Todėl pranašo lūpomis Viešpats ir sako: „Išsivesiu tave į dykumą ir kalbėsiu į tavo širdį“ (plg. Oz 2, 16). Kai Viešpats išsiveda mus į dykumą ir kalba į mūsų širdį, tai jau išankstinis dangaus ragavimas ir nuostabiausia dykumos dovana, apie kurią evangelistai tyli. Jėzui tai — Tėvo patirtis Šventosios Dvasios Meilės bendrystėje, intymi Tėvo ir Sūnaus paslaptis, paslėpta nuo mūsų akių. Nė žodžio apie tai nepasakyta Evangelijoje. Galime tik nujausti, kas galėjo dykumoje įvykti tarp Tėvo Širdies ir Sūnaus Širdies per tas 40 dienų.

Tačiau dykuma gali būti ir pragaras, kur klaidžioja piktosios dvasios, simbolinė mirties vieta — nes ten nėra gyvybės. Nebent piktosios dvasios simboliais tapę šakalai, gyvatės, skorpionai ir liūtai: „Jūsų priešas velnias lyg riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8), rašo apaštalas Petras. Būtent dykumoje, kur įmanomas giliausias Dievo Meilės patyrimas, ir vyksta aršiausia kova, nes kovojama dėl svarbiausio — amžinojo gyvenimo, kuris yra bendrystė su Dievu. Šėtonas prisiartina gundyti Jėzų — taigi ir mus, nes esame Jėzaus Kūnas — Bažnyčia.

Evangelistas Morkus nedetalizuoja, kaip Jėzus buvo gundomas ir kaip nugalėjo. Vis dėlto galime trumpai prisiminti, kad šėtonas gundė tose srityse, kur gimtoji nuodėmė žmogui palikusi randus: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (plg. 1 Jn 2, 16): „Liepk, kad šitie akmenys pavirstų duona, jeigu Tu esi Dievo Sūnus!“ (plg. Mt 4, 3). Šėtonas taip nori sužadinti kūno geismą Jėzuje. Jėzus iš tikrųjų alkanas, ir tikrai būtų gera po keturiasdešimties dienų pasninko pagaliau atsigaivinti duona ir vandeniu. Atrodytų, labai geras pasiūlymas, tačiau iš piktojo niekada nieko gero negali laukti. Vadinasi, šitas pasiūlymas neišvengiamai kažkuo yra blogas. Ir kuo gi jis blogas? Jis kviečia Jėzų pasinaudoti savo dieviškąja galybe dėl savęs.

Atkreipkite dėmesį, Jėzus niekada neatsisakė išgydyti žmogaus, išvaduoti jį iš piktosios dvasios: atverti neregiui akis (plg. Lk 18, 35—43; Mk 8, 22—26; Jn 9, 1—7), kurčiajam ausis (plg. Mk 7, 31—37), atleisti nuodėmes tam, kuris prislėgtas nevilties (plg. Mt 9, 1—2). Bet Jis niekada nedarė stebuklo sau, nes Meilė — tai rūpintis kitu, ne savimi. Todėl Jėzus Šventosios Dvasios galia nuolat keičia mūsų akmenines širdis į savo Eucharistinę Širdį — į duoną Dievui ir žmonėms. Jis tai darys iki laikų pabaigos.

Šėtonas gundo Jėzų tuštybe: „Jeigu Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, juk parašyta: angelai nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“ (Mt 4, 6; plg. Ps 90(91), 11—12). Jis jau supranta, koks yra Jėzaus ginklas — Jėzus pirmąjį gundymą atrėmė Dievo žodžiu. Tad ir šėtonas išsitraukia tą patį ginklą — Dievo žodį, 91-ąją psalmę, bet labai kruopščiai pacituotą. Jis necituoja tolesnių šios psalmės eilučių, kur parašyta: „Nes Tu mindžiosi skorpioną ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną“ (plg. Ps 90(91), 13) — juk tie padarai yra piktosios dvasios simbolis…

Jėzus Šventosios Dvasios galia nuolat keičia mūsų akmenines širdis į savo Eucharistinę Širdį — į duoną Dievui ir žmonėms.

Kodėl ši pagunda bloga? Dievo žodis, net ir šėtono kalbamas, liudija tiesą. O tiesa yra ta, kad angelai iš tiesų siunčiami saugoti mus, tik jie tai daro ne beatodairiškai, nes Dievas mums davė protą suvokti, kas yra pavojinga, ir patiems pasisaugoti. Angelai mus saugo ten, kur mūsų protas per menkas suprasti, kas pavojinga — taip, kaip mamos saugo vaikus, kurie nesupranta, jog elektrinė plytelė gali būti pavojinga. Bet niekas nepagalvos saugoti nuo raudonai įkaitusios plytelės paauglio. Ir jau tikrai nebus protingas tas paauglys, kuris, norėdamas išbandyti, ar iš tiesų Dievas jį myli ir saugo, uždės ranką ant tos plytelės. Dievo gundymas įvyksta tada, kai savo protu supranti, jog pavojinga, ir vis tiek lendi į ugnį, lendi į nuodėmę.

Pagaliau gundymas trečiuoju geismu (ankstesnysis buvo akių geismas) — gyvenimo puikybe: „Pagarbink mane, ir aš Tau atiduosiu visas šitas karalystes, kurios man priklauso“ (plg. Mt 4, 9). Ši pagunda — melas nuo pradžios iki galo. Pirmiausia, šėtonui tos karalystės nepriklauso, net jeigu jis jas ir yra pavergęs, kaip rašo šv. Jonas savo Pirmajame laiške: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19). Dievas yra pasaulio Šeimininkas ir Valdovas, nes Jis jį sukūrė, o šėtonas yra uzurpatorius, vagis ir plėšikas (plg. Jn 10, 8). Jis meluoja atiduosiąs Jėzui visa, jeigu šis pagarbinsiąs jį. Tiek daug žmonių patiki šiuo melu ir parduoda savo sielą už pelus — valdžią, pinigus, garbę, malonumus… Bet šėtonas ir čia apgauna. Iš pradžių duoda, o paskui išduoda. Netenki ne tik to, ką gavai, bet nebeturi ir to, ką anksčiau turėjai: lieki paniekintas ir sutryptas visų akyse, sulaužyta sveikata ir širdimi…

Ir pagaliau, „pagarbink“ — t. y. pripažink, kad aš Tavo šaltinis, kad nuo manęs priklausai, kad aš Tave palaikau būtyje ir gyvenime. Tai pats akiplėšiškiausias melas. Ir vienintelis atsakymas yra ne diskusija (nors Jėzus puikiausiai galėjo argumentuotai, metafiziškai įrodyti šitą baisų melą ir klaidą), bet vėl — Dievo žodis (tokiu būdu Jis mus moko, kad šiukštu nesileistume į jokias diskusijas su piktuoju): „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).

Štai trys pavyzdžiai, duoti mums kaip paviržėlis mūsų keturiasdešimties dienų kelionei per dykumą, Gavėnios dykumą, į Pažado, į Prisikėlimo žemę. Turime neišleisti iš akių, dėl ko esame toje keturiasdešimties dienų Gavėnios dykumoje — tikrai ne vien tam, kad pasninkautume, melstumės ir dalintume išmaldą (plg. Mt 6, 1—18). Tai tik priemonės; tikslas yra pasiekti Jėzaus Prisikėlimo slėpinį — Jo Šlovę, kuri suspindės mūsų širdyse iš naujo Velykų naktį. Tačiau, kad kelyje nenusilptume, ir kad ta keturiasdešimties dienų kelionė per dykumą iš tikrųjų neštų vaisių, apvalytų mus nuo vergavimo dvasiniam Egiptui ir Sodomai (plg. Apr 11, 8), kaip apaštalas Jonas Apokalipsėje vadina mūsų pasaulį, pavergtą piktojo, mums būtinai reikalingos šios priemonės, kurias duoda Jėzus: pasninkas, malda ir išmalda.

Pasninkas — kad nugalėtume save: širdies pasninkas nugalėti savo jausmus, geismus, aistras; akių, klausos — juslių pasninkas, kad nugalėtume savo priklausomybes nuo to, kas yra mus pavergę šiame dvasiniame Egipte ir dvasinėje Sodomoje. Malda — kad nugalėtume Dievą taip, kaip Jokūbas prie Jaboko upelio nugalėjo Jį, pasirodžiusį angelo pavidalu (plg. Pr 32, 23—33). Ir išmalda — kad nugalėtume artimą, nugalėtume jį taip, kaip Jėzus — Meile, pačia didžiausia, kuri yra atiduoti gyvybę už draugus (plg. Jn 15, 3). Juk išmalda yra mūsų gyvybės atidavimas. Na, žinoma, ne visos — tik lašelio, — atitrauktas skanesnis kąsnelis nuo burnos, atidėtas broliui, kuris tokio, o gal ir jokio, neturi.

Štai trys ginklai pergalei — vidinei pergalei prieš save, prieš Dievą, prieš artimą, — Meilės pergalei, kuri mus parengia įžengimui į Pažado, į Prisikėlimo žemę.

Jėzus ten, toje dykumoje, „buvojo kartu su žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo“ (plg. Mk 1, 13). Per šį Gavėnios laikotarpį mums taip pat teks buvoti su žvėrimis. Aš čia, žinoma, turiu omenyje pirmiausia ne brolius ir seseris… Apie juos galbūt galėtume geriau pasakyti: „Ir angelai jam tarnavo.“ Žvėrys gyvena mumyse: liūtai, vilkai, beždžionės ir kiaulės, — visas zoologijos sodas! Rojuje visa kūrinija pakluso Adomui ir Ievai, nes šie buvo tobuloje vienybėje su Dievu (plg. Pr 1, 27—28). Izaijas pranašauja, kad taip bus ir vėl: „Liūtas ir jautis kartu ės šiaudus, vilkas viešės pas avį, vaikas kiš ranką į angies urvą, ir nebebus daroma jokio blogio visame mano šventajame kalne“ (plg. Iz 11, 6—9). Tačiau dabar mūsų vidus, buvęs rojumi, tapo pavojinga dykuma. Kad tie „žvėrys“ vėl mums paklustų, turime leisti Naujajam Adomui ištiesinti mūsų valią, suderinti ją ir vėl suvienyti su Dievo Valia. Tik taip mūsų protui ir valiai vėl paklus mūsų aistros, jausmai, mūsų instinktai. Tada ir angelai galės mums patarnauti kaip nuostabiausiam Dievo kūrybos šedevrui — Jo gulbės giesmei.

Ši Gavėnia turi mums tapti naujuoju katechumenatu: Velykų naktį atnaujinsime Krikšto pažadus, kuriuos krikštijami duoda neofitai, išsižadėsime piktosios dvasios ir visų jos pagundų, išpažinsime tikėjimą, kuris mums atveria kelią į amžinąjį gyvenimą. Tačiau tai valandai, kai visa širdimi, nesvyruojančiu tikėjimu, tvirta ir gryna valia vėl galėsime pasakyti tuos žodžius, mes turime pasirengti.

Tam Bažnyčia mus ir veda į keturiasdešimties dienų Gavėnios dykumą — naująjį katechumenatą, per kurį turime atnaujinti savo tikėjimą, savo meilę Jėzui, savo pasirinkimą ir pasiryžimą priklausyti vien tik Jam. Todėl, broliai, seserys, žiūrėkime, kokiu keliu eisime per tą dykumą! Nes prieš mus yra du keliai: vienas — į dangų, susitikimą su Viešpačiu, o kitas — į pragarą, jeigu įsileisime į pokalbius su piktąja dvasia.

Rinkimės gyvenimą, o ne mirtį!

IŠĖJO SĖJĖJAS SĖTI, leidykla „Lumina vera“. Vilnius. 2022 m.

The post Br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus Nekrošius CSJ. Dykumoje appeared first on LAIKMETIS.

Ši idėja kilo iš suvokimo, jog šėtonas mėgsta tyčiotis iš Dievo.

Mato, Morkaus ir Luko evangelijose rašoma, kad Jėzus mirė „devintą valandą". Šiuolaikiniais skaičiavimais tai būtų 3 val. po vidurdienio. Pagal šią idėją šėtonas apverčia simboliką aukštyn kojomis ir, tiesiogiai tyčiodamasis iš Dievo, „pasisavina“ 3 val. ryto.

Kita priežastis, dėl kurios šis laikas priskiriamas nepaprastai dideliam demonų aktyvumui – kalbame apie vidurnaktį; saulė jau seniai nusileidusi ir dar kelias valandas nepakils.

Šventajame Rašte ne kartą kalbama apie naktį ir tamsą kaip apie nuodėmės metą. Ši samprata puikiai apibendrinta Jono evangelijoje: „Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų.” (3, 19-20)

Be to, Judas Jėzų išdavė naktį (kai kurie egzegetai mano, kad vidurnaktį), o Petras Jėzaus išsižadėjo prieš „gaidžiui užgiedant" (apie 6 val. ryto). Tai reikštų, kad Jėzaus teismas sinedrione įvyko „velnio valandą".

Jei pasitelktume biologiją, tai 3 val. yra giliausio nakties miego taškas įprastiniame suaugusiųjų miego ir budrumo cikle. Pabudimas šią valandą gali sutrikdyti mūsų cirkadinius ritmus ir priversti mus būti prislėgtus ar neramius.

Egzistuoja dvasingumo praktika sukalbėti kelias maldas pabudus 3 val. nakties. Tačiau vertėtų atminti, kad ir koks būtų paros metas, Dievas visada galingesnis už šėtoną ir išlieka „pasaulio šviesa", kuri išsklaidys bet kokią tamsą.

The post Kas yra „velnio valanda"? appeared first on LAIKMETIS.

Daugybę kartų ir įvairiais būdais žmogus mėgino atsakyti į ramybės neduodantį klausimą: kodėl Žemėje yra blogis? Kokia jo prigimtis? Kaip jį pašalinti? Tačiau galų gale vis tiek ši niekieno nenorima, tačiau realiai egzistuojanti realybė išlieka nepažini ir jaučiama per savo negailestingą ir žiaurų parazitavimą.

Blogio problema

Dažniausiai yra išskiriamos trys įprastinės blogio rūšys: kosminis-metafizinis, kurį sąlygoja tam tikros būties, kaip išbaigto kūrinio netobulumas arba sutrikimas. Fizinis-materialus blogis, paliečiantis kūnišką būtybę, kai ji stokoja tam tikros savybės, kuri jai priklausytų pagal jos prigimtinę struktūrą ir be kurios ji negali realizuoti savęs. Galiausiai, psichinis-moralinis blogis, kylantis iš laisvos valios pasirinkimo atsitraukti nuo gėrio ar tobulumo, kai apsisprendžiama nesusitaikyti su savo prigimtimi ir norima išeiti už baigtiniam subjektui priklausančių ribų. Pastarasis blogis paprastai yra vadinamas nuodėme.

Žmogiškosios minties istorijoje, sprendžiant blogio klausimą, paprastai  orientuojamasi į vieną iš šių trijų rūšių. Jei kalbama apie metafizinį blogį, stengiamasi suvokti jį kaip vidinį Visatos ir jos evoliucijos elementą, taip pat koks būtų sąlygojantis momentas, kad žemesnis netobulumas būtų įveiktas ir virstų aukštesniu gėriu.

Tokiame suvokime blogis tam tikra prasme yra sudėtinė baigtinių būtybių prigimties dalis ir yra absorbuojamas pačių būtybių dėl tam tikros rūšies determinizmo, mechanicizmo ar kosminio evoliucionizmo; tačiau tai gali būti aiškinama ir vieninteliu absoliučiu Principu, iš kurio gimė Visata, kuris yra atsakingas už gėrį ir už blogį, laikantis monistinės (vientisumo) vizijos, pagal kurią Dieve kartu egzistuoja ir blogis.

Tokie požiūriai kelia pavojų, kad bus nepripažįstamas moralinis blogis, tai yra, nuodėmė, kur įsikiša laisva racionalaus kūrinio valia, arba bus paneigta teisė į laisvę, tarsi blogas pasirinkimas kiltų iš vidinio prigimties postūmio ir būtų neišvengiamas. Tačiau tada į žaidimą būtų įtraukiama ir pati blogio su visu laukiniu žiaurumu realybė, dėl kurios nebeliktų motyvo skųstis ir verkti. Čia kyla naiviai optimistinė pasaulio ir istorijos vizija, anot kurios, blogis yra ne kas kita, kaip būdas iškelti didesnį gėrį. Tuo būdu blogio dramatiškumas yra tarsi anuliuojamas, o vis dėlto jis išlieka ir yra jaučiamas. Be to, tai prieštarauja tiesai apie absoliutų Kūrėjo gerumą.

Jei yra teikiama daug reikšmės fiziniam blogiui, besireiškiančiam savo nenugalima ir žalinga jėga, yra lengva pereiti prie dualistinės sampratos, nes kančia negali būti kuriama žmogaus, kuris iš tiesų ją ryžtingai atmeta, juolab ji neateina iš Dievo, kaip aukščiausiojo Gėrio. Tada pripažįstamas egzistavimas savarankiško Principo, kuris yra visokio blogio kūrėjas ir skleidėjas. Čia nekalbame vien tik apie senaisiais laikais gimusį banalų dualizmą; jis sugrįžta ir į tam tikras šiandieninės teologijos ar filosofijos nuostatas, kur simbolizmo teorija, galų gale, blogį paslepia už beasmenės ir neaiškios jėgos sampratos, kuri niekaip kitaip neapibrėžiama, kaip tik egzistuojanti ir veikianti pasaulį ir žmogų.

Be abejonės, trečiosios rūšies, moralinis blogis yra sunkiausias ir svarbiausias, nors paprastai daugiau dėmesio sulaukia fizinis blogis, nes jis greičiau pajuntamas ir sukelia didesnį įspūdį tiek individualioje, tiek ir socialinėje patirtyje. Tačiau blogis tikriausia ir radikaliausia prasme, kaip būties neigimas, iš kurio kyla visi kiti blogiai – yra būtent nuodėmė.

blogis tikriausia ir radikaliausia prasme, kaip būties neigimas, iš kurio kyla visi kiti blogiai – yra būtent nuodėmė.

Iš tiesų, nuodėmėje yra kvestionuojama galutinė būtybės tikrovė, jos egzistencinė gėrio ir tiesos vertė, kuri tam tikru būdu liečia būties absoliutumą arba tobulumą ir yra susijusi su Absoliučia Būtybe, su Dievu kaip pirminiu esybių šaltiniu. Iš to seka, kad laisvas pasirinkimas nebūti tiesoje ir gėryje yra būties atmetimas, tai reiškia, nebuvimas savimi, bet už savęs, išsibarstymas; tai reiškia ir tiesos apie save neigimą, priimant klaidingą savo būties suvokimą, arba dėl neracionalios autoegzaltacijos save iškeliant aukščiau kitų, arba, priešingai, dėl depresyvaus savęs žeminimo laikant save žemesniu už visus kitus. Galų gale, savo paties tobulėjimo gėrio link atsisakymas kaip pasekmę atneša gėrio priėmimo ir jo dovanojimo neigimą, atsižadant bendrystės būtyje ir pasiliekant egoizmo kaliniu.

Iš šio radikalaus nebūties, netiesos ir nemeilės pasirinkimo gimsta kiti nesuskaičiuojami blogiai, nuosekliai atsispindintys fiziniame, psichiniame ir socialiniame  pasaulyje, pasireiškiantys kaip nepasitenkinimas, nerimas, agresyvumas, smurtas, dominavimas, keliaklupsčiavimas, liaupsinimas, pavydas, abuojumas, sunaikinimo ir sumaišties troškimas. Taigi, kalbant apie blogio prasmę ir jo vertę, pirmiausia turėtų būti nurodoma nuodėmė, tokiu būdu įveikiant tiek dualistinę, tiek ir monistinę perspektyvas.

Būtina išsaugoti nepažeistą visumą tų elementų, kurie nagrinėjant blogio klausimą yra visada išliekantys ir negali būti pakeisti ar atšaukti: absoliutus Dievo gerumas ir jo unikalumas; racionalaus kūrinio laisvė; nepaneigiama blogio realybė. Nė vienas iš šių elementų neturi būti paliktas nuošalyje, visi trys turi būti išsaugomi, net jei jie atrodytų nesuderinami.

Dualistinio požiūrio ribotumas yra tai, kad jis išsižada monoteizmo, o monistinė samprata paneigia Dievo gerumą arba blogio dramatiškumą. Galiausiai, deterministinė arba mechanicistinė koncepcija atsisako laisvos kūrinijos valios. Taigi, aukščiau pasiūlyti sprendimai iš tiesų neišsprendžia klausimo, bet jį suskaido, paneigdami vieną iš elementų, kurių visuma formuoja blogio slėpinį.

Šėtono įsikišimas

Šiuo lemiamu momentu pozityviai įsiterpia demonologija, kadangi ji tuo pat metu išlaiko visus tris komponentus, neišskirdama nei vieno iš jų, ir siūlo racionalų bei logišką blogio slėpinio paaiškinimą.

Akivaizdu, jog suteikiant tikrąją prasmę blogiui, išraiškingiausia kryptis būtų ta, kuri labiausiai argumentuoja  moralinio blogio sunkumą, įtraukiant laisvą sukurtos esybės valią. Gerai įsigilinus, būtent ji blogio egzistenciją apibrėžia kaip aiškų būties tobulumo neigimą, taigi pasiekia pradinę blogio šaknį, kaip pasirinkimą nebūti nei gėryje, nei tiesoje.

Kad negatyvus pasirinkimas būtų radikalus ir kad įsitikinusiai bei neatšaukiamai paneigtų būtį, nepakanka vien žmogiškos būtybės veikimo. Ji, sukurta iš sielos ir kūno, negali priimti tokių aiškių ir galutinių sprendimų. Žmogaus valia ir jo intelektas yra ribojami jautrumo ir yra priversti rinktis dalinai neatšaukiamus sprendimus, todėl jie nėra galutinai lemiantys paneigiant būtį. Tai iš esmės laikina prielaida, nepajėgianti sukurti atitinkamos ontologinės situacijos. Iš čia kyla tokio pasirinkimo pakeitimo ir atpirkimo galimybė. Be to, yra gerai žinoma, jog blogio realybė pasirodo su tokiu gyliu ir jėga, kurie pranoksta gryno žmogiškumo horizontą ir kuriuos įveikti pats žmogus mato save nepajėgų.

Taigi, reikalingas veikėjas, kuris taip pat būdamas sukurtos, baigtinės kūrinijos dalimi, turėtų galią priimti neginčijamą ir baigtinį sprendimą, galintį radikaliai paveikti nustatytas būties negatyvumo ribas, tai yra, galintį atlikti efektyvų aktą, pagrįstai ir pastoviai atsižadėdamas savo paties tobulumo. Būtent šios savybės ir yra būdingos velniui. Būdamas dvasinis kūrinys, neribojamas materijai būdingo jautrumo, tačiau turėdamas aiškiai intuityvų intelektą ir visiškai sąmoningą valią, jis galėjo priimti akivaizdų ir galutinį sprendimą nepriimti gėrio, apibrėžto jo paties baigtinumo ribomis.

Todėl pasirinko tokią poziciją, kuri lemiamai paliesdama jo būtį, įgyja pilnai determinuojančią (apsprendžiančią) vertę, net jei ji yra pasiekta baigtinio kūrinio. Toks nusiteikimas galėtų būti apibrėžtas kaip visiškas pasipriešinimas jo būties gėrio ir tiesos apribojimui, ir noras pačiam būti absoliučiu gėriu bei tiesa be jokio paklusnumo kitiems ar panašaus pobūdžio apribojimų.

Atmesdamas ribotą būties tobulumą, atmeta Tą, kuris ją tokiu būdu apibrėžė, tai yra, Dievą. Atmetama viskas, kas prisideda prie Jo ribų nustatymo, tai yra kitos aukštesnės ar žemesnės būtybės. Konkrečiai neigiama tvarkingai sukurta būtis, formuojanti pasaulyje egzistuojančių dalykų realybę. Taigi, klastingas Šėtono pasirinkimas savyje turi apsprendžiantį faktą kurti ir palaikyti blogį universaliąja prasme.

klastingas Šėtono pasirinkimas savyje turi apsprendžiantį faktą kurti ir palaikyti blogį universaliąja prasme.

Žvelgiant ne tiek chronologine, bet ontologine prasme, tai yra pati blogio invazijos pradžia; jo neįmanoma apibrėžti kaip kūrėjo ar absoliučios pradžios, nes tai yra ne toks atmetimas, kuris visiškai paneigtų save, bet nepriėmimas ribotos kūrinio egzistencijos, tai yra, savęs apribojimo pagal nustatytą tvarką neigimas.

Dėl šios priežasties po nuodėmės Velnias lieka egzistuojantis subjektas, bet jau nei geras, nei teisingas savyje. Iš čia gimsta dvasinės sukurtos būtybės drama ir maištas: ji egzistuoja, bet jau nebeatitinka savo būties, gyvena nuolatiniame savęs ir kitų neigime, savęs išbarstyme išorėn, negalėdama į save sugrįžti nei bendrauti su kitais.

Su Velnio puolimu įmanoma suvokti blogio tikrovę, į dalykų egzistenciją įsiskverbusią netvarką, kurios skausmingo ir slegiančio poveikio nutylėti neįmanoma, kuri viršija grynai žmogišką horizontą ir dominuoja jam su galia.

Kita vertus, kūrinio sukeltas blogis nepakyla iki absoliutaus Dievo gerumo, kuris lieka virš jo, maža to, Dievo gerumas tampa atkakliu blogio priešininku, kovoja su juo ir jį sunaikina. Galiausiai, ateidamas iš už žmogiškos sferos ribų, Blogis neatėmė laisvos žmogaus valios – žmogus gali laisvai jam pasipriešinti ir netgi kovoti prieš jį, net jei ir yra dalinai sugundytas. Demonologijos dėka lieka nepaliesti blogio slėpinį sudarantys elementai: Dievo gerumas, žmogiškoji laisvė ir blogio egzistavimas.

Iš tiesų, galima pasakyti, kad Šėtono egzistavimas ir jo kaltė suteikia blogio slėpiniui pakankamai racionalų pagrindą, kurio pakanka, kad blogis būtų veiksmingai apkaltintas ir nugalėtas. Klaidinga būtų tvirtinti, jog nėra svarbu žinoti iš kur ateina blogis arba kas jis yra, svarbu yra kovoti ir jį išrauti (Ricoeur). Juk neįmanoma efektyviai ir užtikrintai kovoti prieš subjektą, kai nežinoma ar jis egzistuoja ir kokia yra reali jo galia. Jėzus pats apie tai mus įspėja: „Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!“ (Lk 14, 31)

Vienas iš galimų Šėtono apibrėžimų

Po viso to, kas buvo pasakyta, galima paklausti: ar įmanoma suformuluoti Šėtono apibrėžimą? Reikia pasakyti, kad jo apibrėžimas yra būti neapibrėžtu, kadangi jis pats pasirinko nenorėjimą būti konfigūruojamu, apibrėžiamu pagal savo, kaip nuo Kūrėjo priklausančio kūrinio konsistencijos matą. Jis renkasi neigti savo prigimties gerumą ir tiesą, taigi, lieka giliai nepatenkintas subjektas, kadangi norėtų būti kitoks nei yra – lygus Dievui, o ne jam pavaldus.

Dėl to jis jaučiasi pasimetęs, išsibarstęs, linkęs į savęs praradimą, nors ir tiki, jog toks sąmoningai ir laisvai pasirinktas jo būties neapibrėžtumas yra jo tikroji didybė, originalumas ir pranašumas.

Šis inertiškas melas savo paties atžvilgiu iššaukia netramdomą Velnio pasididžiavimą ir buką tuštybę, atimdamas iš jo bet kokią autentišką vertę ir perpildydamas puikybe. Čia slepiasi jo vidinis uždarumas, saviizoliacija ir sausra, negalint su niekuo artimai bendrauti ir objektyviai suvokti bet ką, kas būtų pasakyta už melo, kuriame jis pats uždarė savo būtį, ribų.

Teologiniu požiūriu, jo formą tiksliau būtų galima pavadinti antiikona arba neigiama sukurtos būties deformacija; būties, kuri suvokiama kaip panašumas į Dievą ir dalyvavimas absoliučiame dieviškume. Tai aliuzija į Trejybės slėpinį, kuriame labiausiai sutviska pilnatvė būties, esančios komunijoje (bendrystėje) ir kartu aiškiame ir unikaliame asmenų skirtingume. O Šėtonas, priešingai, yra išraiška bendrystės neįmanomumo, kai nėra apibrėžto subjektyvumo; subjektas niekada nėra autentišku savimi, bet pasimetęs ir pasidalinęs (‘sudriskęs’) į daugybę nenuoseklių, tuščiagarbių formų, niekada nepasiekiantis savo tikrosios tapatybės ir asmeninio pasitenkinimo jausmo. Iš tiesų, jis jaučiasi giliai ir visiškai nelaimingas ir nepatenkintas, netekęs laimės amžiams.

Šėtonas, priešingai, yra išraiška bendrystės neįmanomumo, kai nėra apibrėžto subjektyvumo.

Ypač aštriai jo dvasia kontrastuoja su Šventąja Dvasia, bendrystės tarp Tėvo ir Sūnaus dvasia, kuri vienija juos vieninteliu tarpusavio meilės pliūpsniu ir tuo pačiu gerbia jų asmenų atskirumą. Tai Sūnaus Dvasia, save dovanojanti Tėvo Dvasiai  tam, kad suformuotų vieną tarpasmeninio dovanojimosi meilėje dvasią.

Na, o Šėtonas yra bet kokio meilės dovanojimo ir priėmimo paneigimas, jis yra "antidovana", negebėjimas kurti abipusę ir nuoširdžią vienybę. Jis priešinasi bet kokiam bendrystės saitui, kurdamas susiskaldymą, nesusipratimą, melą; labiausiai jis prieštarauja sūniško ir laisvo atsidavimo Tėvo meilei santykiui, likdamas savo melagiško požiūrio, išdidumo ir savipakankamumo vergu.

Jei tai yra Šėtonas, tesėtai kyla klausimas, ar jis gali būti laikomas asmeniu, ar labiau anti-asmeniu, visiškai sau svetima ir savęs nesuvokiančia būtybe. Atsižvelgiant į tai, kad asmens sąvoka apima daug skirtingų ir analogiškų prasmių, galima pagrįstai tvirtinti, jog Šėtonas egzistuoja kaip asmuo, kadangi jis yra mąstanti ir trokštanti būtis. Tai sutinka su Boecijaus apibrėžimu, teigiančiu jog asmuo yra “individuali racionalios prigimties substancija” (rationalis naturae individua substantia).

Tačiau pagal šiuolaikinę asmens koncepciją, kurios principas yra sąmoningo savo paties buvimo, bei tarpasmeninių santykių ir ryšio su pasauliu suvokimas, Šėtono subjektiškumas išnyksta, jo vidinis suvokimas ir autentiškumas lieka neapčiuopiami ir išreiškia unikalumo bei asmeninio skirtingumo paneigimą, suteikiant pranašumą išsibarstymui ir išėjimui iš savęs.

Jo asmenybė patvirtinama tuo pat metu, kai skyla į daugybę šukių; jo vertingumas yra lygus jo dispersijai – kaip plačiai jis išsibarsto. Galima sakyti, kad Šėtonas, tai asmuo esantis nuolatiniame išcentriniame judesyje, niekad nerandantis savo tikrosios tapatybės, tačiau pilnas pompastiško tikrumo, jog būtent ši savybė suteikia jam išskirtinį asmeninį originalumą,  pripildydama jį pagarbos sau ir nuolatinio kaltinimo kitų atžvilgiu.

Dėl šios priežasties vidinė Šėtono tapatybė yra nepasiekiama ir "pasprunka" nuo pozityviai apibrėžtos konfigūracijos. Jis niekada nėra savimi, atvirkščiai – jis nuolat neigia bet kokį patikslinimą apie jo būtį. Apie jį neįmanoma pasakyti nieko, kas atitiktų tai, kas jis iš tiesų yra; neįmanoma žinoti nieko apie jo gilius ketinimus – ne todėl, kad jie būtų paslėpti nuo kitų, bet todėl, kad jie yra ištrūkstantys ir nesugaunami jam pačiam dėl jo vidinio negebėjimo juos suvienyti ir nukreipti. Apie jį galima pasakyti tik tai, kas negatyvu, tai ko nėra.

Faustui, kuris klausia, kas toks iš tiesų jis yra, Mefistofelis atsako prisistatydamas labai išraiškinga fraze: “Aš esu dvasia, kuri visada neigia!” (Ich bin der Geist, der stets verneint!, J.W. GOETHE, Faust Urfaust, Ed. Garzanti, Milano 1990, p. 99).

Pranešimas skaitytas Tarptautinės egzorcistų asociacijos suvažiavime Romoje (Sacrofano) 2014 m.

The post Renzo Lavatori. Šėtonas ir blogio slėpinys pasaulyje appeared first on LAIKMETIS.

Kompanijos „Mattel" gaminamos lėlės kaina yra 24,99 JAV dolerių, o ant pakuotės Barbė pavaizduota sėdinčia jogos poza, sukryžiavusi kojas ir į viršų atsukusi delnus. Vaikai raginami paspausti mygtuką ant lėlės pusmėnulio vėrinio ir klausytis „penkių vedamų meditacijų" garsų. Gaminys skirtas 3 metų ir vyresniems vaikams.

Pasak lėlės aprašymo, „ši meditacijos tema sukurta lėlė atskleidžia vieną mėgstamiausių būdų pasikrauti energijos pasitelkiant šviesą ir garsą - sąmoningą meditaciją. Rinkinyje yra lėlė Barbė, šuniukas ir keturi debesėlio emodžiai. Vaikams tereikia paspausti lėlės Barbės vėrinyje esantį mygtuką, kad suaktyvintų vieną iš penkių vedamų meditacijos pratimų, kuriuose naudojami šviesos ir garso efektai, įkvepiantys užsiimti meditacija. Medituojant vizualizuoti padeda lėlės šuniukas.

Krikščionė influencerė ir knygų autorė, šio mėnesio pradžioje socialiniame tinkle „Facebook" įspėjo tėvus, kad prisidengdami savigyda, jogos metodai kviečia į negailestingą dvasinę karalystę. Y. Suri susidūrė su šiuo produktu apsipirkdama parduotuvėje „Target" ir pasidalijo lėlės, kurią pamatė lentynose, nuotrauka.

„Šėtonas visuomet atrodo nekaltas. Jis niekada neateis su ragais ir šakėmis. Ši Barbė turi penkias vedamas meditacijas. Atminkite, joga yra induizmas", - gegužės 3 d. savo įraše rašė autorė. - Negalima atskirti pozų nuo religijos. Kiekviena poza skirta tam, kad dvasinėje karalystėje iškviestų hinduistų dievybę. Mačiau, kaip vaikus apsėda demonai".

Pasak Y. Suri, vadovaujamos meditacijos taip pat yra problemiškos dėl įvairių priežasčių.

„Ši Barbė taip pat moko gilaus kvėpavimo (pranajamos). Jos augintinis taip pat dalyvauja. Šėtonas persekioja vaikus. Jis nori juos išnaudoti ir indoktrinuoti savo šlovei. Paskui, kai baigs, jis juos sunaikins", - pareiškė ji.

„Kai jūsų vaikai paaugs, jie taps maištingi, depresyvūs ir daugelis jų nusižudys", - pridūrė Y. Suri. - Būdami tėvai nesuprasite, kas vyksta".

Y. Suri, kilusi iš Indijos, kur hinduizmas yra daugumos religija, pridūrė, kad „Dievas draudžia visas [klaidingų religijų] praktikas. Ji patarė tėvams „pašalinti visus žaislus ir išvalyti vaikų kambarį nuo visų demoniškų prisirišimų".

Nuo penktadienio popietės Suri įrašas surinko daugiau nei 70 000 reakcijų ir beveik 50 000 komentarų.

Kaip rašoma jos interneto svetainėje, Y. Suri turi asmeninės patirties su dvasine sfera, nes atėjusi pas Kristų „ji buvo išvaduota iš daugelio Naujojo Amžiaus įsitikinimų ir klaidingų religinių doktrinų", kuriomis tikėjo būdama Indijoje augusiu vaiku.

Daugelyje krikščionių sluoksnių joga yra nerekomenduojama dėl jos dvasinės kilmės.

„Kai kurie krikščionybę išpažįstantys žmonės neturi jokių problemų dėl jogos mokymų, o yra ir tokių, kurie turi. Aš esu viena iš tokių, - sakė Y. Suri žurnalistams. - Tikiu, kad kai atsiveriame okultizmu pagrįstoms praktikoms, kyla demoniškos veiklos pavojus."

The post Meditacijomis ir joga užsiimanti Barbė moko vaikus „šėtoniškų praktikų" - krikščionė influencerė appeared first on LAIKMETIS.

„Dievas kovoja su šėtonu. Mes negyvename Rojaus sąlygomis. Dievas leidžia laisvę. Kodėl šėtonas įėjo į tiesioginę kova su tiesa, šviesa?", - kviečiame pasiklausyti.

Žmogaus širdyje kovoja gėris ir blogis, tačiau teisingumas turi triumfuoti, įsitikinęs A. Ramonas.

The post Mons. prof. dr. Arvydas Ramonas. Apokaliptinė istorijos vizija: karas appeared first on LAIKMETIS.

Diakonui Dariui Chmieliauskui paskelbus Evangelijos žinią pagal Luką apie Jėzaus įžengimą į savo miestą Jeruzalę, kur paskui turėjo kentėti, mirti ir prisikelti, panašiai kaip toji tada Jėzų sveikinusi minia dvasininkai ir tikintieji išėjo į procesiją paskui Kryžių aplink arkikatedrą su palaimintomis verbų šakomis. Arkikatedros choras, vadovaujamas Mindaugo Šikšniaus, savo giesme atkartojo tada minios Jėzui šauktą „Osana!“

Stiprus vėjas procesijoje plaikstė vėliavas ir drabužius, kaip tas nesiliaujantis Dievo Dvasios gūsis, kuris pučia, kur nori, kuris neša žmogų šio pasaulio keliais, dažnai nelengvais, tačiau vis bylodamas apie viltį, apie kitokį, kaskart naujai Dievo pradedamą laiką. Kitokį laiką Bažnyčiai dovanoja ir Verbų sekmadienis – prasideda Didžiąją savaitė, didžiųjų krikščioniškojo tikėjimo slėpinių apmąstymo laikas.

Vieną šių slėpinių Verbų sekmadienį pristatė Kančios istorija pagal Luką, kurią po procesijos arkikatedroje diakonas, arkivyskupas bei patarnavusios moterys perskaitė vaidmenimis.

„Bažnyčia šią dieną skaito Viešpaties kančios istoriją, kad visi drauge įsijaustume į tuos įvykius, tą neįtikėtiną dramą ir ypač į Jėzaus Asmenį, ir į tuos žmones, kurie Jį teisė ir kurie vėliau stebėjosi: „Šitas iš tikrųjų yra Dievo Sūnus.“

Šių metų Gavėnią paženklino kryžius. Karas Ukrainoje, tai, ką išvydo pastarųjų dienų pasaulis, galima drąsiai įvardyti šėtoniškos galios siautėjimu. Ką gali žmogus, gyvenantis be Dievo, pamatėme Bučos, Mariupolio, Berdiansko, Irpynės miestų vaizduose.

Atrodė, jog žmonija jau yra įveikusi pagundą spręsti problemas bombomis ir žmonių šaudymu. Ši iliuzija, prasidėjus karui Ukrainoje, subyrėjo. Žmonija mato savo pačios dramą – tai, kas vyksta, kai atsisakoma Dievo“, – sakė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Verbų sekmadienį arkikatedroje.

Žmonija mato savo pačios dramą.

Savo homilijoje ganytojas atkreipė dėmesį, jog dabar visus lydi klausimas: kur, Viešpatie, esi, kai Ukrainos tautą, pasaulį ištiko tragedija? Kodėl šios mirtys, skausmas, neviltis?

„Tokie klausiami lydi į giliausią kančios slėpinį. Šiandien mums dovanojama Evangelija, kai įsijaučiame į Kryžiaus slėpinį, kur pats Dievo Sūnus įžengė į tą dramą ir duoda mums atsakymą, ką Dievas jaučia, kai žmogus daro nuodėmę, kai Dievą atmeta. Ir kas vyksta, kai žmogus pasirenka žudyti“, – kalbėjo arkivyskupas.

„Išgelbėk, Nukryžiuotasis, Ukrainą, Europą ir pasaulį nuo karo beprotybės“, – vėliau, be kitų išgelbėjimo ir pasigailėjimo maldavimų, Visuotinėje maldoje buvo garsiai išsakytas ir šis visų geros valios žmonių širdžių maldavimas karo Ukrainoje sukrėtimo dienomis.

„Tegul Viešpats gaivina ir stiprina mūsų širdis. Velykos yra ir kiekvieno iš mūsų asmeninė šventė, kalbanti apie mūsų tikslą ir gyvenimo kryptį“, – sakė arkivyskupas K. Kėvalas, palydėdamas į Didžiąją savaitę Bažnyčios palaiminimu.

The post Pasaulis išvydo šėtoniškų jėgų siautėjimą - Kauno arkivyskupas K. Kėvalas appeared first on LAIKMETIS.

Mokyklos apygardos švietimo taryba patvirtino vadinamąjį „After School Satan Club“ („Šėtono klubą po pamokų“). Klubo susitikimai vyks Jane Addams pradinėje mokykloje Moline, Ilinojaus valstijoje - iš karto po pamokų. Jame gali dalyvauti vaikai nuo pirmos iki penktos klasės, tačiau mokiniams pirmiausia reikia gauti tėvų leidimą.

JAV Šėtono šventykla save vadina „pagrindine satanistine religine organizacija pasaulyje“, nors pati grupė yra ateistinė ir netiki nei Dievu, nei Šėtonu. Vietoj to Šėtono šventykla garbina biblinį Šėtoną kaip „pasipriešinimo, nepriklausomybės, išminties ir savęs įgalinimo“ simbolį. Ji apdovanoja kelių klasių, įskaitant pradinių klasių mokinius, „Velnio advokato stipendijomis“, kurių suma - 666 JAV dolerių.

Šėtono šventykla garbina biblinį Šėtoną kaip pasipriešinimo, nepriklausomybės, išminties ir savęs įgalinimo simbolį.

Skrajutėse rašoma, kad po pamokų vyksiančiuose „Satan“ klubo susitikimuose bus rengiami moksliniai projektai, dėlionės, žaidimai, amatų projektai ir užkandžiai. Skrajutėje taip pat teigiama, kad vaikai mokysis geranoriškumo, empatijos, asmeninio savarankiškumo ir problemų sprendimo.

Mokyklos apygarda teigė, kad ji turėjo teisę patvirtinti šį klubą, kaip ir evangelizacinį Gerosios naujienos klubą.

„Moline-Coal Valley mokyklų apygarda ir Švietimo taryba vadovaujasi politika ir administracinėmis procedūromis, kurios leidžia bendruomenei naudotis viešai finansuojamomis patalpomis ne pamokų metu“, - sakoma apygardos pareiškime. „Su religija susijusios grupės yra vienos iš tų, kurioms leidžiama už mokestį nuomotis mūsų patalpas. Tokių grupių skrajutės ir reklaminė medžiaga leidžiama tik kabinti ar rodyti fojė, bet ne masiškai platinti.“

teigiama, kad vaikai mokysis geranoriškumo, empatijos, asmeninio savarankiškumo ir problemų sprendimo.

„Mokiniai ar tėvai, jei nori, gali pasiimti lankstinuką fojė, o tai atitinka rajono politiką“, - sakoma pareiškime. „Atkreipiame dėmesį, kad rajonas privalo suteikti vienodas galimybes visoms grupėms ir kad mokiniams reikia tėvų leidimo dalyvauti bet kokiame popamokiniame renginyje. Mūsų dėmesys ir toliau sutelkiamas į mokinių saugumą ir mokinių pasiekimus“.

Tačiau kai kurie tėvai abejoja šia idėja: „Palaukite, ką? Kaip tai apskritai įmanoma? Kas tai patvirtino?“ Tokį pranešimą parašė mokinės tėvas Necia Cole (Nečija Kolas) socialiniame tinkle „Facebook“, - „Pridursiu, kad skrajutė buvo leista tik dėl taisyklių ir nuostatų, kurias mokykla turi leisti“.

The post JAV mokykloje patvirtintas pradinių klasių moksleivių šėtono klubas po pamokų appeared first on LAIKMETIS.

Pirmadienį Kapitolijaus rotondoje įrengtoje ekspozicijoje vaizduojama dievybė Bafometas, gulintis improvizuotoje kūdikio lovelėje - tai panašu į Kristaus gimimą. Pasak Ilinojaus satanistų šventyklos narių, šis kūrinys yra „pozityvių vertybių“ demonstravimas, tokių kaip įvairovė, vienybė, užuojauta ir empatija.

Katalikai teigia, kad tokių instaliacijų neturėtų būti leidžiama įrengti nei Kapitolijaus pastate, nei jokioje kitoje viešoje erdvėje.

„Kiekvienais metais Kapitolijus priima įvairias religijas išpažįstančius žmones, kurie šventiniu laikotarpiu eksponuoja šventines statulas, todėl norėjome prie to prisijungti“, - sakė Ilinojaus Satanistų šventyklos tarnautojas Adamas. Ekspoziciją paskolino Masačusetso valstijoje esanti Šėtono šventykla. Pirmadienį ši instaliacija buvo įrengta po to, kai lapkričio 30 d. Springfildo vyskupija rotondoje įrengė tradicinę Kristaus gimimo sceną.

Šėtoniškas ekranas sukėlė katalikų grupės „Amerikos tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos“ protestus. Grupės nariai susirinko prie Kapitolijaus, laikydami plakatus su užrašais „Šėtonas neturi teisių“ ir „Marija sutriuškina gyvatę“. Instaliacija buvo įrengta po to, kai Springfildo vyskupija rotondoje įrengė tradicinę Kristaus gimimo sceną.

instaliacija buvo įrengta po to, kai Springfildo vyskupija rotondoje įrengė tradicinę Kristaus gimimo sceną.

Tuo tarpu vyskupas Thomas Paprocki (Tomas Paprokis) teigė, kad šėtono demonstracijoms ne vieta nei Kapitolijuje, nei bet kur kitur. Paprockis buvo pakviestas dalyvauti statulos įrengime, tačiau jis neatvyko.

Ilinojaus valstija pagal Jungtinių Valstijų Konstitucijos pirmąją pataisą privalo leisti laikinai viešai eksponuoti statulas valstijos Kapitolijuje tol, kol už šias ekspozicijas nėra mokama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kadangi pirmasis Kapitolijaus rotondos aukštas yra vieša vieta, valstijos pareigūnai negali teisiškai cenzūruoti kalbų ar parodų turinio.

The post JAV Ilinojaus valstijos Kapitolijaus pastate įrengta šėtoniškų švenčių ekspozicija appeared first on LAIKMETIS.

Programoje vyko pontifiko ir keturių „nematomųjų“, kuriuos visuomenė pamiršo, atstūmė ar pažemino, dialogas. Viena iš jų buvo Giovanna (Džiovana), kuri papasakojo popiežiui apie tai, kad dėl besitęsiančio smurto šeimoje turėjo palikti savo namus su keturiais vaikais.

„Tai jau yra žeminantis dalykas, kai tėvas ar motina trenkia vaikui, visada sakau, kad to nedarykite, nes orumas yra veidas“, - sakė popiežius, o paskui pateikė šią moterį kaip „orumo“ ir „pasipriešinimo nelaimėms“ pavyzdį.

„Yra labai daug moterų, užpuolamų ir skriaudžiamų namuose, taip pat ir vyro. Tai problema, kuri man atrodo beveik šėtoniška, nes ji reiškia, kad naudojimasi silpnumu tų, kurie negali apsiginti, kurie gali tik bandyti blokuoti smūgius, tai žemina“, - sakė jis.

Per visą savo pontifikatą Pranciškus pasisakė prieš smurtą šeimoje, ypač prieš moteris. 2018 m. Peru Pranciškus sakė, kad „smurtas prieš moteris negali būti laikomas normaliu“.

Yra labai daug moterų, užpuolamų ir skriaudžiamų namuose, taip pat ir vyro, tai problema, kuri man atrodo beveik šėtoniška...

Smurto artimoje aplinkoje statistika tik dar labiau pablogėjo dėl pandemijos, verčiančios moteris ir vaikus būti užrakintus kartu su smurtautojais. Praėjusį mėnesį Italijoje paskelbti skaičiai parodė, kad šalyje kasdien įvyksta apie 90 smurto prieš moteris epizodų, o 62 proc. jų sudarė smurto šeimoje atvejai.

Lotynų Amerikoje, kur pernai buvo nužudyta daugiau kaip 4000 moterų, t. y. vidutiniškai kas dvi valandas nužudoma po vieną moterį, rodikliai dar blogesni. Jungtinių Tautų duomenimis, kas trečia moteris patiria smurtą šeimoje, kurį patiria sutuoktinis, tėvai, įtėviai ar artimi giminaičiai.

Pranciškus taip pat negailėjo svarbių žodžių Marijai, benamei moteriai, kuri šiuo metu gyvena prieglaudoje netoli Šventojo Petro aikštės Vatikane.

„Jūs kalbate apie žiaurumą, ir tai jums yra skaudžiausias visuomenės smūgis į veidą, kai ignoruojama kieno nors kito problema“, - sakė jis Marijai. „Įžengiame į abejingumo kultūrą, kai stengiamės atsiriboti nuo tikrųjų problemų, kančių, kurias sukelia benamystė, darbo vietų trūkumas.“

Nepaisant to, kad žmonės stengiasi nusigręžti nuo kitų žmonių problemų, Pranciškus sakė, kad jų „padaugėjo, nes į duris beldžiasi tie, kurie siūlo paskolinti pinigų: draudikai. Neturtingas žmogus, kuriam reikia pagalbos, patenka į lupikautojų rankas ir viską praranda, nes jie neatleidžia. Sakau tai norėdamas atkreipti žmonių dėmesį, kad jie nebūtų naivūs; lupikavimas nėra problemos sprendimo būdas, lupikavimas atneša jums naujų problemų.“

Dievas yra su kiekvienu kalėjime esančiu žmogumi, su kiekvienu žmogumi, kuris išgyvena sunkumus.

Pranciškus taip pat išklausė aštuoniolikmetės skautės Maristellos, kurios jaunatvišką džiaugsmą aptemdė pandemija, ir 25 – erius metus kalėjime praleidusio Pierdonato istorijas. Jis paklausė popiežiaus, ar yra vilties tiems, kurie trokšta permainų, ir popiežius jam atsakė, kad „viltis niekada nenuvilia“.

„Dievas yra ne kažkokioje orbitoje, bet visai šalia jūsų, nes Dievo kelias yra artumas, užuojauta ir švelnumas“, - sakė jis. „Dievas yra su kiekvienu kalėjime esančiu žmogumi, su kiekvienu žmogumi, kuris išgyvena sunkumus. Galbūt to nesakote, bet širdyje žinote, kad jums atleista, ir turite viltį, kuri nenuvilia. Todėl galiu jums pasakyti vieną dalyką: Dievas visada atleidžia“.

The post Popiežius apie smurtą prieš moteris: tai šėtoniška problema appeared first on LAIKMETIS.

B. Kolas pasakojo: „Man buvo dešimt metų, turėjau smurtaujantį tėvą... Mokykloje iš manęs tyčiojosi, o mama vertė mus eiti į bažnyčią“. Kolas taip pat patyrė emocinę prievartą savo bažnyčioje. Galiausiai jis susidraugavo su grupe vyresnių vaikų, kurie elgėsi su juo pagarbiai, nors tuo metu nesuvokė, kad yra satanistai. „Jie kalbėjosi su manimi, kreipė į mane dėmesį“, - sakė jis.

Vėliau Kolas suprato, kad jo naujieji draugai buvo satanistai ir norėjo, kad jis įsitrauktų į kai kurias jų praktikas.

„Viename iš pirmųjų ritualų, kuriame dalyvavau, jie ketino paaukoti voverę. Aš jiems pasakiau, kad to nedarysiu“, - sakė jis, motyvuodamas savo meile gyvūnams. Jie pasakė: „Na, Šėtonas reikalauja kraujo, todėl tau teks save papjautyti“, taigi aš taip ir padariau. Ir tai baigėsi 33 - ejų metų priklausomybe - pjaustymusi ir savęs žalojimu.“

Laikui bėgant Kolas pradėjo daužyti krikščioniškus simbolius kapinėse, nors teologiškai su satanizmu susisaistė tik vėliau.

„Nuo 10 -ies iki 18 - os metų buvau tarsi pamišėlis... Kai man sukako aštuoniolika metų, mane suėmė. Gavau dešimties metų bausmę, o kai patekau į kalėjimą, tada iš mėgėjiškos veiklos tapau visišku satanistu“.

VIENA DIDŽIAUSIŲ MANO RELIGIJŲ BUVO NEAPYKANTA KRIKŠČIONIMS.

Tuo metu Kolas pradėjo studijuoti knygas apie okultizmą ir apeiginę magiją. Be to, jis pasakojo, kad pasidarė kryžiaus tatuiruotę „ant kairės kojos pėdos apačios, kad eidamas galėčiau tupėti ant Dievo“. Ilgainiui Kolui pasidarė nejauku dėl satanizmo ir už jo slypinčio blogio, todėl 1987 m. jis perėjo prie kitų okultizmo formų, tačiau retkarčiais grįždavo prie savo ankstesnės praktikos.

„Per okultizmą tiesiog atsisėsdavau, leisdavau sau būti apsėstu ir pradėdavau rašyti įvairius dalykus“, - sakė jis ir pridūrė, kad taip pat vedė sapnų dienoraštį.

Per visą savo kelionę Kolas dalijosi, kad „netikėjo, jog Jėzus egzistuoja“, o Biblija buvo dar viena mitologijos knyga“.

2009 m. Kolas vėl bus suimtas, tačiau šį kartą jis suprato, kad jo gyvenime reikia kažką keisti.

„Bandžiau nusižudyti... Tiesiog nebenorėjau gyventi“, - aiškino jis. Būtent įkalinimo metu Kolas pradėjo skaityti Bibliją, kad atsikratytų narkotikų. Nors iš pradžių skaitydamas Šventąjį Raštą jis šaipėsi, jo požiūris į šį žodį netrukus pasikeitė, kai ant kalėjimo kameros grindų atsidūrė Lee Strobelio knygos „Kristaus argumentai“ egzempliorius.

„Kai baigiau skaityti šią knygą, nebegalėjau paneigti fakto, kad Jėzus egzistavo šioje žemėje“, - sakė jis. „Visą gyvenimą ieškojau tiesos“.

Jis pridūrė, kad tiesa buvo raktas į tai, kad jo gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę. Dabar Kolas yra Ąžuolų bendruomenės bažnyčios Drummonde, Viskonsino valstijoje, pastorius.

The post 33-ejus metus į satanizmą įsitraukęs vyras rado laisvę per Kristų appeared first on LAIKMETIS.