Mano buvęs viršininkas prezidentas George‘as Bushas (vyresnysis) 1996 m. nusprendė nesiekti antrosios kadencijos. Jei kandiduotų ir laimėtų, inauguracijos metu jam būtų 72-ji. Vietoj to, prezidentas pasirinko ramią senatvę, kupiną humanitarinių veiklų bei anūkų teikiamo džiaugsmo. Busho amerikietiška pensija kelia klausimą: kodėl šie du vyrai, Bidenas ir Trumpas – daugiau nei dešimtmečiu vyresni nei vidutinis amerikiečių pensinis amžius – vėl ir vėl kandidatuoja į vieną atsakingiausių postų pasaulyje?

Demokratija ar „gerontokratija“?

Trumpas ir Bidenas yra du iš trijų seniausių vyrų, kada nors ėjusių prezidento pareigas.

Kai Ronaldas Reaganas 1989 m. baigė savo antrąją kadenciją, sulaukęs 77-rių jis buvo seniausias asmuo, kada nors ėjęs prezidento pareigas. Trumpas postą paliko būdamas 74-rių, ir taip tapo trečiu vyriausiu JAV prezidentu po Bideno ir Reagano.

Gyventojų surašymo duomenimis, vidutinis amerikiečio amžius yra 38,9 metai. Tačiau vidutinis Baltuosiuose rūmuose bei Senate tarnaujančių politikų amžius – atitinkamai 58 ir 64 metai. Būtent todėl JAV vyriausybė dažnai vadinama „gerontokratija“ arba senolių valdžia.

Gerontokratija yra paplitusi tarp religinių vadovų, tokių kaip popiežiai arba Irano ajatolos. Taip pat, Šaltojo karo metu „gerontokratija“ buvo paplitusi tarp komunistinių šalių, tokių kaip Sovietų Sąjunga. Tarp demokratinių valstybių ši tendencija yra gerokai retesnė.

Kongreso nariams – vaistai nuo Alzheimerio ligos

Bidenas ir Trumpas nėra vieninteliai itin garbingo amžiau JAV politikai. Ši tendencija matoma ir kitose valdžios šakose.

• Senato daugumos lyderis demokratas Chuckas Schumeris yra 72-jų.
• Senato mažumos lyderiiui respublikonui Mitchui McConnelui – 81-ri.
• Naujai perrinktas respublikonas senatorius Chuckas Grasslis rugsėjį sulaukė 90 metų ir neplanuoja pasitraukti.
• 81-rių nepartinis senatorius Bernie Sandersas taip pat nemąsto apie pensiją.
• 83- jų demokratė Nancy Pelosi neseniai paskelbė, kad kandidatuos devynioliktai (dviejų metų trukmės, vert. past.) kadencijai Atstovų Rūmuose.
• Naujojo Džersio atstovui demokratui Billui Pascrellui, ir Vašingtono miestą žemuosiuose Kongreso rūmuose atstovaujančiai demokratei Eleanorai Holmes Norton yra 86-eri.
• Kentukio penktosios apygardos atstovui respublikonui Haroldui Rogersui bei Kalifornijos 43-sios apygardos atstovei demokratei Maxine Waters – 85-eri.
• Merilando 5-ajai apygardai atstovaujantis demokratas Steny‘is Hoyeris sulaukė 84 metų.

Sąrašą galima tęsti, ir niekas iš šių politikų neparodė iniciatyvos pasitraukti. Netoli JAV Kongreso rūmų dirbantis vaistininkas prieš keletą metų sukėlė didelį susidomėjimą, kai atskleidė, kad Kongreso nariams jis išrašo receptus nuo Alzheimerio ligos. Dvidešimt seniausių Kongreso narių yra bent 80 metų amžiaus, o dabartinės sudėties Senatas ir Atstovų Rūmai yra treti seniausi nuo 1789 metų.

Kas vis dėlto čia vyksta?

Tie pokario kartos atstovai, kurie dar nepasitraukė iš darbo rinkos, dažniausiai teigia, kad tiesiog negali sau leisti nustoti dirbti dėl infliacijos ar santaupų trūkumo. Bet visi aukščiau minėti politikai turi pakankamai santaupų; daugelis iš jų yra milijonieriai. Išėję užtarnauto poilsio jie galėtų mėgautis valstybinėmis pensijomis ir sveikatos priežiūros paslaugomis. Taigi, tikriausiai jie lieka poste ne dėl finansinių problemų.

Viena iš galimybių – tikrovės neigimas. Niekam nepatinka mąstyti apie neišvengiamą mirtį. Pažįstu keletą asmenų, kurių galvoje pensija siejasi su mirtimi – dažnai dėl kitų pažįstamų, kurie mirė vos išėję į pensiją. Tai galėtų paaiškinti, kodėl senatorė Dianne Feinstein ir Aukščiausiojo Teismo teisėja Ruth Bader Ginsburg taip ilgai liko postuose ir mirė sulaukusios atitinkamai 90 ir 87 metų.

Kitiems pensija sueklia tapatybės krizę. Daugelis vyresnio amžiaus lyderių, taip ilgai ir sunkiai dirbo, jog save sieja tik su darbu. Be to, ilgas bei sunkus darbas reiškia, kad politikams nėra laiko atrasti naujų užsiėmimų, kuriais galėtų mėgautis išėję į pensiją.

Dar viena teorija – dideli ego. Kai kurie įstatymų leidėjai, tikrai ne patys kukliausi žmonės, mano, jog yra nepakeičiami. Politiniame pasaulyje susidomėjimas pareigomis dažnai susijęs su galios troškimu. Tokie politikai galvoja: kodėl man ir toliau nebalsavus valstybei lemiamais klausimais susiskaldžiusiame Senate ar Atstovų Rūmuose? Arba kodėl toliau nerėžti kalbų tribūnoje ir įsivaizduoti, kad gelbėju demokratiją? Dėl šių priežasčių yra nesunku suprasti, kodėl tiek mažai JAV politikų nori pasitraukti.

Amžiaus apribojimas

Vienas būdas pakeisti tokią padėtį – įvesti amžiaus ribas politikams. Kodėl, pavyzdžiui, nacionalinių parkų reindžeriai privalo išeiti į pensiją sulaukę 57-erių, o pačias įtempčiausias pasaulyje pareigas einantys asmenys neturi amžiaus cenzo?

Nikki Haley, Pietų Karolinos gubernatorė, nesėkmingai siekusi atstovauti Respublikonų partijai  2024 m. prezidento rinkimuose, ne kart pasisakė už privalomus protinių gebėjimų testus lyderiams, perkopusiems 75 metų ribą. Tiesa, testo neišlaikymas automatiškai nediskvalifikuotų politiko; apie tai galiausiai spręstų rinkėjai. 2023 m. rugsėjį apklausa parodė, kad didžioji amerikiečių dauguma pritaria tokiam kompetencijos testavimui.

Kol protinių pajėgumo testai lieka vien teorine galimybe, gerontokratija Amerikoje susilaukia kandaus homoristų dėmesio.  Dešiniosios pakraipos satyrinis portalas The Babylon Bee šia tema neseniai išleido videoklipą. „Milijonai amerikiečių kada nors gyvenime susidurs su šia problema,“ sakoma filmuke. „Tėvai ir seneliai sensta ir galiausiai šeimai tenka priimti sunkų sprendimą… Ar senelis dar gali saugiai gyventi vienas, ar jam būtų geriau gauti puikią priežiūrą kartu su kitais senjorais.?  Po nelengvo pokalbio su mielu, bet kartais orientaciją prarandančiu senoliu šeima nusprendžia – senelis pagaliau pribrendo… kandiduoti į JAV Senatą!“

The post Mary Kate Cary. Nepakeičiamieji: kodėl JAV politikai atsisako išeiti į pensiją? appeared first on LAIKMETIS.

Kalbėdamas apie Dievo karalystę Jėzus naudoja palyginimus – paprastas istorijas, kurios pasiekia klausytojo širdį. Pasak popiežiaus, toks Jėzaus kalbėjimo būdas panašus į senelių kalbą, kai jie, pasisodinę anūkus ant kelių, perduoda jiems gyvenimo išmintį. Šiuo aspektu popiežius Mišių homilijoje komentavo šio sekmadienio Evangelijoje girdėtus tris Jėzaus palyginimus.

Pirmajame palyginime kalbame apie tame pačiame lauke kartu augančius kviečius ir rauges. Tai įvaizdis, padedantis mums realistiškai žiūrėti į mūsų pačių ir pasaulio gyvenimą, kuriame matome šviesą ir šešėlius, meilę ir savanaudiškumą, tarpusavyje susipynusius gėrį ir blogį. Dėl to reikia realistiškai žvelgti į istoriją, be ideologijų, be nepagrįsto optimizmo ir be žalingo pesimizmo. „Dievo vilties gaivinamas krikščionis nėra pesimistas, tačiau jis nėra ir naivus žmogus, gyvenantis pasakų pasaulyje ir apsimetantis, kad nemato blogio, – sakė Pranciškus.  – Ne, krikščionis yra realistas: jis žino, kad pasaulyje yra kviečių ir raugių. Jis sugeba žvelgti ir į savo vidų, pripažindamas, kad blogis ateina ne tik iš išorės, kad dėl jo ne visada kalti kiti.“

Šis palygimas verčia mums klausti: ką turime daryti, kai matome, kad pasaulyje kartu egzistuoja ir kviečiai, ir raugės. Kaip turime elgtis? Palyginime tarnai norėtų išrauti piktžoles. Toks požiūris yra suprantamas, bet kartu jis ir pernelyg impulsyvus. Žmogus dažnai save apgaudinėja, manydamas, kad gali savo jėgomis išrauti blogį. Labai dažnai esame gundomi sukurti tyrą visuomenę, tyrą Bažnyčią. Siekdami tokio tyrumo žmonės neturi kantrybės ar net imasi smurto prieš tuos, kurie klysta. Šitaip kartu su piktžolėmis rizikuojame pakenkti ir kviečiams, neleidžiama žmonėms augti, keistis. Pats Jėzus atsako, kaip tokiais atvejais elgtis: palikite juos kartu augti iki pjūties. Toks yra Dievo žvilgsnis, tokia jo gailestinga pedagogika, kviečianti ir mus būti kantrius.

Labai dažnai esame gundomi sukurti tyrą visuomenę, tyrą Bažnyčią.

„Galvoju apie pagyvenusius žmones ir senelius, – tęsė Pranciškus. – Jie jau nuėjo ilgą gyvenimo kelią ir, žvelgdami atgal, mato labai daug gražių dalykų, kuriuos jiems pavyko pasiekti, bet taip pat ir pralaimėjimų, klaidų, tai, ko, kaip jie sako, „jei grįžčiau atgal, nedaryčiau“. Tačiau šiandien Viešpats kreipiasi į mus švelniu žodžiu, kviesdamas ramiai ir kantriai priimti gyvenimo slėpinį, palikti vertinimą jam, negyventi tik priekaištaujant ir gailintis.“ Pasak Pranciškaus, ir šia prasme senatvė yra palaimingas metas: metas susitaikyti, matyti šviesą ir šešėlius, turint tvirtą viltį, kad Dievo pasėti kviečiai nugalės piktžoles, kuriomis velnias norėjo užkrėsti mūsų širdis.

Antruoju šio sekmadienio Evangelijos palyginimu Jėzus sako, kad Dievas tyliai ir lėtai veikia istorijoje, kad jo veikimas iš pradžių gali būti nepastebimas, kaip garstyčios grūdelis. „Toks yra ir mūsų gyvenimas, – kalbėjo popiežius. – Ateiname į pasaulį maži, tampame suaugusiais, paskui pagyvenusiais; iš pradžių esame maža sėkla, paskui mus maitina viltys, įgyvendiname projektus ir svajones, kurių gražiausia – tapti kaip tas medis, kuris gyvena ne tik sau, bet teikia pavėsį kitiems, siūlo vietą tiems, kurie nori susukti sau lizdą. Būtent tai reiškia augti kartu: žaliuojantis medis ir mažyliai, kuriems reikia lizdo, seneliai su savo vaikais ir anūkais, pagyvenę žmonės su jaunesniais.“

Galiausiai trečiajame palyginime kalbama apie raugą, sumaišytą su miltais, apie augančią duonos tešlą. Pasak Pranciškaus, šiame palyginime galime įžvelgti tai, kas yra mūsų gyvenimo kartu pagrindas. Dievo žodis kviečia mus neatsiskirti, neužsidaryti savyje, bet augti kartu.

„Klausykimės vieni kitų, kalbėkimės, palaikykime vieni kitus. Nepamirškime senelių ir pagyvenusių žmonių. Aukime kartu, eikime pirmyn kartu ir Viešpats laimins mūsų kelionę“, – baigė homiliją Pranciškus.

The post Popiežius Pranciškus paminėjo Pasaulinę senelių ir pagyvenusių žmonių dieną appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai ir seserys!

„Jis maloningas iš kartos į kartą“ (Lk 1, 50) – tai trečiosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos tema. Ji mus vėl atveda prie palaimingo įvykio, jaunosios Marijos ir jos vyresnės giminaitės Elzbietos susitikimo (plg. Lk 1, 39–56). Kupina Šventosios Dvasios ji kreipiasi į Dievo Motiną žodžiais, kurie po dviejų tūkstančių metų aidi mūsų kasdienės maldos ritmu: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“ (42 eil.). O Šventoji Dvasia, jau nužengusi ant Marijos, skatina ją atsakyti Magnificat žodžiais, kuriais ji skelbia, kad Viešpaties gailestingumas tęsiasi iš kartos į kartą.

Šventoji Dvasia laimina ir lydi kiekvieną skirtingų kartų, senelių ir vaikaičių, jaunų ir senų vaisingą susitikimą. Išties Dievas trokšta, kad, panašiai kaip Marijai apsilankius pas Elzbietą, jaunimas džiugintų vyresniųjų širdis ir semtųsi išminties iš jų patirties. Tačiau visų pirma Viešpats trokšta, kad vyresnio amžiaus žmonių nepaliktume vienų, nenustumtume jų į gyvenimo užribį, kaip, deja, šiandien labai dažnai nutinka.

Šiais metais Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos šventimo data gražiai priartėja prie Pasaulinės jaunimo dienos šventimo; abiejų švenčių tema primena išsiruošusios pas Elzbietą Marijos „skubėjimą“ (plg. 39 eil.) ir taip skatina mus apmąstyti jaunų ir senų žmonių ryšį. Viešpats tikisi, kad jauni žmonės, susitikę su vyresniais, priims kvietimą puoselėti atmintį ir per juos atpažins dovaną būti didesnės istorijos dalimi.

Draugystė su vyresnio amžiaus žmogumi gali padėti jaunuoliui nesusiaurinti gyvenimo vien dabarties plotme ir priminti, jog ne viskas priklauso nuo jo gebėjimų. Kita vertus, vyresnio amžiaus žmonėms jauno žmogaus buvimas atveria viltį, kad jų patirtis nebus prarasta ir jų svajonės bus įgyvendintos. Marijos apsilankymas pas Elzbietą ir suvokimas, kad Viešpaties gailestingumas tęsiasi iš kartos į kartą, parodo, jog patys vieni negalime judėti pirmyn, juolab išsigelbėti, ir kad Dievo veikimas visada pasireiškia visumoje, tautos istorijoje. Tai sako pati Marija Magnificat žodžiais, džiaugdamasi Dievu, kuris, būdamas ištikimas Abraomui duotam pažadui, padarė naujų ir nuostabių stebuklų (plg. 51–55 eil.).

Draugystė su vyresnio amžiaus žmogumi gali padėti jaunuoliui nesusiaurinti gyvenimo vien dabarties plotme ir priminti, jog ne viskas priklauso nuo jo gebėjimų.

Kad geriau suprastume, kaip Dievas veikia, prisiminkime, jog laiką reikia išgyventi visapusiškai, nes didžiausios viltys bei svajonės išsipildo ne akimirksniu, bet augant ir bręstant: per procesą, dialogą, santykį. Todėl žmonės, susitelkę tik į tai, kas „čia ir dabar“, į sau naudingus dalykus, kuriuos nori greitai ir godžiai pasiekti, turėti „viską ir tuoj pat“, nebemato Dievo veikimo. O juk Dievo meilės planas apima praeitį, dabartį ir ateitį, apglėbia ir sujungia kartas. Tas planas pranoksta mus pačius, tačiau jame kiekvienas iš mūsų yra svarbus ir pirmiausiai yra pašauktas eiti toliau. Jaunesniems tai reiškia, kad būtina peržengti trumpalaikės dabarties ribas, kuriose mus užsklendžia virtualioji tikrovė, dažnai atitraukianti nuo konkrečių veiksmų; vyresniems – kad negalima susikoncentruoti tik į silpnėjančias jėgas ir liūdėti dėl prarastų galimybių. Žvelkime į priekį! Leiskime, kad mus formuotų Dievo malonė, kuri iš kartos į kartą išlaisvina iš nejudrumo ir graužaties dėl praeities!

Marijos ir Elzbietos, jaunų ir senų žmonių, susitikime Dievas mums dovanoja savo ateitį. Marijos kelionė ir Elzbietos priėmimas atveria duris išganymui apsireikšti: per jų apsikabinimą į žmonijos istoriją su džiaugsmingu švelnumu įsiveržia Dievo gailestingumas. Norėčiau visus pakviesti apmąstyti šį susitikimą, maža to, užmerkti akis ir įsivaizduoti tą jaunos Dievo Motinos ir pagyvenusios šventojo Jono Krikštytojo motinos apsikabinimo momentą; įsivaizduoti jį mintyse ir vizualizuoti širdyje, įtvirtinti sieloje kaip spindinčią vidinę ikoną.

O tada kviečiu nuo vaizduotės pereiti prie konkrečių dalykų ir kokiu nors būdu apkabinti senelius ir pagyvenusius žmones. Nepalikime jų vienų, jų buvimas šeimose ir bendruomenėse yra vertingas, jis leidžia mums suvokti, kad dalijamės tuo pačiu paveldu ir priklausome tautai, išsaugančiai savo šaknis. Taip, būtent vyresni žmonės perduoda mums, kad priklausome šventajai Dievo tautai. Jų reikia Bažnyčiai ir visuomenei. Dabarčiai jie perduoda praeitį, kuri būtina ateičiai kurti. Gerbkime juos, neatimkime iš savęs jų draugijos, neatimkime iš jų mūsų siūlomos draugijos, neleiskime, kad jie būtų atstumti!

Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena turi būti mažas, subtilus vilties ženklas jiems ir visai Bažnyčiai. Todėl dar kartą kviečiu visus – vyskupijas, parapijas, draugijas, bendruomenes – švęsti šią dieną, labiausiai reiškiant didžiulį džiaugsmą dėl atnaujinto jaunų ir senų žmonių susitikimo. Jums, jaunuoliai, kurie ruošiatės išvykti į Lisaboną arba kurie švęsite Pasaulinę jaunimo dieną savo šalyse, norėčiau pasakyti: prieš leisdamiesi į kelionę, aplankykite savo senelius ar vienišą pagyvenusį žmogų! Jų maldos jus apsaugos, o širdyje nešiositės to susitikimo palaiminimą. Prašau jūsų, vyresnio amžiaus žmonės, malda lydėkite jaunuolius, kurie ruošiasi švęsti Pasaulinę jaunimo dieną. Tie jaunuoliai yra Dievo atsakas į jūsų prašymus, vaisius to, ką pasėjote, ženklas, kad Dievas neapleidžia savo tautos, bet visada ją atjaunina Šventosios Dvasios išmone.

Brangūs seneliai, brangūs pagyvenę broliai ir seserys, tegul Marijos ir Elzbietos apkabinimo palaiminimas nužengia ant jūsų ir pripildo jūsų širdis ramybės. Su meile laiminu jus. O jūsų prašau – melskitės už mane.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. gegužės 31 d., Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo šventė

The post Pranciškus: „Jis maloningas iš kartos į kartą“ (Lk 1, 50) appeared first on LAIKMETIS.

Svarbu išgyvendinti „ubagyno“ sampratą

2022 m. pavasarį duris atvėrė renovuotas buvęs Nasrėnų senelių globos namų pastatas. Jame įsikūrė bendruomeniniai senjorų namai, kuriuose šiuo metu gyvena 17 įvairiomis ligomis sergančių žmonių, įdarbinti 9 darbuotojai, tame tarpe – ir vietiniai gyventojai. Projekto iniciatorė, Kūlupėnų, esančių visai šalia Nasrėnų, bendruomenės vadovė Jūratė Mačernienė atskleidžia, kad šių namų įkūrimas jai pačiai asmeniškai be galo svarbus. Su artimo žmogaus negalia moteris susidūrė dar paauglystėje.

„Aš, tuometinė vienuoliktokė, slaugiau mamą taip, kaip išmaniau. Neturėjau reikiamų žinių ir supratimo, kaip tai turėtų būti daroma, nebuvo slaugos priemonių. Jau vėliau, bėgant metams niekada nepagalvodavau, kad dirbsiu socialinėje sferoje. Tačiau man, kaip bendruomenės pirmininkei, atsirado galimybė rengti projektą socialine tema ir viskas pasisuko taip, kad šiandien rūpinuosi 17 ligotų žmonių. Turbūt tuo tarsi grąžinu skolą už negalėjimą suteikti mamai tokio gyvenimo, kokį jį sirgdama turėtų dabar“, – sako senjorų globos namų administratorė.

Moteris atskleidžia, kad jos dabartinis tikslas – sukurti sąlygas, kuriose emociškai ligoniai jaustųsi kaip namie, bet tuo pačiu gautų profesionalią priežiūrą.

ne kiekvienas galime ir turime fizinių bei emocinių jėgų namuose slaugyti ligonį.

„Noriu iš žmonių sąmonės išgyvendinti sovietinę „ubagyno“ sampratą, kuri reiškė, kad senyvus ir sergančius tėvus apgyvendinti globos namuose neva yra gėdinga, o tokiose įstaigose gyvena tik artimųjų neturintys ar finansiškai nuskurdę senoliai. Tai visiška netiesa, nes juk ne kiekvienas galime ir turime fizinių bei emocinių jėgų namuose slaugyti ligonį. Ir tikrai ne iš blogos valios, bet norint kokybiškos, visapusiškos priežiūros šiais laikais artimieji savo tėvus apgyvendina tokiuose namuose.To tikrai nereikia gėdytis. Tik svarbu neužmiršti pagal galimybes aplankyti šį žmogų, jam paskambinti. O visapusišką priežiūrą mes garantuojame“, – pasakoja ji.

Įsikūrimo iššūkių netrūko

Projekto iniciatorė sako, nors senjorų globos namų įkūrimas nebuvo lengvas ir paprastas, tam reikėjo nemažai lėšų ir kantrybės, tačiau bendruomenę lydėjo sėkmė.

„Didžiausią paramą, net 97,5 tūkst. eurų šiam projektui gavome iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, pateikę paraišką Kretingos rajono kaimo plėtros asociacijai. Taip pat finansiškai prie jo nemažai prisidėjo partneris –Kretingos rajono savivaldybė, savo lėšų skyrė ir Kūlupėnų bendruomenė“, – džiaugiasi moteris.

J. Mačernienė sako sulaukusi pagalbos iš daugybės nepažįstamų žmonių bei įmonių.

„Džiugu, kad šio projekto naudą suprato ne tik mūsų bendruomenė, bet ir žmonės iš kitų rajonų, verslo atstovai. Mumis pasitikėjo, teikė paslaugas skolon, kaip, kad patys sako – neabejojo, jog viską gražinsime. Be žmonių geranoriškumo būtų buvę išties sunku“, – atskleidžia ji.

Gerumu, kurį gauna iš kitų, J. Mačernienė stengiasi dalintis su darbuotojais ir globos namų gyventojais.

Kiek galiu, pati kolektyvui padedu įvairiose veiklose.

„Man labai svarbu šiltas mikroklimatas, todėl visus nesutarimus sprendžiame viešai, ieškome geriausių alternatyvų. Kiek galiu, pati kolektyvui padedu įvairiose veiklose: jeigu reikia, galiu plauti langus, valyti grindis. Tik su seneliais nedirbu – tam reikia kvalifikacijos – o visą kitą krūvį stengiamės dalintis. Tuo pačiu siekiu gautą gerumą nešti senjorams, bendrauti su jais taip, kaip jie buvo įpratę šeimoje – darbuotojos pas mus vadinamos vardais, o ne pareigomis. Gyventojas gali kreiptis į bet kurį personalo darbuotoją bet kuriuo klausimu ir bus išklausytas “, – sako ji.

Pinigų skirstytojai turėtų būti jautresni

J. Mačernienė įsitikinusi, kad ori gyvenimo pabaiga – ne privilegija, o būtinybė.

„Visiškai nesvarbu, žmogus dirbo valytoju ar ministru, važinėjo limuzinu ar dviračiu, gyveno viloje ar vieno kambario bute – jam turi būti sudarytos sąlygos oriai jaustis ir gauti reikiamą priežiūrą savo gyvenimo saulėlydyje. Kasdieniame darbe matau žmones, turinčius įvairių diagnozių. Pavyzdžiui, tam tikromis ligomis sergantis žmogus neprisimena, koks jo išsilavinimas, kuo jis dirbo, neatpažįsta jį lankančių artimųjų ar draugų. Taigi, jis negali džiaugtis net prisiminimais iš savo praeities ar tuo, kad turi anūkų. Vienintelis jo džiaugsmas ir paguoda – kvalifikuota ir nuoširdi priežiūra, rūpestis jo kasdieniais poreikiais“, – teigia globos namų administratorė.

Tuo pačiu J. Mačernienė kviečia atkreipti dėmesį ir į žmonių, kasdien dirbančių tam, kad ligotų senjorų gyvenimas būtų šviesesnis, orumą.

Deja, ligonius slaugančių darbuotojų atlyginimai nesukelia jiems orumo jausmo.

„Kiekvienas darbas turi būti įvertintas. Žmonių, dirbančių slaugos srityje, darbas išties yra nepaprastai sunkus tiek emociškai, tiek ir fiziškai. Juk vien prisiliesti prie svetimo, sergančio ir senyvo žmogaus daugeliui šio teksto skaitytojų turbūt būtų nemenkas iššūkis. Ką jau kalbėti apie nuolatinę priežiūrą, trunkančią visą parą. Deja, ligonius slaugančių darbuotojų atlyginimai nesukelia jiems orumo jausmo“, – sako J. Mačernienė. – „Tas pats ir su išmokomis slaugomų žmonių artimiesiems. Pagalvokite, ar gaudami minimalų atlyginimą turėtumėte iš ko slaugyti sergantį tėvą, kurio pensija – du ar trys šimtai eurų? Todėl mūsų šalies sprendimų priėmėjus į slaugos finansavimą kviečiu pažvelgti kitomis akimis“.

Nepaisant to, kad situacija nėra džiuginanti, Kūlupėnų bendruomenės vadovė ir senjorų namų projekto iniciatorė į ateitį žvelgia optimistiškai.

„Tikiuosi, kad mūsų pavyzdys įkvėps ir kitas bendruomenes aktyviau imtis panašių projektų. Visuomenė sparčiai sensta, todėl globos namų poreikis neabejotinai didės. Šios įstaigos gali tapti užuovėja senatvėje, todėl drąsiai teikite projektus, o jeigu reikės patarimų, mielai padėsime jais dalindamiesi“, – teigia J. Mačernienė. –  „Juk, kaip sakė vyskupas M. Valančius, kiekvienas žmogus savo gyvenime yra tarsi bitelė, nešanti nektarą iš įvairių žolynų. Tik bendrų viso avilio pastangų dėka šis nektaras gali tapti medumi“.

The post Senjorų namų iniciatorė: ori senatvė – ne privilegija, o būtinybė appeared first on LAIKMETIS.

Pirmoji Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena bus ir vienas svarbiausių minėjimų, švenčiamų šiemet minimais „Šeimos – Amoris laetitia“ metais. Atkreipdama dėmesį į šių dviejų minėjimų sutapimą, už abiejų minėjimų šventimo skatinimą ir koordinavimą visos Bažnyčios mastu atsakinga Šventojo Sosto Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija pabrėžia, kad šis sutapimas – tai ne atsitiktinumas, bet sąmoningas pasirinkimas, grindžiamas suvokimu, kad pagyvenusiems žmonėms – visiems pagyvenusiems žmonėms, taip pat ir ir tiems, kurie nėra seneliai – reikia šeimos aplinkos.

Globalizuotame pasaulyje pagyvenusių žmonių ir šeimų geri santykiai nėra savaime suprantamas dalykas. Pagyvenę žmonės neretai jaučiai nereikalingi, kenčia vienatvę. Netgi šeimų sielovadoje, kurioje dažnai visas dėmesys sutelkiamas į sutuoktinių reikalus arba tėvų ir vaikų santykius, kartais lieka nustumti į tolimesnį planą pagyvenusių tėvų ir suaugusių vaikų bei senelių ir anūkų santykiai.

Norėdama padėti pagyvenusiems žmonėms nenusiminti ir nepasiduoti nusivylimui, Bažnyčia pasirinko paprastą būdą eiti kartu ir puoselėti solidarumą – švęsti. Pasaulinė senelių ir pagynusių žmonių diena – tai kvietimas švęsti kartu, skirtas pagyvenusiems žmonėms ir jaunimui, tėvams ir vaikams, seneliams ir anūkams. Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena tebūna švenčiama kaip visų kartų šventė.

Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena tebūna švenčiama kaip visų kartų šventė.

Tebūna švenčiama ne kaip naivus džiaugsmas, bet džiaugsmas, kylantis iš žinojimo, jog Viešpats yra artimas vyresnio amžiaus žmonėms, kaip ir jauniesiems, kad jis yra su mumis per visas dienas. Ypač anūkai šią dieną teaplanko savo senelius. Ten, kur dėl pandemijos neįmanoma apsilankyti asmeniškai, galima pasitelkti meilės vaizduotę ir rasti kitų būdų, kaip pasiekti vienišus pagyvenusius žmones telefonu ar per socialinius tinklus.

Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija savo paskelbtose bendrose senelių ir pagyvenusių žmonių dienos šventimo gairėse prašo užtikrinti, kad kuo daugiau vyresnio amžiaus žmonių galėtų asmeniškai dalyvauti šio sekmadienio Mišiose, padėti jiems nuvykti į bažnyčią. Siūloma susitikus su vyresnio amžiaus žmonėmis apmąstyti popiežiaus žinią, skirtą šiai dienai. Lankantis pas vienišus pagyvenusius žmones, popiežiaus žinios tekstą galima nusiųsti ir tiems, kurie negali dalyvauti susitikimuose.

Už šeimų sielovadą atsakinga Šventojo Sosto dikasterija taip pat pasiūlė per šio sekmadienio Mišias į visuotinę maldą įtraukti maldos intencijas už vietinių bendruomenių senelius, ypač atsiminti tuos, kurie susirgo ar mirė per pandemiją.

Bendrose gairėse taip pat priminta, kad Apaštališkoji penitenciarija jau prieš porą mėnesių paskelbė dekretą, kuriuo Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga suteikta galimybė gauti visuotinius atlaidus. Vyresnio amžiaus žmonės gali gauti atlaidus dalyvaudami Mišiose, švenčiamose šios dienos proga. Atsižvelgiant į pandemijos sąlygas ir į tai, kad kai kurie vyresnio amžiaus žmonės dėl sveikatos būklės negali asmeniškai dalyvauti Mišiose, atlaidai suteikiami ir tiems, kurie jose dalyvaus nuotoliniu būdu per televiziją, radiją ar internetą. Atlaidai taip pat suteikiami visiems, kurie šios dienos proga atlieka gailestingumo darbą – aplanko vienišą pagyvenusį žmogų. Ten, kur dėl pandemijos neįmanoma aplankyti asmeniškai, galima gauti atlaidus ir aplankant vienišą žmogų virtualiai, naudojant socialinio komunikavimo priemones.

Romoje svarbiausias pirmosios Pasaulinės senelių ir pagynusių žmonių dienos momentas bus Mišios Šv. Petro bazilikoje. Jas aukos ne Šventasis Tėvas, bet Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkas arkivyskupas Rino Fisichella. Popiežius Pranciškus senelius ir pagyvenusius žmones pasveikins kreipdamasis į juos sekmadienio vidudienį.

Popiežiaus Pranciškaus žinia 1-osios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga

„Esu su tavimi per visas dienas“

Mieli seneliai, mielos močiutės!

„Esu su tavimi per visas dienas“ (plg. Mt 28, 20) – tai pažadas, kurį Viešpats davė mokiniams prieš žengdamas į dangų ir kurį šiandien kartoja tau, brangus seneli, brangi močiute. „Esu su tavimi per visas dienas“ – šiais žodžiais aš, Romos vyskupas, panašiai kaip ir tu būdamas senyvo amžiaus, noriu kreiptis į tave pirmosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga: visa Bažnyčia yra arti tavęs, tiksliau sakant, arti mūsų – ji rūpinasi tavimi, myli tave ir nenori tavęs palikti vieno!

Gerai žinau, kad ši žinia tave pasiekia sunkiu laiku: pandemija pasirodė kaip netikėta ir smarki audra, visiems tekęs sunkus išbandymas, tačiau mus, vyresnius žmones, tai palietė ypatingai, jos poveikis buvo ypač sunkus. Daugelis iš mūsų sirgo, nemažai iškeliavo, taip pat buvo liudininkai to, kaip užgeso jų sutuoktinių ir artimųjų gyvenimas; daugybė buvo priversti ilgą laiką praleisti vienatvėje, būdami izoliuoti.

Viešpačiui žinomi visi tuo metu jūsų patirti kentėjimai. Jis labai arti tų, kurie išgyveno skausmingą nušalinimą; jis neabejingas mūsų vienišumui, kuris tapo dar sunkesnis pandemijos metu. Pasak vieno tradicinio pasakojimo, šventasis Joakimas, Jėzaus senelis, jautėsi nušalintas nuo savo bendruomenės, nes neturėjo vaikų; jo, taip pat jo žmonos Onos gyvenimas buvo laikomas nevertingu. Tačiau Viešpats jam pasiuntė angelą, kad jį paguostų. Kai nuliūdęs laukė prie miesto vartų, jam pasirodė Dievo pasiuntinys ir pasakė: „Joakimai, Joakimai! Viešpats išklausė tavo atkaklią maldą“ (1). Giotto vienoje iš savo garsiųjų freskų (2) vaizduoja šį epizodą naktį – tai viena iš daugybės bemiegių naktų, prie kurių nemažai mūsų esame įpratę, jos pilnos atsiminimų, rūpesčių ir troškimų.

Tačiau ir tuomet, kai viskas atrodo panyra sutemose, kaip tais pandemijos mėnesiais, Viešpats nesiliauja mums siuntęs angelų, kad paguostų mus vienatvėje ir kartotų: „Esu su tavimi per visas dienas.“ Jis tai sako tau, man ir visiems. Tokia yra šios Pasaulinės dienos prasmė, norėjau, kad ji pirmą kartą būtų minima būtent šiais metais, po ilgos izoliacijos, palengva atgyjant visuomeniniam gyvenimui: kad kiekvienas senelis, kiekviena močiutė, kiekvienas pagyvenęs žmogus – ypač vienišiausi tarp mūsų – patirtų angelo aplankymą!

Kartais tie angelai turi mūsų anūkų veidus, kartais šeimos narių, senų bičiulių arba tų žmonių, kuriuos pažinome būtent šiuo sunkiu metu. Per šį laiką išmokome suprasti, kokie svarbūs kiekvienam iš mūsų apkabinimai ir aplankymai; mane labai liūdina faktas, kad kai kuriose vietose to daryti dar negalima!

Vis dėlto Viešpats siunčia mums savo pasiuntinius taip pat per Dievo žodį, kad jo mūsų gyvenime netrūktų. Kasdien paskaitykime Evangelijos puslapį, melskimės psalmėmis, skaitykime pranašus! Būsime sujaudinti Viešpaties ištikimybės. Raštas padės suprasti, ko Viešpats iš mūsų prašo šiandien. Jis siunčia darbininkų į savo vynuogyną kiekvienu dienos metu (plg. Mt 20, 1–16) ir kiekvienu gyvenimo laikotarpiu. Aš taip pat galiu paliudyti, kad gavau kvietimą būti Romos vyskupu tuomet, kai pasiekiau, taip sakant, pensijos amžių ir nemaniau, jog pajėgsiu nuveikti daug naujų dalykų. Viešpats visuomet arti mūsų – jis visuomet su naujais kvietimais, naujais žodžiais, su savo paguoda, visada arti mūsų. Žinote – Viešpats yra amžinas ir niekada neišeina į pensiją, niekuomet.

Mato evangelijoje Jėzus sako apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28 19– 20). Šie žodžiai šiandien skiriami taip pat mums, jie padeda geriau suprasti, jog mūsų pašaukimas yra saugoti šaknis, perduoti tikėjimą jauniesiems ir rūpintis mažaisiais. Gerai įsiklausykite: koks yra mūsų pašaukimas šiandien, mūsų amžiuje? Saugoti šaknis, perduoti tikėjimą jauniesiems ir rūpintis mažaisiais. Nepamirškite to. 

Nesvarbu, kiek tau metų ar dar dirbi, ar jau nebe, ar likai vienas, ar turi šeimą, ar tapai močiute, seneliu kiek anksčiau ar vėliau, ar dar esi savarankiškas, ar tau reikia pagalbos, – nes nėra pensinio amžiaus kalbant apie užduotį skelbti Evangeliją ir perduoti tradiciją anūkams. Reikia leistis į kelią ir pirmiausia išeiti iš savo ribų, kad galėtume imtis ko nors naujo. 

Ir tau šiuo kritiniu istorijos momentu skiriamas naujas pašaukimas. Paklausi: kaip tai įmanoma? Mano jėgos jau senka, nemanau, kad galėčiau daug nuveikti. Kaip galiu pradėti elgtis kitaip, kai įprotis tapo mano gyvenimo taisykle? Kaip galiu aukotis vargingesniems už mane, kai tiek daug galvoju apie savo šeimą? Kokiu būdu galiu praplėsti savo požiūrį, kai man negalima išeiti iš namų, kuriuose gyvenu? Argi mano vienišumas nėra pernelyg sunki našta? Kiek iš jūsų savęs klausiate: ar mano vienišumas nėra per sunki našta? Jėzus taip pat sulaukė panašaus klausimo, kai Nikodemas jo klausė: „Kaip gali žmogus gimti būdamas nebejaunas?“ (Jn 3, 4). Viešpats atsako, kad tai gali įvykti atveriant širdį Šventosios Dvasios veikimui, kuri pučia, kur nori. Šventoji Dvasia yra laisva – ji pasiekia visur ir daro, ką nori.

Kiek daug kartų kartojau, iš krizės, kurioje atsidūrė pasaulis, neišeisime tokie patys: išeisime geresni arba blogesni. Ir „Dieve duok, kad <...> tai nebūtų vienas iš daugelio sunkių istorijos epizodų, iš kurio nesugebėjome pasimokyti!“ Esame kietakakčiai! „Kad nepamirštume senų žmonių, mirusių dėl respiratorių stokos.<...> Kad tokia didelė kančia būtų ne veltui, bet žingsnis pereinant prie naujo gyvenimo būdo, ir kartą visiems laikams suvoktume, jog mums vieniems kitų reikia ir esame vieni kitų skolininkai, kad žmonija atgimtų“ (Enciklika Fratelli tutti, 35). Niekas neišsigelbėja pats vienas. Esame vieni kitų skolininkai. Visi esame broliai.

Todėl norėčiau tau pasakyti, kad tavęs reikia brolybėje ir socialinėje draugystėje kuriant rytdienos pasaulį: tą pasaulį, kuriame gyvensime – drauge su savo vaikais ir anūkais, – kai audra nurims. Visi „turime aktyviai dalyvauti atkuriant ir palaikant sužeistą visuomenę“ (ten pat, 77). Šioje naujoje statyboje tarp įvairių atramų yra trys kolonos, kurias tu gali padėti pastatyti geriau nei kiti. Šios trys kolonos – tai svajonės, atmintis ir malda. Viešpaties artumas net silpniausiems tarp mūsų duos jėgų leistis nauju keliu – svajonių, atminties ir maldos keliu. 

Pranašas Joelis kadaise išsakė šį pažadą: „Jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus“ (Jl 3, 1). Pasaulio ateitis yra šioje sandoroje tarp jaunųjų ir senųjų. Kas jeigu ne jaunieji gali perimti senųjų sapnų svajones ir nešti jas toliau? Tačiau tam reikia, kad nesiliautume svajoję: mūsų svajonėse apie teisingumą, taiką, solidarumą glūdi galimybė, kad mūsų jaunieji patirs naujus regėjimus, ir taip drauge galėsime kurti ateitį. Reikia, kad ir tu paliudytum, jog patyrus išbandymą galima išeiti atsinaujinus. Esu tikras, tas išbandymas ne vienintelis, savo gyvenime patyrei jų daug ir tau pavyko juos įveikti. Pasimokyk iš šios patirties, kad dabar įveiktum krizę. 

Svajonės yra susipynusios su atmintimi. Galvoju apie tai, kokia vertinga yra skausminga karo atmintis ir kiek daug naujosios kartos gali iš jos išmokti, kas yra taikos vertybė. Tu gali tai perduoti, nes patyrei karų kančią. Atminimas yra tikra misija, skirta kiekvienam vyresniam žmogui: atminti ir perduoti šį atminimą kitiems. Edith Bruck, kuriai teko išgyventi Šoa dramą, kartą pasakė: „Net vienos sąžinės nušvietimas vertas pastangų ir skausmo siekiant išlaikyti gyvą atmintį apie tai, kas įvyko.“ Ir pridūrė: „Man atmintis yra gyvenimas“ (3). Mąstau apie savo senelius ir apie daugelį jūsų, turėjusių emigruoti bei žinančių, kaip sunku palikti savo namus, ir šiandien nemažai žmonių išvyksta ieškodami ateities. Gal kai kurie iš tų žmonių yra šalia ir rūpinasi mumis. Ta atmintis gali mums padėti kurti žmogiškesnį, svetingesnį pasaulį. Tačiau be atminties negalima statyti, be pamatų niekuomet nepastatysi namo. Niekuomet. O gyvenimo pamatas yra atmintis.

Galiausiai malda. Kaip kartą sakė mano pirmtakas popiežius Benediktas, šventas senolis, kuris ir toliau meldžiasi už Bažnyčią ir dėl jos darbuojasi: „Senų žmonių malda gali apsaugoti pasaulį, net veiksmingiau jam padėti negu daugelio nerimastingos pastangos“ (4). Jis taip kalbėjo 2012 metais, besibaigiant jo pontifikatui. Tai gražu. Tavo malda yra labai brangus išteklius: tai plautis, be kurio Bažnyčia ir pasaulis negali išsiversti (plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 262). Būtent šiuo labai sunkiu žmonijai laiku, kai visi toje pačioje valtyje plaukiame per audringą pandemijos jūrą, tavo užtarimas už pasaulį ir Bažnyčią nėra bergždžias: jis rodo visiems giedrą pasitikėjimą, kad laimingai pasieksime krantą.

Miela močiute, mielas seneli, baigdamas šią žinią norėčiau tau nurodyti palaimintojo, o netrukus būsimo šventojo – Karolio de Foucauld pavyzdį. Jis gyveno kaip atsiskyrėlis Alžyre ir būdamas periferijoje paliudijo „troškimą jaustis broliu kiekvienam žmogui“ (Fratelli tutti, 287). Jo gyvenimo istorija rodo, kad net dykumos vienatvėje įmanoma malda užtarti viso pasaulio varguolius ir tapti broliu ar seserimi visiems.

Prašau Viešpaties, kad taip pat dėl jo pavyzdžio kiekvienas iš mūsų išplėstume savo širdį ir taptume jautrūs vargingiausiųjų kančioms, taip pat gebėtume juos užtarti. Kad kiekvienas iš mūsų išmoktume kartoti visiems, ypač jauniesiems, tuos paguodos žodžius, kuriuos šiandien išgirdome skirtus mums: „Esu su tavimi per visas dienas.“ Pirmyn ir drąsos! Tegu Viešpats jus laimina. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, gegužės 31-oji, Švč. M. Marijos Apsilankymo šventė

Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos malda

Už Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos šventimą visoje Bažnyčioje atsakinga Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija paskelbė video įrašą su šios dienos proga sukurta malda. Maldą ispaniškai pradeda popiežius Pranciškus ir toliau kitomis kalbomis ją tęsią kiti pagyvenę žmonės.

„Dėkoju tau, Viešpatie, už paguodą, kurią teikia tavo artumas. Net vienatvėje tu esi mano viltis, mano pasitikėjimas; nuo pat jaunystės tu buvai mano uola ir mano tvirtovė.

Dėkoju, kad suteikei man šeimą ir ilgą gyvenimą.

Dėkoju už džiaugsmo ir sunkumų akimirkas, už išsipildžiusias svajones ir už tas, kurios dar laukia ateityje.

Dėkoju tau už šį naują vaisingumo laiką, į kurį mane kvieti.

Sustiprink, Viešpatie, mano tikėjimą, padaryk mane savo taikos įrankiu; išmokyk mane padėti tiems, kurie kenčia labiau už mane, nenustoti svajoti ir pasakoti apie tavo nuostabius darbus naujoms kartoms.

Saugok ir remk popiežių Pranciškų ir Bažnyčią, kad Evangelijos šviesa pasiektų žemės pakraščius.

Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią, kad ji atnaujintų pasaulį, kad pandemijos audra nurimtų, vargstantieji būtų paguosti ir baigtųsi visi karai.

Palaikyk mane silpnume ir leisk, kad galėčiau iki galo gyventi kiekvieną akimirką, kurią man duodi, būdamas tikras, jog esi su manimi per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen.“

The post Liepos 25-ąją pirmą kartą bus minima Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena appeared first on LAIKMETIS.

„„Aš esu su jumis per visas dienas“ (Mt 28, 20) – Viešpats, prieš žengdamas į dangų, pažadėjo savo mokiniams. Šį pažadą šiandien jis kartoja ir tau, brangus seneli, brangi senele“, – sako popiežius. „Puikiai suprantu, kad ši žinia tave pasiekia sunkiu metu. Pandemija buvo tarsi nelaukta smarki audra, ji kaip smarkus išmėginimas užklupo kiekvieno gyvenimą, tačiau ypatingai žiauri ji buvo senatvės sulaukusiems žmonėms. Daugybė mūsų susirgo, daug mirė arba matė savo sutuoktinių ar artimųjų mirtį. Daugybė buvo priversti labai ilgai gyventi vienatvėje“, – sako popiežius, patikindamas, kad Viešpačiui žinomos visų žmonių kančios ir jis nė vienam nėra abejingas.

„Tačiau net kai viskas skendi tamsoje, kaip šiais pandemijos mėnesiais, Viešpats mums siunčia angelus, kurie mus guodžia, ir mums kartoja: „Aš esu su tavimi per visas dienas“. Jis tai sako tau, man, visiems. Tokia yra šios dienos prasmė“, – sako Pranciškus, linkėdamas, kad kiekvienas senatvės sulaukęs žmogus, ypač tie, kuriuos labiausiai vargina vienatvė, sulauktų angelo apsilankymo. „Kartais angelai turės jūsų anūkų veidus, kartais – draugų ar žmonių, su kuriais susipažinote šiais sunkiais laikais.“

Viešpats mus siunčia savo žinią taip pat per Dievo Žodį, tęsia popiežius, primindamas maldos, ypač Šventojo Rašto, meditavimo svarbą. Dievo Žodžio kontempliavimas gali naujai įprasminti pagyvenusio žmogaus gyvenimą. „Kiekvienu dienos metu Viešpats siunčia naujų darbininkų į savo vynuogyną“, – sako Pranciškus ir priduria, kad jis pats gavo pašaukimą tapti Romos vyskupu, kai jau buvo sulaukęs pensinio amžiaus ir manė, kad jau nieko naujo nenuveiks gyvenime. „Viešpats visada yra su mumis, visada mums siunčia naujų kvietimų, prabyla į mus vis naujais žodžiais, guodžia ir niekada mūsų neapleidžia. Viešpats yra amžinas ir jis niekada neišeina į pensiją.“

Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). Šie žodžiai skirti ir mums šiandien,  jie padeda mums suprasti, kad mūsų pareiga – sergėti šaknis, perduoti tikėjimą jaunajai kartai, rūpintis mažutėliais. „Gerai įsidėmėkite: koks šiandien yra mūsų pašaukimas? Koks pagyvenusio žmogaus pašaukimas? Sergėti šaknis, perduoti tikėjimą jaunajai kartai, rūpintis mažutėliais“, – pakartojo Pranciškus. „Niekada šito neužmirškite.“

Nesvarbu, kiek žmogui metų; ar jis dar dirba, ar jau ne; ar gyvena vienas, ar su šeima; ar dar palyginti jaunas, ar jau visai senas tapo seneliu; ar yra savarankiškas, ar jam reikia pagalbos, nes joks amžius neleidžia atsisakyti pareigos skelbti Evangeliją, perduoti tradicijas savo anūkams. Ir senatvės sulaukęs žmogus turi jam skirtą naują pašaukimą.

Koks pagyvenusio žmogaus pašaukimas? Sergėti šaknis, perduoti tikėjimą jaunajai kartai, rūpintis mažutėliais.

„Kas nors iš jūsų galbūt paklaus: „Kaip tai įmanoma? Juk mano jėgos senka ir negaliu daug nuveikti. Kaipgi aš galiu elgtis kitaip, negu įprasta mano amžiaus žmonėms? Kaipgi galiu rūpintis vargstančiaisiais, kai turiu galvoti apie savo šeimą? Kaipgi galiu praplėsti savo akiratį, jei negaliu netgi išeiti iš savo namų?““ Kaip atsakymą į šiuos klausimus popiežius primena Jėzaus pokalbį su Nikodemu. Į Jėzaus žodžius apie gimimą iš aukštybių Nikodemas atsakė abejone: „Kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas?“ (Jn 3, 4). Tai įmanoma, paaiškina Viešpats, kai atveriame savo širdis Šventajai Dvasiai,  kuri pučia, kur nori.

Toliau savo žinioje popiežius grįžta prie dabartinio pandemijos konteksto ir kartoja, kad iš pandemijos, kaip iš visų krizių, žmonės išeina pasikeitę; pasikeitę į gera arba į bloga, bet visada pasikeitę, ne tokie patys, kokie buvo prieš krizę. „Šioje perspektyvoje noriu tau pasakyti“, – sakė popiežius senelėmis ir seneliams, – „kad atsikūrimo darbe reikia ir tavo pagalbos, reikia tavęs ugdant brolybę, socialinę draugystę, rytojaus pasaulį, kuriame gyvensime mes visi su savo vaikais ir anūkais, kai audra nurims.

Toliau popiežius kalba apie tris dalykus, kuriais seneliai ir pagyvenę žmonės gali prisidėti prie ateities kūrimo – tai senelių svajonės, atmintis ir malda. Pranašas Joelis kitados yra pasakęs, kad „seni žmonės sapnus sapnuos, o jauni žmonės turės regėjimus“ (Jl 3, 1). Pasak Pranciškaus, pasaulio ateitis priklauso nuo tokios jaunimo ir senų žmonių sąjungos. Sapnai, svajonės visada yra susipynę su atmintimi. „Atminti“, – sakė Pranciškus, – „tai kiekvieno pagyvenusio žmogaus misiją. Atsiminti ir dalytis atmintimi su kitais.“ Galiausiai malda. Pranciškus paminėjo savo pirmtaką popiežių emeritą. „Popiežius Benediktas, šventas senolis, kuris meldžiasi už Bažnyčią ir jai tarnauja, yra pasakęs, kad senų žmonių malda saugo pasaulį, padeda jam labiau, negu daugelio kitų pastangos.“

Baigdamas savo žinią liepos pabaigoje minėsimos pirmosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga, popiežius iškelia palaimintojo, kuris greitai bus paskelbtas šventuoju, Karolio de Foucauld pavyzdį. Jis moko, kad net ir vienatvės dykumoje galime tarnauti vargstantiesiems, tapti jų broliais ir seserimis. „Meldžiu Viešpatį“, – sako popiežius, – „kad praplėstų mūsų širdis ir padarytų jas jautresnes kitiems žmonėms, sugebančias juos užtarti. Kiekvienas iš mūsų teišmoksta visiems, ypač jaunimui, skelbti tuos guodžiančius žodžius, kurie šiandien buvo skirti mums: „Esu su tavimi per visas dienas“.“ 

The post Šventasis Tėvas kreipėsi į visus senelius ir pagyvenusius žmones - sergėkite šaknis appeared first on LAIKMETIS.

Italijoje Šv. Egidijaus bendruomenės atliktas tyrimas rodo ypač sudėtingus atvejus senelių ir slaugos namuose. Daugelis išgyvena didžiulį vienišumą, gyvena priverstinėje izoliacijoje, kuri nepataisomai, neigiamai veikia jų nuotaiką ir sveikatą. Labai skaudu klausytis šių istorijų, sako Roberto Bortone.

Kai kurie per koronaviruso pandemiją nenukentėjo, tačiau jau metus nežino, ką reiškia apsikabinti su artimaisiais. Tie laimingieji, kurie neužsikrėtė, turi galimybę kelis kartus per savaitę persimesti keliais žodžiais su savo vaikais ar anūkais, ir dar yra tokių, kurie į juos gali pažvelgti iš tolo per ekraną – atstumas, kuris iš ilgesio didina nerimą ir sukelia liūdesį.

Italijoje veikiančios Šv. Egidijaus bendruomenės nariai atliko tyrimą, kurio metu kalbėjosi su senukais, gyvenančiais 237 įstaigose, veikiančiose vienuolikoje Italijos miestų dešimtyje regionų. Parengta ataskaita, kurios rezultatai rodo, jog  64% tyrime dalyvavusių struktūrų neleidžia jokių apsilankymų ir susitikimų su jose gyvenančiais asmenimis  ir tik 15% leidžia lankytis giminaičiams, draugams ir savanoriams. Vadinamasis apsikabinimų kambarys per šiuos pandemijos metus Italijoje įrengtas mažiau nei 20% tyrime dalyvavusių įstaigų, mažiau nei pusėje įstaigų suteikiama vaizdo skambučių paslauga. 61,18% įstaigų draudžiamas bet koks išėjimas, net jei reikia atlikti medicininius tyrimus. Religinių patarnavimų pasigendama 65% Italijoje įsteigtų senelių namuose ir globos įstaigose.

Tai tikros istorijos, ne skaičiai. Duomenys, surinkti šio tyrimo metu, rodo, kad seneliai gyvena raudonojoje – Italijoje maksimaliai apribotoje zonoje, nors tuo tarpu šioje šalyje įsigaliojo geltonoji zona, kuri simbolizuoja priešpaskutinę stadiją prieš visišką pandeminių ribojimų atlaisvinimą. Nerimą kelia daugelio senukų situacija, kurie yra visiškai vieni, su niekuo nesusitinka, negali nuvykti pas gydytojus, atlikti reikalingų tyrimų, nepaisant to, kad jau yra paskiepyti ar kad galėtų laikytis apsaugos priemonių. Tai nėra skaičiai, duomenys, tai tikri žmonių gyvenimai, veidai, tai tūkstančiai senukų, uždarytų tose įstaigose.

Situaciją sunkiai išgyvena ir toli nuo tėvų ar senelių gyvenantys šeimos nariai. Šv. Egidijaus bendruomenė kalba apie neteisingą izoliaciją, kurią priversti išgyventi seneliai, nes jei šiuo metu visi kiti Italijos gyventojų sluoksniai išgyvena palaipsnį ribojimų mažinimą, nepaisant konkrečių nuorodų,  senelių globos ir slaugos institucijos nesiėmė jokių priemonių, kurios leistų institucijoms saugiai atverti duris.

Pasak Šv. Egidijaus bendruomenės atstovų, būtina atsižvelgti į slaugos ar senelių namų gyventojų sudėtingą situaciją, kai jie negali palaikyti jokių ryšių su artimaisiais ir imtis įvairių saugojimosi priemonių, kurios palengvintų susitikimų organizavimą – testai, kaukės, susitikimus galima būtų organizuoti įvairiose erdvėse tiek viduje, tiek išorėje. Svečių lankymas, jei ir leidžiamas, trunka labai trumpai, be to, lankymo valandos dažnai būna numatomos ryte, kai dirbantiems žmonėms neįmanoma prisiderinti. Tad Šv. Egidijaus bendruomenė ragina nuodugniai apsvarstyti slaugos sistemą, kad tai būtų ne tik galimybė gyventi slaugos namuose, bet būtų suteikiama ir galimybė nuolat lankyti senelius jų namuose, teikti medicinines paslaugas telefonu ir pan.

Tyrime surinkti pasakojimai pilni skausmo – tai istorijos, kai per šiuos metus apleisti seneliai nustojo valgyti, prarado motyvaciją gyventi, nes negalėjo su artimaisiais pasikalbėti nei telefonu, nei gyvai, nei per video skambutį. Šv. Egidijaus bendruomenė nori atkreipti dėmesį į šią skaudžią apleistumo situaciją ir problemas, su kuriomis susiduria pažeidžiamiausieji, kad slaugos ir senelių namai taptų saugiais, o ne atskirties namais.

The post Koronaviruso pandemija: seneliai „amžinoje raudonojoje zonoje“ appeared first on LAIKMETIS.

Carito įraše buvo jaučiamas džiaugsmingas jaudulys dėkojant: „Iš visos širdies AČIŪ Lietuvos respublikos prezidentui Gitanui Nausėdai už rodomą asmeninį dėmesį mūsų senioliams. Mūsų senjorų klubo narys p. Vytautas šiandien sulaukė LR prezidento skambučio. Kiek jaudulio ir džiaugsmo patyrė sunku ir įsivaizduoti! Kai atsinaujins klubo veikla "Iš širdies į širdį" - turėsime kuo pasidžiaugti ir ką aptarti. Te Viešpats laimina ir globoja visus mūsų senolius!“

The post Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos Caritas džiaugėsi prezidento Gitano Nausėdos parodytu dėmesiu senoliams appeared first on LAIKMETIS.