažesnį, bet gausų mano gyvenimo derlių. Būkite mano tęsiniu…“.

Tikiuosi, kad ir dabar, ir po manęs tęsiama tūkstantmetė krikščioniškoji tradicija duos derlių ir Intensyviame Terapiniame Gyvenime.

Ir visose kitose psichoterapijos srityse.

Ir mūsų pacientai bus mūsų tęsinys.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Sielos sveikimas appeared first on LAIKMETIS.